K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Žemaitija. Šilalės kraštas

Šilalės herbas

K.K.Šiaulytis. Rubinavo piliakalnis (Šarūnkalnis) Lokystos upelio vingyje.

Horizonte - Šilalė. 2018. Akvarelė. 29,7x42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Žemaitija. Šilalės kraštas

Jei mintyse atkursite istorinės Žemaitijos kunigaikštystės ribas – nuo Nevėžio rytuose, iki Minijos vakaruose, nuo Vadaksties upelio, tekančio pasieniu su Kuršu, Latvija, iki Šešupės pietuose, tai tos kunigaikštystės viduryje rasite Kražius, o gal Varnius? Dabar, tai nedideli miesteliai, bet istorijos tėkmėje buvę labai svarbūs ir Žemaitijai, ir visai Lietuvai. Varniai daugiau nei keturis šimtmečius – Žemaitijos vyskupijos sostinė, Kražiai praeityje garsėjo kaip iškilus kultūros ir švietimo centras. Šiuose miesteliuose gyveno, dirbo, mokėsi ištisos kartos žymių šalies asmenybių. Bet, atrodo, visa Žemaitija tokia – atverk istorijos knygos lapus, kiekvienam valsčiuje, parapijoje – didžių žmonių tėviškės, ir dabar dar išlikę istoriniai, etnoarchitektūriniai paminklai, raiškios gamtinės vertybės. Kviečiu kelionėn, į tokį, gal jums mažiau žinomą, Varnių ir Kražių kaimynystėje esantį Šilalės kraštą!

Šilalės krašte – visas būrys nedidelių miestelių: Kaltinėnai, Laukuva, Požerė, Kvėdarna, Pajūralis, Pajūris, Upyna, Girdiškė, mažytis Didkiemis. Krašto sostinė – Šilalė. Miesto ir savivaldybės herbe vaizduojamas simbolinis ąžuolas skleidžiantis savo plačią lają ir šiandienos pasaulyje, ir praeities gelmėse. Ąžuolas herbe „atstovauja“ ne tik gamtą, bet ir garsiuosius krašto piliakalnius, kurie, savo žaliomis kupromis tikrai kartais primena milžiniškus sengirių medžius. Šilalės krašte net 34 piliakalniai, tarp jų – visų didingiausias, visoje Lietuvoje aukščiausias kalnas – Medvėgalis. Šalia jo, dar keli piliakalniai, kaimynystėje stati Bilionių viršukalnė, kur jau keleri metai archeologai vykdo kasinėjimus, ieško įrodymų, jog, anot istorikų, čia buvę šlovingieji Pilėnai.

Nuo Rietavo, vis versdamasi per akmenynų slenksčius, į Šilalės kraštą atskuba upė Jūra, čia ji suglėbia ir paslaptingąją Aitrą, kilusią Tverų krašte. Susibėgusių upių vaizdingos pakrantės nuo seno traukia baidarininkų virtines. Iš Kražių seniūnijos miškų atrieda Akmenos vardą turinti upė – atrodo, kad kūlių joje, kas pavasarį vis daugiau atsiranda, nors legendos mini, kad ir Kaltinėnų kaimynystėje kažkada gyvenęs Skuburlės milžinas čia jų pribarstė. Bet man mieliausia Lokystos upė. Ji išteka iš pelkių netoli Laukuvos, o pralindusi po tiltais per Žemaičių senąjį plentą ir naująją magistralę, pabuvojusi Šilalėje, įsilieja į Jūrą. Upelis tokiu vardu įtaigoja mintį – gal šis kraštas ir yra visos Žemaitijos centras, mat narsus lokys puikuojasi jos herbe?

Ežerų Šilalės krašte nedaug, bet dviejų – išskirtiniai vardai – Dievytis ir Paršežeris. Dievyčio vardas, matyt ne šiaip atsiradęs, pietiniame ežero krante stūkso dabar eglėmis apžėlęs kalnas – Padievytis, padavimai mini čia buvus senovės laikų šventvietę. Šiauriniame krante, jau prieš keliolika metų tapiau didingą ąžuolą, kurio šakos sviro į smaragdinį ežero vandenį. Grįžęs į Laukuvą, kolegoms, etnografinės ekspedicijos dalyviams, pasakiau – šiandien pabuvojau sakmių pasaulyje – tokią nuostabią aurą tąkart skleidė Dievyčio ąžuolas. Gi Paršežeris savo vardą įgijo matyt nuo jo pakrantėje buvusios tvirtovės – Paršpilio. Paršas – žemaičių supratimu – šernas, nuo seno yra karingų genčių toteminis gyvūnas.

Šilalės herbo ąžuolas simbolizuoja ir šio krašto tvirtą, atkaklų žmonių būdą, primena senovės laikų kovas. Nežinome Medvėgalio, Treigių, Rubinavo, Pilės, Vilkų Lauko, Bilionių piliakalnių karių vardų, bet žinome jų palikuonis! Kaltinėnų apylinkėse gimė Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, Šilalės bažnyčioje krikštytas lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis. Visa Lietuva žino, kad Vytogaloje – lakūno Stasio Girėno tėviškė, bet, pasirodo, ir Stepono Dariaus gimtinė čia pat, tuoj už „rubežiaus“, dabar Klaipėdos rajone – kažkada ta vietovė priklausė Šilalės rajonui. Istorikas Virginijus Jocys daug metų tyrinėjantis Šilalės kraštą, man prisakė būtinai paminėti pokario partizanus, priminė, kad čia gimę ir žymūs kariškiai – generolai Kazys Tallat-Kelpša, Pranas Letukas, prelatas, profesorius Antanas Rubšys, rašytoja, gydytoja, tremtinė Dalia Grinkevičiūtė, parašiusi Lietuvą 1988 metais prikėlusį tekstą – „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dar viena mano konsultantė, paminklosaugininkė Jurgita Viršilienė priminė neužmiršti teologo, kalbininko Kazimiero Jauniaus, etnografo Norberto Vėliaus, archeologo Vlado Statkevičiaus. Bet kiek gi čia telpa į vieną mašinraščio puslapį...

Šilališkiai su atida domisi savo istorija – nuo 1994 metų leidžiamoje knygų serijoje „Šilalės kraštas“ jau net dešimt solidžių tomų. 2017 pasirodė puošnus albumas „Šilalės rajono piliakalniai“. Aktyvi Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje, leidžia knygų seriją „Žemaičių kultūros savastys“, joje jau du tomai.

Seniausią, tūkstantmetį Šilalės krašto ąžuolą žino visi – tai Dionizo Poškos Baublys. Ąžuolo šerdyje rašytojas įkūrė altaną, kur, semdamasis Baublio galių, kūrė eiles, rašė knygas ir laiškus, svajojo. Kitame Baublyje D.Poška įsteigė muziejų, kuris laikomas visų Lietuvos muziejų pirmtaku. Kviečiu apsilankyti Bijotuose, visai netoli Kryžkalnio – čia pajausite Žemaitijos gelmes, pabendrausite su dabarties žemaičiais!

***

Šis tekstas ir akvarelės publikuojami laikraštyje "Lietuvos Aidas". Pasižvalgykite jo internetinėje svetainėje - http://aidas.lt/lt/kultura-menas/article/22467-09-13-zemaitija-silales-krastas-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje?fbclid=IwAR04uOrsHS9Rbq9tdmvExyYeSPvN2ZvnVCjhtw7Kho9Sr6c0gtfB43Httnc