Vakaras

Vakaras

2019 m. balandžio 6 d., šeštadienis

Post scriptum

K.K.Šiaulytis. XXI-ojo amžiaus ekologija. 2011. Humorografija.

Post scriptum


Karikatūristų akiratyje – visos mums mielos nuodėmės, 
rūpesčiai, politinės aktualijos, sporto ir kelionių nuotykiai, 
pasaulinės ir šeimyninės problemos, istorija ir ateities nuojautos,
 charakterių ir personažų spalvos, šalies darbadienių kasdienybė,
 orų ir laiko permainos. Temų juokauti netrūksta, tad kviečiu prisijungti!
Čia spausdinamas savo humorografijas publikuoju
 ir tarptautiniame karikatūrų tinklalapyje „toonpool“,
 bei bloge „K.K.Šiaulytis GALERIJA“.  Apsilankykite, pasižvalgykite!

K.K.Šiaulytis
2019 04 04
PS
Šios karikatūros publikuojamos laikraštyje "Lietuvos Aidas",
 bei jo internetiniame variante.


K.K.Šiaulytis. Nuomonės sutapo. 2011. Humorografija.

K.K.Šiaulytis. Mada. Anksčiau ir dabar. 2012. Humorografija.

K.K.Šiaulytis. Vyras ir Moteris. 2012. Humorografija.

K.K.Šiaulytis. Išrinktųjų nuopelnai. 2015. Humorografija.

K.K.Šiaulytis. Paraudimai. 2011. Humorografija.

K.K.Šiaulytis. Už vairo.2012. Humorografija.

K.K.Šiaulytis. Žvejonė. 2012. Humorografija.

K.K.Šiaulytis. Išvarymas iš Rojaus. 2011. Humorografija.

2019 m. balandžio 3 d., trečiadienis

Gennadi Lapin. Nuo Norvegijos iki Lietuvos.

Gennadi Lapin. Iš serijos "Pasakojimas apie išnykusias tautas" Karelija.

Parodos plakatas.

Gennadi Lapin

 Nuo Norvegijos iki Lietuvos


Žymus Estijos akvarelininkas Gennadi Lapin
Vilniuje atidaro savo darbų sukurtų Norvegijoje,
 Alande, Estijoje ir Lietuvoje parodą.
Paroda veikia (nuo 2019 04 05  penkioliktą valandą atidarymas
 Žurnalistų namuose.
Skaidri šiaurietiško pasaulio atmosfera atrodo pati įsikūnijo, 
lyg rūkas nusileido į Genadijaus baltus popieriaus lakštus. 
Tai visai įmanoma - dailininkas jau keli dešimtmečiai kuria pleneruose,
 semdamas vaizdus ir įspūdžius tiesiai iš tų šiaurės kraštų peizažų.
G.Lapino akvarelės jau ne kartą buvo eksponuojamos Lietuvoje, 
bet tai pirmoji jo personalinė paroda mūsų šalyje.
Ekspozicijoje 27 akvarelės.

Parodos kuratorius K.K.Šiaulytis.
2019 04 04


Gennadi Lapin. Estija. Jogeva apylinkės, Pedja upelis.

Gennadi Lapin. Piligrimai. Alandai.

GENNADI LAPIN


I was born in 1957 in Narva, the frontier town of Estonia.

I have been interested in art, history and ethnography from time I
remember myself. All these interests are expressed in my everyday
life and creativity.

I have worked with oil and pastel, even have made sculptures, but water-colour is the closest to my soul. I began to work with water-colours seriously in the beginning of 1990s, when I started to go to Nordic Art summer painting 
camps and found the technical possibilities of water-colour.

I paint all I see and think about. Mostly my pictures are born during a long time. I carry them with me for some time before I ‘send’ it to paper. I am variable in my creativity. I like the versatility and I have continual need to experiment. I think it is very important to master the technique. Only when you learn to use all technical possibilities,
 you can really express yourself.

I collect new ideas from everywhere. I have worked in my little geodesic office for 15 years already and also have painted all this time. 
I have been lucky with my job, which allows me to be in nature 
plenty of time and have dealings with different people.


I have taken part in shared exhibitions in Finland, Latvia, Lithuania
, Sweden, Russia, Denmark and Estonia. 



Gennadi Lapin. Alandai. Kemio.

Gennadi Lapin. Alandai. Uolos.

Gennadi Lapin. Pavasaris prie ežero. Estija

Šiaurietiškų peizažų meistras


Genadijaus Lapino akvarelėse skleidžiasi paslaptingi šiaurės Europos peizažai
 - Karelijos miškų uolos, Norvegijos fiordai, Suomijos šcherų pakrantės. 
Švedijos kraštovaizdžių įvairovė, Alandų salų rimtis,
 žalių Estijos lygumų nostalgija.
Piečiausia šalis, kurioje yra buvęs  Genadijus - Lietuva.
Bet ir pas mus "nordiškų" peizažų meistras regi sąšauką su Švedija, Estija - 
tikrai, mes esame prie tos pačios, gan vėsios Baltijos jūros,
 mūsų sodri, miglomis persmelkta peizažų žaluma atidų stebėtoją nesuklaidina, 
Lietuva -  šiaurietiškos gamtinės estetikos šalis.
Estijoje, šalia Tartu esantis Jogevos miestas, kuriame gyvena G.Lapinas, 
dėka jo meninių projektų, tapo savotišku Estijos akvarelės centru. 
Dailininko 2003 metais įkurta privati akvarelės galerija "KALA" (Žuvis), 
per penkiolika savo veiklos metų organizavo keliasdešimt profesionalų 
dailininkų akvarelės parodų.
Ekspozicijos rengiamos miesto bibliotekoje, kur, kaip dailininkas sako,
 ir provincijos gyventojai turi galimybę susipažinti su aukšto meninio lygio kūryba.
"Kala" galerijos svečiais buvo dailininkai iš Latvijos, Rusijos, Danijos,
Vokietijos, visų Šiaurės Europos šalių.
G.Lapinas turi nemažą būrį draugų akvarelininkų Lietuvoje,
 vieni mokėsi jo rengiamuose seminaruose,
 su kitais dalyvauta įvairiuose pleneruose. 
2018 metais, paminėdamas Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, 
G.Lapinas suorganizavo didelę jungtinę Lietuvos akvarelininkų darbų parodą,
 kuri buvo eksponuota ne tik Jogevoje, bet ir Tartu miesto teatre.
"Kala" galerijoje pastaraisiais metais
 surengtos penkios personalinės Lietuvos akvarelininkų parodos.
G.Lapinas Estijoje žinomas ir kaip nenuilstantis akvarelės meno puoselėtojas,
 savo meistrystės paslaptis su didžia atida perteikiantis savo mokiniams. 
Genadijus išugdė bent dvylika akvarelės profesionalų
 dabar dalyvaujančių šalies parodose,
 pas jį šios technikos paslapčių mokėsi ir profesionalūs skulptoriai, grafikai.
Akvarelės meistrystės seminaruose, vasaros stovyklose - "konst lager" Švedijoje,
 Suomijoje, Genadijus yra mokęs dešimtis akvarelės mėgėjų ir profesionalų.
G.Lapinas kuria ir savitas "humorografiškas" knygų iliustracijas.
Prisimindamas savo kelią į dailės pasaulį, su šelmiška šypsena pasakoja apie 
 savo bandymus karikatūros srityje - linksmais piešiniais margino sienlaikraščius,
 tarnaudamas sovietinėje armijoje (laivyne). Kareiviauti Genadijui teko pačioje šiaurėje,
 prie Arkties vandenyno. Ten Genadijus buvo karinių lėktuvų mechanikas, 
keista, bet iš arti pažinęs šios transporto priemonės "sraigtelius",
 pats atsisako skristi, apgailestauja, kad dėl to niekada neaplankys tolimų kraštų,
 bet, pasvarstęs taria - man užteks ir Baltijos šiaurės!
Vilniuje, Žurnalistų namuose, veikia G.Lapino paroda
"Nuo Norvegijos iki Lietuvos". Akvarelėse - šiaurietiškų spalvų paletės.


K.K.Šiaulytis
2019 04 05



Gennadi Lapin. Norvegija.  FiordasVaranger.

Gennadi Lapin. Lietuva. Vilnius. Kelias į šventovę.

Gennadi Lapin. Kryžių kalnas. Šiauliai. Lietuva.

Gennadi Lapin. Lietuva. Nida. Gintaro sargai. (Gintaro muziejus).

Gennadi Lapin. Lietuva. Senosios Nidos kapinės.

Gennadi Lapin. Estija. Jogeva.

Gennadi Lapin. Nida. Marių pakrantė. Lietuva

Gennadi Lapin. Alandai. Salos.

Gennadi Lapin. Norvegija. Ryto miglos.

Gennadi Lapin. Lietuva. Nidos vasara.

Gennadi Lapin. Rytas Alanduose.

2019 m. kovo 28 d., ketvirtadienis

Margos humoro pievos

PRIEŠ RINKIMUS

PO RINKIMŲ...
K.K.Šiaulytis. 2016. Humorografija

 Kazys Kęstutis Šiaulytis

Margos humoro pievos


 Dėmesio! Artėja Balandžio pirmoji – Tarptautinė humoro diena, pasiruoškite perskaityti, išgirsti netikėčiausių istorijų, naujienų – visos virtualių pojūčių organizavimo tarnybos sieks jus nustebinti išradingomis apgaulėmis.
 – Aprylius! – net liūdna tiesa, virsta graudžiu humoru...
 Turininga pasaulio periodinės spaudos istorija – tai ir karikatūros istorija. Prieš šimtmetį, kitą, ne tik revoliucijų koviniai lapeliai, bet ir solidūs, aukštuomenei skirti laikraščiai, skaitytojų dėmesį, populiarumą, pelnė ir dėka satyrinių, humoristinių piešinių, šaipūniškų šaržų, nuotaikingų kasdienybės škicų.
 Menotyrininkai humoristinės, satyrinės grafikos pradmenų randa Antikos dailėje, įžiūri pirmykščių bendruomenių plastinėje kūryboje, tačiau tikroji karikatūra gimė, suklestėjo laikraščių ir žurnalų puslapiuose XVIII – XX amžiais. O naujajame, dabartiniame šimtmetyje, gal jau atsisveikiname su šiuo dailės ir žurnalistikos žanru? Skaitmeninėje epochoje prasidėjęs vizualinės informacijos tvanas paskandino karikatūrą – video naujienos, filmai, milijardai nuotraukų, socialinių tinklų saviprodukcija, kompiuterinių žaidimų kakofonija kasdien tiesiog pagrobia, svaigina mus, prikaustytus prie didesnių ar mažesnių ekranų. Įpratome tuos vulkaninius reginių proveržius stebėti be atidos, vienam kadrui skirdami šimtąją sekundės dalį, tad, jei kada kur ir šmėsteli karikatūra, – nebemokame stabtelėti, įsigilinti, suprasti, pagauti humoro idėją, įvertinti grafinę raišką, ezopinę kalbą.
 Akis – svarbiausias informacijos teikėjas, tad taip nuolankiai įsiekraninę, greitai visą aplinkinį pasaulį pradėsime matyti, suvokti tik kaip prastos režisūros video filmą?
 Šiandien karikatūra, o ir visa humorografija – dinozaurų menas, ar, gal, ateities klasika?  Greičiausiai – antrasis variantas. Jau dabar ne vienas bandome atsikratyti priklausomybės – beprasmio spoksojimo į ekraninius srautus. Spėju, netrukus, beišnykstanti „popierinė spauda“ atgims (prisimenu eiles prie spaudos kioskų, laukiant „Vakarinių naujienų“), vėl su malonumu, gurkšnodami kavą, vartysime šiugždančius laikraščių lapus, tarp skilčių, iliustracijų, nuotraukų ieškodami, kas patrauks mūsų dėmesį. Be abejo, vizualinių komunikacijų meną, kaip modernybės būtinybę, studijuosime mokyklose ir universitetuose, o viena iš tyrimo sričių – bus karikatūros, humorografijos istorija.
