K.K.Šiaulytis. Ratnyčios srauto Saulės takas. 2015. Akvarelė. 29,7 x 42
Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Druskininkų
impresijos (2)
Ratnyčios srauto Saulės takas
Miškingo Druskininkų krašto upelė Ratnyčia,
lyg sidabro gija siuva tarp Latežerio ir Nemuno pabirusius gamtos perlus –
našius pušynus, juodalksnių giraites, dar ir samanų kalvas, grybų daubas,
mėlynių sąžalynus, kvapnius pakrančių avietynus, žiedų pievas, gudobelių sodus
– visa tai surenka į vaizdų vėrinį, kuris, saulei mainantis, nuolat kinta, vis
kitaip suspindi keliautojų, pėsčiųjų riterių akyse. Tokio titulo – Pėsčiasis
Riteris – pirmasis nusipelnė mokslininkas, rašytojas, profesorius Česlovas
Kudaba, savo kūryboje atskleidęs atidaus, vienišo žygeivio, Stebėtojo patirtis.
Profesorius yra aprašęs ir Ratnyčią, jos ištakas, paupiuose pabirusius kaimus,
čia, gamtos jėgų ir žmogaus veiklos suformuotus kraštovaizdžius, reginius.
Atvykėliai, kada
pabuvoję, sveikatos šaltinių Druskininkuose ieškoję, tuoj patiria ir čionykščių
upių gaivinančias dovanas – galingos Nemuno
tėkmės romuvą, Ratnyčios gyvastingą būdą – atrodo, ji, prieš pasinerdama
Nemunan, skuba išdalinti visiems, šiluose, gojuose surinktas saulėtas godas.
Jau nuo seno, vienu
svarbiausiu poilsiautojų ritualu tapo pasivaikščiojimai kurorto upių pakrantėmis.
Ratnyčios skubri tėkmė, jos pakrančių scenovaizdžiai žiūrovų dėmesio sulaukia
pačiame Druskininkų centre, kur upė šniokšdama palieka K.Dineikos sveikatingumo
parko tvenkinio kaskadas ir toliau skuba tarp aukštų krantų, maudydama vagos
sraunumoje įstrigusius akmenis. Pavėsingas paupio parko takas nuo Čiurlionio
gatvės tilto iki santakos su Nemunu – bene populiariausia kurorte romantiškų
pasibuvimų vieta. Čia pat, prie grakštaus Santakos tilto prigludusi,
vaikštinėtojų laukia viena gražiausių Lietuvoje parko skulptūrų – B.Vyšniausko
„Ratnyčėlė“, sukurta 1959 metais. Savo kelionių albume esu rašęs: „Alegorinės
upių, upelių, šaltinių dievybės ir deivės dažnai vaizduojamos Antikos ir
vėlesnių laikų dailėje. Vandenų galybių suasmenintos figūros gausios baroko epochos
parkuose, miestų skveruose, aikštėse. Europoje tikriausiai nerastume XVII-XIX
amžiais įkurto parko, kuriame nebūtų skulptūrų vaizduojančių Okeaną, Nilą,
Tiberį, ar vandenyse žaidžiančių nimfų. Tačiau Lietuvoje, tai, matyt
vienintelė, upę, kaip asmenį, vaizduojanti skulptūra.“
Žymiausias
sveikatingas Ratnyčios pasivaikščiojimų maršrutas „Saulės takas“, įrengtas dar
anais, gelžbetoninio mąstymo laikais, 1972 metais. Miškininkas Vytautas
Urnevičius su tikra girininko (ar girinio) išmone konstravo šalia Ratnyčios
bėgantį taką. Medžio meistrai drožė stovylas, kad pasivaikščiojant būtų kur
žvilgsniui nuklysti, surentė plačius suolus prisėsti, o ilgesniam poilsiui
skirtas pavėsines, bei tiltelius, lieptus rentė iš kreivų stuobrių. Ano meto
poilsiautojai nenutrūkstamu srautu skubėjo patirti „Saulės tako“ atgaivą.
Prasidėjus naujiems, visuotino automobilizmo laikams, kurorto svečiai, kaip ir
druskininkiečiai, primiršo pasivaikščiojimus – dailieji tilteliai sugriuvo,
mediniuose puslapiuose iškaltos poetų eilės apžėlė kerpėmis, ant plačiųjų
suolų, dažniau nei žmonės, pelėdos nutūpdavo...
Bet štai, jau keleri metai, „Saulės takas“ vėl atgyja,
dabar jis prasideda ties Alkos tvenkiniu, ir lyg sausumos upokšnis, bėga šalia
Ratnyčios, pėstieji mina juo pasirinkę kryptį – kas pasroviui, kas prieš,
stebėdami vis nelauktai atsiveriančius gamtos reginius. Nuo tiltelių – saulės
nuauksintus upės dugno smėlius, keistų, slėpingų vandens augalų buveines,
brūzgynus, stebi, kaip pakrantės medžių kamienais kopinėja bukučiai, lipučiai,
vandenin sumerktas alksnių šaknis tyrinėja juodieji strazdai. Take dabar sutiksi ir dviratininkų, tačiau
jie, besirūpindami vairavimu, daug ko nepamato, nepastebi... Keliauti šiuo taku
geriausia vienam, žinia, gal kartais ir sutrinki, išgąsdintas medį kirsti
sumaniusio genio, bet jauti, kad gamta atsivers tik asmeninio susitikimo su ja
akistatose. Prasiveria, atrodo tik tau pažvelgti skirti langai – štai, poilsiui
pasirinkto suolelio kaimynystėje medyje lizdui šakas snapu laužo grakštus
keršulis, kitą kart uodi žydinčių žolynų žiedadulkių debesis, kuriuos margais
sparnais sklaido drugelių eskadrilė, o laukymėje prisėdęs tapyti matai –
tave, iš debesų aukštumos apžiūrinėja
kažkoks sklandytojas – gal suopis, gal peslys?
Kartą, stebint saulės
spinduliais pervertą Ratnyčios tėkmę, kilo mintis, jog jos varde glūdi
užkoduota slaptinga žaismė – tie mūsų protėviai, kurie kažkada davė upei vardą,
sujungė du žodžius – Ratas ir Nytis. Žodžio „ratas“ pati seniausia reikšmė –
„Saulės diskas“, „nytis“ – tai ir gija, ir spindulys. Taigi, anų laikų žmonėms
upės vardas Ratnyčia – Saulės gija, o gal – Saulės takas? Akvarelininkui tapyti tokios upelės peizažus
lengva, pasisėmei jos gyvo vandens – ir pusė darbo padaryta – pats vanduo
liejasi popieriaus lakšte, kuria savo atvaizdus...
***
Šis tekstas - publicistinė esė ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante. Malonaus pasižvalgymo! - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19674-08-26-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-druskininku-impresijos-2
***
Šis tekstas - publicistinė esė ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante. Malonaus pasižvalgymo! - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19674-08-26-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-druskininku-impresijos-2
K.K.Šiaulytis. B.Vyšniausko skulptūra "Ratnyčia" (1959).
2018. Škicas akvarele. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Ratnyčios tėkmė smėliuose . 2017. Akvarelė. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Tiltelis "Saulės take". 2004. Akvarelė. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Medžio skulptūros, skirtos "Saulės tako"
kūrėjui miškininkui Vytautui Urnevičiui. 2018. Škicas akvarele. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Ratnyčios pavasaris. 2017. Akvarelė. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Ratnyčia pavasariškame slėnyje. 2017. Akvarelė. 24 x 32.
Privačioje kolekcijoje
K.K.Šiaulytis. Ratnyčios auksas. 2013. Akvarelė. 24 x 32