Kęstutis K. Šiaulytis
BIRŽELIO SECESIJA
Neapsirikite,
šis tekstas, pašnekų esė – ne apie Seimo vasaros sesiją. Dėlioju žodžius, tarsi
mozaikos akmenėlius, nedideliam opusui apie nepaprastą meno istorijos reiškinį
– moderno epochą, dar žinomą „jugendstil“, „art nouveau“, „secesija“ (lot. secessio –
atsiskyrimas, pasišalinimas) ir kitais vardais. Tas nepaprastai veržlus,
jaunatviškai svajingas architektūros bei vaizduojamosios ir taikomosios dailės
kūrinijos laikas reiškėsi Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje
Britanijoje, Ispanijoje bemaž nuo 1880-ųjų, o savo pergalingą Europos estetinio
užkariavimo žygį baigė prieš šimtą vienuolika (111) metų – tada, 1914-aisiais,
kai prasidėjo kitoks – patrankų karas. Tai buvo galingas meninis judėjimas,
suvienijęs dailininkus ir meno teoretikus siekiančius sukurti naują, visa ką
apimantį kūrybos stilių, kuris nutrauktų XIX amžiui būdingą eklektikos
marginaliją, sauso akademizmo, pavargusio natūralizmo klystkelių kelionę. Žodis
„secesija“ buvo tarsi iššūkis – atsiskiriame nuo bergždžios praeities! Vis tik,
meno istorikai moderno tapytojų kūryboje įžvelgia prancūzų impresionistų, britų
prerafaelitų įtaką, savitą romantinio, simbolistinio mąstymo tąsą.
Aptardami
moderno dailę studentų auditorijose, profesoriai svajingai linksi galvomis,
dūsauja, rausta rodydami kai kurių to meto tapytojų drobių reprodukcijas.
Tokios paskaitos metu ekranuose plaukia grakščių, tąsių linijų pynės, šoka
dailios, paslaptingos moterys įsisupusios šalių debesyse, žydi violetiniai
irisai, kuklios rožės ir šlovingi bijūnai. Kas domėjosi moderno daile, jau
niekada nepabėgs nuo tos užburiančios plastikos kerų – kiekvienas pavasaris su
grįžtančiais paukščiais, alyvų žiedynų svaigios pavakarės, kaip ir ištįsę
birželio žolijos želmenys, kiliminiais žiedynais pasklidę laukai, visada prabils
jugendo – jaunystės pajauta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą