K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Dailininkas ieško linksmų nuotykių

LTOK prezidentė, olimpinė čempionė D.Gudzinevičiūtė

Dailininkas ieško linksmų nuotykių

Vytautas Žeimantas

Nutiko įdomus dalykas: „Olimpinėje panoramoje“ (2019 m. Nr. 4) skelbtas straipsnis apie tarpukario dailininką Juozą Penčylą, piešiniais populiarinusį sportą, įgavo netikėtą tęsinį. Tą rašinį baigiau žodžiais: „O kodėl dabar mūsų sporto pasaulis neturi savo Juozo Penčylos? Profesionalūs fotografai, aišku, gerai, bet sportui reikia ne tik faktinės fiksacijos, čia gali tarpti ir humoras, satyra, tiesiog draugiška šypsena.“

Į šį klausimą iš kolegų gavau nelauktą atsakymą: „O dailininkas

Kęstutis Šiaulytis? Juk piešia sportininkus!“ Kęstutį Šiaulytį pažįstu nuo tų laikų, kai dirbo dailininku satyros ir humoro žurnale „Šluota“, kurios senuose koridoriuose ir susipažinome. K.Šiaulytis imponavo ne tik gebėjimu keliais potėpiais išjuokti ir pašiepti visuomenės gyvenimo neigiamybes, žmogaus ydas, komiškus bruožus ar meistriškai įvaldytais metaforos, hiperbolės, grotesko, ironijos, alegorijos ar šaržo elementais.

Patiko ir jo draugiškas būdas, atviras bendravimas su žmonėmis. „Šluotoje“ jis sustiprėjo kaip karikatūristas,

tapo žinomas šaržistas, subrendo kaip dailininkas. Atsiskleidė jis ir kaip talentingas akvarelių meistras, liejo jas subtiliai, su meile Lietuvos kraštovaizdžiui.

O apie tai, kad jis mėgo sporto temą, mažai težinojau. Dabar, artimiau susipažinęs su K.Šiaulyčio kūrybine virtuve, supratau, kad jis labai domisi sportu, olimpiniu judėjimu, yra sukūręs daug olimpiečių draugiškų šaržų, sporto tematikai skirtų karikatūrų, skelbtų Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose, užsienio humoro leidiniuose, eksponuotų tarptautinėse parodose.

„Mano mokykliniai metai prabėgo Naujojoje Akmenėje, kur sportui buvo skiriamas nemažas dėmesys. Miesto centre veikė sporto salė, ją lankyti galėjo kas norėjo. Šalia jos septintąjį dešimtmetį išdygo dar didesnė sporto salė su balkonais žiūrovams. Joje nuo ryto iki vakaro vyko krepšininkų, tinklininkų, rankininkų, futbolininkų treniruotės. Naujoji Akmenė didžiavosi moderniu stadionu, jame vyko sporto varžybos – šventės, kurias prisimenu tarsi kokius teatro spektaklius, matyt, primenančius antikinės Graikijos sporto varžybas. O miestelio kiemuose, aplinkinėse dykvietėse kas vakarą vyko vaikų, paauglių futbolo turnyrai, žiemą – ledo ritulio be pačiūžų čempionatai, – prisimena K.Šiaulytis. – Mano mokykloje fizinio lavinimo mokytoju dirbo įdomi asmenybė – Pranciškus Tupikas, vėliau tapęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu, Nepriklausomybės Akto signataru. Aš lankiau tinklinio ir krepšinio treniruotes, žaidžiau rajono moksleivių krepšinio rinktinėje. Taip atsirado meilė sportui.“

Jo seniausi prisiminimai apie sporto meną irgi susiję su „Šluota“. Būdamas pirmokas žurnale išvydo

tokį piešinį: futbolo vartininkas su statybininko mentele rankose stovi šalia plytomis užmūrytų vartų – varžovų pastangos įmušti įvartį bergždžios. Ši paradoksali situacija vaikinukui paliko neišdildomą įspūdį.

Dar būdamas moksleivis susidomėjo humoristine grafika. Pirmosios jo karikatūros respublikinėje spaudoje buvo sporto tema.

„Per mano jau netrumpą gyvenimą sutikti sportuojantys žmonės ar profesionalūs sportininkai dažniausiai būdavo atviri, bendraujantys, turintys gerą humoro jausmą. Tad man sportas ir optimistinis, humoro

nestokojantis požiūris į mūsų būtį – tarsi neatsiejami dalykai. Tą aš savo humorografijose, skirtose sportui, ir deklaruoju, – sako K.Šiaulytis. – Šaržo menas sovietmečiu, deja, buvo primirštas, gyvavo tik „Šluotoje“. Buvo šaržuojami humoristinės kūrybos autoriai. 1989 m. laikraščio „Sportas“ redakcija užsakė sukurti viso kolektyvo darbuotojų šaržus jubiliejinio penkitūkstantojo laikraščio numerio proga, o naujametinio numerio pirmajam puslapiui – krepšininko Šarūno Marčiulionio šaržą.“

Pasirodo, kad dažnai šalys, kuriose vyksta svarbios sporto varžybos, turnyrai ar olimpinės žaidynės, ta proga rengia karikatūrų konkursus. K.Šiaulytis yra nupiešęs dešimtis karikatūrų – humorografijų, skirtų tokiems konkursams. 2014 m. paskelbtame tarptautiniame humoristinių piešinių konkurse, skirtame Sočio žiemos žaidynėms, jis buvo apdovanotas diplomu.

K.Šiaulytis sporto temą gvildena aktyviai ir produktyviai. Humorografijų – karikatūrų, komiksų sporto tema jau yra sukūręs apie tūkstantį. „Krepšinis – mano ypač mėgstama sporto šaka, tad ir linksmų nuotykių šio sporto varžybose įžiūriu daugiausia. Būna, stebiu per televiziją mačą, ir kyla noras tas konkrečias rungtynes, jų sukeltas emocijas užfiksuoti humorografijoje“, – prisipažįsta K.Šiaulytis, kurį dabar jau drąsiai galime lyginti su prieš karą garsėjusiu J.Penčyla.

K.Šiaulytis, kaip ir visi sportui neabejingi žmonės, ypač domisi olimpiniu judėjimu, olimpinėmis žaidynėmis. Tačiau į jas reaguoja ne tik kaip eilinis sirgalius.

„Didelį įspūdį paliko Rūtos Meilutytės iškovotas olimpinis aukso medalis Londone. Šių žaidynių laukiau kaip niekada anksčiau, tad toks netikėtas Rūtos laimėjimas paskatino mane neakivaizdiniu būdu sudalyvauti šioje sporto šventėje – kol vyko varžybos Londone, kasdien piešiau po vieną ar du trumpus komiksus olimpinių sporto šakų temomis. Piešinius publikavau tarptautiniame karikatūrų tinklalapyje

„Toonpool“. Sukūriau ir publikavau 32 komikso „Olympic Island 2012“ lakštus, svarstau kada nors išleisti šiuos piešinius atskiru leidiniu“, –planais pasidalija karikatūristas.

K.Šiaulytis dažniausiai portretinius šaržus kuria iš natūros, „akis į akį“ su pozuojančiu asmeniu, menine plastika pristatydamas asmenį. Kurdamas šaržus jis stengiasi atrinkti būdingiausius asmens bruožus, kartais atskleisdamas ir piešiamo žmogaus visuomeninę padėtį, specialybę, pomėgius, buitį. Toks šaržas tampa

savitu humorografiniu portretu.

Beje, meno istorijoje žinoma daug atvejų, kai portretuojamasis mieliau save pristato tokiu šaržu, o ne fotografiniu atvaizdu. Manau, kad ir mūsų olimpiečiai su malonumu ir švelnia šypsena priims draugiškus K.Šiaulyčio šaržus, dabar spausdinamus „Olimpinėje panoramoje“.