Kęstutis K. Šiaulytis
PLENERAS PRIE VINCO MARIŲ
Trumpiausios vasaros nakties miniatiūra
Birželyje, Šatrijos padanges kasdien juodškiais debesimis pašiaušę vėjai šliūkštelėdavo ne vieną sietą dargano lietaus ir ant Vinco marių, prie kurių, gero oro, lyg amžinai vėluojančio traukinio, laukė pleneruojančių dailininkų būrelis. Tose mariose knibždantys tuntai alkanų karosų irgi laukia – kada pagaliau juos pakvies-patieks pietums svetingoje Vilijos ir Vinco sodyboje. Mes gi, drobeles teptukais marginantys asabos, patys pramynėme takelius į šią palaimingą pastogę. Ten, meno kūriniais instaliuotoje menėje, baltojo bijūno vaza papuošto stalo krėsluose buvojome arbata su medumi prailgintus pusryčius, žuviene kvepiančius pietus, taurėmis inkrustuotus vakarus. Patikėję valandas skaičiuoti sustojusiems laikrodžiams, rezgėme prisiminimų tinklus, kuriuose strigo romantiškos studentavimo metų istorijos, muziejinių kelionių atšvaitai ir vietinės legendos... Tais trumpiausių naktų paryčiais, kitas Vinco marių svečias – pilkasis garnys, susiradęs tinkamą tvenkinio pakrantės šiekštą, auksašoniams žuveliokams pasakojo savo ilgasnapes istorijas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą