K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2021 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Valerijono Vytauto Jucio ekslibrisai

V. V. Jucys. Zenono Busliaus. 1975

LIETUVOS AIDO

„Vieno Puslapio Galerija“

Valerijono Vytauto Jucio ekslibrisai

Su dailininku Valerijonu Vytautu Juciu susipažinome per ekslibrisų parodos-konkurso „Lietuvos medicina“ (1994 m.) atidarymą Lietuvos medicinos bibliotekoje – jis buvo vienas iš vertinimo komisijos narių. 1998 m. V.V. Jucys bibliotekoje pristatė personalinę parodą „Ekslibrisai medikams“. Mums garbė, kad dailininkas ir savo 85-čio parodą „Tik 85“, surengė mūsų skaitytojams. Pažintis su nuostabiuoju žemaičiu nuo Skuodo, tęsėsi iki jo iškeliavimo ten, toli... Mums liko tik prisiminimas to, kas siejo V. V. Jucį su Lietuvos medicinos biblioteka – rengtos parodos, knygos pristatymas, smagūs apsilankymai kolegų parodų atidarymuose ar uždarymuose, pokalbiai prie kavos ar arbatos, naujametiniai pasveikinimai ir kvietimai į Lietuvos ekslibriso ar Tarptautines Vilniaus ekslibrisų bienalių atidarymų šventes.

Lietuvos medicinos bibliotekos ekslibrisų rinkiniui V. V. Jucys 2014 metais dovanojo savo kolekcijos dalį – 90 ekslibrisų skirtų medikams. Iš jų 66 yra 34 įvairių autorių darbai, 24 – paties donatoriaus. Atsidėkodami dailininkui, parengėme šių darbų katalogą.

Katalogo sudarytoja Regina Vaišvilienė

K. K.Šiaulytis. Valerijono V. Jucio portretas

Kęstutis K. Šiaulytis

Spaudos dailininko medikamentai

Dailininkas grafikas Valerijonas Vytautas Jucys (1930 12 18 – 2016 10 19) beveik trisdešimt metų buvo visų laikų populiariausio Lietuvos žurnalo „Tarybinė moteris“ (turėjo iki 600000 egz. tiražą) meniniu redaktoriumi. „Nebuvau tai moteriai ištikimas“, juokavo dailininkas, vardindamas kitas savo plačias kūrybines veiklas. Dailininkas iliustravo knygas (dažniausiai humoreskų rinkinius), dalyvavo grafikos parodose, bet didžiausius užmojus realizavo ekslibriso baruose. Būdamas Lietuvos dailininkų sąjungos Ekslibrisų sekcijos pirmininku, organizavo šių knygos ženklų šalies ir tarptautines parodas, konkursus, rengė katalogus. Kaip autorius, dalyvavo parodose užsieniuose, kur laimėjo ne vieną prizą.

Kai kalba žemaičiai, nesuprasi kada šposauja, kada rimtai rokuoja. „Vardas įpareigoja“ – sakydavo Valerijonas. Valerijonas lotyniškai – „būti sveikam“. Dailininkas buvo tvirtas, pasitikintis savimi, mėgo humorą. Tai vis sveikatos požymiai, bet, „amžius primena“ (vėl juokaudavo VVJ), kad ligos nepultų, reikia ir su gydytojais draugauti. Atsidėkodamas medikams, sukūrė ne vieną ekslibrisą sveikatingumo kolegoms.

Ekslibrisas (lot. ex libris – iš knygų), yra knygos nuosavybės ženklas, atspaustas ant nedidelio lapelio ir įklijuojamas knygos priešlapiuose. Ekslibrise, knygos, bibliotekos savininko užsakymu dailininkas kuria vaizdinį turinį. Žymiausi dailininkai, garsūs tuo, kad užsakovus tenkina, labiausiai žavi, jų laisva meninė fantazija. Nenuostabu, kad ekslibrisai – knygose neįklijuoti lapeliai, seniai tapo meno žinovų geidžiamu objektu. Valerijono Jucio mažieji grafikos objektai puošia garsiausius Europos kolekcionierių rinkinius.

„Pagirdavo mane už kietą ranką, liaudišką šypseną“ – taip dailininkas išsakydavo kitų nuomonę apie savo plastinę kūrybą. „Kieta ranka“ – tai savita, taupi, sakyčiau, kaligrafiška raižinio dėmių, linijų, formų kalba, o „liaudiška šypsena“ – atpažįstamai valerijoniškas: draugiškas, šiltas, netikėtas, gaivus grafinis humoras. Stebi, tyrinėji VVJ ekslibrisus – lyg gliaudai graikišką riešutą. Sunkiai pasidarbuoji, bet užtat turinys – puikus!

V. V. Jucys. Prof. dr. Algio Pl. 1977

V. V. Jucys. Prof. habil. dr. medic.

Skouda vaikiou Algiou. 1998

V. V. Jucys. Gydytojo Vytauto. 1999

V. V. Jucys. Dr. Skaidrės Stasiulienės. 1982

V. V. Jucys. V. Kirsnio.1976

V. V. Jucys. E. Šimkūnaitės. 1980

V. V. Jucys. Prof. A. Venckausko. 1998

V. V. Jucys. Violetos. 1993

V. V. Jucys. Gydytojo V. Šimkaus. 1977

V. V. Jucys. Doc. Ašoklio R. 2012

Reginos Vaišvilienės ir mano tekstus apie Valerijoną Vytautą Jucį

bei jo ekslibrisus rasite publikuotus laikraščio

"LIETUVOS AIDAS" internetinėje svetainėje –

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26349-10-15-lietuvos-aido-vieno

2021 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Sereikiškių rudens spalvų herbarai

K. K. Šiaulytis. Vakaro saulėje žėri Trijų Kryžių kalnas

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Sereikiškių rudens spalvų herbarai

Mokslininkai teigia, jog šviesa, kaip ir garsas, sklinda bangomis. Matyt, jie teisūs. Džiaugiesi, žmogus, Bernardinų sode rudenine saule – tarsi maudaisi Baltijos jūroje. Jauti, kaip šviesos bangos tai galingu ūžtelėjimu užlieja tave, tai ramiu atoslūgiu supa, srautais teka tarp medžių, sūkuriuoja krentančių lapų šešėliais, tvaska siūruojančiuose smilgynuose. Padangėje – šviesos vandenyne, tarsi balsva medūza iriasi baukštus debesėlis, gal, kur už medžių viršūnių slepiasi ir gintarinis mėnulis – skaidros okeano laivelis?

Visa vasaros herbarija – įvairiausia žolinija, jau užsisklendė sėklose, bet dar yra kas šnara stagarais vėjuotą tylą, šoka spalvų paletę. Sereikiškių parką juosiantys Trijų Kryžių, Bekešo kalnai, Užupio aukštas skardis, yra apaugę klevais, tuopomis, tad, šiomis dienomis tiesiog kaista vidurdienio saulėje – gelsta, raudonuoja karštos krosnies atspalviais. Parko erdvių uosiai, liepos, jau nusimetė rugsėjo geltonas skraistes. Uosiai rambūs, skulptūriški, tad, nuplikę suteikė aplinkai postmodernizmo štrichų. Kėkštai, matyt bijo tų juodų šakų grebėstų, lėkdami pro šalį vis garsiai rėkia, lyg bijodami, kad šiuolaikinis menas nesuplėšytu jų barokinio švarko.

Per plačią parko alėją, nebodama žmonių, krypuoja didžioji antis, gaigaliukas, – gal eina maudytis fontano čiurkšlėse? Praeivės šypsosi raudonkojui šlepsiui, fotografuojasi jo draugijoje. Jau ne birželis – ruduo įsuko dailiąsias vilnietes stilingų striukių kokonuose, bet jos vis tiek žavios, savitos, lyg alpinariumų žiedynai. Vaikai, irgi, lyg iš madų žurnalų, tik jiems tai nerūpi – palikę tėvams vežimus vairuoti, braido lapijos sąnašynus, lenktyniauja su visur dalyvaujančiais žvirbliais.

Bernardinų-Sereikiškių parko šimtmečius mena stotingi ąžuolai. Ne vienas iš jų yra, čia, iki XIV amžiaus žaliavusios Šventgirės palikuonis. Žinia, ir Vilnia prisimena, kaip kažkada čia suko kelių malūnų ratus, griovė Bekešo kalną, girdė pilies ūkio ir Bernardinų vienuolyno daržus. Žymus Europos mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Georgas Forsteris (1754-1794), vadovavęs universiteto botanikos sodui 1784-1787 metais, pasiūlė perkelti sodą iš Pilies gatvės, į kalnų ir Vilnios prieglobstį – Sereikiškes. Jo sumanymą įgyvendino kitas VU profesorius – Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761-1847). Jis iki 1824 metų vadovavo Botanikos sodui, kurį pavertė vienu įdomiausiu Europoje. Įsivaizduokit – šiose Vilnios pakrantėse, vešėjo vienuolika tūkstančių augalų rūšių iš viso pasaulio!

Tapydamas dabartinio sodo rojaus obelaites, kalbinau smilginį strazdą. Giesmininkas tylėjo, rijo vos žirnio dydžio raudonus obuoliukus, bet nutaikęs pauzę, pabėrė: „Taip, taip, šarkos minėjo, kad Jundzilo laikais čia buvo rojus. Bet ir dabar – smagu!”

K. K. Šiaulytis. Vienuolyno sodelyje rojinukių obelų derlius

K. K. Šiaulytis. Botanikos sodelyje

K. K. Šiaulytis. Vilnios Bernardinų pakrantė birželyje

K. K. Šiaulytis. Dviskiaučio ginkmedžio lapai.

Atvirukas – herbaras

K. K. Šiaulytis. Raudonosios (vyšninės),

rojaus obels lapai. Atvirukas – herbaras.

K. K. Šiaulytis. Bernardinų sodo vasara

Straipsnį, iliustracijas rasite ir

"LIETUVOS AIDO" internetinėje svetainėje

- https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26316-10-08-dailininko

2021 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

HUMORO KALENDORIUS. SPALIS. Permainų metafizika

K. K. Šiaulytis. Fantazijos skrydis

Kęstutis K. Šiaulytis

HUMORO KALENDORIUS

SPALIS. Permainų metafizika

Rytiečių išmintis niekam nelinki gyventi permainų metais, bet lietuviams, iššūkių stichijos – kaip gandrui žydros padangės! Nebaisios jiems jokios ozono skylės, nei smilkstančios lėktuvų uodegos!

Mūsų protėviai galando, gludino savo būdą ištisus šimtmečius grumdamiesi žemdirbiško likimo verpete. Įpratome kailį mainyti keturis kartus per metus – nuo basakojo pavasario, iki klumpių rudens, iš vienmarškinės vasaros – į kailiniuotą žiemą. Darbai keitė vienas kitą, kaip girnų akmuo keičia grūdą – vieną dieną sėji, augini, kitą – pjauni, kuli, per jurgines lesini žąsiukų pulką, per linarūtę – kremti paukštienos kepsnį. Taip, nuo ryto iki vakaro, lyg bėgime su kliūtimis, kiekvienam – septynių pareigų, septynių amatų iššūkiai. Pačiam tenka dalgį išplakti, arklį šukuoti, bričką remontuoti, plūgą kilnoti, gaidžiui galvą kirsti, avį kirpti. Šeimininkė – pati audžia, mezga, neria, vilnas dažo, ryte košę maišo, pietums antį peša, triskart melžia karvę, košia pieną, po to muša sviestą, spaudžia sūrį, turguj derasi, litus skaičiuoja ir vis vaikus rikiuoja.... Amžiais gvildenta patirtis nedingo kaip rytmečio rūkas. Permainų metafizikos slėpiniai glūdi mūsų genuose ir sutartinėse, o kasdienybės filosofija – trauklapis ant žaizdos, išguldyta patarlėse ir priežodžiuose. Jei kada eisiu į mitingą seimūnų gąsdinti, demonstruosiu tokius transparantus: „Reikalaujam berno, kuris dirbti moka, o ne tokio, kuris gražiai šoka!“, „Vis siuvam – vis nuogi, vis skalbiam – vis juodi...“ Deja, politikai – tarsi būtų mūsų antipodai – tėra pažadukai kalbadrožiai. Anas, už šnektas balsus renka Ariogaloj, kitas – Baisiogaloj. Seimo diskutantams visos sesijos prireiktų, kad išsiaiškintų, ką šia patarle liaudis norėjo pasakyti: „Gilus vanduo srauniai nebėga“.

Spalio mėnuo – pavyzdinis gyvenimo kaitos etalonas, tikras permainų maratonas. Vieną dieną saulė žeme ridinėja, kitą – pro darganos dulksną tik beržo geltoni lapai šviečia, tik klevų oranžas šildo. Kas per vasarą vešėjo laukuose – sušluota į klėtis ir jaujas, o jei naktį šalna – tai, kas vakar iki šiol darže žaliavo, ryte nė pašarui netinka. Spalis ir spalvingas, ir spangus, bet, kai dar prisideda vyriausybės organizuojami užgaidų – „pokyčių“ fejerverkai, pasijaučiame kaip karuselių atrakcione: kažkas aikčioja, spygauja, kvatoja, kažkas griaudžia nurodymais, rekomendacijomis, draudimais. Visuomenė taip užsukta, įelektrinta – tik prijunk kabelį – nebereiks nė Elektrėnų, nė Astravo... Žibalo šliūkšteli ir žinutės apie 5G technologijų galimybes mums kraują varinėti, tačiau, sėkmingai adrenalino tiekimą tautai organizuoja vietinis 5K – Kovidas, Karantinas, Kaukės, Konfrontacija, Karnavalas. Operacinio ministrų kabineto nariai išmoningai atlieka linksmybių mugės cirko vaidmenis: vienas mekena oželiu, kita svaido peilius, trečia liepsnas ryja, ketvirta žongliruoja skaičiais, o urmas – dresuoja Azijos tigrus. Tokio festivalio seniai nebuvo, nebus nė antrakto – posėdžiai po posėdžių, posėdžiai po posėdžių, garantuoja nenutrūkstamą Užgavėnių siautulį.

K. K. Šiaulytis. Amerikonas turistas Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Vertinimo komisija

K. K. Šiaulytis. Nostalgijos gulbių ežeras

K. K. Šiaulytis. Spalio alus

K. K. Šiaulytis. Mutacija

Straipsnį "HUMORO KALENDORIUS. SPALIS,

PERMAINŲ METAFIZIKA"

rasite ir laikraščio "LIETUVOS AIDO"

internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26278-10-01-humoro-kalendorius

2021 m. rugsėjo 23 d., ketvirtadienis

DIDYSIS TURIZMO VAJUS. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Tviteris. 2020. Stebimagrafija

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

pasižvalgymai Lietuvoje

DIDYSIS TURIZMO VAJUS

Tekstą, kurį dabar skaitote, rašau rudens lygės dienomis (rugsėjo 21-23). Meteorologai, klimatologai ir kiti oro paslapčių sargai, puse lūpų informuoja: ši data – perversmo laikas. Suprask, kaip nori: dargana išsisems – prasidės bobų vasara, sužaliuos lazda Europos aikštėje, po Vilniaus savivaldybės langais... O gal gamtinės dujos tiek sutirštės, kad taps auksiniais guldenais? Bitkoinais? Tačiau kiti pranašautojai – etnografai, patikslina: didžiausios permainos vyks ne aplinkoje, o mumyse. Anot jų, pasibaigė linksmybių laikas! Prasidėjus astronominiam rudeniui dažniau žvalgysimės į žvaigždes, pasinersime į savo vidinį pasaulį, išminties knygose ieškosime atsakymų apie žmogiškosios būties lemtį. Bet, nejaugi ir paikiojantis Seimas pasikeis, surimtės? Suvaikėję ministrai susimąstys apie Amžinybę?

Į atmosferos ir noosferos kasmetinę permainą tikslingiausiai sureagavo smagių kelionių verslas – dar 1979 metais, rugsėjo 27-ąją paskelbė Pasauline turizmo diena. Subtilu – vasarą atostogaujame, o vėsesniais metų laikais – turistaujame! Praėjusio amžiaus gale atsirado visa puokštė naujų turizmo formų: sportinis (sirgalių), kulinarinis (gurmanų), genderinis (įvairialypis), o jau XXI-ojo bėgyje – demonstracijų (vietinis ir tarpvalstybinis), migracinis (nelegalų), nuotolinis (darbo metu Kanaruose). Ypač smagu dalyvauti konferenciniame turizme – kažkas apmoka visas išlaidas, individui tenka tik pasiryžti laikinai palikti jaukų darbovietės biurą...

Kai atvėsta orai, aš irgi ieškau inovacijų pamėgtame vizualiniame turizme – keliauju akiniuotas fotoaparato linzėmis. Manau, šį būdą žino daugelis – kur beužklysdami, skaitmenine mobilia akimi fiksuoja savo nuotykius, aplinkos artefaktus. Kartais, tiesiog gamtoje, pamatai kažką netikėta, pavyzdžiui – debesyse snūduriuojantį barzdotą profilį. Tokioje nuotraukoje kai ką pripieši, pridedi, pajuokauji ir, – štai jums naujas kūrinys – „Debesies sapnas“!

Tokias foto pagavas, kurias papildau keliais korektūriniais štrichais, pavadinau „Stebimagrafija“, angliškai – „Observagraphics“.

K. K. Šiaulytis. Ežero naujienos. 2020. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Pakelės ženklas prie Virvytės upės tilto,

pakeliui į Luokę. 2017. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Debesis snūduriuoja… 2020. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Debesies sapnas. 2020. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Alus. 2019. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Meteorologas. 2020. Stebimagrafija

Straipsnį "DIDYSIS TURIZMO VAJUS"

rasite ir laikraščio "LIETUVOS AIDAS"

internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26237-09-24-dailininko

2021 m. rugsėjo 16 d., ketvirtadienis

VILNIAUS VASARVIDŽIAI. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Neries pakrančių bokštai.

2018. Akvarelė. 29,7x42

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

VILNIAUS VASARVIDŽIAI

Padangėje braido juodi debesys, gatvėse dūsauja pakeleivingi troleibusai, prispaustas auto kamščių braška Mindaugo tiltas – gal į sostinę atėjo ruduo? Tikrai – ne! Vilniuje vasara tęsiasi devynis mėnesius: prasideda, vos Konstitucijos prospekto stiklo bokštai pagauna pirmuosius kovo saulės blyksnius, o baigiasi tik tada, kai užšąla alus senamiesčio lauko kavinėse. Mūsų Sičio dangoraižiai miesto panoramoje stypso lyg stikliniai gyvsidabrio termometrai – visada rodantys plius 36,8! Temperatūra kartais nukrinta tik už savivaldybės langų – kai tarnautojai dirba nuotoliniu būdu... Pastaruoju metu kažkodėl vis aprasoja ir vyriausybės rūmų stiklo akys – gal perkaito tenykščiai kompiuteriai? Gal išmanieji telefonai? Gal kas nuskriaudė premjerę? Gedimino prospekto gale esantys Seimo rūmai dar nesenai priminė oro uostą, kuriame nuobodžiaujantys tautos išrinktieji laukdavo skrydžio į konferencijas, parlamentarų sueigas Afrikoje, Azijoje ar kokioje Islandijoje. Dabar sausakimšoje posėdžių salėje sklando tik klausimas: karalius nuogas – ar ne? Būsena primena nudistų pliažą – partinių paslapčių vis mažiau...

Vilniaus, kaip vasaros pergalės įvaizdį, sustiprino pernai, Lukiškių aikštėje atsiradęs smėlio sąnašynas, kurį jaunimėlis pavertė Palangos filialu. Smagu, užvertus laptopą pasitaškyti kokio skvero fontane, nugriūti po gudobele žalios vejos glėbin! Savaitgaliais sostinės centras primena Nidos kempingą. Pirmasis toks (jau keli šimtai metų), vyksta kovo pradžioje – palapinėse, nameliuose ant ratų kaista svečiai iš visos Lietuvos. Vieni vaišina mus, vilniečius, šonine, kiti sprandine, treti siūlo karšį ar ungurio sieksnį. Tarp medžių kabo girliandos medinių šaukštų, žiovauja keramikinių puodų gerklės, kvepia žolynų arbatos. Tokie kempingai jau tapo reguliarūs, juos keičia gatvės ir oro festivaliai, maratonai, mitingai ir demonstracijos. Karšta!

Ilga mūsų vasara, bet, jei kas pasiilgsta žiemos, Akropolio Ledo arenoje, net ir žydint liepoms, gali sukti dailiojo čiuožimo figūras!

K. K. Šiaulytis. Saulėtas medis. 2020. Akvarelė. 32x24

K. K. Šiaulytis. Liepos penktoji Vilniaus gatvėje.

2018. Akvarelinis škicas. 29,7x 42

K. K. Šiaulytis. Ežerėlio vidurvasaris.

2021. Avarelinis škicas

K. K. Šiaulytis. Vingio parko dviratininkai.

2020. Atvirukas. 10x15. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas Vingyje.

2020. Atvirukas. 10x15. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Stebėtojas. 2021. Akrilas.

K. K. Šiaulytis. Vasarvidis. 2020. Koliažas.

Straipsnis, akvarelės bei koliažai publikuojami

laikraštyje “LIETUVOS AIDAS”.

Rasite ir “LA” internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26207-09-17-dailininko

2021 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

SPAUDOS DAILININKO DIENORAŠTIS. Krepšinio rūpesčių ir pergalių šventė

K. K. Šiaulytis. Europos krepšinio čempionato atidarymas.

2011. Humorografija

SPAUDOS DAILININKO DIENORAŠTIS

Kęstutis K. Šiaulytis

Krepšinio rūpesčių ir pergalių šventė

Šalies sporto metraštininkai neužmiršo – lygiai prieš dešimt metų, 2011-aisiais, rugpjūčio 31 – rugsėjo 18 dienomis, Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas! Internetas turi dar geresnę atmintį – skaitmenoje sandėliuojama debesys visokiausios informacijos. Pasižvalgiau toje visažinėje saugykloje. Čia sklando begalė „oranžinės“ šventės veidų ir vaizdų, rikiuojasi tada skelbti tūkstantženkliai tekstai, pateikiama net smulkiausia statistika – surastume ir kiek koks krepšininkas primetė taškų savo komandos naudai. Priminsiu keletą skaitlingų „rodiklių“.

Lietuvoje, EuroBasket 2011, dalyvavo ne 16, kaip anksčiau, bet, net 24 šalių komandos! Varžybos vyko šešiuose šalies miestuose: Alytuje, Kaune. Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje. Auksine tapo Ispanijos komanda, sidabrą iškovojo Prancūzija, bronza atiteko Rusijai. Lietuvos krepšininkai – penkti. Pamenu, iki bronzos trūko apmaudžiai nedaug... Tačiau kiti čempionato pasiekimai patenkino lūkesčius: rungtynių transliacijas stebėjo apie 180 milijonų žiūrovų įvairiose šalyse, o arenų sirgaliams parduota 154 tūkstančiai bilietų. Lietuvą aplankė 20 000 sporto turistų, akredituota net 1300 žurnalistų. Teigiama, jog, EuroBasket 2011 atnešė šaliai 90 milijonų eurų naudą. Europos krepšinio visuomenė pripažino, kad Lietuva surengė sklandžiausią, geriausią čempionatą!

Tačiau kas suskaičiuos, kiek optimizmo ir gero ūpo mums sugeneravo pasirengimo čempionatui rūpesčiai! Kiek aistringų, viltingų straipsnių, komentarų, diskusijų sukosi žiniasklaidos orbitose! Lietuvos žmonės nutarė įrodyti, kad esame ne prastesni, nei mūsų bočiai, kurie 1939 metais Kaune vykusiam trečiajam Europos krepšinio čempionatui pastatė legendinę Sporto halę, svetingai priėmė aštuonių šalių sportininkus. Tada Lietuva antrą kartą tapo žemyno čempione! Dabar, 37-ajam EuroBasketui, buvo pastatyta keletas naujų sporto kompleksų, tarp jų – puiki Kauno „Žalgirio arena“, kurioje vyko svarbiausios čempionato rungtynės. Būsimoms kovoms ruošėsi ne tik sportininkai, treneriai, bet ir krepšinio sirgaliai, išradingi suvenyrų bei žaismingos žiūrovų atributikos gamintojai.

Prabėgo dešimtmetis... Sirgaliai – patys ištikimiausi krepšinio istorijos archyvarai. Albumuose saugome nuotraukas, kur mojam išsidažę trispalviu grimu, asmeninio kompiuterio failuose šypsomės po vilko kauke, fotografijų rėmeliuose stovime apsikabinę su čempionato talismanu – Amberiu... Prisiminimų kolekcininkus, „kašio“ fanus, kviečiu pasižvalgyti mano piešinių rinkinuke – gal šyptelėsite? Humorografijas (karikatūras ir šaržus) sukūriau EuroBasket 2011 dienomis.