K. K. Šiaulytis. Palanga. Juodalksnių skraistės
ties parko tvenkiniu. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42
Dailininko
pasivaikščiojimai po Vilnių,
pasižvalgymai Lietuvoje
Kęstutis K.
Šiaulytis
Palanga. Birutės šventgirė
Palangos botanikos
parkui 2011 metais grąžintas Birutės vardas, kurį grafas Feliksas Tiškevičius
buvo davęs 1897-aisiais savo įsteigtam žymaus Prancūzijos kraštovaizdžių
architekto, dendrologo Eduardo F. Andrė suplanuotam parkui. Nesunku suprasti,
kodėl grafas ir jo žmona Antanina Kožbok-Loncka savo rezidencinius rūmus
Baltijos pajūryje nusprendė įkurti šalia žemaičių garbinamo Birutės kalno vešinčioje
šventgirėje. Ši kilni didikų šeima ryžosi naujai pertvarkyti, įprasminti
mitinio miško buveinę, moderniu architektūriniu ansambliu, parko išplanavimu
suteikti vietovei europinės sakralinių erdvių kultūros bruožų. Jau 1902 metais,
tik pabaigus rūmų statybą, grafienės prašymu Birutės kalno papėdėje įrengtas lurdas.
Tai buvo visiškai naujo pobūdžio šventykla, Prancūzijos Lurde 1858 metais
vykusio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo mergaitei Bernadetai,
liudijimas. Palangos lurdas tapo pavyzdžiu daugelio lurdų statybai Lietuvoje.
Reikšminga ir tai, kad ši nauja pamaldumo tradicija tarsi sutvirtino gamtos
erdvių: kalnų, grotų, upių, miškų sakralumą.
Matyt, dar pirmieji
mūsų Baltijos pajūrio čiabuviai tada bevardžiame Birutės kalne įkūrė savo dievų
šventvietę. Gamtos gaivalų suformuota aukšta kalva kyla pamarių lygumų
kraštovaizdyje tarsi nepažinių galybių sostas. Nuo tokio kalno, tarsi iš
paukščio skrydžio, lyg pakylėtas žvelgi į siautulingą vandenų tvano begalybę,
vakaro sutemose prapultin nyrantį raudoną saulės ratą. Čia, viršūnėje, kur
sukrečia dvasinė pagava, pagarba dangaus, vandenų, žemės stichijoms, tavo sukurto
laužo ugnis yra malda dievams ir deivėms, kurie, jauti-tikiesi, lydi tavo
gyvenimą.
Anų laikų pamariečiai,
kuriuos senovės romėnų istorikas Kornelijus Tacitas žinojo kaip aisčius, to
meto vyrai ir moterys, kiekvienas sava intencija nešė auką kalne degančiai šventai
ugniai. Vyriška drąsa lenkė galvą rūsčiam valdovui, moteriškas rūpestis –
vaisingumo, gyvasties deivei globėjai, kuri, čia apsigyvenus baltų gentims,
gavo Birutės vardą. Mūsų žodžiai: barstyti, berti, birenti, pirmiausia nusako
veiksmą – sėklų bėrimą dirvon, bet, žinia, sėklas barsto ir medžiai, žolynai,
padangių debesys – lietų. Sakytum, varde-žodyje „Birutė“, slypi ir gyvybės
pradžios, ir globos žinia.
Bėgant amžiams senovės baltai įteisino kalno „dvivaldystę“
– alko šatrų laužo ugnis buvo skirta ir galingajam Perkūnui, ir mielai Birutei.
Įdomu, kad ta savita kalno poros diarchija, tarsi dangaus lemtimi, įsiasmenino
mūsų šalies legendose ir istorijoje. Žemaitijos valdovas kunigaikštis Kęstutis
čia sutiko savo žmoną, šventyklos vaidilutę Birutę, jų sūnus Vytautas tapo
Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, daugelio kraštų valdovu. Penkioliktojo amžiaus
pradžioje, kada Vytautas Didysis krikštijo Žemaitiją, pagoniškos šventvietės
nebuvo užmirštos. Vytauto statytos, funduotos bažnyčios iškilo senose šventgirėse,
alkuose, savitai apjungdamos per amžius bėgančius žmonių dievoieškos kelius.
