Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Dailininko
pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kelionė į Musteiką – drevinių bičių šalį
Gudų girią išgarsino didysis Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas. Pavasariškai skaidri, dainuojanti paukščių giesmėmis, vasarą šlamanti drevinių bičių dūzgesiu, rudenimis tviskanti uogienojais, baltais pusnynais apšarmojusi žiemos pasakos metą, Gudų giria prakalbino gamtininką dar vaikystėje. Pirmieji T.Ivanausko knygos „Gamtininko užrašai“ (1955) puslapiai skirti vaikystės, jaunystės iškylų po girią prisiminimams. Savo ruožtu, „Užrašai“, ne kartą išleisi Lietuvoje storokomis knygomis, paskatino kelias gamtininkų, gamtos bičiulių kartas, lankyti Dainavos, Gudų girią, ar net apsigyventi čia, puoselėti, saugoti šį nuostabų Dzūkijos kraštą.
Žurnalistas, keliautojas Domas Šniukas, sužinojęs kad aš dar nesu buvojęs Gudų girios sostinėje –Musteikoje, pakvietė mane žygin, tiesa, ne pėsčiomis – riedėjome automobiliu, kurį vairavo trečioji mūsų rudeninės išvykos dalyvė, botanikė, ekologė Indrė Gruodienė. Pakeliui paaiškėjo, kad Domas keliones Vilnius – Musteika, pradėjo dar 1959 metais, perskaitęs, sužavėtas T.Ivanausko prisiminimų.
Atsiverčiu tuos „Užrašų“ puslapius... „Musteikos kaime ... Jau ruduo...auksiniais lapais apsigaubęs, putino karoliais pasipuošęs, ožekšnio auskarais apsikarstęs, žemę maitintoją rūkuose paskandinęs, plačiašakes obelis derliumi apkrovęs, šaltą rytą pasidabravęs, išgena padebesiais gerves...“, “ ...vakare, pasiekęs Musteikos kaimą, tiesiai nuėjau pas savo bičiulį Tamošių Gaidį.“... „Tamošius buvo ypatingo būdo žmogus, - toks, kokių dažnai pasitaiko didelių miškų gilumoje. Jis buvo nešnekus, ramus ir santūrus“. Skaitau ir mintyse šypsau – D.Šniukas pasakojo, kad jo Musteikos kaimo bičiuliu tapo būtent tokio charakterio žmogus – Vincas Gaidys. Domas ilgai kalbino Vincą užrašyti savo gyvenimo prisiminimus, šiaip ne taip išgavęs jo rankraščių pluoštelį, sudarė ir išleido V.Gaidžio knygelę „Musteikos pasaulis“ (2002) – tai savotiškas T.Ivanausko pasakojimų tęsinys, žodžiu ataidantis Gudų girią.
Pasiekę Musteiką, apsistojome V.Gaidžio sodyboje, čia dabar gyvena jau kitos kartos Gudų girios žinovas, bitininkas – Romas Norkūnas. Ir apie jį Ivanauskas pasakytų - „nešnekus, ramus, santūrus“. Kol piešiau Romo portretą, jis vos kelis žodžius ištarė, ir tuos tik apie kamanę: „po dažus kamanė ropinėja“ – perkeliu akis nuo popieriaus lapo į paletę, tikrai, kamanė tarp spalvų indelių tupinėja, ragauja, kažkodėl patiko tamsi indigo - gal pakilusi aukštyn spalvins dangų? Sodybos kieme laisva bėginėja linksma avelė, nieko neįtardamas, paklausiau koks jos vardas. Akvarelė, visai rimtai atsakė Romas. Negalėjau, patikėti, maniau juokauja. Bet gavęs Romo mamos patvirtinimą, prisipažinau – tokio lingvistinio nuotykio dar nebuvau patyręs... Žinoma, suskubau Akvarelę, „įamžinti“ spalvingame škice. Vienoje akvarelėje tapiau avies trobelę, pavaizdavau ir stambių kuolų tvoros fragmentą, vėliau sužinojau, kad tokios tvoros Musteikoje buvo tiesiog būtinos, jos saugojo kiemo avis nuo vilkų, mat pilkiai, užsimetę ant nugaros pačiuptą avį, tokios tvoros neperšokdavo ir pro tarpus nepralįsdavo...
Palikę svetingą miško sodybą patraukėme po Musteikos kaimą pasižvalgyti. Trobos, kluonai, tvarteliai plačiai tarp kaimo giraičių pasklidę, senųjų tvorų nebesimato, vilkai panorėję, ne vieną avį išsineštų... Per kaimą internetiniame žemėlapyje vinguriuoja Musteikos upelis, bet realybėje, po kaitrios vasaros, vos galima jį pastebėti. Keliaudami Ąžuolų gatve aptikome senovinę Garuckų sodybą, o kitoje gatvės pusėje, už laukinių obelų ir kriaušių eilės – muziejine tapusią Jono ir Rožės Miškinių trobą. Joje T.Ivanauskas ir jo žmona Honorata 1918 metais įkūrė mokyklą. Amžiaus viduryje visi Musteikos vaikai pradėdavo čia savo mokslų kelią. Mokyklos kieme žaismingai rangosi kaimui vardą davęs upelis, įsivaizduoju, kaip smagu buvo vaikams saulėtomis pavasario dienomis stebėti jame dūkstančias nerštui iš ežerų suplūdusias lydekas...
Persiritę per Musteikos tiltelį, netrukus pasiekėme Romo Norkūno globojamą miškinės bitininkystės muziejų. Čia prasideda pažintis su drevinių bičių šalimi. Ta šalis apima visą Dzūkijos nacionalinį parką, o kartu ir Varėnos rajoną. Internete radau straipsnį, kuriame rašome jog šiame krašte aptikta 217 laukinių bičių rūšių. Tikra pasakų šalis! Ne veltui meškos taip ilgai nenorėjo šių girių palikti... Dešimtys retų, vienetais skaičiuojamų bičių įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Kažkur čia, netoliese, gyvena tamsiažalė vagabitė, stepinė gauruotakojė bitė, Šverino smėliabitė ir kitos retenybės. Bet Dainavos girios, Ratnyčios, Varėnos miškų, Musteikos apylinkių medunešės bitės garsios ne retumu o darbštumu. Nuo neatmenamų laikų bitės kūrėsi senų pušų drevėse, rinkdamos medų siuvo per vasaras raistuose, saulėtuose laukuose, medžių viršūnėse, lankydamos viržių spalvingus kupstynus, čiobrelių lankas, kriaušynų žiedynus. Istoriniai dokumentai mini, kad jau viduramžiais šiame krašte buvo paplitusi drevinė bitininkystė. Pušį su bičių uoksu aptikęs bitininkas, tapdavo tos pušies šeimininku, ir tik jis galėjo kopinėti šios drave vadinamos pušies medų.
Drevinės bitininkystės muziejuje – visa šios nuotykingos veiklos istorija. Romas Norkūnas žvelgia į mus, muziejaus lankytojus, stebi, ar mes susigaudome, kas čia po medžiais surikiuota. Nežinau, kiek medaus neša šio muziejaus bitės, bet gyvena jos tikrai įdomiuose aviliuose, kurie daugiau primena šiuolaikinio meno objektus. Kai jau baigiau akvarelę su gulsčiais aviliais, atskrido viena bitelė ir bučiniu palinkėjo neužmiršti šio apsilankymo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą