K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2026 m. spalio 14 d., trečiadienis

TYTUVĖNŲ BERNARDINAI

K. K. Šiaulytis. Šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmatizacija.

XVII a. skulptūra eksponuojama bernardinų vienuolyno celėje.

Akvarelinis etiudas

Kęstutis K. Šiaulytis

TYTUVĖNŲ BERNARDINAI

Motiejus Valančius, dvitomėje knygoje „Žemaičių vyskupystė“, išleistoje 1848 metais Vilniuje, pasakoja ir apie Žemaitijos bernardinų vienuolynus – Kretingoje, Tytuvėnuose, Telšiuose, Dotnuvoje. Skyrių apie tytuvėniškius „zokaninkus“ (vienuolius), Valančius pradeda taupiu, bet iškalbiu sakiniu: „Endriejus Volavyčia su savo moteria Kotryna Goslauskaite, žinodamu apie dievobaimingumą ir darbumą bernardinų, panoro įsteigti jiems klioštorių savo miestely Tytuvėnuose“. Atvykę į Tytuvėnus, bernardinai „pargobino iš Vilniaus amatininką Kasprą arba Kaspravyčią“, kuris, 1614 metų birželio 20 dieną, gal šviesos ženklu nurodytoje vietoje, pradėjo statyti bažnyčią. Tikėtina, jog architektas Kaspras (Tomas Kasparas) buvo pranciškonas tretininkas, jis sugebėjo pajausti, jog šią vietą – aukštą Tytuvos upelio krantą su plačiais reginiais į Žemaitijos girių tolumas, būtų pasirinkęs pats pranciškonų ordino įkūrėjas Šv. Pranciškus Asyžietis (1181 – 1226 10 04). Vienuolių bernardinų pranciškoniška dvasia, pamaldumas, meilė artimui, parapijiečiams, pagarba gamtinei aplinkai ir, Valančiaus žodžiais, bernardinų – „lietos vyrų“, t. y., garbingų, šviesių žmonių „vedimas ūkio“, per kelis šimtmečius sukūrė didingą Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. Bažnyčią 1635-ųjų lapkričio 1 d. pašventino vyskupas Jurgis Tiškevičius. 1771-1779 metais įrengtos dengtos arkadinės galerijos su Kryžiaus kelio stotimis, 1775 pastatyta Kristaus laiptų koplyčia, 1788 m. rekonstruoti barokiniai bažnyčios bokštai. Kadangi statinių ansamblis puoselėtas daug metų, bažnyčios ir vienuolyno architektūroje žymūs ir vėlyvosios gotikos, vėlyvojo renesanso, ir baroko bruožai.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia, bernardinų vienuolynas, Kryžiaus kelio arkadinės galerijos ir šventorius su jame esančia Kristaus laiptų koplyčia yra unikalus, ženklus Europoje ir pasaulyje religinių pastatų ansamblis, kurį šiandien gausiai lankantys piligrimai regi kaip švytinčią dvasingumo tvirtovę.

Pastaraisiais metais visoje Lietuvoje išgarsėjo Tytuvėnų piligrimų centras įsikūręs buvusiame bernardinų vienuolyne. Žinią apie svetingą, ekskursijomis, edukacijomis, vienuolyno muziejinėmis ekspozicijomis ir kultūros renginiais stebinantį centrą, po šalį išnešioja čia pabuvoję keliauninkai.

2026 metais, visame pasaulyje minimas Šv. Pranciškaus Asyžiečio Tranzito – Perėjimo, gimimo Dangui 800 metų jubiliejus. Šv. Pranciškus yra Italijos globėjas, o kaip didžiausias visos Dievo kūrinijos šlovintojas paskelbtas ir gamtos globėju. 2026-ųjų spalio ketvirtąją, sekmadienį, šventojo Tranzito jubiliejus buvo paminėtas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje vykusiose mišiose.

K. K. Šiaulytis. Bernardinų vienuolyno celėje eksponuojamos

skulptūros iš senosios Tytuvėnų Šv. Jurgio bažnyčios:

„Sopulingoji dievo motina“, XVI-XVII a.

ir „Šv. Evangelistas Jonas“, XVI-XVII a. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Tytuvėnų bažnyčios šventoriaus

arkadinių galerijų kampinė koplytėlė su reljefine

Kryžiaus kelio skulptūra. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės

bažnyčia ir bernardinų vienuolyno ansamblis.

Padangėje – išskrendančių žąsų gijos. Akvarelė

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 40.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36911-2026-10-14-tytuvenu-bernardinai

2026 m. spalio 6 d., antradienis

BAROKINIS TYTUVĖNŲ RUDUO

K. K. Šiaulytis. Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų

vienuolyno ansamblis žvelgiant

nuo Tytuvos tvenkinio. Akvarelė

Kęstutis K. Šiaulytis

BAROKINIS TYTUVĖNŲ RUDUO

Garsingas Tytuvėnų miestelis kasmet prisišaukia tūkstančius turistų, piligrimų, vasarotojų ir poilsiautojų. Informaciniai leidiniai primena jog tarpukariu Tytuvėnai buvo žymus kurortas, viliojęs svečius pušynų pastogėmis, trijų ežerų – Bridvaišio, Giliaus, Apušio vilnimis ir šio krašto žmonių svetingumu. Manoma, jog miestui vardą davė upelis Tytuva, jo ištakos Bridvaišio ežere yra visai šalia piliakalnio, kuriame X-XII amžiais ir gyveno pirmieji tytuvėniškiai. Pritariu kalbininkams, upelio vardą siejantiems su žodžio „titnagas“ pirmuoju skiemeniu – „tit“, kuris, savo ruožtu, senose prokalbėse siejamas su žodžiais: šviesa, diena, saulė, liepsna ir kt. Gal kažkada, piliakalnio papėdėje, ties upelio ištaka buvo alkavietė, kūrenta šventoji ugnis, o jos liepsnų atšvaitai plaukė juodoje upelio tėkmėje lyg titnago įskeltos žiežirbos?

Akvarelines keliones smagu pradėti ties vandenimis – pasisemi kaušą ir tapai bangų mėlius! Bridvaišio ežeras turi dvi salas, mažesnioji – Varnų, o kiek didesnė nusipelno Didžiosios vardą. Į šią salą galima patekti siūbuojančiu pontoniniu tiltu, bet ir ji pati primena plūdurą, smarkiau treptelėjus koja – linguoja. Matyt, salą-laivą su ežero dugnu riša tik čia stypsančių šimtamečių juodalksnių šaknys.

Kitas šio vaizdų pasakojimo akvareles nuliejau jau Tytuvos upelio vandeniu. Žvelgi nuo miestelio centre esančio tvenkinio aukštyn – ten švyti Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis, jį puslankiu supa barokiniai klevų kupolai nusidažę degto molio čerpių spalva. Vakarinėje pakrantėje, šaknimis šlaitą įsikibęs su vėjais galynėjasi matyt seniausias miestelio klevas. Tapydamas, ties jo viršūne pastebėjau blyškų, jau dylantį vidurdienio mėnulio profilį. Smalsautojo akis pakelia ir Šv. Jurgio kalnelio žalia medžių arkada, miestelėnų palangėse obuoliais raudonuojantys sodai, pavienių ąžuolų bokštai.

Po platesnes apylinkes pasižvalgyti, aplankyti senas dvarvietes, piliakalnius, keistąją akmenų Rūžą, plačius miškus, pelkių tyrus ir dar – stebuklingąją kaimyninę Šiluvą, kviečia Tytuvėnų regioninio parko informaciniai stendai. Bet miestelio herbas primena, jei jau esate čia – svarbiausias jūsų kelionės tikslas tebūnie Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis!

Vaizdų kelionės tęsinys kitame „LA“ numeryje.

K. K. Šiaulytis. Seniausias ir matyt aukščiausias

Tytuvėnų klevas šalia XX amžiaus pradžioje buvusios

pradinės mokyklos. (Klevo kamieno apimtis – apie 3 metrai.)

Akvarelė, pieštukai

K. K. Šiaulytis. Besimeldžiantis Šv. Pranciškus Asyžietis.

Skulptūra eksponuojama bernardinų

vienuolyno celėje. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis. Bridvaišio (Tytuvėnų) piliakalnis

tapytas žvelgiant iš Didžiosios salos. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Bridvaišio ežero Didžioji sala.

Akvarelė Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 39.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36889-2026-10-09-barokinis-tytuvenu-ruduo

2026 m. rugsėjo 29 d., antradienis

BUKANTĖS MIŠKAS VILNIUJE

L. Jaruševičiūtė Stankevičienė.

„Bukantės miškas“, fragmentas

Kęstutis K. Šiaulytis

BUKANTĖS MIŠKAS VILNIUJE

Rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, Žemaitės (1845 06 04 – 1921 12 07) skveras Vilniuje žaliuoja, gelsta uosiais, klevais, čia riešutus kekėmis rezga turkiniai lazdynai, kurie – ne krūmai, o irgi kyla galingais medžiais. Nuo 1970-ųjų, skvero gilumoje stūkso skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurtas Žemaitės paminklas. Miesto keliautojų ir šiaip vilniečių lankoma, o kartais, nepastebėta, užmiršta priebėga, Gedimino prospekto namų rikiuotėje įsiterpusi gamtinė erdvė – tarsi nebūto laiko arka, kupina Žemaitės pasakotų istorijų ir jos gyvenimo nutikimų.

Jau baigiantis vasarai, o galiausiai, rugsėjį, vaizdų kalba prabilo ir skverą įrėminanti didžiulė pastato siena. Aukšta mūro uola nušvito spalvomis: nematyto dangaus balkšva giluma, kurioje tarsi aitvarai sklando galingi medžiai, jų šakose paukščių laukia iš neperskaitomų raidžių suręsti lizdai. Šio kūrinio, savitos freskos autorė – dailininkė Liuda Jaruševičiūtė Stankevičienė. Šiuolaikinis protas – DI, dar žino jog dailininė yra: „LDS Tarybos narė ir Vilniaus sk. Monumentalaus meno sekcijos pirmininkė“.

Penketą mėnesių pastolių tankmėje slapukaudama dailininkė tapė, platesniais ir visai plonais teptukais pynė, augino freską. Sienos aukštis – 24 metrai, nutapytas plotas – 600 kvadratinių metrų! Ką pasakoja tie autorės sukloti medžių guotai? Gal kunigaikščio Gedimino legendinės medžioklės sapną, gal dailininkė atvėrė vartus į begalinius Lietuvos viduramžių miškus? O gal, tai poeto M. K. Sarbievijaus klaidžiųjų, barokinių girių aidas? Dailininkės darbą stebėję kolegos, kaip ir kiti smalsuoliai, nieko nelaukdami patys įvardino freską – „Bukantės miškas“!

Daug metų pažįstu Liudą, kartu dalyvaujame „Slaptųjų piešėjų draugijos“ studijose, parodose. Tad tapydamas jos portretą ryžausi paklausti: „Kai šaka po šakelės tapei Bukantės miško tankmes, gal tuose linijų, spalvų deriniuose suklojai ne tik Žemaitės tekstų atminimus, bet ir savas mintis? Gal tau, tarsi paukštei tupint pastoliuose visą vasarą, užsimezgė ir tavo naujos knygos apmatai?“ Pasidomėjau, mat žinau, jog Liuda yra ir literatė, parašiusi kūrybinių nuotykių romaną „Geriausias Matijaus paveikslas“. Tiesa, knygos viršelyje autoriumi nurodytas Benas Glasteris. Romaną, 2013-aisiais išleido „Versus aureus“, o „vyriško“ slapyvardžio dailininkei prireikė, kad jos pasakojimo herojai būtų drąsesni keliaudami nenuspėjamų siužetinių darganų vingiais.

Tačiau, Liuda, į mano klausimą neatsakė. Ji, kaip ir savo molbertinėje tapyboje ar gotikinių freskų pynėse, renkasi mįslingą tylą.

L. Jaruševičiūtė Stankevičienė.

Paukščių gaudytojai. Drobė, aliejus

K. K. Šiaulytis. Dailininkė Liuda Jaruševičiūtė Stankevičienė.

2026. Akvarelinis etiudas

L. Jaruševičiūtė Stankevičienė.

„Bukantės miškas“, fragmentas

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Ruduo Žemaitės skvere.

2026. Akvarelė

Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 38.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36847-2026-09-30-bukantes-miskas-vilniuje

2026 m. rugsėjo 22 d., antradienis

ŠIAULIUOSE – NAUJA EKSLIBRISO MENO PARODA

Gintarė Norkienė. Dailės pedagogei, tapytojai,

menotyrininkei Michalinai Adomavičienei.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠIAULIUOSE – NAUJA EKSLIBRISO

MENO PARODA

Šiaulių miestas šiemet mini savo 790-uosius istorinio būvio metus. Šią, nuo Livonijos kronikos 1236-ųjų metų įrašo skaičiuojamą istoriją, dabar savaip papildė Lietuvos ekslibriso meno kūrėjai. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos iniciatyva surengtas filotopinės kūrybos projektas – ekslibrisų skirtų šiauliečiams paroda ir jos tęsinys – katalogas, jau tapo mūsų laikų kronikų dalimi. Puikiame, tikrai talpiame kataloge – 68 autorių, 174 grafikos darbai pasakojantys apie „…miestą ir jo žmones – čia gimusius, kūrusius, dirbusius, palikusius pėdsaką moksle, mene, švietime bei bendruomenės gyvenime“. Parodos kuratorius – Vaidas Janulis, katalogo sudarytoja – Asta Kaktytė.

Mūsų kultūroje ekslibrisas jau seniai nėra tik ženklas nurodantis knygos savininką – ekslibrisas tapo didžiu asmens ir knygos bendrystės simboliu, peržengiančiu cechinių nuostatų ir laiko ribas. P. Višinskio bibliotekos surengtame projekte skambantis filosofo Arvydo Šliogerio sukurtas terminas „filotopija“, nusakantis meilę, dėmesį gimtinei, savam kraštui, o kartu ir jo žmonėms, pripažįsta, suteikia ekslibriso raiškai dar platesnes įvaizdžių erdves.

Apie Lietuvos ekslibriso padangių naujienas, apie šios grafikos srities dailininkų kūrybą, kolekcionierių veiklą, informaciją rasite P. Višinskio bibliotekos Knygos grafikos centro ir Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo internetinėse svetainėse. Ieškokite: https://ekslibrisai.blogspot.com/

Ekslibrisų parodos katalogo viršelio antraštė.

Arūnas Bėkšta. Raimundui Balzai,

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriui.

Rimantas Tomas Buivydas. Šiaulių

dramos teatro aktoriui Juozui Bindokui.

Vaiva Simanavičienė. Pedagogei, nusipelniusiai

Lietuvos mokytojai Palmirai Vaišvilienei (1931 – 2020)

Diana Lukošiūnaitė. Kantri dainininkui Virgiui Stakėnui.

Rasa Janulevičiūtė. Ekslibriso meno puoselėtojai Astai Kaktytei.

Antanas Kantauskas. Dailininkui, menotyrininkui,

Šiaulių miesto garbės piliečiui

Vyteniui Rimkui. (1930 – 2020)

Albertas Gurskas. Ekslibrisų

kolekcininkui Aidui Pikiotui.

Jolita Šlivinskienė. Tapytojai, dailės pedagogei

Vitai Žabarauskaitei (1962 – 2021).

Lolita Braza. Kalbininkui Juozui Pabrėžai

– Antuano de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“

vertėjui į žemaičių kalbą.

Rasa Janulevičiūtė. Dailininkei,

ekslibrisų meno edukatorei Lolitai Brazai.

Kazys Bimba. Tapytojui Sigitui Prancuičiui.

Publikacija skelbiama laikraštyje "LIETUVOS AIDAS",

2026, Nr. 37. Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/3

6805-2026-09-23-siauliuose-nauja-ekslibriso-meno-paroda

2026 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Dar kartą atraskime dailininką Antaną Jaroševičių

K. K. Šiaulytis. Antanas Jaroševičius

– dailės mokytojas

Giedraičių vidurinėje mokykloje. Ekslibrisas.

Kęstutis K. Šiaulytis

Dar kartą atraskime

dailininką Antaną Jaroševičių

Antano Jaroševičiaus (1870 07 22, Skrebotiškis, Pasvalio raj. – 1956 06 17, Karklynė, Molėtų raj.) kūryba pristatoma įvairiuose dailės istorijos leidiniuose skirtuose XX-ojo amžiaus pradžios Lietuvos dailei. A. Jaroševičius – žymus savo meto visuomenės veikėjas, literatas, dailės pedagogas, pirmųjų lietuvių dailininkų parodų dalyvis, pirmojo lietuviško dailės albumo „Lietuvių kryžiai“ (1912) autorius.

Antanas Jaroševičius yra vienas iš Lietuvos akvarelės meno pradininkų. Lietuvos dailės muziejus 1970 ir 1990 metais surengė plačias jo kūrybos parodas. Šiandien galime aplankyti suskaitmenintą A. Jaroševičiaus kūrinių kolekciją Europeana portale:

https://www.europeana.eu/lt/collections/person/55694-antanas-jarosevicius?page=1

Kviečiu ten pasižvalgyti kolegas akvarelininkus ir kitus šio subtilaus meno gerbėjus – atrasite tai, kas net menotyrininkų nepastebėta – turime puikų, europinio lygio, tuo metu šalia kitų dailės krypčių gyvavusio realizmo atšakos – natūralizmo, dailininką! A. Jaroševičius kuria akvarele ne efektingas spalvinių potėpių gamas, liejinius, o intuityvia atida perteikia kasdienybės poetiką, eilinio peizažo slaptingą didybę. Dailininko pavasarėjančios žiemos peizažai liudija nepaprastą gebėjimą matyti, plenerinėse akvarelėse įamžinti ne tik trapią gamtos permainų raišką, bet ir atskleisti valstietišką pavasario laukimo džiugesį. Akvarelėje „Lauko kelias pavasarį“ jautria tapysena nupasakota atbundančios gamtos idilė, atrodo, net jaučiame tirpstančio sniego kvapą, įkvepiame laukus gaubiančio balkšvo rūko gurkšnį, tarsi čia būtume – stebime arkliuko ir važių sumintas sniego provėžas. Kelionių akvarelėse A. Jaroševičiaus vaizduoja valteles, burlaivius upių platybėse, pakrantėse. Kaip savitai, nepakartojamai perteikta apsunkusi XX amžiaus pradžios laikmečio dvasia – laiveliai, lyg pavargę darbo įrankiai ilsisi ramiuose uostų vandenyse, tylioje upės tėkmėje plaukia jų atspindžiai – tarsi sudilę, pilkšvi sapnai. Kokia subtili nuotaika pagauta nebaigtoje akvarelėje „Laivai su arbūzais prieplaukoje“ – atrodo, mums prieš akis klojasi visa Volgos, Kazankos upių navigacijos istorija! Dar kitaip suskamba, kitas istorijas pasakoja „pietietiškų“ plenerinių kelionių akvarelės – „Kaukazo kalnai“, „Rytietiško miesto gatvelė“, „Krymo kalnai“. Šiuose darbuose aidi veržlesnio gyvenimo ritmas, spindi nuotykių padangės, tapysena impresionistinė, šventiška.

Skaitmenizuotame dailininko kūrybos albume rasite ir jo studijų Peterburge, Štiglico dailės mokykloje darbų, spaudos projektų, iliustracijų rinkinius.

A. Jaroševičius. Kryžminis kryžius su koplytėle

A. Jaroševičius. Baublys. 1910. Akvarelė

A. Jaroševičiaus vadovėlis „Dailieji medžio darbeliai“, 1939

A. Jaroševičius. Plungė. Bažnyčios fasadas

A. Jaroševičius. Seda. Geležinės kryžių viršūnės

Straipsnis skelbiamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 36.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36783-2026-09-17-dar-karta-atraskime-dailininka-antana-jaroseviciu

2026 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis

RUDENS LABIRINTO SIUŽETAI

K. K. Šiaulytis. Rudens labirintas. 2016. Akvarelė

Kęstutis K. Šiaulytis

RUDENS LABIRINTO SIUŽETAI

Causerie – pašnekų esė

Rudens turinys kai kam atrodo vienažodis – pilnai nusakomas tos spalvos vardu. Tačiau, jei atidžiau peržvelgsite savo nugyventus metus, teks pripažinti: šis devyniasdešimt dienų trunkantis lapkrityno nuotykis daug margesnis nei tapytojo ekspresionisto paletė, o tame laike ištinkančių asmeninio gyvenimo permainų rikiuotė – ilgesnė nei išskrendančių gervių virtinė.

Rugsėjis prasideda edukaciniais rūpesčiais. Rugių nebesėjame – sodinam vaikus į mokyklinius suolus, studentai irgi ne spalinius linus mina: žinynus varto – informacijos žirnius kulia, rezga projektus, kaupia testų aruodus, profesorių pasakas konspektuoja. Viešajame gyvenime perrašomi televizijų sapnininkai, jų ekranuose šiepia gerkles naujo sezono kvatokliai ir moderatoriai. Pagalvės prieglauda negali sulaukti tavo švilpiančios nosies – aistringos naktinės TV programos veikia kaip juodos kavos dozė.

Rudeninės orų sūpuoklių pašvaistės žydi jurginais, sklando rūkais, girgžda iš šiaurinių tundrų traukiančiais žąsų pulkais, bet dar ir griaudėja perkūnais, pabyra kalibruotais ledo suvenyrais. Kiekviena saulėta diena vis mielesnė, atrodo – bus paskutinė, tačiau po pirmųjų sidabriškų šalnų švysteli Žvirblių vasara. Šio reiškinio senasis, „bobų“ vardas, jau atgyveno, o kadangi turime tris paukštiškus pavasario mėnesius, gal ir tai trumpadienei vasarai suteikime mielo namų čirškalo – žvirblio vardą. Jų ryžtinga giesmelė: „crik-trik“, „ci-či“ – gaivi, kaip spanguolė!

Trečiasis aptariamo labirinto ratas painiausias. Po žaismingos vasaros ne kartą ryžomės pakeisti ne tik darbovietę, bet ir profesiją, o kartais pavykdavo net peršokti karjeros laiptų pakopą. Permainų poreikio cunamis užkabina ir rūbų spintas, ir interjero dizainą. Jei prisninga pinigų, atnaujinamos kulinarijos dirbtuvės – jos anksčiau buvo vadinamos virtuvėmis. Bet čia jau neburbuliuos slyvų uogienė, nebus sukamas obuolių sūris, vakuojami agurkai, šinkuojami kopūstai. Naujų gabaritų šaldytuvai sutalpina ir asmeninę kulinarinių knygų bibliotekėlę ir atprintintų koldūnų maišus.

Dar vienas labirinto posūkis – mikologo ištarmė: „Pievagrybiai vengia klaidaus miško, o baravykai – grybautojų“.

K. K. Šiaulytis. Laiptai. 2022. Dr. akrilas, 20 x 20

K. K. Šiaulytis. Gvazdikai saulėje. 2026. Dr., al. 30 x 30

K. K. Šiaulytis. Pertvarkos meistras.

2026. DADA Atvirukas, 15 x 10

K. K. Šiaulytis. Vakaras prie Kuršių marių. 2015.

Kartonas, al. medinis rėmas

K. K. Šiaulytis. Grybų paradas. 2026. Akvarelė, 24 x 32

Pašnekų esė publikuojama laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 35.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36726-2026-09-09-rudens-labirinto-siuzetai-causerie-pasneku-ese

2026 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

VANDENIO EROS NEMUNAI

M. K. Čiurlionis. Zodiakas. 1907. Vandenis.

Kęstutis K. Šiaulytis

VANDENIO EROS NEMUNAI

Pastaraisiais metais astrologai vis primena – jau prasidėjo kosminio zodiako Vandenio era. Senovės išminčių tai buvo numatyta dar Šumero civilizacijos laikais, prieš penkis-šešis tūkstančius metų, tačiau, kaip šioje eroje klostysis gyvenimai, patiriame tik mes, šiandienos čiabuviai. Kosminės eros trukmė – apie 2160 metų. Kai kurie civilizacijų istorikai, kaip ir astrologai, mistikai, įžvelgia, jog zodiako juostos žvaigždynų legendiniai įvaizdžiai tarsi nusako jų vardais vadinamų epochų slėpinius. Ar tokio žvaigždyno simbolinė raiška tikrai turi įtakos žmonijos būties raidai? Rašytiniai šaltiniai siekia Tauro, Avino eras, ką tik pasibaigusią Žuvų erą pažįstame ne iš nuogirdų, tad galime apie tai ir pasvarstyti.

Vandenio eros pradžią žymi ne koks konkretus, vienkartinis reiškinys. Vienų nuomone, naujos epochos pradžią primena pokarinė (1945-1960) televizijos, civilinės aviacijos plėtra, ženklina pirmųjų kosminių skrydžių, žmogaus apsilankymo Mėnulyje datos (1961, 1969). Kardinalios, sakytum slenkstinės permainos mus užklupo su kompiuterijos, mobilios telefonijos, interneto plėtra po 1975-ųjų. Fotografai matyt būtų linkę Vandenio eros pradžia laikyti skaitmeninės fotografijos atsiradimą, o ekologai planetarinį virsmą regi klimato kaitoje ir kaip pasekmę – Antarktidos ledynų tirpsmą bei naujo tvano grėsmę. Abejojančius ar tikrai prasidėjo pasaulį ir mus keičiantis laikmetis vertas naujos eros vardo, turėtų paakinti dirbtinio intelekto skvarba mūsų kasdienybėje. Pripažinkime – šiandien kiekvienas turime tokias galimybes veikti, keliauti, valdome tokias komunikacijos priemones, kuriomis kažkada (dar daugelio mūsų vaikystėje), disponavo tik pasakų herojai.

Astrologų užrašuose Vandenis žymimas vingriu dviejų bangų simboliu, o iliustruotuose kosmografiniuose atlasuose piešiamas visas intriguojantis figūrinis siužetas – tarp žvaigždžių įkomponuotas atletas, gausiai liejantis vandenį iš talpaus ąsočio.

Garsiajame M. K. Čiurlionio Zodiako paveikslų cikle, Vandeniui skirtas kūrinys – vienas įspūdingiausių. Matome, tai ne horoskopinis metų zodiako vandenis (sausio 21 – vasario 19), ne žaisminga ezoterinių tekstų iliustracija, o didinga meninė misterija įvaizdinanti kosminį reiškinį – Vandenio erą. M. K. Čiurlionio Vandenio paveikslas – lyg švytintis kosmogoninis miražas, kuriame regime soste sėdintį valdovą – karalių su aukšta karūna. Jis vienoje rankoje laiko Poseidono triragį smaigą simbolizuojantį jūrų galias, kita, laiminančiu mostu lieja vandenį tarsi auką – siaura atnašos srovelė pasiekusi Žemę jau teka upeliu, kuris ties paveikslo riba tampa plačiu vandenynu. Žodžiais nusakyti, atskleisti paveikslo simbolių paslaptis neįmanoma. Pasitikėkime M. K. Čiurlionio mistine įžvalga, kuri akivaizdi – teigia Aukštybių ir Žemės sąveiką.