Kęstutis K.
Šiaulytis
SALANTO LEDYNMETIS
Antrąjį pasakojimą apie šaunųjį Salanto miestą, kaip
žadėjau, pradėsiu nuo gaidžio istorijos. Papasakosiu, kaip prisimenu... Kažkada,
tikriausiai probočių laikais, vienas ūkininkas nusprendė paragauti gaidienos,
mat jo sodybos giedorius buvo tikras naktibalda, gal koks lunatikas, mat, vos
mėnuliui padangėse pasirodžius, kartais pilnatyje, kitą kart plonytėje
delčioje, imdavo gerklę laidyti. Pagaliau, dar vieną nemigo naktį iškentęs
susiruošė valstietis gaidį galabyti, bet tas, paplast-paplast per kluono stogą,
švyst-pašvyst per sodybos klevą, per tvorą, lyg koks aitvaras persirito,
vat-vat virš kaimynų trobų nuvasnojo, o pasiekęs Žvainių kaimo pakraštyje
riogsantį kūliais apkaišytą kalnelį, kabakšt! – po žeme prasmego. Valstietis ranka numojo, svarbu, kad to
naktibaldos nebeliko! Bet kur tau, naktelei užgriuvus, vos mėnuliui patekėjus,
gaidys tame kalnelyje dar smagiau pragydo, visą apylinkę pažadino. Nuo tada,
žmonės tą giedančią kūlių sankrovą Gaidžio kalnu praminė. Bet toje žemės
kuprelėje, ne šiaip akmenys riogso, jo atšlaitėse ne vienas pilkapis senovėje
buvo supiltas, matyt ir šventvietės būta, baltaveidės vaidilutės čia žalčių
dievo Pilvyčio juodaliemenę-geltonžandę šeimyną globojo. Vėliau Gaidžio
kalnelyje koplytėlė atsirado, Salanto miestas narsųjį šelmį gaidį savo herbe
nusipaišė, o Salantų regioninis parkas patį Gaidžio kalnelį su visa koplytėle
savo emblemoje įkurdino.
Būdamas
Salantuose, kaip neapsilankysi to regioninio parko lankytojų būstinėje! Užsukau
čia, gavau dovanų visokių nematytų žemėlapių, lankstinukų, o tada, miela tos buveinės
žiniuonė Karolina, pakvietė pastato gilumon į akmenimis apkaišytą saliukę, kur visokių
geologinių istorijų pažėrė. Pasakojo apie atšiaurius ledynmečius, kadaise Lietuvoje
žvyrą, gargždą gremžusius, akmenis iš Švedijos ridenusius, apie ledkalnius,
kurie už Alpių viršukalnes statesni buvo, o kai prieš 14 tūkstančių metų ta dangų
siekianti ledo jūra tirpo, galingi vandens srautai plačiausius slėnius čia
išgraužė. Tų slėnių grožį, kitus nemarius gamtos darbus saugoti ir įkurtas
(1992 metais) Salantų regioninis parkas. Besvarstant ką išgirdau, šovė galvon
idėja: jei jau šiame krašte saugomas ledynmečio palikimas, ar nereikėtų tam
gamtos reiškiniui suteikti vardą – „Salanto ledynmetis“! Nežinia, kaip jis prigytų
mokslo veikaluose, bet mano pasakojimo antraštei labai tiks!
Prisiminiau kitą žiemiško būvio galą – prieš dvidešimt metų, ankstyvą pavasarį, kai sniego pusnys dar tysojo miškelių pakraščiuose, o po kojomis dundėjo pašalas, su šio parko direktoriumi Modestu skraidėme automobiliu po ledynmečio sukurtas menes – erdvius Erlos, Salanto, Minijos slėnius. Ar tas dienas persmelkęs nykstančio sniego garavimas, ar mįslingasis Alkos kalnas, o gal Salantų bažnyčios bokštų miražas, Kalnalio, Nasrėnų, Kūlupėnų, Kartenos, Imbarės, Šauklių, Mosėdžio, Alanto, Bartuvos vardų paslaptys, pavertė tas kelias dienas gyvu mitu, atrodo, tada ir pajaučiau, kad galinga ledynmečio tirpsmo srautų energija niekur nedingo, ji slūgso tų plačių slėnų krantuose, vartosi, varvena Salanto upės vingiuose, balsingose griovų upokšnių melodijose, kyla iš žemės rūkais ir smaragdu žalia žole. Ta galia, gal per prigimtį, gal užbūrus gamtos didybei, per amžius reiškėsi ir šio krašto žmonių gyvenimuose. Apie tai, paporinsiu kitą kartą.