Plačiąsias spaudos lankas apžvelgus aiškėja, kad ne visur karikatūrą teks reanimuoti. Lotynų Amerikos šalyse pieštinis humoras klesti kaip visada; Irane, Turkijoje, jų kaimyninėse šalyse karikatūra vis dar naujas reiškinys, bet ten juokauja jau šimtai dailininkų. Atspėjote, humoro neapleido nei prancūzai, italai, ispanai, net ir vokiečiai, švedai, belgai. Žurnalas „New Yorker“ leidžiamas, be abejo, Niujorke, štai jau beveik šimtą metų (nuo 1925) spausdina bene geriausią pasaulyje pieštinį humorą.
  Kasmet, mūsų ašarų pakalnėje, kaip kartais įvardinama Žemės planeta, rengiami šimtai tarptautinių karikatūrų parodų, konkursų. Vilniuje, balandžio pirmąją, Rotušėje atsidarys jau 51-oji Lietuvos karikatūristų, galima patikslinti – asmeniškai Jono Varno, jau tiek metų (be pertraukos!) inicijuojama paroda. Jei pripliusuotume 1961-aisiais Vilniaus valstybinio dailės muziejaus surengtą respublikinę karikatūrų parodą „Juokas ­– dalykas rimtas“, kurioje dalyvavo grandai: Stasys Krasauskas, Sofija Veiverytė – Liugailienė, Telesforas Kulakauskas, Algirdas Šiekštelė, Fridrichas Samukas, Galina Rozinienė, Leonas Rymeikis, Ignas Adakris Martinaitis, Jonas Kasčiūnas, Juozas Buivydas, Romas Palčiauskas ir kiti, jei priskaičiuotume Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Marijampolėje organizuotas tų miestų dailininkų, bei Rimanto Baldišiaus surengtas tarptautines parodas Šiauliuose, prisimintume ir personalines šalies dailininkų ekspozicijas, paaiškėtų, kad Lietuvos karikatūra – parodinė ir publikuota, turi pašėlusiai puikią „biografiją“, talentingus autorius, komunikacijų meno tyrėjų vertą istoriją.
Čia spausdinamas savo humorografijas publikuoju ir tarptautiniame karikatūrų tinklalapyje „toonpool“, bei bloge „K.K.Šiaulytis GALERIJA“. Kviečiu apsilankyti, pasižvalgyti!


K.K.Šiaulytis. Likimas. 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis.  Prasminga diskusija. Koalicija. 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Pica su svogūnais! 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Susitikimas feisbuke. 2015. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Paparaciai. 2012. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Taip gimsta Šiaurės pašvaistė. 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Bibliotekos vaiduoklis dirba. 2011. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Donaldas Trumpas. 2016. Humorografija

