Kęstutis
K.Šiaulytis
Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,
pasižvalgymai Lietuvoje
Škico meno vyzdyje – žmogus (2)
Žmogus – visa ko matas. Šią tiesą skelbia jau senovės Egipto dailė. Šventyklų freskose, kapaviečių skliautuose, papiruso lakštuose mus pasiekę žmonių figūrėlių piešiniai ir raižiniai vaizduoja Nilo pakrančių raštininkus, puodžius, žemdirbius, medžiotojus. Atrodytų schematiškos, bet nuostabiai taikliai judesyje sustabdytos figūros pasakoja to meto pasaulį – socialinę sanklodą, kultūrą, religiją. Žiūrime-skaitome tuos egiptiečių piešinius, regime amžiams sustingusius, bet vis tik su mumis bendraujančius žmones.
Antikinės Graikijos dailėje – net dievai ir deivės yra tokie pat žmonės kaip helėnų kariai ir piemenys. Atėnų, Korinto vazų puošyboje, tarsi animuotose diagramose žaidžia, sportuoja, puotauja, šoka, muzikuoja taikliais štrichais nužymėtos, gal net kiek šaržuotos linksmos žmogystos.
Renesanso epochoje piešinio studijos tapo svarbiausia disciplina Džordžo Vazari 1561 metais Florencijoje įkurtoje Piešimo meno akademijoje bei 1577 metais popiežiaus Siksto V Romoje įsteigtoje Šv. Luko akademijoje. Matyt, nuo tų laikų įsigalėjo ilgaamžė tradicija mokytis dailės piešiant kokią antikinės skulptūros detalę – ausį, akį, o vėliau, gal torsą ar net visą Milo Veneros figūrą. Aukštesnėse dailės mokymo pakopose, studijuojamas apnuogintos žmogaus figūros – akto, piešimas.
Sakyčiau, iki pat XX amžiaus dailėje vyravo „antropocentrizmas“, natiurmortas, peizažas buvo tik kuklūs žmogų vaizduojančių žanrų palydovai. Tačiau praėjusio šimtmečio pradžios planetariniai skersvėjai atnešė permainų ir dailėje – su trenksmu griuvo žmogaus figūros kolosas. Kas pasikėsino į nusistovėjusią tvarką? Pablas Pikasas su savo „Avinjono merginomis“, abstrakcionizmo išradėjas Vasilijus Kandinskis, ar Pirmasis pasaulinis karas? Matyt, kalčiausias, kaip ispanų filosofas Ortega I Gasetas spėjo, „masių sukilimas“, mat, socialinių slinkčių pasėkoje labai prasiplėtė meno samprata – šiais laikais menu vadinamas ir šokinėjimas per balas... Žmogus atsitraukė – dominuoja minios tūriai ir spalvos.
Žinia, Pikasas nusiviltų, jei manytume jog jis buvo prastas piešėjas. Atvirkščiai, jo kūryboje piešinio, škico lengvumas pasiekė skrydžio ribą, o nuolat jo kūrybos centre esantis žmogus, tarsi įveikė realybės barjerą – nusimetė kasdienybės rūbą. Pikasas priklauso tai dailininkų grupei, kurie nepaprastai meistriškai valdydami piešinį, juo remdamiesi plėtojo savitą meninės kūrybos kalbą. Tarp tokių mums geriau žinomų dailininkų – prancūzai Anri de Tuluz-Lotrekas, Ogiustas Rodenas, ispanas Salvadoras Dali.
Lietuvoje gera piešinio mokykla rėmėsi daugelis dailininkų. Paminėsiu du - tapytoją Sofiją Veiverytę ir grafiką Stasį Krasauską. Šiandien piešinio polėkiu garsėja Arvydas Každailis, Jūratė Stauskaitė.
Ketvirtadienį (balandžio 15 d.), Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) atsidarė Slaptosios Piešiančiųjų Draugijos paroda. Kviečiu apsilankyti! Jūsų laukia tikra piešinio meno šventė! Šiame puslapyje publikuoju škicus, kuriuos „gaudžiau“ SPD studijų metu.
Skaitykit „LA“ internetinėje svetainėje:
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/25367-04-15
-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje
