PRIE RADIJO BANGŲ VANDENYNO (1)

K. K. Šiaulytis. Plaukia antelė... 2026. Drobė, aliejus, 40 x 40

Kęstutis K. Šiaulytis

PRIE RADIJO BANGŲ 

VANDENYNO (1)

 Šiandien, savo ausimis karpome, akimis nardome ne viename audringame komunikacijos verpete, bet smagiausia buriuoti radijo bangose! Sukinėdamas seno radijo aparato rankenėlę, klausydamas iš paslėpto garsiakalbio sklindančių įvairiausių traškesių, šnabždesių, gali pasijausti Radijo Kolumbu, nugirdusiu epochą, kai eteryje sklandė tik Morzės abėcėlės stuksenimų aidai! Italų mokslininkas Gulielmas Markonis (1874 – 1937) sukūrė bevielį telegrafą, nuo 1896-ųjų, jo išradimo dėka pranešimai Morzės abėcėle jau keliavo ne laidais, o skriejo radijo bangomis. G. Markonis laikomas radijo išradėju, tačiau, tiesa sakant, garsą, muziką perduoti radijo bangomis buvo sugalvota tik po dešimties metų. Tai Kanados mokslininkas Reginald Fessenden (1866 – 1932) nutarė pasiekti, kad radijo antenos skleistų ne tik brūkšnelius ir taškelius. Pirmieji neraiškūs garso transliacijos bandymai fiksuoti 1900-aisiais, o 1906-ųjų metų kūčių vakarą R. Fesendenas iš savo laboratorijos, radijo bangomis pasveikino pasaulį su Šv. Kalėdomis, perskaitė keletą Luko evangelijos eilučių ir smuiku sugrojo giesmės „O Šventoji Naktis“ melodiją. Tą jo radijo laidą gal galėjo išgirsti tik Atlanto platybėse laivuose budintys jūreiviai-telegrafo operatoriai besiklausantys pranešimų Morzės abėcėle, bet jei ir girdėjo, tikriausiai pagalvojo, kad pasivaideno...

 Prieš šimtą metų radijo bangos prabilo ir lietuviškai. Internete sugraibiau tokią žinutę: „1926 m. birželio 12 d., 19 valandą iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Pranešėjas Petras Speičys, pasakęs „Labą vakarą“, perskaitė sveikinamąjį žodį, kelias ELTA naujienas iš užsienio bei krašto vidaus gyvenimo pranešimus“. Klausytojų tikriausi buvo nedaug, Lietuvoje tuo metu užregistruoti tik 323 radijo imtuvai (1939-aisiais – 59 393). Įdomu būtų išgirsti tuometinius Kauno radiofono balsus... Mokslinės fantastikos puoselėtojai spėja, jog kada nors bus sukurti tokie galingi prietaisai, jog galėsime atsekti, net kadaise į kosmoso platybes paskleistus žodžius ir muzikos garsus... O šiandien – ačiū popieriui! Turime išsaugotą spaudos langelį į Lietuvos radijo praeitį – 1932 metais leistą savaitinį žurnalą „Bangos“. Žurnalo redaktorius – rašytojas, žurnalistas Augustinas Gricius (1899 – 1972), leidėjas – žurnalistas, vargonininkas Antanas Bružas (1893 – 1970). Kiekviename „Bangų“ numeryje, skyriuje „Radio savaitė“, per 8 puslapius buvo pateikiamos kasdienės įvairių radijo stočių (Paryžiaus, Vienos, Prahos, Stokholmo, Štutgarto, Bratislavos, Budapešto, Gleivico, Talino, Rygos, Florencijos, Kauno ir kt.) programos. Programų pradžia 6 val., pabaiga – 22 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais – 23 val. Skaitai tas kalendoriškai surikiuotas eilutes, rodos girdi kaip Kauno radijuje dainuoja solistė B. Nekrašaitė: „Astrai vėlyvieji”, „Ko taip širdis vėl plaka”, „Trokštu aš meilės” (1932, trečiadienis, rugsėjo 14, 18 val.), o štai sekmadienį, rugsėjo 11d., 17,10 – net pusvalandį trunkanti laida „Pupų Dėdės pastogėj”. Laidos metu linksmus kupletus rėžė aktorius, žurnalistas Petras Biržys. Pasakojama, jog visi kas gali, metę sekmadienio pavakario darbus skubėdavo su Pupų Dėde radijuje pabendrauti…

 Tęsinys kitame “LIETUVOS AIDO” numeryje.

 P. S.

 Kai piešiu ar tapau, renkuosi klausytis lietuviškos radijo stoties “Gold FM” muzikos. Gal jos įkvėptas, o gal gero pranešėjų tempo pakylėtas, sukūriau publicistinės tapybos darbų ciklą “GOLD FM”. Tikėtina, drobėje, šalia aliejinių teptuko potėpių  įsirašė ir muzikos garsų virpesiai…

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas rašytojui,

 žurnalistui Augustinui Griciui

 Žurnalo „Bangos“ viršelis. 

Viršelio grafikos autorius Vytautas Kazimieras Jonynas

Žurnalo „Bangos“ skyriaus „Radio savaitė“ antraštė

Teminio puslapio vinjetė „Literatūra Dailė Teatras“

Teminio puslapio vinjetė „Sportas“. 

Vinječių piešinius autorius pasirašė „M.G.“.

 Spėju, kad tai – dailininko,

 karikatūristo Makso Ginsburgo inicialai.

 Kauniečiams gal būtų maloni (nors ir sena), tokia žurnale aptikta sporto puslapio žinutė: “Šaulių futbolo pirmenybės eina prie galo. Šančių šaulių Kovas, sukirtęs praėjusį sekmadienį Kėdainių šaulius net 14:0, liko Aukštaitijos nugalėtojas” (“Bangos”, 1932, Nr. 37)

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 30. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36538-2026-08-05-prie-radijo-bangu-vandenyno-1 

SUKLIJUOTOS ATOSTOGOS. Spaudos dailininko pastebėjimai

K. K. Šiaulytis. Atostogų idilė

Kęstutis K. Šiaulytis

Spaudos dailininko pastebėjimai

SUKLIJUOTOS ATOSTOGOS

 Šiais laikais nėra kam tyrinėti mūsų gyvenimo kokybės, tik deklaruojama, jog esame vis laimingesni. Betgi, vienas svarbiausių visuomenės sveikatos rodiklių yra pilnavertis poilsis, tame tarpe – atostogų būdu. Tačiau iš savo patirties žinome, kiekvienais metais mus ištinka vis tas pats – padraikios, skiautinės, sulopytos, suklijuotos atostogos. Tokias susiorganizuojame sudurstydami dienas prie savaitgalių, tarpušvenčių, dar margesnės jos tampa padalintos tarp Afrikos, Palangos ir sodybos, suraižytos auto kilometražais, pamargintos aerouostų terminalais ir viešbutiniais pusryčiais. Tuose kelionių viražuose pasitaiko nelauktų dirgiklių – įkyrūs muitininkai, streikuojantys geležinkelininkai, spūstys, kamšiai, visokių rūšių eilės, kuriose svetimšaliams tiesiog būtina pastovėti. Čakšt – čakšt(!), pliažinius guliadienius atraižomis sukarpo atmosferiniai reiškiniai – būna, kai tenka smėlyje užsikasti nuo pabirusios krušos! Bet tai – tik fiziniai trukdžiai. Didžiausias skyles atostogų rojuje pramuša mus laisvėn nepaleidžiantys kompiuteris ir telefonas – informacinio-komunikacinio pasaulio krankliai. Mobilusis, vos zvimbtelėjęs, darbdavio žinute į skutelius paverčia vakaro planus, o įkyrūs internetinių naujienų kūrėjai nepailsdami pešioja ir taip retėjantį viršugalvį. Nuolat sensacijomis atsinaujinančiuose ekranuose šmėsčioja vietinių, namudinių, pasigarsinti panorusių politikų išsišokimai (jie, grėsmių pavidalu pateikiami vietoj žadintuvo), pasaulinės naujienos, pagilintos tautosakos įžvalgomis grūmoja žaibais – žada permainas ne tik klimato klausimais. Jau nebūna laisvadienių be bomondo skandalų, automagistralių remonto, krepšinio nelaimių ir autoserviso…

 Šią vasarėlę ir naktys visai sutrumpėjo – aplaižė jas už jūrų marių, kitame pusrutulyje, vykstantis futbolo čempionatas. Ten susirinkę viso pasaulio stadionų aistruoliai džiaugsmo ir nevilties ašaromis laisto ir mūsų pagalves… Sporto žinių girnos mala paskutines ramias valandėles – kaip susiklostys Valančiūno likimas, gal 2026 FIFA World Cup finale vėl, kaip 2022, susitiks Mbape ir Mesis?

K. K. Šiaulytis. Sausra – kažkur, anapus ekvatoriaus…

K. K. Šiaulytis. Suklijuotas atostogautojas

 K. K. Šiaulytis. Bemiegė mėnesiena

K. K. Šiaulytis. Ašaroja futbolo stadiono tribūnos…

 K. K. Šiaulytis. Po vandens pertraukėlės

K. K. Šiaulytis. Daug kartų geriausias 

pasaulio futbolininkas argentinietis 

Lionelis Andresas Mesis ir šiemet „ant bangos”…

 K. K. Šiaulytis. Greitakojis (aštuonkojis?)

 prancūzas Kilijanas Mbapė Lotinas

Straipsnis skelbiamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 26. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/36403-2026-07-09

-spaudos-dailininko-pastebejimai-suklijuotos-atostogos

ŽURNALISTIKA. Šaržas – bohemiškos dvasios miražas

Jau pasirodė šių metų naujausias 

"Žurnalistikos" numeris. 2025, Nr. 1 (51). 

Tai - Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos leidinys.

Vyriausias redaktorius Vytautas Žeimantas.

