K.K.Šiaulytis. GALERIJA: balandžio 2020

2020 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Velykiniai atvirukai - kūrybingiausios metų šventės ženklai

Antanas Jaroševičius. Velykinis atvirukas.

Šlapelienės knygyno išleidimas. Nr. 16 (1910 m. ?)

Kęstutis K.Šiaulytis

Velykiniai atvirukai –
kūrybingiausios metų šventės ženklai

Didysis mūsų, krikščioniškojo, pasaulio įvykis – Kristaus Prisikėlimas, prieš beveik du tūkstančius metų atvėrė naują žmonijos erą. Tą permainą mininti šventė, Šv. Velykos – tarsi žmonių pavasaris. Gamtos pavasaris žadina vandenis, žemę, medžius ir želmenis, paukščius, visokiausius gyvius, o Velykos – savaip gaivina žmonių širdis, pakelia jas kūrybos džiugesiui. Nieko nuostabaus, kad nuo seniausių laikų, šalia religinių apeigų, ši šventė apipinta linksmais papročiais, dainomis, šokiais, net išdaigomis bei visokiais nutikimais. Kiek kūrybingo polėkio Vilniaus verbose, Velykinių kiaušinių marginimo tradicijoje! Su verbomis ir margučiais siejasi ir įvairiausi jaunuomenės žaidimai, varžybos, vaidybiniai šėliojimai. Atrodo, visos mūzos dalyvauja pavasariškoje Velykų epopėjoje. O nuo XIX amžiaus pabaigos į šios šventės sūkurį įsiliejo ir poetiški, meniški sveikinimai Velykiniais atvirukais!

Atrodo, kažkur turėjo dingti, sunykti kažkada išleisti atvirukai, bet pasirodo, daugybė jų saugoma privačiuose bei muziejų, bibliotekų rinkiniuose. Žinomas atvirukų kolekcionierius šiaulietis Petras Kaminskas yra išleidęs solidų albumą-katalogą „Velykiniai sveikinimo atvirukai 1905-1944“.

Šiemet spaudoje pasirodė kvietimas aplankyti virtualią profesoriaus Liudo Mažylio senų velykinių atvirukų parodą, kurią jis pavadino „Pavasarinis atgimimas“. Parodoje profesorius pristato atvirukus aprėpiančius visas su Velykų laiku siejamas šventes – nuo Užgavėnių iki Sekminių. Pasižvalgykite šiame rinkinyje – dailininkų kurti skaidrūs pavasariški motyvai pražydę visokiausiais gėlynais, linksmi geltonų viščiukų „portretai“ bei Velykų zuikių nuotykiai praskaidrins jūsų dieną. Parodos adresas - https://liudasmazylis.lt/2020/04/09/virtualioje-parodoje-velykiniai-atvirukai-is-prof-liudo-mazylio-asmenines-kolekcijos/

Kviečiu ir aš į savo internetinę „Galeriją“, ten publikuoju keliasdešimt antikvarinių atvirukų, kurių dalį matote šiame puslapyje. Kiekvienas atvirukas turi, pasakoja savo istoriją, bet žvelgiantysis į juos, tegul įpina ir savo prisiminimus.

Įdomu, ar visaaprėpiantis internetas surinks savyje visus kada nors pasaulyje spausdintus ir pieštus Velykinius atvirukus? Manau kad ne – mat sekdami dailininkais, atvirukus šiai šventei mėgo kurti – piešia, lipdo ir dabar, tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Pasirodo, sugalvoti linksmą, nuotaikingą atviruką, jį nupiešti – ne mažiau įdomu nei puošti margutį. Galima teigti – Velykinių atvirukų kūryba yra tapusi nauja šios pavasariškos šventės tradicija.

Atvirukų kolekcionieriai – filokartininkai, ne tik juos renka, bet ir tyrinėja. Papasakosiu tokią istoriją.

Velykinių atvirukų gausoje išsiskiria Velykinio zuikio motyvas. Iš kur atsirado šis herojus? Kas jį įkinkė į vežimaičius margučius gabenti? Pasirodo, Velykų zuikis tarptautiniu herojumi, tik vos populiarumu nusileidžiančiu Kalėdų Seneliui, tapo dėka atvirukų. XX amžiaus pradžioje daugiausia puikių, spalvingų atvirukų buvo spausdinama Vokietijoje. Kitose šalyse ant tokių atvirukų prekybininkai tik užspausdavo sveikinimo įrašą savo kalba. Vokiečių mitologinėje tradicijoje zuikis buvo auštančio pavasario deivės Ostaros (lietuviškos Aušrinės) ištikimas palydovas. Žodis Velykos, vokiškai „Ostern“, manoma kilęs iš šios deivės vardo. Taigi zuikis šioje šalyje teisėtai tapo Velykų šventės dalyviu. Bėgant metams sukurta smagių istorijų apie ilgaausį – pasakota, jog jis kiaušinius renka, gal net ir deda, margina, paskui kokiais ratais pas žmones išvežioja, vaikams dovanoja. Dailininkai tas istorijas perpasakojo piešiniais ir štai, jau šimtai, tūkstančiai zuikių keliauja, šuoliuoja atvirukais. Kaip minėjau, Vokietijoje spausdinti atvirukai plito visame pasaulyje, o su jais kartu – ir Velykinio zuikio istorijos.

Atvelykis, Lietuvoje dar vadinamas Vaikų Velykomis. Margindami kiaušinius, neužmirškite kartu su vaikais nupiešti ir Velykinį atviruką!

2020 04 16

Šis straipsnis, publicistinė esė, bei pluoštas atvirukų publikuojami laikraštyje "Lietuvos aidas". Skaitykite ir laikraščio internetiniame variante - http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/23580-04-17-velykiniai-atvirukai-kurybingiausios-metu-sventes-zenklai?fbclid=IwAR3x-3VtpwzkRUoiUIQ7hymVFiyOEgXGwyztRm1EVm-GoSGy5d5gvTVEsyA

Antanas Jaroševičius. Velykinis atvirukas.

Šlapelienės knygyno išleidimas. Nr. 17 (1910 m. ?)

Paulius Galaunė. 1916 m. Velykinis atvirukas

Lietuva. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas

Vokietija-Lietuva. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija. Išsiųstas į Kėdainius

Lietuva. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas

"Spaudos fondas" 7. (išsiųstas 1943)

Vokietija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas

Vokietija-Lenkija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija, reljefas. Išsiųstas Vilniuje 1914 m.

Vokietija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija, reljefas. 1916 m.

Vokietija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija.

Išsiųstas Lietuvoje 1936 m. Marijampolės pašto viršininkui

. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija.

Išsiųstas iš Kinijos, Harbino į Vilnių 1932 m.

Latvija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Išsiųstas į Rygą 1939 m.

Vokietija-Rusija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija, reljefas.

Išsiųstas iš Rygos į Kauno guberniją, Sudargą 1914 m.

Vokietija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija, reljefas.

Išsiųstas Rygoje 1913 m.

Vokietija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija.

Išsiųstas Lietuvoje į Kėdainius. 1931 m.

Vokietija-Rusija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija, reljefas. Išsiųstas į Vilnių 1910 m.

Lenkija, Lvovas. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas

Išsiųstas 1925.

Latvija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija.

Išsiųstas iš Latvijos į Lietuvą, Subačių. 1933 m.

Latvija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Lenkija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija.

Išsiųstas iš Lenkijos, Čenstachavos į Lietuvą, Naująją Vilnią. 1939 m.

Vokietija-Latvija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija. Išsiųstas 1931 m.

Vokietija-Lenkija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija. Išsiųstas Vilniuje 1931 m.

Vokietija-Rusija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija, reljefas.

Išsiųstas 1913 m.

Vokietija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas

Vokietija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija, reljefas. Išsiųstas 1910 m.

Rusija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija. Išsiųstas 1915 m.

Vokietija-Rusija. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija. Išsiųstas 1912 m.

Latvija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas

Vokietija-USA. Aukso amžiaus (1895-1918) Velykinis atvirukas.

Chromolitografija, reljefas.

Vokietija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas

Lenkija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas.

Išsiųstas 1936 m.

Šveicarija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Velykinis atvirukas

Vokietija. Aukso amžiaus (1895-1918) Sekminių atvirukas.

Chromolitografija. Išsiųstas Karo lauko paštu. 1917 m.

Vokietija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Sekminių atvirukas.

Chromolitografija.

Vokietija. Sidabro amžiaus (1918-1939) Sekminių atvirukas.

Išsiųstas 1925 m.

2020 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

"Į pagalbą sienlaikraščiams". Humoro žurnalas "Šluota"

K.K.Šiaulytis. Socializmo statybose. 1984?

Karikatūra. Publikuota leidinyje "Į pagalbą sienlaikraščiams"

"Į pagalbą sienlaikraščiams"

Temos apžvalga

Anų laikų humoro žurnalas "Šluota"

komunistų partijos CK buvo įpareigotas leisti lakšto pavidalo

satyrinių piešinių biuletenį "Į pagalbą sienlaikraščiams".

Jame tilpo keliolika "gamybinių" karikatūrų skirtų

šviesios ateities statybą trukdantiems reiškiniams pašiepti.

Šis leidinys pasirodydavo kartą per ketvirtį, buvo prenumeruojamas,

jį užsisakydavo įvairios Lietuvos įmonės, įstaigos, kolūkiai.

Manau, didesnės organizacijos,

kaip pavyzdžiui Naujosios Akmenės Cemento gamykla,

prenumeravo keletą "ĮPS" egzempliorių,

nes aštri publicistika buvo laukiama ne viename ceche.

Sienlaikraščių redaktoriai iš spaudos lapo

išsikirpdavo reikiamą karikatūrą bei

prie jos prirašę aktualų tekstą patalpindavo sieniniame laikraštyje.

Tokios vietinės publicistikos rengėjai dažnai ir patys piešė,

galando satyros plunksną.

Tarp kitų privalomų sienlaikraščių

(dar buvo informaciniai, komjaunimo, profsąjungų ir kt.),

satyriniai išsiskyrė smagia išvaizda, skaitytojų buvo mėgiami.

Dislokacija ir eksterjeras

To meto sieniniai laikraščiai tapo neatsiejama įvairiausių

gamybinių interjerų dalimi ir puošmena.

Jie kabojo vestibiuliuose, šalia valgyklų, aktų salėse, koridoriuose.

Kiek teko matyti, tie sieniniai įrenginiai dažniausiai buvo plačios,

stalių, liaudies meistrų pagamintos išvaizdžios,

drobe, pliušu aptrauktos lentos su iškalbingais drožinėtais

ar net iš metalinių raidžių sudėliotais

pavadinimais: "Sprigtas", "Spyglys", "Yla", "Ežys", "Žaibas".

Spėju, kažkur gyvavo ir įdomesnėmis antraštėmis

besipuikuojančių sienlaikraščių, pvz.: "Pilypo pašiūrė",

"Raseinių Magdės rykštė", "Karti ašarėlė", "Šaltas dušas", "Humoro kuoka"...

Plėtra ir pabaiga

Leidinys "Į pagalbą sienlaikraščiams" buvo spausdinamas

15 tūkstančių tiražu, vieneto kaina - 15 kapeikų.

Numerio honorarinis fondas - 600 rublių, tad "Šluotos"

atsakingasis sekretorius Jonas Sadaunykas,

skirstęs piniginį atlygį už piešinius,

juokaudavo: - Tai leidinys - "Į pagalbą dailininkams".

Tačiau "gamybinę" karikatūrą buvo gan sunku

sugalvoti, nupiešti - temos buvo senai išsemtos,

trūkumai, kuriuos reikėjo pašiepti - dešimtmečiais vis tie patys.

Sovietmečiui įpusėjus, kai pradėjo blėsti komunizmo

statybos įkarštis, įmonėse rasti satyrinio

sienlaikraščio rengimo entuziastų tapo Neįmanoma misija.

Profsąjungos veikėjai, kuriems dažniausia pavesdavo išsaugoti vietinį

satyros gaivalą, rado išeitį -

jie tiesiog ant "Ežio", "Spyglio" lentos prisegdavo visą

kas ketvirtį įstaigą pasiekiantį "Į pagalbą sienlaikraščiams" lakštą.

K.K.Šiaulytis

2020 04 09

K.K.Šiaulytis. - Kol gausime dujokaukes, naudosime darbines pirštines!. 1983?

Karikatūra. Publikuota leidinyje "Į pagalbą sienlaikraščiams"

K.K.Šiaulytis. Žiema statybose. 1985?

Karikatūra. Publikuota leidinyje "Į pagalbą sienlaikraščiams"

K.K.Šiaulytis. - Na, mielas redaktoriau, kuriame savo sienlaikraščio

straipsnelyje, girdėjau, mane sukritikavai?

1985? Karikatūra. Publikuota leidinyje "Į pagalbą sienlaikraščiams"

K.K.Šiaulytis. - Ei,tu, jaunikle!

Tupėk ramiai! Žiūrėk, kiek žmonių mus skaičiuoja...

1982? Karikatūra. Publikuota leidinyje "Į pagalbą sienlaikraščiams"

K.K.Šiaulytis. - Kur vyrai, važiuojate?

-Stiklo tarą parduoti...

1986? Karikatūra. Publikuota leidinyje "Į pagalbą sienlaikraščiams"

K.K.Šiaulytis. Nauji laikai. 1990.

Karikatūra. Publikuota leidinyje "Į pagalbą sienlaikraščiams"

2020 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Giedrė Milkevičiūtė. Dailininkas Kęstutis Šiaulytis: "Humoras padeda nugalėti stresą"

Žurnalas "Savaitė"

Bene didžiausią Lietuvoje tiražą (180 tūkstančių) turinčiame žurnale

"Savaitė" skelbiamas žurnalistės Giedrės Milkevičiūtės

interviu su manimi.

Kalbame apie karikatūrą - humorografiją,

styros ir humoro žurnalą "Šluotą" bei optimizmą.

Giedrė Milkevičiūtė.
Dailininkas Kęstutis Šiaulytis:
"Humoras padeda nugalėti stresą"

– Labiausiai žmonės jus pažįsta kaip karikatūrininką.

Vien tai byloja, kad į gyvenimą žvelgiate anaiptol ne pro rožinius akinius.

Tai kokie tie jūsų akiniai? Ar dažnai juos keičiate?

– Į jūsų klausimus norėčiau atsakyti piešiniais, o ne žodžiais, bet taip, matyt, bus glausčiau. Pasaulio matymo akinius keičiau keletą kartų. Spaudos dailininko karjerą pradėjau dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, 1969 m. Tada mano piešinius spausdino žurnalas „Moksleivis“, o tais pačiais metais pirmuosius honorarus už karikatūras gavau iš jūsų leidinio pranokėjo – savaitraščio „Kalba Vilnius“. Netrukus juokavau ir satyros ir humoro žurnale „Šluota“. Tai man buvo didžiulis pasiekimas – nuo vaikystės skaičiau šį leidinį (tėvai prenumeravo), išmokau suprasti ir vertinti pieštinį humorą. Dar paaugliui dailininkai karikatūrininkai tapo neakivaizdiniais draugais, o dabar – jau ir kolegomis, bičiuliais. Priminsiu skaitytojams jų pavardes: tai Arvydas Pakalnis, Vitalijus Suchockis, Andrius Cvirka, Algirdas Šiekštelė, Andrius Deltuva, Jonas Varnas, Fridrikas Samukas, Romas Palčiauskas, Juozas Juozapavičius... Dar reikėtų išvardyti bent dvidešimt labai populiarių to meto karikatūrininkų. Visi jie pripažino ne rožinius, ne rausvus atspalvius, bet ir ne juodus – sakyčiau, jų kūryba, kaip ir viso „Šluotos“ žurnalo, vadovaujamo redaktoriaus Juozo Bulotos, buvo kupina humoristinio optimizmo. Ideologinio įšalo sukaustytoje sovietinėje kasdienybėje tas šluotietiškas optimizmas buvo tikra atgaiva, tad nieko keista, kad žurnalas būdavo tiesiog per dieną išgraibstomas visuose spaudos kioskuose. „Šluota“ išeidavo du kartus per mėnesį, numerio tiražas pasiekė 120 tūkst., o kiekvieną žurnalą iki suskaitymo vartė mažiausiai 6–9 žmonės. Nesunku apskaičiuoti, kiek sekėjų turėjo šis leidinys.

– Kada piešti karikatūras tapo jūsų kasdiene veikla?

– Kai 1978 m. mane pakvietė dirbti į „Šluotą“ dailininku. Tuomet kūriau ir komiksus, iliustracijas, šaržus. Nuo 1992-ųjų ėmiau leisti žurnalą vaikams ir moksleiviams „Žaliasis laikraštis“, kuriame svarbiausia tema buvo gera nuotaika! Tuomet nelauktai, jūsų žodžiais tariant, pakeičiau akinius – įsitraukiau į edukacinę veiklą: ėmiausi organizuoti tarptautinį vaikų piešinių konkursą „Gamtos pasaka“, parengiau dailės mokymo priemonių, parašiau tris dailės vadovėlius. Amžių sandūroje atsirado vėl kiti akiniai – atsidėjau akvarelės menui. Bet spaudos dailininku išlikau iki šiol: periodikoje, knygose ir internete publikuoju akvareles, tekstus, komiksus ir humorografijas – taip dabar vadinu savo piešiamas karikatūras.

– Šių metų balandžio pirmoji, Tarptautinė juokų ir melagių diena,

anaiptol nėra linksma – koronavirusas atsibastė ir į Lietuvą.

Jūsų, karikatūristų, brolija ketino ta proga sostinės „Arkos“ galerijoje

atidaryti karikatūrų parodą. Kaip suksitės iš padėties šioje situacijoje?

– Karikatūrų parodas jau bene 52 metus organizuoja nepailstantis humoristas Jonas Varnas. Manau, jis jau įsigijo naro kostiumą ir, žvelgdamas pro skafandro langelį,

ko gero, atidarys balandinę parodą (šypsosi).

– Kokios temos karikatūros turėjo atsidurti toje parodoje?

Ką įdomaus jūs nupiešėte?

– Pagrindinė tema – žmogus. Parodai pasiūlysiu tą patį darbą, kurį nupiešiau jūsų žurnalui, – apie žmogų sveikuolį (šypsosi).

– Keista, bet sovietmečiu, kai veiklą tęsė dar tarpukariu pradėta leisti jūsų minėta „Šluota“, karikatūrų žanras buvo labai populiarus, o dabar spaudoje rasi vos vieną kitą. Kur nukeliavo tie šmaikštūs ir aktualias temas vaizduojantys piešiniai?

– Išties dažnai manęs pažįstami klausia, kodėl Lietuvoje nebėra humoro žurnalo. Daugelis su nostalgija prisimena tas geras akimirkas, kai piešto humoro potekstė skaidrino kasdienybę ir pamerkdama akį sufleravo: nekreipk dėmesio į ideologizuotas kvailystes! Anuomet karikatūrose buvo galima rasti tai, ko stokota sovietinėje informacinėje erdvėje – inovatyvaus požiūrio į pasaulį, vizualinių nuotykių, savotiškos opozicijos to meto rutinai. Dabar visko mačiusius skaitytojus sunku nustebinti. Bet pieštinis, vizualinis humoras ne vien kaip karikatūra reiškiasi plačiai: vaikų periodikoje, knygutėse, daug humoro blyksnių matome šiuolaikinėje dailėje, komiksuose, internautų kūryboje. Beje, tikriausiai ne visi žino, kad karikatūrininkas Jonas Lenkutis internete atgaivino net ir „Šluotą“, čia publikuoja senojo žurnalo piešinius ir naujus dailininkų darbus.

– Interneto platybėse jų ieško anaiptol ne kiekvienas, bet gal verta paieškoti?

– Kiek žinau, dažniausiai karikatūrų pasigenda tie, kurie mėgsta popierinę spaudą. Atsiverti laikraštį ar žurnalą, perverti – akis pirmiausia pagauna tai, kas išsiskiria iš tekstų ir nuotraukų, – grafinius vaizdus: karikatūras, šaržus, trumpus komiksus. Tie dalykai tarsi užveda. Kad pagautum karikatūros mintį, idėją, reikia proto žvalumo. Smagus šaržuotas kokio nors politiko portretas irgi paveikia kaip geros kavos gurkšnis, o tada jau imiesi leidinio puslapius studijuoti atidžiau. Internete visai kitaip vyksta skaitymo procesas, tad ir karikatūra ten reiškiasi šiek tiek kitaip.

