Vakaras

Vakaras

2023 m. birželio 8 d., ketvirtadienis

PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSAI. PEP – 1: Erzelio malonumai

K. K. Šiaulytis. Devintoji banga. Humorografija

PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSAI 

Kęstutis K. Šiaulytis

PEP – 1: Erzelio malonumai

 Apetitas kyla bevalgant! Šis visiems žinomas dėsnis galioja ir kitose vartojimo sferose, pvz., gyvename nuolatinių stresų būklėje, tačiau to maža – kasdien minkome, verdame, kramsnojame naujus “iššūkius”. Dirgiklių mūsų aplinkoje – kaip žvirblių lauko kavinėje – jei paberi trupinių, jų dar daugiau prisirenka. „Nervuojančių“ įspūdžių sėkmingai randame elektroninėje žiniasklaidoje – „žurnaliūgos“ bei „politinformatoriai“ gamina gausiai vietiniais krienais farširuotas naujienas. Jei to maža kraujo spaudimui pakelti, atsiverčiame komentarų „lauželį“ – dar patys ten „užmetame malkų“. Informacinių aistrų narkomanai nuolat prisijungę „nenuspėjamų“  influencerių paskyrose – vulkaniniai įspūdžiai garantuoti: taip suerzina, tiesiog jauti, kaip per ausis veržiasi smegenų lava.

  „PEP“ puslapis, kuriame dabar randatės – saugaus humoro oazė. Humorografijose įrėmintos mano šypsenos, žurnalisto Jono Laurinavičiaus brūkštelėti aforizmai, kitokiu būdu organizuoja vartotojo kraujo apytaką. Skaitytojas čia – tarsi meškeriotojas valtyje: kartais „pagauna“ mintį, o dažniau, tik gėrisi vasaros ežero ramybe...

K. K. Šiaulytis. Jūreivio vasaros rūpesčiai. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Kita šachmatų versija. Humorografija

Jonas Laurinavičius

AFORIZMAI (Brūkštelėjimai)

 

Žmogus taip keičia aplinką, kad darosi problema, kaip jam pačiam prie jos prisitaikyti.

*

Skubos amžiuje neįkainojama vertybė yra stabtelėjimai.

*

Kai viskas blogai, į galvą topteli gera mintis: o juk galėjo būti dar blogiau!

*

Ramentai ne kliūtis žengti koja kojon su gyvenimu.

*

Būtų normaliai gyvenęs, betgi pražudė pagunda dar geriau gyventi...

*

Pirmoji nesėkmė: išėjo iš namų laimės ieškoti, pamiršęs kelionmaišin duonos pasiimti...

*

Tvenkinys niekada nesubanguos kaip jūra.

*

Perkainuojant vertybes, susidaro krūvos nereikalingų atliekų.

*

Gęsta ir dangaus žvaigždės.

*

Plaudamas smegenis, neužteršk aplinkos.

Valdininkai praplėtė asortimentą: ėmė gaminti platesnius fotelius pasipūtėliams.

*

Kramtyti kietas mintis reikalingi ne stiprūs dantys, bet smegenys.

*

Niekas taip atkakliai nesikabina už gyvenimo, kaip mikrobai.

*

Gyvenimo pilnatvę sudaro ir tuščios dienos.

*

Epitafija: „Neliūdėkite, kad manęs nėra, ir džiaukitės, kad aš buvau“.

*

Faktus laužiant iš piršto, ima galva skaudėti.

*

Suserga ir sveikas protas.

*

Mūza įklimpo į alkoholį – kaip musė į išrūgas!

*

Šv. Petras – kietas kaip uola: neužsitarnavai – ir į rojų nė per žingsnį.

*

Universalumas: nei žemėje, nei vandenynuos druska nepraranda savo skonio.

*

Puse lūpų kalbant, puse tiesos ir tepasakoma.

*

Seimas – ta institucija, kuri sugeba įveikti protą.

*

Duoti visada maloniau, nei gauti. Ypač boksuojantis!..

*
Laikraštis "LIETUVOS AIDAS" 
publikuoja "PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSUS"
 ne tik "popieriuje", bet ir savo internetinėje svetainėje

2023 m. birželio 3 d., šeštadienis

SAULĖTOS DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (2)

K. K. Šiaulytis. Rudeninė Nemuno tėkmė tarp
 Druskininkų krantų. 2004.Akvarelė. 24 x 32

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

SAULĖTOS

 DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (2)

 Viena pagrindinių žmogaus prigimtinių teisių – laisvė. Kai imiesi aiškintis šio žodžio, sąvokos reikšmę, kilmę, istorines interpretacijas, pasijauti esąs kryžkelėje – kokią laisvę rinktis? Praktišką, įgyvendinamą laisvės sampratą pateikė garsusis nuomonių konstruktorius, anglas Danielius Defo (Daniel Defoe, 1660-1731) knygoje „Robinzonas Kruzas“ (1719). Raktinė šio nuotykių romano mintis – jei gyveni saloje, kur tavęs „neprogramuoja“ jokie politiniai, ideologiniai, socialiniai konstruktai, įgyji laisvę kurti, tobulinti nuosavą pasaulį. Atrodo, dabarties pažangiausios valstybės, visuomenės, vadovaujasi Defo pasiūlyta „negyvenamos salos“ idėja – balsuoja už santvarkas, kur kuo mažiau varžomos žmogaus galimybės puoselėti savo asmenybę. Žinia, kiekvienas iš mūsų, savo ruožtu, nors trumpą gyvenimo atkarpą – atostogas, o ir savaitgalius, taip pat organizuojame šiuo principu. Mums „negyvenama sala“ tampa pasirinkta oikumena – kaimo sodyba, miela paežerė, kurortinis miestas ar net kokia Karibų jūros piratų prieplauka, kur po šlamančia palme gurkšnodami džiną, ar vaisinį kokteilį, pasijaučiame visiškai atitrūkę nuo Lietuvos partinių, ekonominių batalijų.

 Atrodo, paradoksalu, bet šalies šimtatūkstantiniai kurortai – Birštonas, Druskininkai, Neringa, Palanga yra mūsų, šiuolaikinių Robinzonų, „negyvenamos“ atostogų salos. Čia randame beveik idealias sąlygas realizuoti savo „laisvadienius“. Vieni įsisiūbuojame tarsi po ilgo plaukiojimo į krantą išlipę jūrininkai, kiti, lyg nerimastingi drugeliai ieškome kultūrinių įspūdžių. Pasitaiko ir kitokių siekių – nors keliolikai dienų „reinkarnuotis“ ruoniais, liūtais ar smalsiomis žirafomis.

 Kas kur keliauja, bet aš, vis suku į Druskininkus, kur pasijaučiu tarsi laukiamas svečias – kai atvykstu, visada pasitinka šventinė, kurortinė miesto pagava. Atrodo, čia nuolat šypsosi saulė, jei kartais lyja – džiugina gaivi akvarelinė vandens skraistė, gaubianti miesto miškelius, parkus ir gojus. Druskininkuose, kaip niekur kitur Lietuvoje, juntamas slėpiningas gamtos galios veikimas, gal, kad čia susitinka didžiausia šalies upė Nemunas, didžiausių šalies girių rimtis ir sveikatingais gelmių vandenimis pasireiškianti žemės energija.

 Kuklus kurorto meninis akcentas, garsios Lietuvos dailininkės Dalios Matulaitės skulptūra „Vyturys“ (1979), jau senai tapo Druskininkų kelrode žvaigžde. Į saulėtą padangę kylančio paukščio simbolyje – rankas skrydžiui pakėlusi mergina – Dainavos krašto, Dzūkijos, visos Lietuvos, bet ir žmogaus dvasinio pasaulio įvaizdis. Skulptūros meninė paveika tarsi perkelia tavo dėmesį naujai pajautai, žvilgsniui iš aukštumų. Čia, prie Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios, M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, daugeliui atvykėlių prasideda klajonių po „sūrias“ atostogas maršrutai. „Laisvūnai“ renkasi smagia banga kylantį kultūrinį turizmą. Kada bebūtum Druskininkuose – tave pakvies Druskonio amfiteatro, Pramogų aikštės muzikos, kino, teatro spektakliai-seansai-koncertai, Miesto muziejuje, moderniuose prekybos salonuose, „Menų kalvėje“ rasi vis naujas dailės parodas, stebėsi etno amatų šventes, folkloro festivalius, plenerus, pritrauks paveldo burtai – užsuk į „Malūno kalvę!“, A. Česnulio skulptūrų parką, „Druskos studiją“, dviračiais, laivais ar „šiaurietišku ėjimu“ pasieksi „Girios aidą“, „Grūto parką“, Švendubrę, Raigardą, Liškiavą, Leipalingį...

  Atidaus pasivaikščiojimo adeptus, savo likimo kalvių užmojus, atpažinsi pagal stotą, eiseną ar aprangos aksesuarus: atostogoms įsigytus akinius, skėčius, kepuraites ir skrybėles, kuprines, rankines, fotoaparatus ar dailės reikmenų krepšius... Gal, kas mano, kad esame tik nuobodūs praeiviai? Kiekvienas Robinzonas, tik mintyse nusišypsos, tarstelės tokiam manytojui – „Keliauk ir tu, į negyvenamą salą!“

K. K. Šiaulytis. Dalios Matulaitės “Vyturys”. 
2023. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Senoji rotonda Gydyklų parke.. 
2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Paminklinės pušys Druskonio 
ežero pakrantėje. 2014. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Muziejinė Druskininkų
 gydyklos biuvetė. Jos languose ­– 
Kazio Morkūno vitražai “Eglė – Žalčių karalienė” (1960),
 Boleslovo A. Motuzo-Matuzevičiaus mozaikinis grindinys.
 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

Publicistinė esė "Saulėtos Druskininkų impresijos"
 spausdinama laikraštyje "LIETUVOS AIDAS". 
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. gegužės 25 d., ketvirtadienis

ŽALIOSIOS DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (1)

K. K. Šiaulytis. Druskininkų miesto muziejus
 gegužėje. 2023. Akvarelė, 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, 

pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

ŽALIOSIOS DRUSKININKŲ

 IMPRESIJOS (1) 

 Jūrinių Paplūdimių Kurortai (JPK) maloniai kviečia XXI-ojo amžiaus įtampų nustekentus pasaulio piliečius į smėlio gulyklas, kur, užmerkus elektroninių ekranų nuvargintas akis, kartu su dar tūkstančiais mielų nuogalių, ramiai snūduriuojama, belaukiant kol ateis metas rikiuotis pietautojų, vakarieniautojų eilėse.

 Sveikatingumo kurortai kitaip mumis rūpinasi. Taip, akims tikrai reikia poilsio – bet geriausias būdas jas atgaivinti – stebėti mus supančioje gamtoje klestinčią žalumą. Žalia spalva – tarsi nuolat mus lydintis, lyg gėlės žiedas besiskleidžiantis stebuklas. Kai balandžio mėnesį medžių, krūmokšnių šakų pumpurų perlamutrinė žalsvumos šviesa apgaubia pamiškes, parkus – kažkas mumyse pasikeičia – tarsi pabunda. Nujaučiame, žinome, tuoj gyvastingai skaidri, gal dausose nuausta žalia skraistė apklostys mūsų kasdienybę. Kiekvienas žemės grumstas svajoja kokia nors žolele pasireikšti! Manau, kad kaip mūsų piršto atspaudo raštas yra toks vienintelis, nepasikartojantis, taip ir kiekvieno augalo žalumas – vis kitoks, autentiškas. Jei vikipedijoje rasite žinutę, kiek pasaulyje skirtingų augalų, žinokite – tiek yra ir žalios spalvos atspalvių, įspalvių, atšvaitų. Kaip tapytojas priminsiu – dar, regimojo pasaulio įspūdžius keičia saulės apšvietimas, ryto žavumas, vakaro nostalgija, drėgmės miglos ir… mūsų charakteriai.

 Druskininkai – garsiausias ir žaliausias Lietuvos sveikatingumo kurortas! Šiemet druskininkiečiai svečius pasitinka nauju miesto meniniu akcentu – skulptūra skirta savo žemiečiui, pirmeiviui Sūručiui, kuris, anot legendos, besirūpindamas negaluojančiu žirgu, atrado šio Nemuno kranto Vijūnėlės ir Ratnyčios tarpupyje esančias sūriųjų vandenų versmes, jų gydomąsias savybes. Bronzinis Sūrutis išdidžiai stovi šalia M. K. Čiurlionio gatvės ir Vilniaus alėjos sankryžos, žvelgia į miesto muziejaus bokšte plevėsuojančią vėliavą, gėrisi Druskonio ežerėlio žaisme. Skulptūrą juosiančiame grindinyje įspaustas įrašas primena: „1794 m. birželio 20 d. Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis savo dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove – taip buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kurortas“. Skulptūros atsiradimą inicijavo Sūručiui dėkingi druskininkiečiai, jos autorius – Romualdas Inčirauskas.

 M. K. Čiurlionis savo garsiame kūrinyje „Miškas“ (1907-1908) vainikavo Druskininkų pušis karalienėmis, šis dailininko regėtas, spalvomis išreikštas įvaizdis, po šešiasdešimties metų tapo miesto herbu. Jį 1968 m. sukūrė grafikas Arūnas Tarabilda.

 Karališki pušynų šilai žiemą vasarą šildo Druskininkus smaragdiniu spindesiu, ataustu jų kamienų variu, ringių šakų auksu. Šiuolaikinė „muzikuojanti“ miesto architektūra, senamiesčio medinių vilų ansambliai, alėjų ir skverų skulptūros, margi gėlynai bei žaismingai laimingi poilsiautojai, kartu su visur esančiais paukščiais rezga žavią kurortinę nuotaiką – tik mokėk stebėti, klausytis, gėrėtis. Tą meninės, kūrybinės patirties svarbą, čia vis primena ir M. K. Čiurlionis, jo muziejus, jo paveikslai, kurių reprodukcijas, tarsi lemties ženklus, randame žaliosiose Druskininkų promenadose.

K. K. Šiaulytis. Laivas "Druskininkai" laukia
 savo keleivių. 2022.Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis.  Paminklas Sūručiui.
 2023. Akvarelinis škicas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis.  Popiečio akimirka
 Vilniaus alėjoje. 2022. Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Skulptūra „Poilsis“ Nemuno
 pakrantėje. 1959. Skulptorius J. Kėdainis.
2022. Akvarelė, 24 x 32

 Publicistinę esė ir akvareles spausdina 
valstybės laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 

2023 m. gegužės 19 d., penktadienis

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ. „Fauves“ – Žvėryno raktas

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi alyvos.
 (Vakarais jos kaukia vilkais, naktimis
 geria Neries vingio sutemas). Drobė, aliejus

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

Kęstutis K. Šiaulytis 

„Fauves“ – Žvėryno raktas 

 Kai klaidžioju po Vilniaus Žvėryną, kaip po realybės paveikslų dėlionę, ta gamtos, medinės architektūros bei savitos „žvėrynietiškos“ buities mozaika, regai kuria visą XX amžiaus meno reiškinių užuominų galeriją. Atrodytų, čia gamta skleidžiasi niekad neblėstančiu impresionizmu, bet, už sodybų vartų, „sudurtinių“ daugiabučių kiemų pakampėse rikiuojasi ir žaismingi ekspresionistiniai darželiai, kubistinės garažų, priestatėlių, laiptinių struktūros, dadaistinio išradingumo artefaktai: skardinė vonia su ratais, matyt, kokio kiemsargio patobulinta, po medžiais – savadarbės vasarotojų pastogės su „autentiškais“ baldais, „radybų“ koliažais papuošti geometriškai taisyklingi raudonplyčiai dviaukščiai „skladukai“. Kartą pralinksmino mažos trobelės verandoje tviskantis veidrodis vietoje lango, o neseniai, šaligatvio grindinyje, jau šį pavasarį kažkieno rūpestingai sudėliotas mini gėlių darželis. Jei aplankysi Maloniąją, Treniotos, Traidenio, Pušų ir dar du tuzinus kitų gatvių, pastebėsi, kaip vietiniai medžių genėtojai, pastatų dažytojai, tvorų meistrai, užeigų interjeristai, o ir sumanūs rankdarbių savanoriai patys to nenujausdami kuria grafiti, žemės meną, instaliacijas, Arte Povera skulptūrinius objektus – tam tinka kiauri kibirai, medinės taros dėžės ar šiaip atliekami rakandai.

 XX amžiaus meninių stilių atgarsiai aidi ir mūrinėje Žvėryno architektūroje. Vytauto gatvėje, tarsi rūsti uola stūkso Art Deco stiliaus namas (24), čia pat, netoliese, kaip ir Kęstučio gatvėje, šviečia keletas Art nouveau-secesinių-jugendo stiliaus fasadų. Moderni, kaip ir postmodernistinė statyba nelabai čionykščių senbuvių godojama, nors jau nuo 1966-ųjų, Žvėryne iškilo pastatų, kurių nesigėdytų Helsinkis, ar net Kopenhaga.

 Bet, vis tik, ne veltui sakoma – nuo savęs nepabėgsi. Žvėryne tiesiog klesti Anri Matiso (1869- 1954) ir jo bičiulių tapytojų “atrastas” fovizmas. Šį raiškų prancūzišką žodį „les fauves“, kurį į lietuvių kalbą reiktų versti – „žvėrys“, 1905 metais panaudojo vienas meno kritikas, aptardamas Paryžiaus Rudens salone eksponuojamas Matiso, Maurice Vlamink, Albert Marquet, Andre Derain ir dar būrelio tapytojų drobes. To meto dailės žinovus sujaudino „laukinės“, gaivališkos, intensyvios, ryškios minėtų dailininkų paveikslų spalvos, drąsi, ekspresyvi, spontaniška tapysena. Paieškokite internete, be jau minėtų, dar ir Raoul Dufy, Kees van Dongen kūrinių – visi jie tiesiog įsimylėję realybę, savo drobių vaizdinius, spalvas, šviesą, emocijas surinkę, sugaudę pamėgtuose pleneruose.

 Atidžiau pasižvalgius Žvėrynas atrodo lyg sulipdytas iš fovistinių motyvų. Dangaus žydrynė – Dufy nutapyta, merginos – tarsi atplaukusios iš van Dongeno sapnų, Neries linkiai, medžių guotai vingiuoja Vlaminko nubrėžtais kontūrais. Bet Žvėryno namų spalvos – pats tikriausias „fauves“: įvairiausių atspalvių ir pablukimo mėlyni, visokio intensyvumo „žaliukai“, gausybė geltonų, rausvų, rusvų, rudų, juodų, net violetinių pasitaiko. O kai rudenį „prabyla“ Žvėryno uosiai ir klevai, jų oranžiškai geltoną šviesą atsispindi, net anapus Neries rymančių Seimo rūmų langai.


K. K. Šiaulytis. Žvėryno soduose sudygo 
nauja architektūra. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Vilnius, pro žaliąjį Žvėryno langą.
 Drobė, aliejus

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kampinis. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai miražai. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas tarp spalvų.
 Akvarelinis etiudas


 Tekstą - pašnekų esė,  „Fauves“ – Žvėryno raktas"
  publikuoja valstybės laikraštis 
"LIETUVOS AIDAS". 
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. gegužės 10 d., trečiadienis

Dailininkas Tadas Daugirdas

A. Žmuidzinavičius. Archeologo
 Tado Daugirdo portretas. 1910. 
Reprodukcija atviruke. Leidykla „Vaga“, apie 1975 m.

Kęstutis K. Šiaulytis 

 Dailininkas Tadas Daugirdas

 Tadas Daugirdas (1852-1919), enciklopedijose pirmiausia pristatomas kaip archeologas, tačiau jis visa savo esybe buvo dailininkas, kurį prigimtinė vizualinio intelekto galia pakvietė, įgalino sėkmingai darbuotis įvairiose kultūros sferose. Daugirdą, savo profesijos pranokėju mini Lietuvos archeologai, istorikai, muziejininkai, kolekcininkai. Kaip dailininkas – tapė peizažus, projektavo vitražus, baldus, kūrė kitose taikomosios dailės srityse, tyrinėjo tautodailę, istorinę ikonografiją, organizavo parodas. Gyvendamas Varšuvoje (1877-1891), dirbo spaudos dailininku, rašė menotyros straipsnius, įvairių parodų apžvalgas aukštuomenei skirtuose žurnaluose, laikraščiuose.

 Žinia, Lietuvos bajorija XIX amžiuje siejo save su Lenkija, jos kultūra – vaikus mokė lenkų kalba, skaitė lenkišką spaudą, ateities planus regėjo „varšuviškuose“ horizontuose. T. Daugirdas, kitaip nei daugumas jo rato žmonių, savo kūrybą paskyrė Lietuvai. Nuo 1891-ųjų gyvendamas paveldėtame Plembergo dvare, kurio žemės plytėjo netoli Ariogalos, Dubysos pakrantėse, aktyviai dalyvavo Kauno ir Vilniaus lietuvių kultūriniame gyvenime. Nuoširdi draugystė jį siejo su Maironiu, šias didžias asmenybes matyt vienijo ir gamtos grožio pajauta. Kas negirdėjo skambiųjų Maironio „Lietuva brangi“ posmų:

  „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,

   Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja...“

 Su kolega dailininku kilusiu iš Dzūkijos, Seirijų miestelio, Antanu Žmuidzinavičiumi (1876-1966), Daugirdas susipažino, susibičiuliavo pakviestas dalyvauti pirmosiose lietuvių dailės parodose Vilniuje (1907-1914). Žinoma, jog Žmuidzinavičius ne kartą lankėsi Plemberge, yra išlikę jo tapyti dvaro sodybos peizažai ir net du T. Daugirdo portretai. Klasikinis, dažniausiai reprodukuojamas – „vasarinis“, su plačiabryle skrybėle, kitas, „žieminis“, kur Daugirdas apsisiautęs įspūdingais meškenos kailiniais. Tapybos seanso metu dailininkai turėjo apie ką šnekučiuoti. Abu studijavo dailę Miunchene, lankė Europos muziejus, dirbo Lenkijoje, bičiulius vienijo domėjimasis Lietuvos istorija, valstybės politinio būvio ateitimi.

 Atgimstančios Lietuvos sąjūdyje imta svarstyti kokie turėtų būti valstybės heraldiniai ženklai – vėliava, herbas. Jau M. K. Čiurlionio paveiksle „Miestas. Preliudas“ (1909) skrieja mūsų Vytis. A. Žmuidzinavičius talkino Antanui Smetonai, užsimojusiam leisti laikraštį „Lietuvos Aidas“. Dailininkas sukūrė istorinę laikraščio antraštę, kurioje vaizduojamas ir Vytis. T. Daugirdas nuo seno domėjosi heraldika, tyrinėjo Lietuvos miestų herbus, išleido pluoštą atvirukų su jų atvaizdais, tad, kaip žinovas, kartu su Žmuidzinavičiumi, buvo pakviestas į komisiją Lietuvos vėliavai sukurti. A. Žmuidzinavičius teigė, jog lietuviams gamta yra dangaus dovana, todėl jos simbolis – žalia spalva, vėliavoje yra būtina, raudoną, kaip istorinės Lietuvos vėliavos spalvą pasiūlė Jonas Basanavičius, o saulės šypsnį, geltonąją – Tadas Daugirdas.

