Vakaras

Vakaras

2020 m. lapkričio 27 d., penktadienis

Homo sapiens arboro

K.K.Šiaulytis. Stelmužės ąžuolas. 2007. Akvarelė, škicas

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

 Homo sapiens arboro

 

Homo sapiens – tai mes, „žmogus protingasis“. Esė antraštėje šis garbingas titulas papildytas dar vienu lotynišku žodžiu – „arboro“, lietuviškai – medis. Toks savavališkas plačiai pripažintos sąvokos praplėtimas neleistinas būtų mokslininkui, bet dailininkui taip konstruoti mintį, kaip ir paveikslą – įprasta. Žodį arboro pridedu norėdamas pažymėti, jog dabartinis žmogus turėtų prisiminti – jis yra vienis su visa pasaulio gamta, o ne tik su egoiste beždžione. Besaikis, alinantis planetos gamtinės aplinkos niokojimas, beprasmis vartojimo šėlsmas jau pasiekė ribą, už kurios mūsų laukia urvinių gorilų, su televizoriumi ant sienos, ateitis. Jei pasiseks, gal ten bus ir plastmasinių palmių, daugkartinių sumuštinių, bei kvapnių dezinfekcinių preparatų... Naujųjų laikų „atradimai“ privertė užmiršti žmogaus ir visos kūrinijos vienovę – tai, apie ką pasakojo ne tik legendos, mitai, šventosios knygos, bet ir daugybė meno paminklų visame pasaulyje.

 Meno istorijoje žinomas vaizdinys „Pasaulio medis“. Jau Šumero, asirų, hetitų, vėliau persų bareljefuose, raižiniuose vaizduojamas plačiašakis medis siekiantis  žvaigždes. Jo šakose gieda paukščiai, skleidžiasi žiedai, noksta vaisiai. Medyje įsikūrę ir mitiniai feniksai, šalia ilsisi liūtai, elniai, grifonai. Gal tai ir prarasto Rojaus simbolis? Bet, kartu, šis medžio įvaizdis nusako žmogaus būties tikslą ir kelionę, tapsmą  tuo, kas jame, tarsi kedro sėklelėje įdiegta Tvėrėjo – skleistis vieniu su gamta, visa planeta, augti, kilti, veržtis iki dangaus. Šis metafizinis medžio įvaizdis tarsi savaime gimdavo įvairiausių tautų šventikų, mąstytojų, menininkų sąmonėje, tad vienaip ar kitaip vaizduojamas senovės Egipto, etruskų, antikos kultūrose, Amerikos, Afrikos, Sibiro tautų dailėje, budizmo, islamo, krikščionybės meno paminkluose.

 Lietuvoje Pasaulio medis raižytas verpstėse, tapytas kraičio skryniose, įaustas lino drobėse, šakas skleidžia koplytstulpių saulutėse. Kalendorinių švenčių tradicijose savitai įsipinantys augalai: velykų kadagys-verba, jurginių berželis, joninių papartis, žolinių žiedai, kalėdinė eglutė – tai vis Pasaulio medžio dalys. Mitologinė legenda „Eglė žalčių karalienė“ atskleidžia nelengvą asmens kelią išpildant – kas likimo žadėta. Humoristinėje pasakoje apie pupą ir senelius, jos šakomis kopiančius pas Dievą, gal nuspėti šiuolaikinio žmogaus vargingi klystkeliai.

  Lietuvoje, nuo neatmenamų laikų, patys mūsų aplinkoje augantys medžiai yra tapę gyvais simboliais, savitais kultūros artefaktais. Istorinės šventos giraitės ir girios, alkakalnių ir kapinių liepos, pušys, naujakurių sodybų ąžuolai, net romantiški tvenkinių gluosniai puoselėjami kaip gyvenimo ženklai, mintijimo ir pajautos paminklai. Stovi šalia tokio medžio, jo kupolas skleidžiasi lyg dangaus skliautas – toje visatos miniatiūroje jautiesi esąs savo namuose.

 Rašytojas, kalbininkas, kraštotyrininkas Dionizas Poška savo garsiajame Baublyje tarsi apjungė Pasaulinio medžio simbolį su realybe. Tūkstantmečio ąžuolo ertmėje įrengtoje altanoje svajojo, skleidėsi Lietuvos kultūros dalyviu ir kūrėju.


K.K.Šiaulytis.  Antrasis Dionizo Poškos Baublys. 2006. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Homo sapiens arboro. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. 1921 metų naujakurių ąžuolas
 Seredžiaus apylinkių sodyboje. 2002. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Koplytstulpis Adakavo bažnyčios
 šventoriuje. 2006. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Sodyba tarp medžių. Reškutėnai. 2010. Akvarelė

Esė "Homo sapiens arboro" publikuojama laikraštyje
"LIETUVOS AIDAS"

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24650-11-26-
dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje
-homo-sapiens-arboro?fbclid=IwAR2W-oYtjSCaYK4WbdWp38duzTd0ta64FIKwgcQABoOjS1lgIoIIiWN5K9w



2020 m. lapkričio 20 d., penktadienis

ŽOLYNŲ UGNINGA STICHIJA

K.K.Šiaulytis.  Ratnyčios pavasaris. Purienų žiburiai. 2019. Akvarelė.


Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Žolynų ugninga stichija

 

 Pleneruose gandru braidžiojantį dailininką prakalbina ir debesų peizažai ir žemumų materija – žalumu įmirkę pievos, raktažolių kalvos, paežerinių nendrių muzika, net žilos kerpių miniatiūros, lyg senatvė apraizgiusios medžių kamienus.

 Pamenu, ankstyvą pavasarį, dar rudens violetu  apsigaubusiame Ratnyčios miške mane sustabdė purienų geltonis – kaip perteikti šį nelauktą spalvinį kontrastą? Apsigyvenau valandai ant kažkokio šiekšto – spoksau lyg spungė (toks drugelis), akys raibsta, su kiekvienu teptuko slystelėjimu mato vis daugiau – ar sutilps akvarelėje ir nenumaldomas upelės srautas?

 Kai pavasaris pakyla pempėmis ir vieversiais, kasdien tiek daug veriasi naujos žalumos – atrodo žalia liepsna veržiasi iš žemės gelmių. Tos liepsnos liežuviai – aitrūs dilgėlių sąžalynai, smailūs visokių viksvų daigynai, apynių vikrūs stiebeliai ir žinoma visokiausių žiedų švyturėliai. Spėjimą, kad augmenija – tai ir taip pasireiškianti ugnies stichija, patvirtina visi augalai – jų besistiebiantis veržlumas, lapų, žiedynų forma, galiausiai – vidinė energija, galia ir gydyti ir marinti... Žemuogių uogos spingsi lyg krosnies angliukai, pirštus nudegina dagio spygliai ir vien dilgėlės vardas, o garsusis Sosnovskio barštis, augantis lyg gaisras, taip svilina, kad net sukelia 1-3 laipsnio odos nudegimus. Panašų poveikį turi ir kiti augalai – jonažolės, rūtos (žiūr. Vikipedija).

 Vieną pilką rudens dieną žiūriu – žvyro kalnelis tarsi gimtadienio tortas žvakėmis apsmaigstytas šviečia. Ruduo nuskrido tarsi išgąsdintas žvirblis! Tai buvo 2000-aisiais, gal gamta jubiliejų šventė? Tik po aštuonerių metų nutariau su tuo augalėliu-žvake, artimiau susipažinti. Pasirodo, vardas įtartinas – paprastoji rykštenė, o paslaptis užšifruota lotyniškame varde – Solidago virga aurea, išvertus – gydanti auksinė rykštė! Ji labai sveikatinga, gydo net vėžį.

 Augalų žinynai rašo – rykštenė žydi liepos – rugsėjo mėnesiais, bet turiu pataisyti, šiandien, lapkričio 19-ąją, laukuose radau vis dar šviečiančią! Betgi daugelis augalų jau styro nuodėguliais, išdžiūvę stiebai linguoja, visokie skėtiniai, tarsi pelenus, pavėjui barsto paskutines sėkliukes. Atskris dagiliai, čimčakai ir čivyliai, surinks tą gera. Keistas sutapimas? Tie paukšteliai irgi savo apdare liepsneles nešioja. Raudonomis gaisomis šviečia čimčiako ir čivylio kaktos, šonai, krūtinės, o dagilis tviska, spragsi tarsi židinio ugniakuras. Žiemą miela laukuose stebėti, kaip jie kedena sudžiūvusius augalų žiedynus – renka dar neišbirusių sėklų derlių.


K.K.Šiaulytis. Nendrių muzika. 2012. Akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Mėlyna liepsnele plaikstosi veronika. 2007.  Akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Auksu spindinti paprastoji rykštenė. 2008. Akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Žvakių kalnelis.. 2000. Akvarelė.

K.K.Šiaulytis.  Rūgštynių raudonas laužas prie Sartų ežero. 2007. Akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Vidurvasario pievų verbos. 2012. Akvarelė.

Esė "Žolynų ugninga stichija" ir akvarelės publikuojami
 laikraštyje "Lietuvos aidas" ir jo internetinėje svetainėje -

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24620-11-20-
dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje
-zolynu-ugninga-stichija?fbclid=IwAR0o1IWwnT4wkkIlflfQ3w0pQFCCJETecRFm
RR7nhVyhV9WLnDj5PbKHPuk


2020 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Prezidentinės kovos



K.K.Šiaulytis 

Prezidentinės kovos

 

 Pasauliniame informacijos vandenyne audringa – vienas po kito lyg cunamiai ritasi parlamentų, prezidentų rinkimai, margi protestai, demonstracijos, siaučia ir Covido bangos, tik sporto ciklonai nebesukelia rimtesnių pasekmių prie ekranų sėdintiems sirgaliams. Atėjo laikai, kai pasaulis tapo net ne kaimu, o mūsų kompiuterio failu! Klajojame jame, lyg koks Skrajojantis Olandas. Interneto pagalba galime dalyvauti Geltonųjų liemenių eisenose Paryžiuje, baltų-raudonų lietsargių sueigose Minske, stoviniuoti po žaliomis vėliavomis Bangladeše reikalaudami Makrono galvos.

K.K.Šiaulytis. Donaldo Trumpo priešrinkiminės nakties košmaras.
 2020. Humorografija-šaržas

 Tačiau visus labiausiai domina Jungtinėse Valstijose pakilusi Džo Baideno Mėlynoji banga – ar JAV demokratų partijos simbolis asiliukas, pagaliau įveiks respublikonų simbolį – dramblį, kuriam valdžios olimpe atstovauja Prezidentas Donaldas Trumpas? Šalyje, didžiuosiuose miestuose, lyg laukdami uragano, prekybininkai faneros lapais dengia stiklines parduotuvių, kavinių vitrinas - saugomasi vietinių vėjavaikių! Smagu stebėti kaip išradingi politologai, sociologai kuria realius, gatvėse ir aikštėse realizuojamus padūkusius holivudinius scenarijus. Dalyvauja ir žiniasklaida – laikraščių žurnalistai ir karikatūristai, televizijos komentatoriai ir šoumenai. Aštrialiežuvis Trumpas lyg vandenyno pakrantės uola sudaužė daugybę politinių armadų, bet medijų vėtros toliau talžo jo stotą. Vien tarptautiniame karikatūristų portale ToonPool, kasdien, štai jau beveik penkerius metus, pasirodo dešimtys satyrinių piešinių skirtų Trumpui. Manau, šis prezidentas turėtų patekti į Gineso rekordų sąvadą, kaip dažniausiai pasaulyje karikatūrose vaizduojamas žmogus.

 Vienu piršto krepštelėjimu per klavišus, peršoki iš kokio Indijos vandenyno į vietinę kūdrą – nuosavą pokalbių grupę, draugišką forumą ar nuotolinę konferenciją. Jei nuobodu, nekyla adrenalino bangos – ieškai naujienų platesniuose tvenkiniuose – delfiuose, penkminutėse. Čia pasitaiko tokių informacinių duobių, iš kurių porą valandų neišsikrapštysi, bet ir tokių seklumų, kad to portalo savaitėmis nebenorėsi matyti. Pastebėjau, per keliasdešimt internetinės žiniasklaidos metų labai išsisėmė komentatoriai, jie, matyt, naudoja jau prarūgusį rašalą. Mūsuose laukiama permainų. Nauji laisvieji politikai žada atverti langus, plūstelės šviežio oro gūsis – išgirsime tekstų kuriuos buvome primiršę.

 Klausausi informacijos vandenyno ošimo, rodos tame gausme atpažįstu žodžius:

 „Pasaulį seną išardysim, / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim – / Kas buvo nieks, tas bus viskuo.“

 Tikra tiesa – internetas leidžia pasijusti bet kuo.

 

K.K.Šiaulytis. Džo Baideno priešrinkiminės nakties košmaras.
 2020. Humorografija-šaržas

K.K.Šiaulytis. Džo Baideno Mėlynoji banga.

K.K.Šiaulytis. Naujasis Robinzonas. Kaukė ir Karantinas.

K.K.Šiaulytis. Laukimas.

K.K.Šiaulytis. Apie humorą.


K.K.Šiaulytis.  Kaukė nuo viruso

Straipsnis "Prezidentinės kovos" ir humorografijos,
 šaržai publikuojami laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS" ir jo internetinėje svetainėje -

http://www.aidas.lt/lt/politika-aktualijos
/article/24554-11-06-prezidentines-kovos?fbclid=IwAR
1CuQjzOPtbeU9wG1cmndK6w
KCPfPa8Sb_rkzOx62se9Ox5hYh5beeLnWg

2020 m. spalio 30 d., penktadienis

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė

K.K.Šiaulytis. Daktarė Eugenija Šimkūnaitė. 1992

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė

 

 Daktarė, žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė (1920-1996), kurios jubiliejų šiemet minime,mielai prisiimdavo ir dar vieną titulą – ragana. Šis vardas, anot daktarės, senovėje tekdavo išmintimi garsėjantiems žmonėms. Tas žodis nusakė ypatingas asmens galias, gebėjimą regėti, taigi – pažinti, perprasti gamtos paslaptis, o kartu siekį įgytas magines žinias taikyti savo bendruomenės labui. Bet kažkada garbus pripažinimas „raganius, ragana“, virto atgrasiu titulu, ne paslaptis, visais laikais vidutinybės nemėgsta gabių, įžvalgių asmenybių. Keista, ir dabar iškilių žmonių prisibijoma, jie dažnai pajuokiami tiek politikų debatuose, tiek žemažiūryje žiniasklaidoje, dar apkaltinami burtininkavimu, o kartais – net filosofavimu!

 Daktarė raganos titulą reabilitavo – visiems buvo smalsu susipažinti, pabendrauti su tikra, dosnia regėtoja, kuri dalinosi savo patirtimi straipsniuose, paskaitose, susitikimuose su įvairiausiais žmonėmis. Kartą stebėjau Raganą anuomet vykusioje Spaudos šventėje Vingio parke. Atrodo kiekvienas dešimttūkstantinės šventės dalyvis norėjo nors trumpam prasibrauti prie garsiosios daktarės, pasiklausyti jos romaus balso, nugirsti kokią paslaptį...

 Aš su Eugenija Šimkūnaite asmeniškai susipažinau 1992 metais, Vilniuje, Jaunųjų gamtininkų centre, kur rengiau reportažą savo leidžiamam žurnalui moksleiviams – „Žaliajam laikraščiui“. Daktarė palinkėjo man sėkmės spaudos baruose, pažadėjo parašyti žurnalui „kažką, kas tiktų vaikams“. Nudžiugau, ji buvo puiki literatė, užkariavusi ne vieno leidinio puslapius. Neseniai spaudos istorikai suskaičiavo – žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“ spausdintos 86, „Mūsų gamta” – 82, „Valstiečių laikraštyje“ – 42 jos publikacijos. Kažin ar buvo ano meto Lietuvoje respublikinių ir rajoninių leidinių, kuriuose nebūta daktarės straipsnių. Kai pareiškiau pageidavimą žurnaliuke spausdinti jos portretą, daktarė mielai sutiko papozuoti. Kol piešiau, klausiausi  prisiminimų apie Tauragnus, keliones po Lietuvą, Vidurinę Aziją. Kalbėjomės ir apie paukščius ( laikau save pradedančiu ornitologu). Iškalbioji Ragana pareiškė:  „ - Mano mieliausi paukščiai - išdykėliai žvirbliukai!“ Tad, šalia jos portreto įtalpinau tuos sparnuočius.

 „Žaliajam laikraščiui“ rašytoja parinko du vaikystės prisiminimų pasakojimus - „Miško burtininkai“: „Raganius Žūsinas“ ir „Šimtametis Biriukas“ (spausdinta 1992 nr.6, spalis). Skaitau ir neatsistebiu – kokia žodinga kalba, kaip nedideliame, vaikams skirtame tekste, autorė ne tik žaismingai atskleidė „burtininkavimo“ paslaptis, bet ir sukūrė linksmą pamokėlę ieškantiems gamtoje žaliųjų nuotykių.

 Daktarė nusipelno ir Didžiosios Žolininkės vardo, ji savo moksline veikla, literatūriniais bei publicistiniais tekstais formavo Lietuvos visuomenės gamtosaugines nuostatas, įtakojo požiūrio į liaudies mediciną kaitą, skatino gamtos bičiulių dėmesį net patiems mažiausiems aplinkos reiškiniams. Ji, gal net su raganiška atida, lyg pasivertusi dailininke, muzike, gebėjo stebėti ir girdėti miškus, pievas, kiekvieno mažiausio želmens augimą, lapelio virpėjimą, šnarėjimą, plačiausių laukų vilnijimą, kartu jautė, išgyveno žmonių būdo permainas, gebėjo su humoru ir ramia žinia padėti savo bičiuliams, bendradarbiams, studentams ar skaitytojams susigaudyti šiame įvairialypiame pasaulyje.

 Raganiukės pradžiamokslius daktarė sėmėsi Tauragnuose, kur jos tėvas buvo vaistininkas. Vietinės žolininkės, tėvo pagalbininkės, tapo mažosios Gesės (Eugenijos) draugėmis. Daktarė mėgdavo priminti, kad pirmiausia iš jų sužinojusi liaudies gyduolių paslaptis. Jaunoji žiniuonė iš Tauragnų, pakilusi studijuoti farmacijos mokslų Kaune, Vilniuje, vėliau, tyrinėdama vaistinius augalus apskriejo visas Lietuvos palaukes, pabalius, pamiškes. Tų pakraščių gyventojai, dar ir dabar prisimindami daktarę pasakoja, jog ji ne tik žinojusi kuom koks augalas naudingas, kokias negalias gydo, bet ir mokėjusi kalbėtis su visokiais gysločiais, čiobreliais, raktažolėmis, avietėmis ar liepomis. Stebėdama augalus mokėjo pranašauti, burti, spėti žmonių ateitį. Įdomu, ką daktarė pasakytų apie mano potraukį piešti pelkines vingiorykštes? Kai vidurvasariais buvoju gamtoje, neatsispiriu bent nufotografuoti jų baltas žiedų kupetas! Pasižvalgiau internete – pasirodo, vingiorykštė gydo gal net nuo keturiasdešimties ligų! Nejaugi jos visos man gresia?

 Kol kas geriu Šimkūnaitės šimtmečio arbatą „Kvėpavimo takams“. Ją, pagal daktarės receptą gamina „Švenčionių vaistažolės“. Žinau Švenčionių kraštą! Vietinės žolininkės garsėja jau bent du šimtus metų. Dar XIX amžiuje čia surinkti žolynai neturėjo konkurentų Vilniaus turgavietėse. Gi šios vaistažolės augo šventame krašte! Prisimenu, kai Švenčionių apylinkėse nuo aukštos kalvos stebėjau Švento ežerą, bekraštes girias už jo, ne tik vaizdas kėlė mane į padanges, aplink neradau vietos prisėsti – kalva  tiesiog švytėjo raudonomis žemuogėmis. Nuostabus vaistažolių kraštas!


K.K.Šiaulytis. Vidurvasaris Vilniaus universiteto
 botanikos sodo Vingio skyriuje. 2014. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Pelkinė vingiorykštė.  2008. Škicas, akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Pavasaris Vytauto Didžiojo universiteto
 Kauno botanikos sode. 2014. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Iškili eglė Vilniaus universiteto
 Botanikos sode Kairėnuose. 2017. Škicas

K.K.Šiaulytis. Švento ežero tolumos. 2010. Akvarelė

Straipsnis "Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė"
 publikuojamas laikraštyje "Lietuvos aidas" ir jo internetinėje sverainėje -

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24518-10-29-
dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-
lietuvoje-daktare-eugenija-simkunaite-tauragniske?fbclid=IwAR1u6KWnjnJ2gdqV7KnON4TQIwLUOd
2CmIO8dceHOUB5S3q0QhQ0nvR4hjA

Žurnalo "Žaliasis laikraštis" Nr. 6, spalis, 1992m. viršelis

Daktarės Eugenijos Šimkūnaitės publikacija 
žurnale "Žaliasis laikraštis" ( Nr. 6, spalis, 1992m.)

2020 m. spalio 23 d., penktadienis

NAKTINIAI ŽVĖRYNO PLENERAI

K.K.Šiaulytis. 2018. Akvarelė

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Naktiniai Žvėryno plenerai

 

Rudens pavakarė

išblukusi nakties

svajonė

*

Krenta lapai

krenta šešėliai

skraido kartu

tyloje

*

Kėkštas iki sutemų

klebena

gilės luobo bronzą

*

 Vaikštau Vilniaus Žvėryne skaitydamas vizualinius haiku. Reginiai – tarsi iškarpos iš Federiko Felinio (1920-1993) filmų: aklina siena, apleistas sodas, parduotuvės vitrinoje sėdintis sportuolis, neoninė iškaba, mediniai laiptai, ketverios verandos durys, septyni stogo kaminai, užkaltas langas, stiklinis namas, akacijų pinklės, alyvų patvoriai, eglių bokštai, slapti varteliai, balkonai lyg baldai, sąnašų natiurmortai šalia kiemo sandėliukų, memorialinė lenta, kažkokios užsienio valstybės vėliava, užrakintas šulinys... Pakraščiuose, virš klevų alavu tviska ką tik sudygusių pastatų šonai, naujojo amžiaus antraštėmis vilioja prekybos centras, šalia kamštyje įstrigusių troleibusų švieselėmis mirksi jau ir elektroautomobiliai. Žiūriu Felinio “Intervista” (“Interviu”) – Žvėrynas savo dvasia primena ten šmėkštelėjusį Romos priemiestį Činečita, kuriam vardą davė dar Musolinio įkurta kino studija. Gal, kad ir Žvėryne, Birutės gatvėje, ilgus metus gyvavo Lietuvos kino studija? Tai ji pritraukė čia apsigyventi teatralus, kompozitorius, dailininkus, rašytojus? Žvėryno istorijos puoselėtojai žurnalistė Danutė Jokubėnienė, kino režisierius Vytautas Damaševičius, karikatūristas Jonas Varnas – patys lyg aktoriai iš Činečitos…

 Rudeninė akvarelė jau išsiliejo albumo lape, bet sutemo, vakaro ūkanoje slepiasi medžių siluetai, tarp jų nušvitę žibintų ratilai irgi apsiausti rudeninio rūko. Prasideda naktinis pleneras – pelėdų metas. Žvėryno sapnuose krebžda visos senos pašiūrės, pastogės – medžioklėn susiruošė ežiai, pelėnai, kiaunės, Neryje, toliau nuo kranto ant visokių šiekštų sutūpė antys – saugosi užklydusios lapės, netoliese ir kaimynai bebrai mėgaujasi mėnulio šviesa. Žmonių namuose užuolaidos jau nuleistos, dienos scenografija užsimiršo – ekranuose marga kitas pasaulis, bet už lango, stiklan sparnais beldžiasi, lyg popieriniai šmėžuoja balsvi drugiai. Nakties pleneras nuspalvins jų skrydį.

 

K.K.Šiaulytis. Naktis Žvėryne. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Federikas Felinis. 2020. Šaržas

K.K.Šiaulytis. Žvėryno akys naktyje. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Vakaro fragmentai. 2015. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Kino studijos pastatai. 2004. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Žvėryno nakties siluetai. 2016. Akvarelė

Esė "Naktiniai Žvėryno plenerai" publikuojama
 laikraštyje "Lietuvos Aidas" ir jo internetinėje svetainėje -
http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24477-10-23-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-naktiniai-zveryno-plenerai?fbclid=IwAR16hCXtsNKrwMfOl1ukIJyyPGvfnGsmDp_y4J0YOksnL2jcSyztdkeIjMA

2020 m. spalio 4 d., sekmadienis

NIDA - meno krantas

K.K.Šiaulytis. NIDA - meno krantas. 2020. Koliažas. 22x30

K.K.Šiaulytis. Raitelis be galvos. 2020. Stebimagrafija

K.K.Šiaulytis. ekspresionizmas. Šuolis.. 2020. Stebimagrafija




 

2020 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Nida - marių eldija

K.K.Šiaulytis. Legendinis Nidos ešerys. 2016. Aliejus, drobė. 50x50

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Nida – marių eldija

 

 Vasarą Nida panaši į milžinišką kruizinį laivą, kurio deniuose kiaurą dieną laksto tūkstančiai poilsiautojų – nuo vieno borto pamarį, prie kito – pajūrį ir atgal, o vakarop, vėl – saulės palydėti... Šio bangas skrodžiančio giganto pirmagalis – Parnidžio kopa, į kurią kiekvienas atvykėlis skuba pasižvalgyti. Viršūnėje, ištiesk rankas – rodos skrendi! Priekyje dūmoja smėlio audra, dešinėje baltomis gijomis supasi jūra, kairėje – Kuršių marių platumos, tik vos ribojamos žalia ano kranto juostele. Saulei nusileidus vasarotojai glaudžiasi kruizinio laivo kajutėse – viešbučiuose, vasarnamiuose, svetinguose nidiškių namuose. Nemaža įsikuriančių net malkinių pastogėse!

 Rugsėjį Nida vėl tampa savimi – marių eldija, tiksliau – senuoju kurėnu, kurio viena burė – žalias Urbo kalnas, kita – balkšva Parnidžio kopa. Ir dabar Nidoje svečių netrūksta, bet jie kitokie – rudeninės ramybės mėgėjai, romantikai, vis laukiantys iš marių atplaukiančio legendinio ešerio... Pamarį, „Sakučio“ kavinėje – kiekvieną dieną gurmaniški žuvies patiekalai: starkis padažuose, šamas, karšis, net ungurys, tik stintos ir pūkio teks iki žiemos palaukti.

 Kaip visada, jau dvidešimt šešeri metai, rugsėjo pradžioje Nidoje pasirodo tapytojas Saulius Kruopis, o paskui jį – visas būrys dailininkų. Pasidabinę ekspresionistinėmis šukuosenomis ir skrybėlėmis jie tarsi atgaivina kažkada šiame žvejų kaimelyje (tokiu Nida buvo!) klestėjusią Nidos dailininkų koloniją. Šiame pasaulio užkampyje (tokiu buvo Nida!) ieškodami archaikos, civilizacijos nepaliestų kraštovaizdžių, vasarodavo ne tik Prūsijos, bet ir iš visos Vokietijos atvykę dailininkai. Tiesa, pasaulinio garso dailininkas ekspresionistas Maksas Pechšteinas, buvojęs čia 1909 metais, pasakojęs sutikęs Nidoje tik keturis vasarotojus, po dviejų metų kiek nusivylė – žvejų kaimelis ėmė panašėti į kurortą... Bet Pechšteinas ir vėliau ne vieną vasarą (1912, 1920, 1939) buvojo Nidoje, gyveno menininkų buveine virtusiame Hermano Blodės viešbutyje. Šio dailininko darbai ir dabar didžiausiuose pasaulio muziejuose garsina Nidos vardą.

 Menotyrininkai Nidos dailininkų kolonijos pradžia laiko 1888-1890 metus, kai čia atvyko žymus dailininkas berlynietis E. Bischoff-Culmas, nors pavieniai tapytojai iš Karaliaučiaus čia lankėsi nuo 1850 metų. Paskutiniuoju kolonijos dailininku tapo Ernestas Molenhaueris, palikęs Nidą 1945-aisiais.

 Vokiečių puoselėta šio krašto meninė aura kūrybine pagava uždegė ir Lietuvos dailininkus. Pirmieji Nidą „atrado“ Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, vėliau – Romualdas Kunca, o jau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje kiekvienas Lietuvos dailininkas laikė priederme apsilankyti Kuršių nerijoje – Nidoje, Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje ar bent Smiltynėje. Pačioje Nidoje, nuo 1971 metų gyveno tikras meno kultūros žiburys – dailininkas Eduardas Jonušas (1932-2014). Jo namai ir dirbtuvė tapo nauja Nidos dailininkų kolonija. Čia lankėsi ir kūrė daugybė žymių Lietuvos menininkų.

 1995 metais, tuo metu dar jaunas tapytojas Saulius Kruopis, susidomėjęs Pechšteino ir Molenhauerio kūryba pasišovė rengti kasmetinius dailininkų plenerus „Nidos ekspresija“! Tokią, sakyčiau beveik fantastinę idėją, palaikė to meto Nidos meras Stasys Mikelis. Kadangi ir vėliau pagalbininkų, rėmėjų netrūko ir Vilniuje, ir Nidoje, Sauliaus projektas, netrukus virtęs tarptautiniu, sėkmingai vyksta jau ketvirtį amžiaus! Saulius yra kruopštus archyvaras, atkaklus kultūrininkas, tad visą plenerų istoriją sudėjo į tris solidžius albumus pasirodžiusius 2009, 2013, 2020 metais. Juose iš viso – 1140 puslapių! Daugiau skaičių nerašysiu, tik pasakysiu, jog tai – titaniško užmojo darbas! Šie albumai išleisti nemažu tiražu –  šiuolaikinio Nidos kultūrinio gyvenimo liudijimas.

 Tiesa, tai tik dalis Nidos meno... Kasmet čia dar renkasi fotografai, autobusais rieda muzikai ir rašytojai, buvoja aktoriai, kino menininkai ir – gražbyliautojai politologai. Paskui juos – subtilūs skaitytojai, žiūrovai, klausytojai...

 Kažkas, kažkada Nidos erdvę apibudino kaip į marias atgręžtą amfiteatrą, tikrai – čia nuolat vyksta gyvenimo kūrybos spektakliai!


K.K.Šiaulytis. Saulius Kruopis - marių žvejas. 2020. Škicas, akvarelė

K.K.Šiaulytis. Narūnas Lendraitis. 
Neringos savivaldybės mero pavaduotojas. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Darius Jasaitis. 
Neringos miesto meras. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Edita Lubickaitė. 
Plenero kuratorė. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Savaitgalis Nidoje. 2020. Aliejus, drobė. 80x100

Straipsnis "Nida - marių eldija" publikuojamas laikraštyje 
"Lietuvos Aidas" ir jo internetinėje svetainėje -

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24379-10-02-nida-mariu-eldija-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje?fbclid=IwAR0OsO8Y6Wr56I5a03r3wKxztJuMJB-FLiKtS8U9CeFJyDRexTQtySm9kiY