Istoriniai šaltiniai
mini, jog 1506 metais ant Birutės kalno buvo pastatyta šv. Jurgio koplyčia.
Anuomet šis šventasis buvo laikomas karių, riterių, raitelių ir jų žirgų,
globėju. Pagal senovės legendą Jurgis iš slibino nelaisvės išvadavo užjūrių
šalies karalaitę. Mūsų liaudies dailėje: sienų tapyboje, grafikos raižiniuose, senųjų
dievdirbių sukurtose skulptūrose šventasis Jurgis vaizduojamas kaip raitas
riteris ietimi persmeigiantis pažeme besirangantį slibiną. Platesnėse šio
siužeto kompozicijose randame ir atokiau stovinčią išvaduotąją karalaitę. Mitinės
sąmonės lygmenyje baltų dievo, žaibais mojančio, blogį nugalinčio Perkūno ir šventojo
Jurgio, ietimi įveikiančio drakoną vaizdiniai turi daug bendra. Atrodo, kalno
koplyčios statytojų sumanymu, šventojo Jurgio legenda, savitai, poetine metafora
pratęsia šio kalno kulto istoriją –
atstovauja čia anksčiau garbintus Perkūną ir Birutę. Taip tarsi primena
kalno senąją dvinarę tapatybę.
1869 metais Palangos
bažnyčios klebono Konstantino Steponavičiaus rūpesčiu ant Birutės kalno iškilo nauja
mūrinė, neogotikinio stiliaus jūros švyturį kiek primenanti aštuoniabriaunė
koplyčia.
Šventyklėlė, kaip ir
pats kalnas bei šventgirė, per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų patyrė
daug permainų. XIX amžiaus pabaigoje, beveik iki XX amžiaus vidurio Palangos
bažnyčią ir šv. Jurgio koplyčią atlaidų metu sujungdavo bažnytinės eisenos, gimė
tradicijos asmenines ir miestelėnų bendruomenių šventes rengti prie Birutės
kalno. Grafams Tiškevičiams sukvietus, Palanga tapo populiariu Lietuvos ir
Lenkijos diduomenės kurortu, to meto Birutės parko parteriai, gėlynai, pinklūs
miško takai nestokojo atidžių gamtos grožio garbintojų.
Jau daugiau nei
šimtas dvidešimt metų Palangos šventgirė žaliuoja, klesti, skleidžiasi visų
pamiltu parku. Apsilankęs šioje nuostabioje erdvėje, vis nusišypsau,
prisiminęs, kad be reikalo nuogąstavo Birutei ištikimi Palangos vyrai, atsisakę
padirbėti medkirčiais, kai pagal architekto Andrė projektą buvo retinama
šventgirė. Tiškevičiui miško kirtėjų teko ieškoti vietinių vokiečių tarpe...
Bet palangiškiai, o ir visi lietuviai, netruko pripažinti garsaus dendrologo,
didelio medžių gerbėjo sumanymą. Šiandien, kai klaidžioji Birutės parko takų
labirintais, ar slapukauji ant kokio suolo tvenkinio įlankėlės pakrantėje,
atrodo, tave užkalbina ne tik margasis genys, žvitrusis bukutis ar krūmalandė
karetaitė. Apsidairai – aukštyn, lyg Atėnų šventyklų kolonos stiebiasi pušys,
jų padebesių viršūnės – lyg barokiniai skliautai, gi juodalksnių tankmės vos ne
violetinė lapija dangsto nereidžių ir nimfų sapnus. Spėju, kad čia, pilkos
medžių kamienų kerpės naktimis spindi antikvarinio sidabro šviesa, o padangių
mėnulis perlamutro teptuku spalvina parko rožių žiedlapius.
K. K. Šiaulytis. Birutės kalno koplyčia. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42
K. K. Šiaulytis. Palanga. Parko tvenkinių tiltelis. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42
K. K. Šiaulytis. Ankstyvo ryto šviesotamsa. 2022. Akvarelė.