 Smagu, šią publicistinę esė pabaigti metafora: bičiuliai dailininkai – Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius ir, žinoma, Jonas Basanavičius, yra Lietuvos vėliavnešiai!

 Post scriptum. Raseinių krašto istorijos muziejus 2022 m. organizavo ekslibrisų konkursą, parodą, skirtą T. Daugirdo 170-osioms gimimo metinėms. Raseiniuose buvo eksponuojami ir mano sukurti ekslibrisai.


K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas „Draugystė“. 2022

 T. Daugirdas. Šeduvos herbas. Atvirukas

T. Daugirdas. Jurbarko herbas. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas „Vizijos“. 2022

T. Daugirdas. Rietavo herbas. Atvirukas

Esė "Dailininkas Tadas Daugirdas" publikuoja
 Valstybės laikraštis "LIETUVOS AIDAS".
Peržvelgti galite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. gegužės 4 d., ketvirtadienis

Dainavos girių artefaktai

K. K. Šiaulytis. Juodasis strazdas Ratnyčios pakrantėje.
 2023. Aliejus, drobė. 25 x 35

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Dainavos girių artefaktai 

 Kai buvodami Druskininkuose susiruošiame į “Lynų kelio” padangę, ten, aukštai, turime tik septynias minutes apsižvalgymui. Bendrakeleivių (“orlaivyje” 10 vietų) galvos sukiojasi, akys laksto, foto priemonės fiksuoja bažnyčios bokštą, Nemuną, Meilės salą, artėjančią Slidinėjimo areną. Bet pats didžiausias objektas, kaip visada, lieka nepastebėtas. Tai – bekraštės Dainavos girios! Dairaisi aplink – kiek akys užmato, iki mėlynai jūrinių horizontų vilnija pušynų bangų keteros. Apačioje, vos menkas žemės plotelis tuščias boluoja – Druskininkų aerodromo skiautė. Gi, apvalūs, plokšti ir kitokie kurorto stogai, lyg spalvingos ūmėdės miško paunksmėje slapstosi.

 Kai klajoju pačiose Dainavos girių jūros gelmėse, kaip koks alkanas ruonis skabau, rankioju, medžioju pušų vertikalių, juodalksnynų tankmių, viržynų, smilgynų laukymių regos lobius. Vienur tviska mėlynynų daubos, marga, rangosi samanų, kerpių gijos, kitur, keroja, tarsi kokie žvaigždėti koralai smaragdu spindi kadagių skulptūrinės figūros. Prieini, gal norėdamas rankomis apglėbti, parsinešti namo tą prigimtinį meno kurinį – tikrai tilptų studijoje, gyvuotų vazone šalia rašomojo stalo. Prieini, bet pasiimi tik žiupsnelį violetiška melsva žėrinčių uogų – primins visą girios kvapų orkestruotę… Girioje muzikuoja ne tik paukščiai: kvatoklės Druskininkų žaliosios meletos, Ratnyčios melsvasparniai bukučiai, panemunių užkimę keršuliai. Link Ūlos ir Merkio skuba, teška, dzūkuoja per akmenis ošdamos upelių tėkmės, skamba smėlio takelių melodijos, spalvomis džiazuoja grybų tiltų ansambliai, tyliai šoka pamiškių drugelių pynės, dūzgia bičių spiečiai ir, atrodo – švilpauja Druskonio ežerėlio pakrantės beržai! 

 Kas dar lieka – akvarelės, škicai, tapybos drobės, tarsi vandenynų pakrantėse pabirusios jūrinės kriauklės, gamtos dovanų artefaktai.

K. K. Šiaulytis. Ratnyčios ištaka iš Latežerio.
 2023. Aliejus, drobė. 50 x50

K. K. Šiaulytis. Lenktasis tiltas ties Ratnyčios
 ir Nemuno santaka. 2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Sodyba Švendubrėje. 
2022. Aliejus drobė. 50 x 50

K. K. Šiaulytis. Druskininkai.
 Parko tiltas per Nemuną. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Tekstą, mini esė ir kūrybinius artefaktus
 publikuoja laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. balandžio 27 d., ketvirtadienis

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas.

K. K. Šiaulytis. Latvių gatvė ties buvusiu vandens malūnu. 
2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis 

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas

 Kasmet rengiu asmeninius akvarelinės tapybos plenerus Žvėryne žydint alyvoms ir rudenį, kai aitria oranžine gaisa šviečia klevų viršūnės, kupolais iškilusios virš čiabuvių skiauterėtų vasarnamių ir naujųjų stoginių – šiuolaikinių „stiklainių“. Šiemet Žvėrynas mane prisikvietė anksčiau – tapau Vytauto gatvėje, kai dar nuogos liepos juodomis šakomis vilioja pasiklydusius debesis ir tik permatomos žalumos žolynus margina kiaulpienių giliai geltoni akivarai, kuriuose skendi žiedadulkėmis aplipusios bitės bei jų draugės kuplios kamanės.

  Žvėrynas grožiu, savitu žavesiu lygiuojasi į žymiuosius šalies kurortus – XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puošnių vilų, vasarnamių skaičiumi lenktyniavo su Druskininkais ir Palanga. Vandeninga Neris, supanti Žvėryną iš trijų pusių tarsi pusiasalį, ledynmečio tirpsmo laikais čia sunešė klodus puikaus smėlio, vėjai išaugino išlakius pušynus – gamtos galios suformavo tiesiog idealią kurortinę neriją! 1901-aisiais metais, kai užsimota Žvėryną prijungti prie Vilniaus, gatvių tinklas čia suplanuotas taip, kad daugelis jų, prasideda ir baigiasi prie upės. XX amžiaus pirmojoje pusėje, po Didžiojo karo, šalia  įmantriai ornamentuotų medinių pilaičių ir jau iškilusių architekto Vladimiro Dubeneckio projektuotų rūmų, ėmė kurtis mėgstantys sodininkystę vilniečiai. Jų namai buvo kuklesni, bet užtat kiemai priminė daržų darželių rojų! Prisibeldi į svečius – po našiomis obelimis laukia pinti žilvičių krėslai, žvilgsnį gaudo garbanotos lysvių, vagų eilės, jose kyšo salotų gniūžtės, petražolių kuokštai ir kiti, kuo įvairiausi, kvapniausi kulinariniai augalai... Ir šiais laikais, vaikštinėji sau, Treniotos, Latvių ar Lenktąja gatve, jauti svaigų sodelių dvelksmą, sumišusį kvapų ir spalvų miražą, kuris tarsi atplaukia iš godojamos praeities ...

 Jau ne vieną dešimtmetį, o ypač pastaraisiais metais, Žvėrynas tampa patrauklia miesto turizmo, poilsio erdve – kasdienybės kurortu. Žaliais pavakariais į Žvėryną Neries pakrantėmis patraukia iš kompiuterių gniaužtų išsivadavę vilniečiai. Dviračiai, riedlentės, paspirtukai ir miklios kojos gabena skaitmeninį jaunimėlį dailiai išklotomis krantinėmis į gamtos glėbį, išskėtusį sparnus Vingio parke – jis rymo kaimynystėje, už kosminį laivą primenančio tilto per Nerį. Žvėryno gluosniai, tuopos, ąžuolai nepavydi svečių Vingio šimtamečiam pušynui – tegu ten laigo smagios galvos! Ramesnio būdo vilniečiai palydi saulę šiapus upės, buvusio Radvilų medžioklės dvarelio nuokalnėse, vandens malūno pakrantėje, „Birutės vingio“ tako prieglobstyje. Virš Neries, žiūrovams šoka žuvėdros, plėšikauja kirai, upės sraute nardo didieji dančiasnapiai, rudagalvės antys, kaip visada nelauktai, prasideda sujudimas ir Bebrų saloje. Ta smėlio sąnašų prieplauka – tarsi piratų laivas su uosialapių klevų burėmis ir patrankų angomis šonuose. Vos temstant, o ir apniukusią dieną, iš tų angų-urvų ropščiasi panorę maudytis irklauodegiai jaunikliai ir jų tėvonai. Bet kai Karoliniškių padangėje nušvinta Vilniaus televizijos bokšto langai, tai ženklas skubėti namo – vėsi migla tuoj apsiaus visą Neries slėnį.

K. K. Šiaulytis. Lietaus debesų atspindžiai
 modernioje architektūroje. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Balta obelis – Žvėryno perlas. 
2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vingio parko tiltas Žvėryne.
 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 
Prie Neries, ties Bebrų sala. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šią publicistinę esė ir akvareles, spausdina
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS".
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. balandžio 21 d., penktadienis

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ. DADAizmo VERTIKALĖS

K. K. Šiaulytis. Naujas paštininkas.
 2015. DADA  Atvirukas. 15 x 10 

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

Kęstutis K. Šiaulytis

DADAizmo VERTIKALĖS

 Meno istorijos analuose skelbiama, jog novatoriškas literatų ir dailininkų judėjimas DADA, subrendo (akumuliavosi) Šveicarijoje, Ciuriche 1916 metų vasario 5-ąją, o išsisėmęs, išbarstęs avangardo žavesį, nusibaigė Paryžiuje, 1923 metais. Taigi, šiemet privalome paminėti šio reikšmingo Europinės kultūros reiškinio „galo“ šimtmetį. Kabutes pridėjau, nes, iš tiesų, dadaizmas iki pat mūsų dienų galo negavo, o atvirkščiai, slapukaudamas reiškiasi įvairiausiuose šiuolaikinio meno „izmuose“.

