K.K.Šiaulytis. Dainų švenčių būstinė žvelgiant iš Botanikos ekspozicijos.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis 

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių
 

Šventiškas Bernardinų sodas

Lietuvos dainų šventės renginiams Vilniuje skirtos įspūdingiausios, gražiausios erdvės: Katedros aikštė, prezidentinė Daukanto aikštė, Vingio parkas, Kalnų parko Dainų slėnis, Liepkalnio stadionas ir visada šventiškas Bernardinų sodas. Jo senų ąžuolų  paunksmėje, gal XVII amžiuje statytuose rūmuose, įsikūręs Lietuvos Nacionalinis kultūros centras, Dainų švenčių būstinė.

 Senovės atminimai pasakoja, šiame Vilnios slėnyje kunigaikščio Šventaragio laikais buvus šventąją girią, – vietovės gamtinės paveikos jėgą saugo ir dabartinis sodas, sakralines galias liudija iškili, jau penketą šimtmečių dvasinę šviesą skleidžianti, viena įstabiausių Europoje šventovių –  bernardinų vienuolyno, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Šv. Onos bažnyčių ansamblis. Matyt, šį Vilnios supamą slėnį ir šalia stūksančius piliakalnius senovės lietuviai suvokė kaip miesto lopšį, tad ir upė, davusi miestui vardą, buvo jiems šventa, srovenanti, vilnijanti, tarsi mistinė takoskyra dalinanti vietovės kosmosą į mitologiškai suvokiamą žemąją ir aukštąją sritis. Bet upė ir vienija šią erdvę, kuria gamtinę darną ir laikų harmoniją – rodos, amžina, vandens tėkmė jungia praeitį, dabartį ir rytdienas.   

 Kažkas, gal saulė, gal mėnulis, ypatingai rūpinasi šiuo sodu –  rožynai, gėlynai, violetu žydinčių lanksvų gretos – rodos šoka, medžių, krūmų lapija, kvapnūs liepų žiedynai, sakytum koks spindintis choras, dainuoja, bet tas paslaptingas augmenijos melodijas girdi – tik dangaus šviesuliai...

 Tačiau ir žmogiškoms akims, ausims yra kuo gėrėtis – tik pasirink! Užsukus į Botanikos ekspoziciją, kur aptiksi ir ąžuolų grupelę, gali, lyg koks universiteto studentas, tyrinėti visokiausius sąžalynus. Kad būtų aiškiau, augalai sugrupuoti dailiose lysvėse: pagal lapų formą, margumą, stiebo stotą, žiedynų formą, yra ir raudonosios knygos, visžalių augalų lysvės. Jauki, suskaičiavau, devyniolikos mažų baseinėlių grupė, kviečia prisėsti ant suolo, nulieti kokią akvarelę. Kitame, Vienuolyno darželyje, nuotaiką kuria, tarsi iš seno aštuonbriaunio šulinio trykštantis skėtinis fontanas, kuplios šalia vešinčių augalų formos – atliepia jam. Botaninėms studijoms skirtų – medicininių, prieskoninių, valgomųjų, arbatinių augalų lysvių yra ir čia. Jose mačiau mūsuose mėgiamų garsenybių – vaistinį čiobrelį, valerijoną, kvapiąją stumbražolę.

 Prie tvenkinio – visa sodo kontrastų puokštė: ramų vandens paviršių linksmai laisto veržlios fontano čiurkšlės, vingrios akmenų  krantinės draugauja su vešlialapiais augalais. Tolėliau, ilgoje suolų eilėje, prigludę pavėsiuose, ar besikaitinantys saulėje, poilsiauja romūs sodo lankytojai, už jų nugarų plytinčią pievą raižo aukštų medžių šešėliai. Visur karaliauja žaluma, skaidrūs dangaus mėliai – tik virš Kalnų parko aukštumų.

 Ir karštą dieną, ir pavakary daugiausia klausytojų sulaukia Vilnios upelio šlamesys. Vieni juo gėrisi net įsibridę į sraunumą, kiti, susėdę krantų atšlaitėse, treti paįvairina gamtos pobuvį pasikvietę sparnuotus aktorius – paukščius: lėtapėdės antys, drąsios miesto varnos, žvirbliai, pasiruošę sukišti snapus net į terbelę, kur laikoma atsinešta duona. Vienas smalsus pilkasermėgis įšoko į mano akvarelės dažų dėžę – paletėje snapu kaptelėjęs rudą vandens lašą, suprato, tai ne pyrago gabalėlis - nuskrido su giminaičiais vaišingose užstalėse rungtyniauti.

K.K.Šiaulytis. Bernardinų parke.

 2018. Akvarelė. 40 x 30

Vinjetė

K.K.Šiaulytis. Parko tvenkinys.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žydi flioksas ylalapis.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vilnia Bernardinų sode. Braidytojos.

 2018. Akvarelė. 30 x 40

Muzikinis vakaras Žvėryne

K.K.Šiaulytis. Muzikas, vokalo pedagogas Artūras Novikas. 

2018. Škicas

Muzikinis vakaras Žvėryne

Malonu buvo dalyvauti ir piešti

 nuotaikingame muzikiniame vakare Airijos ambasadoje, Žvėryne.

Muzikos instrumentų užteko visiems!

K.K.Š.

2018 06 23

K.K.Šiaulytis. Grojanti dūdele.. 2018. Škicas

K.K.Šiaulytis. Dainuoja ir pritaria. 2018. Škicas

K.K.Šiaulytis.Dainuoja Artūras Novikas. 2018. Škicas

Po botanikos sodo skliautais

K.K.Šiaulytis. Botanikos sodo spalvos. Akvarelė. 2018. 24 x 32

Šiandien, (antradienis 06 19 2018),

Valstybės laikraštyje "Lietuvos aidas"

 publikuojamas mano akvarelių ir piešinių pluoštas.

Laikraštį galite įsigyti spaudos kioskuose parduotuvėse "Norfa",

didžiosiose "Maksima", mikro parduotuvėse Narvesen ir kitur.

Malonaus pasižvalgymo!

Reportažą galite perskaityti, peržvelgti ir "Lietuvos Aido" internetiniame variante -

http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19256-06-16-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-vingio-parko-erdves-3

K.K.Šiaulytis. Vinjetė.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių 

Vingio parko erdvės (3)

Po botanikos sodo skliautais

Po žaliaisiais botanikos sodo skliautais – pilkųjų tuopų, maumedžių, klevų pavėsiuose galima pasislėpti net tokiomis karštomis dienomis, kokios stebino, alino vilniečius šią gegužę. Sodo šeimininkės botanikės čia dažnai atkankančius dailininkus, fotografus  visada mielai pasitinka – malonu, kai kas gėrisi, džiaugiasi tavo kuriama aplinka, puoselėjamais žolynų, gėlynų verpetais.

Vilniaus universiteto botanikos sodas Vingio parke pradėtas kurti 1921 m., bet šios vietovės istorija žymiai senesnė, aprašius, nesutilptų ir į keletą storų tomų. Įvairiuose archyvuose pageltusius dokumentus vartę, apie Vilnių rašantys autoriai mini, jog visas Vingis, kaip ir Žvėrynas, XVI amž. priklausė Radviloms.  Žemaitijos seniūnas Steponas Radvila, matyt, siekdamas kuo prisidėti prie Vilniaus universiteto kūrimo, Vingyje  esančius medinius dvaro rūmus, žemes bei sodus 1584 m. dovanojo jėzuitams, kurie vadovavo tuo metu steigiamai Vilniaus kolegijai, universitetui. Taigi, Vingis, tuo metu vadinamas Jėzuitų Lukiškės, tapo  savita Vilniaus universiteto vasaros semestrų vieta ir dėstytojams, ir studentams. XVIII amž. viduryje čia buvo pradėti statyti nauji didingi rūmai su koplyčia, sodai aptverti mūrine tvora puošta arkinėmis nišomis, kuriose, kaip 1858 m. rašė grafas K.Tiškevičius, „ ...tebekėlė susižavėjimą kruopščiai ir gerai al fresco tapytos didelės gėlės ir vaisiai“. K.Tiškevičius tai matė, kai rūmai jau buvo apleisti ir apgriuvę, tik tvora likusi sveika. Įdomu, kad šios tvoros fragmentai ir dabar juosia botanikos sodą.

 Deja, nauji rūmai neilgai tarnavo šeimininkams, 1773 m., panaikinus jėzuitų ordiną, dvarą su rūmais įsigijo Vilniaus vyskupas J.I.Masalskis, kuris, puoselėdamas edukacines tradicijas, čia įkūrė mokytojų seminariją ir dviejų šimtų vietų bendrabutį.

Kaip, bent vizijose, pamatyti beveik du šimtus metų čia klestėjusį baroko epochos universiteto dėstytojų ir studentų vasaros prieglobstį !?

Tuomet Vingyje gyveno ir svečiavosi universiteto rektoriai Petras Skarga, Vladislovas Aleksandras Daukša, matyt, buvojo ir universiteto auklėtiniai vyskupas Eustachijus Valavičius, Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius, Kazys Simonavičius, išgarsėjęs, kaip artilerijos ir raketų mokslo kūrėjas.

Retus augalus soduose, daržuose globojo pirmieji universiteto žolininkai, botanikai, matyt, čia auginamų vaistažolės buvo naudojamos ir balzaminiams gėrimams, kurie sėkmingai pardavinėti Vilniaus vaistinėse.

Tikrai dažnai Vingyje buvojo garsiausias XVII amž. Europos poetas, jėzuitas, universiteto studentas, vėliau dėstytojas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595 – 1640), popiežiaus Romoje vainikuotas, kaip kažkada Petrarka ir Dantė, laurų vainiku. Lotyniškai eiliuotoje odėje, skirtoje Pauliui Kozlovijui, Sarbievijus aprašo pasivaikščiojimą Jėzuitų Lukiškėse šiauriniu panerio taku, vedančiu iš dabartinio Vingio, link Tauro kalno.

... „Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,

Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,

   Įsiklausę, kaip gurga

      Vandenys plaukdami prošal.

Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,

 Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,

    Kaip apsupus jį laiko

        Vilija savam glėby.“...

Gal kada, po botanikos sodo skliautais, įsitaisę ant kokio vardinio suolo, skaitysime  M.K. Sarbievijaus  poezijos tomą „Lemties žaidimai / Ludi fortunae. “

K.K.Šiaulytis. Voveraitė atėjo atsigerti.

 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Senas vandens baseinėlis. Akvarelė. 2018. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ir varna ištroškusi.

 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Sargo namelis. Akvarelė. 2018. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Kanadinio rododendro žiedas.

 Akvarelė. 2018. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Botanikos sodo skliautai. Akvarelė. 2014. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Šypsena. 2018. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Aguonų skraistė. Akvarelė. 2018. 24 x 32

Neris tarp Vingio parko ir Karoliniškių kalvų

K.K.Šiaulytis. Neries vingis žvelgiant nuo Plikakalnio. 

Akvarelė. 2018. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Plikakalnio atodanga stebint iš Vingio parko pusės. 

Akvarelė. 2018. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Vinjetė.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių

Vingio parko erdvės (2)

Neris tarp Vingio parko ir Karoliniškių kalvų

Neris, malonia akiai gaiva apglėbdama Vilnių, per miestą teka prieš tūkstančius metų atrasta vaga.  Ties Verkiais, ar Žirmūnų kalvomis, sutikusi Vilnios juosiamą Gedimino kalną, ar apsiausta vakarinių Vingio – Karoliniškių kalvų, Neris vis suka lankstą, smagia srove išplaudama tamsius duburius, o kitur sekliai riedėdama akmeningomis rėvomis.

Tokiuose upės linkiuose atsiveria įstabiausi kraštovaizdžiai: į skardingus krantus kopia medžių guotai, kalvų viršukalnės, dar paaukštintos pušų kupolais, bičiuliaujasi su baltų debesų himalajais. Kitaip, iš aukštai, pasižvalgyti galima nuo tų stačių pakriaušių, stebėti upės slėnyje jaukiai įsikūrusį miestą ir dangaus skliautu tviskančią Neries vagą. Vieną tokių regyklų Vilniaus gamtosaugininkai įrengė virš Plikakalnio atodangos, esančios Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, ties Lazdynais.  Ši apžvalgos aikštelė kybo ant penkiasdešimt devynių metrų aukščio skardžio, nuo jo – puikus vaizdas į, tarsi žaliu tarpekliu, savo vandenis plukdančią Nerį. Žvilgsniu dešinėn aprėpi visą Vingio parką, iš karto matyti – statistika teisi – aštuoniasdešimt procentų parko – pušynai. Žvilgsnis kairėn bėga Karoliniškių pakalnėmis, Neries pakrante iki Žvėryno, vis dar žaliuojančio medžių kepurėmis. Tolimus Antakalnio miškų horizontus jau beveik uždengia naujieji Vilniaus bokštai – modernūs stiklo dangoraižiai.

Bet vaizdas nuo kalno – beveik kaip televizoriaus ar nuotraukos žiūrėjimas, viskas nutolę, tarsi svetima.

Leidžiantis žemyn, link upės, jau pajauti realią tikrovę - tenka ieškoti saugesnių takelių, nes skardžiai, raguvos vis grąsina savo bedugnėmis. Galų gale kokios griovos savartynus įveikę, vėl pasieksite upę. Įsitaisius ant pakrantės medžio griuvenos, jau galima džiaugtis upės betarpiškumu. Vis tėkšteli kokia stambi žuvis. Smagiai raibuliuoja akmenų sąnašynus akėjančios bangelės, žvilgsnį traukia idiliški paupio atvirukai ir visiškai nekelia problemų užutakių dumblo kvapai.

Vasaros pradžioje daug paukščių klegesio aplinkiniame miške: nenutildami rėkia pušies uokse genių jaunikliai, reikalaudami nesibaigiančių užkandžių, zylių jaunimėlis – plonesniais balsais persekioja savo maitintojus, virš upės, tik jiems žinomais maršrutais, laigo skardžiai švilpdami pakrančių bėgikai, čaižiai suklikę, lyg liniuote nubrėžta linija, tik pusmetris virš vandens, rėžia mėlynasparniai tulžiai. Kažką klykteli ir žuvėdra, ji sklando šuoliais – banguodama aukštyn, žemyn – stebi žuvelių migraciją, o štai kiras, tyliai išniręs iš Žvėryno peizažo, kaptelėjo į vandenį ir lyg popierinis laivelis plaukia smagiai nešamas upės srovės, – kai pabodo, mostelėjo sparnu – ir laivelis virto baltu lėktuvėliu, –  šis, lyg vėjo pagautas, nusklendė Lazdynų pakrantės link.

 Šiame upės ruože Neries pavasarinius potvynius vis dar įveikia dvi viena šalia kitos esančios salelės. Vienoje veši uosialapiai klevai, kitoje – tik tankus paupių želmenynas. Nežinia, ar šis dvisalis turi kokį vardą, jei ne, kreipsiuos į Žvėryno ir Karoliniškių bendruomenes siūlydamas šias dvi salas pavadinti grafo Konstantino Tiškevičiaus laivelių, kuriais jis 1857 m. vykdė mokslinę kelionę plaukdamas Nerimi, tirdamas ją ir jos krantus nuo ištakos ligi santakos su Nemunu, vardais. Taigi, medžiais gobiamą salą siūlau pavadinti „Laivė“, o antrąja – „Adjutantas“.

Knygoje „Neris ir jos krantai“ K.Tiškevičius keletą puslapių skyrė ir šiems Vingio parko ir Karoliniškių krantams, aprašydamas čia stovėjusius jėzuitų rūmus, Rusijos imperatoriaus Aleksandro I svečiavimąsi 1812 metais. Dabar toje pakrantėje, kur altanoje kažkada puotavo caras, supamas savo generalinio štabo ir vilniečių aukštuomenės, plyti Vilniaus universiteto botanikos sodas. Verta jį aplankyti!

K.K.Šiaulytis. Dvisalis, Vingio parko pušynų fone. 

Akvarelė. 2018. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Pilkųjų tuopų guotas Neries pakrantėje. 

Akvarelė. 2018. 29,7 x 21

K.K.Šiaulytis. Šypsena. 

 2018. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Neries gegužės idilė. 

Akvarelė. 2018. 23 x 30

Rašytojo, žurnalisto Juozo Bulotos šimtmečio jubiliejus

K.K.Šiaulytis. Rašytojas Valentinas Sventickas

 ir žurnalistas, radijo laidų vedėjas Juozas Šalkauskas. 2018. Škicas

Rašytojo, žurnalisto
Juozo Bulotos
 šimtmečio jubiliejus

Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, vyko susitikimas (2018 06 05),

 skirtas rašytojo, žurnalisto 

Juozo Bulotos (1918 - 1994) šimtmečio jubiliejui paminėti.

Pilnutėlė salė buvo linksmai nusiteikusi, 

nes visi žinojo, jog pagrindinis J.Bulotos gyvenimo veiklos frontas

 buvo humoro žurnalo "Šluota" redakcija, 

kuriai jis vadovavo nuo pat žurnalo atkūrimo 1956 metais, iki 1985-ųjų.

Susirinkusieji nebuvo apvilti - nei vakaro vedėjas

 rašytojas Valentinas Sventickas,

 nei Pagrindinio pranešimo autorius Domas Šniukas, 

nevengė linksmų intarpų, pastebėjimų savo prakalbose.

Visoje šalyje žinomas Lietuvos balsas Juozas Šalkauskas

 skaitė J.Bulotos humoreskas -

 taip lengvai nusikėlėme į prieš pusamžį

jaudinusias problemas, kurios, pasirodo, nuotaikingos, aktualios ir šiandien.

Aš tariau keletą žodžių, kaip to meto "Šluotos" redakcijos darbuotojas

 - gerų akimirkų, humoro nuotykių  tada netrūko,

 bet ar viską išpasakosi, juolab, kad vis piešiau susirinkusiųjų  škicus-šaržus.

Karikatūristas Jonas Varnas įteikė Juozui Bulotai jaunesniajam

Zenono Šteinio graviūrą, kurioje tarp dailininkų portretų,

 ir redaktoriaus J.Bulotos veidas.

Daugumą tą vakarą nupieštų portretinių škicų dovanojau tiems,

 kurie neatsisakė paimti,

sau pasilikau tinkamus šiam reportažui iliustruoti.

K.K.Š.

2018 06 07

K.K.Šiaulytis. Juozas Šalkauskas skaito Juozo Bulotos kūrybą. 

2018. Škicas

K.K.Šiaulytis. Žurnalistas, VU dėstytojas Juozas Bulota (jaunesnysis) . 

2018. Škicas

K.K.Šiaulytis. Rašytojas Vytautas Bubnys. 

2018. Škicas

K.K.Šiaulytis. Dar kartą Vytautas Bubnys. 

2018. Škicas

K.K.Šiaulytis. J,B. pasakoja linksmą istoriją apie tėvo Juozo Bulotos,

 Napoleono Petrulio sukurtą skulptūrinį šaržą. 2018. Škicas

K.K.Šiaulytis. "Šluotos" žurnalo Naujametinis sveikinimas

 - atraktyvus atvirukas. 1984 metai.

K.K.Šiaulytis. Atvertus Naujametinį sveikinimą - "Šluotos" žurnalo redakcija

 (to meto Pilies 8, dabar Bernardinų gatvė). 

Redakcijos darbuotojai laukia iš pasitarimo

valdžios rūmuose grįžtančio redaktoriaus Juozo Bulotos.

 1984 metai.

Vingio parko erdvės

K.K.Šiaulytis. Pėsčiųjų tiltas Žvėryne. 2018. Akvarelė. 34 x 42

Šiandien, (antradienis 05 06 2018),

Valstybės laikraštyje "Lietuvos aidas"

 publikuojamas mano akvarelių ir piešinių pluoštas.

Laikraštį galite įsigyti spaudos kioskuose parduotuvėse "Norfa",

didžiosiose "Maksima", mikro parduotuvėse Narvesen ir kitur.

Malonaus pasižvalgymo!

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių

Vingio parko erdvės

Žvėryną su Vingio parku jungia elegantiškas tiltas per Nerį, perėjus jį, galima sukti į kairę, dešinę - vinguriuoti paupio takais, arba keliauti tiesiai, dvijuoste alėja link Estrados slėnio. Šviesaforų Vingio parke gal dar nereikia, bet, pėsčiųjų ir sportuojančiųjų pulkai kai kuriose takų sankryžose jau kelia sumaištį, – kiekvienas skuba sava kryptimi…

Palankiu oru kasdien Vingyje pabuvoja tūkstančiai vilniečių, bet, netrukus, liepos pradžioje čia įsikurs keliolika tūkstančių mielų, kūrybiškų žmonių iš visos Lietuvos, o liepos šeštąją laukiamas, gal būt, net rekordiškas šventės dalyvių būrys: žiūrovų, dainininkų, muzikantų ir … žurnalistų. Pastarieji yra paskaičiavę, jog Estrados slėnio svečių rekordas – šešiasdešimt tūkstančių žmonių!

K.K.Šiaulytis. Vinjetė.

Su akvarelinio popieriaus aplanku klajodamas po parką radau vietų, kurios sužavėtų ir kažkada Paryžiaus Bulonės mišką pamėgusius dailininkus impresionistus. Didingos Vingio pušys, tarsi gamtiniai obeliskai, vilioja dailininko akį, bet ir kiti vaikštinėtojai pakelia galvas stebėdami šių medžių veržlų skrydį aukštyn.

Ne vien gamtinės vertybės kuria Vingio parko paslaptingą, romantinę aurą. Šis XVI-XIX amžiais tolimas Vilniaus užmiestis vis tik buvo svarbus kultūrinis, visuomeninis centras, savitai įaugęs į miesto istoriją.

Vingyje, tarsi laike ir erdvėje tįsančiame meno kūrinyje, susipynę gamtinės vertybės, mitinio miško įvaizdžiai, atskirų istorinių asmenybių gyvenimo legendos ir politinių įvykių atbalsiai. Jau daugiau nei pusę amžiaus čia vykstančios Lietuvos dainų švenčių misterijos pripildė šį mišką, girią nuostabia kultūrine atmintimi.

Laiko tėkmėje parke tarsi atsivėrė keletas išskirtinių kultūrinių, sakralinių, istorinių erdvių. Rytinėje parko dalyje esančios karių kapinės primena praeitame šimtmetyje vykusius pasaulinius karus ir kartu - Anapusybės rimtį.

Savitas, sakyčiau, pagoniškos šventvietės šilas susiformavo bene aukščiausioje parko vietoje, kai 2009 metais čia buvo pastatyta skulptūra “Vienybės medis”.

Plati Estrados slėnio erdvė, atrodo disonuoja su aplinkine medžių tankme, tačiau, savitu išskirtinumu, žvilgsniui ir dvasiai primena skambią šios vietos lemtį. Per keliasdešimt metų čia koncertavo tūkstančiai Lietuvos chorų, vyko Sąjūdžio sambūriai, vilniečių susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Slėnyje rengiamos ir sporto varžybos, šventės, koncertuoja pasaulinio lygio muzikos žvaigždės.

Istoriškai turtingiausia - Vilniaus universiteto botanikos sodo erdvė, užimanti plačią Neries terasą tuoj už Estrados slėnio. Čia kažkada stovėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmai, vėliau beveik du šimtus metų  buvo įsikūrę jėzuitų ordino vienuoliai. Anuomet čia svečiavosi ir mūsų valstybės karaliai, ir Rusijos imperatoriai. Botanikos sodą aplankyti verta ne tik unikalių istorinių vietų tyrėjams, bet, žinoma, ir  gamtos bičiuliams: pavasarį, kai čia žydi japoniškos sakuros, linksmažiedę vasarą, ir spalvingų klevų rudenį.

Šalia Botanikos sodo, Neries smėlių sąnašynuose išsidėstęs visas sporto aikščių kompleksas. Mažesnių sporto erdvių pasklidę visame Vingyje, o parko takai, takeliai geriau nei lengvaatlečių stadionas tinka mankštinti kojas.

Bet vizualiai įstabiausia – Neries slėnio erdvė, kur saulės spinduliai ir prašalaičiai vėjai žaidžia upės srauto vilnyse.

K.K.Šiaulytis. Vingio parko erdvė aplink skulptūrą “Vienybės medis”.

 2018. Akvarelė. 42 x 34

K.K.Šiaulytis. Vilniečių susitikimas su Popiežiumi Jonu Pauliumi II,

 1993 metais rugsėjo 5d. 1993. Akvarelinis škicas. 24,5 x 37

K.K.Šiaulytis. Pavakarys Aušros alėjoje. 2018. Akvarelė. 42 x 34

K.K.Šiaulytis. Šypsena. 2018. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Vingio pušys. 2018. Akvarelė. 29,7 x 21

K.K.Šiaulytis. Neries gegužės idilė. 2018. Akvarelė. 23 x 30