Vakaras

Vakaras

2019 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

Dingę miestai: Raigardas ir Merkinė

K.K.Šiaulytis. Merkinės piliakalnis Merkio ir Nemuno santakoje. 
2019. Akvarelė. 29,7x42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Dingę miestai: Raigardas ir Merkinė



Dailininkas Saulius Rudzikas jau dvidešimt metų organizuoja Druskininkuose tapybos plenerus skirtus garsiajam Raigardui. Šie plačiai nuskambėję kasmetiniai dailininkų sambūriai M.K.Čiurlionio kūrybos žemėje, stebėjimų, įžvalgų patirtys plėtotos dešimtyse šiuolaikinių menininkų drobėse, paskatino ne vieną Lietuvos dailininką savo keliais atvykti čia, dar kartą atrasti Raigardą, Švendubrę, Liškiavą, Merkinę, krašto upes, ežerus, girias, žolynų pievas, kalvas ir klonius - tas slėpingas ir kartu saulėtas Dainavos šalies erdves, kurios taip akivaizdžiai pasakoja – pasaulis nuostabus, jei tik turi noro jį pažinti.
 Šiemet ir aš buvau pakviestas dalyvauti šiame plenere, kuris, šį kartą buvo dvinaris –
"Dingę miestai: Raigardas ir Merkinė".
 Raigardo slėnį ir Merkinę jungia Nemunas, jo vandens srauto nešamas energijos srautas ir šiandien mums atveria, atskleidžia tai, ko klausiame.
***
 Raigardo legenda pasakoja: toje, atrodo bekraštėje slėnio dauboje, kurią sukūrė gamtos galios, glūdi nugrimzdęs, šviesa tviskantis sidabrabokštis miestas. Bet gal jis tik pasislėpęs, nematomas mūsų regai? Net ir šiandien, kai stebi Raigardo slėnio tolumas, kyla mistinės nuojautos, jos lyg šydas tvyro erdvėje. Jauti – galėtum pamatyti tą miestą, jis čia, niekur nedingo – tik laukia įdėmių akių. M.K.Čiurlionis paveikslų cikle "Miestas" (1908 m.) įkvėptas Raigardo anapusinio pasaulio pagavos, atkūrė šio slėnio vizijas. Dailininko garsiajame Zodiako cikle (1907 m.) vėl atpažįstami Raigardo peizažai, paveiksle "Vandenis", vaizduojamas gal Žvaigždžių Valdovas, liejantis žemėn Švendubrės Nemunykštį.
***
 Merkinė – daug kartų istorijos virsmuose dingęs miestas. Kažkada, stipri tvirtovė ne kartą atrėmusi kryžiuočių puolimus, vėliau – iškilus renesanso ir baroko laikų miestas, kuriame buvo net šešios bažnyčios, veikė domininkonų ir jėzuitų vienuolynai, viešėjo kunigaikščiai, karaliai. Po Lietuvą niokojusių karų, maro, valstybės padalinimų – neteko veik visko, liko tik karaliaus Žygimanto Augusto suteiktas (1569 m.) miesto herbas. Net XIX amžiuje atsistatęs kaip prekybinio trakto miestelis, nedidelis uostas Merkio ir Nemuno santakoje – vėl ir vėl buvo istorinių skersvėjų niokojamas.
 Dabartinėje Merkinėje daug senojo, didingojo miesto atminties ženklų. Pažymėtos vietos kur kažkada stovėjo bažnyčios, pagarbiai saugomas pastatas kuriame mirė (1648 m.) Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas IV Vaza. Didingos miesto rotušės vietoje, XIX amžiuje pastatytoje kuklioje cerkvėje, dabar įkurtas Merkinės krašto muziejus, jame eksponuojami šlovingos, tolimos praeities artefaktai, saugoma XX amžiaus netekčių dokumentika. Šalia muziejaus – atkurta Merkinės rotušė, kol kas – tik didžiuliame makete. Muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas negailėjo mums savo laiko, ne vieną valandą kartu keliavome dingusios ir dabarties Merkinės kalvomis.
***
 Bet dailininkas – visada vienišius. Tik likęs sau, su asmenine stebėtojo patirtimi, laisvas matyti tai, ką norėtum aprėpti ir pieštuku, ir spalvomis. Žvelgi Merkinės piliakalnio tolumas – atrodo regi puse Lietuvos. Štai grakščiu lanku įsitempęs teka Nemuno srautas, link jo iš rytų plukdo ramybę Merkys, tarp jų – trikampis tarpupio slėnis, pagavus, lyg dar vienas mitinis Raigardas – visą kraštovaizdį juosia tarp dangaus skliauto ir žemės banguojančios pušynų keteros, tai – Dainavos šalies karūna!
***
Šis tekstas ir pluoštas akvarelių skelbiami laikraštyje "Lietuvos Aidas" ir jo internetiniame variante.
http://aidas.lt/lt/visuomene-aktualijos/article/22430-?fbclid=IwAR00eqy3xkj6HfON9OX5hyqC7Qt-bPgy9il_TLg01CMeo3Z4RXCRbSJIi9o



K.K.Šiaulytis. Dailininkas Saulius Rudzikas. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis. Reginys nuo Merkinės piliakalnio. 
Merkio slėnis santakoje su Nemunu. 2019. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Merkinės motyvas žvelgiant nuo piliakalnio. 
 2019. Škicas akvarele. 24x32

K.K.Šiaulytis. Merkinės piliakalnis. 
 2019. Akvarelė. 24x32

K.K.Šiaulytis. Nemunas ties Liškiava. 2019. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Dailininkė ir Nemunas. 
 2019. Škicas akvarele. 24x32

K.K.Šiaulytis. Liškiavio ežeras žvelgiant iš Vilkiautinio pusės.
 2019. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Išskridęs miestas. 2019. Aliejus, drobė. 60x70

Pozuotoja. Foto K.K.Š.


Merkinės rotušės maketas. Foto K.K.Š.

Merkinės Rotušės varpas su Vienaragiu.

K.K.Šiaulytis. Arklio skundas. 2019. Aliejus, drobė. 40x70

Karalius Vladislovas IV Vaza. Skulptorius Dalius Drėgva. Foto K.K.Š.

Jogailos spaudas Merkinėje. Foto K.K.Š.

Merkinės bažnyčia. Foto K.K.Š.

Merkinės bažnyčios skliautai. Foto K.K.Š.

Merkinės bažnyčioje. Foto K.K.Š.

Raigardas žvelgiant nuo Vilniaus-Gardino plento. Foto K.K.Š.

K.K.Šiaulytis. Raigardo vartai. Baltasis kalnas ir Juodasis kalnas. 
2019. Aliejus, drobė. 60x70

Raigardas iš Švendubrės. Foto K.K.Š.

Tiltas per Nemuną Merkinėje. Foto K.K.Š.

Nemuno žvejas - pilkasis garnys. Foto K.K.Š.

Liškiavio ežero laumžirgis. Foto K.K.Š.

Liūtas ir ėriukas. Vilkiautinis. Foto K.K.Š.

Pakelyje tarp Vilkiautinio ir Merkinės. Foto K.K.Š.

K.K.Šiaulytis. Dama su vualiu. 2019.  Stebimagrafija.



2019 m. rugpjūčio 17 d., šeštadienis

Druskininkų impresijos. Ratnyčios tėkmė


K.K.Šiaulytis. Nemuno ir Ratnyčios santaka. 2019. Akvarelė. 29,7x42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Druskininkų impresijos.
 Ratnyčios tėkmė


 Kokie mįslingi, poetiški Lietuvos upių, ežerų, upokšnių, net pelkynų vardai! Rodos, tiems vandenims pavadinimus suteikė žilos senovės išminčiai. Paliko jie mums – jau Vandenio eros lietuviams, melodingus, skambius, paslaptingus, po visą kraštą lyg gaivaus lietaus srauto pabertus žodžius – mįsles. Nemunas, Neris-Vilija, Vilnia, Bartuva, Minija, Alantas, Salantas, Babrungas, Šventoji, Jūra, Aitra, Dubysa, Merkys, Verknė... Aisetas, Lūkstas, Veisiejis, Luodis, Samanas, Sartai, Indrajai, Tauragnas, Dievytis... Ištari, ir atrodo regi banguojant, linguojant, šlamant, srovenant – ar tik vanduo taip bėga?  Laikas teka! Mintys, svajos plaukia!
 Kas kitas, jei ne akvarelininkas, turėtų tas vandenų paslaptis perprasti!?
 Ar tai tik vardai? Ar juose glūdi tarsi akmenin iškalta kokia  žinia, pranešimai skirti ateities kartoms? Gal tie vardai yra ne kokie burtažodžiai, o svarūs kitokio mąstymo ženklai?
 Ratnyčia... Tai viena žymiausių Lietuvos upių, nedidelė, bet dėl savo maloningų švelnumo galių gaivinančių žmonių širdis, jos vardą su nostalgija prisimena šimtai tūkstančių žmonių, pabuvojusių upelės kloniuose garsiuosiuose Druskininkuose.
 Geografai Ratnyčios ištakas randa Dainavos girioje, Varėnos rajone. Dar visai menka srovele pasukusi į pietus, ji, Kusenkos vardu užsuka į Baltarusiją. Grįždama namo teka šiaurėn, kur aptinka pailgam duburyje telkšantį Latežerį. Iš Latežerio upė plūsta, srovena pro siaurus aukštų krantų vartus – tarsi gerte geria ežero vandenį. Čia ir prasideda tikroji Ratnyčia, kuriai, iki įsilies į  Nemuno srautą, dar teks gal dvylika kilometrų klajonių, šilais apsigaubusių smėlio kopų labirintuose.
 Spėju, vardą upei suteikė jos gyvastinga žaisme sužavėti seniausi šių girių, miškų gyventojai. Teigiama, jog Ratnyčia –  iš žodžio „ratas“ kilęs vardas. Tikrai, jos kilpiniuota vaga primena smagius ratelius. Bet, šiame varde glūdi net du archajiški žodžiai: „ra“ ir „nytis“. Seniausiose kalbose  „ra“ – tai saulės diskas, pati Saulė. „Nytis“ – gija, spindulys. Taigi, Rat-Nyčia –  Saulės Gija, nešanti, dalinanti šiai erdvei gyvastingą visatos energiją. Tą energiją, gają, puikiai jautė prieš tūkstantmečius gamtos globoje gyvenę žmonės. Jie gebėjo atpažinti vaistines galias augaluose, atminti žvaigždėto dangaus kelius, pajausti šaltinių, upokšnių sveikatą, suprasti paukščius ir žvėris. Tokia patirtis ugdė prigimtinę pasaulio tvarką nusakančią kalbą, ja bendravę mūsų protėviai, savo žinojimą, kaip paveldą, paliko upių, kalnų, ežerų varduose, legendose, mituose.
 Didžiojoje Dainavos girioje įsikūrusių dzūkų sodybose iki šiol gyva gamtos pasaulio pajauta. Čia kitaip, nei mieste gimę, mato pasaulį –  jiems melodijas kuria medžių šakų muzika, nuo pavasario kasdien ore mainosi tuzinai kvapų, marga lapijos mozaikos. Gamtos apsuptyje bėgančių dienų slėpiniai kuria nenutrūkstančią laiko tėkmės ir asmeninio gyvenimo pynę, kurioje ir ievų žydėjimas ir klevų raudonis. Druskininkų svečiai irgi bando bent savaitei, kitai atgaivinti savyje gamtos pasaulio pagavą. Žinia, karališki pušynai, saulėtoji Ratnyčia, atrodo per akimirksnį pakylėja, regis naujos kojos mina miško takeliais – išmanusis telefonas vos spėja skaičiuoti žingsnius.
 Ir aš, tik svečias Ratnyčios kloniuose. Klajoju čia su akvarelės dažais terbelėje, nardau žvilgsiu paskui strazdą ar meletą, pradžiugina retkarčiais ir švytintis tulžies skrydis, atkakli kikilio dainelė. Žvalgausi motyvų – kas tiktų popieriaus lakšte nugulti. Pavasariai čia tokie subtilūs, skaidrūs – lyg gluosnynų žiedadulkių šydas, žaluma vos pakilusi – sklando žalsvu rūku, o upelio skaidrumas nė kiek netrukdo saule tviskėti auksinėms dugno smiltims. Atrodo, nė dažo tokiam peizažui nereikia – semk Ratnyčios vandenį, pamirkyk kiaulpienės žiedą ir margink popierių! Vasarą kraštovaizdis uždaresnis – akis vos prasiskverbia pro lapijos tankmes, bet kaip perteikti tą daugiasluoksnį spalvyną? Seikėji teptuku dažą ir vandenį, dozuoji, varvini lyg alchemikas slaptoje laboratorijoje. Jie irgi prie upelių rinkdavo Joninių žolynų rasą! Dailininkas plenerininkas, po vasariškos dienos nuotykių grįžta lyg pakulų kuodas aplipęs įvairiausiais įspūdžiais, bet dažnai, kaip ir atkaklieji Filosofinio akmens ieškotojai – tik su dar viena svajone...
 Ratnyčios Saulės take jau pažįstu kiekvieną medį, net kasmet toje pačioje vietoje išaugantį pakrantėje vešlų papartį, vilkdalgį. Bet Ratnyčia, kiekvieną kartą nustebina, skraidina - lyg nauju muzikiniu akordu, tarsi atsiveria nauja erdve.
 Pagauni save – atrodo, kurį laiką žingsniavai oro pagalve!

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios ištaka iš Latežerio. 2019. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Latežerio luotas Ratnyčioje. 2019. Akvarelė. 24x32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios tėkmė. 2019. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Alksniai - vandens mėgėjai. 2015. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios tvenkinio atšvaitai. 2019. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Debesyse virš tvenkinio - vasaros žirgai.
 2019. Akvarelė. 42x29,7

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia Ratnyčios miestelyje.
 Pavasaris. 2019. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Druskininkų pušys.
 2019. Akvarelė. 42x29,7

2019 m. rugpjūčio 8 d., ketvirtadienis

Šialės kraštas. Mano akvarelių paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje


K.K.Šiaulytis. Dionizo Poškos Baublys. 2006. Akvarelė. 29,7x42


Šilalės kraštas


Iš mano akvarelių parodos
 Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje.
Daugiau informacijos čia -

K.K.Šiaulytis. Šilalė. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. 
 20018. Akvarelė. 42x24

K.K.Šiaulytis. Šilalės Lurdas. 2018. Akvarelė. 29,7x42


Šilalės herbas

K.K.Šiaulytis. Medvėgalis žvelgiant nuo Alkos kalno.
 2018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Prisikėlimo kryžius. Kaltinėnai
. Panoramoje - Akmenos upės slėnis, senasis Žemaičių plentas
 2007. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Dionizo Poškos Baublys. 2018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Kabantis tiltas virš Jūros upės Pajūryje, dvaro parke.
 2018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Rubinavo piliakalnis (Šarūnkalnis) Lokystos upelio vingyje.
 Horizonte - Šilalė. 2018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Vytauto Didžiojo paminklas. Kvėdarna.
 20018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnis. 20018. Akvarelė. 42x24

K.K.Šiaulytis. Didkiemis. Šv.Angelų Sargų bažnyčia. 
20018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Lakūno Stasio Girėno tėviškės sodyba Vytogaloje.
 20018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Vakaras prie Paršežerio. 20018. Akvarelė. 29,7x42


K.K.Šiaulytis. Laukuva. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia.
 20018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Senasis Žemaičių plentas. Šioje kryžkelėje subėga keliai
 nuo Medvėgalio, Kaltinėnų, Bytlaukio. Šilalės kraštas. 2007. Akvarelė. 29,7x42