Kęstutis K. Šiaulytis
Atvirukų istorijos (5).
SU NAUJAISIAIS METAIS!
Kam virš aštuoniasdešimt – atsiminimų miražai plukdo net praeito amžiaus vidurio politinių perversmų šešėlius, pokario vaikystės vasaras. Kiek jaunesni, irgi mena ne tik mokyklinius plunksnakočius, rašalines, bet ir kolūkinius darbadienius, socialistinius penkmečius, profsąjungų susirinkimus, karingą kovą už taiką visame pasaulyje. Iki 1990-ųjų, „tarybinio žmogaus“ pergalės apdainuotos privalomai prenumeruojamų, šimtatūkstantinių tiražų laikraščių lakštuose. Bet, vargu, ar kas šiandien ieško bibliotekose „Tiesos“ baladžių. O štai asmeninėje laiškų dėžutėje saugomi naujametinių sveikinimų atvirukai, tarsi laiko mašina nukelia į šviesiausias ano, suvaržyto gyvenimo dienas. Lyg bengališko žiburio žiežirbos šokinėja atsiminimų mozaika – gruodžio šaltyje rūkstantys gamyklų ir katilinių kaminai, apšarmojusios kailiniuotų praeivių figūros, pilkas televizoriaus ekranas, kulinarinės stalo puošmenos: karpis drebučiuose, marinuoti baravykai, pyragas su aguonomis, mandarinų vaza, šampanas. Sausio pirmosios rytą – dovanos, po stiklinių žaisliukų girliandomis papuošta egle. Betgi tie, kurie tais laikais dar švęsdavo ir Kūčias, Kalėdas –visa ko turėjo dvigubai!
Antikvariniuose atvirukuose aptikau XX amžiaus pradžios Naujųjų Metų linkėjimus. Tai buvo kukli šventė, žymi tik pasikeitusiu kalendoriaus skaitmeniu. Amžiaus antrojoje pusėje, Sovietų Sąjungoje, kur teko mums gyventi, sausio pirmoji tapo svarbia ideologine iškilme – dar vienu žvaliu žingsniu į džiugią ateitį – komunizmą. Tuomet, SSSR milijoniniais tiražais spausdinami spalvingi naujametiniai atvirukai buvo, tarsi to, partijos pažadėto, šviesios rytdienos rūmo plytos. Iškalbinguose paveikslėliuose – penkiakampės žvaigždės, kosminės raketos, statybų kranai. Šeimoms skirtuose atvirukuose būta ir kitokių siužetų – dovanų maišu nešinas Senis Šaltis, jo padėjėja Snieguolė, kiškučiai, meškiukai...
Sovietmetyje Šv. Kalėdų šventimas šeimose, lyg ir nebuvo uždraustas, bet, nepageidautinas. Valstybinės leidyklos (kitokių neegzistavo), Kalėdinių sveikinimų nespausdino. Tačiau, Lietuvoje atrasta tyli, beveik disidentinė, išeitis. Dailininkų nupiešti, Glavlito patvirtinti, valdžios pripažinti tinkamais, lietuviški naujametiniai atvirukai pasižymėjo jaukumu, rimtimi, lyg būtų skirti ne triukšmingai sovietinių fejerverkų būčiai, bet mielai šeimyninei šventei. K. Dockaus žiemos idilija, L. Gutausko mąslus mėnulis, B. Cvirkienės nykštukų žaismė, T. Lekienės kukli sniegena, kaip ir kitų dailininkų sukurti skaidrūs reginiai, primena slėpingus Kūčių vakaro įvaizdžius. Leidėjai nė neabejojo, kad daugumas pirkėjų, tokiuose atvirukuose, šalia šūkio „Su Naujaisiais Metais“, ranka įrašys – „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!“
Straipsnį, atvirukus publikuoja
laikraštis „LIETUVOS AIDAS“.
Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26656-12-09-atviruku-istorijos
Kęstutis K. Šiaulytis
Atvirukų istorijos. (4)
ADVENTO METAS
Kai diena beveik neišaušta, o vakaro mėnulis sniego drobėse tapo mėlynus šešėlius, gera knyga ir žvakės liepsna, šiuolaikiniam daugiabučio čiabuviui atstoja senųjų laikų ugniakurus.
Adventas. Išganytojo gimimo laukimas kviečia mintimis keliauti į Šventąją Žemę. Galėčiau tuoj pat ten atsidurti interneto pagalba, bet turiu lentynose keletą knygų, kurios yra mielesni Biblijinių kraštų gidai. Tarp jų, prelato, Šv. Rašto profesoriaus Antano Rubšio (1923-2002) kelionių knygos: „Šventojo Rašto kraštuose“, „Raktai“ į Senąjį ir Naująjį Testamentus. Kita, viena įdomiausių, – „Jėzaus pėdomis“. Jos autorius, vokiečių rašytojas, pamokslininkas Tėvas Gerhard Kroll SJ (1914-1997). Knyga lietuvių kalba išleista 1997 metais, spausdinta Leipcige. Tai solidus, gausiai iliustruotas albumas, jį savotiškai papildau, paskleisdamas ant stalo senus, „aukso amžiaus“ atvirukus iš savo filokartinės kolekcijos. Juose – visas pluoštas vokiečių dailininko, keliautojo Friedrich Perlberg (1848-1921) akvarelių, tapytų Palestinoje, Egipte. Dailininkas Levanto ir Nilo kraštuose lankėsi 1896 metais, o 1898-aisiais, dalyvavo kaizerio Vilhelmo II kelionės į Šventąją Žemę delegacijoje. F. Perlbergo akvarelės daug kartų išleistos atvirukais, tūkstantiniais tiražais pasklido po visą Europą. Ant keleto, įsigytų antikvariate, radau prieškarinius antspaudus: „Mergaičių mokytojų seminarija Kaune“.
Adventas yra ir laukiamų darbų metas. Šv. Kalėdoms puošiamos bažnyčios, iškilmių salės bei kuklūs būstai, miestų aikštėse „išauga“ skarotos eglės, joms dabinti prireikia tūkstančių žiburių. Gimnazijų, mokyklų, muzikų draugijų chorai, kaip ir prieš šimtus metų, repetuoja nuostabiausias Kalėdų giesmes. Visą tą bruzdesį randu ir senuose Advento atvirukuose. Viename vaizduojamas angelas su natų lakštu, manau, ten užrašyta garsioji giesmė – „Tyli naktis“. Visame pasaulyje mėgiamą giesmę 1818 metais sukūrė du austrai: teksto autorius kunigas Joseph Mohr (1792-1848) ir kompozitorius Franz X. Gruber (1787-1863). Italijos renesanso dailininko Melozzo da Forli (1438-1494) darbas „Angelas su violončele“ reprodukuotas atviruke sudėtinga chromolitografijos technika, išleistas Drezdene. Prancūzų dailininkas Geo Dorival (1879-1968) nupiešė kaimo mergaitę su Advento vainikais – „Nešu laimę“.
Friedrich Perlberg. Kristaus Gimimo bazilika Betliejuje. Atvirukas.
Straipsnį, pluoštą atvirukų bei fotonuotrauką,
rasite publikuotus ne tik laikraštyje
“LIETUVOS AIDAS”, bet ir
“LA” internetinėje svetainėje.
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26627-12-02-atviruku-istorijos
Kęstutis K. Šiaulytis
HUMORO KALENDORIUS
GRUODIS. Sniego Žmonių integracija
Kadangi skaitote šį laikraštį, vadinasi, vis dar priklausote viduriniajai klasei. Ne vien dėl to, kad turite pinigų spaudai, bet ir, kad vis dar domina šalies naujienos, kad neišblėso noras tobulinti mūsų pasaulį.
Nerimastingos žinios apie planetoje besiformuojantį šiltnamio efektą, paskatino ne vieną susimąstyti, kas atsitiks su Sniego Žmonėmis, jei nepristabdysime klimato kaitimo? Šie hominidai slapstosi Himalajų kalnuose, Altajuje, Amazonės džiunglėse, Sibiro taigoje, gal ir Labanoro girioje bei kitose mažai lankomose vietose. Tiesa, kai kas abejoja tų būtybių realumu, bet, nepaisant to, mes turėtume susirūpinti jų socialine ekologija. Nesvarbu, kad ječiai, taip dar vadinami SŽ, neužfiksuoti mokslinėmis priemonėmis – užtat ne kartą aprašyti keliautojų dienoraščiuose, nuotykių ieškotojų prisiminimuose, aptarti tarptautinėse konferencijose. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia reikėtų sukurti kitokį, naują Sniego Žmonių įvaizdį masinėse medijose: tam atvejui, jei, iškirtus miškus Aukštaitijoje, Provanse ir kitur, snieginiai pradėtų ieškoti prieglobsčio Paryžiuje, Vilniuje ar Utenoje. Šį darbą galėtų atlikti politinį elitą aptarnaujanti žurnalistika. Turime puikių rašto kosmetologų, kaip ir visą pulką užsieniuose apipešiotų valstybės veikėjų – bet jie, kruopščiai balinami interneto portaluose atrodo taip gražiai, kaip pavasarinio sodo obelaitės. Taigi, jetis – ne gaurais apaugęs trimetrinis monstras, o gan dailus, kampuoto fasado, rusva barzdele pasmakrėje, šeriukais panosėje, giliai po kakta įkritusių akių, bet aštraus žvilgsnio, sportinės išvaizdos, skvarbių minčių gamtosauginis kaimynas, kuris pilnai pasiruošęs dirbti miesto sodininku ar kalnakasybos ekspertu. Literatūroje teigiama, jog sniego žmonės turi telepatinių galių – jas būtų galima panaudoti gaudant kontrabandininkus, korumpuotus valdininkus, demaskuojant riaušininkus. Vyriausybė privalėtų įkurti keletą NVO (nevyriausybinių organizacijų), kurios parengtų miestų, miestelių bendruomenes aptariamų planetos senbuvių sutiktuvėms. Kad Sniego Žmonės nepasigestų įprasto gyvenimo būdo, pastatykime jiems Kalnų parke Nacionalinę Ledo Areną! Reikėtų pradėti jau dabar, gal suspėtume iki 2070-ųjų, kai sužaliavusios Grenlandijos ir aptirpusios Antarktidos ječiai panorės prisiglausti mūsų krašte. Tad pradėkime jau šiemet kaupti sniegą! Kodėl iki šiol, taip neatsakingai švaistome šį gamtinį resursą?! Pripildykime šaldytuvų aruodus baltuoju turtu! Tik talkindami valdžiai, sukursime Tvarią Lietuvą! Tegyvuoja NVO jaunimas – Seimo pamaina!
Aptarėme plačias aplinkosaugines aktualijas. Bet, kaip įprasta, artėjant metų galui, susigriebiame užmiršę nuosavus, kažkada suplanuotus, bet nepadarytus darbus. Muziejai niekur nedings, tačiau neaplankytas parduotuves gali įveikti infliacija – liks tik tuščios lentynos. Nuskubėjau į Norfą. (Ten perku ir laikraščius). Keistas gamtinis reiškinys – kavos pupelės ir bulvės pabrango, tarsi, susitarusios. Ką, apie tai mano genetikai, agronomai? Daržovių-vaisių suokalbis, ar klimato kaitos pasekmė?
LIETUVOS AIDO
„Vieno Puslapio
Galerija“
Dailininkas Gintaras Kraujelis
Druskininkų miesto muziejuje atidaryta dailininko Gintaro Kraujelio
tapybos darbų paroda „Keršografija“. Lietuvos dailininkų sąjungos portale
rastumėte visą pluoštą žinių apie šį dailininką. G. Kraujelis gimė
Kęstutis K. Šiaulytis
Šviesos refleksijų menininkas
Daug metų pažįstu dailininką Gintarą Kraujelį, stebiu jo kūrybą ir, pajuokausiu, – jį patį. Tai žmogus, kuris niekada nepasakys nei vieno nereikalingo žodžio, neatliks beprasmio veiksmo, nesės už vairo tik tam, kad „kažkur nulėkti“. Taip Gintaras sustyguoja ir savo drobes, jose – nei vienos betikslės detalės, net nei vieno atsitiktinio potėpio ar linijos. Stebint, kaip jo darbuose, sakytum, teka, srovena subtiliai surikiuotos spalvinės dėmės – atrodo pasiduosi vilionei, tapytojo kvietimui keliauti į paslaptingą, sakralinę erdvę. Tą rimties uostą gali pasiekti medituodamas drobėje šviesos žaismę kambarinių gėlių lapijos gyvastyje, menininko surastus „keršus“ kolorus.
Vis tik, ne spalva, bet šviesos tyrimas, yra svarbiausias užmojis pastarųjų metų Gintaro tapyboje. Dailininkas apjungė, iškėlė „aikštėn“, savo ilgametę kūrybinę patirtį vitražo ir fotografijos menuose, sakyčiau manifestuoja sprendimą – šviesa yra visa ko pradžia ir pabaiga! Tapybos drobių paveiksluose, dailininkas tiria pačią šviesos prigimtį – kaip ji kuria formas, kaip įgalina materiją tapti matomu reginiu. Šviesa reiškiasi ir kaip spalva – gal fizikos dėsnių pasėkoje, o gal, dailininkui panorus, skverbdamasi per žalią lapą paverčia jį violetiniu ultramarinu, lazuritu, suskamba lengvomis linijomis, virpa saulėto vitražo „zuikučiais“. Šviesa Gintaro drobėse skaidosi, tirpsta, tviska – net akina žiūrovą. Siekiant apmąstytų tapybinių sprendimų Gintarui talkina jo profesinis meistriškumas, nugludintas ilgametėse kruopštumo „pratybose“ su pieštukais ir kartono lakštais, kuriant sudėtingų kompozicijų vitražo darbus, kur apgalvotas, nužymėtas, kiekvienas spalvoto stiklo centimetras plačiuose bažnyčios ar kito visuomeninio pastato languose.
Jau daugiau nei šimtmetis, kaip dažnas dailininkas siekdamas originalumo, bandydamas atrasti naujus avangardo horizontus, praranda ne tik realybės krantus, bet ir pačią kūrybos prasmę. Gintaras Kraujelis – ir novatoriškas, ir modernus tapytojas, sugebantis tęsti žymiausių praeities menininkų diskursą.
Straipsnį ir dailininko Gintaro Kraujelio
tapybos darbų reprodukcijas rasite ir
“LIETUVOS AIDO” internetinėje svetainėje.
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26532-11-18-lietuvos-aido
Kęstutis K. Šiaulytis
Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Pietinių girių versmės
Šiandien vėl, kaip ir
kiti sėdintys prie kompiuterių, atsiverčiau Lietuvos Google žemėlapį. Žvalgausi
tarsi nuo debesies. Žinia, internete fotografinio žemėlapio versijoje gali
pamatyti ne tik savo namo stogą, bet ir gatvės sankryžos šviesoforo stogelį. Parūpo
nors virtualiai aplankyti vis dažniau žinių naujienose minimas Kapčiamiesčio,
Dainavos girias. Esu ne kartą tuose kraštuose, jų išlakiuose pušynuose buvojęs
– tai nuostabi užmigusių legendų, užmirštų sakmių, kurias atsekti gali tik
ežerų, upelių, versmių varduose, šalis. Rininiai ledynmečio ežerai mėlynomis
gijomis vagoja visą žemėlapio tarp Veisiejų ir Kapčiamiesčio plotą. Ančios
ežero krantų ilgis
Pastaraisiais metais tolimi žemynai dar daugiau priartėjo – dreifavo Lietuvos link. Matyt, Indijos drambliai ir fakyrai, Afrikos savanų būgnai, Arabijos turtai nebevilioja nuotykių ieškotojų, jei jie iš civilizacijų lopšio – Tigro ir Eufrato Tarpupio, iš vietovių, kur archeologai spėja buvus biblijinį rojų, patraukė prie mūsų pasienio. Gal gervės ar skraidantys kilimai per kalnus ir jūras atidangino Sindabado, Saladino palikuonis? Gal jie ieško tūkstančio ir vienos nakties nuotykių prie Nemuno, Merkio, gal organizuos Kaune Bagdado turgų? Jau turime ne vieną Babiloną ir Akropolį...
Kapčiamiesčio giria suaugusi su Lenkijos Augustavo giria – kaip viena, šio masyvo bendras plotas – 1600 kvadratinių kilometrų, jei mūsų pasieniečiai nepagelbėtų, dykumose užaugę svečiai ten apsigyventų iki kito pavasario...
Klaidžiodamas po žalumu prisodrintą žemėlapį nusileidau akimis iki Varviškės miško (kažkodėl pakvipo naminuke), tada Nemunu pakilau iki Gerdašių, o ten, anapus mūsų upių tėvo, jau Dainavos giria, Švendubrė, Druskininkai, žiniasklaidos išgarsintas Latežeris...
Straipsnį ir akvareles publikuoja
laikraštis “LIETUVOS AIDAS“.
Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26490-11-12-dailininko
