K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Vis iš naujo atrandamas dailininkas, akvarelininkas A. Jaroševičius

Antanas Jaroševičius. Baublys.

1910. Akvarelė, 50 x 27. Albumas „Lietuvos tapyba“ (1976)

Antano Jaroševičiaus 120-ųjų gimimo metinių

jubiliejinės kūrybos parodos katalogo viršelis. 1990.

Puslapis iš K. K. Šiaulyčio

5 klasės dailės vadovėlio "Moku piešti". 2002.

Kęstutis K. Šiaulytis

Vis iš naujo atrandamas

dailininkas, akvarelininkas A. Jaroševičius

Šiame tekste Antano Jaroševičiaus (1870-1956) kūrybą apžvelgsiu keliais aspektais: aptardamas dailininko gyvento laikmečio ir kūrybos kontekstus bei jo akvarelinės kūrybos meninius, stilistinius siekius.

Antano Jaroševičiaus kūryba pristatoma įvairiuose dailės istorijos leidiniuose skirtuose XX-ojo amžiaus pradžios Lietuvos dailei: „XX a. Lietuvių dailės istorija 1900-1940“ (1982), Laimos Laučkaitės „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (2002), Giedrės Jankevičiūtės „Dailė ir valstybė“ (Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940) (2003), albume „Lietuvos tapyba“ (1976). Bene daugiausiai dailininko darbų reprodukcijų publikuota Antano Jaroševičiaus 120-ųjų gimimo metinių jubiliejinės kūrybos parodos kataloge (1990). Aš dailininką esu pristatęs dailės vadovėlyje penktai klasei: K. K. Šiaulytis „Moku piešti“ p. 19 (2002), antras leidimas (2004), apie A. Jaroševičiaus atvirukus esu rašęs laikraštyje „Lietuvos aidas“, kuriame, tarpukaryje savo straipsnių yra skelbęs ir pats dailininkas.

Dailininko žmona Marcelė Jaroševičienė 1958 metais dailininko kūrybinį palikimą perdavė Lietuvos dailės muziejui. Muziejuje saugoma per 70 akvarelių, studijiniai piešiniai, grafikos darbai.

Antanas Jaroševičius priklauso tai naujai meno kūrėjų kartai, kuri XIX amžiaus pabaigoje iškilo dėka Europoje prasidėjusių socialinių, demokratinių permainų.

Rusijos imperijoje buvo atidžiai sekamos kultūrinės Europos iniciatyvos. Gal Didžiosios Britanijos „Arts and Crafts Movement“ („Meno ir amatų sąjudžio“) sėkmė, gal Londone, Paryžiuje, Vienoje surengtos Pasaulinės parodos, paskatino Rusijos valdžią Sankt Peterburge 1876 metais įkurti Techninio piešimo mokymo įstaigą, šių dienų supratimu – kolegiją, kuri imta vadinti mokymo įstaigos mecenato bankininko barono Aleksandro Štiglico (1814-1884) vardu. Ši aukštesnioji mokykla ruošė dailininkus pramonei, interjerinio dizaino dailininkus, dailės ir braižybos pedagogus specializuotoms mokykloms. Vienu metu joje mokėsi apie 200 studentų. Įdomus faktas: čia, nuo 1890 iki 1918 metų studijavo 130 latvių tautybės jaunuolių, kurių tarpe vėliau iškilo visa plejada garsių Latvijos dailininkų. A. Jaroševičius apie šią mokymo įstaigą matyt sužinojo mokydamasis Mintaujos gimnazijoje. Savo žemiečio, beveik kaimyno Petro Vileišio (1851-1926) materialiai paremtas apsisprendė studijuoti Štiglico mokykloje dailę, kur mokėsi 1893-1899 metais. Beveik tuo pat metu, čia dekoratyvinę skulptūrą studijavo (1896-1903) Kajetonas Sklėrius. Žinia, akvarelė, kaip techninio, mokslinio, iliustracinio vaizdavimo priemonė buvo įprasta studijų disciplina daugelyje to meto aukštųjų mokyklų, matyt, tokiu statusu, akvarelės pagrindai buvo dėstomi ir Štiglico mokykloje.

Vokietijos dailininkas Albrechtas Diureris (1471-1528) laikomas meninės akvarelės pradininku. Kelionių metu jo sukurtos akvarelės (apie 1496) yra ir Europos peizažinės dailės pirmtakės. Tačiau tik XIX amžiuje, atsiradus daugiau galimybių keliauti po svečias šalis, visuomenei susidomėjus plenerinės tapybos idėjomis, akvarelė tapo ypač pamėgta, parankia kūrybos priemone ne tik dailininkų tarpe. Rusijoje, Sankt Peterburge 1880-1918 metais gyvavo Imperatoriškoji rusų akvarelininkų draugija, jos nariais be profesionalių akvarelininkų buvo grafikų, architektų, skulptorių. Draugija kasmet rengė savo narių parodas, jų atidarymo iškilmėse apsilankydavo imperatorius. Tikėtina, kad ir abu mūsų studentai, būsimieji akvarelės meistrai, lankėsi tose parodose. Jau dirbdamas Kazanėje A. Jaroševičius be abejo buvo susipažinęs su tuo meto aktyviai veikusios „Peredvižnikų“ („Kilnojamųjų dailės parodų draugija“, veikė 1870-1923) draugijos narių kūryba, „Mir iskustva“ („Meno pasaulis“, veikė 1898-1927) draugijos dailininkų veikla. Antanas Jaroševičius nesiekė tapti kokios nors Rusijos dailės draugijos nariu, nors jo to meto akvarelės savo tematika ir meistryste būtų puikiai pritapusios plačioje Rusijos dailės panoramoje.

Antanas Jaroševičius Rusijos kultūrinėje aplinkoje praleido beveik trisdešimt metų. Šešerius mokslo ir trejus darbo metus – imperijos sostinėje, kur vyko aktyvus meninis gyvenimas, dar dvidešimt, gan dideliame Rusijos mieste – Kazanėje. Dailės mokytojo profesija skatino domėtis Rusijos kultūra, sekti veržlią to meto Rusijos dailės kūrybos raidą. Stebint A. Jaroševičiaus „žiemiškas“ akvareles, kaip ir darbus sukurtus kelionėse po Rusiją, regime tų kūrinių estetinės pagavos, meninio sprendimo, peizažo emocinės pajautos artumą geriausiems rusų dailės pavyzdžiams. Drąsiai galime A. Jaroševičių rikiuoti į gretą šalia Rusijos akvarelininkų draugijos narių, randame daug bendra su to meto žymių Rusijos tapytojų V. I. Surikovo (1848-1916), V. A. Serovo (1865-1911), I. I. Levitano (1861-1900), K. A. Somovo (1869-1939), A. N. Benua (1870-1960) akvareline kūryba.

Europos dailėje XIX amžiaus antrojoje pusėje, XX amžiaus pradžioje, greta novatoriškų, modernistinių dailės krypčių klestėjo ir realistinės krypties dailė, meno istorijoje įvardinama ir kaip „materializmas“, „natūralizmas“. Realizmo pradininkais, metusiems iššūkį saloninei dailei, laikomi du Prancūzijos tapybos genijai: Gustavas Kurbe (1819-1877) ir Eduardas Manė (1832-1883), žymiausias Vokietijos realistas – Adolfas von Menzelis (1815-1905). Literatūros istorijoje realizmo, natūralizmo pirmtaku ir ideologu pristatomas Prancūzijos rašytojas Emilis Zolia (1840-1902). Vokietijos natūralizmo dailės lyderiai – Eugenas Brachtas (1842-1921), Maksas Lybermanas (1847-1935). Rusijos dailėje natūralizmo krypties dailininku pristatomas Aleksejus Savrasovas (1830-1897). Tikriausiai visi esame matę bent reprodukcijose garsiausią jo paveikslą „Kovai sugrįžo“.

Realizmas, natūralizmas dailėje nebuvo pagal kokius nors įteisintus kanonus, taisykles kuriamas stilius. Dailininkams realistams tikrovė buvo kūrybinio įkvėpimo šaltinis, teikiantis neišsenkamus motyvus, temas, įžvalgas meninei kūrybai. Antanas Jaroševičius yra toks, tikrovės žavesį adoruojantis dailininkas – natūralistas. Klysta tie meno kritikai kurie realizmą pavadina fotografiniu menu. Mano paminėti dailininkai realistai savo gyventos epochos žmonėms atvėrė akis, paskatino pamatyti būties pilnatvę, gyvenimo gilumą, pajausti tikrovės trapumą, kasdienybės didybę. Šiandien regime – skaitmeninėmis priemonėmis kas valandą sukuriami milijonai fotografinių vaizdų, tačiau Eduardo Mane paveikslo „Foli Beržer baras“ (1882) mergina mus visada pasitinka kaip niekada nematyta deivė.

Pasižvalgykime interneto platybėse, kur Europeana portale publikuojama didelė dalis A. Jaroševičiaus akvarelių, studijinių piešinių, brėžinių, projektų, eskizų.

https://www.europeana.eu/lt/collections/person/55694-antanas-jarosevicius?page=1

Mūsuose mažiausiai žinomos A. Jaroševičiaus „rusiškojo“ laikotarpio akvarelės, bet jos yra ir pačios įdomiausios dailininko kūrybiniame palikime. Kazanės apylinkėse sukurti pavasarėjančios žiemos peizažai liudija nepaprastą dailininko gebėjimą plenerinėse akvarelėse perteikti ne tik orų permainas, akvarelės liudija valstietiško pavasario laukimo džiugesį, atskleidžia akiai erdves, kuriose netrukus pasigirs vieversių giesmės. Akvarelėje „Lauko kelias pavasarį“ jautri tapysena padeda perteikti trapų pavasarėjančio peizažo grožį, atrodo net jaučiame tirpstančio sniego kvapą, įkvepiame laukus gaubiančio balkšvo rūko gurkšnį, tarsi čia būtume, stebime arkliuko ir važių sumintas sniego provėžas.

Kita didesnė akvarelių grupė vaizduoja laivus, burlaivius upėse, uostuose. Kaip savitai, nepakartojamai perteikta apsunkusi laikmečio dvasia – laiveliai, lyg pavargę darbo įrankiai ilsisi ramiuose uosto vandenyse, tylioje upės tėkmėje plaukia jų atspindžiai – tarsi sudilę, pilkšvi sapnai. Kokia taikli akimirka pagauta nebaigtoje akvarelėje „Laivai su arbūzais prieplaukoje“ – atrodo, mums prieš akis klojasi visa Volgos, Kazankos upių navigacijos istorija! Prisiminkime, – visai kitokia Kajetono Sklėriaus „laivelių“ akvarelių nuotaika. Rodos, drąsia tapysena autoriui terūpi perteikti spalvingą bangų, burių žaismę...

Galima išskirti dar vieną, kelioninių akvarelių grupę. Akvarelės „Kaukazo kalnai“, „Rytietiško miesto gatvelė“, „Krymo kalnai“, „Krymas, pajūrio krantinė“, „Kazanės prieplauka“ liudija autoriaus pasitikėjimą savo jėgomis imtis plenere tapyti gan sudėtingus motyvus. Šiuose darbuose jau aidi veržlesnio gyvenimo ritmas, spindi nuotykių padangės, tapysena laisvesnė, sakytum – šventiška.

Jaroševičiaus akvarelės sukurtos vasarojant Lietuvoje, visai kitokios nei Totorijos stepių, pavolgio peizažų padiktuotos. Lietuviškosios skamba lyg garsais ornamentuota liaudies daina – atrodo, tiesiog žydi sodrios spalvos, popieriaus lakštas dažnai užpildytas žaluma ir potėpiais iki pat kraštų, tarsi dailininkas jaustųsi pats paniręs tuose vaizduojamuose lapuočių soduose, giriose, sodybų rimtyje.

Dailininko sukurti akvareliniai sveikinimų, plakatų projektai rodo, kad A. Jaroševičius buvo susipažinęs ir su iki Didžiojo karo klestėjusio moderno-secesijos-jugendo stilistika. Sudėtingi metalinių kryžių akvareliniai projektai demonstruoja aukštą profesinį pasirengimą kurti architektūrinę akvarelę. A. Jaroševičius ėmėsi ir spaudos dailininko darbų. Laikraščiams, knygoms sukūrė ne tik grafinių iliustracijų, bet ir akvarele tapytų viršelių, vinječių, šventinių atvirukų.