Kęstutis K. Šiaulytis
GLUOSNIŲ DIENA
Šiandien,
birželio trečiąją, turėjo būti gluosnių diena. Susiruošiau jų tapyti prie
Buivydiškių ežerėlio, kur jau keturiasdešimt metų, žiemą-vasarą rengiu
išeiginius plenerus. Ne visi gluosniai – svyruokliai. Šventaragio Buivydiškių
parko prieigose jų yra tokių, kad debesis savo kamienų grebėstais kedena. Kažkada,
bet ne taip jau seniai, ežerėlio pusiasalyje vešėjęs galiūnas net buvo dėl savo
didybės nukirsdintas, išgabentas į Vilnių, įgrūstas į vieno etno restorano salę,
kur, gal keliolika metų lankytojams žadino romantiškos senovės ilgesį...
Iki Justiniškių
naujakurių kvartalai dar nebuvo apspietę šių apylinkių, išėjęs pasivaikščioti
dažnai sutikdavau pypkorių zuikį, ne kartą teko ir lapėms kelią užleisti, mat
buvo įtartinai drąsios... Patyriau ir tokį nuotykį – galėjau manguto sermėgą
namo parsinešti, mat, šokdamas per apžėlusį griovį, jam, ten ramiai bruzgyne
miegojusiam, ant uodegos užmyniau, o jis kad puolė – bemaž iš kailio išsinėrė! Pačiame
parke rikiuojasi kelios alėjos gal du šimtus metų sulaukusių liepų – deja,
vasarų škvalai jau gerokai išretino tas gretas. Liepų uoksuose – daugiaaukštės
paukščių, šikšnosparnių, voverių, bičių buveinės. Vieno, jau griuvusio,
perskelto medžio kamiene radau kelis dešimtmečius krautą lizdavietę – tarp
plunksnų, pakulų, šiaudų, sunešta ir žurnalų ėjusių dar praeito amžiaus
viduryje, skiaučių. Populiariausias šiame, bent trijų metrų gylio uokse, buvo
žurnalas „Buitis“.
Šventaragis, kai valdė šių apylinkių žemes, savo dvarvietę saugumo sumetimais įkūrė Sudervėlės upelio globoje, mat, patvenktas upelis ir jo bevardis intakas suformavo penkių mažų ir vieno didelio tvenkinio sudurtinį ežerą, kurio saloje, amžių bėgyje buvo statomi rūmai, įkurtas parkas. Kažkada čia taškėsi ir vandens malūno ratus sukantys vandenys, dar likę žuvivaisai skirtų patvankų. Jų pakrantėse veši įmantrūs, kreivašoniai gluosniai, deja, vieno mano nužiūrėto motyvo medžius jau baigia pagraužti bebrai... Šiandien tapiau kitą gluosnių kerą, bet žvilgsniu benarstant jų kamienų tvorą, mano dėmesį nuviliojo vandens paukščiai. Nendrynuose, pamėgdžiodamos lakštingalas klykavo krakšlės, jos gal nežino, kad gieda siuvamosios mašinos melodijas... Tarsi Venecijos gondola ežero debesyse čiuožia ausuotasis kragas, bet, staiga, lyg kokios vandenų pabaisos pagautas nyra dugnan – sugrįš su žuvele gurklyje... Žaliagalviai antinai susibūrę į džentelmenų klubus ramiai plūduriuoja tarp lūgnių, laukia, kol jų pačios atsives ančiukų pulkus. Baigsis laisvalaikių dienos, teks jauniklius maitinti... Tokių rūpesčių sūkuryje jau gyvena laukių šeimynos. Jų mažyliai – lyg plaukiojančios juodų avinėlių miniatiūros, tik galvos kažkodėl raudonos... Kas nežino, atskleisiu enciklopedinę paslaptį: laukiai (Fulica Atra) – ne kokios antys, jie, vandens vištos! Tiems keistiems, vandens riterių įvaizdžio paukščiams paskyriau keletą škicų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą