K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Kelionių albumas

Rodomi pranešimai su žymėmis Kelionių albumas. Rodyti visus pranešimus

2025 m. liepos 8 d., antradienis

PLENERAS PRIE VINCO MARIŲ

K. K. Šiaulytis. Akvarelininkas,

profesorius Antanas Visockis.

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

Kęstutis K. Šiaulytis

PLENERAS PRIE VINCO MARIŲ

Trumpiausios vasaros nakties miniatiūra

Birželyje, Šatrijos padanges kasdien juodškiais debesimis pašiaušę vėjai šliūkštelėdavo ne vieną sietą dargano lietaus ir ant Vinco marių, prie kurių, gero oro, lyg amžinai vėluojančio traukinio, laukė pleneruojančių dailininkų būrelis. Tose mariose knibždantys tuntai alkanų karosų irgi laukia – kada pagaliau juos pakvies-patieks pietums svetingoje Vilijos ir Vinco sodyboje. Mes gi, drobeles teptukais marginantys asabos, patys pramynėme takelius į šią palaimingą pastogę. Ten, meno kūriniais instaliuotoje menėje, baltojo bijūno vaza papuošto stalo krėsluose buvojome arbata su medumi prailgintus pusryčius, žuviene kvepiančius pietus, taurėmis inkrustuotus vakarus. Patikėję valandas skaičiuoti sustojusiems laikrodžiams, rezgėme prisiminimų tinklus, kuriuose strigo romantiškos studentavimo metų istorijos, muziejinių kelionių atšvaitai ir vietinės legendos... Tais trumpiausių naktų paryčiais, kitas Vinco marių svečias – pilkasis garnys, susiradęs tinkamą tvenkinio pakrantės šiekštą, auksašoniams žuveliokams pasakojo savo ilgasnapes istorijas.

K. K. Šiaulytis. Baltasis stalo bijūnas.

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Tarp nendrių, sušalęs,

bet gerai nusiteikęs dailininkas

Česlovas Polonskis. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Tapytojas

Algimantas Stanislovas Kliauga.

2025. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Natiurmortas ant liepto.

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Pirtelė prie Vinco marių,

kurios terasoje dailininkai laukė

gero oro traukinio... 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vinco marios dulksnoje.

2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Ši vaizdų istorija publikuojama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 26.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34307-2025-07-09-pleneras-prie-vinco-mariu-

2025 m. vasario 12 d., trečiadienis

REGĖJIMO GEISMAS

K. K. Šiaulytis. Dailininkas Vincentas van Gogas.

2015. DADA atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailės plenerų pokyliai (2)

REGĖJIMO GEISMAS

Impresionistai, ir jų sekėjai, garsieji XIX amžiaus dailės perversmininkai, realistine plenerinės žiūros aistra užkrėtė ne tik kolegas tapytojus. Pasakojama, jog iki tų atskalūnų, atstumtųjų, mažai ką domino net patys efektingiausi gamtos kraštovaizdžiai. Vėliau, ne viena Europos tapytojų karta bylojo pasaulį vis atrasdami naujas realybės impresijas. Mūsų, XX-XXI amžiuose, plastiniai menai išsiskleidė įmantriausiomis naujadarų “izmų” formomis, o kažkada taip vertinta realybė – gal ištiško atomais, pikseliais, nugrimzdo ekranų sapnuose? Bet, manau, net ir patys “kiečiausi” šiuolaikiniai avangardistai, jei ir nemoka piešti, tai bent žvelgia į gamtą sau – Klodo Monė akimis.

Amerikiečių rašytojo Irvingo Stouno (1903-1989) knygoje “Gyvenimo geismas“ (lietuvių kalba išleista 1970 m.) skirtoje postimpresionisto Vincento van Gogo (1853-1890) kūrybai, aptikau smagų garsiojo tapytojo ir jo bičiulio Polio Gogeno (1848-1903) dialogą: “– Jei nori sakyti pamokslus, Vincentai, grįžk atgal į dvasininkus. Tapyba – tai spalva, linija, forma ir nieko daugiau. Dailininkas tegali atkurti gamtos dekorą – ir viskas! – Dekoratyvinis menas! – suprunkštė Vincentas. – Jei tu iš gamtos tegali pasiimti vien tik dekorą, verčiau grįžk į biržą.“

Tame pačiame 286-ajame knygos puslapyje, pagal dailininko paliktus užrašus, rašytojo nuspėtas Vincento monologo fragmentas: “Noriu parodyti žmonėms, kad saulė įkūnyta ir valstietyje, ir suartoje dirvoje, ir kviečiuose, ir žagrėje, ir arkliuose, kaip jie visi įkūnyti saulėje.“ Toks gilus, mistinis pasaulio regėjimas švyti visoje Vincento van Gogo kūryboje.

Šiandien, keliaudami po Lietuvą ir pasaulį, visi slapta viliamės pamatyti ne tik didmiesčių aukštumas, bet ir kartais atsiveriančius žemės ir dangaus deivių saugomus reginius.

K. K. Šiaulytis. Šventaragio parkas rudenį.

2001. Akvarelė, sepija pieštukas

K. K. Šiaulytis. Sustabdyta akimirka.

Nebaigtas Dangės upės reginių motyvas. 2020. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Peizažo krūmynai vos sniegui nutirpus.

2002. Akvarelė, sepija pieštukas

K. K. Šiaulytis. Ratnyčios pavasario tėkmė. 2017. Akvarelė

Straipsnis ir akvarelės publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 6.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

33392-2025-02-12-dailes-pleneru-pokyliai-

2-regejimo-geismas

2023 m. lapkričio 29 d., trečiadienis

K. K. Šiaulytis. Paroda "Akvarelinės Druskininkų impresijos. "

Kairėje stendas, už kurio, tarsi už vartų,

prasideda parodos ekspozicija.

Mano dailės paroda

"Akvarelinės Druskininkų impresijos"

Druskininkai, "Menų kalvė". 2023, birželis.

Nuotraukų autorė Alina Leminskaitė.

K. K. Šiaulytis. Alchemija. Žaliasis krantas.

2021. Drb., al., 70 x 60.

Akvarelių ekspozicija

K. K. Šiaulytis. Kelionė. Dangus virš

Valkininkų geležinkelio stoties.

2016. Drb., al., 100 x 60

Druskininkų "Menų kalvės" rūmo ekspozicinė erdvė

K. K. Šiaulytis. Avių sodas. Švendubrė.

2023. Drb., al., 45 x 69,5.

Aliejinės tapybos ekspozicija.

K. K. Šiaulytis. Dainavos girios toliai,

žvelgiant nuo Liškiavos bažnyčios kalno.

2023. Drb., al., 60 x 40.

K. K. Šiaulytis. Sakintos pušys. 2017. Drb., al., 60 x 60

Atvirukų ekspozicija

K. K. Šiaulytis. Sodyba su aviliais. Švendubrė.

2019. Drb., al., 40 x 40.

K. K. Šiaulytis. Geltonoji Švendubrės sodyba.

2019. Drb., al., 40 x 40

K. K. Šiaulytis. Žalioji Švendubrės sodyba.

2022. Drb., al., 40 x 40.

Aliejinės tapybos kampas

K. K. Šiaulytis. Spenglos upelio karūna.

2023. Drb., al., 50 x 50

K. K. Šiaulytis. Pražydo grikių laukai.

2023. Drb., al., 35 x 55.

K. K. Šiaulytis. Bočeliai juodalksniai

Ratnyčios draugėje. 2023. Drb., al., 45 x 60.

Dar vienas žvilgsnis į parodą

K. K. Šiaulytis. Rudens slėpiniai.

Ratnyčia žvelgiant nuo M. K. Čiurlionio gatvės tilto.'

2023. Drb., al., 60 x 40.

K. K. Šiaulytis. Pranciškus Skorina

ir Paracelsas Vilniuje, prie Subačiaus vartų.

2022. Drb., al., 60 x 80.

K. K. Šiaulytis. Eglė yra jaukus tinklas.

2017. Akrilas, medis

K. K. Šiaulytis. Valdovas. 2021. Drb., akrilas.

K. K. Šiaulytis. Karvelis keršulis uogauja

mėlynių šile. 2023. Drb., al., 30 x 40.

K. K. Šiaulytis. Juodasis strazdas Ratnyčios pakrantėje.

2023. Drb., al., 25 x 35

Prie akvarelių sienos

2021 m. kovo 19 d., penktadienis

Dainavos šalies „Girios aidas“

K.K.Šiaulytis. Liškiavos pušis – vėjo lizdas.

2013. Akvarelė, škicas.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

pasižvalgymai Lietuvoje

Dainavos šalies „Girios aidas“

Liškiavoje, ant aukšto Nemuno kranto, išstypusi lyg koks telekomunikacinis bokštas, žvalgosi po pasaulį vėjo lizdą primenanti pušis. Kiek aprėpia jos viršūnė, anapus Nemuno, iki pat horizonto, lyg jūra tyvuliuoja Dainavos giria. Jos pietuose – Raigardo, Švendubrės, Druskininkų, Ratnyčios, Latežerio, Kermušijos miškai, o rytų kryptimi, kažkur miglose skendi Marcinkonių, Grybaulios, Musteikos šilai, Čepkelių raistas, Gudų giria. Šiuos bekraščius medynus žiemą-vasarą ragais šukuoja galiūnai briedžiai, pelkynuose takus mina šernų šeimynos, kadagynuose lenktynes su barsukais rengia visada alkani vilkai, o žalių pakločių mėlynas, raudonas, oranžines uogas skanauja ne tik smilginiai strazdai, bet ir karveliai, tetervinai, kurtiniai. Visus Dainavos girios gyventojus gal tik darbštuolis margasis genys pažįsta – jų gyvenimus morzės abėcėle medžių šakose yra aprašęs. Kadangi genio metraščių perskaityti nemoku, nusileidęs nuo Liškiavos kalno skubėjau link Druskininkų, čia kopiau į „Girios aido“ muziejų, kuriame, lyg kokioje enciklopedijoje, radau tai, ko ieškojau...

Muziejus primena sename ąžuole suręstą voveraičių pilaitę – užeini, vis lipi laiptais, klaidžioji galingo medžio lajoje, tai vienoje tai kitoje šakų menėje pasižvalgydamas. Antrame aukšte, tik pravėrus duris, tavo žvilgsnį pagrobia lūšies akys – pasijauti tarsi margaplunksnė jerubė – skristum, lėktum šalin, bet čia pat linksma laputė tave už sparno griebia... Salės gilumoje, tarsi iš tankmės iššoka rūstus šernas, matyt, kadaise ne vieną medžioklės turnyrą laimėjęs, dabar gi – baltomis iltimis, pašiaušta čiupra, gąsdina išsiblaškiusius lankytojus. Nupiešiau jį – bus mano trofėjus. Smalsesnieji užtruks šioje salėje gerą pusvalandį, juos sulaikys įdomi miško darbų ekspozicija, interaktyvios inovacijos, medžio meistrų parodos. Į kitą pilaitės aukštą galėtum pralįsti šimtamečio ąžuolo drevės laiptine, bet ten sutiksi skulptoriaus Tauro Česnulevičiaus įkurdintus miškinius, laumes, pakelės plėšikus...

Pagaliau įkopę į trečiąją padangę, patenkame padebesijų televizijon – niekur kitur nematytuose stikliniuose „ekranuose“ išsirikiavę visi pamiškių metų laikai. Žiemos pusnynuose vargsta kurapkos, šalia jų zuikis svirduliuoja žiemkenčių želmenų prisisiautęs, kaimyno vilko dantis šaltis galanda, pavasario polaidžiuose braido slankos ir pempės, rudeniniame peizaže viena kitą gainioja varnos, suka ratus krankliai, čiobreliais žydi vasaros pievos... Nuostabiai tikroviškų kraštovaizdžių-diaramų autorė – dailininkė Aida Plaušinaitienė. Na o gyvūnų išvaizdą išsaugojo puikūs meistrai-taksidermistai. Jų atkurtas bebras nenori palikti savo muziejinio tvenkinio...

Ketvirtasis aukštas – plati pilaitės pastogė skirta edukacijai. Gamtos studijų salė įkurta ir pirmame aukšte, čia dažnai eksponuojamos dailės parodos. Muziejaus vedėja Agnė Petrulevičienė pakvietė ir mane savo darbus pristatyti – bandysiu vasarą Dainavos girios gyventojus škicuoti...

Šią karantininę žiemą „Girios aidas“ snaudė pusnynuose savo buvusius lankytojus sapnuodamas. O jų, nuo 1971 metų būta keli milijonai. Netrukus miško muziejus vėl atsidarys – užsukite.

K.K.Šiaulytis. Minkštapėdė lūšis. 2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. “Girios aido” muziejus sniego šventėje.

2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Šernas – medžioklės turnyrų nugalėtojas.

2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Paukščių viražai. Kėkštas ir kiti…

2019. Akvarelė, škicas

K.K.Šiaulytis. Smalsi laputė. 2019. Akvarelė, škicas.

K.K.Šiaulytis. Bebro buveinė.

2019. Akvarelė, škicas.

Straipsnis „Dainavos šalies „Girios aidas““

publikuojamas laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“

ir jo internetinėje svetainėje –

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/25215-03-19-dailininko-

pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje

-dainavos-salies-girios-aidas?fbclid=IwAR2SrvyzmxMZQz5u19MnjIgRzedv2kZYL

_ejnL9IiSn3UjBiNy95stuWP4c

2020 m. spalio 30 d., penktadienis

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė

K.K.Šiaulytis. Daktarė Eugenija Šimkūnaitė. 1992

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė

Daktarė, žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė (1920-1996), kurios jubiliejų šiemet minime,mielai prisiimdavo ir dar vieną titulą – ragana. Šis vardas, anot daktarės, senovėje tekdavo išmintimi garsėjantiems žmonėms. Tas žodis nusakė ypatingas asmens galias, gebėjimą regėti, taigi – pažinti, perprasti gamtos paslaptis, o kartu siekį įgytas magines žinias taikyti savo bendruomenės labui. Bet kažkada garbus pripažinimas „raganius, ragana“, virto atgrasiu titulu, ne paslaptis, visais laikais vidutinybės nemėgsta gabių, įžvalgių asmenybių. Keista, ir dabar iškilių žmonių prisibijoma, jie dažnai pajuokiami tiek politikų debatuose, tiek žemažiūryje žiniasklaidoje, dar apkaltinami burtininkavimu, o kartais – net filosofavimu!

Daktarė raganos titulą reabilitavo – visiems buvo smalsu susipažinti, pabendrauti su tikra, dosnia regėtoja, kuri dalinosi savo patirtimi straipsniuose, paskaitose, susitikimuose su įvairiausiais žmonėmis. Kartą stebėjau Raganą anuomet vykusioje Spaudos šventėje Vingio parke. Atrodo kiekvienas dešimttūkstantinės šventės dalyvis norėjo nors trumpam prasibrauti prie garsiosios daktarės, pasiklausyti jos romaus balso, nugirsti kokią paslaptį...

Aš su Eugenija Šimkūnaite asmeniškai susipažinau 1992 metais, Vilniuje, Jaunųjų gamtininkų centre, kur rengiau reportažą savo leidžiamam žurnalui moksleiviams – „Žaliajam laikraščiui“. Daktarė palinkėjo man sėkmės spaudos baruose, pažadėjo parašyti žurnalui „kažką, kas tiktų vaikams“. Nudžiugau, ji buvo puiki literatė, užkariavusi ne vieno leidinio puslapius. Neseniai spaudos istorikai suskaičiavo – žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“ spausdintos 86, „Mūsų gamta” – 82, „Valstiečių laikraštyje“ – 42 jos publikacijos. Kažin ar buvo ano meto Lietuvoje respublikinių ir rajoninių leidinių, kuriuose nebūta daktarės straipsnių. Kai pareiškiau pageidavimą žurnaliuke spausdinti jos portretą, daktarė mielai sutiko papozuoti. Kol piešiau, klausiausi prisiminimų apie Tauragnus, keliones po Lietuvą, Vidurinę Aziją. Kalbėjomės ir apie paukščius ( laikau save pradedančiu ornitologu). Iškalbioji Ragana pareiškė: „ - Mano mieliausi paukščiai - išdykėliai žvirbliukai!“ Tad, šalia jos portreto įtalpinau tuos sparnuočius.

„Žaliajam laikraščiui“ rašytoja parinko du vaikystės prisiminimų pasakojimus - „Miško burtininkai“: „Raganius Žūsinas“ ir „Šimtametis Biriukas“ (spausdinta 1992 nr.6, spalis). Skaitau ir neatsistebiu – kokia žodinga kalba, kaip nedideliame, vaikams skirtame tekste, autorė ne tik žaismingai atskleidė „burtininkavimo“ paslaptis, bet ir sukūrė linksmą pamokėlę ieškantiems gamtoje žaliųjų nuotykių.

Daktarė nusipelno ir Didžiosios Žolininkės vardo, ji savo moksline veikla, literatūriniais bei publicistiniais tekstais formavo Lietuvos visuomenės gamtosaugines nuostatas, įtakojo požiūrio į liaudies mediciną kaitą, skatino gamtos bičiulių dėmesį net patiems mažiausiems aplinkos reiškiniams. Ji, gal net su raganiška atida, lyg pasivertusi dailininke, muzike, gebėjo stebėti ir girdėti miškus, pievas, kiekvieno mažiausio želmens augimą, lapelio virpėjimą, šnarėjimą, plačiausių laukų vilnijimą, kartu jautė, išgyveno žmonių būdo permainas, gebėjo su humoru ir ramia žinia padėti savo bičiuliams, bendradarbiams, studentams ar skaitytojams susigaudyti šiame įvairialypiame pasaulyje.

Raganiukės pradžiamokslius daktarė sėmėsi Tauragnuose, kur jos tėvas buvo vaistininkas. Vietinės žolininkės, tėvo pagalbininkės, tapo mažosios Gesės (Eugenijos) draugėmis. Daktarė mėgdavo priminti, kad pirmiausia iš jų sužinojusi liaudies gyduolių paslaptis. Jaunoji žiniuonė iš Tauragnų, pakilusi studijuoti farmacijos mokslų Kaune, Vilniuje, vėliau, tyrinėdama vaistinius augalus apskriejo visas Lietuvos palaukes, pabalius, pamiškes. Tų pakraščių gyventojai, dar ir dabar prisimindami daktarę pasakoja, jog ji ne tik žinojusi kuom koks augalas naudingas, kokias negalias gydo, bet ir mokėjusi kalbėtis su visokiais gysločiais, čiobreliais, raktažolėmis, avietėmis ar liepomis. Stebėdama augalus mokėjo pranašauti, burti, spėti žmonių ateitį. Įdomu, ką daktarė pasakytų apie mano potraukį piešti pelkines vingiorykštes? Kai vidurvasariais buvoju gamtoje, neatsispiriu bent nufotografuoti jų baltas žiedų kupetas! Pasižvalgiau internete – pasirodo, vingiorykštė gydo gal net nuo keturiasdešimties ligų! Nejaugi jos visos man gresia?

Kol kas geriu Šimkūnaitės šimtmečio arbatą „Kvėpavimo takams“. Ją, pagal daktarės receptą gamina „Švenčionių vaistažolės“. Žinau Švenčionių kraštą! Vietinės žolininkės garsėja jau bent du šimtus metų. Dar XIX amžiuje čia surinkti žolynai neturėjo konkurentų Vilniaus turgavietėse. Gi šios vaistažolės augo šventame krašte! Prisimenu, kai Švenčionių apylinkėse nuo aukštos kalvos stebėjau Švento ežerą, bekraštes girias už jo, ne tik vaizdas kėlė mane į padanges, aplink neradau vietos prisėsti – kalva tiesiog švytėjo raudonomis žemuogėmis. Nuostabus vaistažolių kraštas!