K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Giedrė Milkevičiūtė. Dailininkas Kęstutis Šiaulytis: "Humoras padeda nugalėti stresą"

Žurnalas "Savaitė"

Bene didžiausią Lietuvoje tiražą (180 tūkstančių) turinčiame žurnale

"Savaitė" skelbiamas žurnalistės Giedrės Milkevičiūtės

interviu su manimi.

Kalbame apie karikatūrą - humorografiją,

styros ir humoro žurnalą "Šluotą" bei optimizmą.

Giedrė Milkevičiūtė.
Dailininkas Kęstutis Šiaulytis:
"Humoras padeda nugalėti stresą"

– Labiausiai žmonės jus pažįsta kaip karikatūrininką.

Vien tai byloja, kad į gyvenimą žvelgiate anaiptol ne pro rožinius akinius.

Tai kokie tie jūsų akiniai? Ar dažnai juos keičiate?

– Į jūsų klausimus norėčiau atsakyti piešiniais, o ne žodžiais, bet taip, matyt, bus glausčiau. Pasaulio matymo akinius keičiau keletą kartų. Spaudos dailininko karjerą pradėjau dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, 1969 m. Tada mano piešinius spausdino žurnalas „Moksleivis“, o tais pačiais metais pirmuosius honorarus už karikatūras gavau iš jūsų leidinio pranokėjo – savaitraščio „Kalba Vilnius“. Netrukus juokavau ir satyros ir humoro žurnale „Šluota“. Tai man buvo didžiulis pasiekimas – nuo vaikystės skaičiau šį leidinį (tėvai prenumeravo), išmokau suprasti ir vertinti pieštinį humorą. Dar paaugliui dailininkai karikatūrininkai tapo neakivaizdiniais draugais, o dabar – jau ir kolegomis, bičiuliais. Priminsiu skaitytojams jų pavardes: tai Arvydas Pakalnis, Vitalijus Suchockis, Andrius Cvirka, Algirdas Šiekštelė, Andrius Deltuva, Jonas Varnas, Fridrikas Samukas, Romas Palčiauskas, Juozas Juozapavičius... Dar reikėtų išvardyti bent dvidešimt labai populiarių to meto karikatūrininkų. Visi jie pripažino ne rožinius, ne rausvus atspalvius, bet ir ne juodus – sakyčiau, jų kūryba, kaip ir viso „Šluotos“ žurnalo, vadovaujamo redaktoriaus Juozo Bulotos, buvo kupina humoristinio optimizmo. Ideologinio įšalo sukaustytoje sovietinėje kasdienybėje tas šluotietiškas optimizmas buvo tikra atgaiva, tad nieko keista, kad žurnalas būdavo tiesiog per dieną išgraibstomas visuose spaudos kioskuose. „Šluota“ išeidavo du kartus per mėnesį, numerio tiražas pasiekė 120 tūkst., o kiekvieną žurnalą iki suskaitymo vartė mažiausiai 6–9 žmonės. Nesunku apskaičiuoti, kiek sekėjų turėjo šis leidinys.

– Kada piešti karikatūras tapo jūsų kasdiene veikla?

– Kai 1978 m. mane pakvietė dirbti į „Šluotą“ dailininku. Tuomet kūriau ir komiksus, iliustracijas, šaržus. Nuo 1992-ųjų ėmiau leisti žurnalą vaikams ir moksleiviams „Žaliasis laikraštis“, kuriame svarbiausia tema buvo gera nuotaika! Tuomet nelauktai, jūsų žodžiais tariant, pakeičiau akinius – įsitraukiau į edukacinę veiklą: ėmiausi organizuoti tarptautinį vaikų piešinių konkursą „Gamtos pasaka“, parengiau dailės mokymo priemonių, parašiau tris dailės vadovėlius. Amžių sandūroje atsirado vėl kiti akiniai – atsidėjau akvarelės menui. Bet spaudos dailininku išlikau iki šiol: periodikoje, knygose ir internete publikuoju akvareles, tekstus, komiksus ir humorografijas – taip dabar vadinu savo piešiamas karikatūras.

– Šių metų balandžio pirmoji, Tarptautinė juokų ir melagių diena,

anaiptol nėra linksma – koronavirusas atsibastė ir į Lietuvą.

Jūsų, karikatūristų, brolija ketino ta proga sostinės „Arkos“ galerijoje

atidaryti karikatūrų parodą. Kaip suksitės iš padėties šioje situacijoje?

– Karikatūrų parodas jau bene 52 metus organizuoja nepailstantis humoristas Jonas Varnas. Manau, jis jau įsigijo naro kostiumą ir, žvelgdamas pro skafandro langelį,

ko gero, atidarys balandinę parodą (šypsosi).

– Kokios temos karikatūros turėjo atsidurti toje parodoje?

Ką įdomaus jūs nupiešėte?

– Pagrindinė tema – žmogus. Parodai pasiūlysiu tą patį darbą, kurį nupiešiau jūsų žurnalui, – apie žmogų sveikuolį (šypsosi).

– Keista, bet sovietmečiu, kai veiklą tęsė dar tarpukariu pradėta leisti jūsų minėta „Šluota“, karikatūrų žanras buvo labai populiarus, o dabar spaudoje rasi vos vieną kitą. Kur nukeliavo tie šmaikštūs ir aktualias temas vaizduojantys piešiniai?

– Išties dažnai manęs pažįstami klausia, kodėl Lietuvoje nebėra humoro žurnalo. Daugelis su nostalgija prisimena tas geras akimirkas, kai piešto humoro potekstė skaidrino kasdienybę ir pamerkdama akį sufleravo: nekreipk dėmesio į ideologizuotas kvailystes! Anuomet karikatūrose buvo galima rasti tai, ko stokota sovietinėje informacinėje erdvėje – inovatyvaus požiūrio į pasaulį, vizualinių nuotykių, savotiškos opozicijos to meto rutinai. Dabar visko mačiusius skaitytojus sunku nustebinti. Bet pieštinis, vizualinis humoras ne vien kaip karikatūra reiškiasi plačiai: vaikų periodikoje, knygutėse, daug humoro blyksnių matome šiuolaikinėje dailėje, komiksuose, internautų kūryboje. Beje, tikriausiai ne visi žino, kad karikatūrininkas Jonas Lenkutis internete atgaivino net ir „Šluotą“, čia publikuoja senojo žurnalo piešinius ir naujus dailininkų darbus.

– Interneto platybėse jų ieško anaiptol ne kiekvienas, bet gal verta paieškoti?

– Kiek žinau, dažniausiai karikatūrų pasigenda tie, kurie mėgsta popierinę spaudą. Atsiverti laikraštį ar žurnalą, perverti – akis pirmiausia pagauna tai, kas išsiskiria iš tekstų ir nuotraukų, – grafinius vaizdus: karikatūras, šaržus, trumpus komiksus. Tie dalykai tarsi užveda. Kad pagautum karikatūros mintį, idėją, reikia proto žvalumo. Smagus šaržuotas kokio nors politiko portretas irgi paveikia kaip geros kavos gurkšnis, o tada jau imiesi leidinio puslapius studijuoti atidžiau. Internete visai kitaip vyksta skaitymo procesas, tad ir karikatūra ten reiškiasi šiek tiek kitaip.

– Kiek žinau, jūsų piešinių galima rasti tarptautiniame

karikatūrų tinklalapyje „ToonPool“. Ar jis populiarus?

– Tai jau keliolika metų Vokietijoje, Berlyne, tvarkomas tinklalapis, skirtas viso pasaulio karikatūrininkams. Kiekvienas dalyvaujantis autorius ten turi savo galeriją, manojoje – 3 tūkst. darbų. Čia publikuoju ne vien karikatūras, bet ir škicus, komiksus, savitas autorines spaudos meno formas. Kasdien mano galerijoje pasisvečiuoja gal šimtas smalsuolių, bet ten fiksuojamos tik piešinių peržiūros, mano darbų pažiūrima du trys tūkstančiai. Kviečiu joje apsilankyti.

– Pasukime laiko ratą atgal ir prisiminkime, kad humoras, satyra ir,

žinoma, karikatūros buvo tarsi užslėptas

ginklas prieš sovietinės visuomenės absurdiškumą.

– Na, mes nebuvome pogrindininkai, bet savotišką opoziciją sovietiniam sąstingiui tikrai kūrėme. Daugelis skaitytojų tai įžvelgė mūsų piešiniuose, o cenzoriai, matyt, apsimesdavo, kad nesupranta. Jie atidžiai žiūrėjo, kad tik nebūtų kas nors „antitarybiška“ parašyta žodžiu.

– Ar neteko jums pačiam turėti reikalų su KGB?

– Tiesiogiai – ne. Bet netiesiogiai visi žinojome, kad yra kas mumis domisi studijų metais, nuklauso, ką kalbame draugų ratelyje. Matyt, tiems slapukams rūpėjo ir žurnalistų nuotaikos „Šluotos“ redakcijoje...

– Seniau ir dabar esate žinomas kaip draugiškų šaržų kūrėjas.

Vienas labiausiai žinomų – žiniuone vadintos mokslininkės

biologės Eugenijos Šimkūnaitės. Kokie dar žinomi žmonės jums pozavo?

– Su E. Šimkūnaite susipažinau leisdamas žurnalą „Žaliasis laikraštis“. Ji buvo nepaprasta gamtos paslapčių žiniuonė, puiki pasakotoja, literatė. Žurnalui ji pateikė keletą straipsnių iš savo vaikystės prisiminimų. Mano pieštų portretinių škicų – šaržų turi gal 14 tūkst. Lietuvos piliečių. Piešiau juos įvairiomis progomis – konferencijose, iškylose, ekspedicijose ir puotose, kai paprašydavo. Viename Druskininkų poetiniame rudenyje škicuose pagavau visus poetus, kelias dienas su poezija bendravusius svečius. Tokių nuotykių būta nemažai: esu nupiešęs daugybę žurnalistų, rašytojų, aktorių, politikų, kraštotyrininkų, pedagogų, mokslininkų, šimtinę dailininkų. Viename renginyje sutikau mėgstamą rašytoją Vytautą Bubnį – džiaugiausi, kad jam patiko čia pat atsiradęs portretinis škicas. Kartą dalyvavau žemaičių talkoje tvarkant Vembūtų piliakalnį. Organizatoriams pareiškiau: dirbsiu plunksna. Tą dieną pasiekiau rekordą – specialiuose atvirukuose įamžinau 200 talkininkų.

– Ar piešdamas šaržą su pozuotoju užmezgate ne tik akių kontaktą,

bet ir pagaunate psichologinius bruožus? O garsiojoje buvusio

Seimo pirmininko Česlovo Juršėno kolekcijoje ar yra jūsų pieštas šaržas?

– Dažniausiai piešiu ne šaržą, o škicą. Kai kurie dailėtyrininkai vis dėlto sako, kad mano piešinius galima laikyti savita šaržo atmaina. Nesiekiu tiesmuko šaržavimo, vaizduoju modelio nuotaiką, charakterį, emociją, tikslius veido bruožus. Kai pavyksta linijomis atvaizduoti dvasinę aurą, ir pats stebiuosi, koks geras dailininkas esu (juokiasi). Politiką ir žurnalistą Č. Juršėną esu piešęs ne kartą, kadaise teko bendradarbiauti leidžiant Dainų šventės laikraštį. Mano pieštų portretinių škicų yra daugelio žmonių kolekcijose, kartais man atsiunčia knygų, kuriose autoriai publikavo ir mano pieštus jų portretus. Rašytojas Vytautas Petkevičius man pozavo apsilankęs „Šluotos“ redakcijoje, vėliau tas portretas kabėjo rašytojo darbo kabinete.

– Ar šaržas turi būti gražus ir patikti pozuojančiam žmogui?

Gal buvo kokių nors kuriozinių situacijų?

– Turiu sutikti su nuomone, kad visi žmonės yra gražūs. Yra tekę piešti žmonių, kurie išoriškai dėl ligos ar sužalojimų gal ir atrodytų netinkami blizgaus žurnalo viršeliui, bet piešdamas pamatai – tas žmogus turi nuostabių dvasinių bruožų, kurie spinduliuoja akyse, šypsenoje. Yra buvę, kad nupieštasis pasakydavo: „Čia ne aš“, bet aplink susirinkę pradėdavo prieštarauti: „Vytautai, Onute, tikrai tu!“ Dažniausi taip atsitinka piešiant profilį, mat žmogus nemato savęs iš šono, todėl neatpažįsta savęs. Didelių kuriozų nepatyriau, bet kartą yra buvę taip: jaunuolis, kuris jau kūrė savo įvaizdį kaip valdininko (kostiumas, kaklaraištis ir kt.), kai jį nupiešiau, pasakė: „Tu – pavojingas žmogus, kiaurai permatai.“ Mat nupiešiau jo jaunatvišką padykusio vaikio veidą – jis atpažino. Tiesa, dažnai tenka piešti šaržus, portretus iš nuotraukų. Taip būna, kai kas nors užsako politiko ar bičiulio jubiliejinį linksmą portretą, atsiunčia man nuotraukas arba jas randu internete. Ten pat ieškau ir sportininkų ar istorinių asmenybių veidų, kai sugalvoju tą žmogų pavaizduoti kokioje nors iliustracijoje, atviruke ar humorografijoje.

– Kęstuti, esate įspūdingo ūgio ir stoto vyras. Gal buvote sportininkas?

Juk ne iš balos ta gausybė jūsų pieštų karikatūrų sporto tema?

– Būdamas moksleivis žaidžiau Akmenės rajono krepšinio rinktinėje, lankiau tinklinio treniruotes. Sportą visada lydi gera nuotaika, tad ir humoras čia pat.

– Kaip pavyksta derinti savyje karikatūrininką, akvarelininką, škicuotoją?

– Taip rūšiuojant ir daugiau turiu ką derinti – manau, kad kūryboje esu modernus romantikas. Matau realaus pasaulio grožį ir vis noriu jį perteikti akvarelėse, piešiniuose, bet kuriu ir savitas įsivaizduojamas situacijas, reiškinius, įvaizdžius karikatūrose, komiksuose, dadaistinėje grafikoje. Galiausiai visus savo darbus tarsi apibendrinu kaip spaudos žmogus – aptariu tekstuose, publikuoju internete ar popieriuje. Dar, kaip romantikas, kolekcionuoju senus atvirukus.

– Kas, be dailės ir sporto, jums dar prie širdies?

– Dailėje sutelpa viskas. Mėgstu keliones, pasivaikščiojimus lietuviškame peizaže. Aš jį matau dailininko akimis, gal todėl mūsų kraštovaizdžiai man mieliausi. Kur kitur rasi tokių efektingų gamtos kampelių? Tokios kalvų, upių, ežerų, miškų darnos kaip Lietuvoje niekur daugiau nėra.

– Ko palinkėtumėte humorą ir nekaltą melą mėgstančių žmonių mėnesio,

dar vadinamo „apriliumi“, proga mūsų žurnalo skaitytojams?

– Pirmiausia – optimizmo. Antra, gaivinti savyje kūrybinę dvasią, o ji reiškiasi nebūtinai piešiant ar rašant – gyvenimo stebėjimas, dalyvavimas kasdienybės verpetuose irgi yra kūryba