Dar kartą atraskime dailininką Antaną Jaroševičių

K. K. Šiaulytis. Antanas Jaroševičius

 – dailės mokytojas

 Giedraičių vidurinėje mokykloje. Ekslibrisas.

Kęstutis K. Šiaulytis  

                          Dar kartą atraskime 

dailininką Antaną Jaroševičių

 Antano Jaroševičiaus (1870 07 22, Skrebotiškis, Pasvalio raj. – 1956 06 17, Karklynė, Molėtų raj.) kūryba pristatoma įvairiuose dailės istorijos leidiniuose skirtuose XX-ojo amžiaus pradžios Lietuvos dailei. A. Jaroševičius – žymus savo meto visuomenės veikėjas, literatas, dailės pedagogas, pirmųjų lietuvių dailininkų parodų dalyvis, pirmojo lietuviško dailės albumo „Lietuvių kryžiai“ (1912) autorius.

 Antanas Jaroševičius yra vienas iš Lietuvos akvarelės meno pradininkų. Lietuvos dailės muziejus 1970 ir 1990 metais surengė plačias jo kūrybos parodas. Šiandien galime aplankyti suskaitmenintą A. Jaroševičiaus kūrinių kolekciją Europeana portale:

https://www.europeana.eu/lt/collections/person/55694-antanas-jarosevicius?page=1

 Kviečiu ten pasižvalgyti kolegas akvarelininkus ir kitus šio subtilaus meno gerbėjus – atrasite tai, kas net menotyrininkų nepastebėta – turime puikų, europinio lygio, tuo metu šalia kitų dailės krypčių gyvavusio realizmo atšakos – natūralizmo, dailininką! A. Jaroševičius kuria akvarele ne efektingas spalvinių potėpių gamas, liejinius, o intuityvia atida perteikia kasdienybės poetiką, eilinio peizažo slaptingą didybę. Dailininko pavasarėjančios žiemos peizažai liudija nepaprastą gebėjimą matyti, plenerinėse akvarelėse įamžinti ne tik trapią gamtos permainų raišką, bet ir atskleisti valstietišką pavasario laukimo džiugesį. Akvarelėje „Lauko kelias pavasarį“ jautria tapysena nupasakota atbundančios gamtos idilė, atrodo, net jaučiame tirpstančio sniego kvapą, įkvepiame laukus gaubiančio balkšvo rūko gurkšnį, tarsi čia būtume – stebime arkliuko ir važių sumintas sniego provėžas. Kelionių akvarelėse A. Jaroševičiaus vaizduoja valteles, burlaivius upių platybėse, pakrantėse. Kaip savitai, nepakartojamai perteikta apsunkusi XX amžiaus pradžios laikmečio dvasia – laiveliai, lyg pavargę darbo įrankiai ilsisi ramiuose uostų vandenyse, tylioje upės tėkmėje plaukia jų atspindžiai – tarsi sudilę, pilkšvi sapnai. Kokia subtili nuotaika pagauta nebaigtoje akvarelėje „Laivai su arbūzais prieplaukoje“ – atrodo, mums prieš akis klojasi visa Volgos, Kazankos upių navigacijos istorija! Dar kitaip suskamba, kitas istorijas pasakoja „pietietiškų“ plenerinių kelionių akvarelės – „Kaukazo kalnai“, „Rytietiško miesto gatvelė“, „Krymo kalnai“. Šiuose darbuose aidi veržlesnio gyvenimo ritmas, spindi nuotykių padangės, tapysena impresionistinė, šventiška.

 Skaitmenizuotame dailininko kūrybos albume rasite ir jo studijų Peterburge, Štiglico dailės mokykloje darbų, spaudos projektų, iliustracijų rinkinius.

A. Jaroševičius. Kryžminis kryžius su koplytėle

A. Jaroševičius. Baublys. 1910. Akvarelė

A. Jaroševičiaus vadovėlis „Dailieji medžio darbeliai“, 1939

A. Jaroševičius. Plungė. Bažnyčios fasadas

A. Jaroševičius. Seda. Geležinės kryžių viršūnės

 Straipsnis skelbiamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 36. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

RUDENS LABIRINTO SIUŽETAI

K. K. Šiaulytis. Rudens labirintas. 2016. Akvarelė

Kęstutis K. Šiaulytis

RUDENS LABIRINTO SIUŽETAI

Causerie – pašnekų esė

 Rudens turinys kai kam atrodo vienažodis – pilnai nusakomas tos spalvos vardu. Tačiau, jei atidžiau peržvelgsite savo nugyventus metus, teks pripažinti: šis devyniasdešimt dienų trunkantis lapkrityno nuotykis daug margesnis nei tapytojo ekspresionisto paletė, o tame laike ištinkančių asmeninio gyvenimo permainų rikiuotė – ilgesnė nei išskrendančių gervių virtinė.

 Rugsėjis prasideda edukaciniais rūpesčiais. Rugių nebesėjame – sodinam vaikus į mokyklinius suolus, studentai irgi ne spalinius linus mina: žinynus varto – informacijos žirnius kulia, rezga projektus, kaupia testų aruodus, profesorių pasakas konspektuoja. Viešajame gyvenime perrašomi televizijų sapnininkai, jų ekranuose šiepia gerkles naujo sezono kvatokliai ir moderatoriai. Pagalvės prieglauda negali sulaukti tavo švilpiančios nosies – aistringos naktinės TV programos veikia kaip juodos kavos dozė.

 Rudeninės orų sūpuoklių pašvaistės žydi jurginais, sklando rūkais, girgžda iš šiaurinių tundrų traukiančiais žąsų pulkais, bet dar ir griaudėja perkūnais, pabyra kalibruotais ledo suvenyrais. Kiekviena saulėta diena vis mielesnė, atrodo – bus paskutinė, tačiau po pirmųjų sidabriškų šalnų švysteli Žvirblių vasara. Šio reiškinio senasis, „bobų“ vardas, jau atgyveno, o kadangi turime tris paukštiškus pavasario mėnesius, gal ir tai trumpadienei vasarai suteikime mielo namų čirškalo – žvirblio vardą. Jų ryžtinga giesmelė: „crik-trik“, „ci-či“ – gaivi, kaip spanguolė!

 Trečiasis aptariamo labirinto ratas painiausias. Po žaismingos vasaros ne kartą ryžomės pakeisti ne tik darbovietę, bet ir profesiją, o kartais pavykdavo net peršokti karjeros laiptų pakopą. Permainų poreikio cunamis užkabina ir rūbų spintas, ir interjero dizainą. Jei prisninga pinigų, atnaujinamos kulinarijos dirbtuvės – jos anksčiau buvo vadinamos virtuvėmis. Bet čia jau neburbuliuos slyvų uogienė, nebus sukamas obuolių sūris, vakuojami agurkai, šinkuojami kopūstai. Naujų gabaritų šaldytuvai sutalpina ir asmeninę kulinarinių knygų bibliotekėlę ir atprintintų koldūnų maišus.

 Dar vienas labirinto posūkis – mikologo ištarmė: „Pievagrybiai vengia klaidaus miško, o baravykai – grybautojų“.

K. K. Šiaulytis. Laiptai. 2022. Dr. akrilas, 20 x 20

K. K. Šiaulytis. Gvazdikai saulėje. 2026. Dr., al. 30 x 30

K. K. Šiaulytis. Pertvarkos meistras. 

2026. DADA Atvirukas, 15 x 10

K. K. Šiaulytis. Vakaras prie Kuršių marių. 2015.

Kartonas, al. medinis rėmas

K. K. Šiaulytis. Grybų paradas. 2026. Akvarelė, 24 x 32 

Pašnekų esė publikuojama laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 35.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36726-2026-09-09-rudens-labirinto-siuzetai-causerie-pasneku-ese

VANDENIO EROS NEMUNAI

M. K. Čiurlionis. Zodiakas. 1907. Vandenis.

Kęstutis K. Šiaulytis

VANDENIO EROS NEMUNAI

 Pastaraisiais metais astrologai vis primena – jau prasidėjo kosminio zodiako Vandenio era. Senovės išminčių tai buvo numatyta dar Šumero civilizacijos laikais, prieš penkis-šešis tūkstančius metų, tačiau, kaip šioje eroje klostysis gyvenimai, patiriame tik mes, šiandienos čiabuviai. Kosminės eros trukmė – apie 2160 metų. Kai kurie civilizacijų istorikai, kaip ir astrologai, mistikai, įžvelgia, jog zodiako juostos žvaigždynų legendiniai įvaizdžiai tarsi nusako jų vardais vadinamų epochų slėpinius. Ar tokio žvaigždyno simbolinė raiška tikrai turi įtakos žmonijos būties raidai? Rašytiniai šaltiniai siekia Tauro, Avino eras, ką tik pasibaigusią Žuvų erą pažįstame ne iš nuogirdų, tad galime apie tai ir pasvarstyti.

 Vandenio eros pradžią žymi ne koks konkretus, vienkartinis reiškinys. Vienų nuomone, naujos epochos pradžią primena pokarinė (1945-1960) televizijos, civilinės aviacijos plėtra, ženklina pirmųjų kosminių skrydžių, žmogaus apsilankymo Mėnulyje datos (1961, 1969). Kardinalios, sakytum slenkstinės permainos mus užklupo su kompiuterijos, mobilios telefonijos, interneto plėtra po 1975-ųjų. Fotografai matyt būtų linkę Vandenio eros pradžia laikyti skaitmeninės fotografijos atsiradimą, o ekologai planetarinį virsmą regi klimato kaitoje ir kaip pasekmę – Antarktidos ledynų tirpsmą bei naujo tvano grėsmę. Abejojančius ar tikrai prasidėjo pasaulį ir mus keičiantis laikmetis vertas naujos eros vardo, turėtų paakinti dirbtinio intelekto skvarba mūsų kasdienybėje. Pripažinkime – šiandien kiekvienas turime tokias galimybes veikti, keliauti, valdome tokias komunikacijos priemones, kuriomis kažkada (dar daugelio mūsų vaikystėje), disponavo tik pasakų herojai.

 Astrologų užrašuose Vandenis žymimas vingriu dviejų bangų simboliu, o iliustruotuose kosmografiniuose atlasuose piešiamas visas intriguojantis figūrinis siužetas – tarp žvaigždžių įkomponuotas atletas, gausiai liejantis vandenį iš talpaus ąsočio.

  Garsiajame M. K. Čiurlionio Zodiako paveikslų cikle, Vandeniui skirtas kūrinys –  vienas įspūdingiausių. Matome, tai ne horoskopinis metų zodiako vandenis (sausio 21 – vasario 19), ne žaisminga ezoterinių tekstų iliustracija, o didinga meninė misterija įvaizdinanti kosminį reiškinį – Vandenio erą. M. K. Čiurlionio Vandenio paveikslas – lyg švytintis kosmogoninis miražas, kuriame regime soste sėdintį valdovą – karalių su aukšta karūna. Jis vienoje rankoje laiko Poseidono triragį smaigą simbolizuojantį jūrų galias, kita, laiminančiu mostu lieja vandenį tarsi auką – siaura atnašos srovelė pasiekusi Žemę jau teka upeliu, kuris ties paveikslo riba tampa plačiu vandenynu. Žodžiais nusakyti, atskleisti paveikslo simbolių paslaptis neįmanoma. Pasitikėkime M. K. Čiurlionio mistine įžvalga, kuri akivaizdi – teigia Aukštybių ir Žemės sąveiką.

K. K. Šiaulytis. Ratnyčios papartis.

 K. K. Šiaulytis. Druskininkai. 

Ežerėlis Mergelės akys. 

Iš čia išteka Vijūnėlės upelis.

K. K. Šiaulytis. Ratnyčia slapukauja Karolio Dineikos parke.

K. K. Šiaulytis. Ratnyčia pavasario saulėje.

K. K. Šiaulytis. Nemuno ir Ratnyčios santakoje

 iškilusi skulptūra „Lietuva – Legenda“. 

Skulptorius Eimontas Stankevičius - Bronzini. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 34.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36689-2026-09-02-vandenio-eros-nemunai

PABERŽĖS MUZIEJAI IR SAUGOTUVĖS

K. K. Šiaulytis. Paberžės klebonijos svirnas. 2026. Akvarelė

Kęstutis K. Šiaulytis

PABERŽĖS MUZIEJAI

 IR SAUGOTUVĖS

 Ši publikacija yra pasakojimo „PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI“ 

(„LIETUVOS AIDAS“, 2026, Nr. 32) antroji dalis.

 Kunigas, kapucinas Tėvas Stanislovas prieš 60 metų – 1966-aisiais, į Paberžę atvyko ne kaip piligrimas, tačiau netrukus šis mažas kaimelis tapo vilties, kultūros piligrimų erdve. Naujasis kunigas pirmiausia pranciškoniška dvasia atnaujino Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Jos pastogėse aptikęs didžiulių biblinių paveikslų ritinius, Tėvas Stanislovas pasirūpino tų, tikrų meno šedevrų, restauracija. Dabar šios drobės, tarsi dvasios vandenynų laivo burės švyti bažnyčios palubėse. Tėvas Stanislovas „atrado“ ir Vincą Svirskį (1835 – 1916), garsųjį Kėdainių krašto dievdirbį, jo sukurtus skulptūrinius kryžius, koplytstulpius, vis dar laiminusius Nevėžio upės slėnių sodybas ir kryžkeles. Šiais laikais, jau visi V. Svirskio sukurti mediniai stebuklai saugomi muziejuose, o keletas – stiebiasi ir Paberžės bažnyčioje. Dar 1979 metais, klebonijos svirne Tėvas Stanislovas įkūrė „saugotuvę“ – čia patalpino kaimyninėse ir tolimesnėse parapijose surastus nebenaudojamus, bet praeities ilgesį „giedančius“ daiktus: liturginius rūbus, procesijų žibintus, dievdirbių sukurtas medžio skulptūrėles. Iš kolūkio atgautoje senojoje klebonijoje suskambo irgi muziejinių varpelių girliandos, lentynose nutūpė pamirštų laikų buities rakandai, o vario puodais nuklotos vieno kambario sienos ir nūnai vilioja jau kompiuterizuotų svečių foto spingsules. Tėvas Stanislovas turėjo ir menotyrininko pagavą, ir dailininko talentą. Klaidžioji senosios klebonijos seklyčių, alkierių labirintais, vis stebiesi, kokia meno buveine kunigas pavertė šį pastatą! Pro langus vidun žvalgosi vasara, švelnia šviesa jaukioje prietemoje išgriebdama angelų ir šventųjų stovylas, parudusių paveikslų žvilgsnius, daug vargo mačiusius baldus, oda įrištų knygų eiles, ant sienų sugrupuotas barokinių ornamentų kompozicijas. Tyrinėji aptiktas Tėvo Stanislovo instaliacijas ir vis jauti, jog kažkas slapta tave lydi, kreipia dėmesį, kviečia pajausti šių istorinių namų šilumą.   

 Kaip Tėvas Stanislovas svajojo ir planavo – jo godota, saugota bažnytėlė, šventorius, nauji svirno, senosios klebonijos rinkiniai, kaip ir jo puoselėtos kaimo kapinaitės, gamtinė aplinka, kartu su 1993-ais metais atidarytu vieninteliu Lietuvoje 1863-ųjų metų Sukilimo muziejumi sudaro vienį – Piligrimų Paberžę. Dabar visą šį kultūros lobyną, mums, dailininkams, kaip ir kitiems Paberžės svečiams atveria Sukilimo muziejaus įkūrėja ir ilgametė vadovė Regina Galvanauskienė. Apie Tėvą Stanislovą ji pasakotų valandų valandas, o apie save vos prasitarė: buvau ir bažnytėlės vargonininkė ir raktininkė, Tėvelio rinkinių saugotoja, o Sukilimo muziejui gal trejetą metų medžiagą rinkau, eksponatų žvalgiausi kur tik kas įsileido...

 Gerą pusdienį kartu su Paberžės istorijos žinove ėjome nuo vieno paminklinio objekto prie kito. Bažnyčioje sulaukėme vakarinės saulės, jos spinduliai atgaivino langų vitražo spalvas – pasinėrėme šviesos tapyboje... Tikrą stebuklą aptikome svirne – Tėvo Stanislovo palikimą: didžiausią Lietuvoje bažnytinių liturginių rūbų rinkinį. Gal savaitės prireiktų, jei norėtum akimis išsemti tą grožį, kurį ten išvydome. Visa spalvų gama siuvinėtos rožės, lelijos, gvazdikėliai, kryžiai ir kryželiai puošia čia saugomus arnotus, kapas, dalmatikas, stulas, procesijų vėliavas, varpelių juostas. Pasiekėme ir Sukilimo muziejų, esantį Šilingo, vietinio dvarininko ir sukilimo dalyvio rūme. Šalia muziejaus, rūmų parko parteryje plyti memorialas sukilėliams. Kelionę po Paberžę baigėme jau sutemus, o mūsų globėja Regina, vis dar neskuba į namus. Pasirodo, ji laukia Camino Lituano kelyje užtrukusių piligrimų, jie irgi nakčiai glausis svetingoje senojoje klebonijoje.

S. Kruopis. Paberžės senoji klebonija, susitikimų veranda. 

2026. Etiudas, al., dr.

K. K. Šiaulytis. Regina Galvanauskienė, 

1863-ųjų metų sukilimo muziejaus

 Paberžėje įkūrėja. 2026. Akvarelė

A. Vasiliauskaitė. Išpažintis. 2026. Aliejus, drobė

K. K. Šiaulytis. Tėvo Stanislovo kurto Paberžės

 senosios klebonijos interjero fragmentas.

2026. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Įstabus Jubiliejinis 1901-ųjų metų

 paminklas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

2026. Akvarelinis etiudas 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 33. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36657-2026-08-26-paberzes-muziejai-ir-

PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI

Plenero plakatas. Plakato kūrėjai –

 Bronius Leonavičius ir Eigirdas S. Kruopis.

Kęstutis K. Šiaulytis

PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI

 Gal pačioje mažiausioje Lietuvos gyvenvietėje – Kėdainių Paberžėje, vietiniai suskaičiuoja tik šešis kaimynus. Šis plačių horizontų toliuose vos įžiūrimas aukštų medžių guotas ir čia rymanti Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, švystelėjo Lietuvos Laisvės aureole dar 1863-aisiais. Paberžės kunigas Antanas Mackevičius (1828 - 1863) tų metų kovo 20-ąją Paberžės bažnyčioje paskelbė sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą manifestą.

 Po šimtmečio, 1966-ais, į šį, rodos net Dievo ir valdžios užmirštą kampelį, lyg tremtin buvo atsiųstas kunigas, kapucinų vienuolis Tėvas Stanislovas (1918 - 2005). Gal jis griovė to meto sutemas kurdamas Paberžės šviesą? Pats Tėvas Stanislovas liudija, jog pirmieji Laisvės Žiburio skiltuvus savo kuprinėse čia nešė anuo metu sujudę Lietuvos žygeiviai. Jie lankė 1863-iųjų metų sukilimo mūšių vietas, tvarkė sukilimo dalyvių kapus, statė atminimo koplytstulpius. Šiemet pažymimas žygeivių judėjimo šešiasdešimtmetis. Knygoje „Apie Meilę ir Tarnystę“, autobiografijos skyriuje Tėvas Stanislovas pamini žygeivį, kraštotyrininką, rezistentą Stanislovą Gediminą Ilgūną (1936 - 2010). Matyt, Paberžėje susitikę du sovietinių lagerių „mokslų“ ragavę vyrai, jau tada regėjo atkurtą Nepriklausomybę. Netrukus, lyg pašaukti ar kieno paraginti, pas Tėvą Stanislovą, patirti Paberžės dvasinės liepsnos dvelksmą, plaukė, plūdo šimtai, tūstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Spaudoje pasirodantys vis nauji prisiminimai apie Paberžėje puoselėtą Laisvės aušrą, liudija, jog ir šiandien, tuomet pažadinta drąsos ir tikėjimo dvasia neišblėso, švyti gal kiek kitaip, ne ugnies spalvomis – skleidžiasi ramia gyvenimo kūrybos šviesa.

 Šiomis rugpjūčio dienomis (nuo 14 iki 23-ios), Paberžėje susibūrė dailininkai, Tarptautinės kūrybos stovyklos-plenero „Paberžės nušviesti“ dalyviai. Jų vadovas, vilnietis tapytojas Saulius Kruopis pas Tėvą Stanislovą suskubo dar 1978-ais, ne kartą lankėsi ir vėliau. Iš tų laikų liko ne tik knygose pasidalinti prisiminimai apie Tėvą Stanislovą, bet ir meninių nuotraukų pluoštas. Paberžės istorinė šlovė prisišaukė dailininką ir 2010-ais. Tada Saulius Kruopis net keturis metus vadovavo čia vykusioms dailininkų kūrybos stovykloms „Paberžės vasara“.

 Šiemet S. Kruopis sukvietė kolegas jau penktajai kūrybinei vasarai, skirtai Tėvo Stanislovo, Evangelijos apaštalo, keliui atminti. Plenerą organizuoja Lietuvos kultūros kongresas kartu su Menininkų asociacija "TILTAS", Lietuvos dailininkų sąjunga, Kėdainių savivaldybe, talkina ir Art city INN viešbutis. Paberžės vasara mums prasidėjo per Žolinę, o sekmadienį, šv. Roko dieną, Paberžės bažnyčioje atidaryta Sauliaus Kruopio tapybos paroda. Su pašventintų žolynų puokšte dailininką sveikino Lietuvos kultūros kongreso atstovas Virginijus Šmigelskis ir kolegos tapytojai, kurių, savaitės bėgyje susirinks net keturiasdešimt! Sėkmės kūryboje!

K. K. Šiaulytis. Paberžės varpų aidai. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Paberžės 

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios 

šventoriuje svečiuojasi ir kuria plenero dailininkai.

 Akvarelė, pieštukai.

Dailininkė Skaidrė Butnoriūtė 

Paberžės bažnyčios vitražų šviesoje. 

S. Kruopio nuotrauka.

 Dailininkas Bronius Leonavičius. 

S. Kruopio nuotrauka.

Tapytojas Saulius Kruopis 

per savo kūrybos darbų parodos atidarymą.

 K. K. Šiaulyčio nuotrauka.

Tapytojas Gintaras Palemonas Janonis

Paberžės bažnyčios vitražų šviesoje.

 S. Kruopio nuotrauka. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 32. 

rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36623-2026-08-20-paberzes-sviesos-dailininkai

PRIE RADIJO BANGŲ VANDENYNO (2)

K. K. Šiaulytis. Vasara krepšyje. 2026. Dr., al., 40 x 40. 

Iš publicistinės tapybos darbų ciklo “GOLD FM”.

Kęstutis K. Šiaulytis

PRIE RADIJO BANGŲ 

VANDENYNO (2)

 Pirmosios žmonių kalba prabilusios ir uždainavusios radijo stotys kūrėsi JAV. Vikipedija net rado pramoginių radijo transliacijų pradininką – amerikietį išradėją Charles Herrold (1875 – 1948), kuris nuo 1912 metų nedideliam klausytojų ratui vedė tokias radijo laidas Kalifornijoje. Plačiajai visuomenei skirtos privačios ir valstybinės radijo transliacijų stotys pradėtos steigti tik po Pirmojo pasaulinio karo. Pvz., Vokietijoje – 1923-iais. Taigi, Lietuvos, Kauno radiofonas įkurtas 1926-aisiais, nedaug pavėlavo dalyvauti ką tik prasidėjusioje Radijo Meno, Radijo Pramogų, Radijo Žinių ir Radijo Propagandos epochoje. Naujieji laikai, dar apipavidalinti Auto, Avia, Foto, Kino pasiekimais, pranašavo veržlų žmonijos skrydį į Didžią Ateitį, kurią savo manifestuose jau buvo numatę Italijos futuristai.

 Poetas keturvėjininkas Kazys Binkis, irgi prabilo narčiu avangardistų balsu, tarsi atliepdamas futuristams, paskelbė eiliuotą, irgi, gal manifestą:  „Radioekspromtas“ (1926):

  Gerbiamieji ponios ir ponai!

  Tegyvuoja radiotelefonai!

  Tegyvuoja žemės dirbtuvėj

  Radijo išleistuvai ir radijo imtuvai!

  Šalin supelėjęs knygų balastas

  Ir visos renkamos ir spaudžiamos mašinos!

  Tiesiausias radijo kelias rastas,

  Ir juo širdis su širdžia tesusižino.

  Niujorkas, Tokio, Berlynas,

  Sala, nutūpusi Didžiajam vandenyne,

  Tibeto Lhasa ir Čenstakavos grūnąs vienuolynas,

  Taip pat žemaičio gryčia šimtmetinė

  Jau rišasi į sąjungą, į organizmą vieną

  Pasaulio nervu, radijo antena.

 Senųjų leidinių kolekcijoje turiu savitą futuristinės grafikos artefaktą, kuris galėtų iliustruoti K. Binkio eilėraštį. Tai pedagogo, rašytojo Juozo Geniušo knygos „Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais“ (1930) viršelis. Poeto minimas nervas – radijo antena, viršelio centre kyla tarsi pasaulio ašis, nebojanti nei žaibų, nei saulės vėjo gūsių ar kokių kitų kataklizmų. J. Geniušas „Autoriaus žodyje“ mini, jog knyga parengta pagal jo 1929-30 metais per radiją skaitytas paskaitas.

 Tarsi burtų lazdele mostelėjus, to meto Kaune ėmė rastis užsienio šalių elektrotechnikos fabrikų agentūros, atstovybės, kontoros ir sandėliai. Jų biuruose švytėjo, blizgėjo naujausi radijo aparatai besipuikuojantys art deco stiliaus dizainu. O tų agentūrų užsakytos radijo aparatų reklamos mirgėjo ne vieno periodinio leidinio puslapiuose. Iškalbinga futuristinė „Radio imtuvų PHILIPS“ reklama spausdinta „Bangos“ žurnale 1932 metais.  Tankiame lauro lapų vainike vaizduojamas naujo, herojinio sukirpimo žmogus siekiantis dangiškų radijo galių. Vizualine ištarme tarsi sufleruojama: „Klausaisi radijo – esi supermenas“. Rygos VEF reklaminiame plakate siūlo užsukti į fabriko agentūrą Kaune ir „Veltui pasiklausyti...“. Radijo aparatai buvo brangūs ne tik Lietuvoje. „Bangose“ aptikau tokią žinutę: „Radio programų klausymo bendruomenės. Nežiūrint nepalankių sąlygų (oras), radio programų klausymas bendruomenėmis Anglijoje labai plinta. Vien tik Yorkshiro mieste yra 26 tokios bendruomenės. Visoje Anglijoje jų priskaitoma ligi 120 su 50.000 dalyvių.“

 Deja, „Bangose“, tarp gero ūpo reklamų šmėstelėjo ir skelbimėlis su žodžiu „krizė“, liudijantis, kad ne viskas buvo „perfekt“, toje daug žadančioje Radijo epochoje...

P.S.

Puslapyje pristatau ir mėgstamos radijo stoties „Gold FM“ muzikos įkvėptą tapybos darbą.

 J. Geniušo knygos „Radijo pašnekesiai 

su mokytojais ir tėvais“ (1930) viršelis.

 Piešinio autorius nenurodytas.

Reklama žurnale „Bangos“, 1932 m.

Reklama savaitraštyje „Meno dienos“, 1935 m., Nr. 7

Reklama žurnale „Naujoji Romuva“, 1938 m.,  Nr. 42.

Reklama savaitraštyje „Meno dienos“, 1934 m., Nr. 3.

Skelbimas žurnale „Bangos“, 1932 m., Nr. 34. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 31.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article

/36591-2026-08-12-prie-radijo-bangu-vandenyno-2

PRIE RADIJO BANGŲ VANDENYNO (1)

K. K. Šiaulytis. Plaukia antelė... 2026. Drobė, aliejus, 40 x 40

Kęstutis K. Šiaulytis

PRIE RADIJO BANGŲ 

VANDENYNO (1)

 Šiandien, savo ausimis karpome, akimis nardome ne viename audringame komunikacijos verpete, bet smagiausia buriuoti radijo bangose! Sukinėdamas seno radijo aparato rankenėlę, klausydamas iš paslėpto garsiakalbio sklindančių įvairiausių traškesių, šnabždesių, gali pasijausti Radijo Kolumbu, nugirdusiu epochą, kai eteryje sklandė tik Morzės abėcėlės stuksenimų aidai! Italų mokslininkas Gulielmas Markonis (1874 – 1937) sukūrė bevielį telegrafą, nuo 1896-ųjų, jo išradimo dėka pranešimai Morzės abėcėle jau keliavo ne laidais, o skriejo radijo bangomis. G. Markonis laikomas radijo išradėju, tačiau, tiesa sakant, garsą, muziką perduoti radijo bangomis buvo sugalvota tik po dešimties metų. Tai Kanados mokslininkas Reginald Fessenden (1866 – 1932) nutarė pasiekti, kad radijo antenos skleistų ne tik brūkšnelius ir taškelius. Pirmieji neraiškūs garso transliacijos bandymai fiksuoti 1900-aisiais, o 1906-ųjų metų kūčių vakarą R. Fesendenas iš savo laboratorijos, radijo bangomis pasveikino pasaulį su Šv. Kalėdomis, perskaitė keletą Luko evangelijos eilučių ir smuiku sugrojo giesmės „O Šventoji Naktis“ melodiją. Tą jo radijo laidą gal galėjo išgirsti tik Atlanto platybėse laivuose budintys jūreiviai-telegrafo operatoriai besiklausantys pranešimų Morzės abėcėle, bet jei ir girdėjo, tikriausiai pagalvojo, kad pasivaideno...

 Prieš šimtą metų radijo bangos prabilo ir lietuviškai. Internete sugraibiau tokią žinutę: „1926 m. birželio 12 d., 19 valandą iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Pranešėjas Petras Speičys, pasakęs „Labą vakarą“, perskaitė sveikinamąjį žodį, kelias ELTA naujienas iš užsienio bei krašto vidaus gyvenimo pranešimus“. Klausytojų tikriausi buvo nedaug, Lietuvoje tuo metu užregistruoti tik 323 radijo imtuvai (1939-aisiais – 59 393). Įdomu būtų išgirsti tuometinius Kauno radiofono balsus... Mokslinės fantastikos puoselėtojai spėja, jog kada nors bus sukurti tokie galingi prietaisai, jog galėsime atsekti, net kadaise į kosmoso platybes paskleistus žodžius ir muzikos garsus... O šiandien – ačiū popieriui! Turime išsaugotą spaudos langelį į Lietuvos radijo praeitį – 1932 metais leistą savaitinį žurnalą „Bangos“. Žurnalo redaktorius – rašytojas, žurnalistas Augustinas Gricius (1899 – 1972), leidėjas – žurnalistas, vargonininkas Antanas Bružas (1893 – 1970). Kiekviename „Bangų“ numeryje, skyriuje „Radio savaitė“, per 8 puslapius buvo pateikiamos kasdienės įvairių radijo stočių (Paryžiaus, Vienos, Prahos, Stokholmo, Štutgarto, Bratislavos, Budapešto, Gleivico, Talino, Rygos, Florencijos, Kauno ir kt.) programos. Programų pradžia 6 val., pabaiga – 22 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais – 23 val. Skaitai tas kalendoriškai surikiuotas eilutes, rodos girdi kaip Kauno radijuje dainuoja solistė B. Nekrašaitė: „Astrai vėlyvieji”, „Ko taip širdis vėl plaka”, „Trokštu aš meilės” (1932, trečiadienis, rugsėjo 14, 18 val.), o štai sekmadienį, rugsėjo 11d., 17,10 – net pusvalandį trunkanti laida „Pupų Dėdės pastogėj”. Laidos metu linksmus kupletus rėžė aktorius, žurnalistas Petras Biržys. Pasakojama, jog visi kas gali, metę sekmadienio pavakario darbus skubėdavo su Pupų Dėde radijuje pabendrauti…

 Tęsinys kitame “LIETUVOS AIDO” numeryje.

 P. S.

 Kai piešiu ar tapau, renkuosi klausytis lietuviškos radijo stoties “Gold FM” muzikos. Gal jos įkvėptas, o gal gero pranešėjų tempo pakylėtas, sukūriau publicistinės tapybos darbų ciklą “GOLD FM”. Tikėtina, drobėje, šalia aliejinių teptuko potėpių  įsirašė ir muzikos garsų virpesiai…

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas rašytojui,

 žurnalistui Augustinui Griciui

 Žurnalo „Bangos“ viršelis. 

Viršelio grafikos autorius Vytautas Kazimieras Jonynas

Žurnalo „Bangos“ skyriaus „Radio savaitė“ antraštė

Teminio puslapio vinjetė „Literatūra Dailė Teatras“

Teminio puslapio vinjetė „Sportas“. 

Vinječių piešinius autorius pasirašė „M.G.“.

 Spėju, kad tai – dailininko,

 karikatūristo Makso Ginsburgo inicialai.

 Kauniečiams gal būtų maloni (nors ir sena), tokia žurnale aptikta sporto puslapio žinutė: “Šaulių futbolo pirmenybės eina prie galo. Šančių šaulių Kovas, sukirtęs praėjusį sekmadienį Kėdainių šaulius net 14:0, liko Aukštaitijos nugalėtojas” (“Bangos”, 1932, Nr. 37)

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 30. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36538-2026-08-05-prie-radijo-bangu-vandenyno-1