Vakaras

Vakaras

2021 m. rugsėjo 16 d., ketvirtadienis

VILNIAUS VASARVIDŽIAI. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 K. K. Šiaulytis. Neries pakrančių bokštai. 
2018. Akvarelė. 29,7x42

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

VILNIAUS VASARVIDŽIAI

Padangėje braido juodi debesys, gatvėse dūsauja pakeleivingi troleibusai, prispaustas auto kamščių braška Mindaugo tiltas – gal į sostinę atėjo ruduo? Tikrai – ne! Vilniuje vasara tęsiasi devynis mėnesius: prasideda, vos Konstitucijos prospekto stiklo bokštai pagauna pirmuosius kovo saulės blyksnius, o baigiasi tik tada, kai užšąla alus senamiesčio lauko kavinėse. Mūsų Sičio dangoraižiai miesto panoramoje stypso lyg stikliniai gyvsidabrio termometrai – visada rodantys plius 36,8! Temperatūra kartais nukrinta tik už savivaldybės langų – kai tarnautojai dirba nuotoliniu būdu... Pastaruoju metu kažkodėl vis aprasoja ir vyriausybės rūmų stiklo akys – gal perkaito tenykščiai kompiuteriai? Gal išmanieji telefonai? Gal kas nuskriaudė premjerę? Gedimino prospekto gale esantys Seimo rūmai dar nesenai priminė oro uostą, kuriame nuobodžiaujantys tautos išrinktieji laukdavo skrydžio į konferencijas, parlamentarų sueigas Afrikoje, Azijoje ar kokioje Islandijoje. Dabar sausakimšoje posėdžių salėje sklando tik klausimas: karalius nuogas – ar ne? Būsena primena nudistų pliažą – partinių paslapčių vis mažiau...

 Vilniaus, kaip vasaros pergalės įvaizdį, sustiprino pernai, Lukiškių aikštėje atsiradęs smėlio sąnašynas, kurį jaunimėlis pavertė Palangos filialu. Smagu, užvertus laptopą pasitaškyti kokio skvero fontane, nugriūti po gudobele žalios vejos glėbin! Savaitgaliais sostinės centras primena Nidos kempingą. Pirmasis toks (jau keli šimtai metų), vyksta kovo pradžioje – palapinėse, nameliuose ant ratų kaista svečiai iš visos Lietuvos. Vieni vaišina mus, vilniečius, šonine, kiti sprandine, treti siūlo karšį ar ungurio sieksnį. Tarp medžių kabo girliandos medinių šaukštų, žiovauja keramikinių puodų gerklės, kvepia žolynų arbatos. Tokie kempingai jau tapo reguliarūs, juos keičia gatvės ir oro festivaliai, maratonai, mitingai ir demonstracijos. Karšta!

 Ilga mūsų vasara, bet, jei kas pasiilgsta žiemos, Akropolio Ledo arenoje, net ir žydint liepoms, gali sukti dailiojo čiuožimo figūras!

K. K. Šiaulytis. Saulėtas medis. 2020. Akvarelė. 32x24

K. K. Šiaulytis. Liepos penktoji Vilniaus gatvėje.
 2018. Akvarelinis škicas. 29,7x 42

K. K. Šiaulytis. Ežerėlio vidurvasaris. 
2021. Avarelinis škicas

 K. K. Šiaulytis. Vingio parko dviratininkai.
 2020. Atvirukas. 10x15. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas Vingyje. 
2020. Atvirukas. 10x15. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Stebėtojas. 2021. Akrilas.

K. K. Šiaulytis. Vasarvidis. 2020. Koliažas.

Straipsnis, akvarelės bei koliažai publikuojami 

laikraštyje “LIETUVOS AIDAS”. 

Rasite ir “LA” internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26207-09-17-dailininko

2021 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

SPAUDOS DAILININKO DIENORAŠTIS. Krepšinio rūpesčių ir pergalių šventė

K. K. Šiaulytis. Europos krepšinio čempionato atidarymas.
 2011. Humorografija

SPAUDOS DAILININKO DIENORAŠTIS

Kęstutis K. Šiaulytis

Krepšinio rūpesčių ir pergalių šventė

 Šalies sporto metraštininkai neužmiršo – lygiai prieš dešimt metų, 2011-aisiais, rugpjūčio 31 – rugsėjo 18 dienomis, Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas! Internetas turi dar geresnę atmintį – skaitmenoje sandėliuojama debesys visokiausios informacijos. Pasižvalgiau toje visažinėje saugykloje. Čia sklando begalė „oranžinės“ šventės veidų ir vaizdų, rikiuojasi tada skelbti tūkstantženkliai tekstai, pateikiama net smulkiausia statistika – surastume ir kiek koks krepšininkas primetė taškų savo komandos naudai. Priminsiu keletą skaitlingų „rodiklių“.

 Lietuvoje, EuroBasket 2011, dalyvavo ne 16, kaip anksčiau, bet, net 24 šalių komandos! Varžybos vyko šešiuose šalies miestuose: Alytuje, Kaune. Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje. Auksine tapo Ispanijos komanda, sidabrą iškovojo Prancūzija, bronza atiteko Rusijai. Lietuvos krepšininkai – penkti. Pamenu, iki bronzos trūko apmaudžiai nedaug... Tačiau kiti čempionato pasiekimai patenkino lūkesčius: rungtynių transliacijas stebėjo apie 180 milijonų žiūrovų įvairiose šalyse, o arenų sirgaliams parduota 154 tūkstančiai bilietų. Lietuvą aplankė 20 000 sporto turistų, akredituota net 1300 žurnalistų. Teigiama, jog, EuroBasket 2011 atnešė šaliai 90 milijonų eurų naudą. Europos krepšinio visuomenė pripažino, kad Lietuva surengė sklandžiausią, geriausią čempionatą!

 Tačiau kas suskaičiuos, kiek optimizmo ir gero ūpo mums sugeneravo pasirengimo čempionatui rūpesčiai! Kiek aistringų, viltingų straipsnių, komentarų, diskusijų sukosi žiniasklaidos orbitose! Lietuvos žmonės nutarė įrodyti, kad esame ne prastesni, nei mūsų bočiai, kurie 1939 metais Kaune vykusiam trečiajam Europos krepšinio čempionatui pastatė legendinę Sporto halę, svetingai priėmė aštuonių šalių sportininkus. Tada Lietuva antrą kartą tapo žemyno čempione! Dabar, 37-ajam EuroBasketui, buvo pastatyta keletas naujų sporto kompleksų, tarp jų – puiki Kauno „Žalgirio arena“, kurioje vyko svarbiausios čempionato rungtynės. Būsimoms kovoms ruošėsi ne tik sportininkai, treneriai, bet ir krepšinio sirgaliai, išradingi suvenyrų bei žaismingos žiūrovų atributikos gamintojai.

 Prabėgo dešimtmetis... Sirgaliai – patys ištikimiausi krepšinio istorijos archyvarai. Albumuose saugome nuotraukas, kur mojam išsidažę trispalviu grimu, asmeninio kompiuterio failuose šypsomės po vilko kauke, fotografijų rėmeliuose stovime apsikabinę su čempionato talismanu – Amberiu... Prisiminimų kolekcininkus, „kašio“ fanus, kviečiu pasižvalgyti mano piešinių rinkinuke – gal šyptelėsite? Humorografijas (karikatūras ir šaržus) sukūriau EuroBasket 2011 dienomis.

K. K. Šiaulytis. Išsprendė problemą. 2011. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Lietuvos krepšinio 
rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra.  2011. Šaržas

K. K. Šiaulytis. Nesusipratimas. 2011. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Krepšininkas Rimantas Kaukėnas. 2011. Šaržas

 K. K. Šiaulytis. Arenos bilietų kontrolė. 2011. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Krepšininkas Mantas Kalnietis.
  2011. Šaržas

Straipsnį, piešinius rasite ir laikraščio

 „LIETUVOS AIDAS“

 internetinėje svetainėje -

  https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26176-09-10-spaudos-dailininko

2021 m. rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Legendinė Šiluvos pušis. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 K. K. Šiaulytiis. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia. 
2002. Akvarelė

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Legendinė Šiluvos pušis 

 Jau daugiau nei trys šimtmečiai, rugsėjo pradžioje tūkstančiai maldininkų keliauja į didžiuosius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus Šiluvoje.

 Bet nuo seno, Šilinės garsėjo ne tik maldininkų gausa. Miestelyje, atlaidų dienomis, savaitę ir daugiau vykdavo šurmulingos mugės, turgūs, kažkada vadinti jomarkais, kermošiais. Gal kas neskaitė Žemaitės apsakymo „Kelionė į Šidlavą“? Kunigas Stasys Yla knygoje „Šiluva Žemaičių istorijoje“ (1970), „surado“ net keturis aptariamų atlaidų aspektus – „turginį“, kultūrinį, „pamaldinį“ ir turistinį. Ne vienas ir mūsų dienų lietuvis yra keliavęs tokiu plačiu „maršrutu“.

 Taip ir aš, susiruošiau kartą į Šiluvos atlaidus, siekdamas visų tų keturių tikslų. Papasakosiu apie šios kelionės kultūrines intencijas. Planavau surengti nedidelį akvarelinį plenerą, škicuoti atlaidų šurmulį. Dar, savo ikonografinių leidinių kolekcijoje, tarp fotografo J. Lukavičiaus praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje išleistų Šiluvos atvirukų, radau tokį, kuriame dominuoja galinga pušis. Ši fotografija buvo publikuota ir to meto viename žurnaliuke, su prierašu, kad pušis vadinama Šnabapypke. Matyt todėl, kad žemutinė, kreiva jos šaka priminė pypkę. Nuotraukoje, prie pušies drevės stovi būrelis vaikų, netoli ganosi karvių banda. Kodėl pušis, piemenėliai, sudomino fotografą, ar anų laikų maldininkai būtų norėję tokį atviruką pirkti, kaip ir tuos, kurie vaizdavo bažnyčią ar vilniečio architekto Antano Vivulskio projektuotą Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią? Gal ta pušis kažkaip siejasi su Apsireiškimu? Ar ji dar žaliuoja Šiluvoje?

 Deja, tąkart (buvo 2002-ieji), kiek žvalgiausi, miestelio pakraščiuose žymiosios pušies kepurės niekur nesimatė. Nors žmonių aplink šimtai, bet pasiteirauti apie Šnabapypkę nėra kieno – visi, ne vietiniai. Ėmiausi antros susiplanuotos veiklos. Suradęs ramų, patogų žiūros tašką, nutapiau Apsireiškimo koplyčią. Vėliau pasukau miestelio gatve ieškodamas iš kur galėčiau platesnėje panoramoje Šiluvą atvaizduoti. Žingsniuoju vis pasidairydamas, gėriuosi saulėtos rudens dienos spalvų žaisme, pasisuku – vos stabas neištiko! Pakelėje, sodybos pakraštyje, Šnabo pypkė stūkso! Galiūnės pušies tik stuobrys su pypkės cibuku belikęs, tačiau – koks įspūdis! Pakeli galvą, atrodo, tarsi kokio paminklo papėdėje stovi! Tuoj susiruošiau piešti radinį. Netrukus prisistatė tos sodybos šeimininkas. Užmegzdamas kalbą, pasiteiravo, ar patinka tas kelmas, nes paišau? Besišnekučiuojant paaiškėjo, kad jo, Juozo Jankausko namas, čia, plyname lauke, statytas pokaryje, o jis pats, kaimynų tada pramintas Šnabuku. „Buvau kriaučius, keliaudamas iš ūkio į ūkį, žmonėms siuvau, ką reikėjo“, pasakojo Šnabukas, stengdamasis rišti mintį „televizine“ kalba, nežemaičiuodamas, gal manydamas, kad nesuprasiu. 1948-aisiais, stipri vėtra nulaužė didžiausiąją pušies šaką, krisdama, vos trobos nesugriovė – „visai žiemai užteko malkų“. Vėliau, po vėjų, audrų ir kitos pušies dalys jo namo krosnyse sudegė. Liko tik šis stuobrys, niekas nesiruošia jo kirsti. Paklausiau, ar žino kokių pasakojimų apie Šnabapypkę, atsakė, kad nežinąs, bet pušis buvusi gyventojų gerbiama, moterys ir dabar čia susirenkančios, ypač per Šilines, žvakučių uždega, meldžiasi.

 Tyrinėjimus pratęsiau vartydamas Šiluvos Apsireiškimui skirtus senus ikonografinius leidinius. Pastebėjau, maldynų paveikslėliuose, šalia ant akmens stovinčios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų, bet kiek toliau, visada vaizduojama didžiulė pušis. Matyt, čia, šalia Apsireiškimo vietos šimtmečiais žaliavusi, gal atlaikiusi ir penketą amžių, didžioji Šiluvos pušis maldininkų nuomone buvo 1608 (1612) metais įvykusio stebuklo liudininkė. Pats miestelio vardas yra žodžio „pušynas“ sinonimas, tad ši pušis, matyt buvo, tarsi gyvas miestelio simbolis, savotiškas totemas.

 Dabar, šalia Šnabapypkės stiebiasi nauja pušelė, augimvietė paskelbta gamtiniu-istoriniu paminklu.

Šiluva. J. Lukavičiaus atvirukas. („Šnabapypkė“)

K. K. Šiaulytiis. Šnabapypkės stuobrys.  2002. Akvarelė

Maldyno paveikslėlis „Apsireiškimas

Maldyno paveikslėlių lankstukas

Maldyno paveikslėlių lankstuko vidus. "Maldos"

Maldyno paveikslėlis „Stebuklingas pasirodymas“

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 „LIETUVOS AIDAS“.

 Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26149-09-03-dailininko

2021 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

HUMORO KALENDORIUS. RUGSĖJIS. Antropogeninės visatos karai

K. K. Šiaulytis. Kulinaro ir musmirės komentarai

Kęstutis K. Šiaulytis 

HUMORO KALENDORIUS

RUGSĖJIS. Antropogeninės visatos karai

 Mes, naujųjų laikų psichonautai – antropogeninės visatos keliauninkai, nebespėjame aptarinėti kasdien besirandančių vis naujų visuotinio karo formų. Kažkur, tolimuose planetos meridianuose, bėgioja geležimi kaustyti kareiviai, šliaužioja ilgavamzdžiai tankai, vartosi bepiločiai bombonešiai, bet svarbiausi, nepertraukiami mūšiai, vyksta bekraščiuose komunikacijos laukų frontuose. Juose darnia greta rikiuojasi globalinių reiškinių strategai-moderatoriai ir valstybinių darinių politikos taktikai bei jų įnagiai – skaitlingi žiniasklaidos samdiniai ir savanoriai. Pagrindinis kovos objektas – homo sapiens kaukolėje tūnantis organas. Ne tik pilkieji generolai, bet ir modernieji diversantai – įvairiausių rūšių influenceriai, braunasi į tą kaulinę skrynelę per visas angas: beldžiasi, šnabžda, siūlo ragauti ir uostyti. O labiausiai gundo regą – mat akimis žvalgydamiesi gauname 95 procentus informacijos...

 Rugsėjo pirmąją, 1939-aisiais, prasidėjo dažniausiai istorikų aptariamas karas – Antrasis pasaulinis. Jo žymiausi teigiami ir neigiami herojai, šimtais klonuoti meniniuose kino filmuose, begalėje siužetų literatūroje, memuaruose, internete. Jų biografijos ir koviniai nuotykiai, matyt daro didelį įspūdį šiuolaikiniams frontininkams. Politiniuose ekranuose kasdien žiopčioja pseudo stalinai, hitleriai, čerčiliai – kopijuojamos ne tik žinomos šukuosenos, bet ir “vadų” eisena, stovėsena, retorika, idėjos. Kaip žavu, tribūno mostu svaiginti mases, griežtu žodžiu atskleisti priešų kėslus, trimito balsu kviesti pergalingon kovon ar meiliai žadėti aprūpintą ateitį! Lietuviškoje skaitmenoje plaukioja ir smulkesnės istorinės žuvelės – karingi neokomjaunuoliai bei išsišokėliai fiureriukai. Jie giriasi gauną nurodymus iš eiliniams žmonėms nežinomos vadavietės, tad reikalauja nuleidus galvas paklusti ir dėkoti už būsimą didžią pensiją. Žodžiu, viskas, kaip kino teatre – štai pamokslą pažeria savas himleris, dabar reziduojantis euro parlamente, o iš seimo tribūnos, bent trys molotovai aiškina, kad reikia mokėti susitaikyti su politinėmis realijomis. Tokie laikai, tokia naujoji priešistorė…

 Na, o vėl atėjęs ruduo, išskleidęs darganos debesis, komunikacinių mūšių dalyviams primena realybės akimirkų žavesį. Rugsėjo rytmečiai žvalūs – vieniems prasideda darbadienis, kitiems – moksladienis, gi popietės – margos, tarsi astrų žiedai. Rodos, neskubi gyventi, bet vieną giedrą pavakarę, kartu su gervių virtine išskris paskutiniai vasariški padangių gaisai. Besibaigiant dienai, vos po šeštos nutįstančios ilgos šešėlinės sutemos, vilios sugrįžti prie knygų, klausytis gergždinčio vinilo džiazo. Bet reikės ir bulves kasti, spausti obelų sodo sultis, grėbti klevų lapų derlių, galiausiai – pratintis prie naujo šildymo sezono tarifų. Pastaroji mintis vėl šokdina pirštus virš klaviatūros – ieškosiu tinklapasaulio komentaruose, kas kaltas, kad pabrango elektra, dujos, šildymas ir silkė, kodėl ramybės neduoda reklamos agentūros ir televizinės naujienos…

 

 K. K. Šiaulytis. Atmintinė karingiems diktatoriams

 K. K. Šiaulytis. Kasdieniški sprendimai

K. K. Šiaulytis. Vakaras bibliotekoje

K. K. Šiaulytis. Auksinių politinių pažadų istorija

K. K. Šiaulytis. Vidurnakčio kava

Straipsnis ir humorografijos publikuojamos

 laikraštyje “LIETUVOS AIDAS” 

ir jo internetinėje svetainėje. 

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26116-08-27-humoro

2021 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

Artistinių iniciatyvų festivalis "SALVE". Trečioji diena

Groja Vytautas Labutis

Artistinių iniciatyvų festivalis
 "SALVE".
 Trečioji diena 

SEKMADIENIS
rugpjūčio 22

Festivalio "SALVE" diena kupina įvykių - 
spektakliai, koncertai, gatvės teatras.
Bet visi artistinių iniciatyvų fanai laukia -
 bus džiazo vakaras
 Senatorių pasaže!


Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus interjero kampelis

Festivalio režisierė Eglė Tulevičiūtė - kasdien vis kitokia.

Rūta

Milda



Artistinių iniciatyvų festivalio "SALVE"
 uždarymo vakaras prasideda. 
Senatorių pasaže tiek susirinkusių, 
kad nėra vietos nė gatvės balandžiui nutūpti.
Prakalbą žiūrovams ir padėką dalyviams deklaruoja festivalio
direktorius Kristijomnas Siparis


Su atviruku rankose

Šokio improvizacija „Marijos prisikėlimas“, 

Flamenco klubas „Tientos“. 

Solistė Agnė Pakarklienė. 

Ši improvizacija – tai jausmų fiesta, 

skirta Marijos Šlapelienės atminimui.

Aistra, džiaugsmas ir ašaros – kasdienis Marijos Šlapelienės 
kelias iš namų (Pilies g.) iki jos knygyno (Dominikonų g.),
 savyje talpinantis viso praėjusio gyvenimo emocijas. 


Solistė Agnė Pakarklienė.

Eglė Tulevičiūtė vėl kitokia.

Arūnas Bėkšta, atvirukų parodos "Spausdintas žodis"
  laureatas

Rimtas Tarabilda ir aš Senatorių pasaže

Muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė 
visą vakarą su mikrofonu.

Nuostabus antikvarinis prizas,
 kuris įteiktas man už nuopelnus

Koncertas „Džiazo klasika ir improvizacijos“. 

Vytautas Labutis – saksofonai, 

Eugenijus Kanevičius – kontrabosas,

  Arkadijus Gotesmanas – būgnai 

ir saksofonų kvartetas „Keturi vėjai“. 


Vytautas Labutis

"Keturi vėjai"

REPORTAŽAS
Pirma dalis 
Pozuoja

REPORTAŽAS

Antra dalis 
Pamato savo portretą


REPORTAŽAS
trečia dalis 
Foto atminčiai.
Reportažo dalyvė Irena Pivoriūnienė

Judita Ušinskaitė

Eglė Tulevičiūtė trečią kartą per dieną vis kitokia

Nijolė Narmontaitė

Saulė Degutytė

„Stebuklinga pati“. Spektaklis vaikams. „Stalo teatras“. 

Pasaką seka – aktorė Saulė Degutytė,

 dailininkė – Ligita Skukauskaitė. 

„Stalo teatro“ spektakliai publikai „patiekiami“ pasitelkus įvairius  buities ar aplinkos daiktus, kurie spektaklio metu atgyja, tampa lėlėmis bei personažais. Norėdama žadinti vaikų kūrybiškumą bei skleisti tautosakos paveldą, aktorė Saulė Degutytė pristato pasaką iš J. Basanavičiaus tautosakos bibliotekos „Stebuklinga pati“. Ją seka pasitelkdama „magnetines lėles“, kurios veikia ant šaldytuvo durelių. Juk kiekvienuose namuose esantis šis buities prietaisas kasdien „praneša“ kažkokią žinią… Po spektaklio – magnetinių lėlių gamybos dirbtuvės.


Rimas Šiekštelė, Saulės Degutytės teatro tiekėjas


Diena ir Festivalis baigėsi...

Virš Vilniaus  - Pilnatis