Karikatūros galia Lietuvoje blėsta

K.K.Šiaulytis. Apie humoro galią. 1988

Karikatūros galia Lietuvoje blėsta

Indrė Jurčenkaitė

Teroro išpuolis satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje pažadino pasaulį ir privertė kaktomuša susidurti su saviraiškos laisvės problema. Keli brūkštelėjimai baltame popieriaus lape tapo pretekstu atimti gyvybę.

Kol visuomenė dalijosi į stovyklas ir matavo menininko atsakomybės ribas, „Charlie Hebdo“ ir toliau spausdino aštrias karikatūras.

Lietuvoje satyros spalvos išbluko. Sovietmečiu leistas humoro žurnalas „Šluota“ tikriausiai nugulė palėpėse, o 2002 metais atgijęs internete – nesulaukė didelio susidomėjimo. Karikatūristų darbai išsibarstė po virtualią erdvę, o spaudoje suklestėjo fotografija.

Karikatūrų autorius humorografas Kazys Kęstutis Šiaulytis teigia, jog skaitmeninės technologijos palengvino saviraišką, tačiau karikatūrą nustūmė į paraštes: „Dabar vizualikos – kokios tik nori. Ji pasiekiama lengvai, nemokamai, be jokių pastangų ar prenumeratų. Karikatūrų sukuriama daugiau, tačiau jos prapuola vaizdinės informacijos gausoje.“

Stereotipiška manyti, jog žurnalistas yra asmuo, kuris rašo, tačiau nuo tos akimirkos, kai karikatūristo darbas išpublikuojamas visuomenės informavimo priemonėje, jo autorius tampa žurnalistu. Viena iš profesionalaus žurnalisto siekiamybių – objektyvumas. Ar karikatūra gali būti objektyvi?

Subjektyvumą galima aptikti muzikoje, poezijoje, o karikatūra – visada objektyvi. Įmanoma nupiešti ir subjektyvią, tačiau nemanau, kad ji bus kam nors įdomi.

O kaip Jūs susidomėjote karikatūra?

Mokydamasis Naujosios Akmenės vidurinėje mokykloje sudalyvavau žurnalo „Moksleivis“ paskelbtame humoristinių piešinių konkurse – laimėjau ir užsikabinau. Konkursų daugėjo. Keletą karikatūrų pabandžiau nusiųsti tam pačiam „Moksleiviui“ ir savaitraščiui „Kalba Vilnius“. Gavau honorarą – net nedrįstu sakyti – 4 rublius. Žinoma, siunčiau ne dėl honoraro – nežinojau, kad už tai pinigus moka. O kai stojau į Šiaulių dailės fakultetą, tarp to paties amžiaus studentų buvau jau gana žinomas karikatūristas.

Pirmąsias karikatūras nupiešėte vaikystėje. Galbūt tai lėmė aplinka?

Taip. Vizualus pasaulis aplink mane buvo labai platus. Prieš pradėdamas piešti karikatūras, liejau akvarele, iš enciklopedijos kopijavau žymių žmonių veidus, piešiau gatvės draugų portretus. Nuo mažens mane traukė vizualinė raiška: knygos, žurnalai...

Tėvai prenumeravo „Šluotos“ žurnalą – dar nemokėjau skaityti, o jau varčiau. Šis ir kiti panašūs žurnalai iš užsienio, lenkiškas humoro žurnalas „Szpilki“, vokiškas – „Eulenspiegel“, čekiškas – „Dikobraz“, rusiškas – „Krokodil“, buvo savotiškas langas į kitokią vizualiką, atsvara nuobodiems ideologiniams laikraščiams tokiems kaip „Tiesa“ ar „Komjaunimo tiesa“ – nesvarbu, kuriais metais juos skaitysi – temos – tos pačios, nuotraukos – tos pačios – gal tik Brežnevas pasikeitęs – apdovanotas dar vienu medaliu.

Istorikas Arūnas Streikus teigia, jog sovietinės valdžios institucijos 1956–1989 metais vykdė ideologinę cenzūrą ir stengėsi kontroliuoti menininko kūrybos procesą. Tuo metu Jums teko dirbti humoro žurnale „Šluota“. Kaip cenzūra veikė satyros meną? Ar teko su ja susidurti?

Tiesiogiai valdžia į menininko veiklos procesą nesikišo. Be abejo, kiekvieną „Šluotos“ numerį nešėme cenzoriui, tačiau, kol aš ten dirbau, tik vieną kartą teko keisti teksto ištrauką, bet ne karikatūrą. Galite sakyti: „buvo vidinė cenzūra, autoriai nekovojo“. Bet „Šluota“ – ne tam skirta erdvė. Jeigu norėjai imtis antisovietinių veiksmų, darei tai kitur ir kitaip.

Vis dėlto atėjus metui ir „Šluota“ tapo kovinga – 1988–1992 metais žurnalas publikavo šimtus satyrinių piešinių, pašiepiančių komunistines pažiūras.

Kokią funkciją karikatūra atliko sovietmečiu – ji tarnavo socialistinei ideologijai ar priešingai – turėjo tokią pačią reikšmę kaip ezopinė kalba? 

Ideologijai tarnavo laikraščiai „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“. Humoro žurnalui „Šluota“, Komunistų partijos nuomone, nevertėjo vykdyti ideologijos. Žinoma, sulaukėme siūlymų dėl piešinių temų, bet tai – ne ideologija.

Menininkas – karikatūristas, žurnalistas, rašytojas – turi pakilti virš ideologijos. Jeigu nepakyla ir kiekvieną kartą ieško sąsajų su ja, jis – menkas menininkas. Jis – ideologijos tarnas, kuris atsiriboja nuo daugelio temų.

Kaip karikatūristas sprendžia vidinę dilemą – nepiešia kūrinio, kuris prieštarauja jo įsitikinimams, ar atsiriboja nuo savo nuomonės ir tik stengiasi išpildyti užsakovo pageidavimus?

Sovietmečiu buvo ši dilema. Kadangi neturėjome teisės savarankiškai politikuoti, taip vadinamas politines karikatūras piešėme pagal užsakymus. Imdavomės Maskvos spaudoje aptartų temų, kurios buvo savotiškai aprobuotos. Gaudami tokius užsakymus, stengėmės žaismingai išspręsti situaciją ir sukurti dviprasmybę. Pavyzdžiui, piešdami bombas ir lėktuvus, ant jų rašėme „US“, o tai galima suprasti dvejopai – „USA“ arba „USSR“. Čia lyg jaunatviškas disidentizmas, kurio tuo metu netrūko.

Apskritai kalbant, žurnale išjuokėme kolūkinę santvarką – apsileidimą, netvarką – tik aiškiai to neįvardijome.

Visada galvojau, kodėl sovietai leido humoro žurnalus. Juk tai – Trojos arklys, bet iki šiol neradau atsakymo.

Kaip pasikeitė menininko darbas, kai tapome nepriklausomi?

Mūsų nepriklausomybė sutapo su kompiuterinės epochos pradžia. Iš karto po jos tekstų rinkimo mašinas – kelių šimtų metų senumo technologiją – pakeitė kompiuteriai.

Sovietmečiu savarankiškai kažką spausdinti ir platinti buvo draudžiama, o atsiradus kompiuteriui, internetui, kitoms skaitmeninėms technologijoms, Lietuvoje padaugėjo leidinių. Dabar kiekvienas gali tapti tinklaraštininku ar spaudos fotografu, o karikatūristai įgavo galimybę reikštis internete.

Aš pats ir vėl pradėjau piešti karikatūras, nes internete radau įdomią erdvę – terpę, kurioje daugelis domisi karikatūra, diskutuoja arba patys piešia.

Menininkams reikalingas nuolatinis dialogas, kuris skatintų kurti.

Nemaža dalis informacijos internete – paviršutiniška, o karikatūros idėja neturėtų būti patiekta ant lėkštutės. Kita vertus – kiekvienas menininkas nori, kad jo kūrinį ragautų. Kaip rasti pusiausvyrą?

Karikatūros esmė – Ezopo kalba ir paradoksai. Negerai, jei karikatūra visiškai neaiški, tačiau ji neturi būti tiesmuka. Karikatūra turi priversti skaitytoją mąstyti – tai ir yra šio meno žavesys.

O karikatūristas prieš piešdamas pagalvoja, ar jo darbas bus suprastas?

Aš negalvoju ir visai tuo nesirūpinu. Be abejo, galbūt supranta ne visi.

Yra skaitytojų, kurie mėgsta karikatūras su žodžiais – perskaito ir tada supranta humorą. Jiems regimoji kultūra – svetima.

Žmonės yra nutolę nuo vizualinių atradimų, jie nesidomi ir patys save uždaro į narvą. Jie nepastebi to, ko negali įvardinti ir mato tik tai, ką žino.

Visiškai suprantama, kad daugelis aplinką stebi „dalykiškai“ – žemdirbys, žiūrėdamas į peizažą, mato kur dirbamas, o kur nedirbamas laukas. Menininko uždavinys – atrasti, atskleisti ir papasakoti visa kita – tai, kas paslėpta ir randama tik praėjus meno vartus.

Šių metų pradžioje ginkluoti islamistai užpuolė satyrinio Prancūzijos savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir nužudė 12 žurnalistų. Reaguodamas į šį įvykį Jūs nupiešėte keletą karikatūrų. Papasakokite, kokią žinią jos neša?

Nepalaikau žmonių, kurie piktinasi tuo leidiniu ir karikatūristais, o ne teroristais. Žodžio laisvė yra neginčijama.

Lietuvoje atsirado ne vienas žmogus, kuris sakė: „aš nesu Charlie“. Mūsų visuomenė – nebrandi. Ji spaudą suvokia tik kaip ideologinę tribūną ir menininkui užkabina etiketę. Ji nesupranta, kad kūrėjas turi teisę išreikšti savo nuomonę – paprasčiausiai piešti, o ne skleisti ideologines pažiūras.

Mes nežinome, kodėl karikatūristas vaizduoja tam tikrą motyvą, humoristinę ar groteskinę situaciją. Jis žaidžia simboliais, kuria kompoziciją, vizualinį poveikį, intrigą, tačiau tai nereiškia, kad menininkas tyčiojasi, seka kažkokią ideologiją, nekenčia Alacho ar islamo. Tai nusprendžia žiūrintysis – atsineša ideologinę naštą ir jos veikiamas priima sprendimus.

Karikatūra neatsiejama nuo istorinio konteksto. Koks jis šiandien? Apie ką kalbėtumėte Jūs?

Lietuvoje nėra tikros žodžio laisvės. Nors cenzūros kontoros nebeveikia, spauda laisva tik iš pirmo žvilgsnio. Ji paviršutiniškai arba ideologizuotai kalba apie niekus, o atsakingos, meninės kalbos labai ne daug. Spaudą finansuoja partijos, reklamos davėjai, ideologizuoja leidinių savininkai...

O atsikratyti ideologijos – įmanoma?

Ideologija užpildo tuštumą. Kai žmogus neturi prieigų prie meno, kai negali įsimylėti arba neturi ką mylėti, kai nemato gamtos, tada jis sugalvoja ideologiją. Taip lengviau – kai turi išankstinį atsakymą. Bet Lietuvos visuomenė keičiasi, o liguistai ideologizuotų žmonių mažėja. Jaunimas tikrai kitoks. Jis priešinasi ideologijai ir nenori būti toks kaip visi. Jis – laisvas ir nori atrasti savo pasaulį.

Grįžkime prie karikatūros. XX-jame amžiuje leisto „Šluotos“ žurnalo tiražas viršijo 100 tūkstančių vienetų. Dabar tokio žurnalo neturime, o internete karikatūristų bendruomenė nėra labai aktyvi. Kodėl karikatūra nebedomina visuomenės ir kokia jos ateitis?

Net ir sovietmečiu, nepaisant „Šluotos“, spauda ignoravo karikatūrą – redaktoriai tikriausiai bijojo, nežinojo, kaip ją suvaldyti.

O dabar vizualikos – kokios tik nori. Ji pasiekiama lengvai, nemokamai, be jokių pastangų ar prenumeratų. Karikatūrų sukuriama daugiau, tačiau jos prapuola vaizdinės informacijos gausoje. Karikatūra, kaip reiškinys, traukiasi ir ji niekada nebebus tokia populiari.