Vakaras

Vakaras

2024 m. vasario 28 d., trečiadienis

Kovo ir kamščio kautynės

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Tadui Ivanauskui

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis

Kovo ir kamščio kautynės

Causerie - Pašnekų esė

 Vasario 29-oji, retai pasitaikanti data. Tačiau šiemet, šis skaitmuo, lyg čia nuolat buvęs, kabo sau sieniniuose kalendoriuose ir iš ten valiūkiškai vėpso – esmi paskutinis žiemadienis! Kai tik tą, mažagabaritinio 366 puslapių leidinio lapelį nuplėšite – prasidės pavasaris! Bet, kažkodėl, pirmasis jo mėnuo vis dar vadinasi senoviškai – „kovas“, o juk, galėtų atliepti mūsų epochos didmiesčių rūpesčius, pvz., būtų pramintas trumpu ir aiškiu šaukiniu: „Kamštis“. Tai aktuali nūdienos realija, šiame pavasarėjančiame laike į gatves pajuda papildomi kliuviniai – žiemą snūduriavę automobiliai...

 Vis tik, kas gi tą mėnesį praminė kovu? Tikriausiai, anų dienų žemdirbiška visuomenė? Bet, kodėl ne vieversio, pempės ar varnėno garbei jis pavadintas? Atsakymą radau didžio gamtos tyrėjo, profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) tritomyje „Lietuvos paukščiai“ („Mintis“, 1964). Šį veikalą galima skaityti beveik kaip nuotykių knygą, mokslininkas, pasakodamas apie mūsų paukščius, pažeria asmeninių stebėjimų, patirčių atsiminimus. Įprastai, sparnuočių pažinimo veikaluose tiek ereliui, tiek zylei skirtas vienodas, dažniausiai vienas puslapis. Bet T. Ivanauskas rašo nevaržomas akademinių taisyklių. Varninių šeimos paukščius – kranklį, varną, kovą, kuosą, šarką, kėkštą ir riešutinę aptaria net 35 puslapiuose, iš jų, mėgiamam krankliui skiria 7, varnai - 9, kovui – 5 psl. Pasirodo, pastarasis, į Lietuvą parskrenda jau „kaziuko“ dienomis, ir tuoj, kaip koks artojas puola į laukus bei pievas. Žiūrėk, žalumą vos atgavusi pakalnė po jų pulko apsilankymo tarsi suarta, kovai, ieškodami skanėsto – grambuolių lervų, savo galingais snapais pasidarbavo tarsi kastuvėliais. Kai prasideda orė, kovai virtinėmis kapanojasi atsivėrusiame dirvone – visi surasti vikšrai, sliekai, lervos, pagauti vabalai, pelės telpa į ryklės maišą, tada, tas gardus valgiaraštis skraidinamas lizdan, kur jau kvaksi išsiritę jaunikliai. Kovai gyvena didelėmis kolonijomis, senų medžių viršūnėse suka šakelių lizdus, kartais, tiesiog vieną šalia kito. Išlakiame pušynėlyje ar parko alėjos didmedžiuose įsikuria šimtai juodasparnių šeimų, bet būna ir tūkstantis klykaujančių buveinių! Kartą man teko (tautosakininkų ekspedicijoje) dešimt nemigo naktų praleisti šalia tokio „miesto“, kaip tik tuomet koviukai buvo pačiam padūkime – plėšėsi nuo pat ankstyvo ryto, rodėsi, pasiklausę kurtinančio koncerto, ką tik sužaliavę medžių lapai turėtų susivynioti lyg ausys... Įdomus pastebėjimas, šį kartą knyginis, jei kada teko matyti istorines graviūras, kur vaizduojami mūšių laukuose ar žieminėse pakelėse  kritę arkliai, bei šalia tupinėjantys juodi paukščiai, tai ten – tikriausiai ne kovai. T. Ivanauskas rašo: „Dvėselienos jis nelesa, nebent tik bado verčiamas, tačiau kai kada galima jų matyti kartu su varnomis bei krankliais prie gyvulio lavono, bet dažniausiai jie ten būna dėl grūdų, esančių gyvulio žarnose ir skilvyje“.

 Dalis kovų žiemoja Lietuvoje, glaudžiasi varnų ir kuosų būriuose. Ne vienerius metus stebėjau juos gretimam kleve, sniegu apdribusiose šakose kūprojančius lyg kokius bežadžius anglies luistus. Bet, literatūroje minima, jog dažniausiai kovai gruodus praleidžia Prancūzijos, Vokietijos fermerių laukuose. Deja, pasirodo, ten jų laukia ir kitokia – gurmaniška lemtis, sumedžioti jie tampa delikatesiniu kepsniu. Tiesa, T. Ivanauskas pažymi, kad ir mūsuose buvo kas koviena smaguriaudavo.

 Pas žmones patekę globojami jaunikliai kovai ilgainiui tampa šeimyniški, draugingi sodybos kiemo senbuviai. Niekur neskuba išskristi, bendrauja ne tik su vištomis – mat, pramoksta tarti kai kuriuos žodžius. Prijaukintos varnos – atvirkščiai, skriaudžia naminius paukščius, mėgsta vagiliauti blizgančius daiktus. Kovai, palyginus su savo vikriais pusbroliais, atrodo tokie nerangūs, lėtaeigiai, savyje užsisklendę asabos. Tritomio puslapiuose profesorius vis pamini, jog paukščių psichologija įdomus tyrimų objektas. Nors ir nesu tos srities specialistas, kai stebiu pakelės berže sausio speige nervingai krūpčiojančias varnas, išgąstingai nuo viršūnės besižvalgančias kuosas, matau, ten pat tūnantis, tarsi prilipęs prie šakos kovas, atrodo ramus kaip belgas – žino, kad žiema tikrai pasibaigs ir bus čia smagiau nei užsieniuose!

K. K. Šiaulytis. Du kovai. 2015. Akvarelinė žaismė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Žiema tirpsta. 2020. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne, prie Neries. 
2023. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", Nr. 9 (2024)
Publikacija patalpinta ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31147-2024-02-29

-spaudos-dailininko-galerija-kovo-ir-kamscio-kautynes?

2024 m. vasario 21 d., trečiadienis

KELIONĖS NUOTYKIAI ASMENINĖJE BIBLIOTEKOJE

K. K. Šiaulytis. Minotauras. 2022. Plunksnos ir teptuko grafika

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis

KELIONĖS NUOTYKIAI 

ASMENINĖJE BIBLIOTEKOJE

Causerie - Pašnekų esė

 Jau vieversiu prašvitusiomis vasario dienomis šalies sostinėje vyksta esminis kultūrinis reiškinys – Vilniaus knygų mugė. Manau, visi mokantys skaityti jau esame kada siautę šiame kasmetiniame “kaligrafijos” spiečiuje. Pamenate, tik smagiai dūzgiant sparnais ten įmanoma aplėkti tuos tuzinus kūrybinių laboratorijų, forumų, pristatymų, diskusijų, koncertų ir ekspozicijų. Galiausiai, išsamų VKM renginių monitoringą gali atlikti tik stilingi redaktoriai ir atdūs (žodyje praleista “i” raidė…) korektoriai! Tyrinėdamas būsimų mugės įvykių programą ir aš nepasiklydau, aptikau valandėlę, kai pažįstamas poetas Ričardas Šileika pristatys naujausią savo knygą “Pertrauka”, kurią galima perskaityti ir kaip instaliaciją ar performansą. Tikras lobis moderniai asmeninei bibliotekai!

 Pastarasis sakinys yra toks tiltukas pereiti prie pagrindinės einamojo pašnekesio temos. Pelėdakius bibliofilus, romantikus bukinistus, gotikinius antikvarus, ištisas žodžių dirbtuvių skaityklas suintrigavęs filmas “Bibliotekininkas. Likimo ieties beieškant” priminė – mes, knygiai, esame nuostabių nuotykių dalyviai!  Gero teksto puslapis – tarsi vėjo dangun iškeltas aitvaras, skraidina, kur kviečia autorius, bet kelionės giją rezga, pilotuoja – tavo vidinis pasaulis. Minimoje kino juostoje pasakojama, jog didžiųjų šalių Nacionalinės bibliotekos kyla kolonomis tarsi karališki rūmai, ten požemių salėse gūžiasi slapčiausi archyvai. Čia kaupiami ne tik naujų knygų kilometrai, reti foliantai, manuskriptai, bet ir saugomi “nedegantys” rankraščiai, dokumentai, kolekcionuojami dailės kūriniai. Gal vis dar lenktyniaujama su legendinėmis antikinio pasaulio Aleksandrijos, Pergamo knygų šventyklomis?

 Asmeninės bibliotekos, tai tarsi skaitančiųjų kosmosą atkartojantys mikropasauliai, kur gali aptikti tokį pat poezijos tomelį, žodyną, Pablo Pikaso, Pito Mondriano ar Antano Gudaičio dailės albumą, kaip ir kokioje garbingoje universiteto bibliotekoje. Neabejoju, toje jūsų namų dalyje, kurią vadinate biblioteka, knygų lentynose įsispraudę ir skulptūriniai suvenyrai iš apsilankymų Kretoje, Egipte, Bavarijoje, kabo paveikslai (šalia knygų ypač suskamba akvarelės), meiliai prižiūrimas žaliuoja koks palmėlapis stiebas primenantis biblijinius Levanto kraštus. Bet ir jūsų sekretero, komodos stalčiuose laikomi “turistinių” miestų žemėlapiai, įsigyti ar paštu gauti atvirukai, parodų bukletai, katalogai, kaip ir šeimos, giminės nuotraukų albumai, rinkiniai yra jūsų asmeninės bibliotekos dalis.

 Kai už lango – vasario pusiausniegė dargana, kur ant slyvos šakos sulipę tarsi raidės karklažvirbliai šildo vienas kito šonus, akys vijurku klaidžioja atverstos knygos kableliais ir taškais nestabdomų sakinių labirintuose…

K. K. Šiaulytis. Tapytojas Pitas Mondrianas plenere.
 2023. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Detektyvas Šerlokas Holmsas.
2015. Mano atvirukas, grafika, koliažas

K. K. Šiaulytis. Vakaras su Viljamu Bleiku
 (William Blake 1757-1827). 2017.
 Mano atvirukas, akvarelė

K. K. Šiaulytis. Kitokia kaligrafija.
 2015. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Draugingi karklažvirbliai. 2007. Škicas

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 8 (2024)

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31109-2024-02-21

-spaudos-dailininko-galerija-keliones-nuotykiai-asmenineje-bibliotekoje?

 

2024 m. vasario 14 d., trečiadienis

Atvirukai iš anos Lietuvos

Dr. Jonas Basanavičius. Skulptorius A. Aleksandravičius.
 Išleido autorius. Papildomas įrašas atviruke: 
“Spaudos darbus visomis kalbomis atlieka Otto ElsnerBerlin S. 42”

Atvirukų istorijos 

Kęstutis K. Šiaulytis 

 Atvirukai iš anos Lietuvos

 Atvirukų kolekcininkai, tyrinėtojai, vis dar nedrįsta viešai pripažinti, kad ši veiklos sritis juos keistu būdu „pagauna“, tarsi užburia. Mėgindami pasiaiškinti-išsiaiškinti savo filokartinės aistros priežastis, jie net mano sergantys kaupimo manija, ar aiškina, tiesiog turintys polinkį kažką rinkti, rūšiuoti, dėlioti, vartyti... Dar kiti randa svaresnių argumentų, taria, jog atvirukus kolekcionuoja dėl profesinių interesų, šie juos domina kaip leidybos sritis, kaip kultūrinis reiškinys, kaip istoriniai praėjusių laikų ženklai... Tikrai, nepatogu šiais mokslo ir visažinystės laikais pripažinti, jog menkas kartono lapelis – atvirukas, turi kažkokią savarankišką, nuo vartotojo, stebėtojo nepriklausomą poveikio galią. Tačiau, kiek daug pasaulyje įvyko permainų nuo 1869 metų, kai buvo išrastas atvirukas, kiek technikos, mokslo, praktinės veiklos naujovių nugulė į užmaršties archyvus, bet atvirukas, beveik nepakeitęs nei formos, nei popierinės prigimties, laukia pirkėjų viso pasaulio muziejuose, garsiųjų, didžiųjų miestų gatvėse, viešbučiuose, oro uostuose, knygynuose! Tas keistas, meninę ir komunikacinę prigimtį apjungęs darinys, matyt pergyvens net pašto tarnybos sunykimą...

 Šiam, šventiniam „LIETUVOS AIDO“ numeriui parinkau publikacijai aštuonis 1919-1939 metais Lietuvoje išleistus atvirukus. Nei vienas iš jų nebuvo kam nors išsiųstas, vadinasi, kažkada pirkti tik sau – kaip vertingi artefaktai, miniatiūriniai brangių idėjų, priminimų, vilčių ženklai. Tai, kas juose autorių, leidėjų, spaustuvininkų su atida įdėta, įpinta, užšifruota – ir šiandien, ieškančiam atsiskleidžia.


A. a. karininkas ANTANAS JUOZAPAVIČIUS. 
Pirmasis žuvusis kovoje už mūsų Nepriklausomybę 
atgimusios Lietuvos karininkas.
 Žuvo: 1919 m. vasario mėn. 13 dieną. Alytuje, 
ant Nemuno tilto.
 Išleido Lietuvos Karo Invalidų Vyčių Brolija.

Kaunas. Nepriklausomybės paminklas.
 (Įrašas ir vokiečių kalba). 
Lietuvos Valstybinė Leidykla – Spaudė “Spindulys”
 Kaune – A. Naruševičiaus foto.

D-ras Vincas Kudirka.
 Papildomas įrašas atviruke, adreso pusėje
Šio atviruko kaina 50 centų. Pelnas skiriamas
 nameliui išpirkti, kuriame mirė Dr. Vincas Kudirka.

LIETUVA. Šiauliai. Kryžių kalnas. 
(Įrašas ir vokiečių kalba). Foto V. Augustinas

Did. Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis
 1392- 1430. (Įrašas ir prancūzų kalba).
 Dailininkas A. Varnas. “Spindulio” klišės ir spauda.
 Įrašas antspaudu: “Atviruko kaina 30 c.”

Verpėja. (Įrašas ir vokiečių kalba).
 Lietuvos Valstybinė Leidykla – 
Spaudė “Spindulys” Kaune – A. Naruševičiaus foto.

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas
valdė 1316-1341 m., įkūrė Vilnių – Lietuvos sostinę;
 žuvo kovoj su kryžiuočiais pas Veliuonos piliakalnį.

Įrašai adreso pusėje: Did. Lietuvos Kun. Gediminas.
 Darbas dailininkės Bron. Lukaševičaitės, gim. 1885 m.
 Kontekų palivarke, Širvintų v., Vilkm. ap.
 Baigus Peterburge gimnaziją Br. Luk. 5 metus mok.
 Barono Štiglico dailės mokykloje Peterburge, 
o paskui studijavo dailės pas Akad. Prof. Ceglinskį
 ir žin. Dail. Gorskį.

 Leid. J. Bajoro “Šviesos” knygyno Vilkmergėje.

Šio atviruko antroji, adreso pusė.
 Atvirukas pažymėtas antspauduotu
 Antano Martinionio ekslibrisu.


Straipsnis ir atvirukai publikuojami 
Valstybės laikraštyje "LIETUVOS AIDAS",
 Nr. 7 (2024).
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje - 

2024 m. vasario 8 d., ketvirtadienis

PASAULIO NAUJIENŲ PUNKTYRAI

K. K. Šiaulytis. Mieli Šv. Valentino dienos rūpesčiai. 
Humorografija

Spaudos dailininko dienoraštis 

Kęstutis K. Šiaulytis 

PASAULIO NAUJIENŲ PUNKTYRAI

Causerie - Pašnekų esė

 Šiame tekste ketinau pasiguosti, jog, deja, Lietuvos žiniasklaidoje mums pateikiamų pasaulio naujienų – vien trupiniai. Mat, šalies informaciniuose laukuose veši tik gerai įsišakniję partiniai politikai, smulkaus ir stambaus kalibro gražiaveidės pupos bei vis dar pasitaikančios visuomenės piktžolės. Kalbama, kad vietinės garsenybės pasiruošusios dosniai atsidėkoti žiniadirbiams portalams už dažną savo nuotykių, apmąstymų, draugysčių-kivirčų ir netgi suklupimų ravėjimą – pagarsinimą. Visa apibendrinus, tenka konstatuoti: mūsų medijose dominuoja vienintelis – alegorinės pasakos “Gervės ir gandro vestuvės” siužetas.

 Tačiau, atšaukiu, savo ką tik išsakytus priekaištus mūsų žiniasklaidai. Pastebėjau, jog ir pasauliniai informaciniai gigantai svarbiausias naujienas transliuoja tarsi morzės abėcėle – daugtaškiais… Tegul susigaudo telegrafo specialistai, o kitiems švystelta didelių antraščių, nuotraukų, video greitakalbių aibė!

 Bet, nereikėtų per daug smerkti net didžiųjų, tarptautinių medijų. Kas joms belieka, jei šiandien slapti ir vieši pasaulio politikų sumanymai planuojami, braižomi tarsi punktyrine linija. Tarptautinių organizacijų, koncernų ir šalių lyderiai išmoko būti nenuspėjami, daugiareikšmiai, dar net suveltomis šukuosenomis, atsagstytais švarkais, kreivais kaklaraiščiais… Gal, kad patiktų rinkėjams?

 Tad, galiausiai, politikai irgi atranda kaip pasiteisinti. Šiame pasaulyje, kai visi turi teisę balsuoti – parlamentai, senatai, kongresai, valdybų ir žiuri nariai, skaitytojai ir žiūrovai, kas yra tikras dėl rytdienos!? Nūnai, tik sraigės šliaužia viena nenutrūkstančia linija…

K. K. Šiaulytis. Klimato kaitos kalvis. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Žmonės su kaukėmis. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Donaldas Trumpas žvalgosi.
 Humorografija

K. K. Šiaulytis. Naujojo Šaltojo karo ledo ritulininkai. 
Humorografija

K. K. Šiaulytis.  Sraigės keliai. 
(Iliustracijoje sraigė nupiešta viena linija).
Humorografija

Straipsnį - pašnekų esė publikuoja 
laikraštis "LIETUVOS AIDAS" Nr. 6 (2024)
 Rasite ir laikraščio "LIETUVOS AIDAS" internetinėje svetainėje - 

2024 m. sausio 31 d., trečiadienis

SARTŲ EŽERO MUSTANGAI

K. K. Šiaulytis. Sartų ežero vandenų ristūnai. Iliustracija

Kęstutis K. Šiaulytis 

SARTŲ EŽERO MUSTANGAI

 Apžvelgiant garsųjį Sartų ežerą iš gandro skrydžio (paprasčiau patyrinėti „Google“ žemėlapyje), regi tarsi raizgių šakų vandenų medį, ar pinklių antropomorfinių rankovių gestus, bet tuoj kyla ir dar kita asociacija – įvairiomis kryptimis padrikusios ežero atšakos, įlankos, primena laukinių arklių – mustangų tabūno dūksmą, mat kiekviena, didelė, maža ežero įlanka, panaši į žirgo galvą. Manding, senovės aukštaičiai, irgi pamatė tuos arklių siluetus, kad davė ežerui Sartų vardą? O gal, kokios laumės taip sprendė ir lėmė, skirdamos ežerui vardą ir ateitį – tapti garsia žirgų lenktynių ant ledo erdve? Manoma, kad tokios, rogėse įsitaisiusių vadeliotojų varžybos Sartų toliuose vykdavo jau XVIII amžiuje. Šiais laikais, čia jau daugelį metų organizuojama arklių sporto entuziastų pamėgta žiemos šventė. Vasario 3 dieną, šeštadienį, po ilgokos „šlapių“ žiemų pertraukos, Dusetų hipodrome, vėl, kartu su snaigėmis suksis žirgai iš Estijos, Švedijos ir Lietuvos. Tą pačią dieną Dusetų Kultūros centro Dailės galerijoje atsidarys jau septynioliktąjį kartą rengiama  tarptautinė paroda „Žirgas mene“. Joje kabo ir mano humorografija, kurią „LIETUVOS AIDO“ skaitytojai matė praeitame laikraščio numeryje – „Dusetos. Sartų ežero žvejo nutikimai”.

 Ne kartą, kartu su kitais dailininkais teko buvoti prie šio, penkto pagal dydį Lietuvos ežero. Pagal grožį, Sartams skirčiau dar aukštesnę vietą – akvarelininko akis vandenų platumas greitai įsimyli, ypač, kai kūrybinių ar studentinių vasaros plenerų dienos derintos su naktigonių laužavietės nuotykiais, žvejybos laimikių skanavimu....

 Dusetų vardas – tarsi atodūsis! Kada vėl bus vasara, kai žvalgysime ne žemėlapius, o akimis skraidysime nuostabiuose Aukštaitijos ežerų gojuose!?


K. K. Šiaulytis. Sartų ežero debesijos. 2007. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Dusetų bažnyčios varpinė.  2007.Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Sartų ežero šamo ir ešerio nuotykiai. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Tarptautiniame akvarelės 
plenere-simpoziume, dailininkė iš Prancūzijos 
tapo darželio gėles, o aš, dar ir alyvinius obuolius, 
kuriuos mums čia pabėrė Dusetų dailininkas 
Romualdas Pučekas. 2007. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis publikuojamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS" Nr. 5 (2024).
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2024 m. sausio 25 d., ketvirtadienis

GARBINGAS ARKLIO TEISMAS

K. K. Šiaulytis. Žirgas ir Merkinės varpo Vienaragis.
 2019. Drobė, aliejus.

Skirta Žirgo metams (2) 

Kęstutis K. Šiaulytis

GARBINGAS ARKLIO TEISMAS

 Įsikinkę į savo darbus nė nepastebėjome kaip smagia risčia prabėgo 2023-ieji – Žirgo metai. Seniai nebesinaudojame telefono aparatais su „rageliu“, kuriuose, norint paskambinti reikėjo numerį surinkti sukant tokį diskelį su dešimčia skylučių pirštui... Bet, net šiandien, vietoje žodžio „paskambink“, dažnai sakome „pasuk“! Taip ir su žirgų-arklių dalyvavimu mūsų dienose. Gal daugeliui niekada neteko šliuožti ašvienio tempiamose rogėse, ar lėkti širmio traukiama brikele, tačiau gatvės diskursuose neretai išgirsi: „kur suki ienas!“, „užstatė savo vežėčias!“, „nukelk kanopas!“, „baik žvengti!“, „nesimuistyk!“, „patrumpink karčius!“, arba –  „Algis šitoje srityje pasikaustęs!“. Štai valdiškoje tarnyboje šnabždasi: „viršininkė nuolat ant Petro joja...“, „ Tomas išlėkė iš balno“, o privačioje veikloje įprasti tokie juodbėri priežodžiai: „dirba kaip arklys“, „geram arkliui nereikia botago“... Žodžiu, kiekvienas savo arimus plėšiame! Minime arklį, o mintyje turime Joną? Gal esame kokie pusiau žirgai – kentaurai?

 Kartą, buvodamas tapybiniame plenere Merkinėje, aptikau tokią dviprasmišką šio miesto legendą. Ji buvo aprašyta Merkinės krašto muziejaus leidinėlyje „Žinios iš praeities“, čia perspausdinta iš 1935 metų laikraščio „Diena“, Nr. 36. Savo ruožtu, pateikiu jums gabalą to teksto, kurį tada pasirašė Ap. Valentas: „Garsus sava senove Merkinės rotušės varpas. Jis kadaise kabojo rotušės rūmų bokšte ir skelbė gyventojams teismų pradžią. Senovėje šiuo varpu galėjo skambinti kiekvienas dzūkelis, kuris kokią skriaudą turėjo, ir paskambinus šiuo varpu susirinkdavo garbingi miesto sūdžios ir teisdavo susikivirčijusius gyventojus.

 Ir kartą vieną šaltą žiemos naktį pasklido senam rotušės bokšte galingas varpo garsas, jo aidas sklido po visą miestą, sukruto Merkinės miesto gyventojai ir galvas kraipydami stebėjosi, kas gali tokią naktį šauktis sūdžių pagalbos. Susirinko prie rotušės minia ir pamatė keistą reginį. Rotušės varpu skambino įsikandęs virvę senas sudžiūvęs arklys. Rytojaus rytą susirinko garbingos sūdžios aukštoj rotušės salėj ir pradėjo tyrinėti, kam šitas arklys varpu skambino. Ir po pietų sužinota, kad šitą arklį gaspadorius pavarė neturėdamas pašaro. Pavakary buvo įdomus teismas. Senas arklys skundė savo šeimininką garbingiems teismo sūdžioms, kad jį užlaikytų iki gyvos galvos. Arklio skundą miesto sūdžios patenkino ir priteisė gaspadoriui visą išlaikymą. Apie šį arklio ir šeimininko teismą dar ir dabar gyvai dzūkai kalba…”

 Man ši istorija pasirodė be galo įdomi, apžiūrėjau ir muziejuje gulintį garsųjį Merkinės rotušės varpą, jame atvaizduotą paslaptingą miesto herbo figūrą – Vienaragį. Merkinei Magdeburgo miesto teises suteikė Žygimantas Augustas, 1569 metais gruodžio 7 dieną, rašte nurodydamas: “…dovanojame miesto antspaudui vienaragį…”. Pasirodo, bėdžius legendos arklys ne šiaip varpu skambino, kreipėsi ne tik į miesto “sūdžius”, bet ir į mistinį žirgelį Vienaragį, kuris nuo senovės amžių simbolizuoja aukščiausiąjį teisingumą. Įkvėptas Merkinės krašto muziejaus eksponatų nutapiau simbolinę drobę, kur vaizduoju baltą šios žemės žirgą ir, tarsi kitoje dimensijoje aidintį Teisingumo varpą.

  Šiame, šešioliktame laikraščio puslapyje pateikiu ir kitokių artojų šalies epizodų, fiksuotų mano piešiniuose.

K. K. Šiaulytis. Dusetos. Sartų ežero žvejo nutikimai.
 2024. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Žemaitukų žirgų ir raitelių sutikimas
 Karūžiškės dvarelyje, 
šalia Medvėgalio kalno. 2014. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis. Vienišas arklys Paršpilio piliakalnio papėdėje. 
Už jo – Paršežeris, kūlgrindomis grįsti pelkėti miškai
 ir tolumoje –  Medvėgalio kalnų gūbrys, Aukštagirė. 
2001. Akvarelė 

Straipsnis publikuojamas 
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 4 (2024)
Rasite ir laikraščio internetinėje svetainėje -

2024 m. sausio 18 d., ketvirtadienis

PAKELIUI Į SIURREALIZMĄ

K. K. Šiaulytis. Portretas su tulpe (Salvadoras Dali). 
2015. DADA Atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis 

PAKELIUI Į SIURREALIZMĄ

Šiemet galime minėti didžio meninio judėjimo – Siurrealizmo, šimtmetį. Prancūzų rašytojo Andrė Bretono (Andre Breton 1896 – 1966) organizuojamas avangardinio meno šviesulys sutvisko 1924 metų pradžioje, tiesa, kol kas, tik literato plunksna surašytame manifeste.

 To meto prancūzai jau didžiavosi savo, kažkada autsaideriais laikytais impresionistais, kurie žmonėms tarsi atvėrė meninę regą – gebėjimą naujai pamatyti saulės energijos kuriamą realybę. Ne nuogą daiktiškumą, faktologiją, bet asmenine kūrybine galia, įžvalga nuaustą tikrovės vizualybę.

 Tačiau, XX amžiaus Europos dailės avangardo šaukliai jau ieškojo naujų vaizdinių horizontų. Prancūzai fovistai, italai futuristai, Paryžiaus kubistai, Miuncheno abstrakcionistai, Berlyno ekspresionistai tepė drobėse, braižė popieriuje vargu ar eiliniam visuomenės čiabuviui matomus (ir toleruojamus) dalykus. Šiandien, daugybėje tekstų aptarta to meto avangardo siekiai, o tada, kai minimi meno judėjimai tik skleidėsi, matyt, taikliausiai juos apibūdino, įvardino Prancūzijos poetas, žurnalistas, meno kritikas Gijomas Apolineras (Guillaume Apollinaire 1880 – 1918). Šis maištingas literatas nestokojo žodžių kalbėdamas apie naujus dailės reiškinius, straipsniuose, paskaitose, diskusijose įrodinėdamas progresyvių ieškojimų prasmę, tikslą – teigė, jog dailininko ranką turi išjudinti ne regimojo pasaulio tikrovė, o vizionieriškų dvasinių erdvių atradimai, įkvėpti antgamtės pajauta. Apolineras sugalvojo terminus „kubizmas“, „orfizmas“ (kubizmo atmaina), o 1917 metais sukūrė žodį „siurrealizmas“, kurio daugiaprasmes reikšmes dabar gvildena tūkstančiai išmanių žodeliautojų. Gijomas Apolineras yra ir lietuvis, poeto motina kilusi iš LDK bajorų, kurių tėvonija – Naugardukas. 1861-1866 metais, ji, kartu su tėvais gyveno Vilniuje.

 Andrė Bretonas, pagerbdamas nuo ispaniškojo gripo mirusį kolegą, nutarė naujai kuriamą, iš dadaizmo kylantį dailės judėjimą pavadinti G. Apolinero surastu žodžiu – siurrealizmu. Mūsų laikais šiuo terminu svaidomasi tarsi kamuoliuku, aptariant daugybę gyvenime ištinkančių reiškinių – tokia šiandienos tikrovė! Siurrealistinė gali būti ir vyriausybės politika ir kava popieriniame puodelyje. Dailėje siurrealizmas mums pirmiausia asocijuojasi su ispano Salvadoro Dali (Salvador Dali 1904 – 1989) kūryba. Jo „sapnų peizažai“, sklandantys neapčiuopiamoje erdvėje daiktai ir žmonių figūros, tirpstantys drambliai ir varvantys laikrodžiai jau prigijo mūsų meninėje akistatoje. Meno kritikai pastebėjo, jog nepaisant vienijančio siurrealistų vardo, didieji „siurr“ meistrai kūrė visiškai savitą dailę. Atrodytų, kas bendro, tarp Choano Miro (Joan Miro 1893 – 1983) spalvingų dėmių ir mįslingų belgo Renė Magrito (Rene Magritte 1898 – 1967) figūrų?  Mano favoritas tarp siurrealistų – vokietis Maksas Ernstas (Max Ernst 1891 – 1976). Jis buvo ir vienas ryškiausių dadaistų, sukūręs nematytai įtaigių koliažų, piešinių, skulptūrų.

 Bekraščiuose interneto podėliuose rasite minimų autorių kūrybą, čia jų darbų publikuoti neturime galimybės, tad laikraščio puslapyje pateikiu savo vizualines refleksijas išskleistas mano kuriamuose publicistiniuose atvirukuose.

K. K. Šiaulytis. Mostas aukštyn. Koliažas. 
2015. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Poetas Gijomas Apolineras. 
2015. DADA Atvirukas, Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Tipografinis veidas.
2015. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Psichoanalizė. Koliažas.
2015. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Kviečių vėjas (Maksas Ernstas).
 2024. DADA Atvirukas

Tekstas ir mano DADA Atvirukai publikuojami
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS"  Nr.3 (2024)
Straipsnį rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2024 m. sausio 10 d., trečiadienis

Žiemos akivarai

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Vileišių rūmai žiemą.
 2021. Akvarelė, 29,7 x 42. Privačioje kolekcijoje

Kęstutis K. Šiaulytis

Žiemos akivarai

 Ruduo, temstančiame lapkrityje vis švysteli gamtos scenografine fejerija – laukuose, jau kadai suvytę smilgų stiebai saulėlydžiais tarsi nusidažo panakčių violetais, kiti žolynai irgi gaudo blėstančius dangaus skliauto atspalvius, atšvaitus, kelia skėtines puokštes, pilnas rudų, juodų, žalių, bet kažin, ar kulinarijoje naudojamų sėklų... Parkų aukštuomenė – medžių kamienai ir jų šakijos ornamentinės pinklės kabo peizažuose tarsi akvarelinio rūko varsomis nulieti. Aitraus geltonio, apelsininio oranžo lapijos kilimai tiesiog rietimais kloja miestų klevinius skverus ir beržynų giraites. Rodos, iš pačios saulės nukritusios spalvos linksmina mūsų blakstienas! Bet, kai vandens pritvinkę debesys užveria padanges, kelias dienas kraštovaizdžius skalavęs vėjų gūsių šuorais drėbtas lietus suplūkia tą lapkričio pradžios spalvų mozaiką į vilko kailį. Kai per Lietuvą riedi automobiliu, matai – pakelėse plyti į balzganą dėmę pavirtusios pievos, arimai, pakrūmėse styro pražilusių pelynų guotai, ir tik girių spygliuočiai dar gina savo teisę nešioti žalią rūbą. Tomis dienomis ugnele žydinčią gyvą spalvą atrasi nebent šilelio samanose, aptikęs voveruškų-lepeškų slėptuvę.

 Netikėtai, nors kalendoriaus išpranašauta, vieną rytą, tarsi varpų aidais suskamba per naktį kritęs, visą ką nubalinęs sniegas! Ta, iš dangaus nusileidusi žiemos firminė skraistė, vienu mostu perkeičia mūsų pojūčių raišką. Akys narsto naujai atsiskleidusį pasaulį, Anderso Celsijaus nustatytas minusas graibo kam ausis, o kam ir nosis, pasikeičia praeivių eisena (slidu!) bei rūbai. Mokslo dar nesuklasifikuotos snaigės, muzikų neįgarsinta pusnynų tyla, kiemsargių nenurinkti ledo varvekliai, kaip ir dar daug kitų neapdainuotų gruodo žaismių: šerkšno girliandos, ledokšniai, snyguriavimai, atgrasios lijundros, šlapdribos, plikšalos, arktiniai speigai, ledjūrių ciklonai stebins (džiugins?) mus bent trejetą mėnesių.

 Smagu gyventi dvidešimt pirmajame amžiuje! Žiemos orų virsmai mūsų nebegąsdina, šiandien jau nesame tik sužvarbę kailinių kepurių bokšteliai! Kumštinės pirštinės irgi liko etnografinių muziejų ekspozicijose, mūsų delnuose – išmanusis telefonas su stebuklinga foto akute, kuri įgalino mus kitaip pamatyti pasaulį! Praėjo tie laikai, kai tik išrinktieji, dumplinių ar juostinių fotoaparatų magai, fiksavo gamtos išdaigas. Dabar ledokšnių dienos, pusnynų kopos –  tik dar viena nauja pramoga – brisdami, čiuoždami gaudome snaigių šokius, varveklių spingsules – čia pat juos siunčiame į savo veidaknygės galeriją, tegul pamato visi, kokia žiema nebaisi!


K. K. Šiaulytis. Lapkričio diena Buivydiškių parke.
 2023. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis.  Ledokšnių raižiniai. Fotografija

K. K. Šiaulytis. Antis ant ledo. Fotografija

K. K. Šiaulytis. Žiema. Fotografija

Tekstas - pašnekų esė, publikuojamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 2. 2024.
Apsilankykite ir "LA" internetinėje svetainėje: