Vakaras

Vakaras

2018 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Druskininkų impresijos (1) Škicuose išreikštos patirtys

K.K.Šiaulytis. Druskininkų impresija. (Europa Royale).
 2013. Škicas akvarele. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Druskininkų impresijos (1)

Škicuose išreikštos patirtys


 Gyva regos, vizualinių patirčių tėkmė gaivina visų mūsų galvas. Kada, jei ne atostogų metu vaduojamės iš nuobodžios margadienės kartotės – skubame pasinerti naujuose matymo, stebėjimo nuotykiuose – gamtos, kultūros, asmeninio bendravimo akimirkų žaismėje.
 Druskininkai, antroji Lietuvos atostogų sostinė, po pajūrinio Neringos – Palangos tandemo, dar lenktyniaudama ir su jungtinėmis Kaimo sodybų pajėgomis, bei turistinių Užsieninių kelionių vilionėmis, nepraranda pelnytos svečių pagarbos – sulaukia vis didėjančio mūsų, atostogautojų, dėmesio. Šis sveikatingumo, unikalių gamtinių dovanų, meno, kultūrinės sklaidos kurortas patrauklus visais metų laikais, gal tik birželyje įkyrūs vabzdžiai drumsčia miestelėnų ir atvykėlių nuotaiką. Ir vasarą žiemiška Slidinėjimo arena, net speiguose neužšąlantis Vandens parkas, gydančios purvo vonios, sūrių vandenų procedūros, pavasariškai gaivūs, bet nuolat besikeičiantys tiesiog mieste prasidedantys miškų  kraštovaizdžiai, Nemuno vizualinė paveika, jo paslaptinga rimties galia – nepailsdami skalauja mūsų nūdienos rūpesčius...
 Meno kultūros versmės Druskininkuose ne menkesnės nei sveikatos šaltiniai – kūrybinio polėkio padangės čia privilioja muzikus, dailininkus, literatus ir teatralus, – rudenį, kai daugumas paukščių giesmininkų jau palikę aplinkines girias, čia suskamba poetų eilės...
 Šiandien kiekvieno poilsiautojo rankose nerimstantys mobilieji – išmanieji telefonai, įgalina aparato korpuse įstatyta foto akimi fiksuoti, sukaupti patirtus vizualinius įspūdžius, juos paskleisti skaitmeniniame kosmose, – tad iš čia kasdien elektroninėmis bangomis iškeliauja tūkstančiai virtualių atvirukų, liudijančių pasauliui kurorto pranašumo aukštumas.  Fotografijos menas atsivėrė  visiems – tereikia pastabumo ir išlavintos intuicijos – Druskininkų kūrybinė aura žadina stebėtojų vidines galias!
  Bet ir dar akmens amžiuje užgimęs menas – piešimas anglimi, plunksna, ar kokia naujesne grafine priemone, smagiu teptuku, gali perteikti tavo Druskininkų pajautą. Norisi sustoti, ilgiau pabūti šalia sudominusio objekto – popieriaus skiautėje brėži pagavaus reginio, artefakto kontūrus, įlieji spalvines dėmes ir štai – turi lengvą etiudą, eskizą, škicą.
 Etiudas, eskizas tai lyg ruošiniai būsimam didesniam tapybos ar grafikos darbui. Taiklus, smagus piešinys – škicas – jau užbaigtas meno kūrinys. Škicas – tai dailės meno druska, taip paaiškinu tiems, kas teiraujasi išgirdę mane vartojant šį žodį. Tuose piešiniuose dailininkas įaudžia regos patirtį, rankos judesį, fiksuoja laikinumą, šviesos pėdsakus, netikėtai žvilgsniui atsiveriančių linijų rezginį. Gal dailininko valia, o gal nejučia, škice sužvilga ir autoriaus būdas – piešinyje atpažinsi paslaptingą romantiką, įžvalgų modernistą, skrajūną inovatorių, mokslingą tyrinėtoją, subtilų lyriką ar humoro adeptą. Išreikšti akimirkos trapumą, šmėstelėjusio įspūdžio ilgesį – tai škico meno esmė.
 Škico meno pradininkai – Renesanso epochos dailininkai, panorę būti ne tik gabiais amatininkais kuriančiais užsakytas freskas, drobes, skulptūras, bet ir siekiantys menininko valia atrasti regimą, apčiuopiamą pasaulį, tyrinėti tai, kas rūpi atidžiam žvelgiančiajam. Baroko laikmečio kilnūs polėkiai paskatino daugelį dailininkų griebtis lengvo pieštuko, o prasidėjus naujausiems laikams, apšvietos iššūkiams, piešti, škicuoti ryžosi kiekvienas mokslingas keliautojas tyrinėjantis lankytus kraštus ar antikinio pasaulio palikimą.
 Dabar besiklojančiame dvidešimt pirmajame amžiuje škicavimas vėl vilioja daugelį, šis menas tarsi kviečia  naujai, išraiškingai kelionei, savitam tavo pasaulio matymui.

K.K.Šiaulytis. Meno laboratorijos "Druskos metamorfozės" kadras.
 (Menininkas Ričardas Šileika). 2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Druskininkų senamiesčio motyvas.
  2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Poetų ir menininkų pamėgta kavinė "Širdelė".
  2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vila "Dainava".
 2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Nemunas. Druskininkų laivų prieplauka - 2013.
  2013. Škicas akvarele. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. K.Dineikos sveikatingumo parke. Rožynas.
 2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. M.Lukošiaus skulptūra "Žaislas".
 2018. Škicas akvarele. 24 x 32



2018 m. rugpjūčio 7 d., antradienis

Virvytės padangių akvarelės

K.K.Šiaulytis. Prie Virvytės - Biržuvėnų dvaro malūnas. 
2018. Akvarelė. 29,7 x 42. Privati kolekcija.

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Virvytės padangių akvarelės


 Luokėje, 2017 metų birželyje, kai liejau akvarelę bažnyčios šventoriuje, iš danguje besirungiančių tamsių debesų tikriausiai krito mėlynai violetiniai lietaus lašai – bent jau tokio kolorito akvarelę man prilijo... O kitą dieną, kai mūsų dailininkų būrelis atvyko tapyti kaimyninius Biržuvėnus – taip varvėjo, šnarpštė, teškėjo medžių šakose, kad pro balzganą liūties audinį, nė dvaro rūmų nesimatė.
Šiemet, 2018 – aisiais, visiškai kitoks birželis ištiko Biržulį, Biržuvėnus, Luokę ir, matyt, visą Lietuvą. Žaluma – tarsi pavargusi, mažiau sodri nei pas mus įprasta, dar gegužyje nušienautos pievos neatžėlė – pavirto gelsvomis ražienomis, daržų žemė, vagose ieškant sudygusių želmenų, girgždėjo, byrėjo lyg Nerijos kopų smėlynai. Mūsuose taip mėgiamos sodybų „marios“ – tvenkinukai, prūdai, linmarkos, kūdros, sodželkos – džiūvo pakalnėse, po gluosniais, lyg prakiurę bliūdai.
Tik Virvytė, apsukri valiūkė, žaliaakė, žaliaplaukė mauduolė, vandenų juostos pynėja, kaip ir kasmet nardo duburiais, kilpiniuoja, sraunuma skalauja tai vieną, tai kitą statų krantą, plaukia, išdykauja ardydama bebrų užkardas. Gal akmenų jos vagoje ir daugiau iškilo, bet gi, niekas jų niekada nebuvo suskaičiavęs – nei Žąsūgalos basakojai žąsiaganiai, nei čia klumpes mirkęs Palangos Juzė, nei arklius girdęs svieto lygintojas Tadas Blinda, ir net nė guvieji mūsų laikų baidarininkai, kas vasarą braidantys čionykščiose rėvose.
 Visus nuvarginusi šiųmetinė sausra – vieni juokai Virvytei! Upė gaivių vandenų semiasi iš seniausių Lietuvos ežerų: Paršežerio, Lūksto, Biržulio – jie, anot geologų, dar ledynmečio tirpsmą mena! Kas žino, gal Lūksto gelmėse koks gabalas ledkalnio ir dabar akmeniu užspaustas glūdi? Sako, tame ežere skamba kažkada nuskendęs varpas, o krantan, šalia Varnelės ištakos, bangos išmeta milijonų metų atminimą – gintarą.
 Varnelė, išsiruošusi į Biržulio ežerą – jame prapuola, iš jo nendrynų šiaurės kryptimi iššoka linksmoji  Virvyčia – Virvytė. Ji, kilpomis apnėrusi Janapolės, Baltininkų, Biržuvėnų, Luokės, Kaunatavos, Tryškių, Kairiškių palaukes, ties Viekšniais susilieja su sese Venta, o toliau jau kartu ieško kelio į Baltiją, švyti Latvijos Kuršo žemei.
 Kažkada Virvytė suko keliolikos malūnų girnas, šiemet ji sava gaiva talkino man – padėjo lieti akvareles. Bent dvi nutapiau tiesiog stovėdamas jos seklioje atšakoje, kitas pagavau paviliotas vandenų atšvaitų...
 Biržuvėnų dvare, prie Virvytės malūno tvenkinio, šalia pakrantę lenkiančio vieškelio aptikau uosį, vertą čia besilankančių keliautojų dėmesio. Tikras didmedis, žymintis tuos laikus, kai žmonės apsodindavo medžiais pakeles – kad vasarą, brikelėje ar vežime sėdinčius keliauninkus lydėtų malonūs šešėliai, o žiemą, rogių važnyčiotojams būtų jaukiau čiuožti snieguose, besišnekučiuojant su pakeleivingais šakotais stuobriais...
 Gal šis uosis – seniausias pakelės medžių paminklas? Bet jis netikėtai įdomus ir savo išvaizda! Vienos šakos išskleistos virš kelio, kitos, vos ne sumerktos į Virvytės patvanką, kamienas, kažin ar dviese – gal tik krepšininkai – apkabintų, o gumbuotų šaknų rezginys – lyg kokia moderni skulptūra, tvenkinio šlaite vientisu liejiniu, tarsi išplatėjusiu kamienu, užkloja plotą, kuriam apeiti reikia aštuoniolikos metrinių žingsnių! Ant šaknyno iškilumų, lyg ant krėslų, laisvai galėtų susėsti aštuoni turistai... Šį iškilų medį, Virvytės – Biržuvėnų uosį, linkėčiau įtraukti į Varnių regioninio parko gamtos paminklų sąrašą, jis tikrai vertas lygiuotis su Jomantų, ar Skliausčių ąžuolais.
 Jau praretėjusiame Biržuvėnų dvaro parke dar blėsta užmirštų laikų romantika, – dailininkai gal aptiks net Jakobo van Reisdalio motyvų... Aplankykite Biržuvėnų parką, jo medžių kupolas gerai matomas nuo Šatrijos kalno!

K.K.Šiaulytis. Virvytės linkis Biržuvėnų dvaro parke. 
2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Virš Luokės bažnyčios - debesų akvarelės.
2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Paminklinis Virvytės - Biržuvėnų uosis. 
2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Sekli Virvytės atšaka už Biržuvėnų užtvankos.
2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Ant Biržuvėnų dvaro parko didmedžių -
 klevų, liepų, nukrito reti šios vasaros lietaus lašai. 
2018. Akvarelė. 42 x 29,7


2018 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Bilionių piliakalnio atradimai

K.K.Šiaulytis.  Žvelgiant nuo Bilionių piliakalnio – Laukuvos, Kaltinėnų kraštas.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnis. Vidurvasaris.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Bilionių piliakalnio atradimai


 Žemaičių aukštumos pietiniame pakraštyje esantis garsusis Bilionių piliakalnis, kažkada vadintas Švedkalniu, Šventkalniu, žvelgiant į jį nuo čia pat tysančio Žemaičių plento atrodo džiugiai išvaizdus, garbus, tikras praeities paminklas puošiantis Laukuvos krašto peizažą. Tačiau artėjant prie kalno, darosi kažko neramu, smelkiasi nuojauta, kad priešais tave auga, kyla, skleidžiasi į plotį – ne šiaip vasariškai žaisminga kalva, ne eilinis kovingas piliakalnis, o didinga, pietinio dangaus šviesuliui atsivėrusi Saulės garbintojų šventovė.
 Kalno papėdėje, samanotų ąžuolų giraitėje, pasijauti lyg kokioje legendinėje žinyčioje, kur kažkas tau pasakoja: čia gali patirti žemės svarumą, žalumos dvelksmą, poetinį įkvėpimą…
 Šventkalnio paslaptinga paveika, atrodo tvyro akimis aprėpiamose apylinkėse, užkoduota čionykščiuose vietovardžiuose, upėvardžiuose, perteikta žmonių padavimuose, nutikimuose. Šiauriau, už  Aukštagirės kalno - jį supylė milžinas, guli Laumėkalnis ir burtažodinis Miltų kalnas, plačioje pietinėje panoramoje, tarp kalvelių, miškelių rangosi Sartalė, Rungys, Viksvė, iš Dievyčio ežero išteka Šventupis ir Yžnė, netoliese ir Lokysta srovena, plyti mįslingasis Paršežeris, o už puskilometrio - Burkalės ežerėlis, kuriame, anot padavimo - „Tas kalns kad buva supilts ir iškasts Burkalis, švedų sylinčė pasitraukdami įmetin diktė daug brunginybių. Pri jūdalksni šaknų esunti įmerkta ir prirakinta aštūnis bačkas auksa“.
  Už Aukštagirės, tiesiai gal bus šeši kilometrai, garsusis Medvėgalis, jo draugėje – dar šeši – Pilies, Piliorių, Sumonų, Ąžuolų, Bevardis ir Alkos kalnai. Senųjų šimtmečių tėkmėje, be abejo, šiuose ir aplinkiniuose kalnuose, kalvelėse ne tik tvirtovių, gyvenviečių būta – anų laikų čiabuvius, kaip ir mus, vienijo savas tikėjimas, apeigos, kalendorinės šventės, misterijos – tokioms bendruomenių sueigoms geriausiai tiko kalvų viršūnės, nuo kurių atsiveria slaptingos girių tolumos, kur ypač raiškiai spindi vakaro laužai ir paryčių žvaigždynai, kur laumės, miškų deivės saugo šaltinius, šukuoja vaistažolių lankas, matuojasi rūkų skraistes...
 Kokios lemtys apsprendė – šalia Bilionių, Gulbėse, gimė žymus Lietuvos etnologas, mitologas, tautosakininkas Norbertas Vėlius (1937-1996). Jo kūrybinė veikla paskatino daugybę mūsų domėtis etnografija, kraštotyra, senąją Lietuvos kultūra. Netoliese, Kutaliuose, antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1885-1969) gimtinė. Šilalės parapijoje gimęs Laurynas Ivinskis (1810-1881) yra gyvenęs Bilionių kaimynystėje – visų jų atminimą saugo šių apylinkių, Šilalės rajono žmonės, Vilniuje įsikūrusi Šilalės kraštiečių draugija.
 Šilalė – piliakalnių kraštas! Taip skelbia naujausi turistams skirti informaciniai leidiniai, tad, ne nuostabu, jog visoje Lietuvoje minėtų Piliakalnių metų (2017) pradžios ir užbaigtuvių renginiai vyko šioje savivaldybėje – ant Medvėgalio kalno, Laukuvoje. Puošniame albume „Šilalės rajono piliakalniai“ aprašyti net 34 piliakalniai!
 Lietuvos piliakalnių tyrėjas lenkų mokslininkas Liudvikas Kšivickis (1859 – 1941) knygoje “Žemaičių senovė”  (lenkų kalba išleista 1906, lietuvių - 1928 m.) sužavėtas Medvėgalio ir Šventkalnio didybės, skelbė: “Čia pirmą kartą supratau, kad galime kalbėti apie lietuvių kultūrą, kaip kad kalbame apie keltų ar skandinavų kultūrą… “ ir dar - “Kad Medvėgalio piliakalnis arba žemės piramidė, riogsanti ant Bilionių terasų, stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai juos lankytų minios keliauninkų, būtų parašyta daugybė monografijų, o patys paminklai būtų taip garsūs, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Stonehengė”.
 Šiais laikais Šventkalnis sulaukia pelnyto dėmesio – kalnan kopia naujieji gamtameldžiai, kraštotyrininkai, žygiaiviai. Varnių regioninio parko darbuotojų iniciatyva įrengtas Aukštagirės dviračių takas, kurio vieni svarbiausių objektų yra Medvėgalio ir Bilionių piliakalniai.
Archeologai, matyt Kšivickio pakviesti, laiko garbe čia pabuvoti, kojomis apmatuoti Šventkalnio terasas. Petras Tarasenka yra nupiešęs spėjamą Bilionių pilies vaizdą - rekonstrukciją. Prieš keliolika  metų Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius iškėlė hipotezę, jog Bilionių piliakalnis - tai garsieji Pilėnai.
 Šilalės savivaldybės vadovų iniciatyva rajone esančių piliakalnių žvalgymui pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Klaipėdos universitetu, tad jau kelerius metus šio universiteto dėstytojas, garsus piliakalnių tyrinėtojas, žinovas, archeologas Gintautas Zabiela kartu su savo studentais bei vietiniais talkininkais, kurių vadovė yra kultūros paveldo apsaugos specialistė Jurgita Viršilienė, vykdo tyrimus Medvėgalio komplekse, Bilionių Šventkalnyje.
Šiemet, liepos pabaigoje, šio kalno viršūnėje kasinėjantiems archeologams nusišypsojo sėkmės deivė – vienas po  kito nedidelėje perkasoje pasipylė sensacingi radiniai, kokių niekas čia nesitikėjo – degintiniai kapai su įkapėmis (spėjama V-VI amžius), griautiniai kapai (gal IV-V amžius), amatininkų įrankiai (geležinis plaktukas, yla, kaltukas), kovos kirviai, peilis, ietigalis, bronziniai moteriški ir vyriški papuošalai, keramika. Nustatyta, kad čia, II tūkstantmetyje įrengta ir dar XIV amžiuje stovėjusi medinė pilis. G.Zabiela, susitikime su šilališkiais, Bilionių seniūnijos bendruomene (kurios visas būrys narių talkino perkasoje), sakė, jog tęsiant kalno tyrimus prireiktų statyti Bilioniuose šiuolaikiškai erdvų muziejų, kuriame gal ir sutilptų numatomi Šventkalnio archeologiniai radiniai.


K.K.Šiaulytis.    Medvėgalio piliakalnis. Vaizdas iš Alkos kalno.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Archeologas G.Zabiela piliakalnio aikštelės perkasoje.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis.Archeologų talkininkai.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Perkasoje - kultūrinio paveldo tyrinėtoja Jurgita Viršilienė.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x32

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnio radinys - 
didelio keramikinio indo dalys. 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Medvėgalio Pilies piliakalnis stebint nuo Alkos kalno.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis.  Bilionių piliakalnis žvelgiant iš jo papėdėje 
esančios Ąžuolyno žinyčios. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

******************

Šis straipsnis (publicistinė esė) ir akvarelės, škicai
 publikuojami laikraštyje "Lietuvos Aidas" 2018 08 4-6d. (Nr. 166-8)(13439-1),
bei šio laikraščio internetiniame variante, adresas -
http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19533-08-03-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje


2018 m. liepos 22 d., sekmadienis

Šatrijos regos ratas

K.K.Šiaulytis. Šatrijos kalnas žvelgiant iš Luokės. 
2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininklo pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Šatrijos regos ratas


 Kiekvienas savo gyvenime esame sutikę raganų, raganaičių, bet, jei kopdami į Šatrijos kalną viliatės vėl jas pamatyti, apsirinkate.
 Saulėtą vasaros dieną, kai dangaus mėlynėje maudosi baltų debesų kaimenės, ant Šatrijos patirsite vizualinį pokylį, o šiurpulingi praeities padavimai, tik pasąmonės užkaboriuose rusens… Tiesa, kalno viršūnėje išminta apskrita aikštelė gal kiek primena siautulingų pobūvių areną, bet, anot legendų, čia kažkada būta pilies, stovėjusi ir bažnyčia.  Kitokią dieną, rudeniniame rūke, ar pavasario lakštingalų vakarą, matyt atsivertų kalno požemių menės, pasivaidentų čia kažkada atklydę svetimšaliai pirkliai, barzdoti gamtameldžių piligrimai, gi šiandien, saulei nuskaidrinus tolumas, norisi jas akimis susemti.
 Nuo Šatrijos aprėpiamas regos ratas pagauna tarsi vaizdų jūra – užburia, vilioja, atrodo, paukščiu pakilsi... Žvalgaisi, žvilgsnis skuba, nardo, bando atrasti ką nors atpažįstama, bet viskas aplinkui – miškeliai, žolynų lankos, vasarojų laukai, gervių balos, krūmynų tankmės klostosi į abstrakčios tapybos drobę… Joje, lyg daugtaškiai pabirę ganyklų galvijai ir žiemai suruošti šienainių balti ritiniai, lyg runos - klevų kupolais pridengti sodybų stogai… Perkėlus akis tolumon, dunkso, dar  Daukanto aprašytos girios! Suskaičiavau septynis miškų horizontus, – už kiekvieno dūmoja vis kiti gyvenimai…
 Pietų kryptyje, atrodo ranka pasieksi – plati Žiograkalnio nugara, kiek kairiau, įžiūrima ne tik Sprūdės suraukta kakta, jo kaimynė Knabė, bet ir, horizonto pakilumoje, Medvėgalio gūbrio užuomina. Kasmet, rugsėjo 22-ąją, minint Baltų genčių vienybės dieną, ant didžiųjų Žemaitijos kalnų liepsnoja laužų sąšauka – Šatrija, Žąsūgala, Širmė, Gaudakalnis, Sprūdė ir, žinoma, Medvėgalis siunčia aplinkiniams gerą žinią – esame kartu! Bet pietiniame horizonte, kažkur dar stūkso Aukštagirė, Moteraitis, Girgždūtė, Bilionių, už Paršežerio, Burbiškių, kiek į vakarus, paslaptingieji Lopaičių, Vembutų piliakalniai.
 Šiais laikais, didkalnių papiliuose žemaičiai jau nebegyvena – kuriasi sodybose, kaimuose, susispietę darbščiuose miesteliuose – Kaltinėnuose, Laukuvoje, Požerėje, Varniuose, Pavandenėje, Tveruose, Žarėnuose, Janapolėje, Užventyje, Viekšnaliuose, Viešvėnuose, Upynoje.
 Šalia Šatrijos, ant stačios pakilumos įsikūrusi Luokė, šimtmečiais pagarbiai žvelgia į savo pranokėjų kalną. Prašalaitis nusijuoks – dabar, už kiekvieno lango tūno televizorius, ekrano elektronine magija skraidinantis žiūrovus į visus pasviečius, linksmybių fejerverkus, švenčių maratonus! Kam žemaičiams bereikia žalvario senovės, pražilusių kalnų, vakaro legendų, ramių ežerų...
 Bet pasižvalgyk miestelio, o kad ir tarpumiškių sodybose, – kiek mielo rūpesčio čia sudėta – puikuojasi moderniai renovuoti namai, kiemo tvarka primena kurortų skverus, daržų lysvės, vagos linguoja krapais, bulvienojų garbanomis. Miestelėnų sodus neaplanko šernai, – vienu galvos skausmu mažiau, bet arti, akėti, vagoti, kaupti, ravėti, galiausiai nukasti – viskam reikia laiko, tad televizorius čia – ne visagalis.
 Gyvenimas verda ir už savo kiemo. Automobilius užkūrę sodiečiai aplanko Telšius, Platelius, Rietavą ir Plungę, maudosi Lūkste ar Baltijos jūroje, nukanka į Klaipėdą, kur dažno giminaičiai gyvena. Vasarai įpusėjus, susiruošia į Žemaičių Kalvariją, rugsėjį skuba į Šiluvos atlaidus. O Medvėgalio menų festivalis sukviečia ne tik žemaičius, net vilniečių čia gali aptikti.
 Medvėgalio sesė, didingoji Šatrija – reginių karalienė, nuo Maironio laikų, taip pat nestokoja svečių:

 „Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių,
 Jei pro Luokę diena bekeliausi,
 Nepamiršk paganyti arklių
 Ir ten kalną užlipti aukščiausį.“


K.K.Šiaulytis. Luokės Visų Šventųjų bažnyčia.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Knabės kalnas šalia Sprūdės.
 2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Žiograkalnio papėdės sodyboje. 
2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Piliakalnių sąšauka. 2001. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Reginys nuo Šatrijos kalno. Pietryčiai.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

2018 m. liepos 15 d., sekmadienis

Nemunas laikų tėkmėje

K.K.Šiaulytis. Nemunas tarp Švendubrės ir Druskininkų. Tėkmė.
 2013. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Nemunas laikų tėkmėje


 Vilnių ir Nemuno upę, tarsi karališkas testamentas, sieja viena senų padavimų mįslė – sostinės įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapu įvardinti piliakalniai Vilniuje ir Veliuonoje, kuri, lemtingų karų su kryžiuočių ordinu laikais, buvo svarbiausia Nemuno gynybos tvirtovė. Taip, mitinėje tikrovėje Lietuvos valdovo žemiškosios būties ženklas sujungia Nemuną ir Vilnių į vienį – valstybės erdvę, karališka valia įpareigoja palikuonis ginti, tausoti ir puoselėti dainose taip dažnai minimą Nemuno šalį.
 Iki šių dienų mūsų krašto vandenis plukdančios upės – Ratnyčia, Merkys, Verknė, Strėva, Neris, ramusis Nevėžis, Dubysa, Mituva, keistavardė Jūra, Gėgė, Šyša, Minija ir kairiakrantės Jiesia, Šešupė pasakoja Nemunui, kaip gyvena, kokiuose rūpesčiuose skendi Gedimino vaikaičiai.
 Anuomet, prie Nemuno, svarbaus vandenų kelio, statėsi didesni ir mažesni Lietuvos miestai: Gardinas, dabar esantis kaimyninėje valstybėje, Merkinė, Alytus, Prienai, Kaunas, Veliuona, Seredžius šalia Palemono kalno, Skirsnemunė, Jurbarkas, Tilžė, kažkada vadinta Prūsų Lietuvos sostine. Būta ir sielininkų, laivininkų, žvejų gyvenviečių, miestelių, dabar juos atstovauja Balbieriškis, Vilkija, Kriūkai, Smalininkai, Rusnė.
Nemuno gamtinė erdvė, paslaptinga sraunumos paveika, visada viliojo čia kurtis žmones, vertinančius polėkį, pajautą, gal todėl ant aukštų krantų, nuo kurių gali stebėti mįslingą upės tėkmę, buvo tiek dailių sodybų, dvarelių, rūmų. Atrasti juos gali ir šiandien – Ilguvoje, Plokščiuose, Gelgaudiškyje, Belvederyje, Raudonėje, Panemunėje. Kai kurie jaukiose vietose buvę miesteliai ilgainiui tapo garsiomis vasarvietėmis, kaip Kulautuva, Kačerginė. Prie Nemuno, semdami jo krantų mineralinius šaltinius, jau keli šimtmečiai gyvuoja ir du didžiausi Lietuvos sveikatingumo kurortai – Druskininkai, Birštonas.
 Bet ne visi mes Nemuno pakrančių miestuose gyvename. Išsiilgę susitikimų su mūsų upių tėvu, skubame pasimatyti, kol žaliuoja vasara.  Kai žvalgaisi nuo kokios aukštumos į Nemuno slėnius, jo dangaus mėliu lyg akis spindinti vandenų juosta, atrodo, irgi, savaip stebi pasaulį – užsimezga tavo pokalbis su upe. Štai, tolėliau, balsvoje seklumoje stypso garnys, laukia savo žuvelės, iš už pakrantės miškų gūbrio kyla aukštyn erelio siluetas, paukštis, apsukęs ratą tvaskioje erdvėje, vėl slepiasi  medžių viršūnėse. Šalia, nuo ievų guoto, kažko į kitą krantą nuskubėjo alkanų varnėnų būrys. Upės sraute dažnai pamatysi skubrių bangelių pynę – tai nemažo dugninio akmens sukeltas šurmulys. Bet, jei traukia bendrauti su žuvimis, pasirink pasivaikščiojimą pakrante, ramią pavakarę galėsi klausytis kaip  šokinėja salačiai, ūsoriai, lydekos – gaudo laumžirgius ir viena kitą, uodegomis taškydamos vakaro rimtį.
 Daug Nemuno svečių sukviečia jo savastis globojantys net penki regioniniai parkai, Dzūkijos nacionalinis parkas. Vasarotojus, poilsiautojus traukia kurortai, paupio kaimai, keliautojus laike – senieji Liškiavos, Merkinės, Punios, Jiesios, piliakalniai, Palemono kalnas. Apsilankiusieji Kaune regi miestietišką, urbanizuotą Nemuną – Kauno marias, hidroelektrinę, ne vienas svečias merkia akis į upę nuo tiltų, krantinių, bet, čia pat, Neries ir Nemuno santakoje, šalia pilies, šv.Jurgio bažnyčios, ar Pažaislyje, gali patirti viduramžių, baroko laikų upės dvasią.
 Garsusis Panemunės kelias, nutįsęs tarp Vilkijos ir Jurbarko, neleidžia skubėti, vos ne kas kilometras rodyklės ragina aplankyti kokią įžymybę, o upės klonio vaizdai magina stabtelėti, pabūti  nors kelias minutes tame kraštovaizdyje… Kas pasiekė Bitėnus, įkopė į Rambyno kalną, ne tik Nemuną, bet ir už jo plytintį lietuvininkų kraštą gali aprėpti.    
 Ieškantys išskirtinių patirčių, regos, klausos, uoslės nuotykių – atvažiuoja, atplaukia į Nemuno deltą, kur už sklidinų kanalų, klampių pievų, kibių gervuogynų, jau, ir Kuršių marios. Atvykėlius deltoje, tarp Skirvytės ir Atmatos, gąsdina ankstyvo pavasario potvyniai, senuose gluosniuose ūžaujantys rudeniniai vėjai, klausą lavina vasaros nendrynų šnaresys, gandrų kleketas, garnių triūbos, o kur dar Rusnės miestelio romantika, Uostadvario švyturys, žvejybos malonumai ir rūkytų karšių, ešerių nenumaldomi skoniai, vainikuojantys panemunių keliones…
 Kaip ir linksmos pasakos pabaigoje, prasitarsiu, –  ir aš ten buvau, žvalgiausi, piešiau, liejau akvareles – naudodamas Nemuno vandenį.
*** 
Tekstas ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante. Adresas - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19438-07-14-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje

K.K.Šiaulytis. Liškiavos bažnyčia, Nemunas žvelgiant nuo Alkakalnio.
 2013. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nemuno krantinė Kaune.
 2014. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Seredžius. Palemono kalnas.
 2002. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nemuno deltoje. Vorusnė.
 2009. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Nemuno erdvės ties Meilės sala"
 2013. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Rusnė. Kurėnas Atmatos pakrantėje.
 2008. Akvarelė. 42 x 29,7

2018 m. liepos 10 d., antradienis

Žurnalistui Jonui Laurinavičiui - 80!

K.K.Šiaulytis. Jonas Laurinavičius. 2018. Škicas. 21 x 14,8

Žurnalistui Jonui Laurinavičiui - 80!


Šiandien, Vilniuje, Žurnalistų namuose, būrys žurnalistų sveikino kolegą
 Joną Laurinavičių
 įveikus aštuoniasdešimtmečio barjerą. 
Jubiliato kūrybos biografija vos telpa į Vikipedijos puslapį, 
tad prisiminimų, sveikinimų būta daug.
Jonas Laurinavičius ne tik žurnalistas, bet ir kraštotyrininkas, humoristas.
Teko su kolega bendrauti dar tais senais laikais 
- humoro žurnalo "Šluota" redakcijoje.
 Linksma, nuotaikinga susitikimo nuotaika nulėmė,
 kad niekas iš susirinkusiųjų nesutriko išvydę vakaro herojaus šaržą, 
nesipiktino ir pamatę savo veidus mano škicų bloknote.
 Čia publikuoju keletą pieštų sveikinimų akimirkų.


K.K.Šiaulytis. Žurnalistas Juozas Šalkauskas skaito jubiliejines eiles.
 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Žurnalistas Domijonas Šniukas.
 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Žurnalistė Loreta Nikolenkienė.
 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Poetas Jonas Endrijaitis sveikina bendravardį Joną.
 2018. Škicas. 21 x 14,8

2018 m. liepos 9 d., pirmadienis

Alberto Vaidilos skaitmeninės dailės atradimai

Albertas Vaidila. K.K.Šiaulyčio portretas. 2018. Skaitmeninė dailė

Alberto Vaidilos
 skaitmeninės dailės atradimai


Menotyrininkas, žurnalistas Albertas Vaidila pastaraisiais metais
 tiesiog pasinėręs kompiuterinėje dailėje -
 jo kuriamos spalvinės abstrakcijos kupinos plastinių atradimų, filosofinių įžvalgų. 
Menininko nuomone, kompiuterinės dailės galimybės beribės,
o ta begalybė savotiškai užburia, įtraukia autorių nuolatinėn atradimų kelionėn.
A.Vaidila kompiuterine grafika kuria ir portretus,
 yra surengęs ne vieną tokių veidų parodą.
 Ypač daug dėmesio spaudoje sulaukė (matyt dėl portretuojamųjų raštingumo)
 Lietuvos žurnalistų portretų serija.
Ką tik pasirodžiusiame almanache "Žurnalistika 2018" I dalis,
 publikuojami keliolika dailininko sukurtų portretų, tarp jų - ir mano barzdota galva.
Almanache spausdinamas Vytauto Žeimanto straipsnis,
aptariantis daugialypę Alberto Vaidilos kūrybą.

K.K.Š.
2018 07 11

Dainų šventės savaitė

K.K.Šiaulytis. Dainų diena Vingio parke.
 2018. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių


Dainų šventės savaitė
 

 Vilniui įprasta kasdien priimti tūkstančius su reikalais – darbais, ar šiaip, pasižmonėti, užklydusius pribuvėlius iš visos Lietuvos. Nuo visų šalies pakraščių atkakę svetauni automobiliai, be jokios įtampos čiuožia – nardo miesto gatvėmis, rungiasi su vietiniu transportu sankryžose, o prekybos centruose neatskirsi, kuris prie vitrinų smalsaujantis – čiabuvis, kuris – atvykėlis...
 Bet į Dainų šventę suplaukę dalyviai kitaip prisistatė sostinei – su savimi atsivežė namuose puoselėjamą pasaulį: autentiškomis spalvomis, ornamentais mirga etnografiniai rūbai, drąsiai skamba savita šnekta, dainos, plevėsuoja vėliavos su miestų herbais, virš susispietusių saviškių būrelių linguoja nešami vimpelai,  išsiuvinėti ansamblių, kapelų, orkestrų pavadinimais, emblemomis. Vaikštai po Folkloro giraite pavirtusį Bernardinų sodą, girdi kupiškėnų, mažeikiškių poringes, atskiri Dainavos muzikantus nuo Sūduvos griežėjų. Čia pat išsiskleidusioje tautodailės mugėje nugirsi Kauno kalvių humoro žybsnius, Utenos puodžių paslaptis.
 Svarbiausia, į Dainų šventę susirinkusieji atsigabeno tą kūrybos sūkurį, meninio polėkio energiją, kuri randasi pergalint nuobodulio krėslus, įveikiant įkyrias baimes, ugdant poreikį dalintis savo gebėjimais. Tas sūkurys, lyg vėtra, pakelia Ansamblių vakaro dalyvius Kalnų parko Dainų slėnyje, tiesiog regimas Šokių dienos pynėse, o Vingio parke, Dainų dieną, skraji kūrybos banga pagauna kiekvieną čia esantį.
 Folkloro dienos atlikėjų kuriama meninė energetika pajaučiama kitaip, dalinama tik bičiuliams, artimiesiems ir tiems, kurie vertina praeities gilumas, asmeninį bendravimą. Teatro diena buvo skirta Vydūnui, prabilo neišblėstančiu jo rūpesčiu... Tautodailės meistrų  darbų kūrybinis pradas atsiskleidžia tyliai, patyrus regimo artefakto paveiką. Mugėje įsigytas keramikos darbas, medžio skulptūrėlė, šildo namų aplinką daugelį metų. Net paprasčiausias žilvyčio vytelių krepšys pritampa mūsų aplinkoje ne tik kaip buities rakandas.  
 Kūrybos sūkurio galias pripažįsta tik jas patyrę, bet susitikimai su žmonėmis atradusiais džiugesį kūryboje, paskatina ir kitus praverti vartus asmeninei nuotykingai kelionei.
 Dainų šventės savaitės audinį kūrė ir maloningoji Gamta – išsiilgtu lietumi merkė liepos pirmosios vakarą Vingio parke vykusį Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ spektaklį. Ar galėjo Sigitas Geda, libreto autorius, nuspėti tokį reikšmingą siužeto papildymą? Tai buvo pirmas toks gausus lietus Vilniuje, po beveik du mėnesius trukusios sausros. Kitomis šventės dienomis permainingus orus, lyg koks režisierius būtų reguliavęs: atsakingai skirstęs, kiek dulksnos ant mūsų galvų pažerti, kada saulei scenoje pasirodyti.
Dar vienas svarbus šventės dalyvių atsivežtas krovinys – gera nuotaika! Nuolatinio skubėjimo „užgrūdinti“ vilniečiai, gal ne visada pastebėjo linksmas svečių skruostų duobutes, bet, tikrai savo prisiminimuose pasakos, – neįtikėtinai įstabi buvo Lietuvos šimtmečio Dainų šventė!


K.K.Šiaulytis. Folkloro diena Bernardinų sode.
 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis.  Palangiškiai skaito Igno Končiaus prisiminimus 
ir turi ką pridurti - dainuodami....
 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Teatro diena. Radviliškio rajono 
Alksniupių aktoriai Bernardinų sodo scenoje.
 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Dainų diena. Šventės dalyvių eisena 
Vilniaus gatvėmis (mažas fragmentas).
 2018. Akvarelinis škicas. 14,8 x 21

K.K.Šiaulytis. Griežėja iš Eržvilko.
 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Žiūrime roko operą "Eglė".
 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

Dar keletas škicų

K.K.Šiaulytis. Liepos pirmoji Rotušės aikštėje.
 Jurgis Didžiulis kviečia į  Lietuvą. 2018. Škicas

K.K.Šiaulytis. Klausosi ir dalyvauja roko operoje "Eglė". 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Šventės dalyvių eisenoje žiežirbavo humoras. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Gera nuotaika šventės dalyvių eisenoje. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Po medžiais Vingio parke. 2018. Škicas.