LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Dailininkas Gintaras Kraujelis. Šviesos refleksijų menininkas

G. Kraujelis. a 1. Aliejus, drobė

LIETUVOS AIDO 

„Vieno Puslapio Galerija“

Dailininkas Gintaras Kraujelis

Druskininkų miesto muziejuje atidaryta dailininko Gintaro Kraujelio tapybos darbų paroda „Keršografija“. Lietuvos dailininkų sąjungos portale rastumėte visą pluoštą žinių apie šį dailininką. G. Kraujelis gimė 1956 m. 1975 baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1983 – Vilniaus dailės institutą. Sukūrė 40 didelių vitražų visuomeniniams ir privatiems interjerams, per 200 mažo formato pakabinamų vitražų. Žymesni kūriniai – vitražai Panevėžio Marijonų bažnyčioje, Pakruojo Santuokų rūmuose, rašytojų portretai Vilniaus centriniame knygyne. Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos fotomeninkų sąjungos narys. Nuo 1983 metų dalyvauja parodose, surengė keliolika personalinių parodų, tarp jų – 2007 metais Vokietijoje, Bonoje Hardbergo rotušėje, 2013 – Liuksemburge.

K.K.Šiaulytis. Gintaras piešia. Škicas

G. Kraujelis. a 5. Aliejus, drobė

Kęstutis K. Šiaulytis 

Šviesos refleksijų menininkas

 Daug metų pažįstu dailininką Gintarą Kraujelį, stebiu jo kūrybą ir, pajuokausiu, – jį patį. Tai žmogus, kuris niekada nepasakys nei vieno nereikalingo žodžio, neatliks beprasmio veiksmo, nesės už vairo tik tam, kad „kažkur nulėkti“. Taip Gintaras sustyguoja ir savo drobes, jose – nei vienos betikslės detalės, net nei vieno atsitiktinio potėpio ar linijos. Stebint, kaip jo darbuose, sakytum, teka, srovena subtiliai surikiuotos spalvinės dėmės – atrodo pasiduosi vilionei, tapytojo kvietimui  keliauti į paslaptingą, sakralinę erdvę. Tą rimties uostą gali pasiekti medituodamas drobėje šviesos žaismę kambarinių gėlių lapijos gyvastyje, menininko surastus „keršus“ kolorus.

 Vis tik, ne spalva, bet šviesos tyrimas, yra svarbiausias užmojis pastarųjų metų Gintaro tapyboje. Dailininkas apjungė, iškėlė „aikštėn“, savo ilgametę kūrybinę patirtį vitražo ir fotografijos menuose, sakyčiau manifestuoja sprendimą – šviesa yra visa ko pradžia ir pabaiga! Tapybos drobių paveiksluose, dailininkas tiria pačią šviesos prigimtį – kaip ji kuria formas, kaip įgalina materiją tapti matomu reginiu. Šviesa reiškiasi ir kaip spalva – gal fizikos dėsnių pasėkoje, o gal, dailininkui panorus, skverbdamasi per žalią lapą paverčia jį violetiniu ultramarinu, lazuritu, suskamba lengvomis linijomis, virpa saulėto vitražo „zuikučiais“. Šviesa Gintaro drobėse skaidosi, tirpsta, tviska – net akina žiūrovą. Siekiant apmąstytų tapybinių sprendimų Gintarui talkina jo profesinis meistriškumas, nugludintas ilgametėse kruopštumo „pratybose“ su pieštukais ir kartono lakštais, kuriant sudėtingų kompozicijų vitražo darbus, kur apgalvotas, nužymėtas, kiekvienas spalvoto stiklo centimetras plačiuose bažnyčios ar kito visuomeninio pastato languose.

 Jau daugiau nei šimtmetis, kaip dažnas dailininkas siekdamas originalumo, bandydamas atrasti naujus avangardo horizontus, praranda ne tik realybės krantus, bet ir pačią kūrybos prasmę. Gintaras Kraujelis – ir novatoriškas, ir modernus tapytojas, sugebantis tęsti žymiausių praeities menininkų diskursą.

G. Kraujelis. a 6. Aliejus, drobė

 G. Kraujelis. a 4. Aliejus, drobė

G. Kraujelis. a 2. Aliejus, drobė

Straipsnį ir dailininko Gintaro Kraujelio

 tapybos darbų reprodukcijas rasite ir

 “LIETUVOS AIDO” internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26532-11-18-lietuvos-aido

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Pietinių girių versmės

K. K .Šiaulytis. Nemunas, pakeliui iš Švendubrės į Druskininkus. 

2012.Akvarelė. 29,7x42

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Pietinių girių versmės 

 Šiandien vėl, kaip ir kiti sėdintys prie kompiuterių, atsiverčiau Lietuvos Google žemėlapį. Žvalgausi tarsi nuo debesies. Žinia, internete fotografinio žemėlapio versijoje gali pamatyti ne tik savo namo stogą, bet ir gatvės sankryžos šviesoforo stogelį. Parūpo nors virtualiai aplankyti vis dažniau žinių naujienose minimas Kapčiamiesčio, Dainavos girias. Esu ne kartą tuose kraštuose, jų išlakiuose pušynuose buvojęs – tai nuostabi užmigusių legendų, užmirštų sakmių, kurias atsekti gali tik ežerų, upelių, versmių varduose, šalis. Rininiai ledynmečio ežerai mėlynomis gijomis vagoja visą žemėlapio tarp Veisiejų ir Kapčiamiesčio plotą. Ančios ežero krantų ilgis 28 km, Veisiejo – 43 km, Vilkinių ežero – 11 km. Kokie aistringi meškeriotojai apeitų dar šimtinės šių apylinkių ežerų ežerėlių pakrantes – atstumas susidarytų kaip nuo Vilniaus, per Lazdijus iki Varšuvos! Pasirinkau žinynuose šių ežerų vardų, gal, garsiai ištarus, atgims slapūnės istorijos: Blūdelis, Dabotis, Krakinis, Finagiejis, Bonelis, Niedus, Seliovinis, Ragažėlė, Pelekas, Gudinis, Juodasis Bilsas, Juodasis Kauknoris... Paslaptingi ir upeliai – Neviedė, Seira, Bilsinyčia, Avirė. Maros upelė kilpiniuoja Lietuvos–Lenkijos, vėliau Lietuvos–Baltarusijos pasieniu. Tokį pat vardą turi ir didelė Afrikos upė. Tenykštė Mara teka per Tanzaniją, Keniją, Serengečio rezervatą, įteka į Viktorijos ežerą. Maros tėkmėje murkdosi begemotai, vartosi krokodilai, taškosi buivolai, troškulį malšina zebrų, antilopių bandos. Mūsų upelėje irgi atsigeria briedžiai, pakrančių pelkutėse rausiasi šernai, ja mėgsta plukdytis baidarininkai. Kitos, saugančios Lietuvos pasienį su Gudija, upės vardas Igara – skamba kaip garsiosios Sibiro Angaros vardas. Koks mažas pasaulis!

 Pastaraisiais metais tolimi žemynai dar daugiau priartėjo – dreifavo Lietuvos link. Matyt, Indijos drambliai ir fakyrai, Afrikos savanų būgnai, Arabijos turtai nebevilioja nuotykių ieškotojų, jei jie  iš civilizacijų lopšio – Tigro ir Eufrato Tarpupio, iš vietovių, kur archeologai spėja buvus biblijinį rojų, patraukė prie mūsų pasienio. Gal gervės ar skraidantys kilimai per kalnus ir jūras atidangino Sindabado, Saladino palikuonis? Gal jie ieško tūkstančio ir vienos nakties nuotykių prie Nemuno, Merkio, gal organizuos Kaune Bagdado turgų? Jau turime ne vieną Babiloną ir Akropolį...

Kapčiamiesčio giria suaugusi su Lenkijos Augustavo giria – kaip viena, šio masyvo bendras plotas – 1600 kvadratinių kilometrų, jei mūsų pasieniečiai nepagelbėtų, dykumose užaugę svečiai ten apsigyventų iki kito pavasario...

