Vakaras

Vakaras

2025 m. spalio 8 d., trečiadienis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS AKMENŲ ALĖJOS

K. K. Šiaulytis. Mosėdis pasitinka rudenį.
 Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS 

AKMENŲ ALĖJOS

 Kviečiu į trečiąją kelionę Salantų regioninio parko padangėje – ten, kur siaučia nesušukuoti vakariai vėjai, o debesys vis prausia laukuose, miškuose kažkada ledynmečių suridentus akmenis. Kartą, šiame krašte atsirado vienas nenuorama žemaitis, kuris užsimojo ledkalnių darbus pratęsti. Nesišypsokite, tai ne kokia legenda – toks galinčius tikrai egzistavo, tai jums gerai žinomas Mosėdžio gydytojas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19). Tas didis nuotykis, riedulių meno epopėja, prasidėjo 1957-aisiais. Visi buvom girdėję, kaip V. Inta miestelio apylinkėse kūlius globojo, rinko, alpinariumus kūrė, granito alėjas rentė, galiausiai, matyt, kad į senųjų laikų vaidilą panašus buvo, ta kūrybos aistra visus mosėdiškius apžavėjo – apie tai, anuomet pasakojo ne tik laikraščiai, bet ir vienatinė to meto televizija. Tačiau, įdomiausia istorija iki šiol nutylėta: kolūkių laikais, kai tik primilžis vietiniai valdžiai terūpėjo, Inta nugirdęs, kad prie Bartuvos upės kėpsančiame, griūvančiame vandens malūne jau tik velniai tamsiomis naktimis girnas suka, pasidarė kadagio šluotą ir susiruošė tvarką daryti – pinčiukų vaikyti. Vieną pusiaunaktį, Perkūnui griaudžiant, tuos kanopinius Bartuvos vandeniu pakrapijęs, į susvilusį kaminą suvarė, o atvaduotame malūne akmenų muziejų įkūrė.  

 Kai žmonės savo akimis panoro Mosėdžio akmeninius cūdus pamatyti, iš visos Lietuvos pradėjo autobusais plūsti, bet ir dabar ta trauka nenurimo, nauji smalsuoliai, o kiti jau penktą kartą čia atvažiuojantys V. Into ir mosėdiškių kūryba atsigėrėti negali. Bet, ar man papasakoti, ką tie keliauninkai čia patiria, kaip pamatytos grožybės jų akis drėkina, kaip atsidūsta prie kokio Bartuvos didakmenio, apkabinti siekia, lyg prie visos Gamtos prisiglausti norėtų...

 Kai aš pastarąjį kartą ten buvau, akvarelę Akmenų muziejaus terasoje liejau, stebėjau, kaip Bartuva Akmenų muziejaus kūrėją prisimena – per tą valandą kol tapiau, upė vis tvino, garmėjo, ilgomis bangomis liejosi, V. Into sugrupuotas gluosnių slėniuko riedulių kompozicijas apkabino – tarsi nuplukdė tuos akmenis į legendų šalį.

K. K. Šiaulytis. Akmenų amfiteatras V. Into sodyboje.

K. K. Šiaulytis. Vaclovo Into biustas
 Akmenų muziejaus ekspozicijų salėje. 
Skulptūros autorius Rimantas Eidėjus. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Mosėdžio vandens malūnas,
 dabar Vaclovo Into akmenų muziejus.

K. K. Šiaulytis. Ūžaujanti, tvinstanti Bartuva, 
žvelgiant nuo Akmenų muziejaus terasos. Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 39.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą