LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Ekslibrisų paroda "Lietuvos medicina 2024". Ekslibrisas – visuminės kultūros simbolis

Lolita Braza. Ekslibrisas Lietuvos medicinos bibliotekai

LIETUVOS AIDO 

„Vieno Puslapio Galerija“

Ekslibrisų paroda "Lietuvos medicina 2024"

 Kas gali patarti, kokio dydžio AČIŪ reikia pasakyti svečiams, viešnioms ir kolegoms, kurie kovo 13 dieną ir dar penktadienį, kai sako, laivai neplaukia iš uosto, susirinko į ekslibrisų, skirtų Lietuvos medikams ir medicinai parodos ir katalogo "Lietuvos medicina 2024" pristatymą Lietuvos medicinos bibliotekoje?

 Dėkoju kolegėms Vaivai Simanavičienei – už katalogo dizainą ir maketą, Janinai Valančiūtei – už redagavimą ir pagalbą rengiant parodą. Ekslibrisų žinovams: Astai Kaktytei, Aidui Pikiotui, Stanislovui Gasiūnui, Edmundui Stasiuliui – už pagalbą aiškinantis ekslibrisų autorystę, metrikas ir technikas. Lietuvos gydytojų sąjungai ir daugeliui kitų, kurių dėka žinia apie ekslibrisą, kaip knygos ženklą, jo esmę sklido visuomenės ir medikų tarpe. Dėkui menininkams ir jų artimiesiems dovanojusiems darbus mūsų bibliotekos rinkiniui.

 Ačiū profesoriams Albertui Gurskui ir Rasai Janulevičiūtei – už gerus žodžius katalogo dizainerei ir sudarytojai, bibliotekai už teminės ekslibrisų kolekcijos rinkimą, saugojimą ir sklaidą, jos vertę medicinos ir kultūros istorijai.

 Regina Vaišvilienė, Lietuvos medicinos biblioteka

 

Kęstutis K. Šiaulytis

Ekslibrisas – 

visuminės kultūros simbolis

 Vos pasirodęs, truputį vėlavęs, Lietuvos medicinos bibliotekos ekslibrisų rinkinio katalogas "Lietuvos medicina 2024", akimirksniu tapo bibliografine retenybe. Leidinyje – naujai įsigyti, atrasti, dovanoti LMB ekslibrisų kolekcijos kūrinai. Tarp 200 grafinų miniatiūrų, švyti Domicėlės Tarabildienės, Gražinos Didelytės, Viktorijos Daniliauskaitės, Jūratės Stauskaitės, Virginijos Kalinauskaitės, Vinco Kisarausko, Rimanto Gibavičiaus, Algimanto Švažo, Petro Repšio, Alberto Gursko, Sauliaus Ikamo, Mikalojaus Povilo Vilučio, Rimanto Tomo Buivydo, Stasio Eidrigevičiaus kūriniai. Paskui ekslibriso patriarchą Alfonsą Čepauską rikiuojasi jo pasekėjai – Daliutė Ivanauskaitė, Aušra Čapskytė-Šarauskienė, Lolita Braza, Vaiva Simanavičienė (Vaišvilaitė), Henrikas Mazūras, Arūnas Vaitkus, Klemensas Kupriūnas, Vladas Kudaba. Didžiuma ekslibrisų skirti Lietuvos medikams, kurie, žinia, irgi yra savo profesijos menininkai. Bet, aukšto polėkio asmenybės neužsisklendžia vien savo tiesioginiame darbe – ekslibrisuose, šalia medicinos įrankių, ne vienam gydytojui dailininkai išraižė plunksną, teptuką, ar muzikinius, botaninius, filosofinius, poetinius, dvasinio gyvenimo simbolius. Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai skirti ekslibrisai primena, kad medikai kuria Lietuvą ir politiniu, visuomeniniu veikimu.

 Toks ekslibrisų katalogas – tarsi grafinis romanas – skaitai pavardes, aiškiniesi simbolius, tyrinėji dailininkų sukurtą plastiką. Vartau rinkinio puslapius ir vėl grįžtu atgal, netikėtai, tie nerašyti ženklai iššaukė mintį – ekslibrisas, tai visuminės kultūros simbolis! Kiti nuosavybės ar  priklausomybės ženklai: herbai, monogramos, inicialai, įvairiausi logotipai, emblemos atstovauja atskirybėms: asmeniui, giminei, įmonei, kokiam reiškiniui. Ekslibrisas gi, susieja asmenį su knygomis, o per jas – su kultūros begalybe.

 Dėkojame šio katalogo sudarytojai Reginai Vaišvilienei.

Albertas Gurskas. Gyd. Jūratės Jurkevičienės

Povilas Šiaučiūnas. Vincas Kudirka

Alfonsas Čepauskas. Chirurgo m. dr. E. V. Gaidamonio

Vytautas Bačėnas. Profesoriaus Kęstučio Vitkaus

 Viktorija Daniliauskaitė. Kardiochirurgo Giedriaus Uždavinio

Vytautas Kazimieras Jonynas. Vitolis E. [Enrikas] Vengris

Ši publikacija puošia naujausią

 laikraščio "LIETUVOS AIDAS"

 numerį. 2026, Nr. 12. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, fotografas 

Rimantas Dichavičius. 2017

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA

 Šiame puslapyje planavau išsamiai papasakoti, kaip smagu keliais štrichais ar teptuko potėpiais gaudyti žmonių veido, tiksliau – charakterio, bruožus. Tą kūrybos sritį pamėgau dar tais laikais, kai tekdavo valandų valandas praleisti visokių pasitarimų, susirinkimų salėse. Škicuodavau sėdinčius posėdžiautojų prezidiumuose, šnekorius tribūnose bei jų ištikimus klausytojus. Taip greičiau priartėdavo kavos pertraukos, tų renginių finalinės ovacijos... Viena tokio sumišimo dalyvė, pastebėjusi, kad man neblogai sekasi dailinti šukuosenas, tiesinti nosis ir aukštinti kaktas, pakvietė mane škicuoti rimtuose pobūviuose, kur per vakarą tekdavo linijų vingrėmis šimtinę linksmuolių apibūdinti. Kai pastebėjau, kad lietuviai nebebijo būti „pagauti“ popieriaus lakšte, portretiniais škicais apdalinau visus pažįstamus, gimines, kolegas, plenerų, ekspedicijų, kelionių bendražygius (troleibusuose nepiešiau).

  Esu sukūręs keliolika tūkstančių tokių veidografijų, škicai sugulė pozavusiųjų archyvuose, bet ir mano stalčiuose liko dar keli šimtai. Paskaičiavau, jei kiekviename laikraščio numeryje pateiksiu po dešimt veidų, tai prireiks 50 „Lietuvos aido“ numerių. Kad puslapyje sutilptų ir vienuolika, trumpinu tekstą.

K. K. Šiaulytis. Dailininkas,

 tapytojas Vytautas Šatas. 2011

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, tapytojas 

Aleksandras Vozbinas plenere. 2014

K. K. Šiaulytis. Aktorius Ferdinandas Jakšys. 2011

K. K. Šiaulytis. Poetė Lidija Šimkutė 

skaito savo eiles. Vilnius, popietė LRS salėje. 2016

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, 

tapytojas Arvydas Šaltenis. 2015

K. K. Šiaulytis. Archeologų pokalbis 

vakaronėje prie laužo. 

Gintautas Zabiela ir Džiugas Brazaitis. 2018

K. K. Šiaulytis. Violeta. Mergina,

 apsilankiusi akvarelės parodoje Vilniuje. 2016

K. K. Šiaulytis. Tris kartus kalbininkas, 

vertėjas Alfonsas Tekorius. 

Portretinių škicų kompozicija. 2017

 K. K. Šiaulytis. Dailininkė, 

grafikė Dovilė Tomkutė. 2016

K. K. Šiaulytis. Autoportretas. 2004. 

Straipsnis publikuojamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 11.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35786-2026-03-18-skico-menas-veidografija

Antano Žmuidzinavičiaus Nemunai

A. Žmuidzinavičiaus prisiminimų knygos viršelio antraštė

Nuotraukoje A. Žmuidzinavičius 

savo studijoje, Kaune. Nuotrauka

 publikuota knygoje “Paletė ir gyvenimas”

Kęstutis K. Šiaulytis

Antano Žmuidzinavičiaus

 Nemunai

 Šiemet minėsime Lietuvos dailės pirmeivio, Dzūkijoje, Seirijuose gimusio dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876 10 31 – 1966 08 09) 150 metų jubiliejų. Su žemiečiu, beveik kaimynu, druskininkiečiu, metais vyresniu M. K. Čiurlioniu, A. Žmuidzinavičius susipažino tik Varšuvoje, vienuose piešimo kursuose. Po kelerių metų jie abu jau tapo tikri vilniečiai, kartu Vilniuje kūrė Lietuvių dailės draugiją, organizavo pirmąją Lietuvių dailininkų parodą (1907). Ir Čiurlionį, ir Žmuidzinavičių dailės kūrybai įkvėpė, pakvietė, Lietuvos gamtos grožio, didybės pajauta. M. K. Čiurlionio dailėje jo gamtos rega išsiliejo muzikiniu skambesiu, poetine, simboline raiška, o A. Žmuidzinavičiaus drobėse – Lietuvos upės, ežerai, Baltijos jūra, laukų ir miškų gėlynai, pušynų kolonados, piliakalnių karingos kupros rikiavosi tarsi nuostabioje geografinėje enciklopedijoje. Ne kiekvienam duota, kaip šiems dviem menininkams, matyti ir savo kūryboje išreikšti slaptingas gamtos vydijas!

 A. Žmuidzinavičius prisiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ (1961), užsimena apie savo kūrybos kritikus ieškančius dailėje tik novatoriškų dermių, darinių. Bet, jei kritikų buvo du, trys, tai dailininko kūrybos gerbėjų – tūkstančiai! Plačiose peizažinėse tapytojo drobėse, kukliuose plenerų etiuduose, tarsi amžiams užkoduota mūsų žemdirbiškos esybės žiūra. A. Žmuidzinavičius menas byloja nuolat vykstantį gamtos galybių virsmą, debesijų erdvių ir žemės tvirtybės sąveiką, mūsų čia buvimą. Žvelgi į kokią A. Žmuidzinavičiaus drobę, kurioje, rodos tik kokio ežero pakrantė pavaizduota, bet jauti, ten, šalia dviejų pušų stovi ir tu – matuoji akimis veidrodinę pasaulio begalybę.

 Vėl atsiverčiu knygos „Paletė ir gyvenimas“ puslapius. Dailininko prisiminimai čia sukloti atskirais pasakojimais, kurie smagiu žodžiu nukelia mus į XX amžiaus pradžią, tarpukario Lietuvą, Miuncheną, Paryžių, Amerikon ar  – į Čepkelių raistą! Pastaroji istorija prasideda taip: „1907 metų vasarą mudu su Tadu Ivanausku nutarėme perbristi Gudų girios dalį...“. Linkiu ir jums, kolegos laikraščio skaitytojai, šią smagiu pavasariu prasidedančią vasarą keliauti po Lietuvą, paieškoti Antano Žmuidzinavičiaus ežerų ir Nemunų!

A. Žmuidzinavičius. “Nemunas prieš audrą”. 

1912 m. Reprodukcija iš albumo

 “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

 A. Žmuidzinavičius. “Žmonos portretas”. 

1910 m. Nespalvota reprodukcija 

iš albumo “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

A. Žmuidzinavičius. “Žvejai saulėtekyje”. 

1946 m. Reprodukcija iš albumo

 “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

A. Žmuidzinavičius. “Dvi pušys”. 1930 m. 

Reprodukcija iš J. Jurginio knygos

 „Lietuvos meno istorijos bruožai“ (1960)

 Straipsnis publikuojamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 10.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35752-2026-03-13-antano-zmuidzinaviciaus-nemunai

ATVIRUKŲ ISTORIJOS. ŠVEICARIJOS REGINIŲ PYNĖ

Proginis atvirukas skirtas Dainų šventei Ciuriche,

 1905 m. Chromolitografinis, reljefinis 

atvirukas spausdintas Ciuriche, išsiųstas 1905 m.

Kęstutis K. Šiaulytis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS.

 ŠVEICARIJOS REGINIŲ PYNĖ

 Vienu puikiu eilėraščiu, netgi, vos keturiomis jo eilutėmis, tarsi poetine Vaivos juosta susiejo Maironis Lietuvą su Europos kalnų karūna – Alpėmis, su paslaptingąja Šveicarija, tarsi nužymėdamas dar tada – devynioliktojo amžiaus pabaigoje, atrodo visam laikui užmiršto Nemuno krašto ateities kelio žvaigždę!

 RIGI KULM

Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų,

Išmatyt negali Lietuvos;

Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų,

Apsisupusių rūbais žiemos.

 Eilėraštis atspausdintas 1895 m., pirmajame Maironio “Pavasario balsų“ leidime. Į Šveicariją, iki Didžiojo 1914 –1918 karo, o vėliau, jau iš Nepriklausomos Lietuvos, keliavo ne vienas mokslo siekiantis jaunuolis, į tarptautinius sambūrius – politikai, šalį pamatyti – smalsuoliai, o gydytojų patarti, į kalnų sanatorijas – sveikatos ieškotojai. Lygumų šalies pasiuntiniai nuo Dubingių, Drūkšių, Dievyčio ar Minijos, sveikino Keturių kantonų ežerą žvelgdami nuo Rigi Kulmo (1797 m) ar Pilato (2128,5 m) debesingų viršūnių, plukdė akis Ženevos, Liucernos, Bodeno, Tuno, Davoso ežerais, kopė, dar tik mintimis, į Materhorną (4478 m), Jungfrau (4158 m) ar Menchą (4107 m).

 Tarpukaryje, Šveicarija, nepaliesta Didžiojo karo negandų, tarsi saugojo savyje Europos Belle Epoque – Gražiosios Epochos, miražus. Tas mielas, šeimyniškas, nuoširdaus religingumo laikmetis, dar pasidabinęs simbolizmo, secesijos, jugendstiliaus viltingomis pynėmis, kur ne kur žybtelėjęs modernizmo pramanais, atsispindėjo ir to meto atvirukuose, kurie, net prabėgus šimtmečiui, vis pasakoja savąjį pasaulį.

 Čia publikuoju aštuonis Šveicarijoje platintus, 1895 – 1920 metais spausdintus atvirukus iš savo filokartinės kolekcijos.

Linkėjimai nuo Keturių kantonų ežero.

 „Vizitinis“ – konvoliutinis atvirukas.

 Chromolitografinis atvirukas spausdintas

 Frankfurte prie Maino (Vokietija). 

Išsiųstas Šveicarijoje 1901 m.

Liucernos liūtas. Paminklas,

 skirtas Prancūzijos karaliui tarnavusiems

 šveicarų gvardiečiams, žuvusiems 1792 m. Paryžiuje,

 atminimui. Atvirukas išsiųstas 1907 m. į JAV.

Liucerna, miestas prie Keturių kantonų ežero. 

Atvirukas spausdintas Liucernoje, apie 1909 m.

Linkėjimai iš kalnų. „Vizitinis“ atvirukas, chromolitografija.

 Išsiųstas į Belgiją 1897 m. Atvirukas spausdintas 

Tiubingene (Vokietija)

Altdorfas (Urio kantono centras),

 paminklas legendiniam Viliui Teliui. 

Atvirukas spausdintas Liucernoje, apie 1909 m.

Ciurichas, Ciuricho ežeras.

 Panoraminis-diagramatinis atvirukas

 su horizonte matomų kalnų vardais. 

Atvirukas spausdintas Ciuriche, apie 1920 m.

Ober-Engadin (Aukštutinis Engadinas)

 su vaizdu į Piz da la Margna kalną (3158 m). 

!914 metais čia įkurtas Šveicarijos 

nacionalinis parkas. Atvirukas

 spausdintas Ciuriche, apie 1911 m. 

Straipsnis spausdinamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 9.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article

/35701-2026-03-04-atviruku-istorijos-sveicarijos-reginiu-pyne

Vijoklė knygų mugė

K. K. Šiaulytis. Rašytojas jau prie kompiuterio, bet...

Kęstutis K. Šiaulytis

Vijoklė knygų mugė

  Vilniaus knygų mugės keturdienis nebus savas bukinistinio sukirpimo knygiams. Tai uždara, atskalūniška, plačios bibliofilų genties padermė! Tos keistos asabos vengia visokių sambrūzdžių, smagių edukacijų, gi su rašytojais, poetais bendrauja tik per jų kūrybą. Gatvėse knygius retai pamatysi – gali juos aptikti bibliotekų skaityklų prietemose, antikvarinių knygynų užkaboriuose, vartančius kokį apdilusį, oda ar drobele įrištą tomelį sendaikčių, blusturgių sambūriuose. Šių nepribuvėlių asmeninai knygų rinkiniai gan dideli, tačiau neinventorizuoti, nenumeruoti, būste pasklidę nuo grindų iki lubų, tik pats knygius tokiame šabakštyne akių nepameta.

 Knygiai matyt teisūs – mugėse sunku rasti kampą mąsliam skaitymui. Ir į Lazdynus riešutauti, pažintis gliaudyti, susirenka begalės triukšmingų komunikatorių! Blakstienomis skraido pasižmonėti užklydusios jaunos modistės, stenduose rymančius autorius apžiūrinėja vikrūs socialinių naujienų šienpjoviai, žaibuoja akiniais prakilnūs intelektualai, kainų išsigandę krapšto pakaušius pinigingieji, o mažesnių investicijų kišenės siunčia atgailaujančias šypsenas dailioms leidinių nugarėlėms. Autorius irgi atpažinsi iš galvos judesių: poetai prasilenkdami mirkteli likimo broliams, o rašytojai – minioje naviguoja kaip patyrę šturmanai, buriuoja ausimis – gal pagaus palankų brizą – šiltą atsiliepimą apie savo naujausią žodeliavimų darinį.

K. K. Šiaulytis. Paukštis kovas ir Seneka.

K. K. Šiaulytis. 1991-ieji. 

Iš knygų leidybos istorijos.

 Pirmieji biznio bandymai leidybos versle...

K. K. Šiaulytis. V. Pochliobkino knygos 

„Kulinarijos paslaptys“ viršelis.

 Leidykla „Mokslas“, 1982. 

Tiražas – 100 000 egz. Kaina – 80 kap.

K. K. Šiaulytis. Viena iš devynių atsklandų 

V. Pochliobkino knygoje „Kulinarijos paslaptys“.

K. K. Šiaulytis. Poetas prie darbo stalo.

K. K. Šiaulytis. Iliustracija

 V. Pochliobkino knygos „Kulinarijos paslaptys“ 

galiniame viršelyje.

K. K. Šiaulytis. Papūgos ir skaityti moka. 

Straipsnis – pašnekų esė, publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 8.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35684-2026-02-26-vijokle-knygu-muge

FUTURIZMO EKSPRESAS

K. K. Šiaulytis. Dadaistinis aeroatvirukas „F. T. Marinetti“.

Kęstutis K. Šiaulytis

FUTURIZMO EKSPRESAS

 Kaukėtos užgavėnių dūksmo misterijos sukūryje jau sudeginome Morę – Žiemos speigų, negandų įvaizdį. Tuo tarpu Italijoje – pats Žiemos Olimpinių Žaidynių siautulys – slidininkų veržlumo, greičio, paukštiškų skrydžių, viražų, o čiuožėjų – rekordinių šuolių, verpetų, suktinių šventė. Įsivaizduoju, kaip džiūgautų praėjusio amžiaus Italijos futuristai, poetai ir dailininkai, stebėdami šiuolaikinio, tikrai avangardinio sporto nuotykius! Gal pats Boccioni (Bočioni) pasakytų: „Aš to nesugebėjau nutapyti, ką jūs šiandien išdarinėjate lėkdami su snieglentėmis!“

 Futurizmo idėjų pranašas poetas Filippo Tommaso Marinetti (1876 12 22 – 1944 12 02), žvelgdamas į šiandieną gal tartų kiečiau: “Nuspėjau ateitį – visi tapote šoferiais: judėjimo ir komunikacijos fanais!“ 1909 metų vasario 5-ąją Bolonijoje paskelbtame „Futurizmo manifeste“ Marinetti užsimojo atnaujinti ne tik literatūrą, dailę, bet ir visuomenę, tautų gyvenseną, valstybių santvarkas, o tam – būtina sugriauti visus per praėjusius amžius susiformavusius ir jau apipelijusius idealus! Kultūra turi pabusti iš praeities estetinių sapnų, išsikraustyti iš muziejinių saugyklų ir salių, kasdienybės ramybę, pasyvumą, baimę, neryžtingumą turi pakeisti svaigus veržimasis į Ateitį! Ne romantinis įkvėpimas, o rūsti agresija, dinamizmas, darbo energija – yra naujos kūrybos variklis! Tik tada, Futurum – Ateitis, sušvis ugningais motorų prožektoriais! Siekiant visą Europą supažindinti su manifesto idėjoms, tų pačių metų vasario 20-ąją šis pamatinis modernizmo veikalas paskelbtas pirmajame seniausio Prancūzijos dienraščio „Le Figaro“ puslapyje. Vėliau surašyti ir architektūros, skulptūros, tapybos, net kino, radijo futuristiniai manifestai.

 Lengva deklaruoti revoliucines idėjas, bet kas jas imsis įgyvendinti? Itališkojo futurizmo aukso amžius 1909 – 1916 metai, tą laiką savo kūryba įrėmino žymiausias šios meno srovės tapytojas, skulptorius Umberto Boccioni (1882 10 19 – 1916 09 17). Jo skulptūros vaizduojančios žmogaus figūrą liepsningame judesyje – „Erdvės tęstinumo unikalios formos“ (1913) nuotraukų rasite visuose enciklopediniuose meno istorijos veikaluose, ji iškalta ir ant itališkos 20-ties euro centų monetos. Lietuvoje, Boccioni tapybos darbo reprodukcija buvo publikuota net, taip vakarietiško meno nemėgusiame sovietmetyje, L. Šepečio knygoje „Modernizmo metmenys“ (1967). Tas paveikslas savotiškai aktualus tapo šiemet, jame, daugiabriauniame judesyje lekia raudonas žirgas su raiteliu. Ši drobė, „Elastika“, reprodukuojama visuose modernaus meno albumuose, interneto portaluose.

 Perversmingos futurizmo idėjos ne vienoje šalyje susuko menininkų galvas. Juos masino Marinetti kvietimas vaizduoti fabrikine urbanizacija alsuojančius miestus, siekiai išaukštinti žmogų pažabojusį visokį to meto „mašinizmą“ – garvežių bildesį, lėktuvų sparnus ir propelerius, automobilių spidometrus. Tapytojų drobėse, tarsi karo frontuose, siautėjo dekoratyvių formų lūženos, atplaišos, kryžiavosi žaibuojančių linijų gijos – matyt simbolizuojančios naujo, ateities pasaulio galias.

 Lietuvos dailėje buvo nedaug, o dabartį pasiekė dar mažiau to naujojo meno ženklų. Meno istorikai pamini novatoriškąjį Adomą Galdiką, romantiką, bet skrajų mostų vaizduotoją Kazį Šimonį, tapytoją Vladą Didžioką. Apie lietuviškojo futurizmo pirmeivį, dailininką, rašytoją Vytautą Bičiūną, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė pasakoja straipsnyje „Futurizmo pėdsakai Lietuvos dailėje“. Tekstas publikuotas žurnale „Krantai“, bet rasite ir interneto platybėse.

 Vytautas Pranas Bičiūnas (1893 09 20 – 1943 10 30) nepaprasto kūrybingumo asmenybė, žmogus aprėpęs daugybę mūsų kultūros barų – reiškėsi kaip dailininkas, teatro veikėjas, rašytojas, dailės ir literatūros kritikas, menotyrininkas, politinis bei visuomenės veikėjas, dailės pedagogas, piešimo vadovėlių autorius, kraštotyrininkas, žurnalų, knygų iliustratorius. Jam, kažkada, jaunystėje, suteikta pravardė – „futuristas“, lietuviškai – ateitininkas, gal tinkamas žodis visai V. P. Bičiūno kūrybai nusakyti? Betgi, mūsuose, smagiau nei dailininkai, futurizmą dar 1922 – 1924, pristatė jaunųjų poetų, literatų tuntas, garsiojo žurnalo „Keturi vėjai“, bendraautoriai. Priminsiu tik du: Kazį Binkį ir Juozą Tysliavą. Pateiksiu pastarojo smarkuolio kelias, iš eilėraščio „Traukinys“, iškirptas eilutes:

„Traukinys pašėlo lėkti –

Kloniai virpa, upės tiesias;

[...]

Mano brolius laimė liečia;

Ten, kur naujos dienos spiečias; ...“

 Literatūros istorija mini, kad keturvėjininkų kūryba, tarsi kokia Morė, buvo sudeginta ant kritikų laužo, bet, atrodo, dar gyvuoja ir šiandien...

Juozo Tysliavos eilėraščių rinkinio „Traukinys“

 viršelis. Dailininkas V. Bičiūnas. 

“Vaivos” b-vės leidinys, Kaunas, 1923.

V. Bičiūno sukurta futuristinė 

Lietuvos ūkio banko reklama. 

Žurnalas „Gairės“, 1923, Nr. 1.

 Žurnalo redaktorius – rašytojas Kazys Puida.

V. Bičiūno sukurta futuristinė akcinės

 bendrovės „Guido Hackebeil“ (Vokietija),

 reklama. Bendrovė spausdino knygas

 ir laikraščius, žurnalus, tame tarpe ir žurnalą „Gairės“

Savaitinio radijo programų žurnalo „Bangos“ 

viršelis, 1932, Nr. 34. Viršelio autorius pasirašė 

inicialais V. J. Gal Vytautas Jonynas? 

Žurnalo redaktorius – rašytojas, 

žurnalistas Augustinas Gricius.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 

2026, Nr. 7. Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35635-2026-02-20-futurizmo-ekspresas