K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2023 m. kovo 16 d., ketvirtadienis

NAKTIS & DIENA. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Sugrįžo pempės. Atvirukas

Spaudos dailininko galerija

Kęstutis K. Šiaulytis

NAKTIS & DIENA

Tikiuosi, jūsų netrikdo esė antraštėje įterptas keistas, bet daugiareikšmis ženklas “&”. Perskaitykite jį, kaip norite: “ir”, “irgi”, “betgi”, “taipgi”, “vėlgi”, “manding”…

Jei Keturiasdešimties paukščių dieną, kovo 10-ąją, paskraidytume virš Lietuvos laukų ir girių modami kas kokiais turim sparnais – pagautų ne peizažinės, o batalinės tapybos įkvėpimas. Paežeriuose, tarpukalvėse, pamiškėse vis dar kaunasi žiema, nepasiduoda, kovoja visu savo ginklų arsenalu – tai šen, tai ten siautėja sniego pūgos, grasina aukštų pastogių ledo varvekliai, karo būgnais baldosi sniego žirnių kruša. Tikrai smagu būtų varnėnais aplėkti pavasarėjančius ir Nemuno, ir Nemunėlio slėnius, bet, kol gyvename sparnus suskliautę – tik braidome purienų pelkes, vieversių dirvonus, daržų žliūges. Įdomu, kas tai įkyriai žolei vardą sugalvojo?

Pempės dieną, kovo 19-ąją, baigiasi ilgesniųjų naktų metas, rytoj – pavasario lygiadienis. Prasidės vasaros laikas – beveik baltosios naktys… Nerš lydekos, sužydės ievos ir kriaušės, kūdrose taškysis auksiniai karosai… Žinia, taip būdavo senovėje, tais laikais, kai mums dar nešvietė televizijos mėnulis bei kompiuterijos žvaigždynai. O kas, nūnai, domėsis sieninio etno kalendoriaus datomis, barsuko oro prognozėmis ar kielės dainele… Dabar, mega visatos žmogus, tarsi visagalis arabų pasakos džinas (nors ir uždarytas kreivame ąsotyje), panorėjęs kalnus gali nuversti! Vos pirštą pajudini – stebukliniuose aifonuose ir windowsuose rasi visas pasaulio naujienas, kolekcionuosi istorijos paslaptis, patenkinsi žinių aistrą, politinio gyvenimo geismą. Toje naktyje, kur šviečia kibernetiniai ekranai – skleidžiasi svaigūs adrenalino žiedai!

Kovo 25-ąją švęsime gandrines, kiek vėliau dar parskris remezos, kregždės, gegužyje nakties laiką trumpins lakštingalos, ulbaus volungės, bobausių grybautojus gąsdins kuodą pašiaušęs slapukas kukutis. Visos 92 pavasario dienos galėtų turėti paukščio vardą! Knygoje “Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti” (autorius Petras Kurlavičius, piešinių autorius dailininkas Saulius Karalius) radau žinią, jog mūsų šalyje stebėtos 343 paukščių rūšys. Taigi, jei ornitologai pasistengs, kiekviena metų diena gali turėti savo paukštį!

K. K. Šiaulytis. Paplūdo požiemio vandenys.

2014. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Paukščio skrydis. 2022. Atvirukas. 10 x15

K. K. Šiaulytis. Pavasaris prie Vilniaus. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Pasakykite, gal jau prasidėjo pavasaris?

2022. Atvirukas. 15 x 10

Esė, akvarelės, atvirukai publikuojami

laikraštyje “LIETUVOS AIDAS“.

Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29363-2023-03-17-spaudos-dailininko-

2023 m. kovo 3 d., penktadienis

HUMORAS IR DEMOKRATIJA. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Vilniečiai balsuoja

už Artūrą Zuoką, nes jis turi humoro jausmą

ir barono Miunchauzeno drąsą!

Spaudos dailininko galerija

Kęstutis K. Šiaulytis

HUMORAS IR DEMOKRATIJA

Nurimkit, šio teksto (pašnekesių esė) antraštė, visai ne dviprasmė, neturi nė krislo ironijos, bet, jei manote kitaip – pritarsiu, antgalvėn iškeltų graikų kilmės žodžių jungtyje slypi aibė prieštaringų užuominų.

Žodis „humoras“ kildinamas dar iš Hipokrato laikų medicininio termino taip įvardinusio sveikatingos kilmės skystį tekantį žmogaus kūne. Kai apie pažįstamą linksmuolį pasakome „Jame kunkuliuoja humoras!“ arba „Iš jo trykšta humoras“, spėju, esame kažkaip susiję su archainio mąstymo vingiais. Tobulėjantis mokslas ir jo pagalbininkė literatūra, jau seniai humorą pripažino ne antropų vidiniu skysčiu, bet mažiau apčiuopiamu reiškiniu – intelekto gebėjimu. Tyrinėti humoro prigimtį ir jo taikymo galimybes ėmėsi filosofai, rašytojai, o kai tokių atsirado – ir psichologai. Šiandien sunku pasakyti, ar Servantesas, Sviftas, Rablė savo raštuose humorą preparavo, ar tiesiog leido jam cirkuliuoti iš knygų puslapių į skaitytojų minčių bibliotekas. Bandant keliais žodžiais aptarti šią didžią temą – šypsenos geną, pripažinta, humoras, tai intelekto gebėjimas pritaikyti „Kolumbo kiaušinio“ metodą sprendžiant nelauktai iškilusias problemas. Iš to ritasi pirmoji išvada – humoras yra kūrybingumo rodiklis, antra – „Pagal Jurgį ir kepurė“. Šį teiginį galima perfrazuoti: „Kokia galva, tokia ir šypsena“. Po to, kas pasakyta, mostelėsiu – kad galvoje nešvilpautų vėjai, kiekvienas karjeros laiptais kopiantis asmuo privalo kasdien skaitinėti „Patarlių ir priežodžių“ tomą, nes tai yra tikra humoro enciklopedija. Bet kurią depresinę situaciją galima neutralizuoti pritaikius liaudies išmintį, pvz.: „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“!

Žodis „demokratija“, sudarytas iš dviejų komponentų: „demos“ – liaudis ir „kratia“ – valdžia. Antikos Eladoje išrastas valdymo modelis beveik nepakitęs veikia ir mūsų laikais. Bet, kaip ir Atėnų piliečių sueigose, šiandienos parlamentų balsuotojų valią dažnai savo naudai pajungia geriau retorikos meną įvaldę kolegos. Tokių mokovų seimuose netrūksta, nes daugumas jų, patys čia patenka savo rinkėjams pademonstravę oratorinius gebėjimus, taigi, panaudoję žodinę ekvilibristiką. Iškelsiu skambią prielaidą: oratoriams humoras – oras. Visi žinome, jei klausytojams (rinkėjams) nori patikti, kalbėk tai, ką jie nori išgirsti. Bet, dar geriau nei užuojauta, skambūs šūkiai ar planai, veikia jau minėtas Kolumbo atradimas – ištrauk iš savo Jurgio kepurės humoro zuikį, visi klausytojai pripažins – sugebi pajuokauti, sugebėsi ir savo pažadus įgyvendinti.

Kaip humoras ir demokratija sąveikauja pas mus, Lietuvoje? Per 33 (trisdešimt trejus!) metus, linksmybių netrūko. Istorikai primins – yra buvę, net seimui vadovavo ne šiaip politikai, bet tikri humoro grandai! Vienas jų ir dabar šposauja – kolekcionuoja, viešina parodose karikatūristų sukurtus savo šaržus. Bet žygyje į aukštą tribūną, šypsenos ar sarkazmo vaistus būtina naudoti atsargiai, tik pagal paskirtį. Sakytinio, monologuose ir debatuose rėžiamo humoro gradacijos: subtilus, šiurkštus, grubus, lėkštas, tiesmukas, spontaniškas, ambivalentiškas, mąslus, filosofinis... Dar žinomas anglų (britų), juodasis humoras, o mūsuose – ir suvalkietiško, žemaitiško, kaunietiško juoko rūšys. Kada ir kiek jo dozuoti? Rinkimų kampanijoje panaudojus ne tuos raminamuosius, galima ne tik prarasti balsų, bet ir ilgam susigadinti politinių gyduolių reputaciją.