– Kiek žinau, jūsų piešinių galima rasti tarptautiniame

karikatūrų tinklalapyje „ToonPool“. Ar jis populiarus?

– Tai jau keliolika metų Vokietijoje, Berlyne, tvarkomas tinklalapis, skirtas viso pasaulio karikatūrininkams. Kiekvienas dalyvaujantis autorius ten turi savo galeriją, manojoje – 3 tūkst. darbų. Čia publikuoju ne vien karikatūras, bet ir škicus, komiksus, savitas autorines spaudos meno formas. Kasdien mano galerijoje pasisvečiuoja gal šimtas smalsuolių, bet ten fiksuojamos tik piešinių peržiūros, mano darbų pažiūrima du trys tūkstančiai. Kviečiu joje apsilankyti.

– Pasukime laiko ratą atgal ir prisiminkime, kad humoras, satyra ir,

žinoma, karikatūros buvo tarsi užslėptas

ginklas prieš sovietinės visuomenės absurdiškumą.

– Na, mes nebuvome pogrindininkai, bet savotišką opoziciją sovietiniam sąstingiui tikrai kūrėme. Daugelis skaitytojų tai įžvelgė mūsų piešiniuose, o cenzoriai, matyt, apsimesdavo, kad nesupranta. Jie atidžiai žiūrėjo, kad tik nebūtų kas nors „antitarybiška“ parašyta žodžiu.

– Ar neteko jums pačiam turėti reikalų su KGB?

– Tiesiogiai – ne. Bet netiesiogiai visi žinojome, kad yra kas mumis domisi studijų metais, nuklauso, ką kalbame draugų ratelyje. Matyt, tiems slapukams rūpėjo ir žurnalistų nuotaikos „Šluotos“ redakcijoje...

– Seniau ir dabar esate žinomas kaip draugiškų šaržų kūrėjas.

Vienas labiausiai žinomų – žiniuone vadintos mokslininkės

biologės Eugenijos Šimkūnaitės. Kokie dar žinomi žmonės jums pozavo?

– Su E. Šimkūnaite susipažinau leisdamas žurnalą „Žaliasis laikraštis“. Ji buvo nepaprasta gamtos paslapčių žiniuonė, puiki pasakotoja, literatė. Žurnalui ji pateikė keletą straipsnių iš savo vaikystės prisiminimų. Mano pieštų portretinių škicų – šaržų turi gal 14 tūkst. Lietuvos piliečių. Piešiau juos įvairiomis progomis – konferencijose, iškylose, ekspedicijose ir puotose, kai paprašydavo. Viename Druskininkų poetiniame rudenyje škicuose pagavau visus poetus, kelias dienas su poezija bendravusius svečius. Tokių nuotykių būta nemažai: esu nupiešęs daugybę žurnalistų, rašytojų, aktorių, politikų, kraštotyrininkų, pedagogų, mokslininkų, šimtinę dailininkų. Viename renginyje sutikau mėgstamą rašytoją Vytautą Bubnį – džiaugiausi, kad jam patiko čia pat atsiradęs portretinis škicas. Kartą dalyvavau žemaičių talkoje tvarkant Vembūtų piliakalnį. Organizatoriams pareiškiau: dirbsiu plunksna. Tą dieną pasiekiau rekordą – specialiuose atvirukuose įamžinau 200 talkininkų.

– Ar piešdamas šaržą su pozuotoju užmezgate ne tik akių kontaktą,

bet ir pagaunate psichologinius bruožus? O garsiojoje buvusio

Seimo pirmininko Česlovo Juršėno kolekcijoje ar yra jūsų pieštas šaržas?

– Dažniausiai piešiu ne šaržą, o škicą. Kai kurie dailėtyrininkai vis dėlto sako, kad mano piešinius galima laikyti savita šaržo atmaina. Nesiekiu tiesmuko šaržavimo, vaizduoju modelio nuotaiką, charakterį, emociją, tikslius veido bruožus. Kai pavyksta linijomis atvaizduoti dvasinę aurą, ir pats stebiuosi, koks geras dailininkas esu (juokiasi). Politiką ir žurnalistą Č. Juršėną esu piešęs ne kartą, kadaise teko bendradarbiauti leidžiant Dainų šventės laikraštį. Mano pieštų portretinių škicų yra daugelio žmonių kolekcijose, kartais man atsiunčia knygų, kuriose autoriai publikavo ir mano pieštus jų portretus. Rašytojas Vytautas Petkevičius man pozavo apsilankęs „Šluotos“ redakcijoje, vėliau tas portretas kabėjo rašytojo darbo kabinete.

– Ar šaržas turi būti gražus ir patikti pozuojančiam žmogui?

Gal buvo kokių nors kuriozinių situacijų?

– Turiu sutikti su nuomone, kad visi žmonės yra gražūs. Yra tekę piešti žmonių, kurie išoriškai dėl ligos ar sužalojimų gal ir atrodytų netinkami blizgaus žurnalo viršeliui, bet piešdamas pamatai – tas žmogus turi nuostabių dvasinių bruožų, kurie spinduliuoja akyse, šypsenoje. Yra buvę, kad nupieštasis pasakydavo: „Čia ne aš“, bet aplink susirinkę pradėdavo prieštarauti: „Vytautai, Onute, tikrai tu!“ Dažniausi taip atsitinka piešiant profilį, mat žmogus nemato savęs iš šono, todėl neatpažįsta savęs. Didelių kuriozų nepatyriau, bet kartą yra buvę taip: jaunuolis, kuris jau kūrė savo įvaizdį kaip valdininko (kostiumas, kaklaraištis ir kt.), kai jį nupiešiau, pasakė: „Tu – pavojingas žmogus, kiaurai permatai.“ Mat nupiešiau jo jaunatvišką padykusio vaikio veidą – jis atpažino. Tiesa, dažnai tenka piešti šaržus, portretus iš nuotraukų. Taip būna, kai kas nors užsako politiko ar bičiulio jubiliejinį linksmą portretą, atsiunčia man nuotraukas arba jas randu internete. Ten pat ieškau ir sportininkų ar istorinių asmenybių veidų, kai sugalvoju tą žmogų pavaizduoti kokioje nors iliustracijoje, atviruke ar humorografijoje.

– Kęstuti, esate įspūdingo ūgio ir stoto vyras. Gal buvote sportininkas?

Juk ne iš balos ta gausybė jūsų pieštų karikatūrų sporto tema?

– Būdamas moksleivis žaidžiau Akmenės rajono krepšinio rinktinėje, lankiau tinklinio treniruotes. Sportą visada lydi gera nuotaika, tad ir humoras čia pat.

– Kaip pavyksta derinti savyje karikatūrininką, akvarelininką, škicuotoją?

– Taip rūšiuojant ir daugiau turiu ką derinti – manau, kad kūryboje esu modernus romantikas. Matau realaus pasaulio grožį ir vis noriu jį perteikti akvarelėse, piešiniuose, bet kuriu ir savitas įsivaizduojamas situacijas, reiškinius, įvaizdžius karikatūrose, komiksuose, dadaistinėje grafikoje. Galiausiai visus savo darbus tarsi apibendrinu kaip spaudos žmogus – aptariu tekstuose, publikuoju internete ar popieriuje. Dar, kaip romantikas, kolekcionuoju senus atvirukus.

– Kas, be dailės ir sporto, jums dar prie širdies?

– Dailėje sutelpa viskas. Mėgstu keliones, pasivaikščiojimus lietuviškame peizaže. Aš jį matau dailininko akimis, gal todėl mūsų kraštovaizdžiai man mieliausi. Kur kitur rasi tokių efektingų gamtos kampelių? Tokios kalvų, upių, ežerų, miškų darnos kaip Lietuvoje niekur daugiau nėra.

– Ko palinkėtumėte humorą ir nekaltą melą mėgstančių žmonių mėnesio,

dar vadinamo „apriliumi“, proga mūsų žurnalo skaitytojams?

– Pirmiausia – optimizmo. Antra, gaivinti savyje kūrybinę dvasią, o ji reiškiasi nebūtinai piešiant ar rašant – gyvenimo stebėjimas, dalyvavimas kasdienybės verpetuose irgi yra kūryba