Skirta Žirgo metams (1)
Kęstutis K. Šiaulytis
ISTORINIAI ŽEMAITUKŲ ŽIRGŲ
NUOTYKIAI
Šiais, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtais Žirgo metais, kiekvienas šalies pilietis turėtų bent vieną vakarą paskirti savo bendrystės nuotykių su Arklių – Žirgų dvikinke prisiminimams. Mūsų visuomenės ilgaamžiai, pasipuošę senatvės išminties šypsena, tikrai mena dar prieškario atlaidų ar šiaip „sekmos dienos“ turgus-muges-kermošius, kai smagiais bėriais pakinkyti ratai ir visokie vežimaičiai užpildydavo miestelių kryžkelių aikštes. Vaikystės vijurku sukiesi tokioje žmonių ir arklių grūstyje, žvalgaisi tarp trypčiojančių juodžių, šyvių, obuolmušių, sarčių ir širmių – jų uodegos šlaistosi, galvos muistosi, kramsnoja avižų maišelį. Bet... tie ir kiti žirgų bičiulystės prisiminimai – tarsi nuskendę dvarai, jau niekada nestos nūdienos rūmais! Jei šoktelėtume dar toliau į praeitį, teko skaityti, jog XX amžiaus pradžioje Lietuvoje gyvavo, darbavosi, riedėjo karietomis, bričkutėmis ar lakstė žieminėmis važiomis, trys milijonai žirgelių! Žinia, mano vasarojimų kaime laikais, arkliai jau neprilygo šalies gyventojų skaičiui, nors, jei primestume, šienapjūtėse, vienas į kalną panašus juodbėris atstodavo visą kolūkio brigadą.
Žirgo metai paskelbti minint valstybinio Žemaitukų veislės žirgyno įsteigimo jubiliejų, šis žirgynas įkurtas 1922-aisiais, Plungėje, buvusiame kunigaikščio M. Oginskio dvare. Bet žemaitukų veislės atkūrimo istorija prasidėjo dar beveik šimtmečiu anksčiau, kai renesansinio polėkio žmogus, kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863), 1833 metais paveldėjęs Rietavo dvarą, šiame sename bajorų krašte ėmėsi kurti savo Utopiją – šiaurės Toskaną. Irenėjus gimė Italijoje, Florencijoje, garsiojo diplomato ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) šeimoje, tad tėvo ir motinos, kilmingos italės, išugdytas, sugebėjo pamatyti kitokią šio krašto ateitį. Išmokęs žemaičių kalbą, su savo pavaldiniais ir aplinkinių dvarelių savininkais bendravo be vertėjų, matyt, taip „išgavo“ vietinių arklių, kuriuos jo kaimynai kinkydavo į savo bričkas, karietas, paslaptį. Tie nepamainomi kasdienybės bičiuliai, dažniausi tamsaus plauko, ilgais karčiais apsiklostę žirgai, turėjo ilgą, šlovingą praeitį. Tai buvę karų ir nuotykingų žygių dalyviai, su jais žemaičiai jojo į Žalgirio mūšį bei pačioje Žemaitijoje varė kryžiuočius namolio. Deja, šimtmečių slinktyje, sunkios kasdienybės darbais nenukamuotų žemaitukų buvo likę jau ne pulkai. Kunigaikštis panoro atkurti rinktinę grynaveislių, karingų, narčių, ištverme pasižyminčių žemaitukų bandą. Jo idėjas puoselėjo abu sūnūs – Bogdanas Oginskis (1848-1909) Rietave ir Mikalojus Oginskis (1849-1902) Plungėje. Jų pastangomis visą pusamžį Lietuvoje steigtos žemaitukų veisimo draugijos, rengtos šių žirgų parodos, skatinti ūkininkai auginantys veislinius žirgus. Tad, žemaitukų veislės atgimimo datą nukelčiau į 1848-uosius, kai, anot legendos, I. K. Oginskis pakvietė keturis tūkstančius kaimynuose ūkininkaujančių žemdirbių dalyvauti savo sūnaus krikštynose. Įsivaizduoju, kokią emocijų šventę tada patyrė kunigaikštis, pamatęs nedideliame Rietavo miestelyje nežinia kiek tūkstančių žemaitukų žirgų, mat svečiai suvažiavo, be abejo, ne po vieną žirgelį pasikinkę.
