K.K.Šiaulytis. Apie humoro galią. 1988
Karikatūros
galia Lietuvoje blėsta
Indrė
Jurčenkaitė
Teroro
išpuolis satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje pažadino pasaulį ir
privertė kaktomuša susidurti su saviraiškos laisvės problema. Keli
brūkštelėjimai baltame popieriaus lape tapo pretekstu atimti gyvybę.
Kol visuomenė
dalijosi į stovyklas ir matavo menininko atsakomybės ribas, „Charlie Hebdo“ ir
toliau spausdino aštrias karikatūras.
Lietuvoje
satyros spalvos išbluko. Sovietmečiu leistas humoro žurnalas „Šluota“
tikriausiai nugulė palėpėse, o 2002 metais atgijęs internete – nesulaukė didelio
susidomėjimo. Karikatūristų darbai išsibarstė po virtualią erdvę, o spaudoje
suklestėjo fotografija.
Karikatūrų
autorius humorografas Kazys Kęstutis Šiaulytis teigia, jog skaitmeninės
technologijos palengvino saviraišką, tačiau karikatūrą nustūmė į paraštes:
„Dabar vizualikos – kokios tik nori. Ji pasiekiama lengvai, nemokamai, be jokių
pastangų ar prenumeratų. Karikatūrų sukuriama daugiau, tačiau jos prapuola
vaizdinės informacijos gausoje.“
Stereotipiška
manyti, jog žurnalistas yra asmuo, kuris rašo, tačiau nuo tos akimirkos, kai
karikatūristo darbas išpublikuojamas visuomenės informavimo priemonėje, jo
autorius tampa žurnalistu. Viena iš profesionalaus žurnalisto siekiamybių –
objektyvumas. Ar karikatūra gali būti objektyvi?
Subjektyvumą
galima aptikti muzikoje, poezijoje, o karikatūra – visada objektyvi. Įmanoma
nupiešti ir subjektyvią, tačiau nemanau, kad ji bus kam nors įdomi.
O
kaip Jūs susidomėjote karikatūra?
Mokydamasis
Naujosios Akmenės vidurinėje mokykloje sudalyvavau žurnalo „Moksleivis“
paskelbtame humoristinių piešinių konkurse – laimėjau ir užsikabinau.
Konkursų daugėjo. Keletą karikatūrų pabandžiau nusiųsti tam pačiam „Moksleiviui“
ir savaitraščiui „Kalba Vilnius“. Gavau honorarą – net nedrįstu sakyti – 4
rublius. Žinoma, siunčiau ne dėl honoraro – nežinojau, kad už tai pinigus moka.
O kai stojau į Šiaulių dailės fakultetą, tarp to paties amžiaus studentų buvau
jau gana žinomas karikatūristas.
Pirmąsias
karikatūras nupiešėte vaikystėje. Galbūt tai lėmė aplinka?
Taip. Vizualus
pasaulis aplink mane buvo labai platus. Prieš pradėdamas piešti karikatūras,
liejau akvarele, iš enciklopedijos kopijavau žymių žmonių veidus, piešiau gatvės
draugų portretus. Nuo mažens mane traukė vizualinė raiška: knygos,
žurnalai...
Tėvai
prenumeravo „Šluotos“ žurnalą – dar nemokėjau skaityti, o jau varčiau. Šis ir
kiti panašūs žurnalai iš užsienio, lenkiškas humoro žurnalas „Szpilki“,
vokiškas – „Eulenspiegel“, čekiškas – „Dikobraz“, rusiškas – „Krokodil“, buvo
savotiškas langas į kitokią vizualiką, atsvara nuobodiems ideologiniams
laikraščiams tokiems kaip „Tiesa“ ar „Komjaunimo tiesa“ – nesvarbu, kuriais
metais juos skaitysi – temos – tos pačios, nuotraukos – tos pačios – gal tik
Brežnevas pasikeitęs – apdovanotas dar vienu medaliu.
Istorikas
Arūnas Streikus teigia, jog sovietinės valdžios institucijos 1956–1989 metais
vykdė ideologinę cenzūrą ir stengėsi kontroliuoti menininko kūrybos procesą. Tuo
metu Jums teko dirbti humoro žurnale „Šluota“. Kaip cenzūra veikė satyros meną?
Ar teko su ja susidurti?
Tiesiogiai
valdžia į menininko veiklos procesą nesikišo. Be abejo, kiekvieną „Šluotos“
numerį nešėme cenzoriui, tačiau, kol aš ten dirbau, tik vieną kartą teko keisti
teksto ištrauką, bet ne karikatūrą. Galite sakyti: „buvo vidinė cenzūra,
autoriai nekovojo“. Bet „Šluota“ – ne tam skirta erdvė. Jeigu norėjai imtis
antisovietinių veiksmų, darei tai kitur ir kitaip.
Vis dėlto atėjus
metui ir „Šluota“ tapo kovinga – 1988–1992 metais žurnalas publikavo šimtus
satyrinių piešinių, pašiepiančių komunistines pažiūras.
Kokią
funkciją karikatūra atliko sovietmečiu – ji tarnavo socialistinei ideologijai ar
priešingai – turėjo tokią pačią reikšmę kaip ezopinė kalba?
Ideologijai
tarnavo laikraščiai „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“. Humoro žurnalui „Šluota“,
Komunistų partijos nuomone, nevertėjo vykdyti ideologijos. Žinoma, sulaukėme
siūlymų dėl piešinių temų, bet tai – ne ideologija.
Menininkas –
karikatūristas, žurnalistas, rašytojas – turi pakilti virš ideologijos. Jeigu
nepakyla ir kiekvieną kartą ieško sąsajų su ja, jis – menkas menininkas. Jis –
ideologijos tarnas, kuris atsiriboja nuo daugelio temų.
Kaip
karikatūristas sprendžia vidinę dilemą – nepiešia kūrinio, kuris prieštarauja jo
įsitikinimams, ar atsiriboja nuo savo nuomonės ir tik stengiasi išpildyti
užsakovo pageidavimus?
Sovietmečiu buvo
ši dilema. Kadangi neturėjome teisės savarankiškai politikuoti, taip vadinamas
politines karikatūras piešėme pagal užsakymus. Imdavomės Maskvos spaudoje
aptartų temų, kurios buvo savotiškai aprobuotos. Gaudami tokius užsakymus,
stengėmės žaismingai išspręsti situaciją ir sukurti dviprasmybę. Pavyzdžiui,
piešdami bombas ir lėktuvus, ant jų rašėme „US“, o tai galima suprasti dvejopai
– „USA“ arba „USSR“. Čia lyg jaunatviškas disidentizmas, kurio tuo metu
netrūko.
Apskritai
kalbant, žurnale išjuokėme kolūkinę santvarką – apsileidimą, netvarką – tik
aiškiai to neįvardijome.
Visada galvojau,
kodėl sovietai leido humoro žurnalus. Juk tai – Trojos arklys, bet iki šiol
neradau atsakymo.
Kaip
pasikeitė menininko darbas, kai tapome nepriklausomi?
Mūsų
nepriklausomybė sutapo su kompiuterinės epochos pradžia. Iš karto po jos tekstų
rinkimo mašinas – kelių šimtų metų senumo technologiją – pakeitė
kompiuteriai.
Sovietmečiu
savarankiškai kažką spausdinti ir platinti buvo draudžiama, o atsiradus
kompiuteriui, internetui, kitoms skaitmeninėms technologijoms, Lietuvoje
padaugėjo leidinių. Dabar kiekvienas gali tapti tinklaraštininku ar spaudos
fotografu, o karikatūristai įgavo galimybę reikštis internete.
Aš pats ir vėl
pradėjau piešti karikatūras, nes internete radau įdomią erdvę – terpę, kurioje
daugelis domisi karikatūra, diskutuoja arba patys piešia.
Menininkams
reikalingas nuolatinis dialogas, kuris skatintų kurti.
Nemaža
dalis informacijos internete – paviršutiniška, o karikatūros idėja neturėtų būti
patiekta ant lėkštutės. Kita vertus – kiekvienas menininkas nori, kad jo kūrinį
ragautų. Kaip rasti pusiausvyrą?
Karikatūros
esmė – Ezopo kalba ir paradoksai. Negerai, jei karikatūra visiškai neaiški,
tačiau ji neturi būti tiesmuka. Karikatūra turi priversti skaitytoją mąstyti –
tai ir yra šio meno žavesys.
O
karikatūristas prieš piešdamas pagalvoja, ar jo darbas bus suprastas?
