K.K.Šiaulytis. GALERIJA: spalio 2025

2025 m. spalio 8 d., trečiadienis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS AKMENŲ ALĖJOS

K. K. Šiaulytis. Mosėdis pasitinka rudenį.

Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS

AKMENŲ ALĖJOS

Kviečiu į trečiąją kelionę Salantų regioninio parko padangėje – ten, kur siaučia nesušukuoti vakariai vėjai, o debesys vis prausia laukuose, miškuose kažkada ledynmečių suridentus akmenis. Kartą, šiame krašte atsirado vienas nenuorama žemaitis, kuris užsimojo ledkalnių darbus pratęsti. Nesišypsokite, tai ne kokia legenda – toks galinčius tikrai egzistavo, tai jums gerai žinomas Mosėdžio gydytojas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19). Tas didis nuotykis, riedulių meno epopėja, prasidėjo 1957-aisiais. Visi buvom girdėję, kaip V. Inta miestelio apylinkėse kūlius globojo, rinko, alpinariumus kūrė, granito alėjas rentė, galiausiai, matyt, kad į senųjų laikų vaidilą panašus buvo, ta kūrybos aistra visus mosėdiškius apžavėjo – apie tai, anuomet pasakojo ne tik laikraščiai, bet ir vienatinė to meto televizija. Tačiau, įdomiausia istorija iki šiol nutylėta: kolūkių laikais, kai tik primilžis vietiniai valdžiai terūpėjo, Inta nugirdęs, kad prie Bartuvos upės kėpsančiame, griūvančiame vandens malūne jau tik velniai tamsiomis naktimis girnas suka, pasidarė kadagio šluotą ir susiruošė tvarką daryti – pinčiukų vaikyti. Vieną pusiaunaktį, Perkūnui griaudžiant, tuos kanopinius Bartuvos vandeniu pakrapijęs, į susvilusį kaminą suvarė, o atvaduotame malūne akmenų muziejų įkūrė.

Kai žmonės savo akimis panoro Mosėdžio akmeninius cūdus pamatyti, iš visos Lietuvos pradėjo autobusais plūsti, bet ir dabar ta trauka nenurimo, nauji smalsuoliai, o kiti jau penktą kartą čia atvažiuojantys V. Into ir mosėdiškių kūryba atsigėrėti negali. Bet, ar man papasakoti, ką tie keliauninkai čia patiria, kaip pamatytos grožybės jų akis drėkina, kaip atsidūsta prie kokio Bartuvos didakmenio, apkabinti siekia, lyg prie visos Gamtos prisiglausti norėtų...

Kai aš pastarąjį kartą ten buvau, akvarelę Akmenų muziejaus terasoje liejau, stebėjau, kaip Bartuva Akmenų muziejaus kūrėją prisimena – per tą valandą kol tapiau, upė vis tvino, garmėjo, ilgomis bangomis liejosi, V. Into sugrupuotas gluosnių slėniuko riedulių kompozicijas apkabino – tarsi nuplukdė tuos akmenis į legendų šalį.

K. K. Šiaulytis. Akmenų amfiteatras V. Into sodyboje.

K. K. Šiaulytis. Vaclovo Into biustas

Akmenų muziejaus ekspozicijų salėje.

Skulptūros autorius Rimantas Eidėjus. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Mosėdžio vandens malūnas,

dabar Vaclovo Into akmenų muziejus.

K. K. Šiaulytis. Ūžaujanti, tvinstanti Bartuva,

žvelgiant nuo Akmenų muziejaus terasos. Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 39.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2025 m. spalio 1 d., trečiadienis

SALANTO LEDYNMETIS

K. K. Šiaulytis. Salantai. Gaidžio koplyčia.

Akvarelinis etiudas.

Kęstutis K. Šiaulytis

SALANTO LEDYNMETIS

Antrąjį pasakojimą apie šaunųjį Salanto miestą, kaip žadėjau, pradėsiu nuo gaidžio istorijos. Papasakosiu, kaip prisimenu... Kažkada, tikriausiai probočių laikais, vienas ūkininkas nusprendė paragauti gaidienos, mat jo sodybos giedorius buvo tikras naktibalda, gal koks lunatikas, mat, vos mėnuliui padangėse pasirodžius, kartais pilnatyje, kitą kart plonytėje delčioje, imdavo gerklę laidyti. Pagaliau, dar vieną nemigo naktį iškentęs susiruošė valstietis gaidį galabyti, bet tas, paplast-paplast per kluono stogą, švyst-pašvyst per sodybos klevą, per tvorą, lyg koks aitvaras persirito, vat-vat virš kaimynų trobų nuvasnojo, o pasiekęs Žvainių kaimo pakraštyje riogsantį kūliais apkaišytą kalnelį, kabakšt! – po žeme prasmego. Valstietis ranka numojo, svarbu, kad to naktibaldos nebeliko! Bet kur tau, naktelei užgriuvus, vos mėnuliui patekėjus, gaidys tame kalnelyje dar smagiau pragydo, visą apylinkę pažadino. Nuo tada, žmonės tą giedančią kūlių sankrovą Gaidžio kalnu praminė. Bet toje žemės kuprelėje, ne šiaip akmenys riogso, jo atšlaitėse ne vienas pilkapis senovėje buvo supiltas, matyt ir šventvietės būta, baltaveidės vaidilutės čia žalčių dievo Pilvyčio juodaliemenę-geltonžandę šeimyną globojo. Vėliau Gaidžio kalnelyje koplytėlė atsirado, Salanto miestas narsųjį šelmį gaidį savo herbe nusipaišė, o Salantų regioninis parkas patį Gaidžio kalnelį su visa koplytėle savo emblemoje įkurdino.

Būdamas Salantuose, kaip neapsilankysi to regioninio parko lankytojų būstinėje! Užsukau čia, gavau dovanų visokių nematytų žemėlapių, lankstinukų, o tada, miela tos buveinės žiniuonė Karolina, pakvietė pastato gilumon į akmenimis apkaišytą saliukę, kur visokių geologinių istorijų pažėrė. Pasakojo apie atšiaurius ledynmečius, kadaise Lietuvoje žvyrą, gargždą gremžusius, akmenis iš Švedijos ridenusius, apie ledkalnius, kurie už Alpių viršukalnes statesni buvo, o kai prieš 14 tūkstančių metų ta dangų siekianti ledo jūra tirpo, galingi vandens srautai plačiausius slėnius čia išgraužė. Tų slėnių grožį, kitus nemarius gamtos darbus saugoti ir įkurtas (1992 metais) Salantų regioninis parkas. Besvarstant ką išgirdau, šovė galvon idėja: jei jau šiame krašte saugomas ledynmečio palikimas, ar nereikėtų tam gamtos reiškiniui suteikti vardą – „Salanto ledynmetis“! Nežinia, kaip jis prigytų mokslo veikaluose, bet mano pasakojimo antraštei labai tiks!

Prisiminiau kitą žiemiško būvio galą – prieš dvidešimt metų, ankstyvą pavasarį, kai sniego pusnys dar tysojo miškelių pakraščiuose, o po kojomis dundėjo pašalas, su šio parko direktoriumi Modestu skraidėme automobiliu po ledynmečio sukurtas menes – erdvius Erlos, Salanto, Minijos slėnius. Ar tas dienas persmelkęs nykstančio sniego garavimas, ar mįslingasis Alkos kalnas, o gal Salantų bažnyčios bokštų miražas, Kalnalio, Nasrėnų, Kūlupėnų, Kartenos, Imbarės, Šauklių, Mosėdžio, Alanto, Bartuvos vardų paslaptys, pavertė tas kelias dienas gyvu mitu, atrodo, tada ir pajaučiau, kad galinga ledynmečio tirpsmo srautų energija niekur nedingo, ji slūgso tų plačių slėnų krantuose, vartosi, varvena Salanto upės vingiuose, balsingose griovų upokšnių melodijose, kyla iš žemės rūkais ir smaragdu žalia žole. Ta galia, gal per prigimtį, gal užbūrus gamtos didybei, per amžius reiškėsi ir šio krašto žmonių gyvenimuose. Apie tai, paporinsiu kitą kartą.