Vakaras

Vakaras

2018 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Kuršių nerijos akvarelės (2) Matymo polėkiai

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplauka po rytinio lietaus.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Rudenėjančios Nidos darvasara (2)


Matymo polėkiai


Nurimo nuo jūros atslinkęs rytinis lietus – Nida tviska, tarsi ką tik nulieta akvarelė. Pilkšvo debesies velkamas įstrižas dulksnos šydas dar kybo virš Skruzdynės, toldamas murkdo Bulvikio ragą, bet jau ir brenda per marias Drevernos link. Senamiestyje, Atragyje, aitra nutviskusiomis šakų gijomis susisukę pušų viršūnės, sodri jų spyglių žaluma, sodybų stogai, langai ir langinės, gėlynai – švyti drėgme, tarsi dailininko teptuku atgaivinti. Šaligatvių balas, žolynų rasą pasveikino pro miglą šyptelėjusi saulė, o jai pavymui ir laimingi Nidos svečiai labina vienas kitą. Kas jau ieškojo skėčio, kas plataus apsiausto, o paaiškėjo – vėl bus giedra diena!
 Dailininkai, „Plekšnės“ klubo plenero dalyviai, svetingame „Jūratės“ viešbutyje dar geria rytinę kavą, o pamario varnos jau pietauja – ankstyviems pusryčiams rinko sausose panamėse per vasarą įmitusius vorus, o dabar, po lietaus, jau ragauja žalių bangų atplukdytas gėrybes. Jei smalsu, gali kiaurą dieną varnas sekioti, fotografuoti jų nuotykius. Matyt, ir jos mus stebi, atpažįsta, įtraukia į savo šimtametę atmintį. Nidiškiai didžiuodamiesi mini pilkasermėges kaimynes – jei kurią pyragu pavaišinsi, neužmirš, pasveikins dėmesiu ir po trisdešimties vasarų... Girdėjau visokių legendų apie vietines varnas, - jos išmintingos, apsukrios, bendruomeniškos, landžios gudruolės: nurinko jauname sode taip lauktą graikiškų riešutų derlių, nulesė braškes, apgavo šunelį, pavėsinėje pietaujančių kaulija rūkyto karšio, kai važiuoji dviračiu, nesitraukia iš kelio, šaiposi, prakirto automobilio stogą,  – gerai, kad jos nemoka kalbėti, – nežinia, ką apie mus pripasakotų... Marios čia pat, bet pats mačiau, kaip iš lietaus balos varna sveikuolė vandenį gėrė – negilu, tad pritūpė, galvą paguldė šonu, kad snapą apsemtų, siurbtelėjo, ir tai kartojo, kol atsigaivino. Į saugomų gyvūnų bylą varnų, kad ir nepaprastai sumanių, gamtininkai gal neįtrauks, bet Kuršių nerijos istorijoje jos jau įrašytos. Nidos muziejaus ekspozicijoje, lyg vaizdžiame Edgaro Alano Po detektyve, atskleidžiama, kaip čia, kažkada, varnos buvo gaudomos tinklais, nutrenkiamos, užgeriamos, sūdomos, skanaujamos.
 Kiti jūrų marių skrajūnai – kirai, tarsi vėjo sparnais siaučia Nerijos padangėse. Vienas jų pulkas klykdamas sukasi virš uosto, kitas, tarsi žuvų tuntas sprunka nuo kranto, o tada pabyra, pavieniui tolsta kas sau, atrodo, nebegrįš, bet, žiūrėk, persigalvojo, ir štai jau vėl sklęsdami nutūpia ant prieplaukos molo, ant laivelio, boto stiebo ar raudono plūduro. Stebėdamas kirus pagavau mintį – mūsų žvilgsnis Nerijoje blaškosi kaip ir šie paukščiai, – tai plaukia jaukiais pušynų smėlynų kraštovaizdžiais, džiaugiasi linksmais vasariškais įspūdžiais, spalvomis, tai šauna į saulėtas aukštumas, ar nuklysta į tuščią jūros horizontą, – bet akių neatitrauksi, atrodo, ten, į jūros tolumas, ir pats jau persikėlei... Pasijauti kybąs šalia balto debesies – kaip ketvirtosios dimensijos klajūnas, žemė nutolo, bangos plukdo tavo mintis, o jos – pavirsta bangomis?
 Matymo laisvas polėkis, giminystės su gamtos galiomis pajauta – gal būt, svarbiausi  buvimo Nerijoje atradimai, vertybės, kurios žadina asmens kūrybinę raišką.
 Bandydamas perprasti Kuršių nerijos slaptingą trauką esu taręs – šiame trapiame, – vėjų, audrų ir vandenų suplukdytame smėlio ruoželyje – eldijoje, kaip niekur kitur, gali patirti nuolatinį kūrinijos atsinaujinimą, tarsi pradžios versmę, gyvastingą gamtos stichijų – vandens, žemės, oro ir ugnies žaismę. Visoje mūsų Žemės planetoje tokios ypatingos vietovės žinomos nuo seno, jos garsios savita būties estetika, istoriniu likimu, gamtos dovanomis.

K.K.Šiaulytis. Varna smalsuolė.
 2016. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Šermukšnio kopa.
 2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Paskutinis saulės žvilgsnis į Nidos uostą.
 2018 08 29. Akvarelinis škicas. 24 x 32
***
Rugpjūčio 29 d. Nidoje, uoste stebėjau besileidžiančios saulės
 spindulingą tapybą čia susispietusių jachtų stiebuose, marių vilnyje
 - plūduriavo auksas, skraidė žvaigždės, liejosi purpuras 
- Nidą jau dengė Urbo kalno šešėlis, 
o uostas spindėjo, lyg kokia pasakiška švytinti sala.
 Tačiau šešėlis greitai plėtėsi, slinko artyn -
 akvarele pagavau tik paskutines saulės nulietas spalvas. 
Netikėtai pasirodęs "Kuršis",
su tarsi kino teatro ekranas tviskančia bure, irgi stabtelėjo mano škice...

K.K.Šiaulytis. Nida. Purvynės pakrantėje. Permaininga šviesa.
 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplaukoje. Dulksna.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą