Vakaras

Vakaras

2026 m. balandžio 14 d., antradienis

DIRBTINIO INTELEKTO GRIMASOS. DI šešėlis. Humoreska

Karikatūrų parodos plakatas.
 Plakato autorius Jonas Lenkutis, 
piešinio autorius Rolandas Vičys

DIRBTINIO INTELEKTO GRIMASOS

 Lietuvos karikatūristai, kaip jau įprasta per pastaruosius 58-nerius metus, balandžio pirmąją atšventė atidarydami Vilniuje savo pieštinių juokų parodą. Šiemet narsieji humoristai bandė peršokti naują, Dirbtinio Intelekto iškeltą kartelę. Karikatūros menas visada alkanas iššūkių, socialinio gyvenimo aktualijų, politinių problemų ir klystkelių. Bet, matyt, DI vaiduokliai ilgam apsistojo mūsų taikiklių objektyvuose!

 Parodoje dalyvavo 50 dailininkų, tame tarpe – septyniolika Vilniaus kolegijos menų ir dizaino fakulteto grafinio dizaino specialybės studentų (vad. Virginija Kalinauskaitė). Parodą organizavo Jonas Varnas, Jonas Lenkutis bei DI temą pasiūliusi Indrė Gruodienė, atstovaujanti „Europe Direct Rytų Lietuva“. Jos sumanymu, naujai iškeptos karikatūros dabar keliaus po visą Lietuvą – iš vieno kultūrinio renginio į kitą. Pirmoji stotelė po Vilniaus – Visaginas.

Šiame laikraščio puslapyje, šalia karikatūrų, skaitytojų dėmesiui ir DI realijų tekstinis škicas – mano humoreska. 

Kęstutis K. Šiaulytis. Autošaržas

Kęstutis K. Šiaulytis

DI šešėlis

Humoreska

 Ketvirtadieniui prašvitus, jau po dviejų kavos puodelių, patraukiau į artimiausią prekybos centrą nusipirkti tą dieną pasirodantį, vis dar popierinį, todėl mielą, dažais kvepiantį „Lietuvos Aido“ laikraštį. Bet, vos išlindęs pro daugiabučio namo bromą, patyriau inovacinį kontaktą... Kai, stabtelėjęs šaligatvio kryžkelėje svarsčiau kur pasukti – į „Norfą“ ar „Maksimą“, gergždinčiu, detektyvinio trilerio herojaus balsu prabilo mano išmanusis telefonas. Žvilgtelėjau, kas jam atsitiko – per visą pirštu redaguojamą ekraną rangėsi detalus Justiniškių mikrorajono planas, o jame, pulsuojantis taškas rodė mano buvimo vietą. Gi, Balsas, vis netilo, primygtinai siūlė: „Sukite kairėn, sukite kairėn, už dviejų šimtų žingsnių sukite dešinėn!“ Nusprendžiau paklusti – gal tai Vilniaus meras prisijungęs nurodinėja, gal kur vyksta gatvių remonto darbai ar evakuacinės pratybos? Vadovaujamas nurodymų, dvidešimt minučių klaidžiojau daugiaaukščių kiemuose, kol pagaliau išgirdau: „Įveikę pėsčiųjų perėją, sukite kairiau, tada braukite tiesiai, po šimto keturių plačių žingsnių pasieksite tikslą.“ Apsižvalgiau, nurodyta kryptimi matėsi trys stiklinės būdeles – gėlių, kebabų ir spaudos kioskai. Kertu perėją, skaičiuoju žingsnius, štai jau: „...95, 96, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 103, 104!“ Atsidūriau tiesiai prie spaudos kiosko langelio, o jame – vietoj anksčiau čia sėdėjusios damos – ekranas su švytinčiu kažkur matytos merginos veidu...

 – Labas rytas! – prabilo ekrano mergina. – Mano vardas Diorama! Štai jūsų laikraštis!

 Iš spaudos kioske esančios landos, tarsi bitė iš avilio, iššoko naujas „Lietuvos Aido“ numeris.

 – Ar mes pažįstami? – žioptelėjau. Bet ekrano gražuolė nudavė, jog nepastebėjo mano sutrikimo:

 – Galima tarti – taip... – šyptelėjo pikselinis ovalas. – Mano veido bruožai sugeneruoti pagal jūsų skonį, kuris, mums, Dirbtinio Intelekto Dimensijoms, žinomas iš jūsų apsilankymų feisbuko paskyrose, pasižvalgymų reklaminiuose pranešimuose, o DID ir jūsų asmens dalykinė pažintis fiksuota nuo to momento, kai prieš dvi savaites šiame kioske, kai čia dar sėdėjo antropė, už pirkinius susimokėjote banko kortele... – kol gaudžiau žadą, Diorama tęsė lyg kokia patyrusi vadybininkė:

 – Gal norėsite įsigyti ir naują žurnalo „Atgarsiai“ numerį, ten publikuojamas jūsų bičiulio V. G. eilėraštis?

– Pirksiu! – kažkodėl nė nepasvarstęs, tariau aš.

– O savaitraštyje „Žvejo rytmečiai“ yra straipsnis apie Ilgio ežerą, prie kurio jūs praeitą vasarą pleneravote. Imsite? – apšalęs, linktelėjau, o mano naujoji pažįstama tarškėjo toliau:

– Rekomenduočiau įsigyti ir almanachą „Sveikata visiems“. Ten rasite jums aktualų straipsnį apie kojų sąnarius. Pastebėjome, kad eidamas vis šlubčiojate...

 Po dar kelių naudingų pasiūlymų, kai mano pirkinių krepšys jau buvo panašus į nedidelę biblioteką, ekrano mergina dar priminė:

– Jūsų „Vilniečio kortelėje“ liko tik du pravažiavimo talonai. Papildykite.

Kai pasiteiravau ar galiu už pirkinius atsiskaityti banko kortele, malonioji Dio tarė:

 – Nesirūpinkite. Aš jau nuskaičiau reikiamą sumą bei mini arbatpinigius nuo jūsų banko sąskaitos. Iki greito! Nuo šiol – būsiu jūsų DI šešėlis.

Ilja Bereznickas. AI (DI) ir būrėjos ateitis

 Jonas Varnas. Normalus kolega, tik mąsto labai keistai!

Jonas Lenkutis


Juozas Juozapavičius


 Gintautas Stankevičius

Vytautas Jurkūnas

Andrius Šiuša

 Publikacija skelbiama
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 15.
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. balandžio 10 d., penktadienis

DUSETŲ PADANGĖJE – SLAPTIEJI PIEŠĖJAI

 Grupė „Slaptosios Piešėjų Draugijos“ 
dailininkų, parodos atidarymo metu. 
Dusetų dailės galerijos foto.

Kęstutis K. Šiaulytis

DUSETŲ PADANGĖJE –

 SLAPTIEJI PIEŠĖJAI

 Nors ir slapukaujanti, bet visoje Lietuvoje jau žinoma vilniečių dailininkų grupė „Slaptųjų Piešėjų Draugija“, vieną šio pavasario dieną, tarsi Aukštaitijos erdvių išsiilgusių gervių pulkas, sulėkė į Dusetas. Nusileidę Sartų ežero pakrantėje, klegėdami suguro į Dusetų kultūros centro rūmą, kur, savo plačiais sparnais-piešiniais nuklojo visas Dailės galerijos sienas... Atskraidintoje vilniečių kūryboje – baltuose, kai kur akvarele pašlapintuose, anglimi paišinuose lakštuose, vingriomis linijomis, pastelių, sepijų, sangvino pustoniais nardo apnuogintos žmonių figūros. Tai – aktų paroda. Jos anotacijoje skamba tokia SPD kūrybinės veiklos formulė: „Ši kūrybinė raiška – tai sena fundamentali dailės meno tradicija – žmogaus figūros, kuria išreiškiama metafizinė pasaulio tvarka, vaizdavimo tradicija.“

 Kiek netikėta, šiais, modernizmo ir kitų „izmų“ figos lapais prisidengusių menų laikais, dailės parodoje pamatyti tikrą, nuogą piešinio meistrystę! Savo kūrinius čia rodo 23 SPD autoriai. Vienų darbuose – klasikinio piešinio rimtis, gėrimasi žmogaus kūno grakštumu, Žmogaus, kaip Dievo kūrinijos vaisiaus pilnatve, kituose piešiniuose siaučia, neatpažinsi – autoriaus ar pozuotojo(s) ekspresija, kūno anatomija skleidžiasi raiškiomis, gyvybe pulsuojančiomis formomis. Atidūs žiūrovai pastebės ir žmogiškos saviironijos šypsnius, akių liūdesį, nerimą... Atidarydama ekspoziciją, SPD parodų iniciatorė Liuda Jaruševičiūtė – Stankevičienė priminė:Žmogaus figūros piešimas reikalauja anatominių žinių ir išmanymo, nuoseklaus darbo, atsiribojimo nuo vulgarybės, tvirtų vertybinių pažiūrų ir tikėjimo.“

 Tą pačią dieną, kovo 28-ąją, kitoje Dusetų kultūros centro erdvėje atidaryta foto menininko Alvydo Šalkausko foto koliažų ir fotografijų paroda „DICHOTOMIJA 2“. Palydinčiame tekste, autorius vienu sakiniu pravėrė savo laboratorijos duris: „...tai vizualinis pasakojimas apie moters kūną, jo formų poetiškumą, vidinius virpesius ir būsenų daugiasluoksniškumą.“

 Įdomu, kad vienu metu, Kultūros centro ekspozicijose, ta pati – žmogaus kūno tema, kurią gvildena foto ir piešimo iš natūros menininkai. Gal, DKC direktorius Alvydas Stauskas, pats būdamas ir fotografas, ir dailininkas, tokiu sumanymu užminė žiūrovams vis dar aktualią mįslę: dailė – fotografija? Kas slypi, tame, tarp šių žodžių įstrigusiame brūkšnyje? Konkurencija? Kūrybinė bendrystė?

Abi parodos veiks iki balandžio 30 d.

Vidas Drėgva. Žvilgsnis. Škicas.

Vidas Drėgva. Atgaiva. Škicas.

Vidas Drėgva. Poilsis. Škicas.

K. K. Šiaulytis. Alvydo Stausko portretas. 
Tapyta akvarele, vietoj 
vandens panaudojus beržų sulą.

K. K. Šiaulytis. Foto menininkas
 Alvydas Šalkauskas. Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Dusetų dailininkas,
 pedagogas Romualdas Pučekas. 
Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Vilnietis dailininkas 

Vidas Drėgva kala vinuką dailės 

darbui pakabinti. Škicas.

 Publikacija skelbiama laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 14.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35917-2026-04-08-dusetu-padangeje-slaptieji-piesejai


2026 m. kovo 31 d., antradienis

VELYKŲ RYTAS

„Naujoji Romuva”. 1934 m. Nr. 168 (12), 
kovo 25 d. Kultūros, literatūros, meno žurnalas. 
Viršelyje: Dail A. Valeška. “Nuėmimas nuo kryžiaus”. 
Žurnalo redaktorius Juozas Keliuotis.

Kęstutis K. Šiaulytis

VELYKŲ RYTAS

 „Skamba ir gaudžia Velykų varpai!“ tokiu sakiniu ar Velykinės giesmės antrašte: „Linksma diena mums prašvito“, ano meto Lietuvoje prasidėdavo dažnas kovo, balandžio mėnesių žurnalo vedamasis straipsnis. Šia džiugia žinia nešini, saulėtais, pavasariniais piešiniais, nuotraukomis ar paveikslų reprodukcijomis pasipuošdavo ir tų periodinių leidinių viršeliai. Jūsų dėmesiui – „Velykiniai“ žurnalų viršeliai iš mano senosios spaudos rinkinio.

„Motina ir vaikas”. 1931, Nr 3, kovo m. 
Viršelyje – Vilniaus verbos iš 
p. Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės rinkinio. 
 Žurnalą leidžia Lietuvos Vaiko Draugija.

 „Savaitė”. 1943 m. balandžio 24 d. 
Iliustruotas savaitinis žurnalas visiems.
 Redaktorius ir leidėjas Kazys Obolėnas. 
Tikėtina, viršelio autorius – Telesforas Kulakauskas.

Vyturys”. 1936 m. Nr. 4, balandžio mėn. 
Žurnalo redaktorė M. Nemeikšaitė. 
Viršelio autorė – Domicėlė Tarabildaitė.

„Žiburėlis”. 1943 m. Nr. 8-9, gegužės mėn. 1 d. 
Žurnalo redaktorius Stepas Zobarskas.
 Viršelio autorė J. Dobkevičiūtė – Paukštienė.

 „Jaunimas“. 1930 m. Nr. 5. Kovo 27 d.
 Leidžia Lietuvos jaunimo Sąjunga. 
Redaktorius J. Kalnėnas.