2019 m. kovo 23 d., šeštadienis

Žalieji ilgadieniai senajame Buivydiškių parke

K.K.Šiaulytis.  Buivydiškių pakrantės. 2012. Akvarelė. 32 x 24

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 


Žalieji ilgadieniai senajame Buivydiškių parke


 Šiemet pavasaris per Lietuvą keliauja pramogaudamas, sniegas ištirpo – tarsi išgaravo, tik ledo salos ežeruose dar plūduriuoja, murkso pakrantės medžių šešėliuose. O gi anksčiau, pirmajam pavasario mėnesiui, kovui, kasmet tekdavo demonstruoti savo karingumą: kautis su sniego pūgomis, tirpdyti pusnynų guolius, juodi krušos debesys siausdavo taip, kad rodydavosi – vėl užgrius žiema, bet kovas, ginkluotas saulės pažadais, grąžindavo laukiamą tvarką.
 Mūsų protėviai, matyt pagerbdami sunkius kovo darbus, šiam mėnesiui skyrė pranašo galias –  sakoma, kokia bus kovo pirmoji, toks bus pavasaris, kovo antra nuspėja vasarą, trečia – rudenį, tačiau, jei tomis dienomis išgirsite vieversį, bus darganas pavasaris. Kovo kalendorius tiesiog pilnas mums svarbių, prasmingų dienų: ketvirtoji – Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo diena, 11- oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 16 - oji, Knygnešių diena. Pasaulis mini Poezijos dieną kovo 21- ąją, 23 - ąją – Meteorologijos, 27 - ąją – Teatro, o 22 - ąją Vandens dieną, kurią, manau, paletėse išskleidę dažus švenčia visi planetos akvarelininkai. Dar, šį mėnesį yra Pempės, Keturiasdešimties paukščių diena ir  –  Gandrinės! Kada palaukėse pasirodo šie sparnuotieji raudonkojai bajorai  –  atgyja visos balos!
 Stebintiems gamtos permainas, vis tik svarbiausioji yra kovo 20 - oji, pavasario lygiadienis, kai Naktis ir Diena pasiskirsto paros laiką per pusę, o jau nuo rytojaus prasideda Žalieji ilgadieniai –  „vieversius“ tėvynainius džiugina prašvitę rytmečiai, o „pelėdos“ mėgaujasi ištįsusiomis vakaro valandomis. Prasidėjusius ilgadienius skuba sveikinti visokie laukų želmenys, žolynai, bunda, bruzda pelėnai, varlės, margi raibi vabalai vabalėliai. Visokiems gyviams prasideda mielas metas,  truksiantis net iki rugsėjo 23 - iosios, vėl lygiadienio, tačiau nusveriančio laiką Nakties labui.
Kad prasidėję ilgadieniai yra žali, liudija mūsų polinkiai – visi lietuviai pavasariui praaušus ieško progų užtrukti gamtoje – kas soduose, daržuose, arimuose, kas miškuose, parkuose ar prie vandenų. Kiekvienas žinome savo būdą!
 Mano ilgadieniai irgi žali, dar pamarginti akvarelės vaivorykšte.
 Vakariniame Vilniaus pakraštyje, slėniukais, tarp Pilaitės, Zujūnų iš vienos pusės ir Avižienių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų iš kitos, vinguriuoja Sudervėlės upelė. Ji vos dvylikos kilometrų ilgio, bet nuo amžių labai svarbi vilniečiams. Pačiame vidurupyje yra dvi garsios senovės dvarvietės: Pilaitė ir Buivydiškės. Sudervėlės tėkmės energija kažkada suko keliolikos vandens malūnų girnas, daugybėje tvenkinių pliuškenosi margašonės žuvys, o upelės ežerėliuose ir šiais laikais maudosi vasarotojai. Atsidarę žemėlapius internete pasižvalgykite Sudervėlės erdvėse iš paukščio skrydžio, pastebėsite, Buivydiškės įsikūrę tarsi koks uostas – visu gyvenvietės pakraščiu vien tvenkiniai mėlynuoja. Dvaro rūmai, jau prieš šimtmečius buvo statomi tvenkiniais apsuptoje saloje, kurioje veši ir senas parkas.
Istoriniai dokumentai liudija jog penkioliktame amžiuje Buivydiškes valdė kunigaikštis Šventaragis, vėliau  –  garsieji Radvilos. Jų pilaitės seniai sunyko (dabartinį rūmelį statė jau kiti savininkai), bet senasis parkas, aplinkiniai tvenkiniai ir laukai – pilni visada čia gyvenusiais pilėnais. Parke žiemą vasarą siaučia, laigo, kiauksi, švilpauja zylės, bukučiai, lipučiai, margieji geniai, juos, panirusius darbų įkarštyje prižiūri urėdai kėkštai ir pelėdos. Tvenkiniuose panaši tvarka – kasdien tarp baltųjų lelijų ir lūgnių lapijos pluša dešimtys didžiųjų ančių, barasi juodi laukiai, slapukauja vandeninės vištelės, o ausuotieji kragai, lyg tvenkinių seniūnai, vis panerdami matuoja gyli, tikrina, kokie resursai slypi vandenyse. Aristokratiškos gulbės plaukioja tvenkiniais, čiuožia, lyg karietomis važiuotų. Nendrynai, pakrančių gluosnynai, beržynėliai irgi pilni vasaros paukščių – balsingos krakšlės, upiniai žiogeliai ir birželio pabaigoje iš kažkur sulėkę varnėnai garsiakalbiais stebina žvejus, vaikštinėtojus ir jau netoliese besikuriančius naujus sodiečius. Vilnius atidunda į Sudervėlės slėnius stikliniais namais, asvaltuotomis gatvėmis. Vieškeliukas, (matyt buvo nutiestas dar baroko epochoje),  kuriuo keliauju iš Justiniškių į Buivydiškių parką, dabar jau vadinasi Helsinkio gatve, žemėlapiuose, mačiau, nubraižyta ir Reikjaviko gatvė, ant kalvelės kur ji išsirangiusi, prieš dešimtmetį vakarais giedojo kurapkos, dabar - dygsta ištisi kotedžų kvartalai.
Šiems, naujiesiems Sudervėlės pakrančių gyventojams ir skiriu šį, Buivydiškių akvarelėmis ir viena pastele pamargintą tekstą.


K.K.Šiaulytis. Sudervėlės ežerėlis. 
2012.  Akvarelė. 24 x 32. Privačioje Kraujelių kolekcijoje.

K.K.Šiaulytis.  Pavasaris žadina senąsias parko liepas. 2014.  Akvarelė. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Laukinė kriaušė prie Sudervėlės ežerėlio.
 Taip vadinu didįjį, šalia parko esantį tvenkinį. 2008.  Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Senojo Buivydiškių parko alėja. 2001. Pastelė.

K.K.Šiaulytis.  Dar 2002 - aisiais, po ganiavos, prie tvenkinio
 atsigerti sustodavo karvės. 2002.  Akvarelė. 29,7 x 42

Žurnalistika 1929 - 2019.

2019 m. kovo 22 d., penktadienis

Žurnalistika 1929 - 2019.





Žurnalistika 1929 - 2019. Konferencija Seime

K.K.Šiaulytis.  Ricardo Gutierrezas. Europos žurnalistų federacijos
 generalinis sekretorius. 2019. Škicas

Žurnalistika 1929 - 2019. Konferencija Seime


Šiandien, 2019 kovo 22 dieną,
 Lietuvos žurnalistai pažymi LŽ sąjungos 90 metų jubiliejų.
LR Seimo  Kovo 11-osios salėje vyksta Baltijos šalių konferencija 
"Visuomenės informavimo teisinio reguliavimo ir savireguliacijos
 iššūkiai profesionaliai žurnalistikai".
Parengiau trumpą škicų reportažą iš šios konferencijos.

K.K.Š.
2019 03 22


K.K.Šiaulytis. Regina Jaskelevičienė,
 Lietuvos respublikos kultūros viceministrė. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis.  Monika Garbačiauskaitė,
 LRT generalinė direktorė. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis.  Mantas Martišius, Radijo ir televizijos
 komisijos pirmininkas. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis.  Žurnalistė Aurelija Arlauskienė. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis.  Žurnalistas Gediminas Končius. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis.  Žurnalistas Jonas Staselis. 2019. Škicas