Vakaras

Vakaras

2023 m. kovo 30 d., ketvirtadienis

Tarptautinė Ledlaužių Diena

K. K. Šiaulytis. Poledinės žūklės mėgėja. Stebimagrafija

Kęstutis K. Šiaulytis 

Tarptautinė Ledlaužių Diena 

 Balandžio pirmąją mūsų krašte baigiasi poledinės žūklės sezonas, o jau kitą dieną Lietuvos vidaus vandenų telkiniuose pradedamas dirbtinis ledo dangos atitirpdinimas. To reikalauja gamtosaugininkai, nes išbadėję kormoranai, bei jau iš afrikų parskridę garniai, laukia savo eilės smaguriauti ežerų ir tvenkinių žuviene. Kaip ir kasmet, paskutiniąją stintapūkio dieną, šiltai kailiniuoti vyrai ir moterys atsisveikina su pamėgtu žvejybos būdu ant svetingo Kuršių marių ledo. Ten, baltuosiuose sąstingio tyruose, iš visos Lietuvos sugužėję arktinių potyrių mėgėjai, prigludę prie ekečių vilioja vis dar gelmėse slapukaujančius ešerius ir vėgėles. Nuo Klaipėdos iki Sembos kranto plytintį bekraštį blyškaus sniego peizažą, pagyvina tarp Ventės rago ir Nidos pabiręs spalvotų palapinių miestelis. Tose laikinose pastogėse žvejai įsirengė jaukius, nors ir laikinus būstus, čia ypač smagu šaltomis žiemos naktimis, kai spengiančioje vidurmarių tyloje meškerykočių varpeliai praneša ilgai lauktą žinią – kimba! Su savimi atsivežtos kompaktiškos elektros jėgainės ne tik teikia šviesą žuvnamiams, bet ir energija maitina kompiuterius, verda rytinę kavą.

  Tą pačią balandžio pirmąją, pavakare, šalies didmiesčiuose ir savivaldybių centruose prasideda ilgai laukta Poledžio Žvejų Sugrįžtuvių šventė. Sostinėje, Akropolio ledo arenoje bus rengiamos parodomosios ekečių kirtimo peikenomis ir gremžimo grąžtais varžybos, Gedimino prospekte veiks strimelių rūkykla, garsaus dailininkų klubo „Plekšnė“ nariai „Palangos“ restorane pieš vilniečių šaržus, „Kablyje“ ragausime naujausio ungurių masalo pavyzdžius. Krepšinio sostinėje, Kaune, vyks piliečių, turinčių žuvų pavardes eisena nuo Nemuno-Neries santakos iki Žalgirio arenos, kur tarp Lydekų ir Karosų komandų bus surengtas oranžinio kamuolio turnyras. Šiauliuose planuojama varinėmis keptuvėmis apdovanoti gražiausias Talšos bei Rekyvos ežeruose pagautas žuvis. Jos bus pagerbtos ir kitu būdu – fotografuojamos.

 Dar prieš dvejus metus Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Pasaulinę Meškeriotojų Draugiją, prašydama, kad balandžio pirmoji būtų paskelbta Tarptautine Ledlaužių diena. Pripažinkime – kiek triūso reikia įdėti žvejams, vos ne rankiniu būdu varpant kasmet vis storėjantį marių, ežerų šalčio šarvą! Pagaliau, PMD pritarė mūsų darbščiosios vyriausybės iniciatyvai. Sugiedokime jai „Ilgiausių metų“, pakelkime šaldytuvinio ledo kubeliais pagardintą vaisvandenių taurę!

K. K. Šiaulytis. Sužinok savo svorį! Humorografija

K. K. Šiaulytis. Kuršių Marių panorama ties Nida. 
Fotografija

K. K. Šiaulytis. Kai temperatūra minus 25…
 Humorografija

K. K. Šiaulytis. Žvejų matematika. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Dailininkas Romas Žmuidzinavičius,
 su nidietiška peikena ant Kuršių marių ledo.
Fotografija

K. K. Šiaulytis. Žuvnamio interjeras. Fotografija

Tekstą - pašnekesių esė, bei humorografijas, stebimagrafijas,
 foto nuotraukas publikuoja laikraštis
"LIETUVOS AIDAS".
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje

2023 m. kovo 24 d., penktadienis

La Belle Epoque - Puikioji Epocha. Atvirukų istorijos

Išvykimas iš viešbučio.
 Atvirukas išsiųstas Belgijoje, 
1904 metais. Chromolitografija.

Atvirukų istorijos

Kęstutis K. Šiaulytis

La Belle Epoque - Puikioji Epocha

Jau keliolika metų planetos noosferoje tvyro nuojauta, o komunikacinėse galaktikose pranašysčių tekstais byloja žiniuoniai – esame epochų tarpuvartėje. Dabarties politinių, ekonominių, ideologinių lūžių sąramoje verta prisiminti kitus kažkada klestėjusius žmonių gyvensenos klodus. Europinėje atmintyje tapybiškais miražais skleidžiasi lakia prancūziška formule nusakytas veržlus šimtmečių tarpuamžis – „La Belle Epoque“. Ta Puikioji epocha prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karo metais (1870-1871). Karo pasėkoje vienoje šalyje krito imperatorius Napoleonas III, iškilo respublika, kitoje – gimė suvienyta Vokietija. Po keturiasdešimt ketverių taikių metų, 1914 metų liepos 28, Nuostabųjį laikmetį giljotinavo Didysis karas, vėliau pavadintas Pirmuoju pasauliniu.

 Paryžiečiai, kovoms su prūsais atminti, prie sostinės 1860 metais prijungtame Monmartro priemiestyje, ant to paties vardo aukštos kalvos nutarė pastatyti didingą bažnyčią – Sacre Coeur (Švč. Jėzaus Širdies) baziliką. Jos statyba truko iki 1914 metų. Dabar ši Bazilika, kaip ir Pasaulinei parodai Paryžiuje 1889 metais pastatytas Eifelio bokštas, tapo La Belle epochos simboliais. Tas šaunusis laikmetis aprėpė visą pasaulį – žemynus apjuosė geležinkeliai, miestų gatvėse šalia karietų atsirado automobiliai, pakilo pirmieji lėktuvai, prabilo telegrafas, telefonas, radijas, nušvito elektriniai žibintai... Įkvėptas mokslo ir technikos laimėjimų Žiulis Vernas lyg iš Gausybės Rago pažėrė skaitomumo viršukalnes pasiekusių romanų aibę. Vien „Aplink pasaulį per 80 dienų“ nuotykiai – tikras La Belle epochos eliksyras! Laikmetis įaustas ir kitų prancūzų – Gustavo Flobero, Gi de Mopasano, Emilio Zola kūryboje, garsiųjų anglų – Rajdajardo Kiplingo, Artūro Konano Doilio, Džeromo K. Džeromo, amerikiečių Džeko Londono, Marko Tveno knygose. Visi paminėti autoriai patys gyveno toje laimingojoje, nuostabiojoje epochoje.

 Mano kartos keliautojus laike į La Belle Epoque nubloškė dar prieš penkis dešimtmečius Lietuvoje išleistos Anri Periušo „Gyvenimų“ ciklo knygos skirtos Renuarui, Mane, Sezanui, Van Gogui, Sera, Gogenui, Tuluz-Lotrekui. Marguose „gyvenimų“ puslapiuose vis minimas Monmartras. Pasirodo, šio Paryžiaus priemiesčio gatvelėse, čia buvusiose dailininkų dirbtuvėse, triukšmingame „Mulen Ružo“ kabare – sukosi naujojo meno girnos. Modernizmo malūnininkais darbavosi ir Klodas Mone, Kamilis Pisaro, Edgaras Dega, Berta Morizo, čia gimęs Utriljo. Monmartro palėpėse prieglaudą rado kubizmą sukonstravę Pablas Pikaso, Žoržas Brakas.

 La Belle epochoje ir pašto tarnautojų kabinetuose išsilukšteno moderni komunikavo priemonė – atvirukas. Iliustruoti atvirukai savaime radosi (kareivių nupiešti) Prancūzijos-Prūsijos karo sūkuriuose, o vėliau, tapo šios epochos stebukliniu veidrodėliu – parodo viską, ko pageidauji. 

Paryžius. XIX amžiaus pabaiga. Fotografija.

„Atnaujinimo“ atviruke
 Vincento van Gogo kūrinio 
„Leitenanto Paul-Eugene Milliet portretas“
 (1888) reprodukcija. Darbas saugomas Krioler-Miuler
 (Otterlo, Nyderlandai) muziejuje.

Statoma Paryžiaus Monmartro Sacre Coeur bazilika.
 Atvirukas išsiųstas 1909 metais. Paspalvinta fotografija.

Šokis. Atvirukas išsiųstas Miunchene, 1903 metais.

Paryžius. Trokadero rūmai.
 Pastatyti Pasaulinei parodai 1878,
 nugriauti 1936. Paspalvinta fotografija.

Mieliausi linkėjimai.
 Atvirukas išsiųstas į Šveriną (Vokietija), 
1903 metais. Chromolitografija.

 Straipsnis ir „Aukso amžiaus“ atvirukai 

publikuojami valstybės laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“.

 Perskaityti, peržvelgti galite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29396-2023-03-24-

atviruku-istorijos-la-belle-epoque-

2023 m. kovo 16 d., ketvirtadienis

NAKTIS & DIENA. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Sugrįžo pempės. Atvirukas

Spaudos dailininko galerija

Kęstutis K. Šiaulytis 

NAKTIS & DIENA 

 Tikiuosi, jūsų netrikdo esė antraštėje įterptas keistas, bet daugiareikšmis ženklas “&”. Perskaitykite jį, kaip norite: “ir”, “irgi”, “betgi”, “taipgi”, “vėlgi”, “manding”…

 Jei Keturiasdešimties paukščių dieną, kovo 10-ąją, paskraidytume virš Lietuvos laukų ir girių modami kas kokiais turim sparnais – pagautų ne peizažinės, o batalinės tapybos įkvėpimas. Paežeriuose, tarpukalvėse, pamiškėse vis dar kaunasi žiema, nepasiduoda, kovoja visu savo ginklų arsenalu – tai šen, tai ten siautėja sniego pūgos, grasina aukštų pastogių ledo varvekliai, karo būgnais baldosi sniego žirnių kruša. Tikrai smagu būtų varnėnais aplėkti pavasarėjančius ir Nemuno, ir Nemunėlio slėnius, bet, kol gyvename sparnus suskliautę – tik braidome purienų pelkes, vieversių dirvonus, daržų žliūges. Įdomu, kas tai įkyriai žolei vardą sugalvojo?

 Pempės dieną, kovo 19-ąją, baigiasi ilgesniųjų naktų metas, rytoj – pavasario lygiadienis. Prasidės vasaros laikas – beveik baltosios naktys… Nerš lydekos, sužydės ievos ir kriaušės, kūdrose taškysis auksiniai karosai… Žinia, taip būdavo senovėje, tais laikais, kai mums dar nešvietė televizijos mėnulis bei kompiuterijos žvaigždynai. O kas, nūnai, domėsis sieninio etno kalendoriaus datomis, barsuko oro prognozėmis ar kielės dainele… Dabar, mega visatos žmogus, tarsi visagalis arabų pasakos džinas (nors ir uždarytas kreivame ąsotyje), panorėjęs kalnus gali nuversti! Vos pirštą pajudini – stebukliniuose aifonuose ir windowsuose rasi visas pasaulio naujienas, kolekcionuosi istorijos paslaptis, patenkinsi žinių aistrą, politinio gyvenimo geismą. Toje naktyje, kur šviečia kibernetiniai ekranai – skleidžiasi svaigūs adrenalino žiedai!

 Kovo 25-ąją švęsime gandrines, kiek vėliau dar parskris remezos, kregždės, gegužyje nakties laiką trumpins lakštingalos, ulbaus volungės, bobausių grybautojus gąsdins kuodą pašiaušęs slapukas kukutis. Visos 92 pavasario dienos galėtų turėti paukščio vardą! Knygoje “Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti” (autorius Petras Kurlavičius, piešinių autorius dailininkas Saulius Karalius) radau žinią, jog mūsų šalyje stebėtos 343 paukščių rūšys. Taigi, jei ornitologai pasistengs, kiekviena metų diena gali turėti savo paukštį!

K. K. Šiaulytis. Paplūdo požiemio vandenys.
 2014. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Paukščio skrydis. 2022. Atvirukas. 10 x15

 K. K. Šiaulytis. Pavasaris prie Vilniaus. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Pasakykite, gal jau prasidėjo pavasaris?
 2022. Atvirukas. 15 x 10

Esė, akvarelės, atvirukai publikuojami

laikraštyje “LIETUVOS AIDAS“.

Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29363-2023-03-17-spaudos-dailininko-

2023 m. kovo 3 d., penktadienis

HUMORAS IR DEMOKRATIJA. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Vilniečiai balsuoja
 už Artūrą Zuoką, nes jis turi humoro jausmą 
ir barono Miunchauzeno drąsą!

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis 

HUMORAS IR DEMOKRATIJA 

 Nurimkit, šio teksto (pašnekesių esė) antraštė, visai ne dviprasmė, neturi nė krislo ironijos, bet, jei manote kitaip – pritarsiu, antgalvėn iškeltų graikų kilmės žodžių jungtyje slypi aibė prieštaringų užuominų.

 Žodis „humoras“ kildinamas dar iš Hipokrato laikų medicininio termino taip įvardinusio sveikatingos kilmės skystį tekantį žmogaus kūne. Kai apie pažįstamą linksmuolį pasakome „Jame kunkuliuoja humoras!“ arba „Iš jo trykšta humoras“, spėju, esame kažkaip susiję su archainio mąstymo vingiais. Tobulėjantis mokslas ir jo pagalbininkė literatūra, jau seniai humorą pripažino ne antropų vidiniu skysčiu, bet mažiau apčiuopiamu reiškiniu – intelekto gebėjimu. Tyrinėti humoro prigimtį ir jo taikymo galimybes ėmėsi filosofai, rašytojai, o kai tokių atsirado – ir psichologai. Šiandien sunku pasakyti, ar Servantesas, Sviftas, Rablė savo raštuose humorą preparavo, ar tiesiog leido jam cirkuliuoti iš knygų puslapių į skaitytojų minčių bibliotekas. Bandant keliais žodžiais aptarti šią didžią temą – šypsenos geną, pripažinta, humoras, tai intelekto gebėjimas pritaikyti „Kolumbo kiaušinio“ metodą sprendžiant nelauktai iškilusias problemas. Iš to ritasi pirmoji išvada – humoras yra kūrybingumo rodiklis, antra – „Pagal Jurgį ir kepurė“. Šį teiginį galima perfrazuoti: „Kokia galva, tokia ir šypsena“. Po to, kas pasakyta, mostelėsiu – kad galvoje nešvilpautų vėjai, kiekvienas karjeros laiptais kopiantis asmuo privalo kasdien skaitinėti „Patarlių ir priežodžių“ tomą, nes tai yra tikra humoro enciklopedija. Bet kurią depresinę situaciją galima neutralizuoti pritaikius liaudies išmintį, pvz.: „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“!

 Žodis „demokratija“, sudarytas iš dviejų komponentų: „demos“ – liaudis ir „kratia“ – valdžia. Antikos Eladoje išrastas valdymo modelis beveik nepakitęs veikia ir mūsų laikais. Bet, kaip ir Atėnų piliečių sueigose, šiandienos parlamentų balsuotojų valią dažnai savo naudai pajungia geriau retorikos meną įvaldę kolegos. Tokių mokovų seimuose netrūksta, nes daugumas jų, patys čia patenka savo rinkėjams pademonstravę oratorinius gebėjimus, taigi, panaudoję žodinę ekvilibristiką. Iškelsiu skambią prielaidą: oratoriams humoras – oras. Visi žinome, jei klausytojams (rinkėjams) nori patikti, kalbėk tai, ką jie nori išgirsti. Bet, dar geriau nei užuojauta, skambūs šūkiai ar planai, veikia jau minėtas Kolumbo atradimas – ištrauk iš savo Jurgio kepurės humoro zuikį, visi klausytojai pripažins – sugebi pajuokauti, sugebėsi ir savo pažadus įgyvendinti.

 Kaip humoras ir demokratija sąveikauja pas mus, Lietuvoje? Per 33 (trisdešimt trejus!) metus, linksmybių netrūko. Istorikai primins – yra buvę, net seimui vadovavo ne šiaip politikai, bet tikri humoro grandai! Vienas jų ir dabar šposauja – kolekcionuoja, viešina parodose karikatūristų sukurtus savo šaržus. Bet žygyje į aukštą tribūną, šypsenos ar sarkazmo vaistus būtina naudoti atsargiai, tik pagal paskirtį. Sakytinio, monologuose ir debatuose rėžiamo humoro gradacijos: subtilus, šiurkštus, grubus, lėkštas, tiesmukas, spontaniškas, ambivalentiškas, mąslus, filosofinis... Dar žinomas anglų (britų), juodasis humoras, o mūsuose – ir suvalkietiško, žemaitiško, kaunietiško juoko rūšys. Kada ir kiek jo dozuoti? Rinkimų kampanijoje panaudojus ne tuos raminamuosius, galima ne tik prarasti balsų, bet ir ilgam susigadinti politinių gyduolių reputaciją.

 Savivaldoje politikų išmintis, taigi ir humoro jausmas, rinkėjų vertinami ypač prielankiai. Vilniuje, pastarasis meras išgarsėjo linksma instaliacija Lukiškių aikštėje, socialinių tinklų metraštininkai plodami pasveikino „Pliažo vietoje Lenino“ idėją. Kaunietišką humorą (jo buvo daug) geriausiai supranta to miesto senbuviai, tad jiems spręsti, ar žvaliai nuteikė einamojo mero kadencija. Šiaulių savivalda išgarsėjo gebėjimu subtiliai paauklėti šalies valdžią, už tokį polinkį, balsuotų visi žemaičiai. Net neabejoju, dabartiniai Anykščių, Druskininkų merai, kaip ir kiti jų kolegos sugebėję pademonstruoti gyvenimišką išmintį, pratęs savo darbus.

K. K. Šiaulytis. Rinkimų problemos

K. K. Šiaulytis. Rinkimų kaulas

K. K. Šiaulytis. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus palikimas

K. K. Šiaulytis.  Sunki politikų dalia


Tekstas ir humorografijos publikuojami

 laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“.

 Peržiūrėti galite ir „LA“ internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

29265-2023-03-03-spaudos-dailininko-