K.K.Šiaulytis. GALERIJA: kovo 2019

2019 m. kovo 28 d., ketvirtadienis

Margos humoro pievos

PRIEŠ RINKIMUS

PO RINKIMŲ...

K.K.Šiaulytis. 2016. Humorografija

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Margos humoro pievos

Dėmesio! Artėja Balandžio pirmoji – Tarptautinė humoro diena, pasiruoškite perskaityti, išgirsti netikėčiausių istorijų, naujienų – visos virtualių pojūčių organizavimo tarnybos sieks jus nustebinti išradingomis apgaulėmis.

– Aprylius! – net liūdna tiesa, virsta graudžiu humoru...

Turininga pasaulio periodinės spaudos istorija – tai ir karikatūros istorija. Prieš šimtmetį, kitą, ne tik revoliucijų koviniai lapeliai, bet ir solidūs, aukštuomenei skirti laikraščiai, skaitytojų dėmesį, populiarumą, pelnė ir dėka satyrinių, humoristinių piešinių, šaipūniškų šaržų, nuotaikingų kasdienybės škicų.

Menotyrininkai humoristinės, satyrinės grafikos pradmenų randa Antikos dailėje, įžiūri pirmykščių bendruomenių plastinėje kūryboje, tačiau tikroji karikatūra gimė, suklestėjo laikraščių ir žurnalų puslapiuose XVIII – XX amžiais. O naujajame, dabartiniame šimtmetyje, gal jau atsisveikiname su šiuo dailės ir žurnalistikos žanru? Skaitmeninėje epochoje prasidėjęs vizualinės informacijos tvanas paskandino karikatūrą – video naujienos, filmai, milijardai nuotraukų, socialinių tinklų saviprodukcija, kompiuterinių žaidimų kakofonija kasdien tiesiog pagrobia, svaigina mus, prikaustytus prie didesnių ar mažesnių ekranų. Įpratome tuos vulkaninius reginių proveržius stebėti be atidos, vienam kadrui skirdami šimtąją sekundės dalį, tad, jei kada kur ir šmėsteli karikatūra, – nebemokame stabtelėti, įsigilinti, suprasti, pagauti humoro idėją, įvertinti grafinę raišką, ezopinę kalbą.

Akis – svarbiausias informacijos teikėjas, tad taip nuolankiai įsiekraninę, greitai visą aplinkinį pasaulį pradėsime matyti, suvokti tik kaip prastos režisūros video filmą?

Šiandien karikatūra, o ir visa humorografija – dinozaurų menas, ar, gal, ateities klasika? Greičiausiai – antrasis variantas. Jau dabar ne vienas bandome atsikratyti priklausomybės – beprasmio spoksojimo į ekraninius srautus. Spėju, netrukus, beišnykstanti „popierinė spauda“ atgims (prisimenu eiles prie spaudos kioskų, laukiant „Vakarinių naujienų“), vėl su malonumu, gurkšnodami kavą, vartysime šiugždančius laikraščių lapus, tarp skilčių, iliustracijų, nuotraukų ieškodami, kas patrauks mūsų dėmesį. Be abejo, vizualinių komunikacijų meną, kaip modernybės būtinybę, studijuosime mokyklose ir universitetuose, o viena iš tyrimo sričių – bus karikatūros, humorografijos istorija.

Plačiąsias spaudos lankas apžvelgus aiškėja, kad ne visur karikatūrą teks reanimuoti. Lotynų Amerikos šalyse pieštinis humoras klesti kaip visada; Irane, Turkijoje, jų kaimyninėse šalyse karikatūra vis dar naujas reiškinys, bet ten juokauja jau šimtai dailininkų. Atspėjote, humoro neapleido nei prancūzai, italai, ispanai, net ir vokiečiai, švedai, belgai. Žurnalas „New Yorker“ leidžiamas, be abejo, Niujorke, štai jau beveik šimtą metų (nuo 1925) spausdina bene geriausią pasaulyje pieštinį humorą.

Kasmet, mūsų ašarų pakalnėje, kaip kartais įvardinama Žemės planeta, rengiami šimtai tarptautinių karikatūrų parodų, konkursų. Vilniuje, balandžio pirmąją, Rotušėje atsidarys jau 51-oji Lietuvos karikatūristų, galima patikslinti – asmeniškai Jono Varno, jau tiek metų (be pertraukos!) inicijuojama paroda. Jei pripliusuotume 1961-aisiais Vilniaus valstybinio dailės muziejaus surengtą respublikinę karikatūrų parodą „Juokas – dalykas rimtas“, kurioje dalyvavo grandai: Stasys Krasauskas, Sofija Veiverytė – Liugailienė, Telesforas Kulakauskas, Algirdas Šiekštelė, Fridrichas Samukas, Galina Rozinienė, Leonas Rymeikis, Ignas Adakris Martinaitis, Jonas Kasčiūnas, Juozas Buivydas, Romas Palčiauskas ir kiti, jei priskaičiuotume Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Marijampolėje organizuotas tų miestų dailininkų, bei Rimanto Baldišiaus surengtas tarptautines parodas Šiauliuose, prisimintume ir personalines šalies dailininkų ekspozicijas, paaiškėtų, kad Lietuvos karikatūra – parodinė ir publikuota, turi pašėlusiai puikią „biografiją“, talentingus autorius, komunikacijų meno tyrėjų vertą istoriją.

Čia spausdinamas savo humorografijas publikuoju ir tarptautiniame karikatūrų tinklalapyje „toonpool“, bei bloge „K.K.Šiaulytis GALERIJA“. Kviečiu apsilankyti, pasižvalgyti!

K.K.Šiaulytis. Likimas. 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Prasminga diskusija. Koalicija. 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Pica su svogūnais! 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Susitikimas feisbuke. 2015. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Paparaciai. 2012. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Taip gimsta Šiaurės pašvaistė. 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Bibliotekos vaiduoklis dirba. 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Donaldas Trumpas. 2016. Humorografija

2019 m. kovo 23 d., šeštadienis

Žalieji ilgadieniai senajame Buivydiškių parke

K.K.Šiaulytis. Buivydiškių pakrantės. 2012. Akvarelė. 32 x 24

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Žalieji ilgadieniai senajame Buivydiškių parke

Šiemet pavasaris per Lietuvą keliauja pramogaudamas, sniegas ištirpo – tarsi išgaravo, tik ledo salos ežeruose dar plūduriuoja, murkso pakrantės medžių šešėliuose. O gi anksčiau, pirmajam pavasario mėnesiui, kovui, kasmet tekdavo demonstruoti savo karingumą: kautis su sniego pūgomis, tirpdyti pusnynų guolius, juodi krušos debesys siausdavo taip, kad rodydavosi – vėl užgrius žiema, bet kovas, ginkluotas saulės pažadais, grąžindavo laukiamą tvarką.

Mūsų protėviai, matyt pagerbdami sunkius kovo darbus, šiam mėnesiui skyrė pranašo galias – sakoma, kokia bus kovo pirmoji, toks bus pavasaris, kovo antra nuspėja vasarą, trečia – rudenį, tačiau, jei tomis dienomis išgirsite vieversį, bus darganas pavasaris. Kovo kalendorius tiesiog pilnas mums svarbių, prasmingų dienų: ketvirtoji – Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo diena, 11- oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 16 - oji, Knygnešių diena. Pasaulis mini Poezijos dieną kovo 21- ąją, 23 - ąją – Meteorologijos, 27 - ąją – Teatro, o 22 - ąją Vandens dieną, kurią, manau, paletėse išskleidę dažus švenčia visi planetos akvarelininkai. Dar, šį mėnesį yra Pempės, Keturiasdešimties paukščių diena ir – Gandrinės! Kada palaukėse pasirodo šie sparnuotieji raudonkojai bajorai – atgyja visos balos!

Stebintiems gamtos permainas, vis tik svarbiausioji yra kovo 20 - oji, pavasario lygiadienis, kai Naktis ir Diena pasiskirsto paros laiką per pusę, o jau nuo rytojaus prasideda Žalieji ilgadieniai – „vieversius“ tėvynainius džiugina prašvitę rytmečiai, o „pelėdos“ mėgaujasi ištįsusiomis vakaro valandomis. Prasidėjusius ilgadienius skuba sveikinti visokie laukų želmenys, žolynai, bunda, bruzda pelėnai, varlės, margi raibi vabalai vabalėliai. Visokiems gyviams prasideda mielas metas, truksiantis net iki rugsėjo 23 - iosios, vėl lygiadienio, tačiau nusveriančio laiką Nakties labui.

Kad prasidėję ilgadieniai yra žali, liudija mūsų polinkiai – visi lietuviai pavasariui praaušus ieško progų užtrukti gamtoje – kas soduose, daržuose, arimuose, kas miškuose, parkuose ar prie vandenų. Kiekvienas žinome savo būdą!

Mano ilgadieniai irgi žali, dar pamarginti akvarelės vaivorykšte.

Vakariniame Vilniaus pakraštyje, slėniukais, tarp Pilaitės, Zujūnų iš vienos pusės ir Avižienių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų iš kitos, vinguriuoja Sudervėlės upelė. Ji vos dvylikos kilometrų ilgio, bet nuo amžių labai svarbi vilniečiams. Pačiame vidurupyje yra dvi garsios senovės dvarvietės: Pilaitė ir Buivydiškės. Sudervėlės tėkmės energija kažkada suko keliolikos vandens malūnų girnas, daugybėje tvenkinių pliuškenosi margašonės žuvys, o upelės ežerėliuose ir šiais laikais maudosi vasarotojai. Atsidarę žemėlapius internete pasižvalgykite Sudervėlės erdvėse iš paukščio skrydžio, pastebėsite, Buivydiškės įsikūrę tarsi koks uostas – visu gyvenvietės pakraščiu vien tvenkiniai mėlynuoja. Dvaro rūmai, jau prieš šimtmečius buvo statomi tvenkiniais apsuptoje saloje, kurioje veši ir senas parkas.

Istoriniai dokumentai liudija jog penkioliktame amžiuje Buivydiškes valdė kunigaikštis Šventaragis, vėliau – garsieji Radvilos. Jų pilaitės seniai sunyko (dabartinį rūmelį statė jau kiti savininkai), bet senasis parkas, aplinkiniai tvenkiniai ir laukai – pilni visada čia gyvenusiais pilėnais. Parke žiemą vasarą siaučia, laigo, kiauksi, švilpauja zylės, bukučiai, lipučiai, margieji geniai, juos, panirusius darbų įkarštyje prižiūri urėdai kėkštai ir pelėdos. Tvenkiniuose panaši tvarka – kasdien tarp baltųjų lelijų ir lūgnių lapijos pluša dešimtys didžiųjų ančių, barasi juodi laukiai, slapukauja vandeninės vištelės, o ausuotieji kragai, lyg tvenkinių seniūnai, vis panerdami matuoja gyli, tikrina, kokie resursai slypi vandenyse. Aristokratiškos gulbės plaukioja tvenkiniais, čiuožia, lyg karietomis važiuotų. Nendrynai, pakrančių gluosnynai, beržynėliai irgi pilni vasaros paukščių – balsingos krakšlės, upiniai žiogeliai ir birželio pabaigoje iš kažkur sulėkę varnėnai garsiakalbiais stebina žvejus, vaikštinėtojus ir jau netoliese besikuriančius naujus sodiečius. Vilnius atidunda į Sudervėlės slėnius stikliniais namais, asvaltuotomis gatvėmis. Vieškeliukas, (matyt buvo nutiestas dar baroko epochoje), kuriuo keliauju iš Justiniškių į Buivydiškių parką, dabar jau vadinasi Helsinkio gatve, žemėlapiuose, mačiau, nubraižyta ir Reikjaviko gatvė, ant kalvelės kur ji išsirangiusi, prieš dešimtmetį vakarais giedojo kurapkos, dabar - dygsta ištisi kotedžų kvartalai.

Šiems, naujiesiems Sudervėlės pakrančių gyventojams ir skiriu šį, Buivydiškių akvarelėmis ir viena pastele pamargintą tekstą.