Savivaldoje politikų išmintis, taigi ir humoro jausmas, rinkėjų vertinami ypač prielankiai. Vilniuje, pastarasis meras išgarsėjo linksma instaliacija Lukiškių aikštėje, socialinių tinklų metraštininkai plodami pasveikino „Pliažo vietoje Lenino“ idėją. Kaunietišką humorą (jo buvo daug) geriausiai supranta to miesto senbuviai, tad jiems spręsti, ar žvaliai nuteikė einamojo mero kadencija. Šiaulių savivalda išgarsėjo gebėjimu subtiliai paauklėti šalies valdžią, už tokį polinkį, balsuotų visi žemaičiai. Net neabejoju, dabartiniai Anykščių, Druskininkų merai, kaip ir kiti jų kolegos sugebėję pademonstruoti gyvenimišką išmintį, pratęs savo darbus.

K. K. Šiaulytis. Rinkimų problemos

K. K. Šiaulytis. Rinkimų kaulas

K. K. Šiaulytis. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus palikimas

K. K. Šiaulytis. Sunki politikų dalia

Tekstas ir humorografijos publikuojami

laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“.

Peržiūrėti galite ir „LA“ internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

29265-2023-03-03-spaudos-dailininko-

2023 m. vasario 24 d., penktadienis

Karas Ukrainoje. Jutubo žmonių portretai. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Ukrainos prezidentas

Volodymyras Zelenskis. 2022. Škicas

Spaudos dailininko galerija

Kęstutis K. Šiaulytis

Karas Ukrainoje. Jutubo žmonių portretai

Jutubo (YouTube) – gyvo vaizdo įrašų socialinį tinklą internete, sukonstravo (2005 metais), trys sumanūs (dabar, manau, multimilijonieriai), amerikiečiai. Internetinėje erdvėje skelbiama, jog nuo 2012-ųjų ši kūrybinė platforma vilnija per žemynus lenkdama radijo ir televizijos bangų taifūnus. Daugelio mūsų eksploatuojamas Feisbukas (Facebook), įsteigtas 2004 metais. O daugiaveidis Instagramas – asmeninių vaizdinų telegramų siuntimo visam pasauliui priemonė, atsirado 2010-aisiais. Šie įdomūs dariniai, tik nedidelė dalis naujos – komunikacinės eros, prasidėjusios 1975 metais, reiškiniai. Žinia, populiarieji medijų naujakurai – beveik neapčiuopiami: nestovi priemiesčiuose fabrikų korpusais, nenupaišyti geografiniuose žemėlapiuose, tad nepanašūs nei į Baikalo ežerą, Tobago salą ar Floridos pusiasalį. Kai kam – bėda, nei sugriausi, nei patrankomis užkariausi!

Deja, kaip pasakoja žmonijos istorija, visa kas nauja, bet skirta visiems, o ne tik išrinktiesiems, susilaukia dalies Homo sapiens rūšies žinduolių pasipriešinimo. Didžios permainos kuria naujus tarpusavio priklausomybės santykius, o norisi šeimininkauti po senovei, kad kiti kitaip neperdarytų. Galvoju, gal įdėmiau pažvelgus, visi karai kilo nenorint „kertiniams“ prarasti užsėdėtą vietą?

Matyt, ir pastarąjį karą Ukrainoje pradėjusi Rusija, pajuto, jog per greitai pasaulis keičiasi – būtina kai ką uždrausti, kai kam trukdyti, kai ką sau palenkti. Atrodo, tas prieš metus (2022 02 24) įsiplieskęs, visiškai beprasmis, pačiai agresorei pražūtingas karas, nelauktai atvėrė psichologines Rusijos piliečių perversijas. Bet, gal, keisčiausiomis užkariautojų vėliavomis susisupusi visuomenė, tik „trolina“ savo valdžią?

Per šiuos metus peržiūrėjau ne vieną šimtą jutubo platformoje įkeltą pranešimą apie Ukrainoje vykstantį karą. Klausydamas nerimastigų žinių, mintyse diskutuodamas, persvarstydamas, ką girdėjau, piešiau pokalbių laidų dalyvių portretus. Daugelį jų pažįsta ir Lietuvos komunikacinio vandenyno kolumbai.

K. K. Šiaulytis. Žinomiausias Ukrainos politikos

apžvalgininkas Aleksejus Arestovičius. 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis. Garsusis jutubo herojus

Markas Feiginas tarp pokalbio dalyvių. 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis. Garsus Ukrainos žurnalistas

Romanas Cimbaliukas, 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis. Šachmatininkas, polititologas,

Putino oponentas Garis Kasparovas. 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis. Paskendęs abejonėse

didysis karo operatorius V. V. Putinas.

2022. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Rašytojas, garsus

Ukrainos politinis apžvalgininkas

Michailas Šeitelmanas. 2022. Škicas

Straipsnis ir piešiniai publikuoti

valstybės laikraštyje “LIETUVOS AIDAS”.

Rasite ir “LA” internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

2023 m. vasario 17 d., penktadienis

Akvareliniai akies preliudai. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Trinapolis audringą rudens dieną.

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

pasižvalgymai Lietuvoje

Akvareliniai akies preliudai

Pleneruose, braidant rasotus Lietuvos peizažus, vis pagauna pajautai atsiveriančios realybės apžavai. Kartais pavyksta matytą tikrovę akvarelės lakšte užburti, alcheminiais potepiais įrėminti, tiksliu pavadinimu užanspauduoti. Bet, žinia, didžiuma regos patirties, tarsi pinklios jūržolės lieka plaukioti asmens gelmėse. Laikui bėgant, tie žolynai herbarais klojasi popieriuje – grafiniais etiudais, plastine žaisme ar kaip dabar, tekstu.

Jei ieškodamas vaizdingų motyvų laipioji piliakalniais – būk atsargus, kad aukštai pakilęs šūksniu ar žvilgsniu kokių galybių neprižadintum. Ties Pavandene, nuo Moteraičio didkalnio, į vakarus, Baltijos link, geriau nė galvos nepasuk – būtinai iš Rietavo Aukštojo Tyro pelkių lyg tinklais pagautos išnirs dausios lietaus marškos. Sako, tie debesų naštos vandenys čia, netoliese, Biržulio ežeran, Ventos upėn išsipila, bet ir Moteraičio ateiviui to gero lieka.

Platumose besižvalgant, būna, asmeninė optika (ar kas kita?) tave apgauna. Kartą stebėjau tolumas nuo Medvėgalio Pilies gūbrio, žvilgsnis klaidžiojo senojo Žemaičių plento link, kur išlinkęs Miltkalnis guli. Ant jo šono suartos juodos dirvos lope pamačaiu boluojantį kirų pulką. Nustebau, iš taip toli neturėčiau jų įžiūrėti, gal kokia lindzė akin įkrito? Gal erdvė persikreipė? Bet, kai paukščiai pakilo – atpažinau, tai buvo gandrai, kelionei į Afriką susibūrę.

Jei esi visai svetimas gamtai – geriau sėdėk prie televizoriaus! Iš patirties žinau, žali miško monai, šlapiamarškinės upių laumės, tiesiog žaisdamos tokius prašalaičius prigauna.

Dvidešimtųjų žiema buvo permaininga kaip ir šiūmetinė. Vasaris prašvito tiek, kad susiruošiau dar pirštinėtas atidaryti plenerų sezoną. Bet, kažin, ar pavyko man akvarelėje spalvomis įplukdyti, be natų įrašyti savo užmojį – nulieti upokšnio čiurlenimą primenančią garsų giją, kuri andai skambėjo Druskininkuose, ties Vijūnėlės tvenkiniu.

Tada, tirpstančios žiemos saulėje žvalgydamas tapybiškus Druskonio slėnio motyvus, siena kylančio pušyno kuorus, gaudydamas padange bėgančius lyg piemens genamus debesis, netikėtai nugirdau, atrodo, pačio gamtovaizdžio kuriamą muziką. Kažkur čia, šlaveno tyli, bet skambi, nenusakoma žodžiais trelė. Įsiklausęs bandžiau atspėti jos prigimtį, bet tik priėjęs arčiau Vijūnėlės tvenkinio supratau, kad tai čeža, šnarėdama braška lūžinėjanti ledo skaidrės briauna. Pasirodo, jau pavasariu alsuojančio tvenkinio bangos – vakario vėjo supintos vandens ringės plakė-skabė plonytį, per naktį susiformavusį įlanką puslankiu dengiantį ledokšnį. Vijūnėlė kūrė niekada nebepakartojamą muzikinį preliudą!

Įdomu, Vijūnėlė, tai upelio ar deivės vardas?

K. K. Šiaulytis. Druskininkai. Ratnyčios upelės vasaros nuotykis.

2022. Akvarelė. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Žvėryno pušys.

2022. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Druskininkai. Vijūnėlės tvenkinio muzika.

2020-ųjų vasaris. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Palanga. Birutės parko vakaro liejiniai.

2022. Akvarelė. 24 x32

Tekstas ir akvarelės publikuojami

valstybės laikraštyje "LIETUVOS AIDAS".

Galima rasti ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29178-2023-02-17

-dailininko-pasivaiksciojimai-po-

Kur Žilvino krantas

2023 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Palanga. Birutės šventgirė. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Palanga. Juodalksnių skraistės

ties parko tvenkiniu. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis

Palanga. Birutės šventgirė

Palangos botanikos parkui 2011 metais grąžintas Birutės vardas, kurį grafas Feliksas Tiškevičius buvo davęs 1897-aisiais savo įsteigtam žymaus Prancūzijos kraštovaizdžių architekto, dendrologo Eduardo F. Andrė suplanuotam parkui. Nesunku suprasti, kodėl grafas ir jo žmona Antanina Kožbok-Loncka savo rezidencinius rūmus Baltijos pajūryje nusprendė įkurti šalia žemaičių garbinamo Birutės kalno vešinčioje šventgirėje. Ši kilni didikų šeima ryžosi naujai pertvarkyti, įprasminti mitinio miško buveinę, moderniu architektūriniu ansambliu, parko išplanavimu suteikti vietovei europinės sakralinių erdvių kultūros bruožų. Jau 1902 metais, tik pabaigus rūmų statybą, grafienės prašymu Birutės kalno papėdėje įrengtas lurdas. Tai buvo visiškai naujo pobūdžio šventykla, Prancūzijos Lurde 1858 metais vykusio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo mergaitei Bernadetai, liudijimas. Palangos lurdas tapo pavyzdžiu daugelio lurdų statybai Lietuvoje. Reikšminga ir tai, kad ši nauja pamaldumo tradicija tarsi sutvirtino gamtos erdvių: kalnų, grotų, upių, miškų sakralumą.

Matyt, dar pirmieji mūsų Baltijos pajūrio čiabuviai tada bevardžiame Birutės kalne įkūrė savo dievų šventvietę. Gamtos gaivalų suformuota aukšta kalva kyla pamarių lygumų kraštovaizdyje tarsi nepažinių galybių sostas. Nuo tokio kalno, tarsi iš paukščio skrydžio, lyg pakylėtas žvelgi į siautulingą vandenų tvano begalybę, vakaro sutemose prapultin nyrantį raudoną saulės ratą. Čia, viršūnėje, kur sukrečia dvasinė pagava, pagarba dangaus, vandenų, žemės stichijoms, tavo sukurto laužo ugnis yra malda dievams ir deivėms, kurie, jauti-tikiesi, lydi tavo gyvenimą.

Anų laikų pamariečiai, kuriuos senovės romėnų istorikas Kornelijus Tacitas žinojo kaip aisčius, to meto vyrai ir moterys, kiekvienas sava intencija nešė auką kalne degančiai šventai ugniai. Vyriška drąsa lenkė galvą rūsčiam valdovui, moteriškas rūpestis – vaisingumo, gyvasties deivei globėjai, kuri, čia apsigyvenus baltų gentims, gavo Birutės vardą. Mūsų žodžiai: barstyti, berti, birenti, pirmiausia nusako veiksmą – sėklų bėrimą dirvon, bet, žinia, sėklas barsto ir medžiai, žolynai, padangių debesys – lietų. Sakytum, varde-žodyje „Birutė“, slypi ir gyvybės pradžios, ir globos žinia.

Bėgant amžiams senovės baltai įteisino kalno „dvivaldystę“ – alko šatrų laužo ugnis buvo skirta ir galingajam Perkūnui, ir mielai Birutei. Įdomu, kad ta savita kalno poros diarchija, tarsi dangaus lemtimi, įsiasmenino mūsų šalies legendose ir istorijoje. Žemaitijos valdovas kunigaikštis Kęstutis čia sutiko savo žmoną, šventyklos vaidilutę Birutę, jų sūnus Vytautas tapo Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, daugelio kraštų valdovu. Penkioliktojo amžiaus pradžioje, kada Vytautas Didysis krikštijo Žemaitiją, pagoniškos šventvietės nebuvo užmirštos. Vytauto statytos, funduotos bažnyčios iškilo senose šventgirėse, alkuose, savitai apjungdamos per amžius bėgančius žmonių dievoieškos kelius.

Istoriniai šaltiniai mini, jog 1506 metais ant Birutės kalno buvo pastatyta šv. Jurgio koplyčia. Anuomet šis šventasis buvo laikomas karių, riterių, raitelių ir jų žirgų, globėju. Pagal senovės legendą Jurgis iš slibino nelaisvės išvadavo užjūrių šalies karalaitę. Mūsų liaudies dailėje: sienų tapyboje, grafikos raižiniuose, senųjų dievdirbių sukurtose skulptūrose šventasis Jurgis vaizduojamas kaip raitas riteris ietimi persmeigiantis pažeme besirangantį slibiną. Platesnėse šio siužeto kompozicijose randame ir atokiau stovinčią išvaduotąją karalaitę. Mitinės sąmonės lygmenyje baltų dievo, žaibais mojančio, blogį nugalinčio Perkūno ir šventojo Jurgio, ietimi įveikiančio drakoną vaizdiniai turi daug bendra. Atrodo, kalno koplyčios statytojų sumanymu, šventojo Jurgio legenda, savitai, poetine metafora pratęsia šio kalno kulto istoriją – atstovauja čia anksčiau garbintus Perkūną ir Birutę. Taip tarsi primena kalno senąją dvinarę tapatybę.

1869 metais Palangos bažnyčios klebono Konstantino Steponavičiaus rūpesčiu ant Birutės kalno iškilo nauja mūrinė, neogotikinio stiliaus jūros švyturį kiek primenanti aštuoniabriaunė koplyčia.

Šventyklėlė, kaip ir pats kalnas bei šventgirė, per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų patyrė daug permainų. XIX amžiaus pabaigoje, beveik iki XX amžiaus vidurio Palangos bažnyčią ir šv. Jurgio koplyčią atlaidų metu sujungdavo bažnytinės eisenos, gimė tradicijos asmenines ir miestelėnų bendruomenių šventes rengti prie Birutės kalno. Grafams Tiškevičiams sukvietus, Palanga tapo populiariu Lietuvos ir Lenkijos diduomenės kurortu, to meto Birutės parko parteriai, gėlynai, pinklūs miško takai nestokojo atidžių gamtos grožio garbintojų.

Jau daugiau nei šimtas dvidešimt metų Palangos šventgirė žaliuoja, klesti, skleidžiasi visų pamiltu parku. Apsilankęs šioje nuostabioje erdvėje, vis nusišypsau, prisiminęs, kad be reikalo nuogąstavo Birutei ištikimi Palangos vyrai, atsisakę padirbėti medkirčiais, kai pagal architekto Andrė projektą buvo retinama šventgirė. Tiškevičiui miško kirtėjų teko ieškoti vietinių vokiečių tarpe... Bet palangiškiai, o ir visi lietuviai, netruko pripažinti garsaus dendrologo, didelio medžių gerbėjo sumanymą. Šiandien, kai klaidžioji Birutės parko takų labirintais, ar slapukauji ant kokio suolo tvenkinio įlankėlės pakrantėje, atrodo, tave užkalbina ne tik margasis genys, žvitrusis bukutis ar krūmalandė karetaitė. Apsidairai – aukštyn, lyg Atėnų šventyklų kolonos stiebiasi pušys, jų padebesių viršūnės – lyg barokiniai skliautai, gi juodalksnių tankmės vos ne violetinė lapija dangsto nereidžių ir nimfų sapnus. Spėju, kad čia, pilkos medžių kamienų kerpės naktimis spindi antikvarinio sidabro šviesa, o padangių mėnulis perlamutro teptuku spalvina parko rožių žiedlapius.

K. K. Šiaulytis. Birutės kalno koplyčia. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Palanga. Parko tvenkinių tiltelis. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Ankstyvo ryto šviesotamsa. 2022. Akvarelė.

Valstybės laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“ spausdinama mano publicistinė esė „Palanga. Birutės šventgirė“. Tekstą perskaityti, peržvelgti akvareles galite ir laikraščio „LA“ internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29097-2023-02-03-dailininko-pasivaiksciojimai-

2023 m. sausio 28 d., šeštadienis

GALERIJA LAIPTAI. Miniatiūrų parodos katalogas

Miniatiūrų parodos katalogas.

GALERIJA LAIPTAI.

Miniatiūrų parodos

"Jau atvažiuoja Šventa Kalėda" katalogas.

Šią savaitę mane surado

iš miniatiūrų parodos Šiauliuose

grįžę darbai ir puikus parodos katalogas.

Jame - 92 autorių kūrinių reprodukcijos atspausdintos ant

prabangaus, atviruko formato (15 x10)

popieriaus kortelių.

Su lupa ir atida peržiūrėjau katalogą -

smagi drąsių ir veiklių dailininkų rinktinė!

Parodos kuratoriaus Ričardo Jakučio

tekstas sudėliojo taškus ant i.

Iš Šiaulių atkeliavo ir maloni žinia -

mano darbai pelnė

kolekcininko Edmundo Armoškos nominaciją!

Nominacinis Raštas buvo ne vienišas -

su juo pribuvo ir beveik kalnas dailės albumų,

tarp jų, Maldžio fondo išleistas akvarelininko

Antano Krištopaičio "Lietuvos malūnai".

Ačiū.

2023 01 28, šeštadienis.

K. K. Š.

Parodos kuratoriaus Ričardo Jakučio tekstas.

Katalogo kortelės.

Parodos dalyvių sąrašas (pirma dalis).

Dar pluoštas katalogo kortelių.

Parodos dalyvių sąrašas (antra dalis).

Nominacinis Raštas.

Šeštadienio peržiūra ir skaitiniai.

2022 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Jau atvažiuoja Šv. Kalėda

K. K. Šiaulytis. Dailininko laiptai. 2022. Akrilas. 20 x 20

Jau atvažiuoja Šv. Kalėda

Šiauliuose, "Laiptų galerijoje" veikia jau trisdešimtoji

kalėdinių miniatiūrų paroda "Jau atvažiuoja Šv. Kalėda".

Joje eksponuojami trys mano darbai.

K. K. Šiaulytis. Laiptai Bliuzas Nata. 2022. Akrilas. 20 x 20

K. K. Šiaulytis. Laiptai. 2022. Akrilas. 20 x 20

Mano darbai galerijoje "Laiptai".

Šiauliai 2022, gruodis

2022 m. spalio 26 d., trečiadienis

Ekslibrisų paroda "Vytautui Landsbergiui - 90 metų"

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Vytautui Landsbergiui.

"FLUXUS &". 2022

Ekslibrisų paroda

"Vytautui Landsbergiui - 90 metų"

Šiandien (2022 10 27), LR Seime, Vitražo galerijoje, atidaroma fotografijų ir ekslibrisų paroda, skirta Vytautui Landsbergiui. Renginį kuruoja LR Seimo Pirmininko pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Ekslibrisų konkursas-paroda vadinasi "Vytautui Landsbergiui - 90 metų". Ekslibrisų konkurso organizatorius dailininkas, žurnalistas Alfonsas Čepauskas.
V. Landsbergis - ne tik žymus Lietuvos politikas, bet ir menininkas, literatas, meno mecenatas. Ne kartą teko su juo asmeniškai bendrauti, "gaudyti" veido bruožus škicuose, prieš keletą dešimtmečių esu sukūręs jo portretą, kurį viena organizacija užsakė kaip dovaną jubiliatui.
Ekslibrisų parodai nupiešiau tris knygos ženklus. Viename jų, "susitiko" dailininkas, fluxus lyderis Jurgis Mačiūnas ir Vytautas Landsbergis.