Vakaras

Vakaras

2018 m. spalio 13 d., šeštadienis

Žvėrynas - gyva Vilniaus legenda

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Šv.Jekaterinos Kankinės koplyčia.
 2018. Akvarelė. 24 x 32

Žvėrynas - gyva Vilniaus legenda

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Neris Žvėryne. Bebrų sala.
 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius.Vytauto gatvės spalvos.
 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Trejų durų namas Vytauto gatvėje.
 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Tvenkinys Latvių gatvėje.
 2018. Akvarelė. 24 x 32


2018 m. spalio 8 d., pirmadienis

Rudens albumas

K.K.Šiaulytis. 2000-ųjų metų ruduo. 2000. Akvarelė. 29,7 x 42

Rudens albumas

K.K.Šiaulytis. 2001-ųjų metų ruduo. Buivydiškių parko alėja. 
2001. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Sąskambiai. 2010. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Klevo lapų atšlaitė. 2008. Škicas akvarele. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Prie tvenkinio. Palangos botanikos parkas.
 2009 spalio 11 diena. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Asvejos ežero ąžuolynas. 2005. Akvarelė. 29,7 x 42




2018 m. spalio 2 d., antradienis

Kelionė į Estiją

K.K.Šiaulytis. Rygos oro uoste. 2018. Škicas.


Kelionė į Estiją


Meninis nuotykis

Rugsėjo 13 dieną, Estijoje Jygevos mieste,
 atsidarė mano akvarelinių škicų paroda "Aktai".
 Žinoma, šiame svarbiame įvykyje dalyvavau ir aš. 
***

Priešistorė

Beveik prieš metus, žymus Estijos akvarelininkas Genadij Lapin
 pakvietė mane surengti personalinę parodą.
Nustebau, kad pasiūlė eksponuoti ne peizažus
 ar abstrakčius darbus, bet aktus.
G.Lapin savo idėją argumentavo taip - "Per penkiolika
 galerijos AkvaKala metų surengiau dešimtis akvarelių
 parodų iš Suomijos, Rusijos, Švedijos, Lietuvos, Norvegijos, 
tad šiam nedideliam galerijos jubiliejui
 noriu išrankiai publikai pristatyti kažką netikėto".
***

Kelionė

Į Estiją susiruošiau keliauti autobusu,
 važiuojančiu maršrutu Varšuva - Talinas.
Pasitaikė puiki rudes diena, nuo Vilniaus iki Rygos ir Talino
 pro autobuso langą žvalgiau trijų Baltijos šalių kraštovaizdžius.
Labiausiai nustebino Latvija - 
peizažai nuo Lietuvos pasienio iki Bauskės
 priminė Didžiąją Britaniją - išpuoselėti žemdirbių laukai, 
modernios ūkininkų sodybos, puiki aplinkos infrastruktūra.
Ryga, kaip visada didinga,
 gal tokį įvaizdį padeda sukurti plačioji Dauguva, 
ir grakštūs senamiesčio bažnyčių bokštai.
Kelias Rygos įlankos pakrante link Piarnu - niekada neatsibosta.
 Net sėdėdamas autobuse jauti Baltijos jūros artumą.
 Estija nustebino tuoj už Latvijos sienos -
 sumažėjusiu automobilių srautu.
Niekas Pabaltijį nepralenks lietuvių - pomėgyje vairuoti!
Važiuojant per Piarnu miestą dairiausi akis išpūtęs
 - daug puikios XIX amžiaus pabaigos, 
XX amžiaus pradžios medinės architektūros.
Kai kurie namai atrodė statyti meistrų,
 kurie ir ąžuolines vyno statines rentė...
Riedant keliu link Talino nepasitaikė net lietuviškų kalnų.
Peizažai primena šen ten medžiais apžėlusią futbolo aikštę.
***

Talinas

Talinas, be abejo gražiausias Baltijos pajūrio miestas.
Savo istorinės romantikos ir modernumo derme, 
pranoksta ir Peterburgą ir Stokholmą.
Gdanskas, jei nebūtų taip sugriautas karo metu, 
gal ir galėtų lygiuotis su Estijos sostine.
Vaikštinėjant po Taliną matai,
 kad visa kas gera pas mus rašoma apie Estiją - tiesa.
***

Jygeva

Jygeva, tai miestas esantis tarp Talino ir Tartu. 
Čia atvykau traukiniu, kurį estai vadina "morka",
tai neilgas, oranžinės spalvos traukinys, 
 iš Talino tokie kursuoja po šalį visomis kryptimis.
Jygiava kiek primena Varėną, 
tai prie geležinkelio išaugęs miestas, rajono centras.
Jygiavoje reziduoja Estijos Kalėdų Senelis,
nes čia užfiksuota žemiausia temperatūra per visą Estijos istoriją.
Genadij Lapin išgarsino miestą akvarelės menu. 
Jygevoje surengta daugybė parodų, 
per kelis dešimtmečius G.Lapin išugdė puikių akvarelininkų
 ir akvarelės gerbėjų.
Mano paroda atidaryta didelėje miesto bibliotekoje,
skaityklos salėje eksponuojama 30 akvarelių ir škicų.
Paroda veikia nuo 2018 09 13 iki 2018 10 10.
Bibliotekoje buvo surengta puiki atidarymo šventė.
Lentynose išdėliotos lietuvių rašytojų estų kalba išleistos knygos,
susirinkusiems perskaitytas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis.
Poparodinė vakaronė vyko jaukioje AkvaKala galerijoje.

Vėl Talinas

Vykdamas atgal į Lietuvą, laiką suplanavau taip,
 kad gerą pusdienį galėčiau klajoti po Taliną.
Škicavau, lankiau muziejus, bažnyčias, parkus ...
Puikus miestas!

K.K.Š.
2018 10 06

K.K.Šiaulytis. Moters aktas. 2017. Škicas akvarele. 32 x 24

Parodos plakatas

K.K.Šiaulytis. Jygiavos miesto autobusų stotis. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Jygiava. Suomijos prekybos tinklo 
parduotuvė. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Genadijus Lapinas. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Talino senojo miesto gynybinės sienos pagrindiniai,
 Didieji jūros vartai.
 Bokštas Storoji Margarita. 2018. Škicas akvarele

K.K.Šiaulytis. Talinas. Senamiesčio gatvė. 2018. Škicas akvarele


Rudens vakaro koliažai

K.K.Šiaulytis, Ruduo Kernavėje. 2013. Akvarelė. 24 x 32

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Rudens vakaro koliažai


Rudens vardas primena šio metų laiko ypatingą, jau mūsų protėvių pastebėtą bruožą – vienos spalvos viršenybę. Tikrai, tris mėnesius, tarp žaliosios vasaros ir akinančiai baltos žiemos, mūsų platumose stebime viliojantį, bet ir neramų rudų atspalvių šokį. Padangėmis plaukia margi, anot daktarės Eugenijos Šimkūnaitės – nasturtų spalvomis švytintys debesys, kur pasisuksi, šmėžuoja, įmantriomis kilpomis sukasi nuo medžių krentantys gelsvai, rausvai, pilkšvai rudi lapai; palaukėse, vėjui dvelktelėjus, sudžiuvę žolynų stiebai, bei viksvų ir smilgų balsvi, juosvai violetiniai sąvašynai barsto irgi juosvai rudas sėkleles. Gal dėl sutrumpėjusio dienos laiko, gal sumažėjus saulės spindulių intensyvumui, visur kur  įžiūrime rusvą atspalvį.
 Rugsėjo žaluma – kitokia nei biržely. Mėlynuose miškų horizontuose tviska geltoni beržynų lopai, raudonos klevų skiauterės puošia sodybų, parkų gojus. Spalyje patiriame didžiąsias rudenines permainas. Naktinės šalnos tarsi sodininko žirklėmis iškarpo gėlynus – dar vakar tiesiog liepsnoję jurginų žiedai nusvyra, blunka kosmėjų saulutės, neatsigaus ir sustirusios melsvės. Lapuočiai medžiai, lyg susitarę, keičia spalvą ir jau šakų skulptūriškais rezginiais remia dangų. Dabar, nukritus žaliajai uždangai, mūsų kraštovaizdis primena padrikus skiaučių koliažus, akys stebi tarsi dadaistų sukurtą paveikslą – štai pakalnėje rangosi nuogi krūmynai, už jų, lyg raketos stypso smailiaviršūnės eglės, prie vieškelių kryžkelės rikiuojasi senų medžių juodi stuobriai, tarp jų – tvoros, namų stogai, sukrypusios pašiūrės, plynuose laukuose suartas dirvas riboja metų metais nešienauti pagrioviai, pelkynai. Orai irgi sumišę – lietaus, krušos šuorus keičia saulėtos penkiaminutės, vakarų vėjo gūsius nutildo šiaurys, vakarop viskas nurimsta, arba atvirkščiai – prakiūra juodi debesys… Jau daug metų stebiu, prasidėjus lapkričiui, nebėra kam kristi – gal lapija ne tokia gaji, kaip priešindustriniais laikais? Paskutinis rudens mėnuo visiškai nenuspėjamas – galimos darganos, sniego pūgos ar vėlyva bobų vasara, bet drąsiems rudakepuriams žvirbliams dėl to, – nei šilta nei šalta. Jie linksmai šabakštynuose čirška, barasi: susiprotėkit, pripažinkit, balsuokit! Visi trys pavasario mėnesiai paukščių vardais pavadinti: kovas, balandis, gegužė, tad reikalaujame – lapkritį žvirbliu pervadinti!
 Ne mažiau margas ir rudens kultūrinis gyvenimas. Po improvizuotų kūrybinių atostogų viena po kitos pasipila dailės parodos, skamba Poetinis Druskininkų ruduo, internete kviečiama į Kvepalų blusturgį ir pranešama apie ilgai laukto MO muziejaus atidarymo šventę. Naują sezoną skelbia tuzinas televizijų, dramos teatrai, koncertų rengėjai. Rugsėjo viduryje ir mano personalinė akvarelinių škicų paroda “Aktai” atidaryta Estijoje, Jogevos mieste. Ten ruduo (sügis), tokios pat spalvos kaip pas mus.
 Meno istorikai teigia, jog koliažą mene prieš šimtmetį įtvirtino dadaistai. Šios avangardinės grupuotės  literatai kūrė eilėraščius rikiuodami atsitiktinius žodžius, dailininkai barstė laikraščių skiautes ir klijavo jas ten kur buvo nukritusios. Chaotišką, anarchistinę, koliažinę dailės kūrybą deklaravę dadaistai tarsi nuspėjo ateitį – dabarties virtuali komunikacinė erdvė – tai milžiniškas skiautinys, sudurstytas iš milijardų įvairiausių pranešimų, žinučių, manipuliacijų, fotonuotraukų, muzikinių įrašų – nardome tame bekraščiame informacijos vandenyne, nenuspėdami ką rytoj žiūrėsime, skaitysime, klausysime. Kiekvienas patyrėme, – sėdėdami priešais televizorių, koliažo metodu renkamės laidas, organizuojame savo TV programą – pulteliu bėgame nuo vienos kalbančios galvos prie kitos, keičiame šokius į detektyvą, klausomės žinių, kol neatsibosta, dalyvaujame krepšinio rungtynėse ar istorinėse kautynėse… Viena tema domimės keliolika minučių, kitai skiriame pusvalandį, bet dažnai net sekundžių užtenka, kad peršoktume į naują diskursą. Dar labiau koliažiškas feisbuko fenomenas. Jei turi ten bent šimtą draugų – kažin, ar prisiminsi, ką kuris šiandien publikavo – filmą iš turistinės kelionės po Antarktidą, ar savo sodo rudens derliaus nuotraukas – moliūgų portretus.

K.K.Šiaulytis, Lapkritis. 2016. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis, Spalio trisdešimtąją - rudens spalvų akordai.
 Nevėžos ežero pakrantė. Anykščių savivaldybė. 2014. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis, Jurginai. 2007. Akvarelė. 32 x 24

K.K.Šiaulytis, Parko alėja. Rugsėjis. 2014. Akvarelė

K.K.Šiaulytis, Kosmėjos. 2008. Akvarelė. 

K.K.Šiaulytis, Rudens vakaras. 2016. Akvarelė. 24 x 32

2018 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Kelionės per metų laikus

K.K.Šiaulytis. Piliakalnis Skuburkalnis. Kaltinėnų-Upynos 
vieškelis leidžiasi į Akmenos upės slėnį. Šilalės savivaldybė.
 2007.Akvarelė. 42 x 29,7


K.K.Šiaulytis. Kraštovaizdis nuo Kukaveičio kalno.
 Kelias Vilnius - Širvintos, Širvintų link.
 2005. Akvarelė. 42 x 29,7

2018 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Popiežiaus vizito šviesa

K.K.Šiaulytis. Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų
 (pranciškonų) bažnyčia. Vilnius. 2001. Akvarelė, akvareliniai pieštukai

Popiežiaus vizito šviesa


Nelauktai, kitaip nei pranašavo orų prognozė,
Saulė lydi Popiežiaus vizitą Lietuvoje.
Įkvepiantys Popiežiaus Pranciškaus žodžiai
 pasakyti Kaune, Nemuno ir Neries Santakoje,
nušvietė mus ir kita - bendrystės šviesa.
Atrodo, Lietuva tapo gražesnė!
Panorau paieškoti tokių Lietuvos vaizdų savo akvarelių, škicų archyve.
K.K.Š.
2018 09 23

K.K.Šiaulytis. Prisikėlimo kryžius. Kaltinėnai, Šilalės savivaldybė.
 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, padrąsinimai, paraginimai
 pakvietė mus dar kartą apsidairyti -
 prisiminti savo tautos istoriją, pasižvalgyti savo krašte,
 atnaujinti priesakus kuriuos daugelis tarėme 
1990 metais atgavę šalies nepriklausomybę.


K.K.Šiaulytis. Ratnyčia netoliese Ratnyčios miestelio. 
Druskininkai. 2016. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Šv. Mikalojaus bažnyčia. Vilnius.
 2001. Akvarelė, akvareliniai pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Sakykla Visų Šventųjų bažnyčioje Vilniuje.
 2001. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Didkiemis. Šv. angelų Sargų bažnyčia. Šilalės savivaldybė.
 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Cedrono upelis Vilniaus Kalvarijose.
 2018. Akvarelė, sepija pieštukas. 29,7 x 42


2018 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Kuršių nerijos akvarelės (2) Matymo polėkiai

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplauka po rytinio lietaus.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Rudenėjančios Nidos darvasara (2)


Matymo polėkiai


Nurimo nuo jūros atslinkęs rytinis lietus – Nida tviska, tarsi ką tik nulieta akvarelė. Pilkšvo debesies velkamas įstrižas dulksnos šydas dar kybo virš Skruzdynės, toldamas murkdo Bulvikio ragą, bet jau ir brenda per marias Drevernos link. Senamiestyje, Atragyje, aitra nutviskusiomis šakų gijomis susisukę pušų viršūnės, sodri jų spyglių žaluma, sodybų stogai, langai ir langinės, gėlynai – švyti drėgme, tarsi dailininko teptuku atgaivinti. Šaligatvių balas, žolynų rasą pasveikino pro miglą šyptelėjusi saulė, o jai pavymui ir laimingi Nidos svečiai labina vienas kitą. Kas jau ieškojo skėčio, kas plataus apsiausto, o paaiškėjo – vėl bus giedra diena!
 Dailininkai, „Plekšnės“ klubo plenero dalyviai, svetingame „Jūratės“ viešbutyje dar geria rytinę kavą, o pamario varnos jau pietauja – ankstyviems pusryčiams rinko sausose panamėse per vasarą įmitusius vorus, o dabar, po lietaus, jau ragauja žalių bangų atplukdytas gėrybes. Jei smalsu, gali kiaurą dieną varnas sekioti, fotografuoti jų nuotykius. Matyt, ir jos mus stebi, atpažįsta, įtraukia į savo šimtametę atmintį. Nidiškiai didžiuodamiesi mini pilkasermėges kaimynes – jei kurią pyragu pavaišinsi, neužmirš, pasveikins dėmesiu ir po trisdešimties vasarų... Girdėjau visokių legendų apie vietines varnas, - jos išmintingos, apsukrios, bendruomeniškos, landžios gudruolės: nurinko jauname sode taip lauktą graikiškų riešutų derlių, nulesė braškes, apgavo šunelį, pavėsinėje pietaujančių kaulija rūkyto karšio, kai važiuoji dviračiu, nesitraukia iš kelio, šaiposi, prakirto automobilio stogą,  – gerai, kad jos nemoka kalbėti, – nežinia, ką apie mus pripasakotų... Marios čia pat, bet pats mačiau, kaip iš lietaus balos varna sveikuolė vandenį gėrė – negilu, tad pritūpė, galvą paguldė šonu, kad snapą apsemtų, siurbtelėjo, ir tai kartojo, kol atsigaivino. Į saugomų gyvūnų bylą varnų, kad ir nepaprastai sumanių, gamtininkai gal neįtrauks, bet Kuršių nerijos istorijoje jos jau įrašytos. Nidos muziejaus ekspozicijoje, lyg vaizdžiame Edgaro Alano Po detektyve, atskleidžiama, kaip čia, kažkada, varnos buvo gaudomos tinklais, nutrenkiamos, užgeriamos, sūdomos, skanaujamos.
 Kiti jūrų marių skrajūnai – kirai, tarsi vėjo sparnais siaučia Nerijos padangėse. Vienas jų pulkas klykdamas sukasi virš uosto, kitas, tarsi žuvų tuntas sprunka nuo kranto, o tada pabyra, pavieniui tolsta kas sau, atrodo, nebegrįš, bet, žiūrėk, persigalvojo, ir štai jau vėl sklęsdami nutūpia ant prieplaukos molo, ant laivelio, boto stiebo ar raudono plūduro. Stebėdamas kirus pagavau mintį – mūsų žvilgsnis Nerijoje blaškosi kaip ir šie paukščiai, – tai plaukia jaukiais pušynų smėlynų kraštovaizdžiais, džiaugiasi linksmais vasariškais įspūdžiais, spalvomis, tai šauna į saulėtas aukštumas, ar nuklysta į tuščią jūros horizontą, – bet akių neatitrauksi, atrodo, ten, į jūros tolumas, ir pats jau persikėlei... Pasijauti kybąs šalia balto debesies – kaip ketvirtosios dimensijos klajūnas, žemė nutolo, bangos plukdo tavo mintis, o jos – pavirsta bangomis?
 Matymo laisvas polėkis, giminystės su gamtos galiomis pajauta – gal būt, svarbiausi  buvimo Nerijoje atradimai, vertybės, kurios žadina asmens kūrybinę raišką.
 Bandydamas perprasti Kuršių nerijos slaptingą trauką esu taręs – šiame trapiame, – vėjų, audrų ir vandenų suplukdytame smėlio ruoželyje – eldijoje, kaip niekur kitur, gali patirti nuolatinį kūrinijos atsinaujinimą, tarsi pradžios versmę, gyvastingą gamtos stichijų – vandens, žemės, oro ir ugnies žaismę. Visoje mūsų Žemės planetoje tokios ypatingos vietovės žinomos nuo seno, jos garsios savita būties estetika, istoriniu likimu, gamtos dovanomis.

K.K.Šiaulytis. Varna smalsuolė.
 2016. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Šermukšnio kopa.
 2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Paskutinis saulės žvilgsnis į Nidos uostą.
 2018 08 29. Akvarelinis škicas. 24 x 32
***
Rugpjūčio 29 d. Nidoje, uoste stebėjau besileidžiančios saulės
 spindulingą tapybą čia susispietusių jachtų stiebuose, marių vilnyje
 - plūduriavo auksas, skraidė žvaigždės, liejosi purpuras 
- Nidą jau dengė Urbo kalno šešėlis, 
o uostas spindėjo, lyg kokia pasakiška švytinti sala.
 Tačiau šešėlis greitai plėtėsi, slinko artyn -
 akvarele pagavau tik paskutines saulės nulietas spalvas. 
Netikėtai pasirodęs "Kuršis",
su tarsi kino teatro ekranas tviskančia bure, irgi stabtelėjo mano škice...

K.K.Šiaulytis. Nida. Purvynės pakrantėje. Permaininga šviesa.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplaukoje. Dulksna.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32


2018 m. rugsėjo 2 d., sekmadienis

Kuršių nerijos akvarelės (1). Rudenėjančios Nidos darvasara

K.K.Šiaulytis. Debesis pietiniame Nidos pamaryje.
 2018. Akvarelė. 29.7 x 42 
***
Stebėdamas virš Kuršių marių lyg paradui išsirikiavusius kuplius debesis,
 nutariau vieną jų nuleisti ant smėlio, į miglių ir rugiaveidžių lankas.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 Kuršių nerijos akvarelės (1)


Rudenėjančios Nidos darvasara


 Ne kartą buvodamas rudenėjančioje Kuršių nerijoje, aptikau čia esant penktąjį metų laiką – darvasarą. Ji kasmet prasideda paskutinę rugpjūčio savaitę ir tęsiasi keturiasdešimt dienų!
 Visi mes, lietuviai, esame kaimo vaikai ar vaikaičiai, gal todėl taip jausmingai reaguojame į orų, gamtos permainas, gebame patirti net speiguotos žiemos malonumus, kartu su paukščiais parskrendame į savo pavasarius, ir taip elegiškai išgyvename besibaigiančios vasaros atodūsius!
 Važiuoji iš Vilniaus į vakarus, Klaipėdos kryptimi, stebi – neseniai javais lingavusios lygumos plikos – vos ražienos boluoja, pakelės reklaminių skydų kalvelės sugrėbstytos naujais arimais, ganyklose karvės nuobodžiaudamos kremta pabodusią žolę, gali pamatyti ir stirnų būrelį, bet kaimynai gandrai – jau išskridę, paliko kaimus, miestelius draugingosios kregždės, tik, kokioje šlapynėje dar šmėsteli, klykteli pempė, ir ji – liūdi prabėgusios vasaros...
 Už Kuršių marių – viskas kitaip! Nerijoje nebūna nei rugiapjūtės, nei rugsėjų, tiesa, pajūrio Ilgojoje (apsauginėje) kopoje keroja nesuskaičiuojami hektarai miglinių šeimos augalo, rugiaveidės, sąžalynai, bet jų, nei sėti, nei pjauti nereika. Kuršių nerijoje žemdirbiai negyvena, o sėja ir pjauna – vėjai. Jie dar ir padangėse piemenauja – gainioja debesis, kilnoja rūko skraistes, skraidina smėlio sūkurius.  Čia, besikeičiančio metų laiko ženklai kitokie – marga atostogų karuselė sustojo, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida, po pajūrio malonių ištroškusių svečių antplūdžio atgauna savo svarias, romias spalvas - nesuskaičiuojami raudonodžių poilsiautojų pulkai jau sugrįžo prie kompiuterių, jų automobilių šonai dabar blizga Telšių, Alytaus, Kauno, Vilniaus gatvėse.
 Nerijoje tęsiasi vasara – Baltija vilnija, glosto, vilioja paplūdimio kūną, reti mauduoliai šoka svajingą tango apkabinę tamsias bangų keteras... Žvelgi nuo Ilgosios kopos (ji pakrantėje nutįsusi keliasdešimt kilometrų), – spindinčio smėlio kristalų tolumos vyniojasi lyg begalinis pergamentas vos pamargintas žmonių figūrėlėmis, tarsi pastelės štrichais.
 Nidoje, tų vaikščiojančių štrichų daugiau, tyrinėti penktąjį metų laiką jau renkasi teptukus pagalandę dailininkai, medžiojantys vizualybę fotografai, sapnuojantys marių ešerius žvejai, ir šiaip suplaukę, gal miglų suvilioti, visokie keistuoliai, romantikai. Po naktinio grybų lietaus – ankstų rytą, visus dabartinius Nidos svečius sutiksi Nerijos miškuose – vieni klampoja kalnapušių šilelių takų labirintais, kur, nors ir pamatęs kokį rudakepurį, tik akimis gali įsibrauti į fantastiškus kerpėtus šabakštynus. Kiti braido aukštus beržynų žolynus, saugodamiesi neužminti kokio raudonviršio, treti, palvės samanynuose lyg gėles skina ūmėdes, kažkodėl palikdami tupėti, šalia, saulėtose lomelėse, pasklidusius kazlėkų pulkus. Ketvirti, turi savo slaptas miškelių dausas, į kurias kelią žino tik jie – tikrai nerasit ir mano „kranto“, kur aš vis džiaugiuosi baravykų peizažais.
 Popietę grybautojai grįžta į Nidą, netrukus grybų derlius jau smilksta keptuvėse, žinia, nemaža dalis makavykų sulaukia (džiovinti ir marinuoti stiklainiuose), gruodžio švenčių – smėlio prieskonis, pušų aromatas primins pamario nuotykius.
 Pavakare, ant Nidos uosto molų renkasi meškeriotojai. Ne visiems vienodai sekasi karšius, pūgžlius skaičiuoti, bet juokauti, matyt, visi žvejai  sugeba, aš, šalia, tapau saulėlydžio atšvaitus, tad girdžiu kaip jie šposauja, o atsiliepdami skambintojams telefonu, greitakalbe pasakoja – „pas mus, Nidoje, darvasara“...

***
Šis straipsnis, publicistinė esė, ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante, adresas - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19745-09-06-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-kursiu-nerijos-akvareles-1


K.K.Šiaulytis. Skulptūra "Nidos briedis". 2018.
 Akvarelinis škicas. 32 x 24
***
Nidoje, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos 
sodyboje lankytojus sveikina Nerijos gamtos simboliu pripažintas Briedis.
 Paminklą sukūrė skulptorius Saulius Juchnevičius.
Sklinda gandas, jog patrynus skulptūrinio briedžio nosį,
 netrukus, Neringos miškuose, o gal pajūryje, pamaryje, pamatysite gyvą briedį.



K.K.Šiaulytis. Nida. Žvejo namas. 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Debesijos . 2018. Akvarelė. 42 x 29,7
***
Nida. Žvejų uostelis.
Marių debesijų miražai slenka padange lyg sulėtinto
 kino filmo kadrai: vaizdas trimatis, plačiaekranis -
jame stebi kylančias, tirpstančias, švytinčias, nyrančias, tolstančias formas -
matai šviesos karalystės užuominas -
ar gali kokie fejerverkai prilygti tiems aukštumų reginiams. 

K.K.Šiaulytis. Moliūgų sodas. Nida, Skruzdynės 18.
 2018. Akvarelė. 29.7 x 42 
***
Tikras, senovinis ir kasmet moliūgais derlingas sodas... :)

K.K.Šiaulytis. Mariose sklaidosi miglos. 2018. Akvarelė. 24 x 32
***
Kad ir kaip greitai lietum akvarelę,
 nesuspėsi pavaizduoti marių reginių permainas
 - tirpsta, nyksta rytinio rūko šydas, 
vėjas, nematomais mostais supa vilnis kaip panorėjęs, 
o debesys, tarsi šaipydamiesi, kol merkei teptuką -
jau kitu atspalviu nudažė padangę. 
Belieka tapyti tą nuolatinį kitimą.

K.K.Šiaulytis. Žvelgiant nuo Dailininkų rago. 2018. Akvarelė. 24 x 32

2018 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Druskininkų impresijos (2) Ratnyčios srauto Saulės takas

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios srauto Saulės takas. 2015. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Druskininkų impresijos (2)


Ratnyčios srauto Saulės takas


 Miškingo Druskininkų krašto upelė Ratnyčia, lyg sidabro gija siuva tarp Latežerio ir Nemuno pabirusius gamtos perlus – našius pušynus, juodalksnių giraites, dar ir samanų kalvas, grybų daubas, mėlynių sąžalynus, kvapnius pakrančių avietynus, žiedų pievas, gudobelių sodus – visa tai surenka į vaizdų vėrinį, kuris, saulei mainantis, nuolat kinta, vis kitaip suspindi keliautojų, pėsčiųjų riterių akyse. Tokio titulo – Pėsčiasis Riteris – pirmasis nusipelnė mokslininkas, rašytojas, profesorius Česlovas Kudaba, savo kūryboje atskleidęs atidaus, vienišo žygeivio, Stebėtojo patirtis. Profesorius yra aprašęs ir Ratnyčią, jos ištakas, paupiuose pabirusius kaimus, čia, gamtos jėgų ir žmogaus veiklos suformuotus kraštovaizdžius, reginius.
 Atvykėliai, kada pabuvoję, sveikatos šaltinių Druskininkuose ieškoję, tuoj patiria ir čionykščių upių  gaivinančias dovanas – galingos Nemuno tėkmės romuvą, Ratnyčios gyvastingą būdą – atrodo, ji, prieš pasinerdama Nemunan, skuba išdalinti visiems, šiluose, gojuose surinktas saulėtas godas.
 Jau nuo seno, vienu svarbiausiu poilsiautojų ritualu tapo pasivaikščiojimai kurorto upių pakrantėmis. Ratnyčios skubri tėkmė, jos pakrančių scenovaizdžiai žiūrovų dėmesio sulaukia pačiame Druskininkų centre, kur upė šniokšdama palieka K.Dineikos sveikatingumo parko tvenkinio kaskadas ir toliau skuba tarp aukštų krantų, maudydama vagos sraunumoje įstrigusius akmenis. Pavėsingas paupio parko takas nuo Čiurlionio gatvės tilto iki santakos su Nemunu – bene populiariausia kurorte romantiškų pasibuvimų vieta. Čia pat, prie grakštaus Santakos tilto prigludusi, vaikštinėtojų laukia viena gražiausių Lietuvoje parko skulptūrų – B.Vyšniausko „Ratnyčėlė“, sukurta 1959 metais. Savo kelionių albume esu rašęs: „Alegorinės upių, upelių, šaltinių dievybės ir deivės dažnai vaizduojamos Antikos ir vėlesnių laikų dailėje. Vandenų galybių suasmenintos figūros gausios baroko epochos parkuose, miestų skveruose, aikštėse. Europoje tikriausiai nerastume XVII-XIX amžiais įkurto parko, kuriame nebūtų skulptūrų vaizduojančių Okeaną, Nilą, Tiberį, ar vandenyse žaidžiančių nimfų. Tačiau Lietuvoje, tai, matyt vienintelė, upę, kaip asmenį, vaizduojanti skulptūra.“
  Žymiausias sveikatingas Ratnyčios pasivaikščiojimų maršrutas „Saulės takas“, įrengtas dar anais, gelžbetoninio mąstymo laikais, 1972 metais. Miškininkas Vytautas Urnevičius su tikra girininko (ar girinio) išmone konstravo šalia Ratnyčios bėgantį taką. Medžio meistrai drožė stovylas, kad pasivaikščiojant būtų kur žvilgsniui nuklysti, surentė plačius suolus prisėsti, o ilgesniam poilsiui skirtas pavėsines, bei tiltelius, lieptus rentė iš kreivų stuobrių. Ano meto poilsiautojai nenutrūkstamu srautu skubėjo patirti „Saulės tako“ atgaivą. Prasidėjus naujiems, visuotino automobilizmo laikams, kurorto svečiai, kaip ir druskininkiečiai, primiršo pasivaikščiojimus – dailieji tilteliai sugriuvo, mediniuose puslapiuose iškaltos poetų eilės apžėlė kerpėmis, ant plačiųjų suolų, dažniau nei žmonės, pelėdos nutūpdavo...
 Bet štai, jau  keleri metai, „Saulės takas“ vėl atgyja, dabar jis prasideda ties Alkos tvenkiniu, ir lyg sausumos upokšnis, bėga šalia Ratnyčios, pėstieji mina juo pasirinkę kryptį – kas pasroviui, kas prieš, stebėdami vis nelauktai atsiveriančius gamtos reginius. Nuo tiltelių – saulės nuauksintus upės dugno smėlius, keistų, slėpingų vandens augalų buveines, brūzgynus, stebi, kaip pakrantės medžių kamienais kopinėja bukučiai, lipučiai, vandenin sumerktas alksnių šaknis tyrinėja juodieji strazdai.  Take dabar sutiksi ir dviratininkų, tačiau jie, besirūpindami vairavimu, daug ko nepamato, nepastebi... Keliauti šiuo taku geriausia vienam, žinia, gal kartais ir sutrinki, išgąsdintas medį kirsti sumaniusio genio, bet jauti, kad gamta atsivers tik asmeninio susitikimo su ja akistatose. Prasiveria, atrodo tik tau pažvelgti skirti langai – štai, poilsiui pasirinkto suolelio kaimynystėje medyje lizdui šakas snapu laužo grakštus keršulis, kitą kart uodi žydinčių žolynų žiedadulkių debesis, kuriuos margais sparnais sklaido drugelių eskadrilė, o laukymėje prisėdęs tapyti matai – tave,  iš debesų aukštumos apžiūrinėja kažkoks sklandytojas – gal suopis, gal peslys? 
 Kartą, stebint saulės spinduliais pervertą Ratnyčios tėkmę, kilo mintis, jog jos varde glūdi užkoduota slaptinga žaismė – tie mūsų protėviai, kurie kažkada davė upei vardą, sujungė du žodžius – Ratas ir Nytis. Žodžio „ratas“ pati seniausia reikšmė – „Saulės diskas“, „nytis“ – tai ir gija, ir spindulys. Taigi, anų laikų žmonėms upės vardas Ratnyčia – Saulės gija, o gal – Saulės takas?  Akvarelininkui tapyti tokios upelės peizažus lengva, pasisėmei jos gyvo vandens – ir pusė darbo padaryta – pats vanduo liejasi popieriaus lakšte, kuria savo atvaizdus...
***
Šis tekstas - publicistinė esė ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante. Malonaus pasižvalgymo! - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19674-08-26-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-druskininku-impresijos-2

K.K.Šiaulytis. B.Vyšniausko skulptūra "Ratnyčia" (1959). 
2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios tėkmė smėliuose . 2017. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Tiltelis "Saulės take". 2004. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Medžio skulptūros, skirtos "Saulės tako"
 kūrėjui  miškininkui Vytautui Urnevičiui. 2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios pavasaris. 2017. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia pavasariškame slėnyje. 2017. Akvarelė. 24 x 32.
 Privačioje kolekcijoje

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios auksas. 2013. Akvarelė. 24 x 32