 Viršelyje mano piešti kolegų žurnalistų šaržai,

 o vidiniuose puslapiuose - straipsnis apie Šaržo meną.

Kęstutis K. Šiaulytis

Šaržas – bohemiškos

 dvasios miražas

 Jei sumanysite ieškoti šaržo apibrėžimo kokiuose žinynuose, enciklopedijose, rasite tik vos kelis varganus, kanceliarine kalba suregztus sakinius. Žodis „šaržas“, prancūziškai charge – iškreipti. Bet ar tik tiek?

Šia tema, išminties pasisemti verta, sakyčiau, meno suvokimui „raktinėje“ E. H. Gombricho knygoje „Dailė ir iliuzija“. Ją iš anglų kalbos vertė Rasa Antanavičiūtė, leidėjai – ALK ir Alma littera, 2000. Skyriuje „Karikatūros eksperimentas“ autorius ne tarp eilučių teigia, jog amžių bėgyje turėjo daug vandens nutekėti, kol dailininkai ryžosi šaržuoti žmogų. Leonardo da Vinci, Albrechto Diurerio, kaip ir kitų renesanso tapytojų portretinės fizionomikos tyrimus ir atradimus Gombrichas prilygina Filipo Bruneleski centrinės perspektyvos atradimui.

Europos karikatūros istorijos analuose bene pirmųjų šaržų autoriumi laikomas žymusis skulptorius, dailininkas, architektas Lorenco Bernini (1598-1680) keliais brūkšniais nupiešęs išraiškingą kardinolo Scipiono Borgheze portretą (1650), bei popiežiaus  Inocento XI figūrinį šaržą (apie 1676). Vokietijos meno istorijos tyrėjai, kaip ankstyvąją humoristinę grafiką pristato dvi garsias medžio graviūras: „Septynios Liuterio galvos“ (1523) ir „Velnio dūdmaišis“ (1521) , kurias taip pat galima laikyti pavykusiais šaržais. Tikriausiai visi esate matę keistenybių genijaus Džiuzepės Arčimboldo (Giuseppe Arcimboldo 1527-1593) tapytų portretų, tarsi sulipdytų iš jūrų gyvių, daržovių, vaisių, medžių šakų? Ar tai šaržai? Dar keistesnis, mistiškasis Jeronimas Boschas (Hieronymus Bosch 1450-1516). Gal jo kūryboje reikėtų ieškoti karikatūros meno ištakų? E. H. Gombrichas pirmaisiais dailės pokštininkais – karikatūristas, įvardina brolius Carracci, vienas jų, Agostinas Karrači (Agostino Carracci 1557-1602) buvo garsiausias to meto Italijos grafikas. Anglijos dailininkas, tapytojas, grafikas Viljamas Hogartas (William Hogarth 1697-1764) su enciklopediniu užmoju tyrė veido mimikų, juoko, humoro, vizualinių paradoksų vaizdavimo dailėje galimybes.

 Politinės karikatūros žanras, o kartu ir grotestiški šaržai tapdavo itin populiarūs revoliucinių permainų metais, tokie kūriniai plito atskirais lakštais, medžio raižinių ar litografiniais atspaudais. Istorikai savo veikaluose mielai perspausdina reformacijos laikų, karinių ofenzyvų, antimonarchistinių sąjūdžių grafines satyras.

Šiuolaikinės politinės karikatūros pradininku laikomas Anglijos dailininkas James Gillray (1756-1815), istorijos vadovėliai neapsieina be jo šaržinių karikatūrų skirtų Napoleonui Bonapartui bei kitiems to meto valstybių vadovams.

Dažniausiai prisimenamas bene garsiausias XIX amžiaus karikatūristas Onorė Domje (Honore Daumier 1808-1879). Paryžiuje leidžiamuose žurnaluose „La Caricature“, „Le charivari“ buvo publikuota 4000 jo litografinių satyrų, muziejuose saugomi ir dailininko sukurti  skulptūriniai šaržai. O. Domje pieštukas šokte šoko ne tik vaizduojant suktus politikų veidus, jis pagarsėjo ir kaip paryžiečių kasdienio gyvenimo scenų šaržuotojas. Iškalbingi skaitlingų litografinių serijų pavadinimai: „Tragikomiškos fizionomijos“, „Paryžiaus tipai“, „Skrupulingieji buržua“ ir kt. Ištisus rinkinius sudaro šimtai šmaikščių figūrinių šaržų skirtų dailininkams, laikraštininkams, aktoriams, rašytojams, teisininkams. O. Domje įteisino savitą šaržų „modelį“ – „didžiagalvių nykštukų“ portretus. Tokiuose piešiniuose vaizduojama maža vaizduojamo asmens figūra su perdėtai didele, šaržuota galva. Figūra pasitarnauja kuriant papildomą šaržo siužetą, atskleidžia vaizduojamo asmens būdingą stotą, eiseną, dažnai nurodo profesinę veiklą, hobius ar pašiepia jo įpročius.

 Kad šaržas taptų mėgiamu, geidžiamu dailės žanru, prireikė ne tik menininkų drąsos, jų taiklios akies gebėjimų, rankos miklumo, bet ir publikos supratingumo, pritarimo ir, galiausiai, tų abiejų grandžių dvasios išlaisvėjimo. Karikatūra ir šaržas įgijo plačią tribūną periodikoje, kai XIX amžiaus bėgyje suklestėjo įvairiausių laikraščių ir žurnalų leidyba.

Bavarijoje, Miunchene,  nuo 1845 iki 1944 metų ėjo gausiai iliustruotas humoro savaitraštis „Fliegende Blatter“ kuriame bendradarbiavo Vokietijos karikatūros klasikai Vilhelmas Bušas (Wilhelm Busch 1832-1908) ir Adolfas Oberlanderis (Adolf Oberlander 1845-1923) pagarsėję kaip puikūs iliustratoriai, tipinių žmonių charakterių konstruktoriai ir linksmų gyvūnijos šaržų kūrėjai.

Anglijoje nuo 1841 iki 2002 metų ėjo savaitinis humoro žurnalas „Punch“. Čia savo darbus publikavo šimtai karikatūristų, tačiau tiriant šaržo meno raidą, rekomenduoju pasidomėti savita rašytojo, šaržisto Makso Birbomo (Max Beerbohm 1872-1956) kūryba.

Prancūzijoje pas skaitytojus kasdien skubėjo jau minėtas humoro žurnalas „Le charivari“ (1832-1937). Čia savo darbus skelbė visas būrys grafikos klasikų, tarp jų puikiausi šaržistai: Gustav Dore (1832-1883), Andre Gill (1840-1885) ir fantastiškasis Grandvilis (1803-1847). Paminėsiu dar vieną daugeliui pažįstamą dailininką, kuris, betgi, nelaikomas šaržistu – Anri de Tuluz- Lotreką (Henri de Toulouse-Lautrec 1864-1901). Pasižvalgykite jo kūrybos bagaže – įkvėpsite svaigios bohemiškos drąsos.

 Lietuvos šaržo meno, satyrinės grafikos pradžia siejasi su Vilniaus meno mokykla (1793-1831). Vienas žymiausių tos mokymo įstaigos dėstytojas ir vadovas, Jonas Rustemas (1762-1835), sukūrė kortų piešinių ciklą, kuriame su humoru vaizduoja tuometinio Vilniaus gyventojų tipažus. Tačiau ir daugelyje dailininko eskizų, autoportretų skamba humoro gaidelės. Oficialiai, J.Rustemo darbų kataloge autošaržu įvardintas tik vienas – „Raitelis ant žirgo“.

Dailininkas, tapytojas Vincentas Smakauskas (1797-1876) pagarsėjo ir kaip puikus grafikas. Tarp daugybės jo piešinių, eskizų, škicų, randama pluoštai šaržuotų portretų ir figūrinių šaržų, ( „Bajorai bučiuojasi“, „Liesas bajoras“, „Bajorai juokiasi“ ir kt.) , humoristinių gyvenimo scenų („Vaikai ir šuo“, „Iš pasivaikščiojimo“, „Pasibaidęs arklys“ ir kt.). Menotyrininkas Vladas Drėma monografijoje „Vincentas Smakauskas“ aukštai vertina dailininko gebėjimą šaržuoti, perteikti psichologinius veikėjų tipus, piešinių ekspresiją, dinamiką. Šioje išsamioje knygoje-albume publikuojamas ir V. Smakausko pieštas mokytojo J. Rustemo spalvotas figūrinis šaržas.

Tikriausi visi besidomintieji šalies daile yra matę Kanuto Rusecko (1800-1860) tapybos darbą „Besijuokiantis italas“ sukurtą 1823 metais. Stebint šią nuotaikingą drobę muziejuje, atrodo, jog linksmojo italo šypsena, primerkta akis, tarsi ragina: „Pamatykite šviesiąją gyvenimo pusę!”.

Bent dalis mūsų menotyrininkų, humoristinių piešinių autorių, poetą, dainų kūrėją Arturą Bartelį (1818-1885) vadina populiariausiu XIX amžiaus Lietuvos dailininku. Jis išgarsėjo piešinių ciklu „Lietuvos tipai“, bei Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumų“ serijoje išleista satyrinių albumų trilogija. Tie leidiniai dabar vertinami kaip mūsų komikso ir grafinės novelės pirmtakai. Albumų herojai – kruopščiai perteikti linksmais figūriniais šaržais.

Vienas kūrybingiausių XIX amžiaus Lietuvos dailininkų yra Alfredas Romeris (1832-1897). Šių dienų leidėjai turėtų daug darbo jei sugalvotų mums pristatyti vien šio piešinio meistro iškalbingus šaržus, humoristinius škicus. Dailėtyrininkės Jolantos Širkaitės knygoje „Dailininkai Romeriai“ publikuojami trys A. Romerio daugiafigūrinių šaržų lakštai, bet šalia – dailininko albumų saugomų Mokslų akademijos bibliotekoje sąrašas: „Aplankas su 51 karikatūra.“, “96 karikatūrų aplankas“ ir t.t. Tai vis šaržų ir šmaikščių škicų rinkiniai!

 Lietuvišką XX amžiaus šaržų epopėją plačiu mostu pradėjo dailininkas Adomas Varnas 1922 metais išleidęs liuksusinį (spausdintą Vokietijoje) šaržų albumą „Ant Politikos Laktų“. Kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas papildė piešinius apžvalginiu tekstu.

Šaržų vietą meno albumų lentynoje įtvirtino žurnalisto Domo Šniuko veikalas „Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius“. Leidykla „Margi raštai“, 2004. Solidžiame tome (262 puslapiai), visa Smetonos laikų Lietuvos „grietinėlė“ – žymiausių menininkų, politikų, verslininkų, karo vyrų, sportininkų taiklios portretinės interpretacijos.

 Tarpukaryje šaržai mirgėjo įvairiausiuose periodiniuose leidiniuose. Šaržus mielai spausdino dienraštis „Lietuvos aidas“, laikraštis „Diena“, savaitraštis „Sekmadienis“, meno kritikos žurnalas „Meno kultūra“, humoro žurnalai „Spaktyva“, „Vapsva“, savaitraštis „Kuntaplis“ ir kt.

Šioje kūrybos plotmėje garsėjo Telesforas Kulakauskas, Maksas Ginsburgas, Leizeris (Leonas) Kaganas, Borisas Jermolajevas, Stepas Žukas, jau minėti Juozas Olinardas Penčyla, Adomas Varnas. Puikių šaržų sukūrė ir kiti žinomi menininkai, tiesa, daugiau dėmesio skyrę kitoms dailės sritims: Jonas Burba, Feliksas Daukantas, Rimtas Kalpokas, Adomas Smetona. Įdomu, jog Lietuvos spaudoje aktyviai bendradarbiavo ir garsus Latvijos karikatūristas, lakūnas Sergejus Civinskis.

Scenografė Babora Didžiokienė 1932 metais Kaune surengė plastinių šaržų parodą. Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės monografijoje „Modernizmo link dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940“ publikuojamas tapybinis B. Didžiokienės šaržas „Kauno kabake“. Paveiksle, to laikmečio „bohemos“ siužetas, prie vyno taurių diskutuoja pati B. Didžiokienė, Antanina Herbačiauskienė ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Šioje knygoje spausdinamas dar vienas to meto kultūrinį įvykį komentuojantis dailininkės piešinys –  „„Ars“ manifestas“. Jame – 21 figūriniai atpažįstamų dailininkų ir meno kritikų šaržai. Piešinyje, obelyje tarp šakų įsitaisęs dailininkas Mstislavas Dobužinskis, kuris tuo metu gyveno Lietuvoje, o kažkada, Peterburge, pats yra sukūręs, humoro savaitraščiuose publikavęs kolegų šaržinius portretus.

 Sovietmetyje šaržas buvo retas paukštis Lietuvos spaudoje, vis tik, 1956 metais vėl pradėtame leisti humoro žurnale „Šluota“ bei juokaujančių literatų knygose, feljetonų rinkiniuose, buvo galima aptikti linksmųjų portretų, prie kurių redaktoriai dar pridėdavo įrašą „draugiškas šaržas“.

1964 metais meno įvykiais besidominčią visuomenės dalį suintrigavo nelauktai pasirodžiusi Stasio Krasausko ir Grigorijaus Kanovičiaus šaržų ir epigramų knyga „Linksma akim“. Prie taiklia ranka „pagautų“ įžvalgių portretų nebuvo raminančio įrašo „draugiškas“, o ir epigramos kai kam pasirodė esančios skandalingai kandžios. Šaržuojamieji, trisdešimt šeši asmenys, priklausę to meto kūrybiniam šalies elitui: žymiausi rašytojai, dailininkai, kompozitoriai. S. Krasausko mestas grafinis iššūkis, matyt teigiamai paveikė spaudos leidinių redaktorių požiūrį į šaržo meną. G. Kanovičius 1981 metais išleido antrąją „portretinių“ epigramų rinkinį „Nuogi Olimpe“, šį kartą šaržus piešė Andrius Cvirka. To meto Lietuvos periodinėje spaudoje savitą šaržų grafiką kūrė, publikvo Sofija Veiverytė, Algirdas Šiekštelė, Andrius Cvirka, Arvydas Pakalnis, Ignas Adakris Martinaitis, Vitalijus Suchockis, Romas Palčiauskas, Zenonas Šteinys, Edmundas Žiauberis, Adolfas Uža, Leonas Kontrimavičius (Kontrimas), Kęstutis Šiaulytis (tai aš).

Reikšmingas kultūrinis įvykis ir nė kiek ne menkesnis jo katalogas, buvo 1975 metais Vilniuje surengta Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos karikatūristų darbų paroda „Homo Sapiens“. Parodos dalyviai, 65 dailininkai, kataloge prisistatė autošaržais.

 Jau šiais laikais, kaip puikus šaržistas atsiskleidė bene žymiausias mūsų laikų karikatūristas (turintis šios srities darbo stažą nuo 1964-ųjų) Jonas Varnas. Jo kirčių neišvengė nei vienas bent kiek pasireiškęs Lietuvos politikas. Su J. V. šaržine kūryba gali lenktyniauti nebent V. J. – Vytautas Jurkūnas. Pastariesiems, ant kulnų lipa Ramūnas Vaitkus, Gintaras Jocius, Rolandas Vičys, Alvydas Jonaitis, Algimantas Snarskis, Martynas Juchnevičius, Donatas Bilius. Beveik visi mūsų karikatūristai kartas nuo karto užsuka į čia aptariamą juokų kūrybos erdvę. Humorografinių portretų spaudoje yra paskelbę Vladimiras Beresniovas, Ilja Bereznickas, Antanas Bartašiūnas, Ojaras Mašidlauskas ir kiti dailininkai.

 Vertas dėmesio ir „gatvės šaržo“ žanras. Turistai, poilsiautojai, kiekvienoje Europos šalyje susiduria su linksmą portretinį kelionės suvenyrą siūlančiais dailininkais. Aptinkama didelė šios paslaugos kūrinių spektro įvairovė – nuo meilių išsišiepėlių, lėliškų veidelių štampavimo, negrabaus šaržo imitavimo, iki aukšto lygio darbų. Mūsuose, Palangoje, dažniausiai pakeliui į centrinį pliažą, kelis dešimtmečius darbavosi bene žinomiausias gatvės šaržų meistras, animacinių filmų kūrėjas Zenonas Tarakevičius. Jis 2012 metais išleido daugialapį (370 psl.) veikalą „Šaržų kalendorius“, jame, didelis būrys gerai Lietuvoje atpažįstamų mimikų. Manau, Lietuvos gatvės šaržų kūrėjai vien Palangoje ir Šventojoje jau yra nupiešę bent šimtą tūkstančių humorui neabejingų lietuvių portretų.

 Dar niekas nesuskaičiavo, kuris Lietuvos politikas dažniausiai patenka spaudos karikatūristų akiratin, bet žinomi bent du socialdemokratų lyderiai kolekcionuojantys savo šaržus, tai – Česlovas Juršėnas ir Juozas Olekas. Č. Juršėnas yra surengęs keletą tos kolekcijos pristatymų Vilniuje, išleidęs rinkinio katalogą. Šaržinio „iškreiptumo“ požymių bei humoro dvelksmo nestokoja daugelis šiuolaikinių meno kurinių, bet ta pagava lieka tik supratingųjų pamatyta, išgvildenta, įvertinta.

 Socialinius šaržus, kada satyrine, humoristine grafika vaizduojamas ne konkretaus žmogus, bet charakteringas visuomenės sluoksnių atstovas, piešė Stepas Žukas, scenografijos lakštuose – Stasys Ušinskas, Mstislavas Dobužinskis, Vitalijus Mazūras. Skulptūrinių šaržų yra sukūrę Napoleonas Petrulis, Erikas Varnas, Henrikas Orakauskas, o garsaus grafiko Valerijono Vytauto Juciaus net ekslibrisai nušvitę adresatų šypsenomis.

Autošaržus matyt yra bandę kurti ne tik dailininkai, bet ir visi linksmo būdo piliečiai. Kreivųjų veidrodžių atrakcionuose visada galėjai už nedidelį mokestį pamatyti save bevėpsantį, lyg kokioje Hogarto drobėje, o mūsų laikais, kita techninė priemonė – kompiuterių programos, jau kuria šaržus, tarsi burtų lazdele mostelėjus.

K. K. Šiaulytis. Žurnalistė, Klaipėdos rajono 

laikraščio „Banga“ 

vyriausioji redaktorė Vilija Butkuvienė

K. K. Šiaulytis. Televizijos žurnalistas,

 LŽS Kauno skyriaus valdybos

 pirmininkas Vidas Mačiulis

K. K. Šiaulytis. Žurnalistė, Laikraščio

 „LIETUVOS AIDAS“ techninio centro 

vadovė Loreta Nikolenkienė

K. K. Šiaulytis. Žurnalistas, Žurnalistų sąjungos

ir NŽKA pirmininkas Dainius Radzevičius

K. K. Šiaulytis. Žurnalistas, poetas LŽS Senjorų klubo 

pirmininkas Ipolitas Skridla

K. K. Šiaulytis. Žurnalistas, 

žurnalistikos istorikas Domas Šniukas

Keletas įvairių autorių šaržų publikuoti 

straipsnio puslapiuose.

Juozas Olinardas Penčyla. Dailininkas A. Gudaitis.

 Šaržas publikuotas dailės parodos

 skirtos XX metų Lietuvos nepriklausomybei

 paminėti kataloge. Šioje parodoje J. O. Penčyla 

eksponavo 9 Kauno įžymybių šaržus.

Leonas Kaganas. Poetas K. Inčiūra.

Šaržas publikuotas žurnale „Meno dienos“, 1934, Nr. 4.

Petras Tarabilda. Dailininkas A. Varnas 

renka tautodailės paminklus muziejams. 

Šaržas publikuotas žurnale „Meno kultūra“, 1928, Nr. 4.

Stasys Krasauskas. Poetas A. Baltakis.

 Publikuota knygoje „Stasys Krasausakas“, 

„Vaga“, 1980, 342 p.

Stasys Krasauskas. Rašytojas, 

žurnalistas A. Gricius.

 Publikuota knygoje „Stasys Krasausakas“,

 „Vaga“, 1980, 117 p.

Karikatūristas Zenonas Šteinys. 

Autošaržas. 1975 m.

Atradimai. Knygos viršelyje - veikalo autoriaus šaržas?

Atradimai. Knygos viršelyje - 

veikalo autoriaus šaržas?

 Nesenai, vakar, "LIETUVOS AIDE" publikuotoje pašnekų esė paminėjau Pivošą ir jo feljetonų knygą "Vyrai nesijuokit" (1929). Šio veikalo leidėjas – laikraštis, kartais žurnalas, "Naujas žodis", kurį redagavo žurnalistas Justas Paleckis (1899-1980). Pivoša, yra žurnalisto, rašytojo Augustino Griciaus (1899-1972) slapyvardis. Spėju, kad dailininkas piešęs knygos viršelį, juokaudamas kūrė improvizuotą A. Griciaus šaržą. Deja, leidinyje nenurodyta kas yra tas novatoriško dizaino autorius. Vis tik, viršelyje galima įžiūrėti (pačiame viršuje) inicialus - kairėje Ad., dešinėje - Sm. Taigi, neabejotinai, viršelį sukūrė Adomas Smetona (1901-1942), kuris anuomet garsėjo ir kaip karikatūristas, šaržistas.

 K. K. Šiaulytis

VILNIAUS KAZĖS PRAMANAI IR KITI NUTIKIMAI

K. K. Šiaulytis. Linksmoji Vilniaus kaligrafija. 2024. Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis 

Spaudos dailininko dienoraštis

VILNIAUS KAZĖS PRAMANAI

IR KITI NUTIKIMAI 

 Istorijos malūno akmeninės girnos į dulkes trina politikų derliaus ašvienines avižas (suprask – pažadų kalbeles), o štai, per šimtmečius arklių pasagomis gludinti, visokio rango čebatais mindyti Vilniaus grindinio akmenys, atvirkščiai, granito ausimis gaudo ką iš praeivių nugirdę, o paskui, žiūrėk, prabyla aktorių, literatų, mokslininkų, miesto gidų, dailininkų kūryboje. Seniausias toks fenomenas pasireiškė 1816-1822 metais, kai garsieji Vilniaus šubravcai (lenk. szubrawcy, mūsiškai – nenaudėliai), leido humoristinį savaitraštį „Wiadomosci Brukowe“ (Grindinio žinios). Nemaža tada nėriniuotų uždangų praskleista, karietų ir brikelių, kurpaičių, pentinų ir klumpių nuotykių aprašyta tuose, per penkerius metus pasirodžiusiuose laikraščio numeriuose.

 Amžių girnoms pasisukus, antikvarinės archeologijos puoselėtojai teatro „Arbatvakariai“ steigėjai-aktoriai (šių dienų šubravcai), su Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejumi bei VšĮ Vilnius UNESCO literatūros miestas, vėl, po 202 metų, dalinasi bruko nuogirdomis, šį kart, sukoncentruotomis VGF formate – Vilniaus Grindinio Festivalyje. Vingri VGF iškalbos gija vyniojasi pagrindine sostinės senamiesčio gatve – Pilies ir Didžiosios  dvivaldystėje, tad nieko keisto, jog prie šventės prisijungė ir čia esantys Valdovų rūmai, Vilniaus universitetas, Vilniaus rotušė bei Signatarų namai.

 Festivalio programą radau internetinėje Šlapelių muziejaus svetainėje, skaičiau specialiame ta proga pasirodžiusiame laikraštuke, deja, tariau, kažin ar suspėsiu visuose šio savaitgalio tridienyje (rugsėjo 20-22 d.) numatytuose VGF renginiuose sudalyvauti. Bet festivalio atidaryme prie Šlapelių namo, penktadienį, 18 val., kaip ir gatvės teatro interakcijoje – būsiu! Dar norėčiau Valdovų rūmuose vyksiančiose Meduolių vaišėse skanauti, Vilniaus rotušėje Arbatvakario spektaklį stebėti, su Vilniaus Kaze klumpakojį sušokti...

Laikraščio „Wiadomosci Brukowe“ antraštinė iliustracija

K. K. Šiaulytis. Aktorė Jūratė Širvytė.

 Gatvės teatro interakcija

 „Mirties kvintetas“ (20 d. 18:30, Pilies g.)

K. K. Šiaulytis. Vilniaus Kazė.

 Aktorė Virginija Kuklytė.

 Interakcija Pilies g. 22 d. 14 ir16 val

K. K. Šiaulytis.  Knyga – Šlapelių namai. 2024. Iliustracija

K. K. Šiaulytis. Muzikinis spektaklis. 

Dingusio Vilniaus lakštingalos“. 

Vilniaus rotušė, 21 d. 17 val.

Pašnekų esė ir iliustracijos, humorografija

  spausdinami

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2024 Nr. 36.

Publikaciją rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

32441-2024-09-18-spaudos-dailininko-

Portretų albumas. XX-ojo amžiaus kūrybinės pašvaistės

K. K. Šiaulytis. Ernestas Hemingvėjus. 2015. Atvirukas

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Portretų albumas.

 XX-ojo amžiaus kūrybinės pašvaistės

Causerie - Pašnekų esė 

 Čia pristatau tuos praėjusio XX-ojo amžiaus herojus, kuriuos jūs, sutikę gatvėje atpažintumėte iš tolo, tačiau mano portretiniuose škicuose, šaržuose  jie kitokie, “patalpinti” atviruke (15x10 cm), atkurti tarsi aforizmo žanru.

 Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway 1899-1961). JAV rašytojas, žurnalistas, lakoniško stiliaus meistras, 1954 metais pelnęs literatūrinę Nobelio premiją. Mums geriau pažįstamas toks, kaip pavaizduotas JAV pašto ženkle, bet aš nupiešiau portretą – ”Correspondence from Paris”.

 Džonas Lenonas (John Lennon 1940-1980). Lenonas gimė Liverpulyje, Anglijos uostamiestyje, kurio herbe puikuojasi kormoranas, laikantis snape jūržolę. Toks savitas vizualinis miesto ženklas – tarsi iššūkis įprastiems ereliams ir liūtams, manau, išpranašavo būsimą kūrybišką Liverpulio šlovę. Tik čia galėjo rastis toks reiškinys kaip Bitlų ketveriukė, kurie, savo žinomumu gal net pralenkė kitą, d’Artanjano muškietininkų “trys plius vienas” kompaniją.

 Ivas Kleinas (Yves Klein 1928-1962). Pačiame modernizmo amžiaus sūkuryje, Prancūzijoje tapti skandalingiausiu menininku buvo sudėtinga (didelė konkurencija), bet Ivas, įvaldęs dziudo metodus – juo apšauktas, įvardintas “degradavusio” vakarų meno etalonu. Per šešetą kūrybingiausių metų (1956-1962) sukūrė 1077 darbus; vienas toks neseniai parduotas už 36,5 milijono dolerių. Prireiktų plačiaformačio kalkuliatoriaus, jei ir kiti jo kūriniai būtų taip skaitlingai įvertinti. Dailininkas patentavo savo sukurtą ypatingo švytėjimo spalvą –  “Tarptautinė Kleino mėlynoji”. Tokiame daže ištepliotos nuogos merginos savo kūnais margino garsiąsias Kleino drobes, o avangardinio performanso nuotraukos pasiekė net to meto sovietinės Lietuvos periodiką.

 Pablas Pikasas (Pablo Picasso 1881-1973). Ispanijoje gimusį, Paryžiuje išgarsėjusį menininką žino visi, net tie, kurie nėra girdėję žodžių “kubizmas”, “futurizmas”, “siurrealizmas”. Portrete pavaizdavau dailininko žvilgsnį jo mėlynajame kūrybos periode (1901-1904).

 Fidelis Kastras (Fidel Castro 1926-2016 11 25). Šis, pasaulį ilgai stebinęs impozantiškas politinis lyderis, 1959-aisias suorganizavęs revoliuciją Kuboje, valdė “laisvės salą” beveik pusšimtį metų. Fidelis, tarsi vis atgimstantis feniksas, savo uniformuota figūra ir vešlia barzda ne tik visą amžinybę puošė popierines laikraščių drobes, bet ir ilgais “darbo pergalių” penkmečiais gaivino socialistinių šalių lagerio vadovų sueigas šventinėse tribūnose.

 Elvis Preslis (Elvis Presley 1935-1977). Amerikiečių dainininkas, aktorius. Tai vienas iš tų, kurie savo tėvynę padarė Didžia šalimi, o dvidešimtąjį amžių įgarsino nauja gaida.

 Endis Varholas (Andy Warhol 1928-1987). Dailininkas, savo dirbtuvėje ir kino filmuose kūręs modernizmo pamatus, pats neprarado vaikino iš kaimo, iš Rytų Europos, įvaizdžio – jo tėvai, atsikėlėliai iš Slovakijos.

K. K. Šiaulytis. Džonas Lenonas. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Ivas Kleinas. 2017. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Pablas Pikasas. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Fidelis Kastras. 2016. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Elvis Preslis. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Endis Varholas. 2015. Atvirukas

Straipsnis publikuojamas laikrašyje "LIETUVOS AIDAS".

Perskaityti, peržvelgti galite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31200-2024-03-13-

spaudos-dailininko-galerija-portretu-albumas-xx-ojo-amziaus-kurybines-pasvaistes?