Vakaras

Vakaras

2023 m. rugsėjo 22 d., penktadienis

Skirta Žirgo metams (1). ISTORINIAI ŽEMAITUKŲ ŽIRGŲ NUOTYKIAI

K. K. Šiaulytis. Kunigaikščių Oginskių 
koplyčia-mauzoliejus Rietave. 2008. Akvarelė. 42 x 29,7

Skirta Žirgo metams (1)

Kęstutis K. Šiaulytis

ISTORINIAI ŽEMAITUKŲ ŽIRGŲ

 NUOTYKIAI

 Šiais, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtais Žirgo metais, kiekvienas šalies pilietis turėtų bent vieną vakarą paskirti savo bendrystės nuotykių su Arklių – Žirgų dvikinke prisiminimams. Mūsų visuomenės ilgaamžiai, pasipuošę senatvės išminties šypsena, tikrai mena dar prieškario atlaidų ar šiaip „sekmos dienos“ turgus-muges-kermošius, kai smagiais bėriais pakinkyti ratai ir visokie vežimaičiai užpildydavo miestelių kryžkelių aikštes. Vaikystės vijurku sukiesi tokioje žmonių ir arklių grūstyje, žvalgaisi tarp trypčiojančių  juodžių, šyvių, obuolmušių, sarčių ir širmių – jų uodegos šlaistosi, galvos muistosi, kramsnoja avižų maišelį. Bet... tie ir kiti žirgų bičiulystės prisiminimai – tarsi nuskendę dvarai, jau niekada nestos nūdienos rūmais! Jei šoktelėtume dar toliau į praeitį, teko skaityti, jog XX amžiaus pradžioje Lietuvoje gyvavo, darbavosi, riedėjo karietomis, bričkutėmis ar lakstė žieminėmis važiomis, trys milijonai žirgelių! Žinia, mano vasarojimų kaime laikais, arkliai jau neprilygo šalies gyventojų skaičiui, nors, jei primestume, šienapjūtėse, vienas į kalną panašus juodbėris atstodavo visą kolūkio brigadą.

 Žirgo metai paskelbti minint valstybinio Žemaitukų veislės žirgyno įsteigimo jubiliejų, šis žirgynas įkurtas 1922-aisiais, Plungėje, buvusiame kunigaikščio M. Oginskio dvare. Bet žemaitukų veislės atkūrimo istorija prasidėjo dar beveik šimtmečiu anksčiau, kai renesansinio polėkio žmogus, kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863), 1833 metais paveldėjęs Rietavo dvarą, šiame sename bajorų krašte ėmėsi kurti savo Utopiją – šiaurės Toskaną. Irenėjus gimė Italijoje, Florencijoje, garsiojo diplomato ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) šeimoje, tad tėvo ir motinos, kilmingos italės, išugdytas, sugebėjo pamatyti kitokią šio krašto ateitį. Išmokęs žemaičių kalbą, su savo pavaldiniais ir aplinkinių dvarelių savininkais bendravo be vertėjų, matyt, taip „išgavo“ vietinių arklių, kuriuos jo kaimynai kinkydavo į savo bričkas, karietas, paslaptį. Tie nepamainomi kasdienybės bičiuliai, dažniausi tamsaus plauko, ilgais karčiais apsiklostę žirgai, turėjo ilgą, šlovingą praeitį. Tai buvę karų ir nuotykingų žygių dalyviai, su jais žemaičiai jojo į Žalgirio mūšį bei pačioje Žemaitijoje varė  kryžiuočius namolio. Deja, šimtmečių slinktyje, sunkios kasdienybės darbais nenukamuotų žemaitukų buvo likę jau ne pulkai. Kunigaikštis panoro atkurti rinktinę grynaveislių, karingų, narčių, ištverme pasižyminčių žemaitukų bandą. Jo idėjas puoselėjo abu sūnūs – Bogdanas Oginskis (1848-1909) Rietave ir Mikalojus Oginskis (1849-1902) Plungėje. Jų pastangomis visą pusamžį Lietuvoje steigtos žemaitukų veisimo draugijos, rengtos šių žirgų parodos, skatinti ūkininkai auginantys veislinius žirgus. Tad, žemaitukų veislės atgimimo datą nukelčiau į 1848-uosius, kai, anot legendos, I. K. Oginskis pakvietė keturis tūkstančius kaimynuose ūkininkaujančių žemdirbių dalyvauti savo sūnaus krikštynose. Įsivaizduoju, kokią emocijų šventę tada patyrė kunigaikštis, pamatęs nedideliame Rietavo miestelyje nežinia kiek tūkstančių žemaitukų žirgų, mat svečiai suvažiavo, be abejo, ne po vieną žirgelį pasikinkę.


K. K. Šiaulytis. Žiemojantys Vaidoto Digaičio žemaitukai:
 Kredas, Ąžuolas ir Ceklis. 2020. Drobė, aliejus, 50 x 70

K. K. Šiaulytis. Informacinis atvirukas skirtas žygiui 
„Žemė Žmogus Žirgas“. Šiame atviruke atskleidžiau
 vieną vizualinę „paslaptį“ – Lietuvos geografinis 
kontūrinis siluetas primena žirgo galvą.
Atviruką išleido Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje.

K. K. Šiaulytis. Informacinis atvirukas skirtas
 Žygiui žemaitukų žirgais apie Lietuvą. 
Žygio vadovas – Vaidotas Digaitis.
 Atviruką išleido Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje.


Straipsnis publikuojamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS". 2023 Nr. 36.
Perskaityti galite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. rugsėjo 21 d., ketvirtadienis

Algirdas Gaižutis. ELITO ŠVIESA IR ŠEŠĖLIAI

Algirdo Gaižučio knygos viršelis

Algirdas Gaižutis

 ELITO ŠVIESA IR ŠEŠĖLIAI

Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje,
 vos pasibaigus vasaros laikui (2023 09 12),
 secesinėje Akademijos iškilmių salėje pristatyta 
nauja akademiko Algirdo Gaižučio knyga
 "ELITO ŠVIESA IR ŠEŠĖLIAI".
Mokslo bendruomenės samburį vedė  akademikė Grasilda Blažienė,
 knygą aptarė akademikas Vytautas Martinkus, 
profesorius Juozas Mureika ir kiti vakaro dalyviai.
Kadangi knygos viršelyje švyti mano pieštas A. Gaižučio portretas,
ėmiausi škicuotojo plunksnos ir tąkart.
Šventinį knygos sutiktuvių susirinkimą fiksavo ir fotografai, 
jų reportažą galima rasti akademijos internetinėje svetainėje -


bei čia -


O šiame GALERIJOS  puslapyje - 
keletas mano pieštų portretinių škicų.

K. K. Šiaulytis


K. K. Šiaulytis. Akademikas Algirdas Gaižutis.
 2023. Portretinis škicas

Knygos turinio atvartas
 su knygos dizaino autorės Miglės Datkūnaitės iliustracija.


K. K. Šiaulytis. Akademikė Grasilda Blažienė.
 2023. Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. Akademikas Vytautas Martinkus.
 2023. Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. Profesorius Juozas Mureika.
 2023. Portretinis škicas

Solidaus tomo (656 psl.) antrasis viršelis

K. K. Šiaulytis. Akademikas Algirdas Gaižutis.
 2023. Portretinis škicas su A. Gaižučio autografu.

Šį reportažą paskelbiau savo veidaknygės puslapyje, 
o čia, dar keltas nepublikuotų portretų:

K. K. Šiaulytis. Akademikas Vytautas Martinkus.
 2023. Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. Akademikas Vytautas Martinkus.
 2023. Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. Profesorius Juozas Mureika.
 2023. Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. Akademikas Algirdas Gaižutis.
 2023. Portretinis škicas


2023 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

GLOBALAUS KREPŠINIO STATISTIKA IR GEOGRAFIJA. Spaudos dailininko dienoraštis

K. K. Šiaulytis. Krepšinis Australijoje.
 2019. Humorografija

Spaudos dailininko dienoraštis

Kęstutis K. Šiaulytis

GLOBALAUS KREPŠINIO

 STATISTIKA IR GEOGRAFIJA

 Kai vartysite šį laikraščio numerį, žvalgysitės po margą 16 puslapį – gal jau bus išsipildžiusi Lietuvos krepšinio sirgalių viltis – įveikta Graikijos rinktinė!? Tačiau šiandien, ketvirtadienį, kai iki tų lemiamų rungtynių liko 24 valandos, mes, į Filipinus neišvykę šios sporto šakos specialistai (tokių yra apie 200 tūkstančių), lesiojame informaciją internete apie būsimus varžovus. FIBA pasistengė – apie 32 Pasaulio čempionate dalyvaujančias komandas, jų žaidėjus, gali sužinoti beveik viską. Štai  Graikijos komandos vidurio puolėjas Georgios Papagiannis yra 218 cm ūgio, jam – 26 metai, sveria 125 kg! Išsamiose, dailiai nubraižytose lentelėse pateikta kiek krepšininkas įmeta dvitaškių, tritaškių, kiek išprovokuoja baudų ir dar daugybė kitų skaičių, procentų, rezultatų. Vieni specialistai skaičiuoja koks visas būsimos priešininko komandos ūgis – tereikia susumuoti visų krepšininkų centimetrus (Graikijos komanda viršija 24 metrus), kitiems atrodo, kad lemia ne tik centimetrai, bet ir kilogramai – lygina bendrakomandines tonas. Žinia, gal tai turėtų įtakos virvės traukimo varžybose, bet krepšinyje, būna, koks lengvasvoris vijurkas paskutinę akimirką nulemia rungtynių baigtį…

 Dar kitur minčių takelis pasuka skaitant šalių, dalyvaujančių šiame pasauliniame FIBA turnyre pavadinimus: Dramblio Kaulo Krantas, Angola, Egiptas, Libanas, Puerto Rikas, Žaliojo Kyšulio respublika… Pastarąjį salyną, kurio tikresnis vardas – Cabo Verde, gerai žinojo Fernandas Magelanas (1480 – 1521). Jis, kelionės aplink Žemės rutulį pradžioje lankėsi čia, o jo bendražygiai, stabtelėjo grįždami namo po didžiojo nuotykio, bet jau be savo kapitono. F. Magelanas žuvo mūšyje prie mažos Filipinų salos Maktano. Toje nedidelėje koralinėje saloje, jei neapsirinka žinynai, šiandien gyvena pusė milijono filipiniečių, po 6615 viename kvadratiniame kilometre! Priminsiu, Lietuvoje tokiame plote – tik 43.

 Manau, Magelanui, Kolumbui prilygsta ir vienas Kanados kūno kultūros mokytojas – Džeimsas Neismitas (1861 – 1939). Tai jis, 1891 metais sugalvojo naują sporto šaką – kamuolio mėtymą į krepšį. Neismito “basket ball’u” įvardintas sportas, nors ir be burių, bet su savo komandų kapitonais, smagiai suka ratus aplink pasaulį!


K. K. Šiaulytis. Kanadietiškos krepšinio 
varžybos. 2019. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Meksikos sirgaliai
 irgi nepasiduoda. 2023. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Firminis Juodkalnijos krepšininkų
 metimas “Montenegro”. 2023. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Lietuvos krepšinio sirgalius 
grybauja. 2023. Humorografija. 

Laikraštis "LIETUVOS AIDAS" 2023 Nr, 33, 16 psl.


 

2023 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

ABSTRAKCIJOS TYLA

K. K. Šiaulytis.

Kęstutis K. Šiaulytis 

ABSTRAKCIJOS TYLA

 Keistos, tos paskutinės vasaros dienos – plaukia tuščios, tylios, tarsi nerangūs bevėjai debesys. Jau išskrido pastogių kregždės palikusios tik skulptūrinius artefaktus – molio lizdus. Žaliavę, siūravę laukai – nuplikę, tik ražienos primena nuo pavasario bangavusias javų jūras. Atrodo, net upių žuvys dingo, vandens sraute, vien kažkokių augalų gyslos rangosi.

 Jautiesi ir pats ištuštėjęs – atrodo, iš galvos išgaravo visos enciklopedijos, televizinės ir laikraščių žinios, į tave spokso tik nekalbūs juodi kompiuterio klavišai. Paklibinsiu juos, atspausdinsiu įkyriai besibeldžiantį žodį „pauzė“, jis, nors ir tarptautinis, bet mūsuose gerai žinomas, suprantamas. Tačiau, jei tą žodį pakartosiu daug kartų: pauzė pauzė pauzė pauzė pauzė pauzė pauzė pauzė pauzė pauzė pauzė pauzė – manau, pasijausiu kvailai, kaip tie dailininkai, pirmieji išdrįsę kurti bedaiktę dailę – tokias drobes ir popieriaus lakštus, kuriuose nevaizduojama nieko realaus, atpažįstamo, nieko, ko tikisi žiūrovai. Ar galėtumėte susitaikyti su paveikslu, kuriame, pavyzdžiui, nutapyta tik dvylika juodų, kreivų linijų geltoname fone, kitame – mėlynas apskritimas su raudonų kvadratėlių įdaru... Bet dailininkai, jau nuo impresionistų laikų buvo įpratę būti „prausiami“ meno kritikų ir mėgėjų. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Italijos futuristai, Vokietijos ekspresionistai, Prancūzijos kubistai ir fovistai jau buvo pralavinę visuomenę netikėčiausiais tapybos motyvais, tad, susitaikyti su „neatpažįstama“ daile – abstrakcionizmu, europiečiams buvo lengviau. Tiesa, nors pirmąjį abstraktų dailės kurinį, akvarelę, Miunchene 1910 metais pritaškė, pribraukė Vasilijus Kandikis (1866-1944), pirmoji tarptautinė abstrakčiosios dailės paroda surengta tik 1930 metais, Paryžiuje.

 Abstrakčioji dailė suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo, jos kūrybinius metodus, principus: liniją, spalvą, dėmę, potėpį, išbandė daugelis dailininkų. Šiandien, nors abstrakcionizmo žvaigždė jau nusileido, su šia pagrindine modernizmo kryptimi susipažinę esame visi. Tiesa, daugelis, pamatę dabar populiaraus abstraktaus ekspresionizmo darbus, turi vienintelį priekaištą: „ir aš, taip galėčiau“.

 Peržvelkite, čia publikuojamas mano abstrakčias miniatiūras. Šalia darbų nespausdinami jų pavadinimai, kad netrukdytų jums savaip interpretuoti tai ką matote. 1 – Pušies viršūnės šakų labirintas, 2 – Augalas, 3 – Šviesos sklaida (iš ciklo „Saulė“), 4 – Srautas (iš ciklo „Vandens būviai“), 5 – Ruduo, 6 – Vasara, 7 – Pavasaris, 8 – Žiema.


K. K. Šiaulytis.

K. K. Šiaulytis.

K. K. Šiaulytis.

K. K. Šiaulytis.

K. K. Šiaulytis.

K. K. Šiaulytis.

K. K. Šiaulytis.

K. K. Šiaulytis.

Laikraštis "LIETUVOS AIDAS" 2023, Nr.. 32, 16 puslapis.
Esė ir miniatiūras rasite ir laikraščio internetinėje svetainėje 

2023 m. rugpjūčio 18 d., penktadienis

Grybų ir grybautojų simbiozė. Spaudos dailininko dienoraštis

K. K. Šiaulytis. Vėlyvo rudens grybai. 
2022. Akvarelė, 24 x 32

Spaudos dailininko dienoraštis

Kęstutis K. Šiaulytis 

Grybų ir grybautojų simbiozė

 Šiais, domestikuotų (prijaukintų) pievagrybių laikais, kiaurus metus valgiaraščiuose puikuojasi šviežių grybų patiekalai. Tačiau abejoju, ar tuos apskritašonius baltukus, „cikriniai“ grybautojai bent paragauja. Mįslingoji grybų ir mūsų simbiozė vyksta ne prie vaišių stalo, o girių dausose, drebulynų ir beržynų gojuose. Nuo gegužės iki gruodžio tęsiasi ta smagi žaismė! Aš pats esu šalnines guotes lapkričio gale Pamerkio šileliuose lesiojęs, spalyje žaliuokes iš smėlio traukęs, o bruknynams žydint, bobausių garbanas fotografavęs.

 Grybai – paslaptingi miško monai: kepurėti, skrybėlėti, šalmus užsimaukšlinę ar kapišonus užrietę eglynų vaiduokliai; rausvos, žalsvos, gelsvos, balkšvos, melsvos pušynų pamėklės! Jie ir jos, po girias goglinėjantiems mikotrophams (grybų valgytojams) pažadina pirmykščių medžioklių instinktus. Mes, žaliųjų nuotykių mėgėjai, žinome, kad pakliūsime į grybienos paspęstus žabangus – voveraitės, raudonikiai ir kiti spalvaviršiai vilios, gundys, hipnotizuos, klaidins, gąsdins raganų ratais, ar apgaus, kerpšilyje sudygę aitriųjų baravykų tuntais. Pasitaikys ir kitaip – kartais patys guotais lips į tavo krepšį, tik spėk tikrinti ar nenuodingi, bet kitąkart, tuščiai visą dieną samanas braidęs, jau pakeliui į namus paslysi pakrūmėje ant seno kazlėko išnaros...

 Dar mūsų senoliai perprato tų slapukų galvakojų gudrybes, tad, būdami ne iš kelmo spirti, sumetė kaip baravykus pulkaunykus ir visokių ūmėdžių, žvynabudžių armijas į puodus sukviesti. Pirmiausia, reikia išmanyti bendravimo psichologiją. Patyrę grybautojai, aptikto lepšio niekada tokiu įžeidžiu vardu nepavadina, bet tyliai pakalbina: „koks dailus gandrelis“ – jei tas yra ant aukšto koto, jei žemas, storas, pagiria: „apvalutis ponaitis“, jei kepurė pablukusi nuo saulės, meiliai pastebi: „kiškio pagalvėlė“, jei tamsiai ruda, tarsteli: „gardus pyragėlis“. Kiekvienas miško senbuvis, turi savo kūrybos grybų vardyną, bet kartais juos pašaukia ir pripažintais sinonimais. Pavyzdžiui lepšį, dar priimta vadinti paberžiu, ežiuku, miškinuku, ožgrybiu. Galima ir pagudrauti, lotyniškai pakalbinti: „mielas Leccinum scabrum“!  Keistuolis raukšlėtasis gudukas irgi visaip apkalbamas: kalpokas, vištelė, turkas, niemčius, vokietukas, kupkutė, panikė, o lotyniškai – Cortinarius caperatus. Maloniais žodžiais aptarti, pagerbti, grybai supranta, kad ne į kokio netašyto berno terbą papuls, tad per daug neslapukauja, kartais, net telepatiniu būdu apie savo buvimo vietą informuoja.

 Grybus tiriantis mokslas – mikologija, nujaučia, jog juos dominantis „miko“ pasaulis, vien racionaliu protu neaprėpiamas. Neseniai pripažinta, grybai – ne augalai, o padarai panašesni į gyvūnus! Jie išskirti į atskirą Grybų  (Fungy) karalystę. Iki šiol ištirta bent 100 tūkstančių rūšių grybų, bet, manoma – dar slapstosi kokie dešimt milijonų... Įdomu, ką mikologams pasakoja haliucinogeniniai grybai?  Grybai, tinkami maistui, jau visi suskaičiuoti. Lietuvoje tokių yra 382 rūšys. Bet, štai kas rašoma apie gerą mūsų pažįstamą kelmutį. Jie – didžiausi organizmai pasaulyje. Vieno kelmučio individo požeminė šaknų raizgynė (moksliškai – rizomorfoma) gali užimti iki 900 ha ploto, sverti iki 6000 tonų ir būti net 25000 metų senumo. Priminsiu, didžiausi tarp banginių, mėlynieji, sveria 150 tonų. Taigi, grybų mėgėjams žinutė: gal mūsų kelmučiai skatina svorio priaugimą, o gal ir prailgina juos valgančiųjų amžių?

 Tiems, kurie šią pašnekų esė perskaitė iki galo, atskleisiu dar vieną tekste aptariamos simbiozės paslaptį – kadangi grybai mėgsta humorą, geriau seksis su jais bendrauti, jei klaidžiodami miške šnabždėsite, niūniuosite dainelę: „Oi grybai, grybai, jūs patieka mano...“


K. K. Šiaulytis. Ant kelmelio... 2023. Humorografija.

K. K. Šiaulytis. Žaliuokės. 2022. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pasiklydo... 2023. Humorografija.


Laikraštis "LIETUVOS AIDAS" 
2023 Nr. 31, 16 puslapis. 

KOMENTARAI
Apie šią publikaciją komentaruose 
parašė keletas kolegų žurnalistų:

Aurelija ARLAUSKIENĖ

Perskaičiau iki galo su dideliu malonumu! Kiek daug įdomių faktų ir kokia turtinga kalba! Džiaugiuosi jūsų pieštuko ir plunksnos sinergija. Taip ir toliau.

Albertas VAIDILA

Puiku. Grybai tikrai nusipelnė tokio lingvistiškai išmanaus, skambaus, linksmo bei nuotykingo delikateso - šiaulytiško pašnekų ese, pagardinto humorografijos ir akvarelių padažu.

2023 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis

ČIA, TEN, VAKAR IR DABAR. Spaudos dailininko dienoraštis

K. K. Šiaulytis. Pasaulis pasikeitė. 2022. Humorografija.

Spaudos dailininko dienoraštis 

Kęstutis K. Šiaulytis

ČIA, TEN, VAKAR IR DABAR 

 „Viskas, kaip ant delno“. Šiandien, šis posakis, tarsi prilipęs prie liežuvio, bet vartotas dar ir tais tolimais raganų deginimo laikais, kai nebuvo nei psichoanalitikų, nei žurnalistų – tik vietinės būrėjos iš kliento delno linijų spėdavo jo ateitį. Pasakojama, pačios galingiausios velnienės turėdavusios ir krištolo rutulį, kuriame galėjo matyti kas dedasi margajame pasaulyje, net pasižvalgyti konkurenčių buduaruose. Dabar, jau visi mes esame žiniuoniai, vartome, maigome savo išmanųjį „delninuką“ – visaregį telefoną, žvitriu ekranu pavaduojančiu vakarykštes plačianugares enciklopedijas ir vis dar pasitaikančius sparnalapius laikraščius.

 Kas, ko, kam, kiek ir kodėl naviguoja komunikacijos vandenynuose, žino tik galingieji Serveriai. Mes, naujųjų laikų vargonautai, tik ieškome savo Aukso vilnos...

 Kai už lango prakiūra akvarelinis dangus, žaibai daužosi tarsi pradžiamoksliai čiuožykloje, o juočkis debesis paberia ledo keramikos kruopų – skubiai kišenėje ieškai naujienų: kas ten, pasauliniame orų malūne dedasi, kur sukasi, grumdosi tarpkontinentinės ciklonų girnos? Smagu – mūsų šalies internetinėje žiniasklaidoje gali pats pasirinkti koks rytoj bus oras: vienas portalas skelbia pasaulio pabaigą, kitas grasina agurkų šiltnamio tropikais, trečias pranašauja grybinį lietų. Karščio žada tiek, kiek prie gripo. Sužinai, jog kitur Europoje termometrai dar smagiau prakaituoja – jų rodmenys nusausino upes, išgarino ežerus, o afrikinės kaitros šuorai skrudina kurortinių pajūrių džiovyklas.

 Kiek atgaivina vietinės sporto naujienos: lengvaatlečiai tapo dar lengvesni – tiesiog skraido stadionuose, plaukikai rado vandens užsienio baseinuose, boksininkai studijuoja kalnakasybos inžineriją – matyt, ruošiasi prasimušti į Paryžiaus olimpines žaidynes. Bet krepšinio sirgalių negalavimai numatomi jau šiemet – netrukus prasidės Pasaulio krepšinio čempionatas.

 Kur Lietuvoje benukeliautum, visų miestų, kaip ir vienkiemių sodybose – nuo smėliakopės Nidos iki atomsargio Visagino, nuo vyšniaplytės Žagarės iki mėlynšilės Švendubrės – gėlių darželiai puikuojasi spalvingais kosmėjų žiedų žvaigždynais. Kas apdovanojo tą gėlę tokiu prakilniu vardu? Pakalbinau „Vikipediją“. Pasirodo, mums, nuo Pitagoro laikų žinomas senovės graikų kalbos žodis „kosmosas“ turi daug reikšmių: „tvarka, valdžia, puošmena, grožis, pasaulis“. Mūsų sodininkės, kad nereikėtų daug filosofuoti, tiesiog pavasarį paberia kosmėjos sėklų – ir pasaulio pusiausvyra jau sureguliuota!

  Spėju, ne vienas skaitytojas šyptelėjo, kam šiame tekste tiek prikurpta, sudurstyta visokių keistažodžių? Atsakysiu – to reikalauja mano pasirinktas žanras – pašnekų esė. Svetur šis žanras įvardintas „causerie“ žodžiu. Paieškokite interneto platumose – susipažinsite.

K. K. Šiaulytis. Moksliukė. 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis. Žiniuoniai. 2022. 
Škicai pagauti Vilniuje, Gedimino 9

K. K. Šiaulytis.  Kosmėja. 2012. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Už langų – akvarelinis lietus.
 2023. DADA Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Afrikos krepšinis. 
2019. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Ideologinė sausra.
 2022. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Smalsi skaitytoja. 
2020. DADA Atvirukas

Laikraštis "LIETUVOS AIDAS", 2023, Nr. 30

2023 m. rugpjūčio 4 d., penktadienis

GIMTINĖS SPALVOS – NEMATYTI MOTYVAI. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Elektrifikacija prie Šatrijos kalno.
 2023. Akvarelinė humorografija. 24 x 32

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

GIMTINĖS SPALVOS –

 NEMATYTI MOTYVAI 

 Kam yra tekę ilgėliau pabūti po lietuvišku beržu, pastebėjo-išgirdo: jo lapai vėjyje šnara tarsi banke automatu skaičiuojamos eurų kupiūros. Kam yra tekę žirglioti per ką tik traktoriaus plūgais suartą lauką, prisimena savijautą – klampoji, lyg  dalyvautum TV politkultūrinėje diskusijų laidoje: toli nenukeliausi, kol kokio kito traktoriaus akėčios neaplygins arimo... Bet, smagu gyventi šalyje, kur, nūnai, tiek daug pridygo šakotų laisvamanių (plačiąja to žodžio prasme) – jautiesi, tarsi žvalgytumeis po Justino Marcinkevičiaus poemėlės „Grybų karas“ miško laukymę: ... „O paliepė vyrą giria: – Taip, teisingai, Mano vyre! Mes kariaujam už teisybę. Marš į mūšį Mano grybe!“...

 Šiandien, kai suvešėjo mūsų poreikiai – šilko skaros nebeužtenka: stiklo vitrinos gundo vardiniais pasaulinio garso dizainerių aksesuarais, o ir kitos gėrybės pasiekiamos tik nartingai atviepus lūpą. Tegul niekas netrukdo marinuotis madinguose trenduose!

 Kai laisvais vasardieniais į Palangą ir atgal judi magistralinių didkelių kamščiuose, glaustaisi pajūrio gulykloje tarsi troleibuso silkbačkėje, atrodo, kad nė nebuvai išvarytas iš mielo kasdienybės rutinos rojaus. Žiniasklaida mandagiai primena: esi saugus, nes, tik nulipus nuo asfalto gresia erkių atakos. Palikite piliakalnių legendas, ežerų sietuvas, šulinių svirtis romantikams svyruokliams: tegul jie sau skainioja palaukėse gervuoges kartu su gervėmis, gėrisi keturlape vilkauoge kartu su vilkais,  o juodąja varnauoge – su varnomis ir šarkomis. Šiuolaikiniam herojui ateities horizontai veriasi elektroninėse dimensijose, nuotykiai vilioja skaitmeninėje terpėje, o gyvenimo tortus puošia visai kitos uogos!


K. K. Šiaulytis. Sartų ežero laumžirgis.
 2023. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Malūno tvenkinio šamas. 
2023. Akvarelinė humorografija. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Vasaros kavinėje. 2023. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Grybų dienos 2023. Humorografija.


Laikraštis "LIETUVOS AIDAS" Nr. 29, 
 publikuoja pašnekų esė ir humorografijas.