LIETUVOS AIDO
„Vieno Puslapio Galerijoje“
–
Arūno Bėkštos tapyba
Apie „Pavaizdus“ ir „Regesius“
Buvau fizikas, restauratorius-tyrėjas, vadybos
konsultantas. Dabar – suaugusiųjų mokymosi ekspertas, tapytojas, Lietuvos
tautodailininkų sąjungos narys, pensininkas.
Ar esate kada klaidžioję po Vilniaus ir kitų
senamiesčių kiemus, tarpuvartes ir siauras gatveles, stebėję jų sienas,
raudonus stogus, bažnyčių smailes? Man senojo miesto architektūra tapo
įkvėpimu. Dėl to, turėdamas daugiau laisvo laiko, neretai leidžiuosi su
fotoaparatu į Užupį, aplink Pilies, Didžiąją gatves. Keliauju šen ir ten,
dairausi, fotografuoju. O tada iš tų nuotraukų gimsta paveikslai. Kadangi nei
vaikystėje, nei jaunystėje nesimokiau dailės, daug mokausi dabar. Tapau ir daug
„literatūrinių regesių“, kuriuos įkvepia literatūros kūriniai.
Parodos Rotušėje pavadinimui pasirinkau žodį
„pavaizdas“, kurį vartoja Konstantinas Sirvydas 1642 m. išleistame žodyne
„Dictionarium trium lingvarum“, nes daugiausiai tapau Vilniaus ir kitų
senamiesčių vaizdus (pavaizdus).
Arūnas Bėkšta
Kęstutis K. Šiaulytis
Paveikslai įrėminę
Vilniaus senamiesčio poeziją
Vilniaus Rotušėje eksponuojami dailininko Arūno Bėkštos tapybos ir grafikos darbai. Apsilankykite, paroda „Pavaizdai“ veiks iki liepos 25 dienos.
Retas, bet vis dažniau pasitaikantis reiškinys, kai ne profesionalus dailininkas, o kaip šiuo atveju – mokslininkas, fizikas, paveikslų restauratorius, kultūros įstatymų kūrėjas, andragogas ir dar, buvęs kultūros ministras, mūsų greitaeigėje nūdienoje imtųsi teptuko, atsidėtų savitai, atidžiai pasaulio vizualizacijai. Iškilioje Rotušės pirmojo aukšto holo erdvėje A. Bėkštos paveikslai sutūpę ant sienų, kolonų, tarsi naktiniai drugiai, pabirę, lyg senojo miesto dvasių sukviestos praeities skeveldros. Tai kitokia, nepataikaujanti vyraujančiam skoniui ir madai tapyba. Galinga kultūrinė, meninė autoriaus patirtis diktuoja jo dailės slėpingą vizualinę kalbą. Arūno veidaknygės bičiuliui, paklausiusiam, kodėl tavo vaizduojamas Vilnius toks liūdnas, autorius atsakė: „Tai ne liūdesys, tai – vienatvė“. Bėkšta klajoja po tą Vilnių, kuris įdomus ne vienadieniams turistams, o miesto praeitį jaučiantiems ir randantiems vienišiams, kuriems prabyla net apdilusios sienos plytos spalva, Užupio bromų vartai, aklinos durų nišos, užmūryti langai, sudilusios laiptinių pakopos. Toks, uždaras savyje, nuo triukšmingos šiandienos nutolęs Arūno menas, pasirodo gali pažadinti supratingų žiūrovų kūrybinius pradus. Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje vykusioje dailininko parodoje „Net pats nustebau“, žiūrovai, jo tapybos darbų įkvėpti sėkmingai kūrė haiku – nustebo, kad meno mūzos laigo visai šalia jų.
Apsilankykite ir šiuo internetiniu adresu: „Arūno paveikslai. Arūnas Paintings“. Ten dar kitaip skleidžiasi A. Bėkštos menas, rasite ciklo „Pro adatos akį“ darbus, susidursite su plastinio humoro užuolankomis, šyptelėsite žvilgtelėję pro kolbos lenktą stiklą, pamatysite kiek kitokį dailininką, nei aš nupiešiau.
