K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Žalieji ilgadieniai senajame Buivydiškių parke

K.K.Šiaulytis. Buivydiškių pakrantės. 2012. Akvarelė. 32 x 24

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Žalieji ilgadieniai senajame Buivydiškių parke

Šiemet pavasaris per Lietuvą keliauja pramogaudamas, sniegas ištirpo – tarsi išgaravo, tik ledo salos ežeruose dar plūduriuoja, murkso pakrantės medžių šešėliuose. O gi anksčiau, pirmajam pavasario mėnesiui, kovui, kasmet tekdavo demonstruoti savo karingumą: kautis su sniego pūgomis, tirpdyti pusnynų guolius, juodi krušos debesys siausdavo taip, kad rodydavosi – vėl užgrius žiema, bet kovas, ginkluotas saulės pažadais, grąžindavo laukiamą tvarką.

Mūsų protėviai, matyt pagerbdami sunkius kovo darbus, šiam mėnesiui skyrė pranašo galias – sakoma, kokia bus kovo pirmoji, toks bus pavasaris, kovo antra nuspėja vasarą, trečia – rudenį, tačiau, jei tomis dienomis išgirsite vieversį, bus darganas pavasaris. Kovo kalendorius tiesiog pilnas mums svarbių, prasmingų dienų: ketvirtoji – Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo diena, 11- oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 16 - oji, Knygnešių diena. Pasaulis mini Poezijos dieną kovo 21- ąją, 23 - ąją – Meteorologijos, 27 - ąją – Teatro, o 22 - ąją Vandens dieną, kurią, manau, paletėse išskleidę dažus švenčia visi planetos akvarelininkai. Dar, šį mėnesį yra Pempės, Keturiasdešimties paukščių diena ir – Gandrinės! Kada palaukėse pasirodo šie sparnuotieji raudonkojai bajorai – atgyja visos balos!

Stebintiems gamtos permainas, vis tik svarbiausioji yra kovo 20 - oji, pavasario lygiadienis, kai Naktis ir Diena pasiskirsto paros laiką per pusę, o jau nuo rytojaus prasideda Žalieji ilgadieniai – „vieversius“ tėvynainius džiugina prašvitę rytmečiai, o „pelėdos“ mėgaujasi ištįsusiomis vakaro valandomis. Prasidėjusius ilgadienius skuba sveikinti visokie laukų želmenys, žolynai, bunda, bruzda pelėnai, varlės, margi raibi vabalai vabalėliai. Visokiems gyviams prasideda mielas metas, truksiantis net iki rugsėjo 23 - iosios, vėl lygiadienio, tačiau nusveriančio laiką Nakties labui.

Kad prasidėję ilgadieniai yra žali, liudija mūsų polinkiai – visi lietuviai pavasariui praaušus ieško progų užtrukti gamtoje – kas soduose, daržuose, arimuose, kas miškuose, parkuose ar prie vandenų. Kiekvienas žinome savo būdą!

Mano ilgadieniai irgi žali, dar pamarginti akvarelės vaivorykšte.

Vakariniame Vilniaus pakraštyje, slėniukais, tarp Pilaitės, Zujūnų iš vienos pusės ir Avižienių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų iš kitos, vinguriuoja Sudervėlės upelė. Ji vos dvylikos kilometrų ilgio, bet nuo amžių labai svarbi vilniečiams. Pačiame vidurupyje yra dvi garsios senovės dvarvietės: Pilaitė ir Buivydiškės. Sudervėlės tėkmės energija kažkada suko keliolikos vandens malūnų girnas, daugybėje tvenkinių pliuškenosi margašonės žuvys, o upelės ežerėliuose ir šiais laikais maudosi vasarotojai. Atsidarę žemėlapius internete pasižvalgykite Sudervėlės erdvėse iš paukščio skrydžio, pastebėsite, Buivydiškės įsikūrę tarsi koks uostas – visu gyvenvietės pakraščiu vien tvenkiniai mėlynuoja. Dvaro rūmai, jau prieš šimtmečius buvo statomi tvenkiniais apsuptoje saloje, kurioje veši ir senas parkas.

Istoriniai dokumentai liudija jog penkioliktame amžiuje Buivydiškes valdė kunigaikštis Šventaragis, vėliau – garsieji Radvilos. Jų pilaitės seniai sunyko (dabartinį rūmelį statė jau kiti savininkai), bet senasis parkas, aplinkiniai tvenkiniai ir laukai – pilni visada čia gyvenusiais pilėnais. Parke žiemą vasarą siaučia, laigo, kiauksi, švilpauja zylės, bukučiai, lipučiai, margieji geniai, juos, panirusius darbų įkarštyje prižiūri urėdai kėkštai ir pelėdos. Tvenkiniuose panaši tvarka – kasdien tarp baltųjų lelijų ir lūgnių lapijos pluša dešimtys didžiųjų ančių, barasi juodi laukiai, slapukauja vandeninės vištelės, o ausuotieji kragai, lyg tvenkinių seniūnai, vis panerdami matuoja gyli, tikrina, kokie resursai slypi vandenyse. Aristokratiškos gulbės plaukioja tvenkiniais, čiuožia, lyg karietomis važiuotų. Nendrynai, pakrančių gluosnynai, beržynėliai irgi pilni vasaros paukščių – balsingos krakšlės, upiniai žiogeliai ir birželio pabaigoje iš kažkur sulėkę varnėnai garsiakalbiais stebina žvejus, vaikštinėtojus ir jau netoliese besikuriančius naujus sodiečius. Vilnius atidunda į Sudervėlės slėnius stikliniais namais, asvaltuotomis gatvėmis. Vieškeliukas, (matyt buvo nutiestas dar baroko epochoje), kuriuo keliauju iš Justiniškių į Buivydiškių parką, dabar jau vadinasi Helsinkio gatve, žemėlapiuose, mačiau, nubraižyta ir Reikjaviko gatvė, ant kalvelės kur ji išsirangiusi, prieš dešimtmetį vakarais giedojo kurapkos, dabar - dygsta ištisi kotedžų kvartalai.

Šiems, naujiesiems Sudervėlės pakrančių gyventojams ir skiriu šį, Buivydiškių akvarelėmis ir viena pastele pamargintą tekstą.