 Klaidžiodamas po žalumu prisodrintą žemėlapį nusileidau akimis iki Varviškės miško (kažkodėl pakvipo naminuke), tada Nemunu pakilau iki Gerdašių, o ten, anapus mūsų upių tėvo, jau Dainavos giria, Švendubrė, Druskininkai, žiniasklaidos išgarsintas Latežeris...

K. K .Šiaulytis. Veisiejo ežero pavasaris.  2005. Akvarelė. 29,7x42

K. K .Šiaulytis. Ratnyčios upelis.  2013. Akvarelė. 42x29,7

K. K .Šiaulytis. Geltona sodyba Švendubrėje.  2019. Aliejus,drobė. 50x50

K. K .Šiaulytis. Prie Ančios ežero. 2005. Akvarelė. 24x32

K. K .Šiaulytis. Latežerio pušys.  2019. Akvarelė. 42x29,7

Straipsnį ir akvareles publikuoja

 laikraštis “LIETUVOS AIDAS“.

 Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26490-11-12-dailininko

HUMORO KALENDORIUS. LAPKRITIS. Grigo Ratai danguje

K. K. Šiaulytis. Grįžulo Ratai

Kęstutis K. Šiaulytis 

HUMORO KALENDORIUS 

LAPKRITIS. Grigo Ratai danguje

 Kai paskutinis klevo lapas vartydamas ore raudoną-geltoną puses nutūpė tiesiai į mano rankas, atsirado galimybė atidžiau jį patyrinėti. Poetas futuristas tuo pasinaudojęs išplukdytų aštuoneilį:

 Krito – migo, 
 nešė sapno žinią:
 nudrisko viršūnės
 – ne naujiena!
 Dingo žalioji
 vasaros sesija...
 Grėblio dantys raukšlėja

 naują kadenciją!

 Kadangi aš ne poetas, o tik futuristas, tad tyrinėju vizualiką. Pastebėjau – klevo lapas primena žymiausią šiaurinės padangės žvaigždyną – Grįžulo Ratus. Tiesa, padangių platybėse spindintis vežimaitis mažiau kampuotas, bet dišlius, šiuokart lapo kotas – toks pat ilgas, atsiknojęs – kinkyk ristūnus! Klevo lapo karpinys įspūdingas – jo smailės galėtų būti pavadintos Grįžulo žvaigždžių vardais: centrinė – Dubche, kiti – Merakas, Fekda, Megrezas, Aliotas, Micaras, Benetnašas.

 Susigriebiau, kada paskutinį kartą žvalgiausi nakties skliauto tyrlaukiuose? Laimė, jau temsta, tad pakeliu galvą – parko medžių nuogos šakos šoka tolimų šviesulių begalybėje, nusimetusios sijonus braido Paukščių Tako upėje, maudosi tarp Oriono, Tauro, Persėjo, Cefėjo žvaigždynų. Antai, mirksi Šiaurinė, Vėlinių laike žvelgdami į ją, ne vienas svarstėme, ar tikrai veikia reinkarnacija – nejaugi, kada nors, vėl teks Žemėje gimti, o gal...? Jei jus vilioja visatos ūkai – neliūdėkit! Astronomai paskaičiavo – vien mūsų Paukščių Tako galaktikoje yra apie 200 milijardų žvaigždžių, o aplink jas sukasi 11 milijardų į Žemę panašių, gyvybei evoliucionuoti tinkamų planetų! Gal ir Pragaro, Skaistyklos nėra – likimas tik nukreipia atgimti kitose planetose; geriausia būtų – suskirstytose pagal pareigas, nuopelnus, pomėgius. Štai sukasi merų, didesnė – seniūnų, milžiniška, apsemta vandenų – meškeriotojų planeta, nykštukinės laukia filatelistų, bibliofilų, filosofų. Bet ką veiks ministrai, apgyvendinti vieni, be patarėjų, pavyzdžiui, Jupiteryje? Atsakau: jų padėjėjai, pagalbininkai, sekretorės, konsultantai, ekspertai, komunikatoriai, masažistai ir kiti visokie stilistai, sutūps 79-iuose Jupiterio palydovuose.

 Deja. Net mįslinga vėlyvo rudens šviesmečių padangė nevaduoja iš nūdienos liūno... O kaipgi kitaip!? Apsižvalgau: daugiaaukščių languose švyti televizinės galaktikos, kompiuterinės visatos, ten savo paskyrose siaučia ppp (politikos, pinigų, podiumų) žvaigždūnai, spingsulės, lampados. Valdžia įkyriai lenda ir iš ekrano, ir per kaminus, braunasi prie tavo stalo, ministrės tiesiog lipa į tavo lovą – nurodinėja kurią valandą keltis, kaip rengtis, kaip kosėti, čiaudėti, praustis, daugintis, kokiais dezodorantais dezinfekuotis. Uoliausi(ios) – dar rausiasi tavo kišenėse, uostinėja šaldytuve, žvalgosi spintoje, garaže, ir net... portsigare. Ką ten slepi?

 Istorija mena tuos laikus, kai žmonėmis rūpinosi taurūs, prakilnūs Olimpo dievai. Politologijos profesoriai galėtų Dzeuso, Atėnės pavyzdžiais ugdyti aukštos prabos politikus. Deja, dabartiniai matyt lankė tik paskalų-pletkų universitetus, tad, organizuoja vien erzelį, skraido įkyrių muselių trajektorijomis...

K. K. Šiaulytis. Lapkričio rūpesčiai

K. K. Šiaulytis. Atsarginės ausys.

 (Pranašiška humorografija, kurią nupiešiau 2013 metais)

K. K. Šiaulytis. Smėlio laikmetis

K. K. Šiaulytis. Rudens vakaro poezija

K. K. Šiaulytis. Šiaurės pašvaistė – Aurora borealis

Tekstą ir humorografijas publikuoja laikraštis

 „LIETUVOS AIDAS“.

 Skaitykite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26464-11-05-humoro

VĖLINĖS

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Bernardinų kapinės. Kairiūkščių kapavietė.

  2004 10 23. Akvarelė. 29,7x42

 

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. DVIDEŠIMT PIRMŲJŲ SPALIS

K. K. Šiaulytis. Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias Jeruzalėje

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

DVIDEŠIMT PIRMŲJŲ SPALIS 

 Vilniuje, už lango vėjas kelia geltoną slyvos lapų audrą – tie laikosi įsikibę šakų iki paskutinio atodūsio. Tokia pat situacija ir mano bičiulių sodeliuose Tveruose, Endriejave, Skirsnemunėje, Leipalingyje, Vabalninke. Rudens saulėje, lietuje, mirga marga visa respublika! Aukštaitijos senų sodybų žolynuose bąla nesurinktų antaninių obuolių šonai – betgi tie, kurie jau cukruojasi stiklainiuose, kaitina smaližių paširdžius. Dzūkijos miškų kopose tarp violetu sutviskusių viržių smėlyje kapstosi žaliuokės, knapsi apšąlę rudakepuriai, ultramarinu sirpsta kadagių uogos. Šiauriniame pakraštyje, Žagarėje, lyg miestelio mūrų sienos rausta vyšnių lapai, Švietės upėje šnara, žnaibosi, ilgos nakvynės namų ieškantys rusvašoniai vėžiai. Bet, tai – dar ne visas naujienų paradas!

 Žinia, spalyje ir politikai dažnai keičia spalvą – žiūrint kokie skersvėjai siaučia jų galvose. Kitaip ir būti negali, tokiame archainiame žemdirbių krašte! Mūsuose, net žodis „ministerija“, skamba kaip nemaloni svetimybė – ypač dabar, kai jose vadelioja tokie mieli kopūstgalviai. Vadinkim tas įstaigas šeimyniškai, senoviškai – kolūkiais. Kaip gražiai skambėtų žiniasklaidos pranešimuose: krašto apsaugos kolūkio „Pirmyn į Pergalę“ pirmininkas atrėmė aršų opozicijos puolimą, „Vingių Jono“ vardo energetikos kolūkyje vyko viešųjų ryšių brigadininkų pasitarimas, sumanioji ekonomikos ir inovacijų kolūkio „Keturi Komunarai“ pirmininkė apdovanojo pasižymėjusius kombinatorius pereinamosiomis gairelėmis, sveikatos apsaugos kolūkis „Raudonasis Čiobrelis“ surengė ligonių mokymus ir t. t. ir pan.

 Šiais laikais eiliniam čiabuviui sunku atitokti nuo kibernetinių atakų – rodos, ausyje pulkas politologų krebžda, akies ežere – visas pusnuogių influencerių pliažas. Gal todėl savaitgaliais piliečiai skuba ne į prekybos centrų hipodromus, kur vėl galvas ūžia garsiakalbiais transliuojamos sanitarinės agitacijos, bet važiuoja gamtos aplankyti – bekaukiais veidais gaudo bobų vasaros bučinius. Iškylautojai, ypač porelės, nurodytų saugių atstumų nesilaiko, nors testuotis turi galimybę tik Lukiškių aikštės poilsiautojai. Markučiuose, Puškinuvkoje, parko takeliais, kalnan-pakalnėn, lyg skruzdėlyno statyboje siuva nuo laisvės apsvaigusių vilniečių virtinės, Vingio pušynuose jų pabirę lyg bruknių, Neries krantinėse – žiogais spragsi grakščios sostinės sveikuolių figūros! Vidudienio saulė jiems dosniai žarsto vitaminą D, o imunitetą audžia ežerų, paupių laumės.

 K. K. Šiaulytis. Vilnia Sereikiškių parke

K. K. Šiaulytis. Vingio botanikos parko jurginai

K. K. Šiaulytis. Markučių parko ąžuolai

 K. K. Šiaulytis. Buivydiškių ežerėlio langas

K. K. Šiaulytis. Spalio jurginai

Straipsnį ir akvareles publikuoja 

laikraštis “LIETUVOS AIDAS”.

 Perskatyti galite ir “LA” internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26378-10-21-dailininko

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Valerijono Vytauto Jucio ekslibrisai

V. V. Jucys. Zenono Busliaus. 1975

LIETUVOS AIDO

 „Vieno Puslapio Galerija“

Valerijono Vytauto Jucio ekslibrisai

 Su dailininku Valerijonu Vytautu Juciu susipažinome per ekslibrisų parodos-konkurso „Lietuvos medicina“ (1994 m.) atidarymą Lietuvos medicinos bibliotekoje – jis buvo vienas iš vertinimo komisijos narių. 1998 m. V.V. Jucys bibliotekoje pristatė personalinę parodą „Ekslibrisai medikams“. Mums garbė, kad dailininkas ir savo 85-čio parodą „Tik 85“, surengė mūsų skaitytojams. Pažintis su nuostabiuoju žemaičiu nuo Skuodo, tęsėsi iki jo iškeliavimo ten, toli... Mums liko tik prisiminimas to, kas siejo V. V. Jucį su Lietuvos  medicinos biblioteka – rengtos parodos, knygos pristatymas, smagūs apsilankymai kolegų parodų atidarymuose ar uždarymuose, pokalbiai prie kavos ar arbatos, naujametiniai pasveikinimai ir kvietimai į Lietuvos ekslibriso ar Tarptautines Vilniaus ekslibrisų bienalių atidarymų šventes.

 Lietuvos medicinos bibliotekos ekslibrisų rinkiniui V. V. Jucys 2014 metais dovanojo savo kolekcijos dalį – 90 ekslibrisų skirtų medikams. Iš jų 66 yra 34 įvairių autorių darbai, 24 – paties donatoriaus. Atsidėkodami dailininkui, parengėme šių darbų katalogą.

  Katalogo sudarytoja Regina Vaišvilienė

 K. K.Šiaulytis. Valerijono V. Jucio portretas

Kęstutis K. Šiaulytis 

Spaudos dailininko medikamentai

 Dailininkas grafikas Valerijonas Vytautas Jucys (1930 12 18 – 2016 10 19) beveik trisdešimt metų buvo visų laikų populiariausio Lietuvos žurnalo „Tarybinė moteris“ (turėjo iki 600000 egz. tiražą) meniniu redaktoriumi. „Nebuvau tai moteriai ištikimas“, juokavo dailininkas, vardindamas kitas savo plačias kūrybines veiklas. Dailininkas iliustravo knygas (dažniausiai humoreskų rinkinius), dalyvavo grafikos parodose, bet didžiausius užmojus realizavo ekslibriso baruose. Būdamas Lietuvos dailininkų sąjungos Ekslibrisų sekcijos pirmininku, organizavo šių knygos ženklų šalies ir tarptautines parodas, konkursus, rengė katalogus. Kaip autorius, dalyvavo parodose užsieniuose, kur laimėjo ne vieną prizą. 

 Kai kalba žemaičiai, nesuprasi kada šposauja, kada rimtai rokuoja. „Vardas įpareigoja“ – sakydavo Valerijonas. Valerijonas lotyniškai – „būti sveikam“. Dailininkas buvo tvirtas, pasitikintis savimi, mėgo humorą. Tai vis sveikatos požymiai, bet, „amžius primena“ (vėl juokaudavo VVJ), kad ligos nepultų, reikia ir su gydytojais draugauti. Atsidėkodamas medikams, sukūrė ne vieną ekslibrisą sveikatingumo kolegoms.

 Ekslibrisas (lot. ex libris – iš knygų), yra knygos nuosavybės ženklas, atspaustas ant nedidelio lapelio ir įklijuojamas knygos priešlapiuose. Ekslibrise, knygos, bibliotekos savininko užsakymu dailininkas kuria vaizdinį turinį. Žymiausi dailininkai, garsūs tuo, kad užsakovus tenkina, labiausiai žavi, jų laisva meninė fantazija. Nenuostabu, kad ekslibrisai – knygose neįklijuoti lapeliai, seniai tapo meno žinovų geidžiamu objektu. Valerijono Jucio mažieji grafikos objektai puošia garsiausius Europos kolekcionierių rinkinius.

 „Pagirdavo mane už kietą ranką, liaudišką šypseną“ – taip  dailininkas išsakydavo kitų nuomonę apie savo plastinę kūrybą. „Kieta ranka“ – tai savita, taupi, sakyčiau, kaligrafiška raižinio dėmių, linijų, formų kalba, o „liaudiška šypsena“ – atpažįstamai valerijoniškas: draugiškas, šiltas, netikėtas, gaivus grafinis humoras. Stebi, tyrinėji VVJ ekslibrisus – lyg gliaudai graikišką riešutą. Sunkiai pasidarbuoji, bet užtat turinys – puikus!

V. V. Jucys. Prof. dr. Algio Pl. 1977

V. V. Jucys. Prof. habil. dr. medic.

Skouda vaikiou Algiou. 1998

V. V. Jucys. Gydytojo Vytauto. 1999

V. V. Jucys. Dr. Skaidrės Stasiulienės. 1982

V. V. Jucys. V. Kirsnio.1976

V. V. Jucys. E. Šimkūnaitės. 1980

V. V. Jucys. Prof. A. Venckausko. 1998

V. V. Jucys. Violetos. 1993

V. V. Jucys. Gydytojo V. Šimkaus. 1977

V. V. Jucys. Doc. Ašoklio R. 2012

Reginos Vaišvilienės ir mano tekstus apie Valerijoną Vytautą Jucį

 bei jo ekslibrisus rasite publikuotus laikraščio

 "LIETUVOS AIDAS" internetinėje svetainėje – 

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26349-10-15-lietuvos-aido-vieno

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Sereikiškių rudens spalvų herbarai

K. K. Šiaulytis. Vakaro saulėje žėri Trijų Kryžių kalnas

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Sereikiškių rudens spalvų herbarai

 Mokslininkai teigia, jog šviesa, kaip ir garsas, sklinda bangomis. Matyt, jie teisūs. Džiaugiesi, žmogus, Bernardinų sode rudenine saule – tarsi maudaisi Baltijos jūroje. Jauti, kaip šviesos bangos tai galingu ūžtelėjimu užlieja tave, tai ramiu atoslūgiu supa, srautais teka tarp medžių, sūkuriuoja krentančių lapų šešėliais, tvaska siūruojančiuose smilgynuose. Padangėje – šviesos vandenyne, tarsi balsva medūza iriasi baukštus debesėlis, gal, kur už medžių viršūnių slepiasi ir gintarinis mėnulis – skaidros okeano laivelis?

 Visa vasaros herbarija – įvairiausia žolinija, jau užsisklendė sėklose, bet dar yra kas šnara stagarais vėjuotą tylą, šoka spalvų paletę. Sereikiškių parką juosiantys Trijų Kryžių, Bekešo kalnai, Užupio aukštas skardis, yra apaugę klevais, tuopomis, tad, šiomis dienomis tiesiog kaista vidurdienio saulėje – gelsta, raudonuoja karštos krosnies atspalviais. Parko erdvių uosiai, liepos, jau nusimetė rugsėjo geltonas skraistes. Uosiai rambūs, skulptūriški, tad, nuplikę suteikė aplinkai postmodernizmo štrichų. Kėkštai, matyt bijo tų juodų šakų grebėstų, lėkdami pro šalį vis garsiai rėkia, lyg bijodami, kad šiuolaikinis menas nesuplėšytu jų barokinio švarko.

 Per plačią parko alėją, nebodama žmonių, krypuoja didžioji antis, gaigaliukas, – gal eina maudytis fontano čiurkšlėse? Praeivės šypsosi raudonkojui šlepsiui, fotografuojasi jo draugijoje. Jau ne birželis – ruduo įsuko dailiąsias vilnietes stilingų striukių kokonuose, bet jos vis tiek žavios, savitos, lyg alpinariumų žiedynai. Vaikai, irgi, lyg iš madų žurnalų, tik jiems tai nerūpi – palikę tėvams vežimus vairuoti, braido lapijos sąnašynus, lenktyniauja su visur dalyvaujančiais žvirbliais.

 Bernardinų-Sereikiškių parko šimtmečius mena stotingi ąžuolai. Ne vienas iš jų yra, čia, iki XIV amžiaus žaliavusios Šventgirės palikuonis. Žinia, ir Vilnia prisimena, kaip kažkada čia suko kelių malūnų ratus, griovė Bekešo kalną, girdė pilies ūkio ir Bernardinų vienuolyno daržus. Žymus Europos mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Georgas Forsteris (1754-1794), vadovavęs universiteto botanikos sodui 1784-1787 metais, pasiūlė perkelti sodą iš Pilies gatvės, į kalnų ir Vilnios prieglobstį – Sereikiškes. Jo sumanymą įgyvendino kitas VU profesorius – Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761-1847). Jis iki 1824 metų vadovavo Botanikos sodui, kurį pavertė vienu įdomiausiu Europoje. Įsivaizduokit – šiose Vilnios pakrantėse, vešėjo vienuolika tūkstančių augalų rūšių iš viso pasaulio!

 Tapydamas dabartinio sodo rojaus obelaites, kalbinau smilginį strazdą. Giesmininkas tylėjo, rijo vos žirnio dydžio raudonus obuoliukus, bet nutaikęs pauzę, pabėrė: „Taip, taip, šarkos minėjo, kad Jundzilo laikais čia buvo rojus. Bet ir dabar – smagu!”

K. K. Šiaulytis. Vienuolyno sodelyje rojinukių obelų derlius

K. K. Šiaulytis. Botanikos sodelyje

K. K. Šiaulytis. Vilnios Bernardinų pakrantė birželyje

K. K. Šiaulytis. Dviskiaučio ginkmedžio lapai.

 Atvirukas – herbaras

K. K. Šiaulytis. Raudonosios (vyšninės), 

rojaus obels lapai. Atvirukas – herbaras.

K. K. Šiaulytis. Bernardinų sodo vasara

Straipsnį, iliustracijas rasite ir

 "LIETUVOS AIDO" internetinėje svetainėje

 - https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26316-10-08-dailininko