Vakaras

Vakaras

2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Atvirukų istorijos. DIDŽIOJO KARO LAIŠKAI

Mielas laiškas. Atvirukas išsiųstas kariui 
1916 m. Vokietija

Kęstutis K.Šiaulytis 

Atvirukų istorijos.

DIDŽIOJO KARO LAIŠKAI

 Šiemet galėtume paminėti iliustruoto atviruko 150 metų jubiliejų. Filokartijos istorijos tyrėjų nuomone jie atsirado 1871 metais, besibaigiant Prancūzijos-Prūsijos karui. Abiejų šalių kareiviai, artimiesiems siunčiamuose atvirlaiškiuose rašydami apie savo sveikatą ir žygių nuotykius, dabino juos dar ir piešinukais, na o pašto kortelių leidėjai, pasigavę šią idėją, ėmė spausdinti atvirukus su nedidelėmis iliustracijomis: puošniomis gėlių girliandomis, ornamentais, vinjetėmis ir kt.

 Iliustruotų atvirukų „Aukso amžius“ – 1895-1918 metai. Atrodo, to laikmečio dailininkai, fotografai, leidėjai, nutarė atvirukuose įamžinti visa, ką galima pasaulyje pamatyti ir pavaizduoti! Atvirukus imta pirkti ne tik korespondencijai, bet ir akių smalsumui patenkinti. Atsirado nauja žmogiška aistra – kolekcionuoti atvirukus. Rinkinių temos beveik enciklopedinis žinynas, tarp jų populiariausios: militarika, marinistika, glamūras. Save gerbiantys kolekcininkai renka atvirukus ir originaliomis temomis. Pvz.: kvepiantieji žirneliai, žąsiaganiai, skrybėlės ir pan.

 To meto atvirukas – šiuolaikinės vizualinės komunikacijos pranašas. Pažvelkime, jo sąrangos koncepcija – dominuojantis aktualus, įspūdingas, intriguojantis vaizdas, plius, glausta žodinė informacija: iliustracijos atributika, laiškelis, adresas – tapo nūdienos alfa ir omega. Galima teigti, jog šiuolaikiniai išmanieji telefonai siūlantys mums nedideliame ekrane begalinius reginių horizontus, yra tiesioginiai atviruko palikuonys. O ir formatas panašus – populiariausias aukso amžiaus atvirukų formatas – 14x9 cm, o populiariausių mūsų telefonų – 15x7 cm.

 Jau septynias žmonių kartas apimančioje iliustruoto atviruko istorijoje yra ypatingas laikotarpis – Didžiojo karo metai. Europiečiai, to Pirmojo pasaulinio karo neplanavo, bet jei jau pradėjo, nutarė greitai sutriuškinti priešus ir sėsti rašyti pergalės memuarų. Bet, atsitiko kitaip. Viso žemyno frontuose ilgam, ketveriems metams (1914-1918), įstrigo milijonai šauktinių – buvusių studentų, žemdirbių, amatininkų. Priversti ištisus mėnesius tūnoti apkasuose, glaustis kareivinių barakuose, jie rado vieną atgaivą – rašyti laiškus. Visos kariaujančios imperijos: Rusija, Austrija-Vengrija, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija bei tos, kurių nepaminėjau, skubiai spausdino karo metui skirtus iliustruotus atvirukus. Pirmiausia: propagandinius, drąsinančius, guodžiančius, viltingus, žinoma, ir šlovinančius karo nuotykius. Atrodytų keista, tačiau nemaža išleista humoristinių atvirukų, pasišaipyta iš savęs ir priešiškų kaimynų. Šaunusis kareivis Šveikas, matyt, tik tokius pripažino. Sumanūs Vokiečių armijos generolai sugalvojo spausdinti atvirukus net „vietine“ – okupuotos šalies tematika. Kariai mielai įsigydavo tokių „vaizdų“, kad atvirukai papasakotų artimiesiems, kur dabar randasi jų sūnus ar mylimasis.

 Didžiajame kare buvo mobilizuota 60 milijonų europiečių, tą skaičių reikėtų padauginti bent iš šešių šimtų, kad sužinotume kiek atvirukų kariai išsiuntė bei gavo iš savo namiškių.

 Kviečiu patyrinėti čia publikuojamus Didžiojo karo laiškelius – jie pasakoja kiekvienam artimas istorijas.

Vokiečių armijos raitelis kažkur Suvalkijoje.

Nelauktas laiškas.
 Dailininkas Butcher Arthur (1877-1925).
 Didžioji Britanija.

Prisiminimai. Atvirukas išsiųstas 1916 m.
 oberleitenantui Juliui Z.
 Dailininkas Erich Schutz (1886-1937).
 Austrija-Vengrija.

Prancūzų karys apkasuose
 sapnuoja paštininką, lyg Hermio pasiuntinį.
 Antroje pusėje laiškas rašytas pieštuku.

Širdingi velykiniai linkėjimai!
 Atvirukas išsiųstas 1915 03 31.
 Laiškas rašytas pieštuku. Vokietija

Straipsnis publikuojamas laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“. 

Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/25502-05-07

2021 m. balandžio 28 d., trečiadienis

HUMORO KALENDORIUS GEGUŽĖ. Pandeminės studijos

K.K.Šiaulytis. Skaitmeninis pavasaris

Kęstutis K.Šiaulytis

 

HUMORO KALENDORIUS

GEGUŽĖ. Pandeminės studijos

 

 Per šalį sliūkina jau antrasis Kovidinis pavasaris... Klampoja nabagas per tirpstantį politinį pašalą, pėdina, lyg kuprotas, suvargęs ledynmečio mamutas. Klimato kaita šalyje vyksta kas pusvalandį – tai žibutės mėlynuoja, tai snaigės sūkuriuoja. Vinco Kudirkos minima saulė kartais sušvinta Lietuvos padangėje, bet tuoj, koks seimo daugumos Vardenis Pavardenis, tarsi pelkių kipšiukas suktą galvosūkį tautai pametėja – kad būtų ką svarstyti, gluosniais svyruoti, piktintis ir dejuoti. Kiek daug protų galima gaišinti, vien apie pensinio amžiaus ribas 2040-aisiais, diskutuojant! Ypač sėkmingi Laisvės partijos komunikaciniai projektai – prastuomenei net akys aptemsta! O kiečiausias lyderių koalicijos „trendas“ – Prezidentą komentaruose auklėti ir jo ištikimus rinkėjus „trolinti“. Drumstame vandenį – geriausia žuveles gaudyti! Visa laimė – televizijų malūnai be sutrikimų savo girnas suka, visuomenę sveikatinga informacija bei linksmybėmis maitina: kepa mini sensacijas, pasaulio naujienų pyragus reklamomis pagardina, „žvaigždžių“ sumuštinius organizuoja...

 Vienok, vyriausybė pažadėjo šviesesnę ateitį jau gegužę. Rinktinių Posėdžiautojų ekranuose brėkšta naujas miražas: Pandemija – Ateities Akademija! Jos rektorė – gerbiamoji Premjerė, dėstytojai – ministrų kabineto įtakotukės bei laborantai, na o studentai – įvairiausių rūšių Lietuvos piliečiai. AA šulai mus edukuos įtikinėjimo būdu: vėl mokins mūvėti kaukes, plauti rankas, linkčioti galvą ir laikytis nurodyto atstumo. Pažangiausiems rektorė įteiks Galimybių pasą, stropiausiems pasirašys šviesios vilties įskaitą, vidutiniokams paskirs testų procedūrą, na o atsilikėliams – garantuotas naujas L(N)okdaunas.

 Studentai gaus ir stipendijas – jos bus skiriamos burtų keliu. Būrimus organizuos atsakingai sudaryta patyrusių magų ir laumių komanda. Niekas nebus nuskriaustas! Europinių milijardų banknotai pasieks visus, net kukliausia stipendija, nemokamas bilietas į MO muziejų, suteiks gavėjams džiugių akimirkų. Tikėtina, tokių – sukultūrintų, bus beveik trys milijonai!

 Ekspertai įspėjo, kad akademinių atostogų nelauktume – plautis rankas reikės amžinai. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau pradėjo organizuoti „pokyčių katalizatorius“, mokymo programų lentelių paragrafus, infrastruktūros kompiuterizavimo, stambinimo, jungimo ir kitas pinigingas veikas.

 Taigi – gegužės mėnesyje nenuobodžiausime. Bet dalis piliečių, regis, neplanuoja ugdytis: aria laukus, sodina bulves, meškerioja. Juos žiniasklaida apibudino keturiais žodžiais – „ kaip nuo grandinės nutrūkę“. Apie kieno grandinę prasitarė jaunieji žurnalistai, neaišku, nes jos galo niekas neranda.

K.K.Šiaulytis. Lietaus prevencija

K.K.Šiaulytis. Karantinas

K.K.Šiaulytis. Parankus šveicariškas peiliukas

 K.K.Šiaulytis. Vynuogių tapytojas

K.K.Šiaulytis. Alaus troškimas – kaip Afrikos žemynas!

Laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“ publikuojamas pluoštas

 humorografijų ir tekstas „GEGUŽĖ. Pandeminės studijos.“

 Skaitykite, žiūrėkite „LA“ internetinėje svetainėje -

  https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/25455-04-28

-humoro-kalendorius-geguze-pandemines-studijos?

fbclid=IwAR0vCcXWubqLKtSRoD_-NSMjz_

IFms6tsRhadh61Yloj2KA1K_mJNkBk26o

2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Škico menas – kūrybinis nuotykis (3)

K.K.Šiaulytis. Dailininkas Valentinas Antanavičius
 plenere. 2018. Škicas akvarele.

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Škico menas – kūrybinis nuotykis (3)

 

 Dailininko škicuotojo kelioninis krepšys – lyg bedugnis šulinys. Kai prireiks, ištrauksi ką panorėjęs: akvarelės dėžę, devynių rūšių pieštukų (spalvoti, kreidiniai, angliniai ir kt.), tuntą flomasterių, pastelių rinkinuką, parkerį, tušinuką, bloknotų pluoštą, gal net žąsies plunksną, tušo buteliuką. Tik trintuko ten nėra – mat geram škicuotoji jis nereikalingas! Jei sustygavai rankos-akies duetą – ką pagavai popieriaus lakšte, tas ir gerai. Mat škicavimo polėkyje sukurtas darbas tuo ir vertingas, kad ten įrašei ne tik ką matei, ką nujauti, bet ir tą – kažką, kas sklando ore, tačiau nenusakoma žodžiais. Pastebėsi, lyg netyčia nuslydęs linijos kryptelėjimas, nervingas štrichas, ar atsitiktinai lepterėta akvarelės dėmė, sutaria piešinyje – kaip kojos tango sūkuryje. Net nežinai, kodėl vieną kartą „sukalei“ škicą iš pliauskų , o kitas – plevena popieriuje tarsi drugelis nežinoma kryptimi. Žiūrovams tokie  neišbaigti škicai magina akį – jie turi teisę pratęsti piešinį savyje, tarsi kartu su dailininku stebint skubantį pasaulį, dalyvaujant meniniame kelionės nuotykyje.

 XIX amžius antroji pusė buvo škicuotojų „aukso amžius“. Populiarūs iliustruoti laikraščiai ir žurnalai kvietėsi gerus piešėjus, kurie ant peties užsikabinę dailininko krepšį keliavo po Europą, nuklysdavo ir į Afriką, Osmanų imperiją, lankėsi abiejose Amerikose, tolimojoje Kinijoje. Fotografija jau buvo išrasta, bet dar nebuvo galimybių foto nuotraukas publikuoti spaudoje. Nebuvo dar kino, televizijos, kompiuterių ir instagramo... tad dailininkai turėjo daug darbo ruošdami kelionių reportažus iš karinių paradų ir mūšių, archeologinių kasinėjimų ir geležinkelių tiesimo darbų. Daugelis to meto dailininkų išbandė žurnalisto-iliustratoriaus profesiją. Priminsiu vieną, mums geriau žinomą kaip knygų apie gamtą autorių – kanadietį Ernestą Tompsoną Sitoną (1860- 1946). Pasimokęs dailės net Paryžiuje, įgijęs patirties žurnalistikoje, jis galiausiai tapo visame pasaulyje garsiu rašytoju, savo knygas iliustravusiu puikiais piešiniais. Sakoma, kad jis sukūrė animalistinės prozos žanrą, bet ir dailininkai, žvėrių gyvenimo stebėtojai, jį laiko savo mokytoju.

 Romantiško ir kartu mokslingo devynioliktojo amžiaus vyrai ir moterys buvo ne tik iliustruotų žurnalų skaitytojai, aistringi akademinio meno vertintojai, bet ir patys mėgo piešti. Europos aukštuomenės atžalos atvykę Italijon pasižvalgyti antikos griuvėsiuose, namo parsiveždavo ir savo kelionių škicų albumą.

  Mūsų laikais irgi smagu užsimesti dailininko krepšio naštą. Girdėjau, pasaulyje susibūrę šimtai piešėjų, škicuotojų draugijų, kurių nariai sutartu laiku renkasi parkuose, muziejuose, miestų aikštėse, kur akvarele, o gal jau ir kompiuterine grafika gaudo mielos realybės akimirkas. Tokia škicavimo diena baigiasi kavinėje, aptariami sukurti darbai, planuojami nauji meno žygiai. Dažniausiai tose grupėse dalyvauja ne vien profesionalūs dailininkai. Kiekvienas norintis gali prisijungti, pradėti nuo mažo – štai urbanistinės grupės nariai lakštuose rikiuoja gal kokių baroko rūmų fasadus, o šalia, pradedantysis, piešia tik tų rūmų durų rankeną. Škico menas demokratiškas!


K.K.Šiaulytis. Merginos portretas. 
2020. Škicas. Akvarelė, pieštukai.

 K.K.Šiaulytis. Vilniaus Jaunimo teatro spektaklio
 “Balkonas” scena. Režisierius Eric Lacascade. 
2019. Škicas. Parkeris, flomasteris.

K.K.Šiaulytis. Televizijos operatoriai lietuje. 
Vilnius, Vingio parkas.
 2018. Škicas, Akvareliniai pieštukai, lietus.

K.K.Šiaulytis. Dailininkai savo parodos atidaryme 
“Titanike”. 2017. Škicų konvoliutas.

  K.K.Šiaulytis. MO muziejaus kavinės šarmas.
2018. Škicas.
 Parkeris, akvarelinai automatiniai teptukai.

Esė „Škico menas – kūrybinis nuotykis (3)” 

ir piešiniai publikuojami laikraštyje “LIETUVOS AIDAS”

 ir jo internetinėje svetainėje -

  https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/25415-04-23

-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje

-skico-menas-kurybinis-nuotykis-3?fbclid=IwAR1yMczdAGDXMO4EwXpO4gxWYGIDIXy6

WwTDvX3XVL7f5vg6QD-vUFzlLWA

2021 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Škico meno vyzdyje – žmogus (2)

K.K.Šiaulytis. Lankininkas. 
2018. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Škico meno vyzdyje – žmogus (2)

 

 Žmogus – visa ko matas. Šią tiesą skelbia jau senovės Egipto dailė. Šventyklų freskose, kapaviečių skliautuose, papiruso lakštuose mus pasiekę žmonių figūrėlių piešiniai ir raižiniai vaizduoja Nilo pakrančių raštininkus, puodžius, žemdirbius, medžiotojus. Atrodytų schematiškos, bet nuostabiai taikliai judesyje sustabdytos figūros pasakoja to meto pasaulį – socialinę sanklodą, kultūrą, religiją. Žiūrime-skaitome tuos egiptiečių piešinius, regime amžiams sustingusius, bet vis tik su mumis  bendraujančius žmones.

 Antikinės Graikijos dailėje – net dievai ir deivės yra tokie pat žmonės kaip helėnų kariai ir piemenys. Atėnų, Korinto vazų puošyboje, tarsi animuotose diagramose žaidžia, sportuoja, puotauja, šoka, muzikuoja taikliais štrichais nužymėtos, gal net kiek šaržuotos linksmos žmogystos.

 Renesanso epochoje piešinio studijos tapo svarbiausia disciplina Džordžo Vazari 1561 metais Florencijoje įkurtoje Piešimo meno akademijoje bei 1577 metais popiežiaus Siksto V Romoje įsteigtoje Šv. Luko akademijoje. Matyt, nuo tų laikų įsigalėjo ilgaamžė tradicija mokytis dailės piešiant kokią antikinės skulptūros detalę – ausį, akį, o vėliau, gal torsą ar net visą Milo Veneros figūrą. Aukštesnėse dailės mokymo pakopose, studijuojamas apnuogintos žmogaus figūros – akto, piešimas.

 Sakyčiau, iki pat XX amžiaus dailėje vyravo „antropocentrizmas“, natiurmortas, peizažas buvo tik kuklūs žmogų vaizduojančių žanrų palydovai. Tačiau praėjusio šimtmečio pradžios planetariniai skersvėjai atnešė permainų ir dailėje – su trenksmu griuvo žmogaus figūros kolosas. Kas pasikėsino į nusistovėjusią tvarką? Pablas Pikasas su savo „Avinjono merginomis“, abstrakcionizmo išradėjas Vasilijus Kandinskis, ar Pirmasis pasaulinis karas? Matyt, kalčiausias, kaip ispanų filosofas Ortega I Gasetas spėjo, „masių sukilimas“, mat, socialinių slinkčių pasėkoje labai prasiplėtė meno samprata – šiais laikais menu vadinamas ir šokinėjimas per balas... Žmogus atsitraukė – dominuoja minios tūriai ir spalvos.

 Žinia, Pikasas nusiviltų, jei manytume jog jis buvo prastas piešėjas. Atvirkščiai, jo kūryboje piešinio, škico lengvumas pasiekė skrydžio ribą, o nuolat jo kūrybos centre esantis žmogus, tarsi įveikė realybės barjerą – nusimetė kasdienybės rūbą. Pikasas priklauso tai dailininkų grupei, kurie nepaprastai meistriškai valdydami piešinį, juo remdamiesi plėtojo savitą meninės kūrybos kalbą. Tarp tokių mums geriau žinomų dailininkų – prancūzai Anri de Tuluz-Lotrekas, Ogiustas Rodenas, ispanas Salvadoras Dali.

 Lietuvoje gera piešinio mokykla rėmėsi daugelis dailininkų. Paminėsiu du - tapytoją Sofiją Veiverytę ir grafiką Stasį Krasauską. Šiandien piešinio polėkiu garsėja Arvydas Každailis, Jūratė Stauskaitė.

 Ketvirtadienį (balandžio 15 d.), Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) atsidarė Slaptosios Piešiančiųjų Draugijos paroda. Kviečiu apsilankyti! Jūsų laukia tikra piešinio meno šventė! Šiame puslapyje publikuoju škicus, kuriuos „gaudžiau“ SPD studijų metu.


K.K.Šiaulytis. Piešianti dailininkė. 
2016. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Figūra raudoname fone. 2019.
 Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Kūrybos polėkyje. 
2016. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Aktas.
 2020. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Gulinti figūra.
 2019. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Dailininkų studijoje.
 2015. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Esė "Škico meno vyzdyje - žmogus" publikuojama laikraštyje 
"LIETUVOS AIDAS".

2021 m. balandžio 9 d., penktadienis

Škico menas – akistata su savimi (1)


K.K.Šiaulytis. Susitikimas su skulptoriaus Vinco Grybo 
Pelėda. Kaunas.
 2007. Škicas. Akvarelė, pieštukai

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Škico menas – akistata su savimi (1)

 Škico meno istorija dar neparašyta, neieškokite jo aptarimo ir enciklopedijose bei vikipedijose. Gal tik žodynai trumpai paminės, kad škicas – kažkas panašaus į eskizą. Tai, jau gera pažinties pradžia. Visi žino, kad eskizas, yra greitas piešinys, kuriame dailininkas skubiai fiksuoja ką tik gimusią plastinę idėją. Vystydamas tą idėją dailininkas toliau eskizuoja – ieško kompozicijos, linijinio, spalvinio sprendimo. Taip ir kiti plastikos menininkai: architektai, dizaineriai, skulptoriai, juvelyrai pribrauko kalnus popieriaus lakštų – eskizų. Žinia, dalis tų ieškojimų iškart keliauja į šiukšlių dėžę (matėte kino filmuose, kaip rašytojai ir visi kiti kūrėjai mėgsta savo juodraščių gniutulais krepšinį imituoti)... Vis tik, keletą atrinktų eskizų dailininkas pasilieka, kad jie primintų ieškojimų klystkelius. Po menininko mirties, jei jis buvo pakankamai žymus, menotyrininkus domina ir tie, kažkur aplankuose likę eskizai...

  Dailininkai savo gebėjimą piešti nuo seno naudoja ir kaip savotišką kalbą bei raštą – kai nori ką pasakyti, dažniausiai pačiam sau, greitais, smagiais piešiniais iškloja tai popieriaus skiautėse. Tokiems „ekspromtu“ sukurtiems piešiniams pavadinti geriausiai limpa žodis „škicai“.

Šiais laikais, vis dažniau dailininkai aiškiai skiria ribas tarp „eskizo“ ir „škico“. Vienas liko „darbiniams“ piešiniams, kitas – savitai meninei raiškai nusakyti. Škicai vertinami kaip saviti, lakoniški dailės kūriniai.

  Kada buvo nupiešti pirmieji škicai? Gal jau akmens amžiaus dailininkų grafičiai uolose ir olose buvo plastinės kalbos pradžiamokslis? Tačiau, tikruosius škicus, piešinius-monologus, piešinius-dialogus, dailininkai pradėjo kurti tik tada, kai suvokė esą ne tik auksarankiai amatininkai dirbantys pagal užsakovo pageidavimus, bet pajautė esą ir menininkai gebantys save išreikšti piešinio kalba.

Įsivaizduoju tuos dailininkus, kurie pirmieji pabandė pagauti popieriaus lakštuose tai, kas juos jaudino – kalno sunkumą, debesies skrydį, merginos judesio grakštumą. Tie dailininkai, gal tapė freskas rūmuose, gal kalė kunigaikščio marmurą – bet, jau prakalbo ir sau. Piešiniai skirti sau ir draugams, buvo rūpestingai saugomi, vertinami kaip gyvenimo kelionės dienoraščio įrašai.

 Kartą prakalbę, dailininkai jau nenutilo. Europos dailės istorijoje drąsiausiai sava plastine kalba pirmieji prabilo impresionistai. To meto meno žinovams ši naujakalbė buvo visiškai nesuprantama – Klodo Monė, Pjero Ogiusto Renuaro, Kamilio Pisaro, Alfredo Sislėjaus tapyba žiūrovus gąsdino tuo, kad tapytojai panoro regimąjį pasaulį pateikti kitaip – ne inžinieriškai grakštų, taisyklingą, proporcingą, bet tarsi sukurtą savo akimis! Impresionistai išdrįso pavaizduoti net orą, kuris, visi žinome, yra nematomas!

 Postimresionisto Vincento van Gogo visa kūryba – tarsi jo gyvenimo dienoraštis, tapyba – tarsi greitomis sukurti kasdieniai škicai pasakojimai apie save ir tapybos malonumus.

 Vėliau, ne tik prancūzai pripažino – tie dailininkai išmokė mus matyti…

K.K.Šiaulytis.. Žalia diena prie Vilnios,
 Bernardinų sode. Vilnius.
 2018. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Vilnios paupio vakarotojai 
Užupio meno inkubatoriaus krantinėje.
 2018, Škicas. Akvarelė, pieštukai

 K.K.Šiaulytis. Vakaro nuotaika.
 Klaipėda, Dangės krantinė. 
2020. Škicas. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis. Kompozitoriaus Česlovo Sasnausko
 biustas Kaune, Muzikinio teatro sodelyje
. Skulptorius Antanas Aleksandravičius.
 Škicas. 2015. Akvarelė, pieštukai

K.K.Šiaulytis.. Pelikso Bugailiškio 
sodo obelis. Šiauliai. Škicas. 
2014. Akvarelė, pieštukai

2021 m. kovo 26 d., penktadienis

HUMORO KALENDORIUS BALANDIS. Paskiepyta juokų diena

K.K.Šiaulytis. Vasaros laikas

Kęstutis K.Šiaulytis 

HUMORO KALENDORIUS

BALANDIS. Paskiepyta juokų diena

  Jau vakar internetinė žiniasklaida išplatino mielą pranešimą: „Savaitgalį įvedamas vasaros laikas“. Kadangi naujienų portaluose įpratau perskaityti tik straipsnių antraštes, pradėjau spėlioti kas ten toliau dėstoma, kas slypi po šiais daug žadančiais žodžiais. Sekmadienį sužydės alyvos? Pirmadienį jau galėsime lįsti į šortus, matuotis maudimosi kostiumus? Antradienį vartysimės Palangos paplūdimį, kaitinsimės prie ežerų?

 Smagu būti valdžioje vien todėl, kad gali persukti laiką. Bet, gal jis gali būti ir nusukamas? Įtariu, kad senjorams kažkas laiką dozuoja mažesnėmis porcijomis – labai jau greitai prabėga trečiojo amžiaus studento diena – išgėrei rytinę kavą, apsižvalgei, žiūrėk, jau ir vakaras...

 Tačiau mąstykime plačiau. Valdžia nuolat akumuliuoja gerus sumanymus. Antai LR Teisingų Perspektyvų Ministerija (toliau TPM) pasiūlė paskiepyti pačią Juokų dieną. Minėtos ministerijos pažymoje Seimui rašoma: „Kadangi mūsų moderniame, inovatyviame, progresyviame pasaulyje kasdien randasi begalė naujovių, ne visos socialinio sąlyčio grupės suspėja laiku adaptuotis, sparčiai kintančios tikrovės suvokimui naudoja pasenusius komunikacinius resursus, karnavališkai margą šiandieną dažnai priima per savo atgyvenusią prizmę – juokus. Kaimo senoliai šaiposi net iš žinių skelbiamų per televiziją, pagyvenusių miestiečių karta rezga sarkastiškus komentarus apie šviesią nūdieną, tomis karikatūriškomis mintimis dalinasi ne tik artimojoje aplinkoje (taip vadinamoje šeimoje), bet ir tretiems asmenims retransliuoja iškreiptą matymą, dažnai naudodamiesi net elektroninėmis priemonėmis. Štai vienas Geranoris informavo apie tokį, pačioje Vilniaus širdyje, ties Baltuoju tiltu, nugirstą pokalbį. Cituojame jo ataskaitą: „Du vidutinio amžiaus piliečiai vienas kitam pritardami nepagarbiai atsiliepė apie šalies politines realijas garsiai rėkaudami: „Praėjusią kadenciją Lietuvą valdė valstiečiai, o dabar – piemenys!” Čia priėjo kažkoks Kindziulis ir tarė: „Nieko nuostabaus. Esame žemdirbių tauta““. Citatos pabaiga. Išsiaiškinome – Kindziulis jau septyniasdešimt metų vaikščioja po šalį taukšdamas visokius niekus. Gal šį kartą jis buvo teisus, bet eidamas pro šalį nesilaikė dviejų metrų atstumo. Mūsų Geranoris apie tai informavo organus. Išvada: Šalies garbaus amžiaus dauguma per daug sau leidžia. Rekomenduojame tolerancijos vakcina paskiepyti atgyvenusį kalendorinį reiškinį – Juokų dieną, kad visi mes, į laukiančias realybės permainas galėtume žvelgti be satyros, grotesko ir kitų humoro bacilų savo atnaujintoje visuomenėje“. Ši TPM pažyma Seime bus svarstoma Balandžio Pirmąją.


K.K.Šiaulytis. – Žiū, mūsų gandras žmoną 
iš tolimų kraštų parsigabeno…

K.K.Šiaulytis. Kiškis  margučių dailininkas

K.K.Šiaulytis. Kulinarijos šefas

 K.K.Šiaulytis. Lokdaunas

K.K.Šiaulytis. Šiuolaikiniai margučių raštai

Straipsnį "Paskiepyta juokų diena" ir humorografijas 
publikuoja laikraštis "LIETUVOS AIDAS".

2021 m. kovo 19 d., penktadienis

Dainavos šalies „Girios aidas“

K.K.Šiaulytis. Liškiavos pušis – vėjo lizdas. 
2013. Akvarelė, škicas.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, 

pasižvalgymai Lietuvoje

Dainavos šalies „Girios aidas“ 

 Liškiavoje, ant aukšto Nemuno kranto, išstypusi lyg koks telekomunikacinis bokštas, žvalgosi po pasaulį vėjo lizdą primenanti pušis. Kiek aprėpia jos viršūnė, anapus Nemuno, iki pat horizonto, lyg jūra tyvuliuoja Dainavos giria. Jos pietuose – Raigardo, Švendubrės, Druskininkų, Ratnyčios, Latežerio, Kermušijos miškai, o rytų kryptimi, kažkur miglose skendi Marcinkonių, Grybaulios, Musteikos šilai, Čepkelių raistas, Gudų giria. Šiuos bekraščius medynus žiemą-vasarą ragais šukuoja galiūnai briedžiai, pelkynuose takus mina šernų šeimynos, kadagynuose lenktynes su barsukais rengia visada alkani vilkai, o žalių pakločių mėlynas, raudonas, oranžines uogas skanauja ne tik smilginiai strazdai, bet ir karveliai, tetervinai, kurtiniai. Visus Dainavos girios gyventojus gal tik darbštuolis margasis genys pažįsta – jų gyvenimus morzės abėcėle medžių šakose yra aprašęs. Kadangi genio metraščių perskaityti nemoku, nusileidęs nuo Liškiavos kalno skubėjau link Druskininkų, čia kopiau į „Girios aido“ muziejų, kuriame, lyg kokioje enciklopedijoje, radau tai, ko ieškojau...

 Muziejus primena sename ąžuole suręstą voveraičių pilaitę – užeini, vis lipi laiptais, klaidžioji galingo medžio lajoje, tai vienoje tai kitoje šakų menėje pasižvalgydamas. Antrame aukšte, tik pravėrus duris, tavo žvilgsnį pagrobia lūšies akys – pasijauti tarsi margaplunksnė jerubė – skristum, lėktum šalin, bet čia pat linksma laputė tave už sparno griebia... Salės gilumoje, tarsi iš tankmės iššoka rūstus šernas, matyt, kadaise ne vieną medžioklės turnyrą laimėjęs, dabar gi – baltomis iltimis, pašiaušta čiupra, gąsdina išsiblaškiusius lankytojus. Nupiešiau jį – bus mano trofėjus. Smalsesnieji užtruks šioje salėje gerą pusvalandį, juos sulaikys įdomi miško darbų ekspozicija, interaktyvios inovacijos, medžio meistrų parodos. Į kitą pilaitės aukštą galėtum pralįsti šimtamečio ąžuolo drevės laiptine, bet ten sutiksi skulptoriaus Tauro Česnulevičiaus įkurdintus miškinius, laumes, pakelės plėšikus...

 Pagaliau įkopę į trečiąją padangę, patenkame padebesijų televizijon – niekur kitur nematytuose stikliniuose „ekranuose“ išsirikiavę visi pamiškių metų laikai. Žiemos pusnynuose vargsta kurapkos, šalia jų zuikis svirduliuoja žiemkenčių želmenų prisisiautęs, kaimyno vilko dantis šaltis galanda, pavasario polaidžiuose braido slankos ir pempės, rudeniniame peizaže viena kitą gainioja varnos, suka ratus krankliai, čiobreliais žydi vasaros pievos... Nuostabiai tikroviškų kraštovaizdžių-diaramų autorė – dailininkė Aida Plaušinaitienė. Na o gyvūnų išvaizdą išsaugojo puikūs meistrai-taksidermistai. Jų atkurtas bebras nenori palikti savo muziejinio tvenkinio...

 Ketvirtasis aukštas – plati pilaitės pastogė skirta edukacijai. Gamtos studijų salė įkurta ir pirmame aukšte, čia dažnai eksponuojamos dailės parodos. Muziejaus vedėja Agnė Petrulevičienė pakvietė ir mane savo darbus pristatyti – bandysiu vasarą Dainavos girios gyventojus škicuoti...

 

 Šią karantininę žiemą „Girios aidas“ snaudė pusnynuose savo buvusius lankytojus sapnuodamas. O jų, nuo 1971 metų būta keli milijonai. Netrukus miško muziejus vėl atsidarys – užsukite.

K.K.Šiaulytis. Minkštapėdė lūšis. 2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. “Girios aido” muziejus sniego šventėje.  
2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Šernas – medžioklės turnyrų nugalėtojas. 
 2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Paukščių viražai. Kėkštas ir kiti…
 2019. Akvarelė, škicas


K.K.Šiaulytis. Smalsi laputė.  2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Bebro buveinė
 2019. Akvarelė, škicas.