SARTŲ EŽERO MUSTANGAI

K. K. Šiaulytis. Sartų ežero vandenų ristūnai. Iliustracija

Kęstutis K. Šiaulytis 

SARTŲ EŽERO MUSTANGAI

 Apžvelgiant garsųjį Sartų ežerą iš gandro skrydžio (paprasčiau patyrinėti „Google“ žemėlapyje), regi tarsi raizgių šakų vandenų medį, ar pinklių antropomorfinių rankovių gestus, bet tuoj kyla ir dar kita asociacija – įvairiomis kryptimis padrikusios ežero atšakos, įlankos, primena laukinių arklių – mustangų tabūno dūksmą, mat kiekviena, didelė, maža ežero įlanka, panaši į žirgo galvą. Manding, senovės aukštaičiai, irgi pamatė tuos arklių siluetus, kad davė ežerui Sartų vardą? O gal, kokios laumės taip sprendė ir lėmė, skirdamos ežerui vardą ir ateitį – tapti garsia žirgų lenktynių ant ledo erdve? Manoma, kad tokios, rogėse įsitaisiusių vadeliotojų varžybos Sartų toliuose vykdavo jau XVIII amžiuje. Šiais laikais, čia jau daugelį metų organizuojama arklių sporto entuziastų pamėgta žiemos šventė. Vasario 3 dieną, šeštadienį, po ilgokos „šlapių“ žiemų pertraukos, Dusetų hipodrome, vėl, kartu su snaigėmis suksis žirgai iš Estijos, Švedijos ir Lietuvos. Tą pačią dieną Dusetų Kultūros centro Dailės galerijoje atsidarys jau septynioliktąjį kartą rengiama  tarptautinė paroda „Žirgas mene“. Joje kabo ir mano humorografija, kurią „LIETUVOS AIDO“ skaitytojai matė praeitame laikraščio numeryje – „Dusetos. Sartų ežero žvejo nutikimai”.

 Ne kartą, kartu su kitais dailininkais teko buvoti prie šio, penkto pagal dydį Lietuvos ežero. Pagal grožį, Sartams skirčiau dar aukštesnę vietą – akvarelininko akis vandenų platumas greitai įsimyli, ypač, kai kūrybinių ar studentinių vasaros plenerų dienos derintos su naktigonių laužavietės nuotykiais, žvejybos laimikių skanavimu....

 Dusetų vardas – tarsi atodūsis! Kada vėl bus vasara, kai žvalgysime ne žemėlapius, o akimis skraidysime nuostabiuose Aukštaitijos ežerų gojuose!?

K. K. Šiaulytis. Sartų ežero debesijos. 2007. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Dusetų bažnyčios varpinė.  2007.Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Sartų ežero šamo ir ešerio nuotykiai. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Tarptautiniame akvarelės 

plenere-simpoziume, dailininkė iš Prancūzijos 

tapo darželio gėles, o aš, dar ir alyvinius obuolius, 

kuriuos mums čia pabėrė Dusetų dailininkas 

Romualdas Pučekas. 2007. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS" Nr. 5 (2024).

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

31007-2024-01-01-sartu-ezero-mustangai?fbclid=

GARBINGAS ARKLIO TEISMAS

K. K. Šiaulytis. Žirgas ir Merkinės varpo Vienaragis.

 2019. Drobė, aliejus.

Skirta Žirgo metams (2) 

Kęstutis K. Šiaulytis

GARBINGAS ARKLIO TEISMAS

 Įsikinkę į savo darbus nė nepastebėjome kaip smagia risčia prabėgo 2023-ieji – Žirgo metai. Seniai nebesinaudojame telefono aparatais su „rageliu“, kuriuose, norint paskambinti reikėjo numerį surinkti sukant tokį diskelį su dešimčia skylučių pirštui... Bet, net šiandien, vietoje žodžio „paskambink“, dažnai sakome „pasuk“! Taip ir su žirgų-arklių dalyvavimu mūsų dienose. Gal daugeliui niekada neteko šliuožti ašvienio tempiamose rogėse, ar lėkti širmio traukiama brikele, tačiau gatvės diskursuose neretai išgirsi: „kur suki ienas!“, „užstatė savo vežėčias!“, „nukelk kanopas!“, „baik žvengti!“, „nesimuistyk!“, „patrumpink karčius!“, arba –  „Algis šitoje srityje pasikaustęs!“. Štai valdiškoje tarnyboje šnabždasi: „viršininkė nuolat ant Petro joja...“, „ Tomas išlėkė iš balno“, o privačioje veikloje įprasti tokie juodbėri priežodžiai: „dirba kaip arklys“, „geram arkliui nereikia botago“... Žodžiu, kiekvienas savo arimus plėšiame! Minime arklį, o mintyje turime Joną? Gal esame kokie pusiau žirgai – kentaurai?

 Kartą, buvodamas tapybiniame plenere Merkinėje, aptikau tokią dviprasmišką šio miesto legendą. Ji buvo aprašyta Merkinės krašto muziejaus leidinėlyje „Žinios iš praeities“, čia perspausdinta iš 1935 metų laikraščio „Diena“, Nr. 36. Savo ruožtu, pateikiu jums gabalą to teksto, kurį tada pasirašė Ap. Valentas: „Garsus sava senove Merkinės rotušės varpas. Jis kadaise kabojo rotušės rūmų bokšte ir skelbė gyventojams teismų pradžią. Senovėje šiuo varpu galėjo skambinti kiekvienas dzūkelis, kuris kokią skriaudą turėjo, ir paskambinus šiuo varpu susirinkdavo garbingi miesto sūdžios ir teisdavo susikivirčijusius gyventojus.

 Ir kartą vieną šaltą žiemos naktį pasklido senam rotušės bokšte galingas varpo garsas, jo aidas sklido po visą miestą, sukruto Merkinės miesto gyventojai ir galvas kraipydami stebėjosi, kas gali tokią naktį šauktis sūdžių pagalbos. Susirinko prie rotušės minia ir pamatė keistą reginį. Rotušės varpu skambino įsikandęs virvę senas sudžiūvęs arklys. Rytojaus rytą susirinko garbingos sūdžios aukštoj rotušės salėj ir pradėjo tyrinėti, kam šitas arklys varpu skambino. Ir po pietų sužinota, kad šitą arklį gaspadorius pavarė neturėdamas pašaro. Pavakary buvo įdomus teismas. Senas arklys skundė savo šeimininką garbingiems teismo sūdžioms, kad jį užlaikytų iki gyvos galvos. Arklio skundą miesto sūdžios patenkino ir priteisė gaspadoriui visą išlaikymą. Apie šį arklio ir šeimininko teismą dar ir dabar gyvai dzūkai kalba…”

 Man ši istorija pasirodė be galo įdomi, apžiūrėjau ir muziejuje gulintį garsųjį Merkinės rotušės varpą, jame atvaizduotą paslaptingą miesto herbo figūrą – Vienaragį. Merkinei Magdeburgo miesto teises suteikė Žygimantas Augustas, 1569 metais gruodžio 7 dieną, rašte nurodydamas: “…dovanojame miesto antspaudui vienaragį…”. Pasirodo, bėdžius legendos arklys ne šiaip varpu skambino, kreipėsi ne tik į miesto “sūdžius”, bet ir į mistinį žirgelį Vienaragį, kuris nuo senovės amžių simbolizuoja aukščiausiąjį teisingumą. Įkvėptas Merkinės krašto muziejaus eksponatų nutapiau simbolinę drobę, kur vaizduoju baltą šios žemės žirgą ir, tarsi kitoje dimensijoje aidintį Teisingumo varpą.

  Šiame, šešioliktame laikraščio puslapyje pateikiu ir kitokių artojų šalies epizodų, fiksuotų mano piešiniuose.

K. K. Šiaulytis. Dusetos. Sartų ežero žvejo nutikimai.

 2024. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Žemaitukų žirgų ir raitelių sutikimas

 Karūžiškės dvarelyje, 

šalia Medvėgalio kalno. 2014. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis. Vienišas arklys Paršpilio piliakalnio papėdėje. 

Už jo – Paršežeris, kūlgrindomis grįsti pelkėti miškai

 ir tolumoje –  Medvėgalio kalnų gūbrys, Aukštagirė. 

2001. Akvarelė 

Straipsnis publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 4 (2024)

Rasite ir laikraščio internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/30994-2024-01-29-skirta-zirgo-metams-2-garbingas-arklio-teismas?

PAKELIUI Į SIURREALIZMĄ

K. K. Šiaulytis. Portretas su tulpe (Salvadoras Dali). 

2015. DADA Atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis 

PAKELIUI Į SIURREALIZMĄ

Šiemet galime minėti didžio meninio judėjimo – Siurrealizmo, šimtmetį. Prancūzų rašytojo Andrė Bretono (Andre Breton 1896 – 1966) organizuojamas avangardinio meno šviesulys sutvisko 1924 metų pradžioje, tiesa, kol kas, tik literato plunksna surašytame manifeste.

 To meto prancūzai jau didžiavosi savo, kažkada autsaideriais laikytais impresionistais, kurie žmonėms tarsi atvėrė meninę regą – gebėjimą naujai pamatyti saulės energijos kuriamą realybę. Ne nuogą daiktiškumą, faktologiją, bet asmenine kūrybine galia, įžvalga nuaustą tikrovės vizualybę.

 Tačiau, XX amžiaus Europos dailės avangardo šaukliai jau ieškojo naujų vaizdinių horizontų. Prancūzai fovistai, italai futuristai, Paryžiaus kubistai, Miuncheno abstrakcionistai, Berlyno ekspresionistai tepė drobėse, braižė popieriuje vargu ar eiliniam visuomenės čiabuviui matomus (ir toleruojamus) dalykus. Šiandien, daugybėje tekstų aptarta to meto avangardo siekiai, o tada, kai minimi meno judėjimai tik skleidėsi, matyt, taikliausiai juos apibūdino, įvardino Prancūzijos poetas, žurnalistas, meno kritikas Gijomas Apolineras (Guillaume Apollinaire 1880 – 1918). Šis maištingas literatas nestokojo žodžių kalbėdamas apie naujus dailės reiškinius, straipsniuose, paskaitose, diskusijose įrodinėdamas progresyvių ieškojimų prasmę, tikslą – teigė, jog dailininko ranką turi išjudinti ne regimojo pasaulio tikrovė, o vizionieriškų dvasinių erdvių atradimai, įkvėpti antgamtės pajauta. Apolineras sugalvojo terminus „kubizmas“, „orfizmas“ (kubizmo atmaina), o 1917 metais sukūrė žodį „siurrealizmas“, kurio daugiaprasmes reikšmes dabar gvildena tūkstančiai išmanių žodeliautojų. Gijomas Apolineras yra ir lietuvis, poeto motina kilusi iš LDK bajorų, kurių tėvonija – Naugardukas. 1861-1866 metais, ji, kartu su tėvais gyveno Vilniuje.

 Andrė Bretonas, pagerbdamas nuo ispaniškojo gripo mirusį kolegą, nutarė naujai kuriamą, iš dadaizmo kylantį dailės judėjimą pavadinti G. Apolinero surastu žodžiu – siurrealizmu. Mūsų laikais šiuo terminu svaidomasi tarsi kamuoliuku, aptariant daugybę gyvenime ištinkančių reiškinių – tokia šiandienos tikrovė! Siurrealistinė gali būti ir vyriausybės politika ir kava popieriniame puodelyje. Dailėje siurrealizmas mums pirmiausia asocijuojasi su ispano Salvadoro Dali (Salvador Dali 1904 – 1989) kūryba. Jo „sapnų peizažai“, sklandantys neapčiuopiamoje erdvėje daiktai ir žmonių figūros, tirpstantys drambliai ir varvantys laikrodžiai jau prigijo mūsų meninėje akistatoje. Meno kritikai pastebėjo, jog nepaisant vienijančio siurrealistų vardo, didieji „siurr“ meistrai kūrė visiškai savitą dailę. Atrodytų, kas bendro, tarp Choano Miro (Joan Miro 1893 – 1983) spalvingų dėmių ir mįslingų belgo Renė Magrito (Rene Magritte 1898 – 1967) figūrų?  Mano favoritas tarp siurrealistų – vokietis Maksas Ernstas (Max Ernst 1891 – 1976). Jis buvo ir vienas ryškiausių dadaistų, sukūręs nematytai įtaigių koliažų, piešinių, skulptūrų.

 Bekraščiuose interneto podėliuose rasite minimų autorių kūrybą, čia jų darbų publikuoti neturime galimybės, tad laikraščio puslapyje pateikiu savo vizualines refleksijas išskleistas mano kuriamuose publicistiniuose atvirukuose.

K. K. Šiaulytis. Mostas aukštyn. Koliažas. 

2015. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Poetas Gijomas Apolineras. 

2015. DADA Atvirukas, Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Tipografinis veidas.

2015. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Psichoanalizė. Koliažas.

2015. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Kviečių vėjas (Maksas Ernstas).

 2024. DADA Atvirukas

Tekstas ir mano DADA Atvirukai publikuojami

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS"  Nr.3 (2024)

Straipsnį rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/30939-2024-01-18-

pakeliui-i-siurrealizma?

Žiemos akivarai

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Vileišių rūmai žiemą.

 2021. Akvarelė, 29,7 x 42. Privačioje kolekcijoje

Kęstutis K. Šiaulytis

Žiemos akivarai

 Ruduo, temstančiame lapkrityje vis švysteli gamtos scenografine fejerija – laukuose, jau kadai suvytę smilgų stiebai saulėlydžiais tarsi nusidažo panakčių violetais, kiti žolynai irgi gaudo blėstančius dangaus skliauto atspalvius, atšvaitus, kelia skėtines puokštes, pilnas rudų, juodų, žalių, bet kažin, ar kulinarijoje naudojamų sėklų... Parkų aukštuomenė – medžių kamienai ir jų šakijos ornamentinės pinklės kabo peizažuose tarsi akvarelinio rūko varsomis nulieti. Aitraus geltonio, apelsininio oranžo lapijos kilimai tiesiog rietimais kloja miestų klevinius skverus ir beržynų giraites. Rodos, iš pačios saulės nukritusios spalvos linksmina mūsų blakstienas! Bet, kai vandens pritvinkę debesys užveria padanges, kelias dienas kraštovaizdžius skalavęs vėjų gūsių šuorais drėbtas lietus suplūkia tą lapkričio pradžios spalvų mozaiką į vilko kailį. Kai per Lietuvą riedi automobiliu, matai – pakelėse plyti į balzganą dėmę pavirtusios pievos, arimai, pakrūmėse styro pražilusių pelynų guotai, ir tik girių spygliuočiai dar gina savo teisę nešioti žalią rūbą. Tomis dienomis ugnele žydinčią gyvą spalvą atrasi nebent šilelio samanose, aptikęs voveruškų-lepeškų slėptuvę.

 Netikėtai, nors kalendoriaus išpranašauta, vieną rytą, tarsi varpų aidais suskamba per naktį kritęs, visą ką nubalinęs sniegas! Ta, iš dangaus nusileidusi žiemos firminė skraistė, vienu mostu perkeičia mūsų pojūčių raišką. Akys narsto naujai atsiskleidusį pasaulį, Anderso Celsijaus nustatytas minusas graibo kam ausis, o kam ir nosis, pasikeičia praeivių eisena (slidu!) bei rūbai. Mokslo dar nesuklasifikuotos snaigės, muzikų neįgarsinta pusnynų tyla, kiemsargių nenurinkti ledo varvekliai, kaip ir dar daug kitų neapdainuotų gruodo žaismių: šerkšno girliandos, ledokšniai, snyguriavimai, atgrasios lijundros, šlapdribos, plikšalos, arktiniai speigai, ledjūrių ciklonai stebins (džiugins?) mus bent trejetą mėnesių.

 Smagu gyventi dvidešimt pirmajame amžiuje! Žiemos orų virsmai mūsų nebegąsdina, šiandien jau nesame tik sužvarbę kailinių kepurių bokšteliai! Kumštinės pirštinės irgi liko etnografinių muziejų ekspozicijose, mūsų delnuose – išmanusis telefonas su stebuklinga foto akute, kuri įgalino mus kitaip pamatyti pasaulį! Praėjo tie laikai, kai tik išrinktieji, dumplinių ar juostinių fotoaparatų magai, fiksavo gamtos išdaigas. Dabar ledokšnių dienos, pusnynų kopos –  tik dar viena nauja pramoga – brisdami, čiuoždami gaudome snaigių šokius, varveklių spingsules – čia pat juos siunčiame į savo veidaknygės galeriją, tegul pamato visi, kokia žiema nebaisi!

K. K. Šiaulytis. Lapkričio diena Buivydiškių parke.

 2023. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis.  Ledokšnių raižiniai. Fotografija

K. K. Šiaulytis. Antis ant ledo. Fotografija

K. K. Šiaulytis. Žiema. Fotografija

Tekstas - pašnekų esė, publikuojamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 2. 2024.

Apsilankykite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/30910-2024-01-11-ziemos-akivarai?

LINKSMŲ NAUJŲJŲ METŲ!

K. K. Šiaulytis. Šventinis paštas.

Spaudos dailininko dienoraštis 

Kęstutis K. Šiaulytis

LINKSMŲ NAUJŲJŲ METŲ! 

 Lengva palinkėti, bet kaip, tas, kasdienes linksmybes, prisišaukti, susiorganizuoti? Optimistai gyvenimo šypsenas renka tarsi šilelio grybus – randa visur, net miesto transporte, kur visi bendrakeleiviai kuproti kuprinėmis, užkalpokinti kapišonais, munduruoti kailiniais, o vasarą – gražiakojais šortais. Kolega optimistas pastebėjo: “Troleibuse jaučiuosi tarsi šaržų karnavale, reikėtų ten pakabinti veidrodžių – pakeltume galvas pasižvalgyti!”

 Smagių nuotykių dažniausiai tykome prekybcentriuose, ten visada laukia naujienos kainų sferoje, bet šaldiklių vitrinose, karpio su humoro padažu tikrai nerasi. Kulinarinių nuotykių verta ieškoti ne okeaninių gėrybių gulyklose, o netoliese, knygų lentynose, kurios, tarsi armonikos dumplės – vienur plačiai išskleistos, kitur, sutrauktos tarp daržovių ir sūrių. Kaip ten bebūtų, rausvaskruosčiais virėjų veidais papuoštų viršelių niekada netrūksta. Imkit ir skaitykit! Blizgiuose puslapiuose mėgaukitės daugiasluoksnėmis patiekalų nuotraukomis, kur tarsi Afrikos džiunglėse, tarp salotų ir salierų ropoja krevetės, moliuskai, dauginasi raugo bakterijos. Linksmybės prasidės, kai bandysite pagal pateiktus receptus savo podėliuose šeimininkauti. Galiausiai, jūsų naujadarus patiekalus ragaus žiemiškai alkanos varnos.

 Tegul jūsų virtuvėje visada švyti šypsenos!

PS

Nuotraukoje, ne Kalėdų Senelis – tokį mano portretą sukūrė dailininkas ir žurnalistas Albertas Vaidila.

Nuotraukoje, ne Kalėdų Senelis – 

tokį mano portretą sukūrė

 dailininkas ir žurnalistas Albertas Vaidila.

K. K. Šiaulytis. Šventinis patiekalas: “Silkė su baravykais”

K. K. Šiaulytis. Permainingi orai…

K. K. Šiaulytis. Samanė. Šeštoji taurelė…

Humorografijos ir pašnekų esė

 publikuojami laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr.1. (2024).

Publikaciją rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/30850-

2024-01-03-spaudos-dailininko-dienorastis-linksmu-naujuju-metu?