Vakaras

Vakaras

2018 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Kelionės per metų laikus

K.K.Šiaulytis. Piliakalnis Skuburkalnis. Kaltinėnų-Upynos 
vieškelis leidžiasi į Akmenos upės slėnį. Šilalės savivaldybė.
 2007.Akvarelė. 42 x 29,7


K.K.Šiaulytis. Kraštovaizdis nuo Kukaveičio kalno.
 Kelias Vilnius - Širvintos, Širvintų link.
 2005. Akvarelė. 42 x 29,7

2018 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Popiežiaus vizito šviesa

K.K.Šiaulytis. Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų
 (pranciškonų) bažnyčia. Vilnius. 2001. Akvarelė, akvareliniai pieštukai

Popiežiaus vizito šviesa


Nelauktai, kitaip nei pranašavo orų prognozė,
Saulė lydi Popiežiaus vizitą Lietuvoje.
Įkvepiantys Popiežiaus Pranciškaus žodžiai
 pasakyti Kaune, Nemuno ir Neries Santakoje,
nušvietė mus ir kita - bendrystės šviesa.
Atrodo, Lietuva tapo gražesnė!
Panorau paieškoti tokių Lietuvos vaizdų savo akvarelių, škicų archyve.
K.K.Š.
2018 09 23

K.K.Šiaulytis. Prisikėlimo kryžius. Kaltinėnai, Šilalės savivaldybė.
 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, padrąsinimai, paraginimai
 pakvietė mus dar kartą apsidairyti -
 prisiminti savo tautos istoriją, pasižvalgyti savo krašte,
 atnaujinti priesakus kuriuos daugelis tarėme 
1990 metais atgavę šalies nepriklausomybę.


K.K.Šiaulytis. Ratnyčia netoliese Ratnyčios miestelio. 
Druskininkai. 2016. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Šv. Mikalojaus bažnyčia. Vilnius.
 2001. Akvarelė, akvareliniai pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Sakykla Visų Šventųjų bažnyčioje Vilniuje.
 2001. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Didkiemis. Šv. angelų Sargų bažnyčia. Šilalės savivaldybė.
 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Cedrono upelis Vilniaus Kalvarijose.
 2018. Akvarelė, sepija pieštukas. 29,7 x 42


2018 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Kuršių nerijos akvarelės (2) Matymo polėkiai

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplauka po rytinio lietaus.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Rudenėjančios Nidos darvasara (2)


Matymo polėkiai


Nurimo nuo jūros atslinkęs rytinis lietus – Nida tviska, tarsi ką tik nulieta akvarelė. Pilkšvo debesies velkamas įstrižas dulksnos šydas dar kybo virš Skruzdynės, toldamas murkdo Bulvikio ragą, bet jau ir brenda per marias Drevernos link. Senamiestyje, Atragyje, aitra nutviskusiomis šakų gijomis susisukę pušų viršūnės, sodri jų spyglių žaluma, sodybų stogai, langai ir langinės, gėlynai – švyti drėgme, tarsi dailininko teptuku atgaivinti. Šaligatvių balas, žolynų rasą pasveikino pro miglą šyptelėjusi saulė, o jai pavymui ir laimingi Nidos svečiai labina vienas kitą. Kas jau ieškojo skėčio, kas plataus apsiausto, o paaiškėjo – vėl bus giedra diena!
 Dailininkai, „Plekšnės“ klubo plenero dalyviai, svetingame „Jūratės“ viešbutyje dar geria rytinę kavą, o pamario varnos jau pietauja – ankstyviems pusryčiams rinko sausose panamėse per vasarą įmitusius vorus, o dabar, po lietaus, jau ragauja žalių bangų atplukdytas gėrybes. Jei smalsu, gali kiaurą dieną varnas sekioti, fotografuoti jų nuotykius. Matyt, ir jos mus stebi, atpažįsta, įtraukia į savo šimtametę atmintį. Nidiškiai didžiuodamiesi mini pilkasermėges kaimynes – jei kurią pyragu pavaišinsi, neužmirš, pasveikins dėmesiu ir po trisdešimties vasarų... Girdėjau visokių legendų apie vietines varnas, - jos išmintingos, apsukrios, bendruomeniškos, landžios gudruolės: nurinko jauname sode taip lauktą graikiškų riešutų derlių, nulesė braškes, apgavo šunelį, pavėsinėje pietaujančių kaulija rūkyto karšio, kai važiuoji dviračiu, nesitraukia iš kelio, šaiposi, prakirto automobilio stogą,  – gerai, kad jos nemoka kalbėti, – nežinia, ką apie mus pripasakotų... Marios čia pat, bet pats mačiau, kaip iš lietaus balos varna sveikuolė vandenį gėrė – negilu, tad pritūpė, galvą paguldė šonu, kad snapą apsemtų, siurbtelėjo, ir tai kartojo, kol atsigaivino. Į saugomų gyvūnų bylą varnų, kad ir nepaprastai sumanių, gamtininkai gal neįtrauks, bet Kuršių nerijos istorijoje jos jau įrašytos. Nidos muziejaus ekspozicijoje, lyg vaizdžiame Edgaro Alano Po detektyve, atskleidžiama, kaip čia, kažkada, varnos buvo gaudomos tinklais, nutrenkiamos, užgeriamos, sūdomos, skanaujamos.
 Kiti jūrų marių skrajūnai – kirai, tarsi vėjo sparnais siaučia Nerijos padangėse. Vienas jų pulkas klykdamas sukasi virš uosto, kitas, tarsi žuvų tuntas sprunka nuo kranto, o tada pabyra, pavieniui tolsta kas sau, atrodo, nebegrįš, bet, žiūrėk, persigalvojo, ir štai jau vėl sklęsdami nutūpia ant prieplaukos molo, ant laivelio, boto stiebo ar raudono plūduro. Stebėdamas kirus pagavau mintį – mūsų žvilgsnis Nerijoje blaškosi kaip ir šie paukščiai, – tai plaukia jaukiais pušynų smėlynų kraštovaizdžiais, džiaugiasi linksmais vasariškais įspūdžiais, spalvomis, tai šauna į saulėtas aukštumas, ar nuklysta į tuščią jūros horizontą, – bet akių neatitrauksi, atrodo, ten, į jūros tolumas, ir pats jau persikėlei... Pasijauti kybąs šalia balto debesies – kaip ketvirtosios dimensijos klajūnas, žemė nutolo, bangos plukdo tavo mintis, o jos – pavirsta bangomis?
 Matymo laisvas polėkis, giminystės su gamtos galiomis pajauta – gal būt, svarbiausi  buvimo Nerijoje atradimai, vertybės, kurios žadina asmens kūrybinę raišką.
 Bandydamas perprasti Kuršių nerijos slaptingą trauką esu taręs – šiame trapiame, – vėjų, audrų ir vandenų suplukdytame smėlio ruoželyje – eldijoje, kaip niekur kitur, gali patirti nuolatinį kūrinijos atsinaujinimą, tarsi pradžios versmę, gyvastingą gamtos stichijų – vandens, žemės, oro ir ugnies žaismę. Visoje mūsų Žemės planetoje tokios ypatingos vietovės žinomos nuo seno, jos garsios savita būties estetika, istoriniu likimu, gamtos dovanomis.

K.K.Šiaulytis. Varna smalsuolė.
 2016. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Šermukšnio kopa.
 2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Paskutinis saulės žvilgsnis į Nidos uostą.
 2018 08 29. Akvarelinis škicas. 24 x 32
***
Rugpjūčio 29 d. Nidoje, uoste stebėjau besileidžiančios saulės
 spindulingą tapybą čia susispietusių jachtų stiebuose, marių vilnyje
 - plūduriavo auksas, skraidė žvaigždės, liejosi purpuras 
- Nidą jau dengė Urbo kalno šešėlis, 
o uostas spindėjo, lyg kokia pasakiška švytinti sala.
 Tačiau šešėlis greitai plėtėsi, slinko artyn -
 akvarele pagavau tik paskutines saulės nulietas spalvas. 
Netikėtai pasirodęs "Kuršis",
su tarsi kino teatro ekranas tviskančia bure, irgi stabtelėjo mano škice...

K.K.Šiaulytis. Nida. Purvynės pakrantėje. Permaininga šviesa.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplaukoje. Dulksna.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32


2018 m. rugsėjo 2 d., sekmadienis

Kuršių nerijos akvarelės (1). Rudenėjančios Nidos darvasara

K.K.Šiaulytis. Debesis pietiniame Nidos pamaryje.
 2018. Akvarelė. 29.7 x 42 
***
Stebėdamas virš Kuršių marių lyg paradui išsirikiavusius kuplius debesis,
 nutariau vieną jų nuleisti ant smėlio, į miglių ir rugiaveidžių lankas.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 Kuršių nerijos akvarelės (1)


Rudenėjančios Nidos darvasara


 Ne kartą buvodamas rudenėjančioje Kuršių nerijoje, aptikau čia esant penktąjį metų laiką – darvasarą. Ji kasmet prasideda paskutinę rugpjūčio savaitę ir tęsiasi keturiasdešimt dienų!
 Visi mes, lietuviai, esame kaimo vaikai ar vaikaičiai, gal todėl taip jausmingai reaguojame į orų, gamtos permainas, gebame patirti net speiguotos žiemos malonumus, kartu su paukščiais parskrendame į savo pavasarius, ir taip elegiškai išgyvename besibaigiančios vasaros atodūsius!
 Važiuoji iš Vilniaus į vakarus, Klaipėdos kryptimi, stebi – neseniai javais lingavusios lygumos plikos – vos ražienos boluoja, pakelės reklaminių skydų kalvelės sugrėbstytos naujais arimais, ganyklose karvės nuobodžiaudamos kremta pabodusią žolę, gali pamatyti ir stirnų būrelį, bet kaimynai gandrai – jau išskridę, paliko kaimus, miestelius draugingosios kregždės, tik, kokioje šlapynėje dar šmėsteli, klykteli pempė, ir ji – liūdi prabėgusios vasaros...
 Už Kuršių marių – viskas kitaip! Nerijoje nebūna nei rugiapjūtės, nei rugsėjų, tiesa, pajūrio Ilgojoje (apsauginėje) kopoje keroja nesuskaičiuojami hektarai miglinių šeimos augalo, rugiaveidės, sąžalynai, bet jų, nei sėti, nei pjauti nereika. Kuršių nerijoje žemdirbiai negyvena, o sėja ir pjauna – vėjai. Jie dar ir padangėse piemenauja – gainioja debesis, kilnoja rūko skraistes, skraidina smėlio sūkurius.  Čia, besikeičiančio metų laiko ženklai kitokie – marga atostogų karuselė sustojo, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida, po pajūrio malonių ištroškusių svečių antplūdžio atgauna savo svarias, romias spalvas - nesuskaičiuojami raudonodžių poilsiautojų pulkai jau sugrįžo prie kompiuterių, jų automobilių šonai dabar blizga Telšių, Alytaus, Kauno, Vilniaus gatvėse.
 Nerijoje tęsiasi vasara – Baltija vilnija, glosto, vilioja paplūdimio kūną, reti mauduoliai šoka svajingą tango apkabinę tamsias bangų keteras... Žvelgi nuo Ilgosios kopos (ji pakrantėje nutįsusi keliasdešimt kilometrų), – spindinčio smėlio kristalų tolumos vyniojasi lyg begalinis pergamentas vos pamargintas žmonių figūrėlėmis, tarsi pastelės štrichais.
 Nidoje, tų vaikščiojančių štrichų daugiau, tyrinėti penktąjį metų laiką jau renkasi teptukus pagalandę dailininkai, medžiojantys vizualybę fotografai, sapnuojantys marių ešerius žvejai, ir šiaip suplaukę, gal miglų suvilioti, visokie keistuoliai, romantikai. Po naktinio grybų lietaus – ankstų rytą, visus dabartinius Nidos svečius sutiksi Nerijos miškuose – vieni klampoja kalnapušių šilelių takų labirintais, kur, nors ir pamatęs kokį rudakepurį, tik akimis gali įsibrauti į fantastiškus kerpėtus šabakštynus. Kiti braido aukštus beržynų žolynus, saugodamiesi neužminti kokio raudonviršio, treti, palvės samanynuose lyg gėles skina ūmėdes, kažkodėl palikdami tupėti, šalia, saulėtose lomelėse, pasklidusius kazlėkų pulkus. Ketvirti, turi savo slaptas miškelių dausas, į kurias kelią žino tik jie – tikrai nerasit ir mano „kranto“, kur aš vis džiaugiuosi baravykų peizažais.
 Popietę grybautojai grįžta į Nidą, netrukus grybų derlius jau smilksta keptuvėse, žinia, nemaža dalis makavykų sulaukia (džiovinti ir marinuoti stiklainiuose), gruodžio švenčių – smėlio prieskonis, pušų aromatas primins pamario nuotykius.
 Pavakare, ant Nidos uosto molų renkasi meškeriotojai. Ne visiems vienodai sekasi karšius, pūgžlius skaičiuoti, bet juokauti, matyt, visi žvejai  sugeba, aš, šalia, tapau saulėlydžio atšvaitus, tad girdžiu kaip jie šposauja, o atsiliepdami skambintojams telefonu, greitakalbe pasakoja – „pas mus, Nidoje, darvasara“...

***
Šis straipsnis, publicistinė esė, ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante, adresas - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19745-09-06-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-kursiu-nerijos-akvareles-1


K.K.Šiaulytis. Skulptūra "Nidos briedis". 2018.
 Akvarelinis škicas. 32 x 24
***
Nidoje, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos 
sodyboje lankytojus sveikina Nerijos gamtos simboliu pripažintas Briedis.
 Paminklą sukūrė skulptorius Saulius Juchnevičius.
Sklinda gandas, jog patrynus skulptūrinio briedžio nosį,
 netrukus, Neringos miškuose, o gal pajūryje, pamaryje, pamatysite gyvą briedį.



K.K.Šiaulytis. Nida. Žvejo namas. 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Debesijos . 2018. Akvarelė. 42 x 29,7
***
Nida. Žvejų uostelis.
Marių debesijų miražai slenka padange lyg sulėtinto
 kino filmo kadrai: vaizdas trimatis, plačiaekranis -
jame stebi kylančias, tirpstančias, švytinčias, nyrančias, tolstančias formas -
matai šviesos karalystės užuominas -
ar gali kokie fejerverkai prilygti tiems aukštumų reginiams. 

K.K.Šiaulytis. Moliūgų sodas. Nida, Skruzdynės 18.
 2018. Akvarelė. 29.7 x 42 
***
Tikras, senovinis ir kasmet moliūgais derlingas sodas... :)

K.K.Šiaulytis. Mariose sklaidosi miglos. 2018. Akvarelė. 24 x 32
***
Kad ir kaip greitai lietum akvarelę,
 nesuspėsi pavaizduoti marių reginių permainas
 - tirpsta, nyksta rytinio rūko šydas, 
vėjas, nematomais mostais supa vilnis kaip panorėjęs, 
o debesys, tarsi šaipydamiesi, kol merkei teptuką -
jau kitu atspalviu nudažė padangę. 
Belieka tapyti tą nuolatinį kitimą.

K.K.Šiaulytis. Žvelgiant nuo Dailininkų rago. 2018. Akvarelė. 24 x 32