„Pavasaris“. 1928 m. Nr.7. balandžio mėn. 15 d.
 Žurnalą leidžia „Pavasario“ Sąjungos Centro Valdyba. 
Atsakomasis redaktorius Razma Pranas. 
Viršelio iliustracija pasirašyta inicialais V. J. K.
 Taip pasirašinėdavo dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.

„Šaltinėlis“. 1938 m. Nr. 8, balandžio mėn. 15 d. 
Leidžia Marijonų Kongregacija. 
Redaktorius kun. L Povilonis MIC.

„Jaunoji karta“. 1932 m. Nr. 7 (69), balandžio mėn. 15 d.
 Redaktorius Ed. Lenkauskis. 
Viršelio dailininkas Alfonsas Dargis. 

Publikacija paskelbta 
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr.13.
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. kovo 25 d., trečiadienis

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Ekslibrisų paroda "Lietuvos medicina 2024". Ekslibrisas – visuminės kultūros simbolis

Lolita Braza. Ekslibrisas Lietuvos medicinos bibliotekai

LIETUVOS AIDO 

„Vieno Puslapio Galerija“

Ekslibrisų paroda "Lietuvos medicina 2024"

 Kas gali patarti, kokio dydžio AČIŪ reikia pasakyti svečiams, viešnioms ir kolegoms, kurie kovo 13 dieną ir dar penktadienį, kai sako, laivai neplaukia iš uosto, susirinko į ekslibrisų, skirtų Lietuvos medikams ir medicinai parodos ir katalogo "Lietuvos medicina 2024" pristatymą Lietuvos medicinos bibliotekoje?

 Dėkoju kolegėms Vaivai Simanavičienei – už katalogo dizainą ir maketą, Janinai Valančiūtei – už redagavimą ir pagalbą rengiant parodą. Ekslibrisų žinovams: Astai Kaktytei, Aidui Pikiotui, Stanislovui Gasiūnui, Edmundui Stasiuliui – už pagalbą aiškinantis ekslibrisų autorystę, metrikas ir technikas. Lietuvos gydytojų sąjungai ir daugeliui kitų, kurių dėka žinia apie ekslibrisą, kaip knygos ženklą, jo esmę sklido visuomenės ir medikų tarpe. Dėkui menininkams ir jų artimiesiems dovanojusiems darbus mūsų bibliotekos rinkiniui.

 Ačiū profesoriams Albertui Gurskui ir Rasai Janulevičiūtei – už gerus žodžius katalogo dizainerei ir sudarytojai, bibliotekai už teminės ekslibrisų kolekcijos rinkimą, saugojimą ir sklaidą, jos vertę medicinos ir kultūros istorijai.

 Regina Vaišvilienė, Lietuvos medicinos biblioteka

 

Kęstutis K. Šiaulytis

Ekslibrisas – 

visuminės kultūros simbolis

 Vos pasirodęs, truputį vėlavęs, Lietuvos medicinos bibliotekos ekslibrisų rinkinio katalogas "Lietuvos medicina 2024", akimirksniu tapo bibliografine retenybe. Leidinyje – naujai įsigyti, atrasti, dovanoti LMB ekslibrisų kolekcijos kūrinai. Tarp 200 grafinų miniatiūrų, švyti Domicėlės Tarabildienės, Gražinos Didelytės, Viktorijos Daniliauskaitės, Jūratės Stauskaitės, Virginijos Kalinauskaitės, Vinco Kisarausko, Rimanto Gibavičiaus, Algimanto Švažo, Petro Repšio, Alberto Gursko, Sauliaus Ikamo, Mikalojaus Povilo Vilučio, Rimanto Tomo Buivydo, Stasio Eidrigevičiaus kūriniai. Paskui ekslibriso patriarchą Alfonsą Čepauską rikiuojasi jo pasekėjai – Daliutė Ivanauskaitė, Aušra Čapskytė-Šarauskienė, Lolita Braza, Vaiva Simanavičienė (Vaišvilaitė), Henrikas Mazūras, Arūnas Vaitkus, Klemensas Kupriūnas, Vladas Kudaba. Didžiuma ekslibrisų skirti Lietuvos medikams, kurie, žinia, irgi yra savo profesijos menininkai. Bet, aukšto polėkio asmenybės neužsisklendžia vien savo tiesioginiame darbe – ekslibrisuose, šalia medicinos įrankių, ne vienam gydytojui dailininkai išraižė plunksną, teptuką, ar muzikinius, botaninius, filosofinius, poetinius, dvasinio gyvenimo simbolius. Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai skirti ekslibrisai primena, kad medikai kuria Lietuvą ir politiniu, visuomeniniu veikimu.

 Toks ekslibrisų katalogas – tarsi grafinis romanas – skaitai pavardes, aiškiniesi simbolius, tyrinėji dailininkų sukurtą plastiką. Vartau rinkinio puslapius ir vėl grįžtu atgal, netikėtai, tie nerašyti ženklai iššaukė mintį – ekslibrisas, tai visuminės kultūros simbolis! Kiti nuosavybės ar  priklausomybės ženklai: herbai, monogramos, inicialai, įvairiausi logotipai, emblemos atstovauja atskirybėms: asmeniui, giminei, įmonei, kokiam reiškiniui. Ekslibrisas gi, susieja asmenį su knygomis, o per jas – su kultūros begalybe.

 Dėkojame šio katalogo sudarytojai Reginai Vaišvilienei.

Albertas Gurskas. Gyd. Jūratės Jurkevičienės

Povilas Šiaučiūnas. Vincas Kudirka

Alfonsas Čepauskas. Chirurgo m. dr. E. V. Gaidamonio

Vytautas Bačėnas. Profesoriaus Kęstučio Vitkaus

 Viktorija Daniliauskaitė. Kardiochirurgo Giedriaus Uždavinio

Vytautas Kazimieras Jonynas. Vitolis E. [Enrikas] Vengris

Ši publikacija puošia naujausią
 laikraščio "LIETUVOS AIDAS"
 numerį. 2026, Nr. 12. 
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. kovo 18 d., trečiadienis

ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, fotografas 
Rimantas Dichavičius. 2017

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA

 Šiame puslapyje planavau išsamiai papasakoti, kaip smagu keliais štrichais ar teptuko potėpiais gaudyti žmonių veido, tiksliau – charakterio, bruožus. Tą kūrybos sritį pamėgau dar tais laikais, kai tekdavo valandų valandas praleisti visokių pasitarimų, susirinkimų salėse. Škicuodavau sėdinčius posėdžiautojų prezidiumuose, šnekorius tribūnose bei jų ištikimus klausytojus. Taip greičiau priartėdavo kavos pertraukos, tų renginių finalinės ovacijos... Viena tokio sumišimo dalyvė, pastebėjusi, kad man neblogai sekasi dailinti šukuosenas, tiesinti nosis ir aukštinti kaktas, pakvietė mane škicuoti rimtuose pobūviuose, kur per vakarą tekdavo linijų vingrėmis šimtinę linksmuolių apibūdinti. Kai pastebėjau, kad lietuviai nebebijo būti „pagauti“ popieriaus lakšte, portretiniais škicais apdalinau visus pažįstamus, gimines, kolegas, plenerų, ekspedicijų, kelionių bendražygius (troleibusuose nepiešiau).

  Esu sukūręs keliolika tūkstančių tokių veidografijų, škicai sugulė pozavusiųjų archyvuose, bet ir mano stalčiuose liko dar keli šimtai. Paskaičiavau, jei kiekviename laikraščio numeryje pateiksiu po dešimt veidų, tai prireiks 50 „Lietuvos aido“ numerių. Kad puslapyje sutilptų ir vienuolika, trumpinu tekstą.

K. K. Šiaulytis. Dailininkas,
 tapytojas Vytautas Šatas. 2011

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, tapytojas 
Aleksandras Vozbinas plenere. 2014

K. K. Šiaulytis. Aktorius Ferdinandas Jakšys. 2011

K. K. Šiaulytis. Poetė Lidija Šimkutė 
skaito savo eiles. Vilnius, popietė LRS salėje. 2016

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, 
tapytojas Arvydas Šaltenis. 2015

K. K. Šiaulytis. Archeologų pokalbis 
vakaronėje prie laužo. 
Gintautas Zabiela ir Džiugas Brazaitis. 2018

K. K. Šiaulytis. Violeta. Mergina,
 apsilankiusi akvarelės parodoje Vilniuje. 2016

K. K. Šiaulytis. Tris kartus kalbininkas, 
vertėjas Alfonsas Tekorius. 
Portretinių škicų kompozicija. 2017

 K. K. Šiaulytis. Dailininkė, 
grafikė Dovilė Tomkutė. 2016

K. K. Šiaulytis. Autoportretas. 2004. 

Straipsnis publikuojamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 11.
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. kovo 12 d., ketvirtadienis

Antano Žmuidzinavičiaus Nemunai

A. Žmuidzinavičiaus prisiminimų knygos viršelio antraštė


Nuotraukoje A. Žmuidzinavičius 
savo studijoje, Kaune. Nuotrauka
 publikuota knygoje “Paletė ir gyvenimas”

Kęstutis K. Šiaulytis

Antano Žmuidzinavičiaus

 Nemunai

 Šiemet minėsime Lietuvos dailės pirmeivio, Dzūkijoje, Seirijuose gimusio dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876 10 31 – 1966 08 09) 150 metų jubiliejų. Su žemiečiu, beveik kaimynu, druskininkiečiu, metais vyresniu M. K. Čiurlioniu, A. Žmuidzinavičius susipažino tik Varšuvoje, vienuose piešimo kursuose. Po kelerių metų jie abu jau tapo tikri vilniečiai, kartu Vilniuje kūrė Lietuvių dailės draugiją, organizavo pirmąją Lietuvių dailininkų parodą (1907). Ir Čiurlionį, ir Žmuidzinavičių dailės kūrybai įkvėpė, pakvietė, Lietuvos gamtos grožio, didybės pajauta. M. K. Čiurlionio dailėje jo gamtos rega išsiliejo muzikiniu skambesiu, poetine, simboline raiška, o A. Žmuidzinavičiaus drobėse – Lietuvos upės, ežerai, Baltijos jūra, laukų ir miškų gėlynai, pušynų kolonados, piliakalnių karingos kupros rikiavosi tarsi nuostabioje geografinėje enciklopedijoje. Ne kiekvienam duota, kaip šiems dviem menininkams, matyti ir savo kūryboje išreikšti slaptingas gamtos vydijas!

 A. Žmuidzinavičius prisiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ (1961), užsimena apie savo kūrybos kritikus ieškančius dailėje tik novatoriškų dermių, darinių. Bet, jei kritikų buvo du, trys, tai dailininko kūrybos gerbėjų – tūkstančiai! Plačiose peizažinėse tapytojo drobėse, kukliuose plenerų etiuduose, tarsi amžiams užkoduota mūsų žemdirbiškos esybės žiūra. A. Žmuidzinavičiaus menas byloja nuolat vykstantį gamtos galybių virsmą, debesijų erdvių ir žemės tvirtybės sąveiką, mūsų čia buvimą. Žvelgi į kokią A. Žmuidzinavičiaus drobę, kurioje, rodos tik kokio ežero pakrantė pavaizduota, bet jauti, ten, šalia dviejų pušų stovi ir tu – matuoji akimis veidrodinę pasaulio begalybę.

 Vėl atsiverčiu knygos „Paletė ir gyvenimas“ puslapius. Dailininko prisiminimai čia sukloti atskirais pasakojimais, kurie smagiu žodžiu nukelia mus į XX amžiaus pradžią, tarpukario Lietuvą, Miuncheną, Paryžių, Amerikon ar  – į Čepkelių raistą! Pastaroji istorija prasideda taip: „1907 metų vasarą mudu su Tadu Ivanausku nutarėme perbristi Gudų girios dalį...“. Linkiu ir jums, kolegos laikraščio skaitytojai, šią smagiu pavasariu prasidedančią vasarą keliauti po Lietuvą, paieškoti Antano Žmuidzinavičiaus ežerų ir Nemunų!

A. Žmuidzinavičius. “Nemunas prieš audrą”. 
1912 m. Reprodukcija iš albumo
 “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

 A. Žmuidzinavičius. “Žmonos portretas”. 
1910 m. Nespalvota reprodukcija 
iš albumo “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

A. Žmuidzinavičius. “Žvejai saulėtekyje”. 
1946 m. Reprodukcija iš albumo
 “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

A. Žmuidzinavičius. “Dvi pušys”. 1930 m. 
Reprodukcija iš J. Jurginio knygos
 „Lietuvos meno istorijos bruožai“ (1960)

 Straipsnis publikuojamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 10.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: