Spaudos dailininko galerija
Kęstutis K. Šiaulytis
Kovo ir kamščio kautynės
Causerie - Pašnekų esė
Vasario 29-oji, retai pasitaikanti data. Tačiau šiemet, šis skaitmuo, lyg čia nuolat buvęs, kabo sau sieniniuose kalendoriuose ir iš ten valiūkiškai vėpso – esmi paskutinis žiemadienis! Kai tik tą, mažagabaritinio 366 puslapių leidinio lapelį nuplėšite – prasidės pavasaris! Bet, kažkodėl, pirmasis jo mėnuo vis dar vadinasi senoviškai – „kovas“, o juk, galėtų atliepti mūsų epochos didmiesčių rūpesčius, pvz., būtų pramintas trumpu ir aiškiu šaukiniu: „Kamštis“. Tai aktuali nūdienos realija, šiame pavasarėjančiame laike į gatves pajuda papildomi kliuviniai – žiemą snūduriavę automobiliai...
Vis tik, kas gi tą mėnesį praminė kovu? Tikriausiai, anų dienų žemdirbiška visuomenė? Bet, kodėl ne vieversio, pempės ar varnėno garbei jis pavadintas? Atsakymą radau didžio gamtos tyrėjo, profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) tritomyje „Lietuvos paukščiai“ („Mintis“, 1964). Šį veikalą galima skaityti beveik kaip nuotykių knygą, mokslininkas, pasakodamas apie mūsų paukščius, pažeria asmeninių stebėjimų, patirčių atsiminimus. Įprastai, sparnuočių pažinimo veikaluose tiek ereliui, tiek zylei skirtas vienodas, dažniausiai vienas puslapis. Bet T. Ivanauskas rašo nevaržomas akademinių taisyklių. Varninių šeimos paukščius – kranklį, varną, kovą, kuosą, šarką, kėkštą ir riešutinę aptaria net 35 puslapiuose, iš jų, mėgiamam krankliui skiria 7, varnai - 9, kovui – 5 psl. Pasirodo, pastarasis, į Lietuvą parskrenda jau „kaziuko“ dienomis, ir tuoj, kaip koks artojas puola į laukus bei pievas. Žiūrėk, žalumą vos atgavusi pakalnė po jų pulko apsilankymo tarsi suarta, kovai, ieškodami skanėsto – grambuolių lervų, savo galingais snapais pasidarbavo tarsi kastuvėliais. Kai prasideda orė, kovai virtinėmis kapanojasi atsivėrusiame dirvone – visi surasti vikšrai, sliekai, lervos, pagauti vabalai, pelės telpa į ryklės maišą, tada, tas gardus valgiaraštis skraidinamas lizdan, kur jau kvaksi išsiritę jaunikliai. Kovai gyvena didelėmis kolonijomis, senų medžių viršūnėse suka šakelių lizdus, kartais, tiesiog vieną šalia kito. Išlakiame pušynėlyje ar parko alėjos didmedžiuose įsikuria šimtai juodasparnių šeimų, bet būna ir tūkstantis klykaujančių buveinių! Kartą man teko (tautosakininkų ekspedicijoje) dešimt nemigo naktų praleisti šalia tokio „miesto“, kaip tik tuomet koviukai buvo pačiam padūkime – plėšėsi nuo pat ankstyvo ryto, rodėsi, pasiklausę kurtinančio koncerto, ką tik sužaliavę medžių lapai turėtų susivynioti lyg ausys... Įdomus pastebėjimas, šį kartą knyginis, jei kada teko matyti istorines graviūras, kur vaizduojami mūšių laukuose ar žieminėse pakelėse kritę arkliai, bei šalia tupinėjantys juodi paukščiai, tai ten – tikriausiai ne kovai. T. Ivanauskas rašo: „Dvėselienos jis nelesa, nebent tik bado verčiamas, tačiau kai kada galima jų matyti kartu su varnomis bei krankliais prie gyvulio lavono, bet dažniausiai jie ten būna dėl grūdų, esančių gyvulio žarnose ir skilvyje“.
Dalis kovų žiemoja
Lietuvoje, glaudžiasi varnų ir kuosų būriuose. Ne vienerius metus stebėjau juos
gretimam kleve, sniegu apdribusiose šakose kūprojančius lyg kokius bežadžius
anglies luistus. Bet, literatūroje minima, jog dažniausiai kovai gruodus
praleidžia Prancūzijos, Vokietijos fermerių laukuose. Deja, pasirodo, ten jų laukia
ir kitokia – gurmaniška lemtis, sumedžioti jie tampa delikatesiniu kepsniu.
Tiesa, T. Ivanauskas pažymi, kad ir mūsuose buvo kas koviena smaguriaudavo.
Pas žmones patekę globojami jaunikliai kovai ilgainiui tampa šeimyniški, draugingi sodybos kiemo senbuviai. Niekur neskuba išskristi, bendrauja ne tik su vištomis – mat, pramoksta tarti kai kuriuos žodžius. Prijaukintos varnos – atvirkščiai, skriaudžia naminius paukščius, mėgsta vagiliauti blizgančius daiktus. Kovai, palyginus su savo vikriais pusbroliais, atrodo tokie nerangūs, lėtaeigiai, savyje užsisklendę asabos. Tritomio puslapiuose profesorius vis pamini, jog paukščių psichologija įdomus tyrimų objektas. Nors ir nesu tos srities specialistas, kai stebiu pakelės berže sausio speige nervingai krūpčiojančias varnas, išgąstingai nuo viršūnės besižvalgančias kuosas, matau, ten pat tūnantis, tarsi prilipęs prie šakos kovas, atrodo ramus kaip belgas – žino, kad žiema tikrai pasibaigs ir bus čia smagiau nei užsieniuose!
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31147-2024-02-29
