Neringa Klumbytė

 K.K.Šiaulytis. Neringa. 2014. Škicas. 20x15

Du Neringos Klumbytės portretėliai

Kaunietė Neringa Klumbytė, dabar Majamio universiteto (OH USA) profesorė, antropologė, tyrinėja mūsų (lietuvių) būtį tarp dviejų - socialistinio realizmo ir vartojimo svajonių, epochų.

Viena profesorės interesų sritis – sovietinių laikų humoro žurnalo „Šluota“ redakcijos darbuotojų kultūriniai ir kūrybiniai siekiai anų laikų sąlygomis. Ši tema įdomi ir man, karikatūristui, „Šluotos“ redakcijos dailininkui 1978-1992 metais, tad, jau kelintą vasarą, Vilniuje, kavinėje Post Scriptum paskiriame pusdienį pokalbiams apie humorą ir kaip jį vertino socialistinė visuomenė.

K.K.Š.
2014 06 20

K.K.Šiaulytis. Neringa Klumbytė. 2014. Akvarelinis škicas. 32x24

Vingio parko Botanikos sode

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Vingio parko Botanikos sode. 

2014. Akvarelinis škicas. 21x28

Pavakarys prie Ungurio ežero

K.K.Šiaulytis. Pavakarys prie Ungurio ežero. 2014. Akvarelinis škicas. 21x28

Prie Ungurio ežero

K.K.Šiaulytis. Prie Ungurio ežero.

 2014. Akvarelinis škicas. 28x21

Saulėta - audrota diena Dzūkijoje (1)

Eksponatas iš Punsko Juozo Vainos etnografinio muziejaus. Foto K.K.Š.

K.K.Šiaulytis

Iš kelionių albumo

Susitikimas

 Penktadienį, birželio 6 d. (2014 m.), vyko Dzūkijos (Dainavos) Etninės globos tarybos narių susitikimas su etninės kultūros puoselėtojais Punsko (Lenkija) krašte. Į šį renginį vyko ir trijų vilniečių ekipažas, trečiasis buvau aš – tikėjausi pabuvoti užsienyje bei nutapyti Punsko ežerą. Tačiau, šie planai liko neįgyvendinti. Kaip pravažiavome Lietuvos - Lenkijos sieną nė nepastebėjau, kelionėje nesutikau nė vieno lenko, tad užsienio lyg ir nebūta... Punske kultūrinė programa buvo tokia intensyvi, kad ežerą pamatyti spėjau tik akies krašteliu, eidamas iš vieno muziejaus į kitą...

Nesigailiu, etnokultūriniai atradimai, susirinkusiųjų pokalbiai, diskusijos įtraukė ir mane,

tad, šios kelionės albume, ne gamtovaizdžiai, bet naujųjų bičiulių veidai.

Pirmasis albumo skyrius: susitikimas Varėnoje

Varėnoje, vilniečių keliautojų ekipažas buvo pakviestas persėsti į talpesnę transporto priemonę - mikroautobusą. Čia mūsų laukė Dzūkijos (Dainavos) etninės globos tarybos nariai – Vygandas Čaplikas, Marius Galinis, bei tarybos pirmininkė Ona Drobelienė. Su jais tolimesnė kelionė neprailgo –  ties kiekviena nauja sankryža visi kartu karštai ginčijomės, kur reikia pasukti, kad greičiau nuvyktume į Punską. Pasiklydome tik Lazdijuose...

Tęsinys kitame puslapyje

Vygandas

Ona

Marius

Saulėta - audrota diena Dzūkijoje (2)

Bijūnai Punsko etnografinėje sodyboje. Foto K.K.Š.

Antrasis albumo skyrius: susitikimas Punske

Punske, buvusioje turgaus aikštėje, mindžiukuodamos senovinį akmens grindinį, mūsų laukė kolegės iš Alytaus,  etninės globos tarybos narės: Gintarė Markevičiūtė, Eglė Liškevičienė, Rasa Stanevičiūtė, Audronė Lampickienė, Aušra Plytninkaitė. Kadangi vėlavome gerą pusvalandį, negaišdami, jau dviem automobiliais nuskubėjome į Skanseną, taip punskiečiai vadina šalia miesto įkurtą etnografinę sodybą.

Tęsinys kitame puslapyje

Audra

Eglė

Gintarė

Rasa

Saulėta - audrota diena Dzūkijoje (3)

Punsko bažnyčia. Foto K.K.Š.

Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia – Romos katalikų bažnyčia Lenkijoje, Punske. Pamaldos vyksta sekmadieniais: du kartus lietuviškai ir vieną kartą lenkiškai. Bažnyčios atlaidai: balandžio 23 d. – Jurginės, birželio 29 d. – Petrinės, rugpjūčio 15 d. – Žolinės (pastarieji atlaidai garsėja ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje).

Susitikimo dalyviai Punsko etnografinėje sodyboje. Foto K.K.Š.

Trečiasis skyrius: Etnografinėje sodyboje

Askubėję į Punsko skanseną, maloniai nustebome, pasirodo pribuvome anksčiau nei sutarta – mūsų laikrodžiai rodė Lietuvos laiką...

Pabirome po sodybos kiemą – vieni skubėjo apžiūrėti stubą, kiti svirniuką ar klonelį, kuris jau parengtas būsimai klojimo teatro šventei.

Apie stuboje vykusį gyvenimą, tvarkymosi rūpesčius, senų daiktų paskirtį pasakojo šios sodybos kaiminystėje gyvenanti Aldutė, įvairiausių Punsko krašto etninės kultūros iniciatyvų autorė.

Šioje sodyboje sutikome ir Punsko seniūną, jo dalia - rūpintis finansais, kurių pasirodo reikia ir Etnografinės sodybos šiaudų stogams perdengti ir kitoms kultūros problemoms spręsti.

Tęsinys kitame puslapyje

Aldutė - Punsko krašto etninės kultūros žinovė

Margučių vėrinys. Foto K.K.Š.

Stubos langas papuoštas popieriaus karpiniu. Foto K.K.Š.

Saulėta - audrota diena Dzūkijoje (4)

Muziejaus eksponatas. Foto K.K.Š.

Punsko lietuvių kultūros namai – Lenkijos lietuvių kultūros įstaiga Punsko vietovėje, skirta puoselėti ir propaguoti krašto materialinę ir dvasinę etninę kultūrą. Direktorė Asta Pečiulienė

Apie muziejų pasakojo kultūros namų direktorė Asta

Muziejaus įkūrėjo Juozo Vainos surinkti,

 originaliai eksponuojami, 

etnografiniai buities rakandai. Foto K.K.Š.

Ketvirtasis skyrius: Vikipedija nėra išsami

Kita mūsų pažintinės kelionės stotelė – Punsko Lietuvių kultūros namai.

Čia aptikome tai, apie ką užmiršo parašyti net Vikipedija – rūmuose veikia Juozo Vainos etnografinis muziejus. Mus, mačiusius ne vieną dešimtį (ne vieną šimtą) etnografinių rinkinių, nustebino šio muziejaus ekspozicijos – jas parengė, komponavo pats J.Vaina (1916- 2011), kurį punskiečiai prisimena kaip etninės kultūros enciklopedistą, nuostabų pasakotoją, krašto senovės gaivintoją.

Tęsinys kitame puslapyje

Mano užrašų lapelis

Asta

Saulėta - audrota diena Dzūkijoje (5)

Tautodailės mokymo dirbtuvėje. Foto K.K.Š.

Penktasis skyrius: tautodailės dirbtuvėse, 
krašto tekstilės ir rankdarbių muziejuje

Europinių fondų paramos dėka Punske veikia tautodailės dirbtuvės, kuriose vaikai ir suaugusieji gali mokytis juostų pynimo, audimo, rišimo menų, dailidės darbų.

Apsilankę šiose dirbtuvėse, vėl pasijutome lyg etnografiniame muziejuje – ant sienų kabo meniški dirbiniai, stovi kraičio skrynios, audimo staklės.

 Dar vieną krašto tekstilės ekspoziciją radome šalia Punsko bažnyčios esančiame sename, istoriniame pastate.  Mūsų jau gera pažįstama Aldutė, čia kuria Tekstilės ir rankdarbių muziejų, kuris ateityje matyt taps vienas originaliausių kultūros objektų ne tik Punsko krašte.

Tęsinys kitame puslapyje

Nastutė - tautinių juostų pynimo žinovė, 

įvairių etninės kultūros renginių organizatorė

Raišiojimas - viena iš etnografinės tekstilės sričių.

Čia reikalingas matematinis tikslumas. Foto K.K.Š.

Vilnietė Nijolė Balčiūnienė, Lietuvos Etninės kultūros tarybos narė, 

dažnai svečiuojasi Punske, 

talkina įgyvendinant mūsų tautiečių etnokultūrines idėjas

Tekstilės ir rankdarbių muziejuje. Foto K.K.Š.

Punsko krašto margučiai. Foto K.K.Š.

Onutė

 Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė.

 Foto K.K.Š.

Saulėta - audrota diena Dzūkijoje (6)

Popieriaus karpinys.

 Punskiečių popieriaus karpiniai pelnė apdovanojimų

 įvairiausiose liaudies meno parodose Lenkijoje ir užsienio šalyse.

 Foto K.K.Š.

Punskas. Svečiai ir punskiečiai prie Lenkijos lietuvių 

etninės draugijos būstinės.

Fotografavo Marius

 Šeštasis skyrius: Diskusijos

Jau popietėje, Punsko lietuvių namuose susirinko šio krašto etninės kultūros draugijos nariai, bei mes, atvykusieji iš Dainavos ir Vilniaus. Prasidėjus pokalbiams rūpimomis temomis pastebėjau, kad Dainavos atstovai kalbėjo nedzūkuodami, tačiau jų prigulnybę Dzūkijai liudijo mieli, lyg upeliu tekantys žodžiai, nuoširdus dėmesys krašto etninės kultūros darbais vykdomais įvairiais lygmenimis - edukacijoje, liaudies kūryboje,  kultūros renginiuose.

 Punsko lietuviai nestokoja sumanymų, veiklos barų, tačiau pasiguodė, kad kartais jie pasijaučia nelauktais svečiais Lietuvoje, kai atvyksta su savo darbais dalyvauti parodose, liaudies meno konkursuose. Svarstau, gal taip tik atrodo punskiečiams, įpratusiems gyventi tradiciškai geranoriškoje aplinkoje, o pas mus, didmiesčiuose, deja populiarėja modernesni, atšiauresni, abejingesni vienas kitam žmonių bendrabūvio santykiai.

Mūsų ryžtus sėkmingai etnokultūrinei veiklai stiprino trijų garbių asmenų dalyvavusių diskusijose, žodžiai – Punsko bažnyčios vikaro Mariaus Talučio plačiai užgriebusi kalba, Punsko seniūno Vytauto Liškausko ateities darbams skirtos mintys ir Etninės kultūros globos tarybos prie Respublikos Seimo, pirmininko Virginijaus Jocio išsakytos idėjos, užmojų gairės.

Diskusijų pabaigoje, vikaro paraginti, sugiedojome Lietuvos himną.

Išsiskirti buvo sunku - gera, tarp tavo idėjas suprantančių žmonių.

 Bet, pagaliau išvykę, pokalbius pratęsėme mikroautobuse. Vygandas papasakojo kodėl Dzūkija turėtų vadintis Dainava - net karalius Mindaugas minėjęs šį vardą.

 Dainuviai neskubėjo namo, mus, vilniečius, atvežė į Seinus, buvusią pietvakarių Lietuvos sostinę,  Veisiejuose aprodė nesenai restauruotą regioninio parko pastatą – Masalskio rūmų fligelį, parką. Tačiau, jau prieš keletą valandų saulėtą dieną užgožę audroti debesys ir lietus sutrukdė surengti platesnę ekskursiją po Dainavą.

Vilniečių ekipažo dar laukė, bene gražiausio Lietuvoje kelio ruožas - žalios pušynų, kadagynų paplentės, kalnai kalneliai, upelių daubos (Spengla!), Merkio palių platumos, kur visada, grįžtant pavakare į Vilnių, regimi žmuidzinaviški saulėlydžiai, o šį kartą - pasveikino padangėje nulingavęs gervių pulkas.

K.K.Š.

2014 06 09

Aldutė

Nijolė

Punsko bažnyčios vikaras Marius

Gintarė

Marius

Virginijus