Šaržas – bohemiškos
dvasios miražas
Jei sumanysite
ieškoti šaržo apibrėžimo kokiuose žinynuose, enciklopedijose, rasite tik vos
kelis varganus, kanceliarine kalba suregztus sakinius. Žodis „šaržas“,
prancūziškai charge – iškreipti. Bet ar tik tiek?
Šia tema, išminties pasisemti verta, sakyčiau, meno
suvokimui „raktinėje“ E. H. Gombricho knygoje „Dailė ir iliuzija“. Ją iš anglų
kalbos vertė Rasa Antanavičiūtė, leidėjai – ALK ir Alma littera, 2000. Skyriuje
„Karikatūros eksperimentas“ autorius ne tarp eilučių teigia, jog amžių bėgyje
turėjo daug vandens nutekėti, kol dailininkai ryžosi šaržuoti žmogų. Leonardo
da Vinci, Albrechto Diurerio, kaip ir kitų renesanso tapytojų portretinės
fizionomikos tyrimus ir atradimus Gombrichas prilygina Filipo Bruneleski
centrinės perspektyvos atradimui.
Europos karikatūros istorijos analuose bene pirmųjų
šaržų autoriumi laikomas žymusis skulptorius, dailininkas, architektas Lorenco
Bernini (1598-1680) keliais brūkšniais nupiešęs išraiškingą kardinolo Scipiono
Borgheze portretą (1650), bei popiežiaus
Inocento XI figūrinį šaržą (apie 1676). Vokietijos meno istorijos
tyrėjai, kaip ankstyvąją humoristinę grafiką pristato dvi garsias medžio
graviūras: „Septynios Liuterio galvos“ (1523) ir „Velnio dūdmaišis“ (1521) ,
kurias taip pat galima laikyti pavykusiais šaržais. Tikriausiai visi esate matę
keistenybių genijaus Džiuzepės Arčimboldo (Giuseppe Arcimboldo 1527-1593)
tapytų portretų, tarsi sulipdytų iš jūrų gyvių, daržovių, vaisių, medžių šakų?
Ar tai šaržai? Dar keistesnis, mistiškasis Jeronimas Boschas (Hieronymus Bosch
1450-1516). Gal jo kūryboje reikėtų ieškoti karikatūros meno ištakų? E. H.
Gombrichas pirmaisiais dailės pokštininkais – karikatūristas, įvardina brolius
Carracci, vienas jų, Agostinas Karrači (Agostino Carracci 1557-1602) buvo
garsiausias to meto Italijos grafikas. Anglijos dailininkas, tapytojas,
grafikas Viljamas Hogartas (William Hogarth 1697-1764) su enciklopediniu užmoju
tyrė veido mimikų, juoko, humoro, vizualinių paradoksų vaizdavimo dailėje
galimybes.
Politinės
karikatūros žanras, o kartu ir grotestiški šaržai tapdavo itin populiarūs
revoliucinių permainų metais, tokie kūriniai plito atskirais lakštais, medžio
raižinių ar litografiniais atspaudais. Istorikai savo veikaluose mielai
perspausdina reformacijos laikų, karinių ofenzyvų, antimonarchistinių sąjūdžių
grafines satyras.
Šiuolaikinės politinės karikatūros pradininku laikomas
Anglijos dailininkas James Gillray (1756-1815), istorijos vadovėliai neapsieina
be jo šaržinių karikatūrų skirtų Napoleonui Bonapartui bei kitiems to meto
valstybių vadovams.
Dažniausiai prisimenamas bene garsiausias XIX amžiaus
karikatūristas Onorė Domje (Honore Daumier 1808-1879). Paryžiuje leidžiamuose
žurnaluose „La Caricature“, „Le charivari“ buvo publikuota 4000 jo litografinių
satyrų, muziejuose saugomi ir dailininko sukurti skulptūriniai šaržai. O. Domje pieštukas
šokte šoko ne tik vaizduojant suktus politikų veidus, jis pagarsėjo ir kaip
paryžiečių kasdienio gyvenimo scenų šaržuotojas. Iškalbingi skaitlingų
litografinių serijų pavadinimai: „Tragikomiškos fizionomijos“, „Paryžiaus
tipai“, „Skrupulingieji buržua“ ir kt. Ištisus rinkinius sudaro šimtai
šmaikščių figūrinių šaržų skirtų dailininkams, laikraštininkams, aktoriams,
rašytojams, teisininkams. O. Domje įteisino savitą šaržų „modelį“ –
„didžiagalvių nykštukų“ portretus. Tokiuose piešiniuose vaizduojama maža
vaizduojamo asmens figūra su perdėtai didele, šaržuota galva. Figūra
pasitarnauja kuriant papildomą šaržo siužetą, atskleidžia vaizduojamo asmens
būdingą stotą, eiseną, dažnai nurodo profesinę veiklą, hobius ar pašiepia jo
įpročius.
Kad šaržas
taptų mėgiamu, geidžiamu dailės žanru, prireikė ne tik menininkų drąsos, jų
taiklios akies gebėjimų, rankos miklumo, bet ir publikos supratingumo,
pritarimo ir, galiausiai, tų abiejų grandžių dvasios išlaisvėjimo. Karikatūra
ir šaržas įgijo plačią tribūną periodikoje, kai XIX amžiaus bėgyje suklestėjo
įvairiausių laikraščių ir žurnalų leidyba.
Bavarijoje, Miunchene,
nuo 1845 iki 1944 metų ėjo gausiai iliustruotas humoro savaitraštis
„Fliegende Blatter“ kuriame bendradarbiavo Vokietijos karikatūros klasikai
Vilhelmas Bušas (Wilhelm Busch 1832-1908) ir Adolfas Oberlanderis (Adolf
Oberlander 1845-1923) pagarsėję kaip puikūs iliustratoriai, tipinių žmonių
charakterių konstruktoriai ir linksmų gyvūnijos šaržų kūrėjai.
Anglijoje nuo 1841 iki 2002 metų ėjo savaitinis humoro
žurnalas „Punch“. Čia savo darbus publikavo šimtai karikatūristų, tačiau
tiriant šaržo meno raidą, rekomenduoju pasidomėti savita rašytojo, šaržisto
Makso Birbomo (Max Beerbohm 1872-1956) kūryba.
Prancūzijoje pas skaitytojus kasdien skubėjo jau
minėtas humoro žurnalas „Le charivari“ (1832-1937). Čia savo darbus skelbė
visas būrys grafikos klasikų, tarp jų puikiausi šaržistai: Gustav Dore
(1832-1883), Andre Gill (1840-1885) ir fantastiškasis Grandvilis (1803-1847).
Paminėsiu dar vieną daugeliui pažįstamą dailininką, kuris, betgi, nelaikomas
šaržistu – Anri de Tuluz- Lotreką (Henri de Toulouse-Lautrec 1864-1901).
Pasižvalgykite jo kūrybos bagaže – įkvėpsite svaigios bohemiškos drąsos.
Lietuvos šaržo
meno, satyrinės grafikos pradžia siejasi su Vilniaus meno mokykla (1793-1831).
Vienas žymiausių tos mokymo įstaigos dėstytojas ir vadovas, Jonas Rustemas
(1762-1835), sukūrė kortų piešinių ciklą, kuriame su humoru vaizduoja
tuometinio Vilniaus gyventojų tipažus. Tačiau ir daugelyje dailininko eskizų,
autoportretų skamba humoro gaidelės. Oficialiai, J.Rustemo darbų kataloge
autošaržu įvardintas tik vienas – „Raitelis ant žirgo“.
Dailininkas, tapytojas Vincentas Smakauskas
(1797-1876) pagarsėjo ir kaip puikus grafikas. Tarp daugybės jo piešinių,
eskizų, škicų, randama pluoštai šaržuotų portretų ir figūrinių šaržų, (
„Bajorai bučiuojasi“, „Liesas bajoras“, „Bajorai juokiasi“ ir kt.) ,
humoristinių gyvenimo scenų („Vaikai ir šuo“, „Iš pasivaikščiojimo“,
„Pasibaidęs arklys“ ir kt.). Menotyrininkas Vladas Drėma monografijoje
„Vincentas Smakauskas“ aukštai vertina dailininko gebėjimą šaržuoti, perteikti
psichologinius veikėjų tipus, piešinių ekspresiją, dinamiką. Šioje išsamioje
knygoje-albume publikuojamas ir V. Smakausko pieštas mokytojo J. Rustemo
spalvotas figūrinis šaržas.
Tikriausi visi besidomintieji šalies daile yra matę
Kanuto Rusecko (1800-1860) tapybos darbą „Besijuokiantis italas“ sukurtą 1823
metais. Stebint šią nuotaikingą drobę muziejuje, atrodo, jog linksmojo italo
šypsena, primerkta akis, tarsi ragina: „Pamatykite šviesiąją gyvenimo pusę!”.
Bent dalis mūsų menotyrininkų, humoristinių piešinių
autorių, poetą, dainų kūrėją Arturą Bartelį (1818-1885) vadina populiariausiu
XIX amžiaus Lietuvos dailininku. Jis išgarsėjo piešinių ciklu „Lietuvos tipai“,
bei Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumų“ serijoje išleista satyrinių
albumų trilogija. Tie leidiniai dabar vertinami kaip mūsų komikso ir grafinės
novelės pirmtakai. Albumų herojai – kruopščiai perteikti linksmais figūriniais
šaržais.
Vienas kūrybingiausių XIX amžiaus Lietuvos dailininkų
yra Alfredas Romeris (1832-1897). Šių dienų leidėjai turėtų daug darbo jei
sugalvotų mums pristatyti vien šio piešinio meistro iškalbingus šaržus,
humoristinius škicus. Dailėtyrininkės Jolantos Širkaitės knygoje „Dailininkai
Romeriai“ publikuojami trys A. Romerio daugiafigūrinių šaržų lakštai, bet šalia
– dailininko albumų saugomų Mokslų akademijos bibliotekoje sąrašas: „Aplankas
su 51 karikatūra.“, “96 karikatūrų aplankas“ ir t.t. Tai vis šaržų ir šmaikščių
škicų rinkiniai!
Lietuvišką XX
amžiaus šaržų epopėją plačiu mostu pradėjo dailininkas Adomas Varnas 1922
metais išleidęs liuksusinį (spausdintą Vokietijoje) šaržų albumą „Ant Politikos
Laktų“. Kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas papildė piešinius
apžvalginiu tekstu.
Šaržų vietą meno albumų lentynoje įtvirtino žurnalisto
Domo Šniuko veikalas „Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius“. Leidykla
„Margi raštai“, 2004. Solidžiame tome (262 puslapiai), visa Smetonos laikų
Lietuvos „grietinėlė“ – žymiausių menininkų, politikų, verslininkų, karo vyrų,
sportininkų taiklios portretinės interpretacijos.
Tarpukaryje
šaržai mirgėjo įvairiausiuose periodiniuose leidiniuose. Šaržus mielai
spausdino dienraštis „Lietuvos aidas“, laikraštis „Diena“, savaitraštis
„Sekmadienis“, meno kritikos žurnalas „Meno kultūra“, humoro žurnalai
„Spaktyva“, „Vapsva“, savaitraštis „Kuntaplis“ ir kt.
Šioje kūrybos plotmėje garsėjo Telesforas Kulakauskas,
Maksas Ginsburgas, Leizeris (Leonas) Kaganas, Borisas Jermolajevas, Stepas
Žukas, jau minėti Juozas Olinardas Penčyla, Adomas Varnas. Puikių šaržų sukūrė
ir kiti žinomi menininkai, tiesa, daugiau dėmesio skyrę kitoms dailės sritims:
Jonas Burba, Feliksas Daukantas, Rimtas Kalpokas, Adomas Smetona. Įdomu, jog
Lietuvos spaudoje aktyviai bendradarbiavo ir garsus Latvijos karikatūristas,
lakūnas Sergejus Civinskis.
Scenografė Babora Didžiokienė 1932 metais Kaune
surengė plastinių šaržų parodą. Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės
monografijoje „Modernizmo link dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje
1918-1940“ publikuojamas tapybinis B. Didžiokienės šaržas „Kauno kabake“.
Paveiksle, to laikmečio „bohemos“ siužetas, prie vyno taurių diskutuoja pati B.
Didžiokienė, Antanina Herbačiauskienė ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Šioje
knygoje spausdinamas dar vienas to meto kultūrinį įvykį komentuojantis
dailininkės piešinys – „„Ars“
manifestas“. Jame – 21 figūriniai atpažįstamų dailininkų ir meno kritikų
šaržai. Piešinyje, obelyje tarp šakų įsitaisęs dailininkas Mstislavas
Dobužinskis, kuris tuo metu gyveno Lietuvoje, o kažkada, Peterburge, pats yra
sukūręs, humoro savaitraščiuose publikavęs kolegų šaržinius portretus.
Sovietmetyje
šaržas buvo retas paukštis Lietuvos spaudoje, vis tik, 1956 metais vėl
pradėtame leisti humoro žurnale „Šluota“ bei juokaujančių literatų knygose,
feljetonų rinkiniuose, buvo galima aptikti linksmųjų portretų, prie kurių
redaktoriai dar pridėdavo įrašą „draugiškas šaržas“.
1964 metais meno įvykiais besidominčią visuomenės dalį
suintrigavo nelauktai pasirodžiusi Stasio Krasausko ir Grigorijaus Kanovičiaus
šaržų ir epigramų knyga „Linksma akim“. Prie taiklia ranka „pagautų“ įžvalgių
portretų nebuvo raminančio įrašo „draugiškas“, o ir epigramos kai kam pasirodė
esančios skandalingai kandžios. Šaržuojamieji, trisdešimt šeši asmenys,
priklausę to meto kūrybiniam šalies elitui: žymiausi rašytojai, dailininkai,
kompozitoriai. S. Krasausko mestas grafinis iššūkis, matyt teigiamai paveikė
spaudos leidinių redaktorių požiūrį į šaržo meną. G. Kanovičius 1981 metais
išleido antrąją „portretinių“ epigramų rinkinį „Nuogi Olimpe“, šį kartą šaržus
piešė Andrius Cvirka. To meto Lietuvos periodinėje spaudoje savitą šaržų
grafiką kūrė, publikvo Sofija Veiverytė, Algirdas Šiekštelė, Andrius Cvirka,
Arvydas Pakalnis, Ignas Adakris Martinaitis, Vitalijus Suchockis, Romas
Palčiauskas, Zenonas Šteinys, Edmundas Žiauberis, Adolfas Uža, Leonas
Kontrimavičius (Kontrimas), Kęstutis Šiaulytis (tai aš).
Reikšmingas kultūrinis įvykis ir nė kiek ne menkesnis
jo katalogas, buvo 1975 metais Vilniuje surengta Estijos, Latvijos, Lietuvos ir
Baltarusijos karikatūristų darbų paroda „Homo Sapiens“. Parodos dalyviai, 65
dailininkai, kataloge prisistatė autošaržais.
Jau šiais
laikais, kaip puikus šaržistas atsiskleidė bene žymiausias mūsų laikų
karikatūristas (turintis šios srities darbo stažą nuo 1964-ųjų) Jonas Varnas.
Jo kirčių neišvengė nei vienas bent kiek pasireiškęs Lietuvos politikas. Su J.
V. šaržine kūryba gali lenktyniauti nebent V. J. – Vytautas Jurkūnas.
Pastariesiems, ant kulnų lipa Ramūnas Vaitkus, Gintaras Jocius, Rolandas Vičys,
Alvydas Jonaitis, Algimantas Snarskis, Martynas Juchnevičius, Donatas Bilius.
Beveik visi mūsų karikatūristai kartas nuo karto užsuka į čia aptariamą juokų
kūrybos erdvę. Humorografinių portretų spaudoje yra paskelbę Vladimiras
Beresniovas, Ilja Bereznickas, Antanas Bartašiūnas, Ojaras Mašidlauskas ir kiti
dailininkai.
Vertas dėmesio
ir „gatvės šaržo“ žanras. Turistai, poilsiautojai, kiekvienoje Europos šalyje
susiduria su linksmą portretinį kelionės suvenyrą siūlančiais dailininkais.
Aptinkama didelė šios paslaugos kūrinių spektro įvairovė – nuo meilių
išsišiepėlių, lėliškų veidelių štampavimo, negrabaus šaržo imitavimo, iki
aukšto lygio darbų. Mūsuose, Palangoje, dažniausiai pakeliui į centrinį pliažą,
kelis dešimtmečius darbavosi bene žinomiausias gatvės šaržų meistras, animacinių
filmų kūrėjas Zenonas Tarakevičius. Jis 2012 metais išleido daugialapį (370
psl.) veikalą „Šaržų kalendorius“, jame, didelis būrys gerai Lietuvoje
atpažįstamų mimikų. Manau, Lietuvos gatvės šaržų kūrėjai vien Palangoje ir
Šventojoje jau yra nupiešę bent šimtą tūkstančių humorui neabejingų lietuvių
portretų.
Dar niekas
nesuskaičiavo, kuris Lietuvos politikas dažniausiai patenka spaudos
karikatūristų akiratin, bet žinomi bent du socialdemokratų lyderiai
kolekcionuojantys savo šaržus, tai – Česlovas Juršėnas ir Juozas Olekas. Č.
Juršėnas yra surengęs keletą tos kolekcijos pristatymų Vilniuje, išleidęs
rinkinio katalogą. Šaržinio „iškreiptumo“ požymių bei humoro dvelksmo nestokoja
daugelis šiuolaikinių meno kurinių, bet ta pagava lieka tik supratingųjų
pamatyta, išgvildenta, įvertinta.
Socialinius
šaržus, kada satyrine, humoristine grafika vaizduojamas ne konkretaus žmogus,
bet charakteringas visuomenės sluoksnių atstovas, piešė Stepas Žukas,
scenografijos lakštuose – Stasys Ušinskas, Mstislavas Dobužinskis, Vitalijus
Mazūras. Skulptūrinių šaržų yra sukūrę Napoleonas Petrulis, Erikas Varnas,
Henrikas Orakauskas, o garsaus grafiko Valerijono Vytauto Juciaus net
ekslibrisai nušvitę adresatų šypsenomis.
Autošaržus matyt yra bandę kurti ne tik dailininkai,
bet ir visi linksmo būdo piliečiai. Kreivųjų veidrodžių atrakcionuose visada
galėjai už nedidelį mokestį pamatyti save bevėpsantį, lyg kokioje Hogarto
drobėje, o mūsų laikais, kita techninė priemonė – kompiuterių programos, jau
kuria šaržus, tarsi burtų lazdele mostelėjus.
