K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2026 m. gegužės 13 d., trečiadienis

ŽALIŲJŲ DIENŲ APSKAITA. EKOLOGO BALADĖ

K. K. Šiaulytis. Skambios stygos.

Įdaiktintas fotografijos fragmentas

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽALIŲJŲ DIENŲ APSKAITA

Pašnekų esė

Daugeliui mūsų, pavasariai, kaip metų laikai, sutrumpėjo iki dviejų šeštadienių. Mat, įvairiausių sporto varžybų finalai, kasmetinė „Eurovizija“ suryja ir penktadienių vakarus, ir daugelio šeštadienių popietes, kino detektyvai – naktis, o sekmadienius pasiglemžia buitis. Laikraštyje perskaičiau vaizdingą žinutę: „Miškuose iš po žemių veržiasi bobausių garbanos, briedžiukų ragai, suošė kulinariniai dilgėlynai“. Deja, minimų grybų nuotraukų nepateikta, tad kur juos pamatyti? Turguje? Retkarčiais, į televizinius tabloidus naujienų pavidalu prasibrauna mieste pasiklydę šernai ar kaminą lizdais užkimšusios kuosos – tad tiek ir lieka tų susitikimų su gamta... Po pastarojo daugtaškio, peržvelkite laikraščio puslapio iliustracijas, o pašnekų esė tęsinį skaitykite jau kita, stulpo forma:

K. K. Šiaulytis. Miško dviratininkė. Koliažas

EKOLOGO

BALADĖ

Buvo kiškis

po egle –

po žaliąja kepure.

Paryčiais,

tarp beržų,

skuodė lapė takeliu.

Smalsi snapė

akį metė – ir sumojo:

„Noriu, patirčių naujų –

prisiglausti prie spyglių!“

Rudė tarė:

– Ei, Žvairy,

leiski man paglamonėti –

tavo badžią skrybėlę

dėvėti!

– Še, perku!

Kiškis gavo pinigų –

tad turės

ir daug draugų...

Lapė murkso po egle,

po dygliuota skrybėle.

Slenka vilkas miškeliu,

žiūri –

spungso lapė dyvina,

snukis žydi gražume!

Pilkis vypteli kreivai:

– Cha!

Kokia didinga tavo,

Grietinėle,

žalioji karūna!

Mainom!

Dovanų –

tau pirtelė be langų!

Lapė džiaugias

žalvario raktu,

nuo pirtelės durų,

nuo šleivų.

Vakarais ten gulinės

ant karštųjų akmenų,

lauks kaimynų

svetaunų.

Brido pakrūmėm

medžioklis žiaurus,

o po egle –

kėpso vilkas baisus!

– Man reikalinga

tava uodega!

– deklaravo šaulys.

– Pykšt!

Tarsi žirklės

nuskriejo kulka –

Pilkio sermėga

tapo striuka…

Į viksvų balas

spruko vilkius bailus,

nešė pelkėn girtuoklių,

savo kaulus sveikus.

Šiandien,

šaulio virtuvėj,

tarsi kardas aštrus,

kabo pagarbiai

uodega – vedega,

primena nuotykį

patirtą miške…

– – –

Gi eglę – karūną,

nukirto biznierius guvus –

kišenėj šiurena

slidžius banknotus...

K. K. Šiaulytis. Vandenė. Koliažas ant atviruko

K. K. Šiaulytis. Kiškis lekia laukais,

akiai palikdamas tik linijas. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Atsitikimas kelyje. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Gamtos vartotojai. Humorografija

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 19.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. gegužės 5 d., antradienis

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius – spaudos grafikos Raidžių Piemuo.

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas G. Bagdonavičiui. 2026

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius –

spaudos grafikos Raidžių Piemuo.

Visi esame girdėję skambią mįslę: „Baltos lankos – juodos avys, kas išmano – tas jas gano?“ Atsakymas – raštas. Taigi, mokantys skaityti – esame piemenys, o garsiausias Šiaulių miesto dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901 07 25 – 1986 02 03) nusipelnė didžiojo Raidžių Piemens vardo! Jis – vienas iš Lietuvos spaudos dailės pradininkų, nuo 1923 metų sukūręs daugybę savitų knygų ir žurnalų viršelių, antraščių, vinječių, iliustracijų. Dar daugiau iškalbingų raidžių kompozicijų dailininkas nupiešė kurdamas reklamas, prekinių pakuočių dizainą, plakatus, atvirukus, sveikinimo lakštus. Dažnas G. Bagdonavičiaus spaudos ar taikomosios grafikos kūrinys primena nuotaikingus šriftų paveikslus, juose raidės tarsi šoka, žaidžia, skraido, bet vis – praneša vieną ar kitą žinią.

Kaip rodo dailininko gimtadienio skaičiai, šiemet minėsime jo 125-mečio jubiliejų. G. Bagdonavičius darbavosi beveik visose vizualinių menų srityse – jis ir tapytojas peizažistas, portretų, šaržų meistras, spaudos leidinių, plakatų, afišų, emblemų pramoninės grafikos, reklamų kūrėjas, teatro dailininkas, etnografas, muziejininkas, baldų dizaineris, mokymo priemonių, modelių konstruktorius, išradėjas, fotografas, o jaunystėje – dar ir kino filmų aktorius. Savo namuose buvo sukaupęs didžiulę meno albumų kolekciją, prenumeravo meno kultūros žurnalus lietuvių, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis. G. Bagdonavičius, nuo 1921 iki 1967 darbavosi ir dailės pedagogikos baruose.

Gegužės 7, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, verta prisiminti reikšmingą G. Bagdonavičiaus kūrybos sritį – dailininkas yra vienas iš ekslibriso meno pradininkų Lietuvoje, sukūręs per šimtą savitų, raiškių, turiningų šios, sakyčiau, mįslingos grafikos kūrinių. Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekos Knygos grafikos centre įkurtas „Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas“ siekiantis aprėpti ekslibriso meno istoriją ir plėtrą Lietuvoje. Fondo veiklos ištakos – 1980 metai, kai dailininkas dovanojo bibliotekai dalį savo knygų ir ekslibrisų kolekcijų.

Šiame laikraščio puslapyje pristatau keletą G. Bagdonavičiaus spaudos grafikos darbų iš savo rinkinio, bei du iškalbingus ekslibrisus. Ekspresyvus auto ekslibrisas kuriame tarp popieriaus lakštų vaizduojama teptuku perverta dažų tūbelė – tai, tarsi vizualinis manifestas, pranešantis apie jaunatviškus siekius – kurti naują meną. Ekslibrisas teisininkui Ignui Urbaičiui (1896 02 16 – 1952 07 12) kupinas mistikos, religinių, alcheminių simbolių. Slėpingiausias – Uroboras – mitinė gyvatė apsivijusi žemės rutulį ir ryjanti savo uodegą.

G. Bagdonavičius. Ekslibrisas Ignui Urbaičiui. 1935

G. Bagdonavičius. Žurnalo „Kultūra“ viršelis. 1924, Nr. 2

G. Bagdonavičius. Auto ekslibrisas. 1925

G. Bagdonavičius. J. Gobio knygos

„Visuomenės mokslo vadovėlis“ viršelis. 1924

G. Bagdonavičius. V. Lunkevičiaus knygos

„Žemės istorija“ viršelis. 1924

G. Bagdonavičius. Žurnalo „Kultūra“ viršelis. 1924, Nr. 11

1924, Nr. 11Straipsnis spausdinamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS". 2026, Nr. 18.

Publikaciją rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36069-2026-05-06-dailininkas-

gerardas-bagdonavicius-spaudos-grafikos-

raidziu-piemuo

2026 m. balandžio 28 d., antradienis

DŽIAZUOJANTI ŽUVIS...

K. K. Šiaulytis. Tango bangose. Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis

DŽIAZUOJANTI ŽUVIS...

Pašnekų esė

„Džiazuojanti žuvis ir kitos nūdienos haliucinacijos“ – taip turėjo vadintis ši spaktyva, bet, dėl vietos stokos bei kitokių sumetimų (kurie paaiškės beskaitant šį tekstą), antraštę sutrumpinau.

Meno kūrėjams atėjo sunkūs laikai – įelektrintos civilizacijos epochoje vis galingesnius saviraiškos dantračius demonstruoja visokio rango politikai, bet, kartu, vyksta ir eilinio žmogaus akiračių dinamizmas, dažnai peršokantis kultūros profesionalų užmojus. Prasidėjo politinės-meninės išradybos tvanas, paremtas karaokė, koliažo, montažo metodais. Pasaulyje nuaidi tokie reiškiniai kaip Hemingvėjaus barzdos konkursai, o šalių vadovai, talentingai pamėgdžioja garsųjį Robiną Hudą, neprilygstamąjį Tadą Blindą. Visi pažįstame daugkartinę LR Seimo narę, pasinėrusią Šerloko Holmso įvaizdyje. Natūralu, jog į visa tai reaguojame – rambėja komunikacinės produkcijos vartotojų (mūsų) pilkosios ląstelės, užkalkėja emocinė pagava, intuityviai plėtojasi gebėjimai gromuliuoti, absorbuoti į mūsų akiratį, klausą patenkančią pramanų industrijos gausą. Pvz., užtenka pamatyti televizinės „muilo operos“ anonsą, kad ilgam įgytum imunitetą šiam dramos žanrui. Vis intensyvėjančias politinių debatų laidas vieni stebime išjungę garsą, kiti – užsimerkę, mat netenkina grimuotojų, kirpėjų ar siuvėjų (mados dizainerių) pastangos. Rekomenduoju, naują romaną įsigykite tik atlikę knygyne eksperimentą: pabandykite sudominusios knygos puslapį perskaityti stovėdami ant vienos kojos, jei įveiksite bent tris sakinius – pirkite! Į dailės parodas eikite tik per jų atidarymus – pasižmonėsite, rasite vyno, jei nesuspėjote į vieną galeriją, tikėtina, tą pačią dieną bus dar bent trys vernisažai. Griūties ribas pasiekusioje žiniakūroje, pasirodė sveikintini tekstų minimalizavimo (trumpinimo) bandymai – dažnai naratyvuose aptariamiems individams suteikiamos raiškios, įsimintinas pravardės. Kad nereikėtų linksniuoti asmens užimamų pareigų, priminti jo nuopelnus ir kt., tiesiog rašoma: „ „Triušis“ įkliuvo dar kartą“ ir pan. Pranešimai apie partijų judesius, visuomenės veikėjus, tampa kompaktiškesni, patrauklesni. Pastebėta, skaitytojams ypač patinka gamtiniai bei aptariamos asmenybės būdą atskleidžiantys įvaizdžiai. Pateikiu keletą dar nepanaudotų slapyvardžių: Abažūras, Amaras, Angina, Amalas, Apavas, Builis, Bulvienė, Cinamonas, Čiukuras... Tokiose pravardėse slypi ištisos spalvingų charakterių gamos! Štai, kad ir „Abažūras“ – tiktų ir kukliam savivaldybės klerkui ir garsiam atlikėjui, ir kokios partijos lyderiui. Švietėjų išsvajotas amžius – prasidėjo!

K. K. Šiaulytis. Vintažas. Montažas

K. K. Šiaulytis. Džiazuojanti žuvis. Atvirukas, humorografija

K. K. Šiaulytis. Paraudimai. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Diskusija. Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Žiniakūros šventė. Atvirukas, humorografija

K. K. Šiaulytis. Langai į pasaulį.

Atvirukas, koliažas

Publikacija spausdinama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 17.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36021-2026-04-29-dziazuojanti-zuvis-pasneku-ese

2026 m. balandžio 22 d., trečiadienis

Gluosnių palėpės, nendrių patalai ir „Ikea“ komodos pasas

K. K. Šiaulytis. Plenero akvareliniai-grafiniai

įspūdžiai prie dar užšalusio

Buivydiškių ežerėlio. 2026 03 16

Kęstutis K. Šiaulytis

Gluosnių palėpės, nendrių patalai

ir „Ikea“ komodos pasas

Spaudos dailininko dienoraštis

Šiemet, sostinės pastogių ledo varvekliai buvo menki, todėl teisėtai nesulaukė mūsų aktualijų žiniasklaidos dėmesio. Savo laiku parskrido varnėnai, o kiek vėlavusios žvitriosios gatvių stileivos – kielės, Vilniaus šaligatvius rado jau nutirpusius – suveikė gausus žiemos druskų derlius. Kaip niekad anksti parsirado šalies ratuotoje visuomenėje vis populiarėjančios gervės. Kol jų lizdaviečių pelkynai dar užkloti šalčio padargais, gražuolės priverstos staipytis paplenčių laukuose, palydimos tiek vairuotojų, tiek auto keleivių aplodismentų. Daug mačiusiems žiūrovams gervės primena agronomus – žirglioja žiemkenčių pasėliais tarsi įpareigotos, skabo želmenis, lyg tirdamos jų gajumą.

Šiais laikais, ankstyvą pavasarį po laukus pėstute kulniuoja tik sveikos gyvensenos šalininkai, registruojantys nueitus kilometrus mobiliuose dienynuose. Dar pasitaiko ornitologų, skaičiuojančių vieversių perimvietes bei vienas kitas dailininkas, besižvalgantis atgyjančių peizažų. Visiems jiems, gluosnių šakų palėpėse čirškia saulės išsiilgę žvirbliai, čeža stagarais patapę praėjusios vasaros žolynų guotai, šnara krūmuose įstrigę rudeniniai klevų lapai. Atrodo, tiek to grožio, tik tiek naujienų, gal dar koks geltonas šalpusnio žiburėlis švyti, bet smagu ir tokius pavasario ženklus rinkti! Kovo pabaigoje, Sudervėlės tvenkinių virtinėje, bangų apkramsnotas ledas glaustosi jau tik pavėsingose užuolankose, o atvaduotuose vandenyse, tarsi miniatiūrinių laivelių eskadros irstosi kirų būreliai, šmirinėja juodomis valtelėmis pavirtę laukiai, bangose supasi baltas bures išskleidusios gulbės. Dar po savaitės, kitos, ežerėliai pasirodys kiek ištuštėję, dalis paukščių slapstysis nendrių patalais išklotose gūžtose...

Pavasarinės būstų-gūžtų pertvarkos vyksta ne tik palaukėse, paežeriuose. Zylėms pašvilpavus, kikiliams pritarus, kasmet ir mūsų kaimynai pradeda sienas bilsnoti, gręžti, dažais kvėpinti... Aš turiu kitokį hobbi – apsilankau garsiajame Ikea prekybos poligone, kur visada rasi, ką naujo į namus partempti... Šiemet įsigijome laibą komodą, jos stalčiuose rašalą, škicų albumus, pieštukus laikysiu. Tik nedidelė problema – tą komodą dar reikia iš pagaliukų krūvos patiems surinkti... Atsiverčiu jos pasą-instrukciją, ten nupaišyti žmogeliukai šypso, o keliolikos puslapių brėžiniai aiškina kur ką primontuoti, prisukti, žodžiu – kviečia kūrybiškai pasidarbuoti. Įkvėpimo pagautas, tuos Ikėjos pieštinius meistrelius koliažuose įkurdinau...

K. K. Šiaulytis. XXI-ojo amžiaus komunikacija.

Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Iškilo problema. Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Instrukcija. Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Laukių tvenkinys

dvidešimt šeštųjų pavasario

lygiadienio pavakare. 2026 03 21

K. K. Šiaulytis. Giljotina? Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Linksmieji konstruktoriai.

Atvirukas, koliažas

Publikacija spausdinama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 16.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35988-2026-04-22-gluosniu-palepes-nendriu-

patalai-ir-ikea-komodos-pasas-spaudos-dailininko-dienorastis

2026 m. balandžio 14 d., antradienis

DIRBTINIO INTELEKTO GRIMASOS. DI šešėlis. Humoreska

Karikatūrų parodos plakatas.

Plakato autorius Jonas Lenkutis,

piešinio autorius Rolandas Vičys

DIRBTINIO INTELEKTO GRIMASOS

Lietuvos karikatūristai, kaip jau įprasta per pastaruosius 58-nerius metus, balandžio pirmąją atšventė atidarydami Vilniuje savo pieštinių juokų parodą. Šiemet narsieji humoristai bandė peršokti naują, Dirbtinio Intelekto iškeltą kartelę. Karikatūros menas visada alkanas iššūkių, socialinio gyvenimo aktualijų, politinių problemų ir klystkelių. Bet, matyt, DI vaiduokliai ilgam apsistojo mūsų taikiklių objektyvuose!

Parodoje dalyvavo 50 dailininkų, tame tarpe – septyniolika Vilniaus kolegijos menų ir dizaino fakulteto grafinio dizaino specialybės studentų (vad. Virginija Kalinauskaitė). Parodą organizavo Jonas Varnas, Jonas Lenkutis bei DI temą pasiūliusi Indrė Gruodienė, atstovaujanti „Europe Direct Rytų Lietuva“. Jos sumanymu, naujai iškeptos karikatūros dabar keliaus po visą Lietuvą – iš vieno kultūrinio renginio į kitą. Pirmoji stotelė po Vilniaus – Visaginas.

Šiame laikraščio puslapyje, šalia karikatūrų, skaitytojų dėmesiui ir DI realijų tekstinis škicas – mano humoreska.

Kęstutis K. Šiaulytis. Autošaržas

Kęstutis K. Šiaulytis

DI šešėlis

Humoreska

Ketvirtadieniui prašvitus, jau po dviejų kavos puodelių, patraukiau į artimiausią prekybos centrą nusipirkti tą dieną pasirodantį, vis dar popierinį, todėl mielą, dažais kvepiantį „Lietuvos Aido“ laikraštį. Bet, vos išlindęs pro daugiabučio namo bromą, patyriau inovacinį kontaktą... Kai, stabtelėjęs šaligatvio kryžkelėje svarsčiau kur pasukti – į „Norfą“ ar „Maksimą“, gergždinčiu, detektyvinio trilerio herojaus balsu prabilo mano išmanusis telefonas. Žvilgtelėjau, kas jam atsitiko – per visą pirštu redaguojamą ekraną rangėsi detalus Justiniškių mikrorajono planas, o jame, pulsuojantis taškas rodė mano buvimo vietą. Gi, Balsas, vis netilo, primygtinai siūlė: „Sukite kairėn, sukite kairėn, už dviejų šimtų žingsnių sukite dešinėn!“ Nusprendžiau paklusti – gal tai Vilniaus meras prisijungęs nurodinėja, gal kur vyksta gatvių remonto darbai ar evakuacinės pratybos? Vadovaujamas nurodymų, dvidešimt minučių klaidžiojau daugiaaukščių kiemuose, kol pagaliau išgirdau: „Įveikę pėsčiųjų perėją, sukite kairiau, tada braukite tiesiai, po šimto keturių plačių žingsnių pasieksite tikslą.“ Apsižvalgiau, nurodyta kryptimi matėsi trys stiklinės būdeles – gėlių, kebabų ir spaudos kioskai. Kertu perėją, skaičiuoju žingsnius, štai jau: „...95, 96, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 103, 104!“ Atsidūriau tiesiai prie spaudos kiosko langelio, o jame – vietoj anksčiau čia sėdėjusios damos – ekranas su švytinčiu kažkur matytos merginos veidu...

– Labas rytas! – prabilo ekrano mergina. – Mano vardas Diorama! Štai jūsų laikraštis!

Iš spaudos kioske esančios landos, tarsi bitė iš avilio, iššoko naujas „Lietuvos Aido“ numeris.

– Ar mes pažįstami? – žioptelėjau. Bet ekrano gražuolė nudavė, jog nepastebėjo mano sutrikimo:

– Galima tarti – taip... – šyptelėjo pikselinis ovalas. – Mano veido bruožai sugeneruoti pagal jūsų skonį, kuris, mums, Dirbtinio Intelekto Dimensijoms, žinomas iš jūsų apsilankymų feisbuko paskyrose, pasižvalgymų reklaminiuose pranešimuose, o DID ir jūsų asmens dalykinė pažintis fiksuota nuo to momento, kai prieš dvi savaites šiame kioske, kai čia dar sėdėjo antropė, už pirkinius susimokėjote banko kortele... – kol gaudžiau žadą, Diorama tęsė lyg kokia patyrusi vadybininkė:

– Gal norėsite įsigyti ir naują žurnalo „Atgarsiai“ numerį, ten publikuojamas jūsų bičiulio V. G. eilėraštis?

– Pirksiu! – kažkodėl nė nepasvarstęs, tariau aš.

– O savaitraštyje „Žvejo rytmečiai“ yra straipsnis apie Ilgio ežerą, prie kurio jūs praeitą vasarą pleneravote. Imsite? – apšalęs, linktelėjau, o mano naujoji pažįstama tarškėjo toliau:

– Rekomenduočiau įsigyti ir almanachą „Sveikata visiems“. Ten rasite jums aktualų straipsnį apie kojų sąnarius. Pastebėjome, kad eidamas vis šlubčiojate...

Po dar kelių naudingų pasiūlymų, kai mano pirkinių krepšys jau buvo panašus į nedidelę biblioteką, ekrano mergina dar priminė:

– Jūsų „Vilniečio kortelėje“ liko tik du pravažiavimo talonai. Papildykite.

Kai pasiteiravau ar galiu už pirkinius atsiskaityti banko kortele, malonioji Dio tarė:

– Nesirūpinkite. Aš jau nuskaičiau reikiamą sumą bei mini arbatpinigius nuo jūsų banko sąskaitos. Iki greito! Nuo šiol – būsiu jūsų DI šešėlis.

Ilja Bereznickas. AI (DI) ir būrėjos ateitis

Jonas Varnas. Normalus kolega, tik mąsto labai keistai!

Jonas Lenkutis

Juozas Juozapavičius

Gintautas Stankevičius

Vytautas Jurkūnas

Andrius Šiuša

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 15.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35941-2026-04-15-dirbtinio-intelekto-grimasos

2026 m. balandžio 10 d., penktadienis

DUSETŲ PADANGĖJE – SLAPTIEJI PIEŠĖJAI

Grupė „Slaptosios Piešėjų Draugijos“

dailininkų, parodos atidarymo metu.

Dusetų dailės galerijos foto.

Kęstutis K. Šiaulytis

DUSETŲ PADANGĖJE –

SLAPTIEJI PIEŠĖJAI

Nors ir slapukaujanti, bet visoje Lietuvoje jau žinoma vilniečių dailininkų grupė „Slaptųjų Piešėjų Draugija“, vieną šio pavasario dieną, tarsi Aukštaitijos erdvių išsiilgusių gervių pulkas, sulėkė į Dusetas. Nusileidę Sartų ežero pakrantėje, klegėdami suguro į Dusetų kultūros centro rūmą, kur, savo plačiais sparnais-piešiniais nuklojo visas Dailės galerijos sienas... Atskraidintoje vilniečių kūryboje – baltuose, kai kur akvarele pašlapintuose, anglimi paišinuose lakštuose, vingriomis linijomis, pastelių, sepijų, sangvino pustoniais nardo apnuogintos žmonių figūros. Tai – aktų paroda. Jos anotacijoje skamba tokia SPD kūrybinės veiklos formulė: „Ši kūrybinė raiška – tai sena fundamentali dailės meno tradicija – žmogaus figūros, kuria išreiškiama metafizinė pasaulio tvarka, vaizdavimo tradicija.“

Kiek netikėta, šiais, modernizmo ir kitų „izmų“ figos lapais prisidengusių menų laikais, dailės parodoje pamatyti tikrą, nuogą piešinio meistrystę! Savo kūrinius čia rodo 23 SPD autoriai. Vienų darbuose – klasikinio piešinio rimtis, gėrimasi žmogaus kūno grakštumu, Žmogaus, kaip Dievo kūrinijos vaisiaus pilnatve, kituose piešiniuose siaučia, neatpažinsi – autoriaus ar pozuotojo(s) ekspresija, kūno anatomija skleidžiasi raiškiomis, gyvybe pulsuojančiomis formomis. Atidūs žiūrovai pastebės ir žmogiškos saviironijos šypsnius, akių liūdesį, nerimą... Atidarydama ekspoziciją, SPD parodų iniciatorė Liuda Jaruševičiūtė – Stankevičienė priminė: „Žmogaus figūros piešimas reikalauja anatominių žinių ir išmanymo, nuoseklaus darbo, atsiribojimo nuo vulgarybės, tvirtų vertybinių pažiūrų ir tikėjimo.“

Tą pačią dieną, kovo 28-ąją, kitoje Dusetų kultūros centro erdvėje atidaryta foto menininko Alvydo Šalkausko foto koliažų ir fotografijų paroda „DICHOTOMIJA 2“. Palydinčiame tekste, autorius vienu sakiniu pravėrė savo laboratorijos duris: „...tai vizualinis pasakojimas apie moters kūną, jo formų poetiškumą, vidinius virpesius ir būsenų daugiasluoksniškumą.“

Įdomu, kad vienu metu, Kultūros centro ekspozicijose, ta pati – žmogaus kūno tema, kurią gvildena foto ir piešimo iš natūros menininkai. Gal, DKC direktorius Alvydas Stauskas, pats būdamas ir fotografas, ir dailininkas, tokiu sumanymu užminė žiūrovams vis dar aktualią mįslę: dailė – fotografija? Kas slypi, tame, tarp šių žodžių įstrigusiame brūkšnyje? Konkurencija? Kūrybinė bendrystė?

Abi parodos veiks iki balandžio 30 d.