Vakaras

Vakaras

2021 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Škico meno vyzdyje – žmogus (2)

K.K.Šiaulytis. Lankininkas. 
2018. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Škico meno vyzdyje – žmogus (2)

 

 Žmogus – visa ko matas. Šią tiesą skelbia jau senovės Egipto dailė. Šventyklų freskose, kapaviečių skliautuose, papiruso lakštuose mus pasiekę žmonių figūrėlių piešiniai ir raižiniai vaizduoja Nilo pakrančių raštininkus, puodžius, žemdirbius, medžiotojus. Atrodytų schematiškos, bet nuostabiai taikliai judesyje sustabdytos figūros pasakoja to meto pasaulį – socialinę sanklodą, kultūrą, religiją. Žiūrime-skaitome tuos egiptiečių piešinius, regime amžiams sustingusius, bet vis tik su mumis  bendraujančius žmones.

 Antikinės Graikijos dailėje – net dievai ir deivės yra tokie pat žmonės kaip helėnų kariai ir piemenys. Atėnų, Korinto vazų puošyboje, tarsi animuotose diagramose žaidžia, sportuoja, puotauja, šoka, muzikuoja taikliais štrichais nužymėtos, gal net kiek šaržuotos linksmos žmogystos.

 Renesanso epochoje piešinio studijos tapo svarbiausia disciplina Džordžo Vazari 1561 metais Florencijoje įkurtoje Piešimo meno akademijoje bei 1577 metais popiežiaus Siksto V Romoje įsteigtoje Šv. Luko akademijoje. Matyt, nuo tų laikų įsigalėjo ilgaamžė tradicija mokytis dailės piešiant kokią antikinės skulptūros detalę – ausį, akį, o vėliau, gal torsą ar net visą Milo Veneros figūrą. Aukštesnėse dailės mokymo pakopose, studijuojamas apnuogintos žmogaus figūros – akto, piešimas.

 Sakyčiau, iki pat XX amžiaus dailėje vyravo „antropocentrizmas“, natiurmortas, peizažas buvo tik kuklūs žmogų vaizduojančių žanrų palydovai. Tačiau praėjusio šimtmečio pradžios planetariniai skersvėjai atnešė permainų ir dailėje – su trenksmu griuvo žmogaus figūros kolosas. Kas pasikėsino į nusistovėjusią tvarką? Pablas Pikasas su savo „Avinjono merginomis“, abstrakcionizmo išradėjas Vasilijus Kandinskis, ar Pirmasis pasaulinis karas? Matyt, kalčiausias, kaip ispanų filosofas Ortega I Gasetas spėjo, „masių sukilimas“, mat, socialinių slinkčių pasėkoje labai prasiplėtė meno samprata – šiais laikais menu vadinamas ir šokinėjimas per balas... Žmogus atsitraukė – dominuoja minios tūriai ir spalvos.

 Žinia, Pikasas nusiviltų, jei manytume jog jis buvo prastas piešėjas. Atvirkščiai, jo kūryboje piešinio, škico lengvumas pasiekė skrydžio ribą, o nuolat jo kūrybos centre esantis žmogus, tarsi įveikė realybės barjerą – nusimetė kasdienybės rūbą. Pikasas priklauso tai dailininkų grupei, kurie nepaprastai meistriškai valdydami piešinį, juo remdamiesi plėtojo savitą meninės kūrybos kalbą. Tarp tokių mums geriau žinomų dailininkų – prancūzai Anri de Tuluz-Lotrekas, Ogiustas Rodenas, ispanas Salvadoras Dali.

 Lietuvoje gera piešinio mokykla rėmėsi daugelis dailininkų. Paminėsiu du - tapytoją Sofiją Veiverytę ir grafiką Stasį Krasauską. Šiandien piešinio polėkiu garsėja Arvydas Každailis, Jūratė Stauskaitė.

 Ketvirtadienį (balandžio 15 d.), Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) atsidarė Slaptosios Piešiančiųjų Draugijos paroda. Kviečiu apsilankyti! Jūsų laukia tikra piešinio meno šventė! Šiame puslapyje publikuoju škicus, kuriuos „gaudžiau“ SPD studijų metu.


K.K.Šiaulytis. Piešianti dailininkė. 
2016. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Figūra raudoname fone. 2019.
 Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Kūrybos polėkyje. 
2016. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Aktas.
 2020. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Gulinti figūra.
 2019. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Dailininkų studijoje.
 2015. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Esė "Škico meno vyzdyje - žmogus" publikuojama laikraštyje 
"LIETUVOS AIDAS".

2021 m. balandžio 9 d., penktadienis

Škico menas – akistata su savimi (1)


K.K.Šiaulytis. Susitikimas su skulptoriaus Vinco Grybo 
Pelėda. Kaunas.
 2007. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Škico menas – akistata su savimi (1)

 Škico meno istorija dar neparašyta, neieškokite jo aptarimo ir enciklopedijose bei vikipedijose. Gal tik žodynai trumpai paminės, kad škicas – kažkas panašaus į eskizą. Tai, jau gera pažinties pradžia. Visi žino, kad eskizas, yra greitas piešinys, kuriame dailininkas skubiai fiksuoja ką tik gimusią plastinę idėją. Vystydamas tą idėją dailininkas toliau eskizuoja – ieško kompozicijos, linijinio, spalvinio sprendimo. Taip ir kiti plastikos menininkai: architektai, dizaineriai, skulptoriai, juvelyrai pribrauko kalnus popieriaus lakštų – eskizų. Žinia, dalis tų ieškojimų iškart keliauja į šiukšlių dėžę (matėte kino filmuose, kaip rašytojai ir visi kiti kūrėjai mėgsta savo juodraščių gniutulais krepšinį imituoti)... Vis tik, keletą atrinktų eskizų dailininkas pasilieka, kad jie primintų ieškojimų klystkelius. Po menininko mirties, jei jis buvo pakankamai žymus, menotyrininkus domina ir tie, kažkur aplankuose likę eskizai...

  Dailininkai savo gebėjimą piešti nuo seno naudoja ir kaip savotišką kalbą bei raštą – kai nori ką pasakyti, dažniausiai pačiam sau, greitais, smagiais piešiniais iškloja tai popieriaus skiautėse. Tokiems „ekspromtu“ sukurtiems piešiniams pavadinti geriausiai limpa žodis „škicai“.

Šiais laikais, vis dažniau dailininkai aiškiai skiria ribas tarp „eskizo“ ir „škico“. Vienas liko „darbiniams“ piešiniams, kitas – savitai meninei raiškai nusakyti. Škicai vertinami kaip saviti, lakoniški dailės kūriniai.

  Kada buvo nupiešti pirmieji škicai? Gal jau akmens amžiaus dailininkų grafičiai uolose ir olose buvo plastinės kalbos pradžiamokslis? Tačiau, tikruosius škicus, piešinius-monologus, piešinius-dialogus, dailininkai pradėjo kurti tik tada, kai suvokė esą ne tik auksarankiai amatininkai dirbantys pagal užsakovo pageidavimus, bet pajautė esą ir menininkai gebantys save išreikšti piešinio kalba.

Įsivaizduoju tuos dailininkus, kurie pirmieji pabandė pagauti popieriaus lakštuose tai, kas juos jaudino – kalno sunkumą, debesies skrydį, merginos judesio grakštumą. Tie dailininkai, gal tapė freskas rūmuose, gal kalė kunigaikščio marmurą – bet, jau prakalbo ir sau. Piešiniai skirti sau ir draugams, buvo rūpestingai saugomi, vertinami kaip gyvenimo kelionės dienoraščio įrašai.

 Kartą prakalbę, dailininkai jau nenutilo. Europos dailės istorijoje drąsiausiai sava plastine kalba pirmieji prabilo impresionistai. To meto meno žinovams ši naujakalbė buvo visiškai nesuprantama – Klodo Monė, Pjero Ogiusto Renuaro, Kamilio Pisaro, Alfredo Sislėjaus tapyba žiūrovus gąsdino tuo, kad tapytojai panoro regimąjį pasaulį pateikti kitaip – ne inžinieriškai grakštų, taisyklingą, proporcingą, bet tarsi sukurtą savo akimis! Impresionistai išdrįso pavaizduoti net orą, kuris, visi žinome, yra nematomas!

 Postimresionisto Vincento van Gogo visa kūryba – tarsi jo gyvenimo dienoraštis, tapyba – tarsi greitomis sukurti kasdieniai škicai pasakojimai apie save ir tapybos malonumus.

 Vėliau, ne tik prancūzai pripažino – tie dailininkai išmokė mus matyti…

K.K.Šiaulytis.. Žalia diena prie Vilnios,
 Bernardinų sode. Vilnius.
 2018. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Vilnios paupio vakarotojai 
Užupio meno inkubatoriaus krantinėje.
 2018, Škicas. Akvarelė, pieštukai

 K.K.Šiaulytis. Vakaro nuotaika.
 Klaipėda, Dangės krantinė. 
2020. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Kompozitoriaus Česlovo Sasnausko
 biustas Kaune, Muzikinio teatro sodelyje
. Skulptorius Antanas Aleksandravičius.
 Škicas. 2015. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis.. Pelikso Bugailiškio 
sodo obelis. Šiauliai. Škicas. 
2014. Akvarelė, pieštukai

2021 m. kovo 26 d., penktadienis

HUMORO KALENDORIUS BALANDIS. Paskiepyta juokų diena

K.K.Šiaulytis. Vasaros laikas

Kęstutis K.Šiaulytis 

HUMORO KALENDORIUS

BALANDIS. Paskiepyta juokų diena

  Jau vakar internetinė žiniasklaida išplatino mielą pranešimą: „Savaitgalį įvedamas vasaros laikas“. Kadangi naujienų portaluose įpratau perskaityti tik straipsnių antraštes, pradėjau spėlioti kas ten toliau dėstoma, kas slypi po šiais daug žadančiais žodžiais. Sekmadienį sužydės alyvos? Pirmadienį jau galėsime lįsti į šortus, matuotis maudimosi kostiumus? Antradienį vartysimės Palangos paplūdimį, kaitinsimės prie ežerų?

 Smagu būti valdžioje vien todėl, kad gali persukti laiką. Bet, gal jis gali būti ir nusukamas? Įtariu, kad senjorams kažkas laiką dozuoja mažesnėmis porcijomis – labai jau greitai prabėga trečiojo amžiaus studento diena – išgėrei rytinę kavą, apsižvalgei, žiūrėk, jau ir vakaras...

 Tačiau mąstykime plačiau. Valdžia nuolat akumuliuoja gerus sumanymus. Antai LR Teisingų Perspektyvų Ministerija (toliau TPM) pasiūlė paskiepyti pačią Juokų dieną. Minėtos ministerijos pažymoje Seimui rašoma: „Kadangi mūsų moderniame, inovatyviame, progresyviame pasaulyje kasdien randasi begalė naujovių, ne visos socialinio sąlyčio grupės suspėja laiku adaptuotis, sparčiai kintančios tikrovės suvokimui naudoja pasenusius komunikacinius resursus, karnavališkai margą šiandieną dažnai priima per savo atgyvenusią prizmę – juokus. Kaimo senoliai šaiposi net iš žinių skelbiamų per televiziją, pagyvenusių miestiečių karta rezga sarkastiškus komentarus apie šviesią nūdieną, tomis karikatūriškomis mintimis dalinasi ne tik artimojoje aplinkoje (taip vadinamoje šeimoje), bet ir tretiems asmenims retransliuoja iškreiptą matymą, dažnai naudodamiesi net elektroninėmis priemonėmis. Štai vienas Geranoris informavo apie tokį, pačioje Vilniaus širdyje, ties Baltuoju tiltu, nugirstą pokalbį. Cituojame jo ataskaitą: „Du vidutinio amžiaus piliečiai vienas kitam pritardami nepagarbiai atsiliepė apie šalies politines realijas garsiai rėkaudami: „Praėjusią kadenciją Lietuvą valdė valstiečiai, o dabar – piemenys!” Čia priėjo kažkoks Kindziulis ir tarė: „Nieko nuostabaus. Esame žemdirbių tauta““. Citatos pabaiga. Išsiaiškinome – Kindziulis jau septyniasdešimt metų vaikščioja po šalį taukšdamas visokius niekus. Gal šį kartą jis buvo teisus, bet eidamas pro šalį nesilaikė dviejų metrų atstumo. Mūsų Geranoris apie tai informavo organus. Išvada: Šalies garbaus amžiaus dauguma per daug sau leidžia. Rekomenduojame tolerancijos vakcina paskiepyti atgyvenusį kalendorinį reiškinį – Juokų dieną, kad visi mes, į laukiančias realybės permainas galėtume žvelgti be satyros, grotesko ir kitų humoro bacilų savo atnaujintoje visuomenėje“. Ši TPM pažyma Seime bus svarstoma Balandžio Pirmąją.


K.K.Šiaulytis. – Žiū, mūsų gandras žmoną 
iš tolimų kraštų parsigabeno…

K.K.Šiaulytis. Kiškis  margučių dailininkas

K.K.Šiaulytis. Kulinarijos šefas

 K.K.Šiaulytis. Lokdaunas

K.K.Šiaulytis. Šiuolaikiniai margučių raštai

Straipsnį "Paskiepyta juokų diena" ir humorografijas 
publikuoja laikraštis "LIETUVOS AIDAS".

2021 m. kovo 19 d., penktadienis

Dainavos šalies „Girios aidas“

K.K.Šiaulytis. Liškiavos pušis – vėjo lizdas. 
2013. Akvarelė, škicas.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, 

pasižvalgymai Lietuvoje

Dainavos šalies „Girios aidas“ 

 Liškiavoje, ant aukšto Nemuno kranto, išstypusi lyg koks telekomunikacinis bokštas, žvalgosi po pasaulį vėjo lizdą primenanti pušis. Kiek aprėpia jos viršūnė, anapus Nemuno, iki pat horizonto, lyg jūra tyvuliuoja Dainavos giria. Jos pietuose – Raigardo, Švendubrės, Druskininkų, Ratnyčios, Latežerio, Kermušijos miškai, o rytų kryptimi, kažkur miglose skendi Marcinkonių, Grybaulios, Musteikos šilai, Čepkelių raistas, Gudų giria. Šiuos bekraščius medynus žiemą-vasarą ragais šukuoja galiūnai briedžiai, pelkynuose takus mina šernų šeimynos, kadagynuose lenktynes su barsukais rengia visada alkani vilkai, o žalių pakločių mėlynas, raudonas, oranžines uogas skanauja ne tik smilginiai strazdai, bet ir karveliai, tetervinai, kurtiniai. Visus Dainavos girios gyventojus gal tik darbštuolis margasis genys pažįsta – jų gyvenimus morzės abėcėle medžių šakose yra aprašęs. Kadangi genio metraščių perskaityti nemoku, nusileidęs nuo Liškiavos kalno skubėjau link Druskininkų, čia kopiau į „Girios aido“ muziejų, kuriame, lyg kokioje enciklopedijoje, radau tai, ko ieškojau...

 Muziejus primena sename ąžuole suręstą voveraičių pilaitę – užeini, vis lipi laiptais, klaidžioji galingo medžio lajoje, tai vienoje tai kitoje šakų menėje pasižvalgydamas. Antrame aukšte, tik pravėrus duris, tavo žvilgsnį pagrobia lūšies akys – pasijauti tarsi margaplunksnė jerubė – skristum, lėktum šalin, bet čia pat linksma laputė tave už sparno griebia... Salės gilumoje, tarsi iš tankmės iššoka rūstus šernas, matyt, kadaise ne vieną medžioklės turnyrą laimėjęs, dabar gi – baltomis iltimis, pašiaušta čiupra, gąsdina išsiblaškiusius lankytojus. Nupiešiau jį – bus mano trofėjus. Smalsesnieji užtruks šioje salėje gerą pusvalandį, juos sulaikys įdomi miško darbų ekspozicija, interaktyvios inovacijos, medžio meistrų parodos. Į kitą pilaitės aukštą galėtum pralįsti šimtamečio ąžuolo drevės laiptine, bet ten sutiksi skulptoriaus Tauro Česnulevičiaus įkurdintus miškinius, laumes, pakelės plėšikus...

 Pagaliau įkopę į trečiąją padangę, patenkame padebesijų televizijon – niekur kitur nematytuose stikliniuose „ekranuose“ išsirikiavę visi pamiškių metų laikai. Žiemos pusnynuose vargsta kurapkos, šalia jų zuikis svirduliuoja žiemkenčių želmenų prisisiautęs, kaimyno vilko dantis šaltis galanda, pavasario polaidžiuose braido slankos ir pempės, rudeniniame peizaže viena kitą gainioja varnos, suka ratus krankliai, čiobreliais žydi vasaros pievos... Nuostabiai tikroviškų kraštovaizdžių-diaramų autorė – dailininkė Aida Plaušinaitienė. Na o gyvūnų išvaizdą išsaugojo puikūs meistrai-taksidermistai. Jų atkurtas bebras nenori palikti savo muziejinio tvenkinio...

 Ketvirtasis aukštas – plati pilaitės pastogė skirta edukacijai. Gamtos studijų salė įkurta ir pirmame aukšte, čia dažnai eksponuojamos dailės parodos. Muziejaus vedėja Agnė Petrulevičienė pakvietė ir mane savo darbus pristatyti – bandysiu vasarą Dainavos girios gyventojus škicuoti...

 

 Šią karantininę žiemą „Girios aidas“ snaudė pusnynuose savo buvusius lankytojus sapnuodamas. O jų, nuo 1971 metų būta keli milijonai. Netrukus miško muziejus vėl atsidarys – užsukite.

K.K.Šiaulytis. Minkštapėdė lūšis. 2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. “Girios aido” muziejus sniego šventėje.  
2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Šernas – medžioklės turnyrų nugalėtojas. 
 2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Paukščių viražai. Kėkštas ir kiti…
 2019. Akvarelė, škicas


K.K.Šiaulytis. Smalsi laputė.  2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Bebro buveinė
 2019. Akvarelė, škicas.


2021 m. kovo 15 d., pirmadienis

HUMOR MAGAZINE "ŠLUOTA" - "Broom". 1956-1994.

Algirdas Šiekštelė. 1970.
Magazine cover
114 082 copies

The magazine has long been printed
 in 100 000-120 000 copies.

Andrius Cvirka. 1975.
Magazine cover
105 654 copies

Arvydas Pakalnis. 1975.
Magazine cover
102  876 copies

Kęstutis Šiaulytis. 1976.
Magazine cover
104  430 copies

Foreign humor page.

"Šluota" - the only humor magazine
 in the USSR with a "Foreign Humor" (capitalist countries")
 page in each issue.

Kęstutis Šiaulytis. 1986.
Magazine cover
103  106 copies


Editorial staff in Vilnius Old Town and colleagues.
Editor-in-Chief Juozas Bulota with portfolio.
K.K.Šiaulytis. New Year's greetings

Colleagues and students of Neringa Klumbytė
 took part in the conversation about "Šluota".

2021 m. kovo 14 d., sekmadienis