Vakaras

Vakaras

2019 m. liepos 31 d., trečiadienis

Druskininkų impresijos. Švendubrė

K.K.Šiaulytis. Raigardo slėnis ties Švendubre. Vasaros polėkis.
 2019.Akvarelė. 29,7x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Druskininkų impresijos. Švendubrė
 

 Švendubrė... Tik ištarus šį vardą, tarsi pasineri į mitologinę sakmę, rodos regi nepažįstamais rašmenimis primargintą rankraštį, kuris pats, žodis po žodžio, ima tau atsiverti.
 Matyt, kažkada Švendubre vadinta vakarinė, prie Nemuno prigludusi, legendinio Raigardo slėnio dalis. Čia, aukštame to slėnio krante, prieš šimtmečius įsikūręs kaimas prisiėmė šį vardą, o kartu ir paslaptingą Švento Duburio dvasią. Kaimas gyvena ant dviejų pasaulių briaunos – sodybos tarsi įaugusios girioje, o jų langų akys žvelgia, skrenda į neaprėpiamą slėnio – duburio erdvę, kuri man skleidėsi, kaip švytintis, saulės energijos kupinas indas.
 Giria ir dubra – jų sąveika per šimtmečius pynė, rezgė kaimo istoriją. Sodiečiai visada daug reikalų turėjo miške – medžiojo, uogavo, grybavo, rūpinosi mediena kurui ir trobų statyboms. Duburyje laukė kitokie kasdienybės nuotykiai – šienapjūtės vešliose pievose, našūs daržai, vasarojai ir skaidrūs vandenys ežerėliuose, Nemuno senvagėse, upeliuose. Atrodo, gyventa pasakoje, tarp dviejų karalysčių, tik mink basomis kojomis kopų smėlį, semk vasarų šilumėlę, rink dosnių rudenų dovanas, stebėkis žiemų skaidrumu ir pavasarių laisve... Tokio gyvenimo pagava regima ir šių dienų Švendubrėje – senovės pasaka skleidžiasi gėlių darželiuose, samanomis pažaliavusių sodybų medžių guotuose, klaidžių gatvelių raizgalynėje... Stebiu ... Medžiai šiame kaime – kaip geri žmonių kaimynai, gal, net giminaičiai. Štai kryžkelėje dangun stiebiasi tiesus lyg stulpas šimtametės pušies kamienas, tarp sodybų, ant kalniuko, penketas irgi šimtamečių pušų, bet vingrios, žalčiais suraizgytomis storomis šakomis. Kitų sodybų šeimynos didžiuojasi gruoblėtais ąžuolais, dar kiti gal renka raudonviršius nuosavame beržų sodelyje, o vienoje gatvelėje aptikau tarsi barokiniame parke augančių liepų alėją.
 Švendubrės kaimo pakraštyje, lyg koks amžių tėkmės paminklas, stūkso piramidę primenantis didžiulis akmuo. Kadaise jis laikytas šventu, padavimuose minima, jog akmens atskalų dėta į naujai statomų bažnyčių pamatus. Bet būta ir kitokių, humoristinių pasakojimų: tą akmenį, vieną tamsią naktį nešęs velnias, ketindamas Nemuną užtvenkti, bet, gaidžiams pragydus – turėjęs čia pamesti. Ilgainiui, jau moderniaisiais laikais, prilipo akmeniui velnio vardas. Dabar, vis dažniau prisimenamos stebuklinės akmens galios, skelbiama, jog jis skleidžiąs sveikatingą šilumą, kurią galima pajausti prisiglaudus. Tikrai, sunku lyg svetimam praeiti pro akmenį, jis traukte traukia, rodos nori pasidalinti su tavimi iš žemės gelmių kylančia galia.
 Šios vietovės išskirtinumą jautė ir prieš tūkstančius metų gyvenę žmonės.  Archeologai Švendubrės apylinkėse aptiko keliolika akmens amžiaus stovyklaviečių pėdsakų. Viena legenda užsimena apie dar ankstesnius laikus, pasakoja apie Raigardo slėnyje klestėjusį turtingą miestą. Deja, jo gyventojai išpuiko, užrūstino Perkūną ir buvo nubausti – paslaptingasis miestas nugrimzdo raiste. Ši istorija primena garsiosios Atlantidos likimą. Ar mituose slypi praeitis? Gal kažkada tikrai egzistavo ir Atlantida, ir Raigardo miestas?    
  Keletą dienų klajojau Švendubrės kaime ieškodamas vaizdingų motyvų, bet supratau pritrūkęs laiko – rodos tokiam mažam kaimeliui aprėpti. Paskutinę Švendubrės plenero dieną ant Nemunykščio tilto sutiktas irgi keliauninkas, šio krašto tyrėjas Romas, pažėrė tarsi iš gausybės rago – ar ten buvai, ar matei, aplankei. Pasirodo, kažkur čia, miškingoje Nemuno pakrantėje slepiasi Juodasis kalnas – gal kažkada buvęs piliakalniu. Nenubridau ir prie Užubalio kalno (dabar medžiais apžėlusi milžiniška smėlio kopa), nenuėjau iki Pereselcų, dar neradau net Nemunykščio-Kubilnyčios ir Nemuno santakos. Neliūdėk, guodė Romas, Raigardo klonio niekas negali iki galo ištirti, yra pelkių, lankų kur joks žmogus neįžengs. Bet santaką galime šiandien aplankyti!
 Nemuno ir jo senvagių santakoje platu, lyg ežeras linguotų, kitą, lietingą vasarą gal primintų net Kauno marias, bet šiemet, pačiame Nemuno vandenų viduryje išniro smėlio sala, pailga lyg bangino nugara, ant jos, pasijautę laivo keleiviais stypso kormoranų pulkas, aristokratiškų garnių dvejetas. Pakrančių sąžalynuose, meldynuose krebžda nematomos antys, netoliese sūkurį susuko žuvis – gal stambi lydeka? Nurimo, tik vėjo gūsis kilstelėjo krūmo šaką, perbėgo žolynų viršūnėmis. Bet, netikėtai, šalia, pievoje triukšmingai pakilęs kurapkų pulkas vėl patraukė mūsų žvilgsnius atgal, į plačiai besiveriantį Švendubrės slėnį, o pavakario saulė, pakvietė į kelią link Druskininkų.

K.K.Šiaulytis. Sodyba su bičių aviliais. 2019.Akvarelė.  29,7x 42

K.K.Šiaulytis. Žalia sodyba su hortenzijų krūmu. 
2019. Aliejus, drobė. 40x40

K.K.Šiaulytis. Kaimo skersgatvyje. 2019.Akvarelė.  42x29,7

K.K.Šiaulytis. Geltonas namas geltoname lauke. 
2019. Aliejus, drobė. 40x40

K.K.Šiaulytis. Mitologinis Švendubrės akmuo. 2019.Akvarelė.  29,7x 42

K.K.Šiaulytis. Švendubrės pušys 2019.Akvarelė. 42x29,7

Ši esė ir dailės darbai publikuojami laikraštyje "Lietuvos Aidas"
 ir jo internetiniame variante. Užsukite pasižvalgyti!

2019 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

2019 m. liepos 17 d., trečiadienis

Vanduo ir linija

K.K.Šiaulytis. Vanduo ir linija. 2018. Škicas. 24 x 32

Vanduo ir linija

Būna - bendradarbiaudami  pieštukas ir teptukas lenktyniauja -
 kuris drąsesnis, kurio pėdsakas popieriaus lakšte tikslesnis.
Man belieka būti teisėju - kartais tenka tokių varžybų rezultatą 
išmesti į makulatūrą, kitą kart - žiūriu, visai neblogas škicas gavosi.
K.K.Š. 2019


K.K.Šiaulytis. Vanduo ir linija - 2. 2018. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Vanduo ir linija - 3. 2018. Škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vanduo ir linija - 4. 2018. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Vanduo ir linija - 5. 2018. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Vanduo ir linija - 6. 2018. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Vanduo ir linija - 7. 2018. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Vanduo ir linija - 8. 2018. Škicas. 32 x 24



2019 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

Tado Blindos pavirvyčiai

K.K.Šiaulytis.   Brasta per Virvytę Kinčiulių kaime. 2019. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis.

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Tado Blindos pavirvyčiai


 Smagioji Žemaitijos upė Virvytė braižo žemėlapiuose kilpas-minkles, šoka smagų suktinį – tarsi vaikosi vėją laukuose, kilpiniuoja, atgal sugrįžta – tarsi norėdama išgirsti jau užmirštas istorijas, kurias vis dar pasakoja snaudžiantys pakrančių piliakalniai, šlamantys ąžuolynai, girgždančios sodybų šulinių svirtys...

 Šiemet aš vėl dalyvavau dailininkų plenere Luokės apylinkėse, svetingoje Vilijos ir Vinco Jackevičių sodyboje, vėl sveikinomės su Šatrija, klausėmės gervių, apuokų ir volungių, kopinėjome Medupio bičių dovanas.

 Bet man vis rūpėjo prakalbinti Virvytę ir, štai, aš jau įsitaisęs jos kranto atšlaitėje gaudau akvarele upės srauto bangelių atspindžius – gal pavyks atskleisti jos žaismėje užkoduotas šio krašto paslaptis. Teškena vanduo per akmenis, nusijuokia – nori sužinoti kas toks buvo šio krašto herojus Tadas Blinda? Razbaininkas ar Svieto lygintojas? Keliauk su manimi į Kinčiulių kaimą, kur Tadas gimė, užsuksime ir į Ubiškę, jos bažnyčioje Tadas krikštytas, o už Tryškių aplankysime Paragių dvarą, kur kažkada gyveno rašytoja Lazdynų Pelėda, pirmoji panorusi papasakoti lietuviams apie Tadą Blindą! Sudėtingais laikais gyveno šis jaunuolis, jam buvo tik penkiolika, kai nutilo 1863-iųjų metų sukilimas, po kraštą dar ilgai klaidžiojo abejonės – ar teisingi laikai, papročiai, ar taip, bajorų ir valstiečių bendra kova su caru, turėjo pasibaigti... Matyt paviliojo Tadą sukilėlių laužų romantika, gal buvo ką girdėjęs ir apie senus, legendinio savo bendravardžio Tado Kosciuškos žygius?

 Dvylika metų truko nuotykingi Tado Blindos - Svieto lygintojo žygiai, betgi liūdnai pasibaigę Luokėje, Šv.Jurgio jomarke, 1877-aisiais. Tadas, jo bendrininkai, per tą laiką buvo primiršę kilnius siekius, nebeskyrė kas ko nusipelnęs, nuskriaudė ne vieną varganą sodietį, tuštino ir kupinus, ir  kiaurus aruodus, grobė žemdirbių arklius. Vietiniams tikrai buvo įkyrėjęs razbaininko nartumas, smuklių didvyrio šlovė.

 Bet po Tado žūties tamsieji kaimyno darbeliai greitai užsimiršo, linksmo būdo žemaičiai kūrė vieną už kitą smagesnes istorijas apie Blindą, senoliai lenktyniavo, kas daugiau Svieto lygintojo kovingų negandų prisimena...

  Klyktelėjo eglėje juodoji meleta – nutrūko mano pokalbis su Virvyte – bet gal ne? Meleta pakilo nuo šakos, sparnu kepštelėjo kankorėžį, ir lyg tamsus šešėlis padange nulingavo Bivainių girios link, gal ten apsilankyti kviečia ir mane?

 Patraukiau meletos nurodyta kryptimi. Vasaros saulės kaitroje iki dykumų smėlio spalvos išblyškęs vieškelis atvedė į Tado Blindos žaliąsias valdas. Bivainių girioje dar glaudžiasi viršūnėmis razbaininkų priesaikas menančios pušys, tamsiai žaliame pelkėtame eglyne kažkas krebžda, slapstosi... Suklusau, bet netrukus atlėgo - tai tik šernų būrelis miklina šonus, mane pajautę nugarmėjo miško tankmėn.

 Girios prieigose aptikau šimtametę koplytėlę, spėju, ji buvo pastatyta keliauninkams padrąsinti, mat pasimeldus, paprašius aukštesniųjų galių pagalbos, ramiau į Ubiškę kulniuoti, iki jos, net keturi kilometrai gūdžiu mišku, kuris dar garsus baugiais nutikimais!

 Jau mūsų amžininkai kraštotyrininkai surinko, užrašė Žemaitijoje daugybę padavimų apie Blindos žygius. Kolūkinės epochos laikais vietinių literatų buvo sukurta (gal prisižiūrėjus filmų apie Robiną Hudą) naujų Bivainių girios istorijų. Jų veikėjai buvo įprasti nuotykinės literatūros herojai – žandarai, dvarininkai, kunigai, kariškiai, elgetos, minimas net kunigaikštis Oginskis. Puse lūpų kalbėta ir apie paslėptus Blindos lobius. Jie dar nesurasti, tad ir aš grįždamas į Luokę atidžiai dairiausi, įsidėmėjau tokį kerėplą, bene trijų šimtų metų senumo klevą, po jo kreivomis šaknimis tikrai yra vietos apkūniai puodynei su aukso rubliais! Bet, atrodo, vėl išgirdau Virvytės tylų šnaresį – pasižvalgyk mano vagoje, po didžiuoju akmeniu ties Kinčiulių kaimo brasta!

 Luokėje, nėra jokio atminimo ženklo skirto T.Blindai. Daugelio vietinių nuomone, jis paprastas plėšikėlis, kurių ir šiais laikais pasitaiko. Svarstau, gal tikrajam Blindai užtektų simbolinio kauburėlio miestelio kapinėse, bet jo antrininkui, literatūriniam herojui, kino filmų didvyriui, Svieto lygintojui – reikėtų kokio nors paminklėlio. Kasmet šį miestelį aplanko vis daugiau smalsių turistų, kurie ieško tikra medijų žvaigžde tapusio legendinio teisybės gynėjo gyvenimo pėdsakų.

 Naujasis Tadas Blinda, kurį dabar jau pažįsta visa Lietuva, pradėtas kurti apie 1900-uosius metus. Rašytoja Lazdynų Pelėda savo surinktą medžiagą apie realųjį Tadą Blindą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui. Jo sukurta drama susilaukė didelio pasisekimo. Spektaklis apie Svieto lygintoją pirmą kartą pastatytas Vilniuje, 1907 metais, drama išleista atskira knyga. Vėliau, XX amžiaus viduryje, nei vienas leidinys skirtas turistams, keliautojams po Žemaitiją, nepamiršo plačiai aprašyti Tado Blindos, Luokės apylinkių herojaus, žygių. Tačiau labiausiai Svieto lygintoją išgarsino Lietuvos televizijos filmas sukurtas pagal R.Šavelio romaną. Keturių dalių serialas ekranuose pasirodė 1972 metais. Iki šiol neblėsta 2011-aisiais sukurto kino filmo apie Tadą Blindą šlovė. Garsusis razbaininkas tapo ir populiaraus miuziklo herojumi.

 Netikėtai smagiu rakursu Tado Blindo nuotykius prisiminė garsus Lietuvos dailininkas karikatūristas Fridrikas Samukas, praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje sukūręs komiksą apie Žemaitijos Svieto lygintoją.  Komiksas buvo spausdintas to meto populiariame humoro žurnale „Šluota“. Manau, F.Samuko sukurtas pieštinis Tadas Blinda galėtų tapti naujuoju turistiniu Blindos įvaizdžiu. Vertėtų komiksą išleisti atskira knygute, tai būtų puikus suvenyras keliaujantiems po Žemaitiją, lankantiems Luokę, Šatriją, slaptingas pavirvyčio girias.


K.K.Šiaulytis. Kelias į Bivainių girią. 2019. Aliejus, drobė. 50 x 40

K.K.Šiaulytis. Luokės kapinių aguonos ant užmiršto kapo kauburėlio.
  2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis.  Ubiškės bažnyčia.  2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis.  Luokės kapinių kalnas.  2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Ši esė ir dailės darbai publikuojami laikraštyje 
"Lietuvos Aidas" bei jo internetiniame variante  -


2019 m. liepos 8 d., pirmadienis

Dailininkų pleneras prie Šatrijos ir Žiograkalnio

Aniceto Jonučio sukurta plenero vėliava vėl pagavo vėjo gūsį.
 2019. Ginto Korsako foto.

K.K.Šiaulytis. Pilnatis bityne. 2019. Aliejus, drobė. 70 x 40


K.K.Šiaulytis. Kelias į Bivainių girią. 2019. Aliejus, drobė. 50 x 40



Dailininkai Valentinas Antanavičius ir Česlovas Polonskis. 2019. Ginto Korsako foto.

Dailininkas Julius Jokūbonis. 2019. Ginto Korsako foto.

Vilijos ir Vinco sodyboje. 2019. Ginto Korsako foto.


2019. Foto K.K.Š.

2019. Foto K.K.Š.

Bivainių giria. Vincas šalia Tado Blindos pušies. 2019. Foto K.K.Š.

Bivainių giria. Vincas ir Vincentas šalia Tado Blindos pušies. 
2019. Foto K.K.Š.

2019 m. liepos 1 d., pirmadienis

Dailininkų klubo "Plekšnė" posėdžiai

K.K.Šiaulytis. Dailininkas, architektas Albinas Petras Purys. 2019. Škicas.
Albino biografiją rasite Vikipedijoje. "Plekšnės" posėdžiuose -
 nenusiviliantis klausytojas,
 guvus pašnekovas, netolimos praeities Lietuvos dailės istorijos įvykių dalyvis.

Dailininkų klubo "Plekšnė" posėdžiai


Vilniaus dailininkų klubas "Plekšnė"
meno mariose plaukioja jau trisdešimt metų... 
Surengta šimtai dailės parodų, leistos knygos, katalogai, savas laikraštis.
Klubo dailininkai bendrauja pleneruose, išvykose, parodų atidarymuose, 
o posėdžius rengia ne rečiau kaip šešis kartus metuose.
Reikėtų viso pulko metraštininkų  tų pasitarimų,
 pasisėdėjimų verbalinei medžiagai
aprašyti, čia pateikiu tik keletą susibėgimuose "pagautų"
 portretinių škicų, o gal - šaržų?
Piešaiu "akis į akį" metodu, portretuojamieji kartais pozavo, 
kartais tęsė pradėtus pokalbius, užbaigtus škicus (šaržus) matė,
autoriui priekaištų nepareiškė.

K.K.Š.
2019 07 01


K.K.Šiaulytis.  Dailininkas, architektas Albinas Petras Purys. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis.  Dailininkas, architektas  Albinas Petras Purys. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis. Skulptorė Tamara Janova. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis. Dailininkai Anatolijus Ščeglovas
 ir Romas Žmuidzinavičius. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis. Akvarelininkė Irena Meištaitė. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis Dailininkės Teresė ir Nijolė. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis. Dailininkė Lena. 2019. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Dailininkas Vytautas Zaranka. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis. Dailininkas Vytautas Zaranka. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis. Dailininkas, dailėtyrininkas Liudvikas Pocius. 2019. Škicas

K.K.Šiaulytis. Dailininkas Vytautas Šatas (1935 - 2018). 2011. Škicas