ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA. BYDERMEJERIS

 K. K. Šiaulytis. Žvėryno mansardos. 2022. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA.

 BYDERMEJERIS

 Vilniaus Žvėryno mikrorajone ir šimtamečiai daugialangiai namai, ir bokštuotos pilaitės, ir net visai neseniai instaliuotos modernios vilos, kuria savas, nepakartojamas gyvensenos istorijas. Žavi architektūrinė eklektika, dar nugulusi pušų viršūnių skraidyklėmis, lapuočių medžių šakų grebėstais, gudobelių, alyvų bei kuplių gyvatvorių žiedais, pasakoja praeiviams laike nuskendusią Žvėryno legendą. Bet byloja ir šiandiena: kažkada geometro nubraižytų gatvių perspektyvose, pavasario, vasaros, rudens dovanotos spalvos pabirusios, sumišusios tarsi nerūpestingo tapytojo paletėje. Žalia dauguma tai pamėlsta lietuje, tai pagelsta liepžiedžiais, pajuosta naktyje, sutviska rytmečių smaragdu, tai skleidžiasi violetiniais, rausvais, baltais gūbriais, galiausiai, net patampa geltonai raudonu kleviniu oranžu. Atidi akis, tame kalendoriniame margume pastebi ir mielą, draugingą, kaimynišką buvimą, savitą, žvėrynietišką bydermejerio stilių. Enciklopedijose rasite glaustą bydermejerio stiliaus aprašą – tas dailės ir gyvensenos stilius susiformavo Europoje – Vokietijoje, Austrijoje, devynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, po Napoleono karų, kaip tvirtas atsakas į arogantišką ampyrą, kaip siekis lėto, jaukume panirusio buvimo, nutvieksto kasdienybės poetika. Manoma, jog bydermejerio stilistika galutinai sunyko tik modernizmo epochoje, bet, kaip gyvenimo būdas ir dabar atgimsta visuomenėse, pavargusiose nuo karų, perversmų, ar įkyraus ideologinio spaudimo. Žvėryne, XIX amžiuje kilo turtingų miestelėnų vasarvietės, vilos, taigi – priebėga nuo miesto sumaišties. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėrynas tapo kuklių gyvenimų rojumi, po Antrojo – miela ramybės oaze, kurioje, naujuose mūruose kūrėsi carinius valdininkus pamėgdžiojantis sovietmečio elitas su krištolo vazų kolekcijomis, o šalia, istorinėse sodybose, tekėjo į komunizmo statybas neįsivėlusių miestiečių buitis. Ir dabar, anapus Neries gaudžia, dunda sostinė, gi čia, teka savitas, jau dvidešimt pirmojo amžiaus bydermejeris – už vartelių, už tvorų, vis dar sirpsta serbentai, žydi rožės, o žaliose vejose sudygusios pavėsinės teikia tylią darbo dienų pavakarių palaimą.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kiemas su 

skalbinių vėliavomis. 2023, drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Žaliasis didnamis

 pavasario apsuptyje. 2022. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Rausvoji gudobelė,

 violetinė alyva ir juodojo namo laiptinė. 2026. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Žvėryne, kai žydi liepos. 2022, drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Kęstučio gatvės

 Didysis Kampinis lietingą pavasario dieną. 

2022, drobė, aliejus.

 Straipsnis publikuojamas

 laikrštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 22. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36216-2026-06-03-zveryno-scenografija-bydermejeris

PAPLAUKĘ ŽVĖRYNO ETIUDAI

K. K. Šiaulytis. Žvėrynietiškas gatvės fragmentas. Fotografija

Kęstutis K. Šiaulytis

PAPLAUKĘ ŽVĖRYNO ETIUDAI

 Mūsų miškų fauna pagerbta, įvardinta Žvėryne, įsijautę pėdsekiais galime tykoti nuotykių Lokių, Lūšių, Vilkų ar Stirnų gatvėse, tačiau medžioklių taip godojami šernai – užmiršti, nors jų veiklos pėdsakų vis randama šiame Vilniaus užneryje. Pastebėta, kur tik tie miškų artojai Žvėryne kokią duobutę išrausia, žiūrėk, jau kažkas ten pamatus lieja, ilgasparniais statybų kranais plasnoja, plytas kilnoja. Bet šernai jau rado čia ir ramią, saugią vietelę migiams įsirengti, matyt ilgam apsistojo Bebrų gatvės pašonėje, tvora įrėmintoje laukymėje, per kurią po žeme vis dar teka Šaltupis, kažkada ir malūnų ratus sukęs.

 Rudenišką, besniegę žiemą, dienos metas visai sutrumpėja – naktis į Žvėryną atvažiuoja jau popietiniais troleibusais. Jie, keleivių patogumui viduje apšviesti, rieda vienas po kito Kęstučio gatve lyg įstiklintos verandos, bet aplink – priešingai, tik dar tamsiau pasidaro. Gelbsti lėtas gruodžio lietus – žibintų atspindžiais tviska šlapios medžių šakos, žaižaruoja šaligatvių balos, o ir šlapi stogai dar vieną kitą blyksnį pagavę atgal į gatvę siunčia.

 Tapybiniai Žvėryno plenerai visais metų laikais savitais koloritais akį stebina: dar pusplikis pavasaris gelsvus klevų žiedynus lyg debesis padangėse plukdo, gegužiui įpusėjus sunoksta alyvų violetai, pabyra balti, rausvi sodų potėpiai. Žalia spalva kiaurus metus Žvėryno proskynų nepalieka – kyla eglių bokštais, pušų skliautais bei pablukusiu smaragdu dažytais trobesiais. Bet ir erdvinės pastatų-tvorų kompozicijos, senosios sodybos, pastogės, kaip ir tos, naujai įsikūrusios modernistinės buveinės – lyg specialiai paveikslams sukonstruotos. Praeivių, taip lengvai škicais nepagausi, pajutę kad stebimi, slepiasi, nuskuba, tik viena kita praeivė šypsenėle pasisveikina.

 Nuo seno žvėryniečiai kuria savo daržų-namų konglomerato, kaip meno galerijos įvaizdį. Vieni puoselėja kokį retą augalą kaimynams nustebinti, kiti, net šaligatvio bruke randa sklypelį gėlėms. Parduotuvių vitrinose marga linksmas popsas ir atšiaurus avangardas – pasižvalgykite Vytauto gatvėje, o štai Sėlių-Kęstučio sankryžoje, linksmomis afišomis lyg tai arklių kirpykla reklamuojama.

 Trumpiausias pastebėjimas: pastaraisiais metais vis gardesne kava Žvėrynas kvepia!

K. K. Šiaulytis. Dadaistinės akvarelės šernas. 

2016. 21 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas laukia žiemos. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Tarp alyvų žiedų.

 2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Spalio spalvos. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Vasarojimas. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Namas apaugęs vijokliais. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Pražydo obelys. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Medinukų laiptinės. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 47, 2024.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

32948-2024-12-04-paplauke

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ. „Fauves“ – Žvėryno raktas

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi alyvos.

 (Vakarais jos kaukia vilkais, naktimis

 geria Neries vingio sutemas). Drobė, aliejus

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

Kęstutis K. Šiaulytis 

„Fauves“ – Žvėryno raktas 

 Kai klaidžioju po Vilniaus Žvėryną, kaip po realybės paveikslų dėlionę, ta gamtos, medinės architektūros bei savitos „žvėrynietiškos“ buities mozaika, regai kuria visą XX amžiaus meno reiškinių užuominų galeriją. Atrodytų, čia gamta skleidžiasi niekad neblėstančiu impresionizmu, bet, už sodybų vartų, „sudurtinių“ daugiabučių kiemų pakampėse rikiuojasi ir žaismingi ekspresionistiniai darželiai, kubistinės garažų, priestatėlių, laiptinių struktūros, dadaistinio išradingumo artefaktai: skardinė vonia su ratais, matyt, kokio kiemsargio patobulinta, po medžiais – savadarbės vasarotojų pastogės su „autentiškais“ baldais, „radybų“ koliažais papuošti geometriškai taisyklingi raudonplyčiai dviaukščiai „skladukai“. Kartą pralinksmino mažos trobelės verandoje tviskantis veidrodis vietoje lango, o neseniai, šaligatvio grindinyje, jau šį pavasarį kažkieno rūpestingai sudėliotas mini gėlių darželis. Jei aplankysi Maloniąją, Treniotos, Traidenio, Pušų ir dar du tuzinus kitų gatvių, pastebėsi, kaip vietiniai medžių genėtojai, pastatų dažytojai, tvorų meistrai, užeigų interjeristai, o ir sumanūs rankdarbių savanoriai patys to nenujausdami kuria grafiti, žemės meną, instaliacijas, Arte Povera skulptūrinius objektus – tam tinka kiauri kibirai, medinės taros dėžės ar šiaip atliekami rakandai.

 XX amžiaus meninių stilių atgarsiai aidi ir mūrinėje Žvėryno architektūroje. Vytauto gatvėje, tarsi rūsti uola stūkso Art Deco stiliaus namas (24), čia pat, netoliese, kaip ir Kęstučio gatvėje, šviečia keletas Art nouveau-secesinių-jugendo stiliaus fasadų. Moderni, kaip ir postmodernistinė statyba nelabai čionykščių senbuvių godojama, nors jau nuo 1966-ųjų, Žvėryne iškilo pastatų, kurių nesigėdytų Helsinkis, ar net Kopenhaga.

 Bet, vis tik, ne veltui sakoma – nuo savęs nepabėgsi. Žvėryne tiesiog klesti Anri Matiso (1869- 1954) ir jo bičiulių tapytojų “atrastas” fovizmas. Šį raiškų prancūzišką žodį „les fauves“, kurį į lietuvių kalbą reiktų versti – „žvėrys“, 1905 metais panaudojo vienas meno kritikas, aptardamas Paryžiaus Rudens salone eksponuojamas Matiso, Maurice Vlamink, Albert Marquet, Andre Derain ir dar būrelio tapytojų drobes. To meto dailės žinovus sujaudino „laukinės“, gaivališkos, intensyvios, ryškios minėtų dailininkų paveikslų spalvos, drąsi, ekspresyvi, spontaniška tapysena. Paieškokite internete, be jau minėtų, dar ir Raoul Dufy, Kees van Dongen kūrinių – visi jie tiesiog įsimylėję realybę, savo drobių vaizdinius, spalvas, šviesą, emocijas surinkę, sugaudę pamėgtuose pleneruose.

 Atidžiau pasižvalgius Žvėrynas atrodo lyg sulipdytas iš fovistinių motyvų. Dangaus žydrynė – Dufy nutapyta, merginos – tarsi atplaukusios iš van Dongeno sapnų, Neries linkiai, medžių guotai vingiuoja Vlaminko nubrėžtais kontūrais. Bet Žvėryno namų spalvos – pats tikriausias „fauves“: įvairiausių atspalvių ir pablukimo mėlyni, visokio intensyvumo „žaliukai“, gausybė geltonų, rausvų, rusvų, rudų, juodų, net violetinių pasitaiko. O kai rudenį „prabyla“ Žvėryno uosiai ir klevai, jų oranžiškai geltoną šviesą atsispindi, net anapus Neries rymančių Seimo rūmų langai.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno soduose sudygo 

nauja architektūra. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Vilnius, pro žaliąjį Žvėryno langą.

 Drobė, aliejus

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kampinis. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai miražai. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas tarp spalvų.

 Akvarelinis etiudas

 Tekstą - pašnekų esė,  „Fauves“ – Žvėryno raktas"

  publikuoja valstybės laikraštis 

"LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

 https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29649-2023-05-19-

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas.

K. K. Šiaulytis. Latvių gatvė ties buvusiu vandens malūnu. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis 

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas

 Kasmet rengiu asmeninius akvarelinės tapybos plenerus Žvėryne žydint alyvoms ir rudenį, kai aitria oranžine gaisa šviečia klevų viršūnės, kupolais iškilusios virš čiabuvių skiauterėtų vasarnamių ir naujųjų stoginių – šiuolaikinių „stiklainių“. Šiemet Žvėrynas mane prisikvietė anksčiau – tapau Vytauto gatvėje, kai dar nuogos liepos juodomis šakomis vilioja pasiklydusius debesis ir tik permatomos žalumos žolynus margina kiaulpienių giliai geltoni akivarai, kuriuose skendi žiedadulkėmis aplipusios bitės bei jų draugės kuplios kamanės.

  Žvėrynas grožiu, savitu žavesiu lygiuojasi į žymiuosius šalies kurortus – XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puošnių vilų, vasarnamių skaičiumi lenktyniavo su Druskininkais ir Palanga. Vandeninga Neris, supanti Žvėryną iš trijų pusių tarsi pusiasalį, ledynmečio tirpsmo laikais čia sunešė klodus puikaus smėlio, vėjai išaugino išlakius pušynus – gamtos galios suformavo tiesiog idealią kurortinę neriją! 1901-aisiais metais, kai užsimota Žvėryną prijungti prie Vilniaus, gatvių tinklas čia suplanuotas taip, kad daugelis jų, prasideda ir baigiasi prie upės. XX amžiaus pirmojoje pusėje, po Didžiojo karo, šalia  įmantriai ornamentuotų medinių pilaičių ir jau iškilusių architekto Vladimiro Dubeneckio projektuotų rūmų, ėmė kurtis mėgstantys sodininkystę vilniečiai. Jų namai buvo kuklesni, bet užtat kiemai priminė daržų darželių rojų! Prisibeldi į svečius – po našiomis obelimis laukia pinti žilvičių krėslai, žvilgsnį gaudo garbanotos lysvių, vagų eilės, jose kyšo salotų gniūžtės, petražolių kuokštai ir kiti, kuo įvairiausi, kvapniausi kulinariniai augalai... Ir šiais laikais, vaikštinėji sau, Treniotos, Latvių ar Lenktąja gatve, jauti svaigų sodelių dvelksmą, sumišusį kvapų ir spalvų miražą, kuris tarsi atplaukia iš godojamos praeities ...

 Jau ne vieną dešimtmetį, o ypač pastaraisiais metais, Žvėrynas tampa patrauklia miesto turizmo, poilsio erdve – kasdienybės kurortu. Žaliais pavakariais į Žvėryną Neries pakrantėmis patraukia iš kompiuterių gniaužtų išsivadavę vilniečiai. Dviračiai, riedlentės, paspirtukai ir miklios kojos gabena skaitmeninį jaunimėlį dailiai išklotomis krantinėmis į gamtos glėbį, išskėtusį sparnus Vingio parke – jis rymo kaimynystėje, už kosminį laivą primenančio tilto per Nerį. Žvėryno gluosniai, tuopos, ąžuolai nepavydi svečių Vingio šimtamečiam pušynui – tegu ten laigo smagios galvos! Ramesnio būdo vilniečiai palydi saulę šiapus upės, buvusio Radvilų medžioklės dvarelio nuokalnėse, vandens malūno pakrantėje, „Birutės vingio“ tako prieglobstyje. Virš Neries, žiūrovams šoka žuvėdros, plėšikauja kirai, upės sraute nardo didieji dančiasnapiai, rudagalvės antys, kaip visada nelauktai, prasideda sujudimas ir Bebrų saloje. Ta smėlio sąnašų prieplauka – tarsi piratų laivas su uosialapių klevų burėmis ir patrankų angomis šonuose. Vos temstant, o ir apniukusią dieną, iš tų angų-urvų ropščiasi panorę maudytis irklauodegiai jaunikliai ir jų tėvonai. Bet kai Karoliniškių padangėje nušvinta Vilniaus televizijos bokšto langai, tai ženklas skubėti namo – vėsi migla tuoj apsiaus visą Neries slėnį.

K. K. Šiaulytis. Lietaus debesų atspindžiai

 modernioje architektūroje. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Balta obelis – Žvėryno perlas. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vingio parko tiltas Žvėryne.

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 

Prie Neries, ties Bebrų sala. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šią publicistinę esė ir akvareles, spausdina

 laikraštis "LIETUVOS AIDAS".

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29560

-2023-04-27-dailininko-

Kalėdinėje Miniatiūrų parodoje Vilniuje, "RA galerijoje"

K.K.Šiaulytis. Žvėryno figūra. 2020. Aliejus, drobė. 18x24. Kaina 100 eurų

Kalėdinėje miniatiūrų parodoje 

Vilniuje, "RA" galerijoje

Paroda atsidarys  2020 m. gruodžio 11

K.K.Šiaulytis. Žvėryno žaliukas. 2020. Aliejus, drobė. 24x18. Kaina 100 eurų

K.K.Šiaulytis. Žvėryno mėlynukas. 2020. Aliejus, drobė. 18x24. Kaina 100 eurų

 

NAKTINIAI ŽVĖRYNO PLENERAI

K.K.Šiaulytis. 2018. Akvarelė

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Naktiniai Žvėryno plenerai

 

Rudens pavakarė

išblukusi nakties

svajonė

*

Krenta lapai

krenta šešėliai

skraido kartu

tyloje

*

Kėkštas iki sutemų

klebena

gilės luobo bronzą

*

 Vaikštau Vilniaus Žvėryne skaitydamas vizualinius haiku. Reginiai – tarsi iškarpos iš Federiko Felinio (1920-1993) filmų: aklina siena, apleistas sodas, parduotuvės vitrinoje sėdintis sportuolis, neoninė iškaba, mediniai laiptai, ketverios verandos durys, septyni stogo kaminai, užkaltas langas, stiklinis namas, akacijų pinklės, alyvų patvoriai, eglių bokštai, slapti varteliai, balkonai lyg baldai, sąnašų natiurmortai šalia kiemo sandėliukų, memorialinė lenta, kažkokios užsienio valstybės vėliava, užrakintas šulinys... Pakraščiuose, virš klevų alavu tviska ką tik sudygusių pastatų šonai, naujojo amžiaus antraštėmis vilioja prekybos centras, šalia kamštyje įstrigusių troleibusų švieselėmis mirksi jau ir elektroautomobiliai. Žiūriu Felinio “Intervista” (“Interviu”) – Žvėrynas savo dvasia primena ten šmėkštelėjusį Romos priemiestį Činečita, kuriam vardą davė dar Musolinio įkurta kino studija. Gal, kad ir Žvėryne, Birutės gatvėje, ilgus metus gyvavo Lietuvos kino studija? Tai ji pritraukė čia apsigyventi teatralus, kompozitorius, dailininkus, rašytojus? Žvėryno istorijos puoselėtojai žurnalistė Danutė Jokubėnienė, kino režisierius Vytautas Damaševičius, karikatūristas Jonas Varnas – patys lyg aktoriai iš Činečitos…

 Rudeninė akvarelė jau išsiliejo albumo lape, bet sutemo, vakaro ūkanoje slepiasi medžių siluetai, tarp jų nušvitę žibintų ratilai irgi apsiausti rudeninio rūko. Prasideda naktinis pleneras – pelėdų metas. Žvėryno sapnuose krebžda visos senos pašiūrės, pastogės – medžioklėn susiruošė ežiai, pelėnai, kiaunės, Neryje, toliau nuo kranto ant visokių šiekštų sutūpė antys – saugosi užklydusios lapės, netoliese ir kaimynai bebrai mėgaujasi mėnulio šviesa. Žmonių namuose užuolaidos jau nuleistos, dienos scenografija užsimiršo – ekranuose marga kitas pasaulis, bet už lango, stiklan sparnais beldžiasi, lyg popieriniai šmėžuoja balsvi drugiai. Nakties pleneras nuspalvins jų skrydį.

 

K.K.Šiaulytis. Naktis Žvėryne. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Federikas Felinis. 2020. Šaržas

K.K.Šiaulytis. Žvėryno akys naktyje. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Vakaro fragmentai. 2015. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Kino studijos pastatai. 2004. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Žvėryno nakties siluetai. 2016. Akvarelė

Esė "Naktiniai Žvėryno plenerai" publikuojama

 laikraštyje "Lietuvos Aidas" ir jo internetinėje svetainėje -

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24477-10-23-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-naktiniai-zveryno-plenerai?fbclid=IwAR16hCXtsNKrwMfOl1ukIJyyPGvfnGsmDp_y4J0YOksnL2jcSyztdkeIjMA

Žvėryno metų laikai. Ruduo

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Trejų durų namas Vytauto gatvėje.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Akvarelės, škicai ir tekstas

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

Žvėryno metų laikai. Ruduo

 Nuo seno, Vilnius, atsidavęs Neries ir Vilnios globai, apsiaustas žalių kalvų, pušynų, ąžuolynų šilais ir mūsų lakais auga kaip savitas, gamtos vertybes tausojantis miestas.

 Vilnietiška miesto architektūros ir gamtos jungtis bene savičiausiai skleidžiasi Žvėryno namijoje (pastarąjį žodį vartoju vietoje įkyrios, klaidinančios sąvokos “mikrorajonas”). Ši namija kūrėsi ypatingoje erdvėje, už Neries linkio, tarp upės tėkmės ir aukšto Karoliniškių (Karališkojo?) plokščiakalnio vešėjusioje šventgirėje, kur kažkada vyko Lietuvos valdovų, karalių, kunigaikščių medžioklių misterijos. Istoriniai dokumentai liudija, laukinių, medžioklėms skirtų žvėrių aptvarai – “žvėrinčiai”, buvo įkurti dabar šį vardą paveldėjusioje miesto dalyje bei Vingyje. Abipus Neries stūksojusiose sengirėse glaudėsi ir miško pilaitės. Tad, Žvėryno namijos pradžia sietina su šlovingųjų šimtmečių valdovų medžioklių dvaru.

 Žvėryno gatvėms suteikti kunigaikščių Traidenio, Treniotos, Liubarto, Kęstučio, Vytauto, Birutės, Vykinto vardai, kaip ir gamtiniai: Pušų, Liepyno, Gervių, Sakalų, Erelių, Gulbių, Lokių, Stirnų, Lapių, Stumbrų, Vilkų, Elnių, Lūšių, Bebrų, Danielių pavadinimai primena vilniečiams senuosius laikus, gaivina miesto legendas. Rašytojo, garsiojo Baublio saugotojo Dionizo Poškos, poeto Adomo Mickevičiaus, Kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos, istorikų Teodoro Narbuto, Juozapo Ignoto Kraševskio vardai taip pat kuria atminties jungtį su praeitimi, kai lietuviams gamta buvo ir namai, ir tėvynė.

 A.Mickevičius poemos “Ponas Tadas” ketvirtojoje dalyje “Diplomatija ir medžioklė” dainingomis eilutėmis pasakoja Vilniaus įkūrimo legendą:

 “Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!”…

Poetas prisipažįsta:

  “Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!

 Šaulys ne koks, medžioklėj laimės neieškojau;

 Draugų pašiepiamas, aš svajones medžiojau.“

Matyt, panašaus pašaukimo vedini, šiandien Vilniaus Antakalnio, Užupio, Žvėryno gatvėmis, paupių krantinėmis, takais takeliais klajoja šių dienų romantikai, atpažindami sostinės – Geležinio Vilko miesto pradžią, stebėdami metų laikų kaitą, dienos ir nakties šviesų žaismę, tirdami urbanistikos ir gamtos dermę. Net eiliniai praeiviai Vilniuje dar gali patirti A.Mickevičiaus poemoje aprašytą nuotykį:

„Aplink ir vėl ramu. Tiktai į drevę seną

Genys, žieve lengvai bekopdamas, stuksena.

Nuskrido; vėl sukiojas liemeniu šakotu,

Lyg vaikas slepiasi, kad auklė jo ieškotų.“

 Žvėryne visus metus gali stebėti linksmų paukščių būrius: vėlyvą rudenį, žiemą aplink miestelėnų įrengtas lesyklėles sukasi čiauškančių alksninukų, zylių, sniegenų rateliai, pavasariais jau ir varnėnų žvalūs pulkeliai įsikuria sodybų kaimynystėje, o vasarą, norint atpažinti visus paupio šabakštynuose, gluosnynų guotuose giedančius chorus, jau reikia būti ornitologu...

 Ruduo Žvėryno namiją išpuošia tarsi sostinės senamiestį pasitinkant turizmo sezoną. Kur pažvelgsi – senų klevų kamienų kreivės lyg juodi žaibai skrodžia geltonai raudonus, ugninius lapijų kupolus, kitur, jau nuplikusios medžių, krūmų šakos tarsi makabriški, gyvi ornamentai raizgo pastatų kraigus, rangosi už tvorų, braunasi į sodelių pavėsines, verandas. Puošnus visokių vijoklių purpuras, violetas, skaistus raudonis tviska kiemuose, apiberdamas vis dar žalius žolynų lopus.

 Žiemos link, Žvėryno gatvių klajūnų žvilgsniui kasdien atsidengia naujos, tik šiai Vilniaus daliai būdingos reginių scenos:  dylanti medinės architektūros, priemiesčio sodybų, vilų gyvensenos stilistika ir naujų, modernių pastatų siluetų melodijos...

 Prasideda žiema, Žvėrynas tuoj apsigaubs baltomis skaromis...

K.K.Šiaulytis. Vingio pėsčiųjų tiltas per Nerį, žvelgianti iš Žvėryno.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Akmuo su Gedimino stulpais Žvėryne, Neries pakrantėje.

 2014. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ruduo prie tvenkinio Latvių gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vytauto gatvės spalvos.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Neries krantinė Žvėryne ties Geležinio Vilko tiltu.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Žvėrynas - gyva Vilniaus legenda

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Šv.Jekaterinos Kankinės koplyčia.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

Žvėrynas - gyva Vilniaus legenda

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Neris Žvėryne. Bebrų sala.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius.Vytauto gatvės spalvos.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Kitoks Žvėryno kadras.

 2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Žali namai Birutės gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Trejų durų namas Vytauto gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Tvenkinys Latvių gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32