XXXII Vilniaus aukcionas (1)

K.K.Šiaulytis. Aukciono salė. 2014. Škicas

K.K.Šiaulytis. Aukciono vadovė Simona Makselienė. 2014. Škicas

XXXII Vilniaus aukcionas.

Pastebėjimai

Dailės kūrinių aukcionai – įdomus kultūros reiškinys. Jų metu, meno kūriniai – tapybos, grafikos darbai, akvarelės, škicai, seni žemėlapiai, skulptūros - tarsi išnyra iš niekur, beveik nežinomi, nematyti, o vis tik ilgai puoselėti asmeninėse kolekcijose, kur praleido dešimtmečius užimdami garbingas namų erdves, prižiūrimi, vertinami nedidelio rato žmonių.

Kita aukcionų buvimo reikmė - galimybė pamatyti  dailės kūrinius kitaip nei muziejuje - įvertintus skaičiais (kurie nurodo litus ar eurus), o subtiliau tariant - meno rinkos, kultūros industrijos aspektais.

Toks, atrodytų, komercinis renginys, gal būt turėtų priminti mugę, tačiau Tolerancijos centro salėje vykęs XXXII- asis Vilniaus aukcionas, kuriame dalyvavau kaip smalsaujantis kolega, mano nuomone, buvo labiau panašus į gerą spektaklį.

Pradžia – 18 valandą (2014 05 30). Puošnioje salėje plačiu ratu pasklidę žiūrovai-dalyviai, o prieš juos, improvizuotoje scenoje, su mikrofonais ir kompiuteriais įsikūrę aukciono organizatoriai. Bet pastarieji - ne pagrindiniai numatomos pjesės herojai - tapybos drobės, piešiniai, akvarelės bei žiūrovai - štai tikrieji šios dramos dalyviai. Aplink salę išdėstyti, ant molbertų eksponuojami paveikslai, atlieka tarsi scenografijos funkciją, bet, atėjus laikui, jie pasirodo scenoje kabančiame ekrane (taip buvo pristatyti 100 meno darbų) ir kaip spektaklio veikėjai. Tuomet salė prityla, paveikslai, kartu su visais žiūrovais, nuščiuvę laukia - kas iškels aukciono dalyvio numerį, o gal atsiras net besivaržančių, pasiūlys geresnę nei pradinė, kainą. Didžioji dalis žiūrovų yra tiesiogiai suinteresuoti salėje vykstančiu performansu: tai parduodamų meno kūrinių savininkai (be dirbtinės vaidybos emocijas išgyvenantys aktoriai), ir kita grupė žiūrovų-aktorių - kolekcininkai, pasiruošę kovoti dėl savo išsirinkto meno kūrinio. Tretieji salės dalyviai – šiaip meno žinovai, smalsuoliai, bet ir jie nėra tik abejingi žiūrovai.

Man buvo įdomu, kaip seksis aukcione A.Žmuidzinavičiaus, V.Kisarausko,  A.Martinaičio drobėms, M.Dobužinskio, S.Romerienės, G.Bagdonavičiaus škicams, piešiniams.

Pastarojo autoriaus nedidelis akvarelinis škicas sukurtas 1930 m. Kražių apylinkėse,  man pasirodė ypač iškalbingas, daug pasakantis apie patį autorių, būsimą jo kūrybos kryptį.

Stebėdamas aukcioną, matyt pagautas meninio sūkurio, ir aš brūkštelėjau keletą škicų - dalyvių bendravimo akimirkų ir portretų.

 post scriptum

Internete radau Aukciono katalogą, jame skelbiami visi pasiūlyti aukcionui dailės kūriniai, nurodomos darbų kainos:

http://www.menorinka.lt/catalog.php

 Vartydamas katalogą, A.Žmuidzinavičiaus drobėje „Audrotas saulėlydis Kuršių Nerijoj“ (1938 m.) pastebėjau įdomią detalę - lietaus fone nutapytą tornado sūkurį, tokį kreivą ragą virš Kuršių marių. Ar nebus tai pirmasis ir vienintelis šio gamtos reiškinio (tornado) vaizdavimas Lietuvos tapyboje?

http://www.menorinka.lt/images/works/20140513113158.jpg

K.K.Šiaulytis. Prie pulto. 2014. Škicas

XXXII Vilniaus aukcionas (2)

K.K.Šiaulytis. Paveikslai ir kolekcininkai. 2014. Škicas

K.K.Šiaulytis. Svarsto. 2014. Škicas

K.K.Šiaulytis. Atidus. 2014. Škicas

XXXII Vilniaus aukcionas (3)

K.K.Šiaulytis. Apžiūri paveikslus. 2014. Škicas

K.K.Šiaulytis. Susidomėję. 2014. Škicas

K.K.Šiaulytis. Šalia darbų. 2014. Škicas

XXXII Vilniaus aukcionas (4)

K.K.Šiaulytis. Žinovai. 2014. Škicas

K.K.Šiaulytis. Susikaupusios damos. 2014. Škicas

K.K.Šiaulytis. Ramybė ir aistra. 2014. Škicas

K.K.Šiaulytis. Stebėtojai. 2014. Škicas

Kauno botanikos sode

K.K.Šiaulytis. Kauno botanikos sode. Geltonas tvenkinys.

 2014. Akvarelinis škicas. 21x28

Kauno botanikos sode

Gegužės 23 d. keliavau į Kauną, pusdienį tyrinėjau škicavimo erdves Kauno botanikos sode.

Vaikštinėji 62 ha plote, tarp tūkstančių augalų, gėlynų, šalia keliolikos tvenkinių -  ir suki galvą – ar nepritrūks pieštukų ir dažų visa tai atvaizduoti?

Senojoje sodo dalyje, didmedžių pavėsiuose, prigludęs prie maumedžio kamieno stebiu  pavasario apraiškas ir svarstau – keičiantis metų laikams, o ypatingai – rudenėjant, čia, matyt kasdien vyksta spalvų fererijos: klevai kuria auksinius tonus,  kiti medynai, krūmynai, gėlynai - barsto daugybės atspalvių atšvaitus.

Šiandien, aplinkoje klesti gegužės dizainas – visokie lapai dar neišaugo iki savo numatytų formatų, o šviesiai žalia – vis dar nustelbia kitų spalvų paveiką.

Stebiuosi tvenkinio vandens būkle – atrodo drumzlinas, saulės šviesoje - gelsvai pilkas, šešėliuose – žalsvai margas. Staiga suvokiau, be reikalo rūpinuosi - tai nukritę klevų ir kitų augalų žiedadulkės, miniatiūriniai žiedlapiai nudažė tvenkinių veidrodžius - antys čia plaukioja tarsi akvarelininko pavasarinėje paletėje.

K.K.Š.

2014 05 24

Apie šią kelionę daugiau pasakoju tekste "Škicuotojo nuotykiai Kauno botanikos sode" (1,2,3,4,5) tinklalapyje SODAI
http://sodailt.blogspot.com/

K.K.Šiaulytis. Kauno botanikos sode. Prie tvenkinio.

 2014. Akvarelinis škicas. 21x28

Akvarelinis škicas

K.K.Šiaulytis. Trakai. Lukos (Bernardinų) ežeras.
Vaizdas iš pusiasalio piliavietės. 2014. Akvarelinis škicas.
 Akvarelė, kreidinis ir sepija pieštukai. 21x28

Sekmadienį (05 18) buvome Trakuose. Škicavimui motyvų čia begalės. Keletą škicų pagavau Trakų pusiasalio pilies erdvėje. Juos piešiant, iškylaujančių vaikų būrys ėjo pro šalį - pasidomėjo (pažvelgė pro petį) kaip man sekasi, tada pagyrė mano akvareles :)

Rietavas

Rietavas. Keturi fotokadrai.

2011

K.K.Šiaulyčio nuotraukos

Laumių sodas

Aitralės tėkmė. Ant akmens - laumių sodas.

Tverai, šalia Lopaičių piliakalnio

2011

K.K.Šiaulyčio nuotrauka

Koplytkalnio aguona

Koplytkalnio aguona.

Tverai

K.K.Šiaulyčio nuotrauka.

2011

Koplytkalnis prie Tverų - Žarėnų kelio

K.K.Šiaulytis. Koplytkalnis prie Tverų Žarėnų kelio.
 2011. Akvarelė. 32x24

TAUTOSAKOS EKSPEDICIJA. Rietavas - 2011

K.K.Šiaulytis. Aitralės upelio tėkmė ties Lopaičių piliakalniu. 2011. Akvarelė. 29,7x42

Akvarelė eksponuota 6 - oje Pasaulio Žemaičių Dailės Parodoje. Plungė 2012

Švenčionių erdvės (laisvė stebėti ir matyti)

K.K.Šiaulytis. Kančiogino ežeras. Bažnyčios sala. 2010. Akvarelė. 29,7x42
Akvarelė publikuota leidinyje "Tautosakos darbai, XL"

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Švenčionių erdvės (laisvė stebėti ir matyti)

Pirmiausia norėčiau padėkoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristams, pavasarį, tuomet dar būsimos folkloro tyrimų ekspedicijos Švenčionyse vizijoje regėjusiems ir dailininko vaidmenį šiame projekte, tad nusprendusiems, kad verta kai ką paaukoti (vakaronių rimtį, papildomus kelionių kilometrus ir kt.) eksperimento – kaip pakviestas dailininkas, tai yra aš, sugebėsiu pritapti prie veržlaus tautosakininkių kolektyvo, gal dar tikėtasi, kad mano vizualiniai stebėjimai ir meninės  kūrybos darbai savitai papildys mokslinės veiklos rezultatus.

Švenčionių kraštas man buvo beveik nepažįstamas. Kartą kitą teko važiuoti Vilniaus-Ignalinos plentu, ir tiek. Kelionei, vyksiančiai birželio pradžioje, ruošiausi naršydamas internetą, atsivertęs žemėlapius, Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ pirmąjį  tomą ir pirmąjį kultūros paminklų enciklopedijos tomą „Rytų Lietuva“.  Prisiskaitęs susimąsčiau, gal Švenčionių krašte yra koks įstabus kalnas, nuo kurio viršūnės matosi visa Lietuva? Pasirodo, buvusioje Švenčionių  apskrityje gimė, mokėsi  du didieji apie Lietuvą pasakoję žmonės - etnologė Pranė Dundulienė ir keliautojas, geografas Česlovas Kudaba. Kažkada čia gyveno ir knygų  „Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ (1846), „Žemaičių žemės prisiminimai“ (1842),  „Lietuvių liaudies priežodžiai“ (1840) autorius žemaitis Liudvikas Adomas Jucevičius. Pastarosios pratarmėje pažymėta - „Rašau Švenčionyse, 1839 m. balandžio 25 d.“ XIX amžiuje Švenčionių krašte pilkapynus kasinėjo archeologas, kraštotyrininkas, literatas Adomas Honoris Kirkoras,  Cirkliškio dvare buvojo istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas. Krašto paribius tyrė 1857 m. ekspediciją Neries upe surengęs lietuvių mokslininkas grafas Konstantinas Tiškevičius.

Beveik prieš du šimtus metų -1812-aisiais, vykdydamas karinį „projektą“  Švenčionyse  lankėsi ir Napoleonas, kartu su juo - tūkstančiai smalsių užsieniečių, daugiausia  prancūzų. Juos galime laikyti pirmaisiais šio krašto turistais. Dabar ta pačia kryptimi  skuba vilniečių poilsiautojų armijos - Švenčionių rajone yra net 289 ežerai, teka puikioji Žeimena, žaliuoja grybais, uogomis dosnūs Pabradės bei Švenčionėlių miškai, malonių  kupina  Labanoro giria.

Mane, kaip akvarelininką, žinoma, labiausiai traukia vandenų erdvės. Savo laiką ekspedicijoje galėčiau suskirstyti taip: diena prie Kamajos upės Adutiškyje, kita - su Žeimena Švenčionėliuose, dienos Kretuono, Kretuonykščio, Vajuonio, Kančiogino ežerų globoje, prie Kūnos ežerėlio Naujojo Strūnaičio apylinkėse ir paskutinė –  Adelės, Švento (Rakštelinio), Miškinio vaizdingoje draugėje. Tik atvykęs  dar užklydau į Cirkliškio dvaro parką, žvalgiausi po Perkūnkalnį, radau bevardį ežerėlį, kurį sau pavadinau Ratykščiu. Girdėjau, esą ežeras neturi vardo kol jo kas neištaria.  Mūsų padavimai  tarsi perspėja – turi teisę spėti, suteikti vandenims vardą, bet žinok, tikslus, taigi ir kūrybiškas, žodis gali sukelti  nelauktų padarinių - naują ežerioką nuleisti iš debesų,  ar kitą -  pakelti, ūžt! ir pernešti  su visomis žuvimis   į kitą vietą.

