Labas! Esu dailininkas – akvarelininkas, karikatūristas, edukatorius. Kviečiu pasižvalgyti mano keliolikos tinklaraščių jungtyje. Viena jų grupė skirta meno edukacijai, kitą vadinu „Kelionių albumų“ lentyna, trečiąją – „Humoro idėjos"
Vakaras

2025 m. birželio 18 d., trečiadienis
MARGAS "ŠLUOTOS" SIJONAS
2025 m. birželio 17 d., antradienis
BIRŽELIO SECESIJA
Kęstutis K. Šiaulytis
BIRŽELIO SECESIJA
Neapsirikite,
šis tekstas, pašnekų esė – ne apie Seimo vasaros sesiją. Dėlioju žodžius, tarsi
mozaikos akmenėlius, nedideliam opusui apie nepaprastą meno istorijos reiškinį
– moderno epochą, dar žinomą „jugendstil“, „art nouveau“, „secesija“ (lot. secessio –
atsiskyrimas, pasišalinimas) ir kitais vardais. Tas nepaprastai veržlus,
jaunatviškai svajingas architektūros bei vaizduojamosios ir taikomosios dailės
kūrinijos laikas reiškėsi Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje
Britanijoje, Ispanijoje bemaž nuo 1880-ųjų, o savo pergalingą Europos estetinio
užkariavimo žygį baigė prieš šimtą vienuolika (111) metų – tada, 1914-aisiais,
kai prasidėjo kitoks – patrankų karas. Tai buvo galingas meninis judėjimas,
suvienijęs dailininkus ir meno teoretikus siekiančius sukurti naują, visa ką
apimantį kūrybos stilių, kuris nutrauktų XIX amžiui būdingą eklektikos
marginaliją, sauso akademizmo, pavargusio natūralizmo klystkelių kelionę. Žodis
„secesija“ buvo tarsi iššūkis – atsiskiriame nuo bergždžios praeities! Vis tik,
meno istorikai moderno tapytojų kūryboje įžvelgia prancūzų impresionistų, britų
prerafaelitų įtaką, savitą romantinio, simbolistinio mąstymo tąsą.
Aptardami
moderno dailę studentų auditorijose, profesoriai svajingai linksi galvomis,
dūsauja, rausta rodydami kai kurių to meto tapytojų drobių reprodukcijas.
Tokios paskaitos metu ekranuose plaukia grakščių, tąsių linijų pynės, šoka
dailios, paslaptingos moterys įsisupusios šalių debesyse, žydi violetiniai
irisai, kuklios rožės ir šlovingi bijūnai. Kas domėjosi moderno daile, jau
niekada nepabėgs nuo tos užburiančios plastikos kerų – kiekvienas pavasaris su
grįžtančiais paukščiais, alyvų žiedynų svaigios pavakarės, kaip ir ištįsę
birželio žolijos želmenys, kiliminiais žiedynais pasklidę laukai, visada prabils
jugendo – jaunystės pajauta.
2025 m. birželio 14 d., šeštadienis
KULTŪROS NAKTIES ŠKICAI. 2025
2025 m. birželio 11 d., trečiadienis
KULTŪROS NAKTIS BE MĖNULIO (2025 birželio 13-oji)
Kęstutis K. Šiaulytis
KULTŪROS NAKTIS
BE MĖNULIO
(2025 birželio 13-oji)
„Naršyk
tamsoje“ – toks šių, 2025-ųjų metų Vilniaus kultūros nakties šūkis. Interneto skersgatviuose
užsukite į „Kultūros nakties“ platformą ar „Instagram“, „Facebook“ paskyras –
ten pasitiks monoklio akis, ji, tarsi vijoklė pilnatis atvers jums numatomų
renginių PROGRAMĄ. Tą naktį atsitiks daugiau nei 100 kultūrinių nuotykių: Vilniaus
miesto bibliotekos, dailės galerijos, muziejai, teatrai, koncertų salės, kaip ir
gatvės, skverai, parkai, aikštės, upių pakrantės bei kiemų bromos dovanos
kūrybines fejerijas. Patirsite: vis dar gyvas konceptualusis menas, dar
nenurimo kolektyvinės pasąmonės ugnikalniai ir net muziejų saugyklos – tarsi
akivarai, dar gali įtraukti smalsaujantį protą... Pasirinkite, kokioms mūzoms skirsite savo laiką!
Dar, tuo pat metu, birželio 13-14 dienomis vyks Dailininkų sąjungos organizuojamas Vilniaus Dailės Festivalis „Sveiki gyvi, Maestro Pranciškau Smuglevičiau". Vilniaus senamiesčio skveruose, gatvėse „pleneruos“ meno ir kitų mokyklų moksleiviai, studentai, dailės mėgėjai ir žiūrovai. Teptukais, dažais gaudysim vėją, saulę, miesto senovę ir praeivius. Šalia Dailininkų sąjungos galerijos (Vokiečių g. 2) penktadienio vakaro prieblandose (nuo 19 val.) „Slaptosios Piešėjų Draugijos“ nariams pozuos muzikuojantis modelis, o šaunios dailininkės Julijos, gebančios prakalbinti net Salvadorą Dali organizuotame „Menų turgelyje“ (jis veiks penktadienį-šeštadienį nuo 12 val.), galėsite įsigyti to uždaro klubo veikėjų darbų.
2025 m. birželio 4 d., trečiadienis
GLUOSNIŲ DIENA
Kęstutis K. Šiaulytis
GLUOSNIŲ DIENA
Šiandien,
birželio trečiąją, turėjo būti gluosnių diena. Susiruošiau jų tapyti prie
Buivydiškių ežerėlio, kur jau keturiasdešimt metų, žiemą-vasarą rengiu
išeiginius plenerus. Ne visi gluosniai – svyruokliai. Šventaragio Buivydiškių
parko prieigose jų yra tokių, kad debesis savo kamienų grebėstais kedena. Kažkada,
bet ne taip jau seniai, ežerėlio pusiasalyje vešėjęs galiūnas net buvo dėl savo
didybės nukirsdintas, išgabentas į Vilnių, įgrūstas į vieno etno restorano salę,
kur, gal keliolika metų lankytojams žadino romantiškos senovės ilgesį...
Iki Justiniškių
naujakurių kvartalai dar nebuvo apspietę šių apylinkių, išėjęs pasivaikščioti
dažnai sutikdavau pypkorių zuikį, ne kartą teko ir lapėms kelią užleisti, mat
buvo įtartinai drąsios... Patyriau ir tokį nuotykį – galėjau manguto sermėgą
namo parsinešti, mat, šokdamas per apžėlusį griovį, jam, ten ramiai bruzgyne
miegojusiam, ant uodegos užmyniau, o jis kad puolė – bemaž iš kailio išsinėrė! Pačiame
parke rikiuojasi kelios alėjos gal du šimtus metų sulaukusių liepų – deja,
vasarų škvalai jau gerokai išretino tas gretas. Liepų uoksuose – daugiaaukštės
paukščių, šikšnosparnių, voverių, bičių buveinės. Vieno, jau griuvusio,
perskelto medžio kamiene radau kelis dešimtmečius krautą lizdavietę – tarp
plunksnų, pakulų, šiaudų, sunešta ir žurnalų ėjusių dar praeito amžiaus
viduryje, skiaučių. Populiariausias šiame, bent trijų metrų gylio uokse, buvo
žurnalas „Buitis“.
Šventaragis, kai valdė šių apylinkių žemes, savo dvarvietę saugumo sumetimais įkūrė Sudervėlės upelio globoje, mat, patvenktas upelis ir jo bevardis intakas suformavo penkių mažų ir vieno didelio tvenkinio sudurtinį ežerą, kurio saloje, amžių bėgyje buvo statomi rūmai, įkurtas parkas. Kažkada čia taškėsi ir vandens malūno ratus sukantys vandenys, dar likę žuvivaisai skirtų patvankų. Jų pakrantėse veši įmantrūs, kreivašoniai gluosniai, deja, vieno mano nužiūrėto motyvo medžius jau baigia pagraužti bebrai... Šiandien tapiau kitą gluosnių kerą, bet žvilgsniu benarstant jų kamienų tvorą, mano dėmesį nuviliojo vandens paukščiai. Nendrynuose, pamėgdžiodamos lakštingalas klykavo krakšlės, jos gal nežino, kad gieda siuvamosios mašinos melodijas... Tarsi Venecijos gondola ežero debesyse čiuožia ausuotasis kragas, bet, staiga, lyg kokios vandenų pabaisos pagautas nyra dugnan – sugrįš su žuvele gurklyje... Žaliagalviai antinai susibūrę į džentelmenų klubus ramiai plūduriuoja tarp lūgnių, laukia, kol jų pačios atsives ančiukų pulkus. Baigsis laisvalaikių dienos, teks jauniklius maitinti... Tokių rūpesčių sūkuryje jau gyvena laukių šeimynos. Jų mažyliai – lyg plaukiojančios juodų avinėlių miniatiūros, tik galvos kažkodėl raudonos... Kas nežino, atskleisiu enciklopedinę paslaptį: laukiai (Fulica Atra) – ne kokios antys, jie, vandens vištos! Tiems keistiems, vandens riterių įvaizdžio paukščiams paskyriau keletą škicų.