K.K.Šiaulytis. Dainų švenčių būstinė žvelgiant iš Botanikos ekspozicijos.
2018. Akvarelė. 29,7 x 42
Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Dailininko
pasivaikščiojimai po Vilnių
Šventiškas Bernardinų sodas
Lietuvos
dainų šventės renginiams Vilniuje skirtos įspūdingiausios, gražiausios erdvės: Katedros
aikštė, prezidentinė Daukanto aikštė, Vingio parkas, Kalnų parko Dainų slėnis,
Liepkalnio stadionas ir visada šventiškas Bernardinų sodas. Jo senų ąžuolų paunksmėje, gal XVII amžiuje statytuose
rūmuose, įsikūręs Lietuvos Nacionalinis kultūros centras, Dainų švenčių
būstinė.
Senovės atminimai pasakoja, šiame
Vilnios slėnyje kunigaikščio Šventaragio laikais buvus šventąją girią, – vietovės gamtinės paveikos
jėgą saugo ir dabartinis sodas, sakralines galias liudija iškili, jau penketą
šimtmečių dvasinę šviesą skleidžianti, viena įstabiausių Europoje šventovių – bernardinų vienuolyno, Šv. Pranciškaus Asyžiečio,
Šv. Onos bažnyčių ansamblis. Matyt, šį Vilnios supamą slėnį ir šalia
stūksančius piliakalnius senovės lietuviai suvokė kaip miesto lopšį, tad ir
upė, davusi miestui vardą, buvo jiems šventa, srovenanti, vilnijanti, tarsi
mistinė takoskyra dalinanti vietovės kosmosą į mitologiškai suvokiamą žemąją ir
aukštąją sritis. Bet upė ir vienija šią erdvę, kuria gamtinę darną ir laikų
harmoniją – rodos, amžina, vandens tėkmė jungia praeitį, dabartį ir
rytdienas.
Kažkas, gal saulė,
gal mėnulis, ypatingai rūpinasi šiuo sodu –
rožynai, gėlynai, violetu žydinčių lanksvų gretos – rodos šoka, medžių,
krūmų lapija, kvapnūs liepų žiedynai, sakytum koks spindintis choras, dainuoja,
bet tas paslaptingas augmenijos melodijas girdi – tik dangaus šviesuliai...
Tačiau ir žmogiškoms akims, ausims yra kuo gėrėtis – tik pasirink!
Užsukus į Botanikos ekspoziciją, kur aptiksi ir ąžuolų grupelę, gali, lyg koks
universiteto studentas, tyrinėti visokiausius sąžalynus. Kad būtų aiškiau,
augalai sugrupuoti dailiose lysvėse: pagal lapų formą, margumą, stiebo stotą,
žiedynų formą, yra ir raudonosios knygos, visžalių augalų lysvės. Jauki,
suskaičiavau, devyniolikos mažų baseinėlių grupė, kviečia prisėsti ant suolo,
nulieti kokią akvarelę. Kitame, Vienuolyno darželyje, nuotaiką kuria, tarsi iš
seno aštuonbriaunio šulinio trykštantis skėtinis fontanas, kuplios šalia
vešinčių augalų formos – atliepia jam. Botaninėms studijoms skirtų –
medicininių, prieskoninių, valgomųjų, arbatinių augalų lysvių yra ir čia. Jose
mačiau mūsuose mėgiamų garsenybių – vaistinį čiobrelį, valerijoną, kvapiąją
stumbražolę.
Prie tvenkinio – visa sodo kontrastų puokštė:
ramų vandens paviršių linksmai laisto veržlios fontano čiurkšlės, vingrios
akmenų krantinės draugauja su
vešlialapiais augalais. Tolėliau, ilgoje suolų eilėje, prigludę pavėsiuose, ar
besikaitinantys saulėje, poilsiauja romūs sodo lankytojai, už jų nugarų
plytinčią pievą raižo aukštų medžių šešėliai. Visur karaliauja žaluma, skaidrūs
dangaus mėliai – tik virš Kalnų parko aukštumų.
Ir karštą dieną, ir pavakary daugiausia
klausytojų sulaukia Vilnios upelio šlamesys. Vieni juo gėrisi net įsibridę į
sraunumą, kiti, susėdę krantų atšlaitėse, treti paįvairina gamtos pobuvį pasikvietę
sparnuotus aktorius – paukščius: lėtapėdės antys, drąsios miesto varnos,
žvirbliai, pasiruošę sukišti snapus net į terbelę, kur laikoma atsinešta duona.
Vienas smalsus pilkasermėgis įšoko į mano akvarelės dažų dėžę – paletėje snapu kaptelėjęs
rudą vandens lašą, suprato, tai ne pyrago gabalėlis - nuskrido su giminaičiais
vaišingose užstalėse rungtyniauti.
K.K.Šiaulytis. Bernardinų parke.
2018. Akvarelė. 40 x 30
Vinjetė
K.K.Šiaulytis. Parko tvenkinys.
2018. Akvarelė. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Žydi flioksas ylalapis.
2018. Akvarelė. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Vilnia Bernardinų sode. Braidytojos.
2018. Akvarelė. 30 x 40