Kęstutis K. Šiaulytis
Palanga. Birutės šventgirė
Palangos botanikos parkui 2011 metais grąžintas Birutės vardas, kurį grafas Feliksas Tiškevičius buvo davęs 1897-aisiais savo įsteigtam žymaus Prancūzijos kraštovaizdžių architekto, dendrologo Eduardo F. Andrė suplanuotam parkui. Nesunku suprasti, kodėl grafas ir jo žmona Antanina Kožbok-Loncka savo rezidencinius rūmus Baltijos pajūryje nusprendė įkurti šalia žemaičių garbinamo Birutės kalno vešinčioje šventgirėje. Ši kilni didikų šeima ryžosi naujai pertvarkyti, įprasminti mitinio miško buveinę, moderniu architektūriniu ansambliu, parko išplanavimu suteikti vietovei europinės sakralinių erdvių kultūros bruožų. Jau 1902 metais, tik pabaigus rūmų statybą, grafienės prašymu Birutės kalno papėdėje įrengtas lurdas. Tai buvo visiškai naujo pobūdžio šventykla, Prancūzijos Lurde 1858 metais vykusio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo mergaitei Bernadetai, liudijimas. Palangos lurdas tapo pavyzdžiu daugelio lurdų statybai Lietuvoje. Reikšminga ir tai, kad ši nauja pamaldumo tradicija tarsi sutvirtino gamtos erdvių: kalnų, grotų, upių, miškų sakralumą.
Matyt, dar pirmieji mūsų Baltijos pajūrio čiabuviai tada bevardžiame Birutės kalne įkūrė savo dievų šventvietę. Gamtos gaivalų suformuota aukšta kalva kyla pamarių lygumų kraštovaizdyje tarsi nepažinių galybių sostas. Nuo tokio kalno, tarsi iš paukščio skrydžio, lyg pakylėtas žvelgi į siautulingą vandenų tvano begalybę, vakaro sutemose prapultin nyrantį raudoną saulės ratą. Čia, viršūnėje, kur sukrečia dvasinė pagava, pagarba dangaus, vandenų, žemės stichijoms, tavo sukurto laužo ugnis yra malda dievams ir deivėms, kurie, jauti-tikiesi, lydi tavo gyvenimą.
Anų laikų pamariečiai, kuriuos senovės romėnų istorikas Kornelijus Tacitas žinojo kaip aisčius, to meto vyrai ir moterys, kiekvienas sava intencija nešė auką kalne degančiai šventai ugniai. Vyriška drąsa lenkė galvą rūsčiam valdovui, moteriškas rūpestis – vaisingumo, gyvasties deivei globėjai, kuri, čia apsigyvenus baltų gentims, gavo Birutės vardą. Mūsų žodžiai: barstyti, berti, birenti, pirmiausia nusako veiksmą – sėklų bėrimą dirvon, bet, žinia, sėklas barsto ir medžiai, žolynai, padangių debesys – lietų. Sakytum, varde-žodyje „Birutė“, slypi ir gyvybės pradžios, ir globos žinia.
Bėgant amžiams senovės baltai įteisino kalno „dvivaldystę“ – alko šatrų laužo ugnis buvo skirta ir galingajam Perkūnui, ir mielai Birutei. Įdomu, kad ta savita kalno poros diarchija, tarsi dangaus lemtimi, įsiasmenino mūsų šalies legendose ir istorijoje. Žemaitijos valdovas kunigaikštis Kęstutis čia sutiko savo žmoną, šventyklos vaidilutę Birutę, jų sūnus Vytautas tapo Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, daugelio kraštų valdovu. Penkioliktojo amžiaus pradžioje, kada Vytautas Didysis krikštijo Žemaitiją, pagoniškos šventvietės nebuvo užmirštos. Vytauto statytos, funduotos bažnyčios iškilo senose šventgirėse, alkuose, savitai apjungdamos per amžius bėgančius žmonių dievoieškos kelius.
Istoriniai šaltiniai mini, jog 1506 metais ant Birutės kalno buvo pastatyta šv. Jurgio koplyčia. Anuomet šis šventasis buvo laikomas karių, riterių, raitelių ir jų žirgų, globėju. Pagal senovės legendą Jurgis iš slibino nelaisvės išvadavo užjūrių šalies karalaitę. Mūsų liaudies dailėje: sienų tapyboje, grafikos raižiniuose, senųjų dievdirbių sukurtose skulptūrose šventasis Jurgis vaizduojamas kaip raitas riteris ietimi persmeigiantis pažeme besirangantį slibiną. Platesnėse šio siužeto kompozicijose randame ir atokiau stovinčią išvaduotąją karalaitę. Mitinės sąmonės lygmenyje baltų dievo, žaibais mojančio, blogį nugalinčio Perkūno ir šventojo Jurgio, ietimi įveikiančio drakoną vaizdiniai turi daug bendra. Atrodo, kalno koplyčios statytojų sumanymu, šventojo Jurgio legenda, savitai, poetine metafora pratęsia šio kalno kulto istoriją – atstovauja čia anksčiau garbintus Perkūną ir Birutę. Taip tarsi primena kalno senąją dvinarę tapatybę.
1869 metais Palangos bažnyčios klebono Konstantino Steponavičiaus rūpesčiu ant Birutės kalno iškilo nauja mūrinė, neogotikinio stiliaus jūros švyturį kiek primenanti aštuoniabriaunė koplyčia.
Šventyklėlė, kaip ir pats kalnas bei šventgirė, per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų patyrė daug permainų. XIX amžiaus pabaigoje, beveik iki XX amžiaus vidurio Palangos bažnyčią ir šv. Jurgio koplyčią atlaidų metu sujungdavo bažnytinės eisenos, gimė tradicijos asmenines ir miestelėnų bendruomenių šventes rengti prie Birutės kalno. Grafams Tiškevičiams sukvietus, Palanga tapo populiariu Lietuvos ir Lenkijos diduomenės kurortu, to meto Birutės parko parteriai, gėlynai, pinklūs miško takai nestokojo atidžių gamtos grožio garbintojų.
Jau daugiau nei šimtas dvidešimt metų Palangos šventgirė žaliuoja, klesti, skleidžiasi visų pamiltu parku. Apsilankęs šioje nuostabioje erdvėje, vis nusišypsau, prisiminęs, kad be reikalo nuogąstavo Birutei ištikimi Palangos vyrai, atsisakę padirbėti medkirčiais, kai pagal architekto Andrė projektą buvo retinama šventgirė. Tiškevičiui miško kirtėjų teko ieškoti vietinių vokiečių tarpe... Bet palangiškiai, o ir visi lietuviai, netruko pripažinti garsaus dendrologo, didelio medžių gerbėjo sumanymą. Šiandien, kai klaidžioji Birutės parko takų labirintais, ar slapukauji ant kokio suolo tvenkinio įlankėlės pakrantėje, atrodo, tave užkalbina ne tik margasis genys, žvitrusis bukutis ar krūmalandė karetaitė. Apsidairai – aukštyn, lyg Atėnų šventyklų kolonos stiebiasi pušys, jų padebesių viršūnės – lyg barokiniai skliautai, gi juodalksnių tankmės vos ne violetinė lapija dangsto nereidžių ir nimfų sapnus. Spėju, kad čia, pilkos medžių kamienų kerpės naktimis spindi antikvarinio sidabro šviesa, o padangių mėnulis perlamutro teptuku spalvina parko rožių žiedlapius.
Valstybės laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“ spausdinama mano publicistinė esė „Palanga. Birutės šventgirė“. Tekstą perskaityti, peržvelgti akvareles galite ir laikraščio „LA“ internetinėje svetainėje:
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29097-2023-02-03-dailininko-pasivaiksciojimai-
.jpg)
.jpg)
