Vakaras

Vakaras

2023 m. birželio 15 d., ketvirtadienis

700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700. Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai

K. K. Šiaulytis. Geležinio Vilko tiltas (1979)
 žvelgiant iš Žvėryno. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700

Kęstutis K. Šiaulytis

 Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai 

 Matyt, Vilniaus įkūrimo legendoje minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino taurų medžioklė vyko sengirėje, kur  ir dabar, jos dalyje, žaliuoja seniausias Lietuvoje miškas – Vingyje, čia veši net 300-uosius metus skaičiuojančios pušys, bei dabartiniame Žvėryne ir Lukiškėse. Kažkada, visi trys miškais apaugę plotai sudarė vientisą girios masyvą, vadintą bendru vardu – Lukiškių Žvėrynu. Šias medžioklių erdves nuo  XVI amžiaus pavesta tvarkyti Lietuvos didikams Radviloms. LDK kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565) Vingyje (šis vardas prigijo tik XIX amžiuje), pasistatė medžioklės pilį, antrąją – dabartiniame Žvėryne, Neries kranto aukštumoje. Palaikau nuomonę, jog Lukiškių vardą vietovei dar neatmenamais laikais “prilipdė” upeiviai: sielininkai, valtininkai, pirkliai, tarp kurių nemaža buvo atvykėlių kalbančių slavų kalbomis. Sunku sielių plaustus, atplukdytus nuo Naručio, Smurgainių, suvaldyti Vilniaus Neries linkiuose (luka – lankas), ties Žvėrynu ir Vingiu.

 Radviloms ne šiaip sau buvo perduota “kuruoti” legendinė Valdovų, Karališkoji giria (manau, ji ir taip vadinta) – tai buvo įtakingiausia to meto didikų šeima Lietuvos kunigaikštystėje, jų herbe dominuoja medžioklės ragų “triumviratas”. XVI amžiuje, jau prasidėjusioje baroko epochoje, medžioklės tapo ne tik “ekonomine” veikla, diduomenė puoselėjo ritualines medžiokles, primenančias narsius protėvių žygius.

 1503 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro (1461-1506) nurodymu pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena juosė tik naujausią miesto dalį. Pagoniškasis Vilnius, senosios šventvietės, liko už sienos, „nutolo“ Neries pakrančių uostai, žvejų gyvenvietės, bajorų dvareliai, aplinkinių girių miškakirčių sodybos, o jie tikrai teisėtai galėjo save laikyti miestelėnais, nes teikė  Vilniui ir statybines medžiagas ir kasdien reikalingas židinių, krosnių malkas. Sostinė vėl aplinkines vietoves prisijungė tik prabėgus šimtmečiams: Antakalnį, Lukiškes XIX amžiaus antroje pusėje, Žvėryną – 1902 metais.

 Vis tik, Neris, nors ir likusi už miesto sienos ir toliau buvo svarbiausia miesto transporto arterija. Senųjų laikų liudininkai pasakoja – upėje įvairaus dydžio laivų laivelių siautė ne mažiau nei lydekų. Anais tolimais laikais Neris buvo gerokai vandeningesnė, iki pat XX amžiaus pradžios tik vienas – Žaliasis tiltas (1536), išdrįso „perbristi“ upę. Kolegos pasakojo, kad dar iki 1966 metų iš Žirmūnų į Antakalnį už nedidelį mokestį plukdydavo keltininkai. Antrasis sostinės tiltas per Nerį sujungė Vilniaus centrą su Žvėrynu 1907 metais. Šis mikrorajonas gali puikuotis – dabar jį su Vilniumi sieja net keturi tiltai. Naujausias – Liubarto (1987).

*

 Seniausias Žvėryno girios vaizdas „įamžintas“ J. Oziemblausko litografijoje „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830). Mečetė stovėjo kairiajame Neries krante, netoli dabar iškilusio Geležinio Vilko tilto. Piešinio dešinėje, už namelių, jau matosi kitas, aukštas Neries krantas. Tai ta vieta, kur dabar švyti verslo centro “Green Hall” pastatai. Piešinio gilumoje, kaip per rūką – Viršuliškių, Šeškinės kalnai, o kairiau, už mečetės stogo – Žvėryno šilas. Šalia jo, dailininkas vos pažymėjo kažkokio pastatėlio kontūrus, matyt tai buvo svarbus, žinomas objektas, jei prireikė jį pavaizduoti. Manau, tai sargo namelis ir vartai į Žvėryną dabartinės Latvių gatvės pradžioje.


 J. Oziemblausko litografija
 „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830 m.)

K. K. Šiaulytis. Senasis Žvėryno tiltas (1907).
 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Neris ties Vingio parko tiltu (1985). 
2022. Akvarelė. 29,7 x 42


Šį straipsnį ir akvareles publikuoja
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 
Peržvelgti galite ir :LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. birželio 8 d., ketvirtadienis

PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSAI. PEP – 1: Erzelio malonumai

K. K. Šiaulytis. Devintoji banga. Humorografija

PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSAI 

Kęstutis K. Šiaulytis

PEP – 1: Erzelio malonumai

 Apetitas kyla bevalgant! Šis visiems žinomas dėsnis galioja ir kitose vartojimo sferose, pvz., gyvename nuolatinių stresų būklėje, tačiau to maža – kasdien minkome, verdame, kramsnojame naujus “iššūkius”. Dirgiklių mūsų aplinkoje – kaip žvirblių lauko kavinėje – jei paberi trupinių, jų dar daugiau prisirenka. „Nervuojančių“ įspūdžių sėkmingai randame elektroninėje žiniasklaidoje – „žurnaliūgos“ bei „politinformatoriai“ gamina gausiai vietiniais krienais farširuotas naujienas. Jei to maža kraujo spaudimui pakelti, atsiverčiame komentarų „lauželį“ – dar patys ten „užmetame malkų“. Informacinių aistrų narkomanai nuolat prisijungę „nenuspėjamų“  influencerių paskyrose – vulkaniniai įspūdžiai garantuoti: taip suerzina, tiesiog jauti, kaip per ausis veržiasi smegenų lava.

  „PEP“ puslapis, kuriame dabar randatės – saugaus humoro oazė. Humorografijose įrėmintos mano šypsenos, žurnalisto Jono Laurinavičiaus brūkštelėti aforizmai, kitokiu būdu organizuoja vartotojo kraujo apytaką. Skaitytojas čia – tarsi meškeriotojas valtyje: kartais „pagauna“ mintį, o dažniau, tik gėrisi vasaros ežero ramybe...

K. K. Šiaulytis. Jūreivio vasaros rūpesčiai. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Kita šachmatų versija. Humorografija

Jonas Laurinavičius

AFORIZMAI (Brūkštelėjimai)

 

Žmogus taip keičia aplinką, kad darosi problema, kaip jam pačiam prie jos prisitaikyti.

*

Skubos amžiuje neįkainojama vertybė yra stabtelėjimai.

*

Kai viskas blogai, į galvą topteli gera mintis: o juk galėjo būti dar blogiau!

*

Ramentai ne kliūtis žengti koja kojon su gyvenimu.

*

Būtų normaliai gyvenęs, betgi pražudė pagunda dar geriau gyventi...

*

Pirmoji nesėkmė: išėjo iš namų laimės ieškoti, pamiršęs kelionmaišin duonos pasiimti...

*

Tvenkinys niekada nesubanguos kaip jūra.

*

Perkainuojant vertybes, susidaro krūvos nereikalingų atliekų.

*

Gęsta ir dangaus žvaigždės.

*

Plaudamas smegenis, neužteršk aplinkos.

Valdininkai praplėtė asortimentą: ėmė gaminti platesnius fotelius pasipūtėliams.

*

Kramtyti kietas mintis reikalingi ne stiprūs dantys, bet smegenys.

*

Niekas taip atkakliai nesikabina už gyvenimo, kaip mikrobai.

*

Gyvenimo pilnatvę sudaro ir tuščios dienos.

*

Epitafija: „Neliūdėkite, kad manęs nėra, ir džiaukitės, kad aš buvau“.

*

Faktus laužiant iš piršto, ima galva skaudėti.

*

Suserga ir sveikas protas.

*

Mūza įklimpo į alkoholį – kaip musė į išrūgas!

*

Šv. Petras – kietas kaip uola: neužsitarnavai – ir į rojų nė per žingsnį.

*

Universalumas: nei žemėje, nei vandenynuos druska nepraranda savo skonio.

*

Puse lūpų kalbant, puse tiesos ir tepasakoma.

*

Seimas – ta institucija, kuri sugeba įveikti protą.

*

Duoti visada maloniau, nei gauti. Ypač boksuojantis!..

*
Laikraštis "LIETUVOS AIDAS" 
publikuoja "PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSUS"
 ne tik "popieriuje", bet ir savo internetinėje svetainėje

2023 m. birželio 3 d., šeštadienis

SAULĖTOS DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (2)

K. K. Šiaulytis. Rudeninė Nemuno tėkmė tarp
 Druskininkų krantų. 2004.Akvarelė. 24 x 32

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

SAULĖTOS

 DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (2)

 Viena pagrindinių žmogaus prigimtinių teisių – laisvė. Kai imiesi aiškintis šio žodžio, sąvokos reikšmę, kilmę, istorines interpretacijas, pasijauti esąs kryžkelėje – kokią laisvę rinktis? Praktišką, įgyvendinamą laisvės sampratą pateikė garsusis nuomonių konstruktorius, anglas Danielius Defo (Daniel Defoe, 1660-1731) knygoje „Robinzonas Kruzas“ (1719). Raktinė šio nuotykių romano mintis – jei gyveni saloje, kur tavęs „neprogramuoja“ jokie politiniai, ideologiniai, socialiniai konstruktai, įgyji laisvę kurti, tobulinti nuosavą pasaulį. Atrodo, dabarties pažangiausios valstybės, visuomenės, vadovaujasi Defo pasiūlyta „negyvenamos salos“ idėja – balsuoja už santvarkas, kur kuo mažiau varžomos žmogaus galimybės puoselėti savo asmenybę. Žinia, kiekvienas iš mūsų, savo ruožtu, nors trumpą gyvenimo atkarpą – atostogas, o ir savaitgalius, taip pat organizuojame šiuo principu. Mums „negyvenama sala“ tampa pasirinkta oikumena – kaimo sodyba, miela paežerė, kurortinis miestas ar net kokia Karibų jūros piratų prieplauka, kur po šlamančia palme gurkšnodami džiną, ar vaisinį kokteilį, pasijaučiame visiškai atitrūkę nuo Lietuvos partinių, ekonominių batalijų.

 Atrodo, paradoksalu, bet šalies šimtatūkstantiniai kurortai – Birštonas, Druskininkai, Neringa, Palanga yra mūsų, šiuolaikinių Robinzonų, „negyvenamos“ atostogų salos. Čia randame beveik idealias sąlygas realizuoti savo „laisvadienius“. Vieni įsisiūbuojame tarsi po ilgo plaukiojimo į krantą išlipę jūrininkai, kiti, lyg nerimastingi drugeliai ieškome kultūrinių įspūdžių. Pasitaiko ir kitokių siekių – nors keliolikai dienų „reinkarnuotis“ ruoniais, liūtais ar smalsiomis žirafomis.

 Kas kur keliauja, bet aš, vis suku į Druskininkus, kur pasijaučiu tarsi laukiamas svečias – kai atvykstu, visada pasitinka šventinė, kurortinė miesto pagava. Atrodo, čia nuolat šypsosi saulė, jei kartais lyja – džiugina gaivi akvarelinė vandens skraistė, gaubianti miesto miškelius, parkus ir gojus. Druskininkuose, kaip niekur kitur Lietuvoje, juntamas slėpiningas gamtos galios veikimas, gal, kad čia susitinka didžiausia šalies upė Nemunas, didžiausių šalies girių rimtis ir sveikatingais gelmių vandenimis pasireiškianti žemės energija.

 Kuklus kurorto meninis akcentas, garsios Lietuvos dailininkės Dalios Matulaitės skulptūra „Vyturys“ (1979), jau senai tapo Druskininkų kelrode žvaigžde. Į saulėtą padangę kylančio paukščio simbolyje – rankas skrydžiui pakėlusi mergina – Dainavos krašto, Dzūkijos, visos Lietuvos, bet ir žmogaus dvasinio pasaulio įvaizdis. Skulptūros meninė paveika tarsi perkelia tavo dėmesį naujai pajautai, žvilgsniui iš aukštumų. Čia, prie Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios, M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, daugeliui atvykėlių prasideda klajonių po „sūrias“ atostogas maršrutai. „Laisvūnai“ renkasi smagia banga kylantį kultūrinį turizmą. Kada bebūtum Druskininkuose – tave pakvies Druskonio amfiteatro, Pramogų aikštės muzikos, kino, teatro spektakliai-seansai-koncertai, Miesto muziejuje, moderniuose prekybos salonuose, „Menų kalvėje“ rasi vis naujas dailės parodas, stebėsi etno amatų šventes, folkloro festivalius, plenerus, pritrauks paveldo burtai – užsuk į „Malūno kalvę!“, A. Česnulio skulptūrų parką, „Druskos studiją“, dviračiais, laivais ar „šiaurietišku ėjimu“ pasieksi „Girios aidą“, „Grūto parką“, Švendubrę, Raigardą, Liškiavą, Leipalingį...

  Atidaus pasivaikščiojimo adeptus, savo likimo kalvių užmojus, atpažinsi pagal stotą, eiseną ar aprangos aksesuarus: atostogoms įsigytus akinius, skėčius, kepuraites ir skrybėles, kuprines, rankines, fotoaparatus ar dailės reikmenų krepšius... Gal, kas mano, kad esame tik nuobodūs praeiviai? Kiekvienas Robinzonas, tik mintyse nusišypsos, tarstelės tokiam manytojui – „Keliauk ir tu, į negyvenamą salą!“

K. K. Šiaulytis. Dalios Matulaitės “Vyturys”. 
2023. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Senoji rotonda Gydyklų parke.. 
2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Paminklinės pušys Druskonio 
ežero pakrantėje. 2014. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Muziejinė Druskininkų
 gydyklos biuvetė. Jos languose ­– 
Kazio Morkūno vitražai “Eglė – Žalčių karalienė” (1960),
 Boleslovo A. Motuzo-Matuzevičiaus mozaikinis grindinys.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

Publicistinė esė "Saulėtos Druskininkų impresijos"
 spausdinama laikraštyje "LIETUVOS AIDAS". 
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -