Vakaras

Vakaras

2018 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Druskininkų impresijos (2) Ratnyčios srauto Saulės takas

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios srauto Saulės takas. 2015. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Druskininkų impresijos (2)


Ratnyčios srauto Saulės takas


 Miškingo Druskininkų krašto upelė Ratnyčia, lyg sidabro gija siuva tarp Latežerio ir Nemuno pabirusius gamtos perlus – našius pušynus, juodalksnių giraites, dar ir samanų kalvas, grybų daubas, mėlynių sąžalynus, kvapnius pakrančių avietynus, žiedų pievas, gudobelių sodus – visa tai surenka į vaizdų vėrinį, kuris, saulei mainantis, nuolat kinta, vis kitaip suspindi keliautojų, pėsčiųjų riterių akyse. Tokio titulo – Pėsčiasis Riteris – pirmasis nusipelnė mokslininkas, rašytojas, profesorius Česlovas Kudaba, savo kūryboje atskleidęs atidaus, vienišo žygeivio, Stebėtojo patirtis. Profesorius yra aprašęs ir Ratnyčią, jos ištakas, paupiuose pabirusius kaimus, čia, gamtos jėgų ir žmogaus veiklos suformuotus kraštovaizdžius, reginius.
 Atvykėliai, kada pabuvoję, sveikatos šaltinių Druskininkuose ieškoję, tuoj patiria ir čionykščių upių  gaivinančias dovanas – galingos Nemuno tėkmės romuvą, Ratnyčios gyvastingą būdą – atrodo, ji, prieš pasinerdama Nemunan, skuba išdalinti visiems, šiluose, gojuose surinktas saulėtas godas.
 Jau nuo seno, vienu svarbiausiu poilsiautojų ritualu tapo pasivaikščiojimai kurorto upių pakrantėmis. Ratnyčios skubri tėkmė, jos pakrančių scenovaizdžiai žiūrovų dėmesio sulaukia pačiame Druskininkų centre, kur upė šniokšdama palieka K.Dineikos sveikatingumo parko tvenkinio kaskadas ir toliau skuba tarp aukštų krantų, maudydama vagos sraunumoje įstrigusius akmenis. Pavėsingas paupio parko takas nuo Čiurlionio gatvės tilto iki santakos su Nemunu – bene populiariausia kurorte romantiškų pasibuvimų vieta. Čia pat, prie grakštaus Santakos tilto prigludusi, vaikštinėtojų laukia viena gražiausių Lietuvoje parko skulptūrų – B.Vyšniausko „Ratnyčėlė“, sukurta 1959 metais. Savo kelionių albume esu rašęs: „Alegorinės upių, upelių, šaltinių dievybės ir deivės dažnai vaizduojamos Antikos ir vėlesnių laikų dailėje. Vandenų galybių suasmenintos figūros gausios baroko epochos parkuose, miestų skveruose, aikštėse. Europoje tikriausiai nerastume XVII-XIX amžiais įkurto parko, kuriame nebūtų skulptūrų vaizduojančių Okeaną, Nilą, Tiberį, ar vandenyse žaidžiančių nimfų. Tačiau Lietuvoje, tai, matyt vienintelė, upę, kaip asmenį, vaizduojanti skulptūra.“
  Žymiausias sveikatingas Ratnyčios pasivaikščiojimų maršrutas „Saulės takas“, įrengtas dar anais, gelžbetoninio mąstymo laikais, 1972 metais. Miškininkas Vytautas Urnevičius su tikra girininko (ar girinio) išmone konstravo šalia Ratnyčios bėgantį taką. Medžio meistrai drožė stovylas, kad pasivaikščiojant būtų kur žvilgsniui nuklysti, surentė plačius suolus prisėsti, o ilgesniam poilsiui skirtas pavėsines, bei tiltelius, lieptus rentė iš kreivų stuobrių. Ano meto poilsiautojai nenutrūkstamu srautu skubėjo patirti „Saulės tako“ atgaivą. Prasidėjus naujiems, visuotino automobilizmo laikams, kurorto svečiai, kaip ir druskininkiečiai, primiršo pasivaikščiojimus – dailieji tilteliai sugriuvo, mediniuose puslapiuose iškaltos poetų eilės apžėlė kerpėmis, ant plačiųjų suolų, dažniau nei žmonės, pelėdos nutūpdavo...
 Bet štai, jau  keleri metai, „Saulės takas“ vėl atgyja, dabar jis prasideda ties Alkos tvenkiniu, ir lyg sausumos upokšnis, bėga šalia Ratnyčios, pėstieji mina juo pasirinkę kryptį – kas pasroviui, kas prieš, stebėdami vis nelauktai atsiveriančius gamtos reginius. Nuo tiltelių – saulės nuauksintus upės dugno smėlius, keistų, slėpingų vandens augalų buveines, brūzgynus, stebi, kaip pakrantės medžių kamienais kopinėja bukučiai, lipučiai, vandenin sumerktas alksnių šaknis tyrinėja juodieji strazdai.  Take dabar sutiksi ir dviratininkų, tačiau jie, besirūpindami vairavimu, daug ko nepamato, nepastebi... Keliauti šiuo taku geriausia vienam, žinia, gal kartais ir sutrinki, išgąsdintas medį kirsti sumaniusio genio, bet jauti, kad gamta atsivers tik asmeninio susitikimo su ja akistatose. Prasiveria, atrodo tik tau pažvelgti skirti langai – štai, poilsiui pasirinkto suolelio kaimynystėje medyje lizdui šakas snapu laužo grakštus keršulis, kitą kart uodi žydinčių žolynų žiedadulkių debesis, kuriuos margais sparnais sklaido drugelių eskadrilė, o laukymėje prisėdęs tapyti matai – tave,  iš debesų aukštumos apžiūrinėja kažkoks sklandytojas – gal suopis, gal peslys? 
 Kartą, stebint saulės spinduliais pervertą Ratnyčios tėkmę, kilo mintis, jog jos varde glūdi užkoduota slaptinga žaismė – tie mūsų protėviai, kurie kažkada davė upei vardą, sujungė du žodžius – Ratas ir Nytis. Žodžio „ratas“ pati seniausia reikšmė – „Saulės diskas“, „nytis“ – tai ir gija, ir spindulys. Taigi, anų laikų žmonėms upės vardas Ratnyčia – Saulės gija, o gal – Saulės takas?  Akvarelininkui tapyti tokios upelės peizažus lengva, pasisėmei jos gyvo vandens – ir pusė darbo padaryta – pats vanduo liejasi popieriaus lakšte, kuria savo atvaizdus...
***
Šis tekstas - publicistinė esė ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante. Malonaus pasižvalgymo! - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19674-08-26-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-druskininku-impresijos-2

K.K.Šiaulytis. B.Vyšniausko skulptūra "Ratnyčia" (1959). 
2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios tėkmė smėliuose . 2017. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Tiltelis "Saulės take". 2004. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Medžio skulptūros, skirtos "Saulės tako"
 kūrėjui  miškininkui Vytautui Urnevičiui. 2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios pavasaris. 2017. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia pavasariškame slėnyje. 2017. Akvarelė. 24 x 32.
 Privačioje kolekcijoje

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios auksas. 2013. Akvarelė. 24 x 32



2018 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Druskininkų impresijos (1) Škicuose išreikštos patirtys

K.K.Šiaulytis. Druskininkų impresija. (Europa Royale).
 2013. Škicas akvarele. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Druskininkų impresijos (1)

Škicuose išreikštos patirtys


 Gyva regos, vizualinių patirčių tėkmė gaivina visų mūsų galvas. Kada, jei ne atostogų metu vaduojamės iš nuobodžios margadienės kartotės – skubame pasinerti naujuose matymo, stebėjimo nuotykiuose – gamtos, kultūros, asmeninio bendravimo akimirkų žaismėje.
 Druskininkai, antroji Lietuvos atostogų sostinė, po pajūrinio Neringos – Palangos tandemo, dar lenktyniaudama ir su jungtinėmis Kaimo sodybų pajėgomis, bei turistinių Užsieninių kelionių vilionėmis, nepraranda pelnytos svečių pagarbos – sulaukia vis didėjančio mūsų, atostogautojų, dėmesio. Šis sveikatingumo, unikalių gamtinių dovanų, meno, kultūrinės sklaidos kurortas patrauklus visais metų laikais, gal tik birželyje įkyrūs vabzdžiai drumsčia miestelėnų ir atvykėlių nuotaiką. Ir vasarą žiemiška Slidinėjimo arena, net speiguose neužšąlantis Vandens parkas, gydančios purvo vonios, sūrių vandenų procedūros, pavasariškai gaivūs, bet nuolat besikeičiantys tiesiog mieste prasidedantys miškų  kraštovaizdžiai, Nemuno vizualinė paveika, jo paslaptinga rimties galia – nepailsdami skalauja mūsų nūdienos rūpesčius...
 Meno kultūros versmės Druskininkuose ne menkesnės nei sveikatos šaltiniai – kūrybinio polėkio padangės čia privilioja muzikus, dailininkus, literatus ir teatralus, – rudenį, kai daugumas paukščių giesmininkų jau palikę aplinkines girias, čia suskamba poetų eilės...
 Šiandien kiekvieno poilsiautojo rankose nerimstantys mobilieji – išmanieji telefonai, įgalina aparato korpuse įstatyta foto akimi fiksuoti, sukaupti patirtus vizualinius įspūdžius, juos paskleisti skaitmeniniame kosmose, – tad iš čia kasdien elektroninėmis bangomis iškeliauja tūkstančiai virtualių atvirukų, liudijančių pasauliui kurorto pranašumo aukštumas.  Fotografijos menas atsivėrė  visiems – tereikia pastabumo ir išlavintos intuicijos – Druskininkų kūrybinė aura žadina stebėtojų vidines galias!
  Bet ir dar akmens amžiuje užgimęs menas – piešimas anglimi, plunksna, ar kokia naujesne grafine priemone, smagiu teptuku, gali perteikti tavo Druskininkų pajautą. Norisi sustoti, ilgiau pabūti šalia sudominusio objekto – popieriaus skiautėje brėži pagavaus reginio, artefakto kontūrus, įlieji spalvines dėmes ir štai – turi lengvą etiudą, eskizą, škicą.
 Etiudas, eskizas tai lyg ruošiniai būsimam didesniam tapybos ar grafikos darbui. Taiklus, smagus piešinys – škicas – jau užbaigtas meno kūrinys. Škicas – tai dailės meno druska, taip paaiškinu tiems, kas teiraujasi išgirdę mane vartojant šį žodį. Tuose piešiniuose dailininkas įaudžia regos patirtį, rankos judesį, fiksuoja laikinumą, šviesos pėdsakus, netikėtai žvilgsniui atsiveriančių linijų rezginį. Gal dailininko valia, o gal nejučia, škice sužvilga ir autoriaus būdas – piešinyje atpažinsi paslaptingą romantiką, įžvalgų modernistą, skrajūną inovatorių, mokslingą tyrinėtoją, subtilų lyriką ar humoro adeptą. Išreikšti akimirkos trapumą, šmėstelėjusio įspūdžio ilgesį – tai škico meno esmė.
 Škico meno pradininkai – Renesanso epochos dailininkai, panorę būti ne tik gabiais amatininkais kuriančiais užsakytas freskas, drobes, skulptūras, bet ir siekiantys menininko valia atrasti regimą, apčiuopiamą pasaulį, tyrinėti tai, kas rūpi atidžiam žvelgiančiajam. Baroko laikmečio kilnūs polėkiai paskatino daugelį dailininkų griebtis lengvo pieštuko, o prasidėjus naujausiems laikams, apšvietos iššūkiams, piešti, škicuoti ryžosi kiekvienas mokslingas keliautojas tyrinėjantis lankytus kraštus ar antikinio pasaulio palikimą.
 Dabar besiklojančiame dvidešimt pirmajame amžiuje škicavimas vėl vilioja daugelį, šis menas tarsi kviečia  naujai, išraiškingai kelionei, savitam tavo pasaulio matymui.

***

Šis tekstas (publicistinė esė) ir škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19609-08-14-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-druskininku-impresijos-1

K.K.Šiaulytis. Meno laboratorijos "Druskos metamorfozės" kadras.
 (Menininkas Ričardas Šileika). 2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Druskininkų senamiesčio motyvas.
  2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Poetų ir menininkų pamėgta kavinė "Širdelė".
  2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vila "Dainava".
 2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Nemunas. Druskininkų laivų prieplauka - 2013.
  2013. Škicas akvarele. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. K.Dineikos sveikatingumo parke. Rožynas.
 2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. M.Lukošiaus skulptūra "Žaislas".
 2018. Škicas akvarele. 24 x 32



2018 m. rugpjūčio 7 d., antradienis

Virvytės padangių akvarelės

K.K.Šiaulytis. Prie Virvytės - Biržuvėnų dvaro malūnas. 
2018. Akvarelė. 29,7 x 42. Privati kolekcija.

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Virvytės padangių akvarelės


 Luokėje, 2017 metų birželyje, kai liejau akvarelę bažnyčios šventoriuje, iš danguje besirungiančių tamsių debesų tikriausiai krito mėlynai violetiniai lietaus lašai – bent jau tokio kolorito akvarelę man prilijo... O kitą dieną, kai mūsų dailininkų būrelis atvyko tapyti kaimyninius Biržuvėnus – taip varvėjo, šnarpštė, teškėjo medžių šakose, kad pro balzganą liūties audinį, nė dvaro rūmų nesimatė.
Šiemet, 2018 – aisiais, visiškai kitoks birželis ištiko Biržulį, Biržuvėnus, Luokę ir, matyt, visą Lietuvą. Žaluma – tarsi pavargusi, mažiau sodri nei pas mus įprasta, dar gegužyje nušienautos pievos neatžėlė – pavirto gelsvomis ražienomis, daržų žemė, vagose ieškant sudygusių želmenų, girgždėjo, byrėjo lyg Nerijos kopų smėlynai. Mūsuose taip mėgiamos sodybų „marios“ – tvenkinukai, prūdai, linmarkos, kūdros, sodželkos – džiūvo pakalnėse, po gluosniais, lyg prakiurę bliūdai.
Tik Virvytė, apsukri valiūkė, žaliaakė, žaliaplaukė mauduolė, vandenų juostos pynėja, kaip ir kasmet nardo duburiais, kilpiniuoja, sraunuma skalauja tai vieną, tai kitą statų krantą, plaukia, išdykauja ardydama bebrų užkardas. Gal akmenų jos vagoje ir daugiau iškilo, bet gi, niekas jų niekada nebuvo suskaičiavęs – nei Žąsūgalos basakojai žąsiaganiai, nei čia klumpes mirkęs Palangos Juzė, nei arklius girdęs svieto lygintojas Tadas Blinda, ir net nė guvieji mūsų laikų baidarininkai, kas vasarą braidantys čionykščiose rėvose.
 Visus nuvarginusi šiųmetinė sausra – vieni juokai Virvytei! Upė gaivių vandenų semiasi iš seniausių Lietuvos ežerų: Paršežerio, Lūksto, Biržulio – jie, anot geologų, dar ledynmečio tirpsmą mena! Kas žino, gal Lūksto gelmėse koks gabalas ledkalnio ir dabar akmeniu užspaustas glūdi? Sako, tame ežere skamba kažkada nuskendęs varpas, o krantan, šalia Varnelės ištakos, bangos išmeta milijonų metų atminimą – gintarą.
 Varnelė, išsiruošusi į Biržulio ežerą – jame prapuola, iš jo nendrynų šiaurės kryptimi iššoka linksmoji  Virvyčia – Virvytė. Ji, kilpomis apnėrusi Janapolės, Baltininkų, Biržuvėnų, Luokės, Kaunatavos, Tryškių, Kairiškių palaukes, ties Viekšniais susilieja su sese Venta, o toliau jau kartu ieško kelio į Baltiją, švyti Latvijos Kuršo žemei.
 Kažkada Virvytė suko keliolikos malūnų girnas, šiemet ji sava gaiva talkino man – padėjo lieti akvareles. Bent dvi nutapiau tiesiog stovėdamas jos seklioje atšakoje, kitas pagavau paviliotas vandenų atšvaitų...
 Biržuvėnų dvare, prie Virvytės malūno tvenkinio, šalia pakrantę lenkiančio vieškelio aptikau uosį, vertą čia besilankančių keliautojų dėmesio. Tikras didmedis, žymintis tuos laikus, kai žmonės apsodindavo medžiais pakeles – kad vasarą, brikelėje ar vežime sėdinčius keliauninkus lydėtų malonūs šešėliai, o žiemą, rogių važnyčiotojams būtų jaukiau čiuožti snieguose, besišnekučiuojant su pakeleivingais šakotais stuobriais...
 Gal šis uosis – seniausias pakelės medžių paminklas? Bet jis netikėtai įdomus ir savo išvaizda! Vienos šakos išskleistos virš kelio, kitos, vos ne sumerktos į Virvytės patvanką, kamienas, kažin ar dviese – gal tik krepšininkai – apkabintų, o gumbuotų šaknų rezginys – lyg kokia moderni skulptūra, tvenkinio šlaite vientisu liejiniu, tarsi išplatėjusiu kamienu, užkloja plotą, kuriam apeiti reikia aštuoniolikos metrinių žingsnių! Ant šaknyno iškilumų, lyg ant krėslų, laisvai galėtų susėsti aštuoni turistai... Šį iškilų medį, Virvytės – Biržuvėnų uosį, linkėčiau įtraukti į Varnių regioninio parko gamtos paminklų sąrašą, jis tikrai vertas lygiuotis su Jomantų, ar Skliausčių ąžuolais.
 Jau praretėjusiame Biržuvėnų dvaro parke dar blėsta užmirštų laikų romantika, – dailininkai gal aptiks net Jakobo van Reisdalio motyvų... Aplankykite Biržuvėnų parką, jo medžių kupolas gerai matomas nuo Šatrijos kalno!

K.K.Šiaulytis. Virvytės linkis Biržuvėnų dvaro parke. 
2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Virš Luokės bažnyčios - debesų akvarelės.
2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Paminklinis Virvytės - Biržuvėnų uosis. 
2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Sekli Virvytės atšaka už Biržuvėnų užtvankos.
2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Ant Biržuvėnų dvaro parko didmedžių -
 klevų, liepų, nukrito reti šios vasaros lietaus lašai. 
2018. Akvarelė. 42 x 29,7
***
Ši esė ir akvarelės publikuoti laikraštyje "Lietuvos Aidas" -


2018 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Bilionių piliakalnio atradimai

K.K.Šiaulytis.  Žvelgiant nuo Bilionių piliakalnio – Laukuvos, Kaltinėnų kraštas.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnis. Vidurvasaris.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Bilionių piliakalnio atradimai


 Žemaičių aukštumos pietiniame pakraštyje esantis garsusis Bilionių piliakalnis, kažkada vadintas Švedkalniu, Šventkalniu, žvelgiant į jį nuo čia pat tysančio Žemaičių plento atrodo džiugiai išvaizdus, garbus, tikras praeities paminklas puošiantis Laukuvos krašto peizažą. Tačiau artėjant prie kalno, darosi kažko neramu, smelkiasi nuojauta, kad priešais tave auga, kyla, skleidžiasi į plotį – ne šiaip vasariškai žaisminga kalva, ne eilinis kovingas piliakalnis, o didinga, pietinio dangaus šviesuliui atsivėrusi Saulės garbintojų šventovė.
 Kalno papėdėje, samanotų ąžuolų giraitėje, pasijauti lyg kokioje legendinėje žinyčioje, kur kažkas tau pasakoja: čia gali patirti žemės svarumą, žalumos dvelksmą, poetinį įkvėpimą…
 Šventkalnio paslaptinga paveika, atrodo tvyro akimis aprėpiamose apylinkėse, užkoduota čionykščiuose vietovardžiuose, upėvardžiuose, perteikta žmonių padavimuose, nutikimuose. Šiauriau, už  Aukštagirės kalno - jį supylė milžinas, guli Laumėkalnis ir burtažodinis Miltų kalnas, plačioje pietinėje panoramoje, tarp kalvelių, miškelių rangosi Sartalė, Rungys, Viksvė, iš Dievyčio ežero išteka Šventupis ir Yžnė, netoliese ir Lokysta srovena, plyti mįslingasis Paršežeris, o už puskilometrio - Burkalės ežerėlis, kuriame, anot padavimo - „Tas kalns kad buva supilts ir iškasts Burkalis, švedų sylinčė pasitraukdami įmetin diktė daug brunginybių. Pri jūdalksni šaknų esunti įmerkta ir prirakinta aštūnis bačkas auksa“.
  Už Aukštagirės, tiesiai gal bus šeši kilometrai, garsusis Medvėgalis, jo draugėje – dar šeši – Pilies, Piliorių, Sumonų, Ąžuolų, Bevardis ir Alkos kalnai. Senųjų šimtmečių tėkmėje, be abejo, šiuose ir aplinkiniuose kalnuose, kalvelėse ne tik tvirtovių, gyvenviečių būta – anų laikų čiabuvius, kaip ir mus, vienijo savas tikėjimas, apeigos, kalendorinės šventės, misterijos – tokioms bendruomenių sueigoms geriausiai tiko kalvų viršūnės, nuo kurių atsiveria slaptingos girių tolumos, kur ypač raiškiai spindi vakaro laužai ir paryčių žvaigždynai, kur laumės, miškų deivės saugo šaltinius, šukuoja vaistažolių lankas, matuojasi rūkų skraistes...
 Kokios lemtys apsprendė – šalia Bilionių, Gulbėse, gimė žymus Lietuvos etnologas, mitologas, tautosakininkas Norbertas Vėlius (1937-1996). Jo kūrybinė veikla paskatino daugybę mūsų domėtis etnografija, kraštotyra, senąją Lietuvos kultūra. Netoliese, Kutaliuose, antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1885-1969) gimtinė. Šilalės parapijoje gimęs Laurynas Ivinskis (1810-1881) yra gyvenęs Bilionių kaimynystėje – visų jų atminimą saugo šių apylinkių, Šilalės rajono žmonės, Vilniuje įsikūrusi Šilalės kraštiečių draugija.
 Šilalė – piliakalnių kraštas! Taip skelbia naujausi turistams skirti informaciniai leidiniai, tad, ne nuostabu, jog visoje Lietuvoje minėtų Piliakalnių metų (2017) pradžios ir užbaigtuvių renginiai vyko šioje savivaldybėje – ant Medvėgalio kalno, Laukuvoje. Puošniame albume „Šilalės rajono piliakalniai“ aprašyti net 34 piliakalniai!
 Lietuvos piliakalnių tyrėjas lenkų mokslininkas Liudvikas Kšivickis (1859 – 1941) knygoje “Žemaičių senovė”  (lenkų kalba išleista 1906, lietuvių - 1928 m.) sužavėtas Medvėgalio ir Šventkalnio didybės, skelbė: “Čia pirmą kartą supratau, kad galime kalbėti apie lietuvių kultūrą, kaip kad kalbame apie keltų ar skandinavų kultūrą… “ ir dar - “Kad Medvėgalio piliakalnis arba žemės piramidė, riogsanti ant Bilionių terasų, stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai juos lankytų minios keliauninkų, būtų parašyta daugybė monografijų, o patys paminklai būtų taip garsūs, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Stonehengė”.
 Šiais laikais Šventkalnis sulaukia pelnyto dėmesio – kalnan kopia naujieji gamtameldžiai, kraštotyrininkai, žygiaiviai. Varnių regioninio parko darbuotojų iniciatyva įrengtas Aukštagirės dviračių takas, kurio vieni svarbiausių objektų yra Medvėgalio ir Bilionių piliakalniai.
Archeologai, matyt Kšivickio pakviesti, laiko garbe čia pabuvoti, kojomis apmatuoti Šventkalnio terasas. Petras Tarasenka yra nupiešęs spėjamą Bilionių pilies vaizdą - rekonstrukciją. Prieš keliolika  metų Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius iškėlė hipotezę, jog Bilionių piliakalnis - tai garsieji Pilėnai.
 Šilalės savivaldybės vadovų iniciatyva rajone esančių piliakalnių žvalgymui pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Klaipėdos universitetu, tad jau kelerius metus šio universiteto dėstytojas, garsus piliakalnių tyrinėtojas, žinovas, archeologas Gintautas Zabiela kartu su savo studentais bei vietiniais talkininkais, kurių vadovė yra kultūros paveldo apsaugos specialistė Jurgita Viršilienė, vykdo tyrimus Medvėgalio komplekse, Bilionių Šventkalnyje.
Šiemet, liepos pabaigoje, šio kalno viršūnėje kasinėjantiems archeologams nusišypsojo sėkmės deivė – vienas po  kito nedidelėje perkasoje pasipylė sensacingi radiniai, kokių niekas čia nesitikėjo – degintiniai kapai su įkapėmis (spėjama V-VI amžius), griautiniai kapai (gal IV-V amžius), amatininkų įrankiai (geležinis plaktukas, yla, kaltukas), kovos kirviai, peilis, ietigalis, bronziniai moteriški ir vyriški papuošalai, keramika. Nustatyta, kad čia, II tūkstantmetyje įrengta ir dar XIV amžiuje stovėjusi medinė pilis. G.Zabiela, susitikime su šilališkiais, Bilionių seniūnijos bendruomene (kurios visas būrys narių talkino perkasoje), sakė, jog tęsiant kalno tyrimus prireiktų statyti Bilioniuose šiuolaikiškai erdvų muziejų, kuriame gal ir sutilptų numatomi Šventkalnio archeologiniai radiniai.


K.K.Šiaulytis.    Medvėgalio piliakalnis. Vaizdas iš Alkos kalno.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Archeologas G.Zabiela piliakalnio aikštelės perkasoje.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis.Archeologų talkininkai.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Perkasoje - kultūrinio paveldo tyrinėtoja Jurgita Viršilienė.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x32

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnio radinys - 
didelio keramikinio indo dalys. 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Medvėgalio Pilies piliakalnis stebint nuo Alkos kalno.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis.  Bilionių piliakalnis žvelgiant iš jo papėdėje 
esančios Ąžuolyno žinyčios. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

******************

Šis straipsnis (publicistinė esė) ir akvarelės, škicai
 publikuojami laikraštyje "Lietuvos Aidas" 2018 08 4-6d. (Nr. 166-8)(13439-1),
bei šio laikraščio internetiniame variante, adresas -
http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19533-08-03-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje