Vakaras

Vakaras

2021 m. balandžio 28 d., trečiadienis

HUMORO KALENDORIUS GEGUŽĖ. Pandeminės studijos

K.K.Šiaulytis. Skaitmeninis pavasaris

Kęstutis K.Šiaulytis

 

HUMORO KALENDORIUS

GEGUŽĖ. Pandeminės studijos

 

 Per šalį sliūkina jau antrasis Kovidinis pavasaris... Klampoja nabagas per tirpstantį politinį pašalą, pėdina, lyg kuprotas, suvargęs ledynmečio mamutas. Klimato kaita šalyje vyksta kas pusvalandį – tai žibutės mėlynuoja, tai snaigės sūkuriuoja. Vinco Kudirkos minima saulė kartais sušvinta Lietuvos padangėje, bet tuoj, koks seimo daugumos Vardenis Pavardenis, tarsi pelkių kipšiukas suktą galvosūkį tautai pametėja – kad būtų ką svarstyti, gluosniais svyruoti, piktintis ir dejuoti. Kiek daug protų galima gaišinti, vien apie pensinio amžiaus ribas 2040-aisiais, diskutuojant! Ypač sėkmingi Laisvės partijos komunikaciniai projektai – prastuomenei net akys aptemsta! O kiečiausias lyderių koalicijos „trendas“ – Prezidentą komentaruose auklėti ir jo ištikimus rinkėjus „trolinti“. Drumstame vandenį – geriausia žuveles gaudyti! Visa laimė – televizijų malūnai be sutrikimų savo girnas suka, visuomenę sveikatinga informacija bei linksmybėmis maitina: kepa mini sensacijas, pasaulio naujienų pyragus reklamomis pagardina, „žvaigždžių“ sumuštinius organizuoja...

 Vienok, vyriausybė pažadėjo šviesesnę ateitį jau gegužę. Rinktinių Posėdžiautojų ekranuose brėkšta naujas miražas: Pandemija – Ateities Akademija! Jos rektorė – gerbiamoji Premjerė, dėstytojai – ministrų kabineto įtakotukės bei laborantai, na o studentai – įvairiausių rūšių Lietuvos piliečiai. AA šulai mus edukuos įtikinėjimo būdu: vėl mokins mūvėti kaukes, plauti rankas, linkčioti galvą ir laikytis nurodyto atstumo. Pažangiausiems rektorė įteiks Galimybių pasą, stropiausiems pasirašys šviesios vilties įskaitą, vidutiniokams paskirs testų procedūrą, na o atsilikėliams – garantuotas naujas L(N)okdaunas.

 Studentai gaus ir stipendijas – jos bus skiriamos burtų keliu. Būrimus organizuos atsakingai sudaryta patyrusių magų ir laumių komanda. Niekas nebus nuskriaustas! Europinių milijardų banknotai pasieks visus, net kukliausia stipendija, nemokamas bilietas į MO muziejų, suteiks gavėjams džiugių akimirkų. Tikėtina, tokių – sukultūrintų, bus beveik trys milijonai!

 Ekspertai įspėjo, kad akademinių atostogų nelauktume – plautis rankas reikės amžinai. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau pradėjo organizuoti „pokyčių katalizatorius“, mokymo programų lentelių paragrafus, infrastruktūros kompiuterizavimo, stambinimo, jungimo ir kitas pinigingas veikas.

 Taigi – gegužės mėnesyje nenuobuodžiausime. Bet dalis piliečių, regis, neplanuoja ugdytis: aria laukus, sodina bulves, meškerioja. Juos žiniasklaida apibudino keturiais žodžiais – „ kaip nuo grandinės nutrūkę“. Apie kieno grandinę prasitarė jaunieji žurnalistai, neaišku, nes jos galo niekas neranda.

K.K.Šiaulytis. Lietaus prevencija

K.K.Šiaulytis. Karantinas

K.K.Šiaulytis. Parankus šveicariškas peiliukas

 K.K.Šiaulytis. Vynuogių tapytojas

K.K.Šiaulytis. Alaus troškimas – kaip Afrikos žemynas!

Laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“ publikuojamas pluoštas

 humorografijų ir tekstas „GEGUŽĖ. Pandeminės studijos.“

 Skaitykite, žiūrėkite „LA“ internetinėje svetainėje -

  https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/25455-04-28

2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Škico menas – kūrybinis nuotykis (3)

K.K.Šiaulytis. Dailininkas Valentinas Antanavičius
 plenere. 2018. Škicas akvarele.

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Škico menas – kūrybinis nuotykis (3)

 

 Dailininko škicuotojo kelioninis krepšys – lyg bedugnis šulinys. Kai prireiks, ištrauksi ką panorėjęs: akvarelės dėžę, devynių rūšių pieštukų (spalvoti, kreidiniai, angliniai ir kt.), tuntą flomasterių, pastelių rinkinuką, parkerį, tušinuką, bloknotų pluoštą, gal net žąsies plunksną, tušo buteliuką. Tik trintuko ten nėra – mat geram škicuotoji jis nereikalingas! Jei sustygavai rankos-akies duetą – ką pagavai popieriaus lakšte, tas ir gerai. Mat škicavimo polėkyje sukurtas darbas tuo ir vertingas, kad ten įrašei ne tik ką matei, ką nujauti, bet ir tą – kažką, kas sklando ore, tačiau nenusakoma žodžiais. Pastebėsi, lyg netyčia nuslydęs linijos kryptelėjimas, nervingas štrichas, ar atsitiktinai lepterėta akvarelės dėmė, sutaria piešinyje – kaip kojos tango sūkuryje. Net nežinai, kodėl vieną kartą „sukalei“ škicą iš pliauskų , o kitas – plevena popieriuje tarsi drugelis nežinoma kryptimi. Žiūrovams tokie  neišbaigti škicai magina akį – jie turi teisę pratęsti piešinį savyje, tarsi kartu su dailininku stebint skubantį pasaulį, dalyvaujant meniniame kelionės nuotykyje.

 XIX amžius antroji pusė buvo škicuotojų „aukso amžius“. Populiarūs iliustruoti laikraščiai ir žurnalai kvietėsi gerus piešėjus, kurie ant peties užsikabinę dailininko krepšį keliavo po Europą, nuklysdavo ir į Afriką, Osmanų imperiją, lankėsi abiejose Amerikose, tolimojoje Kinijoje. Fotografija jau buvo išrasta, bet dar nebuvo galimybių foto nuotraukas publikuoti spaudoje. Nebuvo dar kino, televizijos, kompiuterių ir instagramo... tad dailininkai turėjo daug darbo ruošdami kelionių reportažus iš karinių paradų ir mūšių, archeologinių kasinėjimų ir geležinkelių tiesimo darbų. Daugelis to meto dailininkų išbandė žurnalisto-iliustratoriaus profesiją. Priminsiu vieną, mums geriau žinomą kaip knygų apie gamtą autorių – kanadietį Ernestą Tompsoną Sitoną (1860- 1946). Pasimokęs dailės net Paryžiuje, įgijęs patirties žurnalistikoje, jis galiausiai tapo visame pasaulyje garsiu rašytoju, savo knygas iliustravusiu puikiais piešiniais. Sakoma, kad jis sukūrė animalistinės prozos žanrą, bet ir dailininkai, žvėrių gyvenimo stebėtojai, jį laiko savo mokytoju.

 Romantiško ir kartu mokslingo devynioliktojo amžiaus vyrai ir moterys buvo ne tik iliustruotų žurnalų skaitytojai, aistringi akademinio meno vertintojai, bet ir patys mėgo piešti. Europos aukštuomenės atžalos atvykę Italijon pasižvalgyti antikos griuvėsiuose, namo parsiveždavo ir savo kelionių škicų albumą.

  Mūsų laikais irgi smagu užsimesti dailininko krepšio naštą. Girdėjau, pasaulyje susibūrę šimtai piešėjų, škicuotojų draugijų, kurių nariai sutartu laiku renkasi parkuose, muziejuose, miestų aikštėse, kur akvarele, o gal jau ir kompiuterine grafika gaudo mielos realybės akimirkas. Tokia škicavimo diena baigiasi kavinėje, aptariami sukurti darbai, planuojami nauji meno žygiai. Dažniausiai tose grupėse dalyvauja ne vien profesionalūs dailininkai. Kiekvienas norintis gali prisijungti, pradėti nuo mažo – štai urbanistinės grupės nariai lakštuose rikiuoja gal kokių baroko rūmų fasadus, o šalia, pradedantysis, piešia tik tų rūmų durų rankeną. Škico menas demokratiškas!


K.K.Šiaulytis. Merginos portretas. 
2020. Škicas. Akvarelė, pieštukai.

 K.K.Šiaulytis. Vilniaus Jaunimo teatro spektaklio
 “Balkonas” scena. Režisierius Eric Lacascade. 
2019. Škicas. Parkeris, flomasteris.

K.K.Šiaulytis. Televizijos operatoriai lietuje. 
Vilnius, Vingio parkas.
 2018. Škicas, Akvareliniai pieštukai, lietus.

K.K.Šiaulytis. Dailininkai savo parodos atidaryme 
“Titanike”. 2017. Škicų konvoliutas.

  K.K.Šiaulytis. MO muziejaus kavinės šarmas.
2018. Škicas.
 Parkeris, akvarelinai automatiniai teptukai.

Esė „Škico menas – kūrybinis nuotykis (3)” 

ir piešiniai publikuojami laikraštyje “LIETUVOS AIDAS”

 ir jo internetinėje svetainėje -

  https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/25415-04-23

-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje

-skico-menas-kurybinis-nuotykis-3?fbclid=IwAR1yMczdAGDXMO4EwXpO4gxWYGIDIXy6

WwTDvX3XVL7f5vg6QD-vUFzlLWA

2021 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Škico meno vyzdyje – žmogus (2)

K.K.Šiaulytis. Lankininkas. 
2018. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Škico meno vyzdyje – žmogus (2)

 

 Žmogus – visa ko matas. Šią tiesą skelbia jau senovės Egipto dailė. Šventyklų freskose, kapaviečių skliautuose, papiruso lakštuose mus pasiekę žmonių figūrėlių piešiniai ir raižiniai vaizduoja Nilo pakrančių raštininkus, puodžius, žemdirbius, medžiotojus. Atrodytų schematiškos, bet nuostabiai taikliai judesyje sustabdytos figūros pasakoja to meto pasaulį – socialinę sanklodą, kultūrą, religiją. Žiūrime-skaitome tuos egiptiečių piešinius, regime amžiams sustingusius, bet vis tik su mumis  bendraujančius žmones.

 Antikinės Graikijos dailėje – net dievai ir deivės yra tokie pat žmonės kaip helėnų kariai ir piemenys. Atėnų, Korinto vazų puošyboje, tarsi animuotose diagramose žaidžia, sportuoja, puotauja, šoka, muzikuoja taikliais štrichais nužymėtos, gal net kiek šaržuotos linksmos žmogystos.

 Renesanso epochoje piešinio studijos tapo svarbiausia disciplina Džordžo Vazari 1561 metais Florencijoje įkurtoje Piešimo meno akademijoje bei 1577 metais popiežiaus Siksto V Romoje įsteigtoje Šv. Luko akademijoje. Matyt, nuo tų laikų įsigalėjo ilgaamžė tradicija mokytis dailės piešiant kokią antikinės skulptūros detalę – ausį, akį, o vėliau, gal torsą ar net visą Milo Veneros figūrą. Aukštesnėse dailės mokymo pakopose, studijuojamas apnuogintos žmogaus figūros – akto, piešimas.

 Sakyčiau, iki pat XX amžiaus dailėje vyravo „antropocentrizmas“, natiurmortas, peizažas buvo tik kuklūs žmogų vaizduojančių žanrų palydovai. Tačiau praėjusio šimtmečio pradžios planetariniai skersvėjai atnešė permainų ir dailėje – su trenksmu griuvo žmogaus figūros kolosas. Kas pasikėsino į nusistovėjusią tvarką? Pablas Pikasas su savo „Avinjono merginomis“, abstrakcionizmo išradėjas Vasilijus Kandinskis, ar Pirmasis pasaulinis karas? Matyt, kalčiausias, kaip ispanų filosofas Ortega I Gasetas spėjo, „masių sukilimas“, mat, socialinių slinkčių pasėkoje labai prasiplėtė meno samprata – šiais laikais menu vadinamas ir šokinėjimas per balas... Žmogus atsitraukė – dominuoja minios tūriai ir spalvos.

 Žinia, Pikasas nusiviltų, jei manytume jog jis buvo prastas piešėjas. Atvirkščiai, jo kūryboje piešinio, škico lengvumas pasiekė skrydžio ribą, o nuolat jo kūrybos centre esantis žmogus, tarsi įveikė realybės barjerą – nusimetė kasdienybės rūbą. Pikasas priklauso tai dailininkų grupei, kurie nepaprastai meistriškai valdydami piešinį, juo remdamiesi plėtojo savitą meninės kūrybos kalbą. Tarp tokių mums geriau žinomų dailininkų – prancūzai Anri de Tuluz-Lotrekas, Ogiustas Rodenas, ispanas Salvadoras Dali.

 Lietuvoje gera piešinio mokykla rėmėsi daugelis dailininkų. Paminėsiu du - tapytoją Sofiją Veiverytę ir grafiką Stasį Krasauską. Šiandien piešinio polėkiu garsėja Arvydas Každailis, Jūratė Stauskaitė.

 Ketvirtadienį (balandžio 15 d.), Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) atsidarė Slaptosios Piešiančiųjų Draugijos paroda. Kviečiu apsilankyti! Jūsų laukia tikra piešinio meno šventė! Šiame puslapyje publikuoju škicus, kuriuos „gaudžiau“ SPD studijų metu.


K.K.Šiaulytis. Piešianti dailininkė. 
2016. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Figūra raudoname fone. 2019.
 Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Kūrybos polėkyje. 
2016. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Aktas.
 2020. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Gulinti figūra.
 2019. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Dailininkų studijoje.
 2015. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Esė "Škico meno vyzdyje - žmogus" publikuojama laikraštyje 
"LIETUVOS AIDAS".

2021 m. balandžio 9 d., penktadienis

Škico menas – akistata su savimi (1)


K.K.Šiaulytis. Susitikimas su skulptoriaus Vinco Grybo 
Pelėda. Kaunas.
 2007. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Škico menas – akistata su savimi (1)

 Škico meno istorija dar neparašyta, neieškokite jo aptarimo ir enciklopedijose bei vikipedijose. Gal tik žodynai trumpai paminės, kad škicas – kažkas panašaus į eskizą. Tai, jau gera pažinties pradžia. Visi žino, kad eskizas, yra greitas piešinys, kuriame dailininkas skubiai fiksuoja ką tik gimusią plastinę idėją. Vystydamas tą idėją dailininkas toliau eskizuoja – ieško kompozicijos, linijinio, spalvinio sprendimo. Taip ir kiti plastikos menininkai: architektai, dizaineriai, skulptoriai, juvelyrai pribrauko kalnus popieriaus lakštų – eskizų. Žinia, dalis tų ieškojimų iškart keliauja į šiukšlių dėžę (matėte kino filmuose, kaip rašytojai ir visi kiti kūrėjai mėgsta savo juodraščių gniutulais krepšinį imituoti)... Vis tik, keletą atrinktų eskizų dailininkas pasilieka, kad jie primintų ieškojimų klystkelius. Po menininko mirties, jei jis buvo pakankamai žymus, menotyrininkus domina ir tie, kažkur aplankuose likę eskizai...

  Dailininkai savo gebėjimą piešti nuo seno naudoja ir kaip savotišką kalbą bei raštą – kai nori ką pasakyti, dažniausiai pačiam sau, greitais, smagiais piešiniais iškloja tai popieriaus skiautėse. Tokiems „ekspromtu“ sukurtiems piešiniams pavadinti geriausiai limpa žodis „škicai“.

Šiais laikais, vis dažniau dailininkai aiškiai skiria ribas tarp „eskizo“ ir „škico“. Vienas liko „darbiniams“ piešiniams, kitas – savitai meninei raiškai nusakyti. Škicai vertinami kaip saviti, lakoniški dailės kūriniai.

  Kada buvo nupiešti pirmieji škicai? Gal jau akmens amžiaus dailininkų grafičiai uolose ir olose buvo plastinės kalbos pradžiamokslis? Tačiau, tikruosius škicus, piešinius-monologus, piešinius-dialogus, dailininkai pradėjo kurti tik tada, kai suvokė esą ne tik auksarankiai amatininkai dirbantys pagal užsakovo pageidavimus, bet pajautė esą ir menininkai gebantys save išreikšti piešinio kalba.

Įsivaizduoju tuos dailininkus, kurie pirmieji pabandė pagauti popieriaus lakštuose tai, kas juos jaudino – kalno sunkumą, debesies skrydį, merginos judesio grakštumą. Tie dailininkai, gal tapė freskas rūmuose, gal kalė kunigaikščio marmurą – bet, jau prakalbo ir sau. Piešiniai skirti sau ir draugams, buvo rūpestingai saugomi, vertinami kaip gyvenimo kelionės dienoraščio įrašai.

 Kartą prakalbę, dailininkai jau nenutilo. Europos dailės istorijoje drąsiausiai sava plastine kalba pirmieji prabilo impresionistai. To meto meno žinovams ši naujakalbė buvo visiškai nesuprantama – Klodo Monė, Pjero Ogiusto Renuaro, Kamilio Pisaro, Alfredo Sislėjaus tapyba žiūrovus gąsdino tuo, kad tapytojai panoro regimąjį pasaulį pateikti kitaip – ne inžinieriškai grakštų, taisyklingą, proporcingą, bet tarsi sukurtą savo akimis! Impresionistai išdrįso pavaizduoti net orą, kuris, visi žinome, yra nematomas!

 Postimresionisto Vincento van Gogo visa kūryba – tarsi jo gyvenimo dienoraštis, tapyba – tarsi greitomis sukurti kasdieniai škicai pasakojimai apie save ir tapybos malonumus.

 Vėliau, ne tik prancūzai pripažino – tie dailininkai išmokė mus matyti…

K.K.Šiaulytis.. Žalia diena prie Vilnios,
 Bernardinų sode. Vilnius.
 2018. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Vilnios paupio vakarotojai 
Užupio meno inkubatoriaus krantinėje.
 2018, Škicas. Akvarelė, pieštukai

 K.K.Šiaulytis. Vakaro nuotaika.
 Klaipėda, Dangės krantinė. 
2020. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Kompozitoriaus Česlovo Sasnausko
 biustas Kaune, Muzikinio teatro sodelyje
. Skulptorius Antanas Aleksandravičius.
 Škicas. 2015. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis.. Pelikso Bugailiškio 
sodo obelis. Šiauliai. Škicas. 
2014. Akvarelė, pieštukai