Šilalės herbas
K.K.Šiaulytis. Rubinavo piliakalnis (Šarūnkalnis) Lokystos upelio vingyje.
Horizonte - Šilalė. 2018. Akvarelė. 29,7x42
Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Dailininko
pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Žemaitija. Šilalės kraštas
Jei mintyse atkursite istorinės Žemaitijos kunigaikštystės
ribas – nuo Nevėžio rytuose, iki Minijos vakaruose, nuo Vadaksties upelio, tekančio
pasieniu su Kuršu, Latvija, iki Šešupės pietuose, tai tos kunigaikštystės viduryje
rasite Kražius, o gal Varnius? Dabar, tai nedideli miesteliai, bet istorijos
tėkmėje buvę labai svarbūs ir Žemaitijai, ir visai Lietuvai. Varniai daugiau
nei keturis šimtmečius – Žemaitijos
vyskupijos sostinė, Kražiai praeityje garsėjo kaip iškilus kultūros ir švietimo
centras. Šiuose miesteliuose gyveno, dirbo, mokėsi ištisos kartos žymių šalies
asmenybių. Bet, atrodo, visa Žemaitija tokia – atverk istorijos knygos lapus, kiekvienam
valsčiuje, parapijoje – didžių žmonių tėviškės, ir dabar dar išlikę istoriniai,
etnoarchitektūriniai paminklai, raiškios gamtinės vertybės. Kviečiu kelionėn, į
tokį, gal jums mažiau žinomą, Varnių ir Kražių kaimynystėje esantį Šilalės
kraštą!
Šilalės krašte –
visas būrys nedidelių miestelių: Kaltinėnai, Laukuva, Požerė, Kvėdarna,
Pajūralis, Pajūris, Upyna, Girdiškė, mažytis Didkiemis. Krašto sostinė –
Šilalė. Miesto ir savivaldybės herbe vaizduojamas simbolinis ąžuolas
skleidžiantis savo plačią lają ir šiandienos pasaulyje, ir praeities gelmėse.
Ąžuolas herbe „atstovauja“ ne tik gamtą, bet ir garsiuosius krašto
piliakalnius, kurie, savo žaliomis kupromis tikrai kartais primena milžiniškus sengirių
medžius. Šilalės krašte net 34 piliakalniai, tarp jų – visų didingiausias,
visoje Lietuvoje aukščiausias kalnas – Medvėgalis. Šalia jo, dar keli
piliakalniai, kaimynystėje stati Bilionių viršukalnė, kur jau keleri metai
archeologai vykdo kasinėjimus, ieško įrodymų, jog, anot istorikų, čia buvę
šlovingieji Pilėnai.
Nuo Rietavo, vis
versdamasi per akmenynų slenksčius, į Šilalės kraštą atskuba upė Jūra, čia ji
suglėbia ir paslaptingąją Aitrą, kilusią Tverų krašte. Susibėgusių upių vaizdingos
pakrantės nuo seno traukia baidarininkų virtines. Iš Kražių seniūnijos miškų
atrieda Akmenos vardą turinti upė – atrodo, kad kūlių joje, kas pavasarį vis
daugiau atsiranda, nors legendos mini, kad ir Kaltinėnų kaimynystėje kažkada gyvenęs
Skuburlės milžinas čia jų pribarstė. Bet man mieliausia Lokystos upė. Ji išteka
iš pelkių netoli Laukuvos, o pralindusi po tiltais per Žemaičių senąjį plentą
ir naująją magistralę, pabuvojusi Šilalėje, įsilieja į Jūrą. Upelis tokiu vardu
įtaigoja mintį – gal šis kraštas ir yra visos Žemaitijos centras, mat narsus
lokys puikuojasi jos herbe?
Ežerų Šilalės krašte
nedaug, bet dviejų – išskirtiniai vardai – Dievytis ir Paršežeris. Dievyčio
vardas, matyt ne šiaip atsiradęs, pietiniame ežero krante stūkso dabar eglėmis
apžėlęs kalnas – Padievytis, padavimai mini čia buvus senovės laikų šventvietę.
Šiauriniame krante, jau prieš keliolika metų tapiau didingą ąžuolą, kurio šakos
sviro į smaragdinį ežero vandenį. Grįžęs į Laukuvą, kolegoms, etnografinės
ekspedicijos dalyviams, pasakiau – šiandien pabuvojau sakmių pasaulyje – tokią nuostabią aurą tąkart skleidė
Dievyčio ąžuolas. Gi Paršežeris savo vardą įgijo matyt nuo jo pakrantėje
buvusios tvirtovės – Paršpilio. Paršas – žemaičių supratimu – šernas, nuo seno
yra karingų genčių toteminis gyvūnas.
Šilalės herbo ąžuolas
simbolizuoja ir šio krašto tvirtą, atkaklų žmonių būdą, primena senovės laikų
kovas. Nežinome Medvėgalio, Treigių, Rubinavo, Pilės, Vilkų Lauko, Bilionių
piliakalnių karių vardų, bet žinome jų palikuonis! Kaltinėnų apylinkėse gimė
Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, Šilalės bažnyčioje krikštytas
lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis. Visa Lietuva žino, kad
Vytogaloje – lakūno Stasio Girėno tėviškė, bet, pasirodo, ir Stepono Dariaus
gimtinė čia pat, tuoj už „rubežiaus“, dabar Klaipėdos rajone – kažkada ta vietovė
priklausė Šilalės rajonui. Istorikas Virginijus Jocys daug metų tyrinėjantis
Šilalės kraštą, man prisakė būtinai paminėti pokario partizanus, priminė, kad
čia gimę ir žymūs kariškiai – generolai Kazys Tallat-Kelpša, Pranas Letukas,
prelatas, profesorius Antanas Rubšys, rašytoja, gydytoja, tremtinė Dalia
Grinkevičiūtė, parašiusi Lietuvą 1988 metais prikėlusį tekstą – „Lietuviai prie
Laptevų jūros“. Dar viena mano konsultantė, paminklosaugininkė Jurgita
Viršilienė priminė neužmiršti teologo, kalbininko Kazimiero Jauniaus, etnografo
Norberto Vėliaus, archeologo Vlado Statkevičiaus. Bet kiek gi čia telpa į vieną
mašinraščio puslapį...
Šilališkiai su atida
domisi savo istorija – nuo 1994 metų leidžiamoje knygų serijoje „Šilalės kraštas“
jau net dešimt solidžių tomų. 2017 pasirodė puošnus albumas „Šilalės rajono
piliakalniai“. Aktyvi Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje, leidžia knygų
seriją „Žemaičių kultūros savastys“, joje jau du tomai.
Seniausią, tūkstantmetį Šilalės krašto ąžuolą žino visi – tai Dionizo
Poškos Baublys. Ąžuolo šerdyje rašytojas įkūrė altaną, kur, semdamasis Baublio
galių, kūrė eiles, rašė knygas ir laiškus, svajojo. Kitame Baublyje D.Poška įsteigė muziejų, kuris laikomas visų
Lietuvos muziejų pirmtaku. Kviečiu apsilankyti Bijotuose, visai netoli
Kryžkalnio – čia pajausite Žemaitijos gelmes, pabendrausite su dabarties žemaičiais!
***
K.K.Šiaulytis. Dionizo Poškos Baublys. 2018. Akvarelė. 29,7x42
K.K.Šiaulytis. Šilalė. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.
20018. Akvarelė. 42x24
K.K.Šiaulytis. Lakūno Stasio Girėno tėviškės sodyba Vytogaloje.
20018. Akvarelė. 29,7x42
K.K.Šiaulytis. Didkiemis. Šv.Angelų Sargų bažnyčia.
20018. Akvarelė. 29,7x42
K.K.Šiaulytis. Kabantis tiltas virš Jūros upės Pajūryje, dvaro parke.
2018. Akvarelė. 29,7x42
K.K.Šiaulytis. Vakaras prie Paršežerio. 20018. Akvarelė. 29,7x42