Aš negalvoju ir
visai tuo nesirūpinu. Be abejo, galbūt supranta ne visi.
Yra skaitytojų,
kurie mėgsta karikatūras su žodžiais – perskaito ir tada supranta humorą. Jiems
regimoji kultūra – svetima.
Žmonės yra
nutolę nuo vizualinių atradimų, jie nesidomi ir patys save uždaro į narvą. Jie
nepastebi to, ko negali įvardinti ir mato tik tai, ką žino.
Visiškai
suprantama, kad daugelis aplinką stebi „dalykiškai“ – žemdirbys, žiūrėdamas į
peizažą, mato kur dirbamas, o kur nedirbamas laukas. Menininko uždavinys –
atrasti, atskleisti ir papasakoti visa kita – tai, kas paslėpta ir randama tik
praėjus meno vartus.
Šių
metų pradžioje ginkluoti islamistai užpuolė satyrinio Prancūzijos savaitraščio
„Charlie Hebdo“ redakciją ir nužudė 12 žurnalistų. Reaguodamas į šį įvykį Jūs
nupiešėte keletą karikatūrų. Papasakokite, kokią žinią jos neša?
Nepalaikau
žmonių, kurie piktinasi tuo leidiniu ir karikatūristais, o ne teroristais.
Žodžio laisvė yra neginčijama.
Lietuvoje
atsirado ne vienas žmogus, kuris sakė: „aš nesu Charlie“. Mūsų visuomenė –
nebrandi. Ji spaudą suvokia tik kaip ideologinę tribūną ir menininkui užkabina
etiketę. Ji nesupranta, kad kūrėjas turi teisę išreikšti savo nuomonę –
paprasčiausiai piešti, o ne skleisti ideologines pažiūras.
Mes nežinome,
kodėl karikatūristas vaizduoja tam tikrą motyvą, humoristinę ar groteskinę
situaciją. Jis žaidžia simboliais, kuria kompoziciją, vizualinį poveikį,
intrigą, tačiau tai nereiškia, kad menininkas tyčiojasi, seka kažkokią
ideologiją, nekenčia Alacho ar islamo. Tai nusprendžia žiūrintysis – atsineša
ideologinę naštą ir jos veikiamas priima sprendimus.
Karikatūra
neatsiejama nuo istorinio konteksto. Koks jis šiandien? Apie ką kalbėtumėte
Jūs?
Lietuvoje nėra
tikros žodžio laisvės. Nors cenzūros kontoros nebeveikia, spauda laisva tik iš
pirmo žvilgsnio. Ji paviršutiniškai arba ideologizuotai kalba apie niekus, o
atsakingos, meninės kalbos labai ne daug. Spaudą finansuoja partijos, reklamos
davėjai, ideologizuoja leidinių savininkai...
O
atsikratyti ideologijos – įmanoma?
Ideologija
užpildo tuštumą. Kai žmogus neturi prieigų prie meno, kai negali įsimylėti arba
neturi ką mylėti, kai nemato gamtos, tada jis sugalvoja ideologiją. Taip
lengviau – kai turi išankstinį atsakymą. Bet Lietuvos visuomenė keičiasi, o
liguistai ideologizuotų žmonių mažėja. Jaunimas tikrai kitoks. Jis priešinasi
ideologijai ir nenori būti toks kaip visi. Jis – laisvas ir nori atrasti savo
pasaulį.
Grįžkime
prie karikatūros. XX-jame amžiuje leisto „Šluotos“ žurnalo tiražas viršijo 100
tūkstančių vienetų. Dabar tokio žurnalo neturime, o internete karikatūristų
bendruomenė nėra labai aktyvi. Kodėl karikatūra nebedomina visuomenės ir kokia
jos ateitis?
Net ir
sovietmečiu, nepaisant „Šluotos“, spauda ignoravo karikatūrą – redaktoriai
tikriausiai bijojo, nežinojo, kaip ją suvaldyti.
O dabar
vizualikos – kokios tik nori. Ji pasiekiama lengvai, nemokamai, be jokių
pastangų ar prenumeratų. Karikatūrų sukuriama daugiau, tačiau jos prapuola
vaizdinės informacijos gausoje. Karikatūra, kaip reiškinys, traukiasi ir ji
niekada nebebus tokia populiari.