 Kas galėjo tikėtis, kad nuostabiame buržuazinio pasaulio laimės židinyje – Ciuriche, tylioje senamiesčio gatvelėje (Špygelgase) pasireikš toks keistas diegas – DADA, menotyrinėje literatūroje apibudinamas visu įtartinų žodžių rinkiniu: anarchizmas, nihilizmas, absurdas, kvailybė, protestas ir net – revoliucija! Toje gatvelėje, olando jūreivio aludėje, grupė nenuoramų karo pabėgėlių (vyko Pirmasis Pasaulinis) iš Vokietijos, Rumunijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, išsinuomojo salę, kurią pavadino „Voltaire kabaretas“ ir pradėjo čia rengti triukšmingus, kiek nepadorius, vakarėlius. To šaršalo sumanytojas vokiečių rašytojas Hugo Ballas ne šiaip parinko įmantrų saliukės vardą. Volteras – Švietimo epochos perversmininkas, o kabaretas – tai aliuzija į Paryžiaus Monmartro užeigų gerąsias dieneles... Sako, toje jūreivio aludėje, kartais pietaudavo, vakarodavo ir  Rusijos revoliucionierius V. Leninas, kuris čia, netoliese, toje pačioje gatvėje gyvenusio batsiuvio namo pastogėje nuomojo kambarėlį, rašinėjo straipsnius laikraščiams.

 Aptariamojo „izmo“ vardas „DADA“ taip pat, ne šiaip atsiradęs – judėjimo legendose pasakojama, jog vardynų dieną, viena ūžautojų draugužė atvertė prancūzų kalbos žodyną, bakstelėjo stalo peiliu  kur papuolė – ir pataikė į žodį „dada“, kuris yra žaislinio, ant pagalio jojamo arkliuko pavadinimas. Įtariu, tas vardas – irgi paslėpta ironiška užuomina, – to meto Europą siaubiančią negandą sukėlė narsūs karo apologetai, vaikystėje mediniais kardeliais mojavę, ant dada arkliukų jodinėję herojai...

 Švaistūnai karo pabėgėliai ne tik linksmai leido laiką – valandų valandos bėgo diskutuojant apie supuvusią nūdienos civilizaciją, kuri, kartu su savo išpuoselėtu, nuglaistytu gražiuoju menu turi keliauti į nebūtį! Kaip žinia – ginčuose gimsta tiesa, nutarta patiems kurti ateities literatūrą, dailę, kuri semtusi įkvėpimo iš slėpingo dvasinio pasaulio, apie kurį tiek daug buvo kalbama paskutiniais prieškario metais. Kas nebuvo girdėjęs Rudolfo Steinerio antroposofinių paskaitų, skaitęs teosofijai skirtų knygų! Tikras kūrėjas yra ne tas kuris braižo, planuoja, prakaituoja, kurpia juodraščių šūsnis – idėjos, kaip ir žodžiai, meniniai sprendimai turi atsirasti intuicijos dėka, gimti širdyje, meniniame pokylyje. Tikras kūrėjas niekada nepataikaus užsakovui, nederins savo paveikslų spalvų prie miesčioniškų interjerų sofų-fotelių idilės!

 DADA manifestą surašė, paskelbė energingiausias „Voltero kabareto“ trubadūras – poetas Tristanas Tzara. Ten nebūta nuorodų koks turi būti menas – kvadratinis, spalvotas ar kampuotas – deklaruojama kūrybinė laisvė, intuicija, valiūkiška žaismė. Toms idėjoms pritarė visa plejada to meto modernizmo kelią pasirinkusių dailininkų: Marcelis Duchampas, Jean Arp, Max Ernst, Francis Picabia, George Groszas, Raoulis Hausmannas, Kurtas Schwittersas, Pablas Picasso, Paul Klee ir kiti. Jų kūrybą rasite panaršę internete, o čia publikuoju savo dadaistinius atvirukus, kuriuos dar vadinu dadaratais.

K. K. Šiaulytis. DADAizmo šmėkla. 2015. DADA  Atvirukas. 10  x 15

K. K. Šiaulytis. John Lennon in New York. (Pats pasireiškęs).
 2017. DADA  Atvirukas. 15 x 10 

K. K. Šiaulytis. Apžiūra.
 2015. DADA  Atvirukas. 15 x 10 

K. K. Šiaulytis. DADA arkliukas.
 2015. DADA  Atvirukas. 10  x 15

K. K. Šiaulytis. Škicas dadaistiniame rūbe.
 2017. DADA  Atvirukas. 15 x 10 

Straipsnį - pašnekų esė ir atvirukus publikuoja
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS".
Surasite ir "LA" internetinėje svetainėje -