Tapydamas  svarsčiau: o plastinis ežero pažinimas, jo dvasios,  reginių sklaidos pagava, perteikimas pieštukais, spalvomis popieriuje, drobėje – gali bent ką sujudinti?

Kad pavyktų taip „išprovokuoti“ ežerą, upelį ar piliakalnį, bent dalelę jų dvasios išreikšti, perkelti į kitą dimensiją, visada atlieku maginį, bet kartu visai praktišką veiksmą – vandenį akvarelei lieti semiu tik iš to ežero, upės, upokšnio, šaltinio, pelkutės ar šulinio, kur tuo metu esu ir ruošiuosi tapyti  kraštovaizdžio motyvus. Manau, kad  plenere, tiesiogiai stebint ir būnant konkrečiame peizaže, jaučiant, išgyvenant tą aplinką, kontempliuojant kultūrinį, gamtinį, istorinį gausmą gaubiantį tą kraštą, plastinio meno kūrinyje galima ne tik sėkmingai perteikti realų vaizdą ar pademonstruoti savitą meninį matymą,  bet ir įausti tai, kas  įžvelgiama tik intuityviai, vidine rega.

Stebėti, škicuoti kasdienybės akimirkas galima bet kur, įdomiausia – autobusų stotyse, oro uostų išvykimo salėse. Tačiau, jei pasirenki Lietuvos kraštovaizdžių autentiką,  įspūdžius gamtos prieglobstyje, regi jau ne tik šios dienos atšvaitus, sakyčiau, įsiklausai, suvoki, kaip erdvę – miškus ir ežerus, žemę, sodybas, sodus sau pasakojo, išgyveno čia įsikūrę žmonės. Pajausti tą senbuvių gyvenimo kūrybos ryžtą, galimybė dalyvauti, pratęsti šį slaptingą pasakojimą, manau yra didžiausias tyrėjo klausymosi, matymo laimėjimas.

Savaip tapybą atvirame ore veikia  gamta. Lietus, dulksna, rūkas, saulės kaitra, vakaro vėsa - nuo šių reiškinių priklauso, kaip akvarelė liejasi, susigeria į popierių vanduo, kaip ilgai džiūsta potėpiai, kaip jungiasi spalvos. Matyt akvarelėje lieka  ir nematomų pėdsakų - vėjo atneštų žiedadulkių, smiltelių, kvapų. Kūrybines valandas gamtinėje aplinkoje „paįvairina“, naujų įspūdžių suteikia ir dailininką veikiantys šalutiniai dalykai, pavyzdžiui, uodų debesys, iš kažkur išdygę žiūrovai, pašnekovai ar netikėtos permainos kraštovaizdyje.

Tapant  plenere, kūrybinei sėkmei didelę įtaką turi ir dailininko gebėjimas rasti tinkamą motyvą, pasirinkti žiūrėjimo tašką.

Kas vakarą  (ekspedicijos metu) žvelgiau į žemėlapį - kur kitą rytą turėčiau būti paliktas, pagal formulę „už borto – savo noru“. Kančiogino ežeras Sirvėtos regioniniame parke suintrigavo  savo vardu (kalnas Himalajuose turi  panašų vardą – Kančendžunga).  Vieną rytą ten nugabentas baltuoju autobusiuku ir atsisveikinęs su bendrakeleivėmis, kopiau į kalvą nuo kurios viršūnės tikėjausi pamatyti paslaptingojo vardo ežerą – ar pateisins lūkesčius? Tikrai, alpinisto svajonės išsipildė. Atsivėręs reginys tarsi pažadino iš civilizuoto pasaulio sapno. Tokiose erdvėse pagauna stebėjimo, matymo laisvės, savotiško skrydžio pojūtis. Atrodo, visą regą užpildė  ankstyvas birželio rytas, ryto rasos išgryninta žaluma, plati ežero vandenų erdvė išsiliejusi pailgame kalvų dubenyje. Kitas, tolimasis krantas su seno kaimo sodybomis, tarsi miniatiūra, vos matomi klojimų stogai, trobos, medžiai būtų tapomi  teptuko krepštelėjimu, o  čia,  šalia, šlaitai baltuoja, rausta, banguoja,  žmogaus ūgio žolynais. Saulė jau pakilusi, bet dar slepiasi debesų miglose. Pasirinkau, rodėsi, išraiškingiausią motyvą – ežero įlanką su lyg pasakų tvirtove iš veidrodinių vandenų kylančia sala. Bebaigiant akvarelę žvejas iš ežere ramiai sklendusios valties pasiekė krantą, pakilo į kalvą kur aš buvau įsitaisęs, pasisveikino. Netrukus sužinojau, jog mane pakerėjusi sala priklauso pašnekovo šeimai ir vadinasi Bažnyčios sala.  Kodėl  taip vadinama,  nežinąs, bet suabejojo, ar teisūs tie kraštotyros romantikai, kurie tvirtina esą senų senovėje saloje buvusi šventovė ir į ją vedęs slaptas po vandeniu glūdinčių akmenų kelias – kūlgrinda. „Tuos akmenis, prieš daug metų, aš su tėvu  valtimi nuplukdėme ir  sumetėme, kad turėtų kur ešeriukai, kitos žuvys būriuotis“ – sakė mano naujasis pažįstamas.

Žvelgdamas nuo Kančioginą supančių kalvų  sukūriau keletą akvarelių, tačiau rezultatu likau nepatenkintas – jos man pasirodė pernelyg ekspresyvios,  atšiaurios. Jau būdamas Vilniuje pasidomėjau, ką apie šias apylinkes rašė Č. Kudaba leidinyje „Švenčionių rajonas“. Paguodė jo pastebėjimas: „Kančiogino ežero grožis truputį šaltokas“. Tokia profesoriaus, Švenčionių krašto žinovo ištarmė, man tarsi savotiškas įvertinimas – gal vis dėlto atspėjau Kančiogino esybę – jis nors ir vaizdus, bet kažkuo rūstus, tarsi nutolęs, uždaras. Toliau autoriaus  rašoma: „Padavime pasakojama, kad šioje vietoje stovėjęs didelis miestas, kurio pietinis pakraštys siekęs Stoniūnus ir net Stanislavavą. Miestas kiaurai prasmegęs, liko tik maža dalelė – dabar Kančiogino kaimas. Su rūmais, bažnyčiomis anas didmiestis esąs po žeme, po išsiliejusiu ežeru. Pasakotojai priduria, jog neseniai gyvenę senų žmonių, turėjusių tame mieste išrašytus metrikus...“* Ši legenda praskleidžia  paslaptį - kodėl čia  bažnyčios sala, kodėl toks įtampos kupinas ežero vardas.

Reškutėnų  ir Rėkučių  erdvė tarp trijų ežerų  ( Kretuono, Vajuonio, Kretuonykščio) yra tarsi pusiasalis,  apsutas dar ir pelkių, girių, upelių.  Į šį tarpuežerį  patogiai atvažiuoti galima vieninteliu vieškeliu vedančiu nuo Raudonės kryžkelės. Man pasirodė, kad šio uždaro kampelio žymuo – švelnus liūdesys. Abiejuose kaimuose iškilę 1930 metais statyti obeliskai Vytautui Didžiajam - tai paminklai ir Nepriklausomai Lietuvai. Šio krašto žmonės ypač skaudžiai  išgyveno 1920-1939 metų atskirtį nuo Lietuvos.  O gal  ir praamžių senovė suteikia šiai erdvei ilgesio spalvų? Lygiagrečiai su Reškutėnais ir Rėkučiais  lyg požemių kaimai Kretuono paežėrėje pabirę  archeologų rastos akmens ir geležies amžiaus gyvenvietės. Milžiniškas Reškutėnų Vytauto Didžiojo obeliskas, stūksantis prie vieškelio - tarsi kokia ašis, jungianti dabartį ir senovę, žemę ir dangų. Čia susidaro keista erdvinė sankryža: paminklo papėdėje  kertasi ir dvi horizontalios juostos – vieškelis, nuklystantis į Palūšės miškus ir Žaugėdos upelis, nešantis vandenis iš Kretuonykščio, kurie vėliau, pasitaškę kaimyniniuose ežeruose pasiekia  Žeimeną, Nerį, Nemuną.  

Mano kelionės nebuvo vien susimirksėjimas su  ežerų apverstom padangėm (tai tas dangus, kuris atsispindi ramiuose vėjo nepašiauštuose vandenų paviršiuose). Braidžiojau ir po žemės želmenų debesijas - viksvynus, žemuogynus, smilgų ir kmynų atšlaites. Tik pėsčias keliautojas  pamatys, Č. Kudabos žodžiais tariant, nuostabias „kalvų bangas“, pastebės saulės šviesoje spalvų potėpiais žėrinčias žolynų jūras. Ant vienos tokios bangos atsistojęs žvalgiausi. Tolumose, rodos, neliko nieko materialaus,  debesų šešėliai krintantys žemėn raiškesni nei balto kelio rėžis, ežero mėlis, tirpstantys miškų kontūrai. Kalvos viršūnėje susivokiau – taigi šio krašto vaistažolių rinkimo, uogavimo, grybavimo, žvejybos tradicijos tęsiasi tūkstančius metų. Tuo besiverčiantys žmonės yra tikri  žiniuonys, menininkai. Nesunku įsivaizduoti, kaip meiliai vaistažolių rinkėja sklaido  pamiškių žolynus, skainioja žiedus, lapus, stiebelius, paskui juos rūšiuoja, riša į  puokšteles. Žolininkės namai - lyg parodų salė - čia kasdien vyksta šiuolaikinio meno performansai, barstomos, sklaidomos pavėsyje  džiovinamos mėtos, pelynai, piestoje grūdami vaistažolių mišiniai, ruošiantis turgun, į krepšius kaišomi stiklainiai, ryšuliukai, žolių kuokštai. Prisiminiau ir Kretuonių kaime Antano Tijūnėlio sodyboje namų muziejų įkūrusios Genovaitės Tijūnėlytės – Terlikovskos pasakojimus, rodytus tėvo ir senelio  žvejybos įrankius. Vieni skirti vasarai, kiti žuvims vilioti žiemą ant ledo. Viskas savo darbo,  net liejimo formos blizgėms gaminti. Kuo ne juvelyrų pramanai? O kur dar žvejybos apeigos, orų spėjimai,  meškeriojimo nuotykių istorijos... - tai jau įvairių menų jungtys.

Tąkart, kalvos viršūnėje, pasijaučiau ir aš žolininku, uogautoju, žveju...

Vertindamas Švenčionių krašte savo sukurtus darbus, manau, kad šviesiąją, džiugiąją krašto dvasią geriausiai pavyko perteikti paskutinėse ekspedicijos metu sukurtose akvarelėse -  „Miškinio ežero padangė“ ir „Rakštelių piliakalnis“. Kaip tik šiuose darbuose ir sutelkta tų dienų klajonių po šį kraštą matymo patirtis.

*Česlovas Kudaba. Švenčionių rajonas, 1983, Vilnius, p. 32

Tekstas spausdintas leidinyje "Tautosakos darbai, XL"

LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS. 2010m.

TAUTOSAKOS EKSPEDICIJA. Švenčionys - 2010

K.K.Šiaulytis. Obeliskas Vytautui Didžiajam Rėkučiuose.
2010. Akvarelė. 29,7x42. Tautosakos kabineto kolekcija.
Akvarelė publikuota leidinyje "Tautosakos darbai, XL"

Mažujų miestelių ilgadieniai

K.K.Šiaulytis. Tverai, bažnyčios šventorius. 2005. Akvarelė. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Mažųjų miestelių ilgadieniai

Šiais laikais ne vienas didmiesčio gyventojas guodžiasi – akimirksniu pralekia savaitė,  prabėga visas mėnuo, apsidairau – jau lapkritis (gruodis, sausis ir t.t.). Nieko nuostabaus, kai pirmadieniai - penktadieniai susilieja į vientisą skubėjimą - sėdėjimą su naktinėmis miego pertraukomis, ne tik mėnesius, metų laikus pradėsi užmiršti. Didmiesčio skruzdėlytė tik pensijos sulaukusi pastebi, kad medis už darbovietės lango – tai uosis, tik po naujakurystės dvidešimtmečio susipažįsta su daugiabučio kaimynais, o, kodėl gatvei kurioje gyvena, suteiktas kažkokio žmogaus vardas, susidomi tik, jei tokią pat pavardę išgirsta TV pokalbių laidoje.

Mažųjų miestelių laikrodžiai kitaip sukasi – kiekviena diena – realybės drama, kupina triūso, rūpesčių, dėmesio, bendravimo, prasmingo veikimo.

 Žvelgiant nuo  greitkelio, mūsų miesteliai atrodo vienodi – stogai stogeliai lyg patašytų skiedrų glėbys, kuokštas senų medžių, bažnyčios bokštas. Tiesą sakant, tiek temato gal koks užsienio turistas, gi daugelis lietuvių miestelių būtį pažįsta „iš vidaus“, tarsi paukštelis, kokia devynbalsė, savo lizdo krūmą. Kas antras viename tokių gimėme, augome, mokėmės, o ir dabar praleidžiame gražiausias atostogų dienas. Atvažiuoji į jaukų vaikystės atminties pasaulį ramią vasaros popietę – gatvėse jokios spūsties ir sodybose žmonių nesimato, bet įžvalgi akis pastebi – štai kieme, ant savos konstrukcijos lauko stalo šviečia baltų dažų skardinė, šalia - teptukas varva, namo sienoje – pusiau nudažytas lango rėmas... Svarstai, gal dažytojas(-a), viską metęs nulingavo į laukus karvės perkelti, pagirdyti, gal darže už garažo, skabo buroklapius tvartelyje nerimstančiam paršeliui ar gaudo sode ką tik susisiautusį bičių spiečių...

Visokie darbai darbeliai kiekvieną dieną nuo šviesaus ryto rikiuojasi - veją pjauti, sodybos takelį naujai žvyruoti, priebučio laiptus remontuoti. Rūpesčio šaukiasi jei ne malkinė tai malkos, jei ne namo stogas, tai kaminas, jei ne tvora, tai varteliai, o dar kaimynas pagelbėti prašė, jo savadarbis traktoriukas kažko čiaudėti pradėjo, reikia ligą diagnozuoti. Ankstyvą pavasarį prasideda smagūs žemdirbystės nuotykiai – pajudinai dirvą, sėjai, sodinai, kai reikia palaistei, ravėjai – visą vasarėlę stebėk sau vešinčias ežias ir lysves, gėrėkis bulvių žiedais, morkų kuodais, svyrinėjančiais nuo didumo (ar nuo svaigaus kvapo) svogūnų laiškais, savavališkai visur pridygusių krapų gelsvais debesėliais, raudonųjų burokėlių spalvų deriniais, šiltnamyje susigrūdusiais, lyg didmiesčio troleibuse - agurkais, įsikarščiavusiais pomidorais. Dalį dienos dar reikia skirti darbui už pinigus, bet  lieka nuo miego - ūkininkavimo miestelyje tradicijoms puoselėti.

Kaimynai ne šiaip pažįstami. Vaikigaliais būdami kartu karosus ir varles gaudė, bulves lauže kepė, obuolių derliumi dalinosi, o pradinėje, viens kitam dailės pamokose gelbėjo, mat Jonis geriau mokėjo automobilius vaizduoti, o Vincė gražius arklius piešė. Ne tik visi aplinkiniai gerai pažįstami, jų giminių vardai, pasiekimai žinomi.  Kiekvienas miestelyje, nesvarbu šimtametė senutė ar vaikigalis, plačią  sodybą išmūrijęs verslininkas ar mažos trobelės senolis, net ir tas, su kuriuo kažkada susipykai, ir tas, savas - akmeniškis, veliuoniškis, kuktiškietis...

Vieni miesteliai išaugo iš senovės piliakalnių gyvenviečių, kiti įsikūrė svarbių kelių sankryžose, treti – buvusių dvarų palydovai. Miestelių gyvavimą šimtmečių kaitoje, kaip ir plėtrą,  urbanistinę raidą lėmė ekonominės, politinės permainos, užsienio kariuomenių ofenzyvos, gamtos stichijos. Žmonėms statytis, kurtis tarp karų, antpuolių, sukilimų, gaisrų dažnai buvo skirtas trumpas laikas – vos keli dešimtmečiai. Istorijos bėgyje daugelis miestelių patyrė ir šlovės, ir užkampio dalią. Kažkada garsėję kaip kunigaikščių ar vyskupų rezidencijos, vėliau vos bažnytkaimio statusą turėję, ilgainiui vėl pakilo, rajono centru pabuvojo, dabar - gal džiaugiasi kad paštas dar veikia.

Kaip didžiausią vertybę miestelėnai saugo, puoselėja sakralines erdves – bažnyčią, jos šventorių, kapines. Visada buvo gerbiami ir kitų konfesijų žmonių - žydų, sentikių rusų, evangelikų vokiečių šventovės, kapinaitės.

Mažuose miesteliuose viskas yra čia ir dabar -  piliakalnis, upė, ežeras, buvusio dvaro rūmas, tvenkiniai, parkas, kuriame rengiamos vietinės bendruomenės šventės, sandėliais pavirtusios MTS mechaninės dirbtuvės, turgavietė, tarpukariu statyti laisvės paminklai, mokykla, stadionas kuriame  vartuose yra stovėjęs pats Kateiva... Žinoma, gaila, kad viskas nuolat kinta – autobusų stotelė dar stovi, bet, net nemokantys vairuoti priversti lengvaisiais automobiliais važinėti, mokyklai trūksta vaikų – nors eik pats vėl į suolą sėsti.... Gal, koks verslo muziejus nusirinktų nuo namų dar neseniai įkurtų, bet jau nebeveikiančių parduotuvių, kavinių, barų ir kepyklėlių, vaistinių didžiaraidžius antrašus. Mažiausios permainos - kompiuteriais praturtėjusių bibliotekų lentynose, ten susigrūdusios visų po kelis kartus skaitytos „Parduotos vasaros“, „Gyvenimas po klevu“ ir - niekieno nevartytos knygos.  

Įvairių epochų ženklų pamatysi, kur pažvelgęs. Bažnytėlė, panašu, neogotikinė, kapinėse – klasicistinė koplyčia, rasi ir carų laikus menančią raudonų plytų sinagogą ir medinukę špitolę. „Tyliojo modernizmo“ ( taip kartais vadinamas sovietmetis) epochos statinių daugiausia - kultūros namai, kino teatras, kelių, viens kitą keitusių, kolūkių pirmininkų rūmeliai. Viename miestelyje neseniai aptikau ant mūrinės, tarpukariu statytos art deco stiliaus pieninės fasado penkmečių laikus menantį dekoratyvinį propagandinio meno kūrinį populiaria to meto tema – „taikos balandžiai“. Be šių paukščių, ant sienos iš suvirintų plieninių juostų dar išraityti  saulės spinduliai, besišypsančios moters veidas.

 Gal, kad gyvena tarsi kokioj istorijos laboratorijoje, mažų miestelių gyventojai tapo savotiški filosofai, šiuolaikinio beprotiškai skubančio pasaulio rezistentai. Tarpusavyje bendraudami, žaismingai, negailėdami smilgių pastabėlių aptaria ir savo sėkmes ir taupymo resursus, seimūnų, madingų siuvėjų veiklą, pasišaipo iš kokio ministro nusišnekėjimų, apkalba šokančius - dainuojančius politikus,  žiuri komisijų kvailiojimus.  Vėlai rodomos TV programos snobams, miestelių išminčių dėmesio retai sulaukia, mat ankstų rytą, vėl prasideda naujas, gyvenimo įvairove traškantis ilgadienis. 

K.K.Šiaulytis

2010

Tekstas publikuotas (2011 m.) portale "Alkas" - http://alkas.lt/

Alkas - Lietuvių etninės kultūros draugijos žinių ir gyvenimo būdo internetinė erdvė

KRAŠTOTYROS EKSPEDICIJA. Endriejavas 2004

K.K.Šiaulytis. Endriejavas. Jono Rusteikos sodyba Ližių kaime.
 2004. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

KRAŠTOTYROS EKSPEDICIJA. Skaudvilė - 2006

K.K.Šiaulytis. Skaudvilė.
Šv. Kryžiaus bažnyčia. 2006. Akvarelė. 42x29,7