Rugsėjo saulėje švytinčiame Vilniaus senamiestyje, Pilies ir Didžiosios gatvių sąrangoje, visą neeilinį savaitgalį (20–22 d.) aplink Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų lyg radijo bangomis sklandė slaptinga teatrinio festivalio pagava. Tomis dienomis iš muziejaus bromos vis išnirdavo sceninio rekvizito nešuliai, aktoriško stoto figūros, kurios nepasimesdamos tarp pulkais besibūriuojančių įvairiakalbių turistų skubėjo tai Rotušės, tai Signatarų namų kryptimi. Ir penktadienio pavakarę tos bromos medinius vartus pravėręs aktorius Kristijonas Siparis muziejaus prieigas apgulusiems miestelėnams paskelbė naujo festivalio atidarymą. Greta jo vilniečius sveikino šios šventės organizatorės – Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė, Vilniaus, UNESCO literatūros miesto, direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė bei Signatarų namų direktorė Dalia Strimaitytė. Žinia, festivalio modus vivendi gimė teatro „Arbatvakariai“ namuose, jie taip pat Vilniaus grindinio festivalio (VGF) iniciatoriai bei organizatoriai.
Ketverius metus šioje vietoje priešpaskutinį rugsėjo savaitgalį griausmingi patrankos šūviai, nutildydami aplinkinį šurmulį, skelbė festivalio „SALVE!“ pradžią. Šį kartą gatvės gaudesį savaip nustelbė muziejaus langus pravėrusi solistė Irena Zelenkauskaitė, jos atliekamos kompozitoriaus Česlovo Sasnausko dainos „Karvelėli mėlynasis“ žodžiai, melodija tarsi praskleidė kitų erdvių, kitų dimensijų uždangas. Sužavėti šios netikėtos muzikinės dovanos svarstėme – ko dar laukti iš šio festivalio?
Žiūrovai visus atsakymus rado jiems dovanotuose VGF laikraštėliuose. Čia, aštuoniuose puslapiuose, išklota numatyta būsimų renginių programa, o įžanginiame tekste dėstoma ir festivalio idėja: „...galime tik įsivaizduoti, kiek nutikimų, paslapčių ir legendų saugo senojo Vilniaus grindinys... VILNIAUS GRINDINIO FESTIVALIS siekia burti kūrėjus ir miestelėnus naujiems potyriams, drauge atskleidžiant istorinį Vilniaus grindinio naratyvą, savo meninėmis veiklomis kviečiant visus – mažus, jaunus ar senus – pažinti, išvysti, išjausti, išgirsti, užuosti, ragauti Vilnių bei atrasti jo unikalumą, daugiakultūriškumą ir... teatrališkumą!“
Įdomi ir paskutiniame laikraštėlio puslapyje pateikta žinia: „Festivalį įkvėpė Šubravcų draugijos dvasia. Ši draugija veikė Vilniuje 1817–1827 m. bei 1899–1914 m. Šubravcai (lenk. szubrawcy – nenaudėliai) buvo liberalūs inteligentai, skelbę kovą tamsuoliškumui, visuomenės prietarams bei ydoms. Draugija 1817–1822 m. leido satyrinį savaitraštį „Wiadomosci Brukowe“ („Grindinio žinios“), tai buvo pirmasis humoristinis periodikos leidinys Lietuvoje.“
Taigi paaiškėjo, kur festivalio sumanytojai rado geros nuotaikos šulinius – Vilniaus miestelėnų kažkada kurtame pasaulyje: įkvėpė ir tie, kurie klojo akmeninį grindinį – bruką, ir „liberalūs inteligentai“, sugebėję minėtame savaitraštyje stebinti savo amžininkus humoro pastoralėmis. Kaip ir buvo sumanyta, renginių programoje deklaruota, šypsnio sparnai pleveno virš mūsų istorinio senamiesčio visas tris festivalio dienas!
Po iškilmingo atidarymo penktadienio įvykiai klostėsi tiksliai pagal grafiką. Pirmiausia Šlapelių muziejaus galerijoje pristatyta Linos Krasnovaitės-Siparienės paroda „Istorinis detektyvas: ant mergužėlės perlų vainikas“. Skoningai sudarytoje ekspozicijoje autorės surikiuoti juvelyriniai artefaktai pasakoja lietuvišką perlų papuošalų istoriją. Rūsio galerijoje žiūrovus pasitiko tapybos darbų paroda „Vilnijantis Vilnius“, joje – tarp plytų mūro sugludę dailininkų Rūtos Eidukaitytės, Loretos Zdanavičienės ir Ričardo Zdanavičiaus kūriniai. Pirmoji paroda veiks iki spalio 13 d., tapytojų drobės bus eksponuojamos iki spalio 20 dienos.
18.30 val. prasidėjo visą žiūrovų emocijų skalę sujudinęs įvykis – gatvės teatro interakcija „Mirties kvintetas“. Režisierės ir aktorės Jūratės Širvytės vedama keturių juodarūbių figūrų eisena traukė Pilies gatvės grindiniu, pakeliui jos dalyviai vienas po kito „mirė“ ir vėl atgijo, taip užkariaudami net ir atsitiktinių praeivių dėmesį. Aktoriai Vytautas Kontrimas, Jūratė Širvytė, Edvardas Giedraitis ir Margarita Bladžianauskaitė vaidino tik kūno judesiais, gestais, mimika ir tokie bežadžiai pasiekė Šv. Jono gatvę, kur su dar viena „mirusia“ figūra ant pečių brovėsi į uždarą, tarsi kapinių koplyčia, kiemelį. Čia ilgesinga giesme prabilo dar viena juodasparnė būtybė – dainininkė Kardamona.
Tarp senamiesčio mūrų jau pasklidus sutemoms, festivalio atidarymo koncerte „Du pasauliai“ klausėmės pašėlusio dueto – savitą džiazą mums pademonstravo Vytautas Labutis ir Andrius Balachovičius. Signatarų namų Štralio renginių salė dar nebuvo girdėjusi tokios išskirtinės muzikos!
Šeštadienio festivalio renginiai prasidėjo keliomis literatūrinėmis ekskursijomis: „Nuo Pilies vartų tiesiai ir pasukus“ su gide Margarita Gaubyte, „Miestinėjimai šeimoms po Šv. Jono ir Pilies gatves“ su Rūta Norkūne ir „A Literary Tour of Old Town Vilnius“ su poetu ir vertėju Rimu Užgiriu. Pastaroji ekskursija vyko anglų kalba. Visi minėti pasižvalgymai prasidėjo ties Vilniaus literatų namais (Šv. Jono g. 11).
Net nuo Aušros vartų per visą senamiestį keliavo vilniečiams gerai pažįstamos gidės – Liuda Matonienė ir Miglė Mikulėnaitė, kartu su aktoriumi Vidmantu Fijalkausku susirinkusiems smalsuoliams atskleisdami Adomo Mickevičiaus Vilnių. Ir šiame pasivaikščiojime ekskursantai nebuvo tik romūs klausytojai – praeities būties šešėliai sklandė, griebė už atlapo nusileidus į vieną Pilies gatvės namo rūsį, kur vyko poetinė diskusija žvakių šviesoje... Beveik visos minėtos ekskursijos surengtos ir sekmadienį – besidominčiųjų Vilniaus senove nepritrūko.
Žodis „koliažas“ ne šiaip atsidūrė rašinio antraštėje. Festivalio „repertuaras“ sudarytas ir tos meninės priemonės principu – net pats išrankiausias kultūrinės įvairovės puoselėtojas čia rado kur koją įkelti. Pavyzdžiui, visą pusdienį šalia Šlapelių namų vyko Žolynų turgelis su Rita Balkute (tradicijų centras „Būties ratu“). Miela žalioji gyduolė siūlė net penkių sveikatingų arbatų ragauti. Maisto gurmanus sugundė paskaita ir degustacija „Pietūs pagal Vilniaus kuchmistrą Janą Szyttlerį: XIX a. patiekalai, jų istorijos ir rekonstrukcijos“. Vilniaus literatų namuose ir kiemelyje prof. Rimvydas Laužikas drauge su Anželika Laužikiene užbūrė susirinkusius klausytojus-ragautojus ne tik iškalba, bet ir autentiškos batvinių sriubos su kruopomis – krupnyko (nepainiokite su laipsnių turinčiu krupniku) kvapais.
Dar nesudilus vieniems įspūdžiams, Vilniaus literatų namų salėje susirinko diskusijos apie Šubravcų leistą pirmąjį satyrinį laikraštį „Grindinio žinios“ moderatoriai: istorikas Povilas Andrius Stepavičius, muziejininkė Alicija Dzisevič (Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus), Kazimiež Karpič (Jašiūnų dvaro sodybos rūmai) ir istorikė dr. Aelita Ambrulevičiūtė. XIX a. miesto gyventojų būdo žinovai dalinosi su klausytojais visa intriguojančių faktų virtine. Paminėsiu tai, kas susiję su garsiuoju humoro savaitraščiu „Wiadomosci Brukowe“. Pasirodo, jį skaitė ne tik vilniečiai – prenumeravo ir Peterburgo elitas, tarp skaitytojų buvo pats Rusijos caras. Leidinio tiražas jau nuo 9 numerio šoktelėjo iki 3000 egzempliorių kas savaitę! Tai stulbinantis rekordas, žinant, kad Vilniuje XIX a. pradžioje buvo apie 40 tūkstančių gyventojų, o tarp jų tik labai maža dalis mokančių skaityti...
Tos dienos pavakare prasidėjo didysis festivalio renginys. Pacituosiu jo aprašymą iš savo dienoraščio: „Šie individai (čia kalbama apie festivalio žiūrovus-dalyvius) ne tik smalsūs, atidūs stebeilos, bet ir geba greitai visur susigaudyti, vertina subtilų humorą. Tokių piliečių anšlagą mačiau rugsėjo 21-ąją Vilniaus rotušėje muzikinio spektaklio „Dingusio Vilniaus lakštingalos“ festivalinėje premjeroje. Į šį teatro „Arbatvakariai“ pastatymą miestelėnai veržėsi net su nuosavomis sulankstomomis kėdėmis – mat visi rotušės krėslai, kaip ir suoliukai, kušetės, jau buvo prieš savaitę apsukresniųjų rezervuoti. Spektaklio eigoje žiūrovai nuolat plojo, kvatojo, linksmai šūksniavo – gal juos „užvedė“ pirmasis į sceną įsiveržęs aktorius Kristijonas Siparis, atlikęs apsukriojo žydo Faktoriaus vaidmenį? Prieš mūsų akis šiame linksmame vodevilyje klojosi XIX amžiaus pradžios Vilniaus teatrinio gyvenimo peripetijos. Aktorė ir spektaklio režisierė Eglė Tulevičiūtė, pasipuošusi prabangia daržovėmis padabinta skrybėle, tapo garsia XIX amžiaus Vilniaus primadona bei teatro antreprenere Mariana Korvel-Moravska, pianistė Eglė Perkumaitė muzikavo kompozitoriaus Antonijaus Saljerio įvaizdyje, solistė Natalija Katilienė atliko pasaulinio garso dainininkės, Jozefo Franko žmonos Kristinos Gerhardi-Frank koncertinius veikalus. Vodevilio „šarmui“ savęs netausojo aktorius Saulius Sipaitis, įkūnijęs patį daktarą Jozefą Franką, bei mimanso artistas Nerijus Račkaitis, vaidinęs tarną Žoržą. Keturi šimtai žiūrovų – smalsiojo proto atstovų, pasijautę užmirštojo Vilniaus salonų pobūvių dalyviais, kartu su aktoriais nardė praeities įvykių sūkuriuose, linksmai reaguodami ir į šios dienos aktualijų satyrines užuominas.“ Spektaklis pasakojo ne tik linksmas Napoleono, Kutuzovo laikų istorijas, Faktorius priminė ir dramatiškus to laikmečio įvykius. Salėje „savo valandos“ laukę operos meno gerbėjai nebuvo nuvilti – solistė Natalija Katilienė atliko arijas ir dainas iš Kristinos Gerhardi-Frank repertuaro. Skambėjo Oginskio, Haydno (beje, pastarieji buvo ponios Frank bičiuliai), Mozarto, Schuberto ir kitų kompozitorių kūriniai.
Tą vakarą ištikimi festivalio melomanai buvo užsisakę vietas ir Signatarų namuose įsikūrusioje „Eskedar Coffee Bar“ salėje. Vakare čia vyko solistės Juditos Leitaitės koncertas „Café-chantant“. Akomponavo pianistas Jurijus Suchanovas.
Sekmadienis irgi buvo kupinas festivalinių įvykių. Pirmieji ryto renginiai skirti vaikams. Šešėlių teatro dirbtuves „Vilniaus įkūrimo legenda“ Šlapelių muziejaus svetainėje organizavo savo išmone net jaunimėlį stebinantis Stalo teatras, kurį vis į naujus nuotykius tempia režisierė ir aktorė Saulė Degutytė. Vilniaus literatų namų salėje vyko kūrybinės knygų skirtukų dirbtuvės šeimoms „Šv. Jono ir Pilies gatvių sekretai“ su Rūta Norkūne. Vilniaus universiteto muziejus jau trečią dieną kvietė į ekskursiją po Šv. Jonų bažnyčios varpinę, o gatvėje prie Signatarų namų, kaip ir šeštadienį, veikė „Istorijų kioskas: gyvenimas 125-oje posesijoje“. Tas kioskas – tai tokia kompaktiška, praeivių dėmesį patraukianti margalakštė būdelė, kur nemokamai gali gauti istorinių žinių puokštę.
Daug žiūrovų paraiškų dalyvauti sulaukė ir festivalio renginys, vykęs Valdovų rūmuose. Tai – „Kvapni ir paslaptinga... meduolio istorija“ su Rūta Krasnovaite, Lina Krasnovaite-Sipariene („Filigrania“) ir Kristijonu Sipariu (teatras „Arbatvakariai“). Suprantama, visi norintys nedidelėje saliukėje nesutilpo, juolab kad ir meduolių nebūtų visiems užtekę... „Filigranijos“ kūrėjos, šį kartą – kulinarės, pristatė vilniečiams per šimtmečius nenutrūkstančią, bet vertą vis atgaivinti forminių meduolių „lipdymo“ tradiciją.
Nepatekusieji į renginį Valdovų rūmuose galėjo smagiai pabendrauti su Vilniaus Kaze (aktorė Virginija Kuklyte) Pilies gatvės prekeivių tribūnoje. Tas linksmas praeivių nuotykis – interakcija, pavadinta „Grindinio nuogirdos“. Vilniaus Kazė žiūrovams, kaip ir gatvės žioplinėtojams, prisistatė esanti miesto globėja, miestelėnų gyvenimo būdo nužiūrinėtoja (pro langus). Su klausytojais užsimezgė nuoširdus apsikeitimas paslaptimis, bet galiausiai visi buvome pavergti įtaigaus Virginijos Kuklytės komizmo, jos „negailestingos“ šypsenos. Vilniaus Kazė taip užbūrė praeivius, kad kai kurie jų grįžo ir į antrąjį jos pasirodymą, vedini sutiktais bičiuliais. Ne mažiau dėmesio sulaukė ir susitikimas su prof. dr. Alfredu Bumblausku Vilniaus literatų namų salėje. Profesorius surengė audringą paskaitą „Katė kaip Lietuvos civilizacijos ženklas“, tačiau vien šiuo gyvūnu neapsiribota – įspūdinga pranešėjo retorika ir klausytojus įvėlė į diskusiją apie senovės lietuvių būdą ir papročius.
Festivalio uždarymo koncertas „Vilnietiškasis šansonas. Dedikacija maestro A. Šabaniauskui“ vyko Signatarų namų Štralio renginių salėje. Antano Šabaniausko repertuaro dainas atliko solistas Kęstutis Alčauskis bei pianistas Daumantas Slipkus, vakarą vedė aktorius Kristijonas Siparis. Salėje nesutilpę klausytojai (o tokių buvo daug) spietėsi greta esančiose patalpose, kavinėje „Eskedar Coffee Bar“.
Nesuspėjusiems šiemet belieka palinkėti kantriai laukti kitų metų rugsėjo ir dalyvauti naujuose (tikrai ne prastesniuose) Vilniaus grindinio festivalio renginiuose!
