Vakaras

Vakaras

2024 m. balandžio 16 d., antradienis

Ritasi per Lietuvą klevų žydėjimas

K. K. Šiaulytis. Klevų žiedynų kupolai virš Žvėryno.
 2021. Drobė, aliejus. Privačioje kolekcijoje

Kęstutis K. Šiaulytis

Ritasi per Lietuvą klevų žydėjimas

 Krumtelėjo, garktelėjo kovas – tarsi jo nurodymo paklausę iš žiemygio pabudę medynai sutvisko metalų žvilgesiu: variu ir žalvariu apkerpėję liepos, uosiai, geležies tvirtumu – ąžuolai, juodalksniai, vinkšnos, guobos, alavo blausa – tuopos ir drebulės, bronza ir sidabru – pražydę gluosnių kupolai. Suūkavo balandis – jau kitaip, smaragdo, malachito, net rubino pumpurais ištiško medžių ir krūmynų tankmės. Bet šiemet, net nesulaukę gegutės pranašysčių, saulėtomis skraistėmis įsisupo klevynai, Elbruso sniegynais pakilo kaukazinių slyvų žydėjimas. Kai riedi automobiliu per Lietuvą, atrodo, kad kartu su tavimi kamuoliais nuo piliakalnių į klonius, iš pakelių į sodybas ritasi, skuba tie gegužraibiai medynų ratai, o štai, palaukėje, stabtelėjo net baltas mikroautobusas – žydinčių ievų gūbrys! Jis, žinoma, netrukus atsiliko, nors už posūkio, vėl matai rodos tą patį mikriuką skuodžiantį kažkokio upelio pakrante!

 Gal čia mes, žmonės, besukinėdami laiką, taip paspartinome pavasario permainas? Jau pražydo net sodų obelys, laukinės kriaušės, sulaukėjusios medlievos bei namų kiemelių jaukume raudonas uogas sapnuojančios vyšnios! Nežinia, kaip Kaune, Klaipėdoje, bet Vilniuje, ankstyvumo rekordą ruošiasi pasiekti alyvos! Tik šiandien, balandžio šešioliktąją, kai rašau šį tekstą, pati gamta matyt ėmėsi ramdyti tas nematytas užmačias. Termometras stabtelėjo ties skaičiumi aštuoni, popietę, pasikinkęs juodbėrius debesis atlėkė žvarbus vakaris, pažėręs lietaus, įsisuko ne laiku prasiskleidusius žiedlapius barstyti… Matyt, per gegužę, visa kas susirikiuos į savo kalendorių – birželį, lyg vainikuodama žydėjimo šventę, prasiskleis baltosios vandens lelijos. Po Joninių, dar bites prisikvies liepų alėjos, o rudeniop, paskutinės žiedelių girliandos puoš viržynuose sudygusių baravykų galvas.

K. K. Šiaulytis. Pavasario raktai. 2020. Miniatiūra

K. K. Šiaulytis. Senųjų parkų tankmių
 lanksvūnių žibintai. 2021. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis. Geltona saulė, baltoji vandenų lelija
 ir ežero akys. 2020. Autorinis atvirukas

K. K. Šiaulytis. Druskininkai. Žydi Čiurlionių sodybos
 obelys. 2023. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis publikuojamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS" Nr. 16 (2024)
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2024 m. balandžio 3 d., trečiadienis

VIZUALINIAI KOLIAŽŲ NARATYVAI

K. K. Šiaulytis.  Ramusis vandenynas. 2015.
 DADA Atvirukas, 10 x 15

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

K. K. Šiaulytis

VIZUALINIAI KOLIAŽŲ NARATYVAI

Didieji meno novatoriai Pablas Pikasas (Pablo Picasso 1881-1973) ir Žoržas Brakas (Georges Braque 1881-1963) vienu metu, 1908-aisiais, „išrado“ kubizmą. Kolegos, tarsi užtikę aukso gyslą, vienas kitą paremdami kūrė geometrinių struktūrų tapybos drobes iki pat 1914-ųjų, kai Brakas buvo pašauktas į frontą. Greta rimtų pripažinto pirmtako Polio Sezano (Paul Cezzane 1839-1906) kūrybos studijų, bičiuliai, žaismingai eksperimentuodami, tarsi juokaudami, lyg norėdami apgauti žiūrovo akį, atrado naują, tikrai avangardišką raiškos būdą – kam vargintis tapyti paveiksle kokią numatytą tekstūrą ar ornamentą, jei galima paprasčiausiai prie drobės priklijuoti raštuotos staltiesės ar margos užuolaidos atraižą! Visose meno enciklopedijose rasite paminėtą šį kuklų įvykį:1912-aisiais išrastas koliažas! Abu dailininkai, kažkur prigraibę popieriaus skiaučių dar kūrė ir „papier colle“ – priklijuoto popierius kartonus, darbus, kurie savo paprastumu turėjo priblokšti sudėtingų siužetų dailę mėgstančius meno gurmanus. Pikaso ir Brako drobės su trimačių daiktų fragmentais yra ir asambliažo meno pirmtakai, nors ši, ir mūsuose populiari raiškos sritis išplėtota poparto kūrėjų, kurių laikas chronologinėse meno raidos lentelėse – 1955-1973 metai.

 Koliažo žaismę pratęsė DADA menininkai, 1916-aisiais save „atradę“ Šveicarijoje, Ciuriche, „Voltero kabare“ (Cabaret Voltaire) saliukėje. Čia jie triukšmingai vakarodami „karpė“, „drąskė“, savaip „klijavo“ ne tik popieriaus skiautes, jas bet kaip paberdami „paveiksluose“,  bet ir žodžius, muziką – kūrė, deklamavo atsitiktinių garsų eilėraščius, vaidino beprasmes pjeses. Tai buvo anarchistinis iššūkis – dadaistų menininkų teigimu, Europos civilizacija, kuri vykdo beprasmį, brolžudišką karą, yra pasmerkta, žlunganti, gal, tik iracionalios galios vėl atkurtų, suklijuotų to suskilusio pasaulio šukes. Ar Dada menininkų nustatyta diagnozė dar galioja? Ar šiuolaikinio pasaulio kultūros ir politinio gyvenimo chaotizacija, žlugdanti fragmentacija vis dar vyksta?

 Daugumas dadaistų 1924-aisiais susivienijo Paryžiuje, siurrealistų sambūryje. Jų tarpe ir vokietis Maksas Ernstas (Max Ernst 1891 – 1976). Jo sukurti ištisi koliažų ciklai, konstruojama netikėčiausių vaizdinių metafizika, matyt nemenkai įtakojo visą siurrealistinės dailės plėtotę. M. Ernestas „preparuodamas“ įvairiausių mokslų: botanikos, astronomijos, fizikos, chemijos leidinių grafines iliustracijas ir sava menine intuicija jungdamas atrastus motyvus, sukūrė grafinį pasąmonės reginių pasakojimą, fantastinių vaizdinių mitologiją.

 Koliažo, fotomonažo raiška ypač prigijo spaudos dailėje. Atsiradus galimybei spausdinti nuotraukas tipografijoje, jau XX amžiaus pradžios žurnalai, laikraščiai mirgėte mirgėjo humoristiniais, satyriniais, pramoginiais nuotraukų montažais, savitas koliažo technikas surado ne vienas knygų vaikams iliustratorius. Lyg kokios atraižų, karpinių džiunglės, suvešėjo reklamų kūrėjų produkcija.

 Mūsų dienomis, televizijos, kompiuterijos reginiai savaip „įkrauti“ koliažais – mes patys, blaškydamiesi po elektroninės vizualikos kosmosą, nesustodami karpome ir klijuojame nenutrūkstantį informacijos srautą.

 Šią publikaciją iliustruoju savo sukurtais koliažais.

K. K. Šiaulytis. Zoodrugelionio skrydis pasveikinant 
senąjį tvenkinį. 2012. DADA Atvirukas, 10 x 15

K. K. Šiaulytis. Demisezoninis aprangos kodas. 
2015. DADA Atvirukas, 15 x 10

K. K. Šiaulytis.2015. Televizija – visuomenės opiumas. 
DADA Atvirukas, 10 x 15

K. K. Šiaulytis. Būtybė, kilusi iš akvarelinės paletės. 
2015. DADA Atvirukas, 10 x 15

K. K. Šiaulytis. Diduomenės akiračiai. 
2013. DADA Atvirukas, 15 x 10

Straipsnis publikuojamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS" Nr. 14, 2024.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2024 m. kovo 30 d., šeštadienis

Linksmų Šv. Velykų!

 Velykų kompozicija. Foto K. K. Šiaulytis

VELYKOS 2024

Linksmų Šv. Velykų!

 Šių metų mūsų šventinio stalo kiaušiniai

marginti svogūnų lukštais ir arbatžole

 – džiovintais kinrožės žiedais

 – hibiscus tea.

Kompozicijose su Velykų kiaušiniais

 – vandenynų kriauklės, kalnų krištolas, bazilikas, 

porceliano šukių iš

 Romos miesto parko Villa Pamphili, mozaika.

Sėkmės, visiems!


Bazilikas ir narcizas. Foto K. K. Šiaulytis

Kalnų krištolas ir vandenynų kriauklės. Foto K. K. Šiaulytis

Velykinio kiaušinio ornamento mįslė.
 Foto K. K. Šiaulytis

Porceliano šukių iš Romos miesto
 parko Villa Pamphili mozaika. Foto K. K. Šiaulytis

Rožės. Foto K. K. Šiaulytis

Iš aukštai. Foto K. K. Šiaulytis

Žiedas kiaušinyje. Foto K. K. Šiaulytis

Gero skrydžio! Foto K. K. Šiaulytis
 

2024 m. kovo 27 d., trečiadienis

Velykų kiaušinio simbolio mįslės

K. K. Šiaulytis. Antelė. 2024.
 Humorografinis atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis 

Velykų kiaušinio simbolio mįslės

 Kiaušinis, mūsų padangėse, kur tokios raiškios metų laikų permainos, matyt nuo seniausių laikų buvo slaptingas pavasario, atgimstančios gamtos simbolis. Suomių ir kitų šiaurės tautų mituose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš anties padėto kiaušinio. Tai nepaprastai gražus, įžvalgus mintijimas! Antis – visų keturių stichijų: vandenų, žemės, oro ir gyvybinių galių (ugnies) paukštis. Mąslia poetika perteikta svarbi idėja – pasaulis atsirado, nes būtybė, kuri talpina savyje visa ką, panoro jį sukurti, tarsi išskleisti iš savęs gyvybės begalybę. Bet ir daugelio kitų tautų mituose, religiniuose tekstuose, minimas, apdainuojamas kosminis kiaušinis, iš kurio kilo žvaigždynai, saulė, mėnulis, jūrų vandenys, gimė dievai ir deivės.

 Pas mus, Velykų kiaušinis – margutis, jau seniai tapo taip laukiamų Velykų švenčių simboliu. Žymus Lietuvos etnologas Juozas Kudirka (1939-2007) su pakilia nuostata parašytoje knygelėje „Velykų šventės“ (leidykla „Mintis“, 1990 ir 1992), pasitelkdamas Vaižgantą, M. Valančių, Žemaitę. L. A. Jucevičių, B. Buračą ir kitus autorius, keliauja po visą Lietuvą, nuklysta net į XIX-ojo amžiaus pradžią, atskleisdamas Velykų daugiareikšmį margumą. Su svarbiausia religine švente – Kristaus prisikėlimu, tarsi vilnietiškoje verboje, Velykose šypsosi ir liaudies papročių, pagoniškų tradicijų, burtininkavimo, gamtinės magijos, ateities spėjimų, žaidimų ir linksmų šėlionių pynė. Pasirodo, bažnyčioje pašventintos verbos tinkamos ne tik namams papuošti, jomis būdavo smilkomi ir plakami per Jurgines į ganyklas išgenami gyvuliai, o ir, „kad iš raisto išsinešdintų gyvatės, reikėdavo ten mesti verbos šakelę“. J. Kudirka dėmesingai aptaria margučių dažymą, skutinėjimą, raštavimą, Didžiojo šeštadienio apeigą – ugnies ir vandens šventinimą, namų patalpų puošimą, Velykų ryto papročius, Velykų pusryčius, Atvelykio svetauninkus. Matyt, jau praėjusiame amžiuje liko etnografo aprašyti Velykų naktį prie bažnyčių rengti patrankų saliutai, šaudynės, sodybų svečiai lalauninkai – skambių oracijų giesmininkai, bet dar prisimenami „žalnieriai“, persirengėliai, dar žvali linksmuolė Velykų bobutė. Margučių ridenimo, daužymo, kiaušiniavimo, sūpuoklių linksmybėse ir dabar visi dalyvaujame. Mane sudomino vienas smagus gavėnios išvarymo būdas – „silkės“ gainiojimas. Knygutėn, pasakojimas atkeltas iš M. Valančiaus „Palangos Juzės“. Vyskupas tą veiksmą stebėjo Rokiškyje, 1866 metais. Ten, Didžiosios savaitės trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį vaikai tampydavo po bažnyčios šventorių prie virvutės pritvirtintą lentelę, ant kurios kreida ar anglimi „išrašyta“ (nupiešta) silkė, o kiti „čakš-čakš plaka su žilvičiais silkę, kaipo jau nebereikalingą“. Tokia žaismė vyko ir Skaudvilėje 1942 m.

 Antrajame knygutės leidime, J. Kudirka plačiau aprašo Vilniaus verbas, Vėlių Velykas, kambarių puošimą šiaudų sodais, o gal, trečiajame, būtų paminėjęs dar vieną, kiek kitokį, Velykų šventės aspektą. Jau nuo XX amžiaus pradžios, Lietuvoje puikia kultūrine tradicija tapo svetur gyvenančius artimuosius, bičiulius su Šv. Velykomis sveikinti siunčiamais paštu atvirukais. Tarpukario Lietuvoje, kai vis daugiau žmonių palikdavo gimtąsias sodybas, išvykdavo miestan mokytis ar „laimės ieškoti“, linkėjimai margasparniais atvirukais tapo labai populiarūs. Užklupus sovietmečiui, kai bet kokie religiniai leidiniai buvo tiesiog draudžiami, žmonės įsigydavo rankų darbo ar fotografiniu būdu parengtus, slapta platinamus Velykinius, Kalėdinius atvirukus bei dvilapius sveikinimus – atvartukus.

 Šiais laikais, vaizdingi Šv. Velykų linkėjimai skrieja po pasaulį, jau kosminiais matais skaičiuojamu greičiu!

Velykinis atvirukas. Išleistas Lietuvoje, apie 1930 m.

K. K. Šiaulytis. Kiškis – dailininkas. 2022.
 Humorografinis sveikinimas

P. Galaunė. Velykų atvirukas. 
Kl. Skabeikos leidinys, 1916 m.

Velykinis atvirukas išleistas Vokietijoje,
 išsiųstas Rygoje, 1913 m.

Velykinis atvirukas išleistas Lenkijoje,
 Krokuvoje, išsiųstas į Naująją Vilnią, 1939 m.

Straipsnis spausdinamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 13, 2024.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2024 m. kovo 20 d., trečiadienis

PAUKŠČIŲ PAVASARIAI

 

K. K. Šiaulytis. Žurnalo „Žaliasis laikraštis“ viršelis. 
1993 Nr. 3, kovas

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

PAUKŠČIŲ PAVASARIAI

Kalendorius pagaliau pažėrė lauktuvių: kovo 20-oji – Pasaulinė Žemės diena! Visoje mūsų planetoje – lygiadienis, tamsa ir šviesa parą pasidalino pusiau. Bet mūslaikiams, gyvenimą stebintiems pro kompiuterio langelį, tai nelabai aktualu – stebuklingasis veidrodėlis net vidurnaktyje spindi neblėstančia žydruma! Lygiadienis tegul džiugina botanikus, o kai kam smagus ir beribis, sėdmaišių gilumoje nugrimzdęs rojus!

 Saulės šypsenos pažadino pavasarį, o šis basakojis sodininkas, savo ruožtu budina visokiausią žemės žalumą, kaip ir mieguistus požemių gyvius. Tolimuose užjūriuose nuobodžiavę paukščiai, irgi pajuto namų trauką, o vietinės didžiosios zylės, jau nuo sausio vidurio šaipėsi iš pastogėse nukarusių ledokšnių – ragino greičiau varvėti: „Virvyt, tikvyt!“. Didžiojo sodininko rūpesčiu, kol nesužaliavo medžių lapija, pirmiausia žiedais skleidžiasi miškelių, parkų žemaūgiai augmenys: žibuoklė, šalpusnis, rūtenis, plautė, vištapienė, kiek vėliau prasideda baltažiedžių ir geltonžiedžių plukių tvanas. Tik pavasarį, nuo ankstyvo ryto iki sutemų, medynus, tarsi kokia vientisa marška gaubia paukščių giesmių pynės: krykštauja varnėnai, tyliai skamba mažesniųjų zylių varpeliai, lyg birbynės versmė nuaidi bukučio linksmas pasažas. Jei parskrido kikiliai, tai jie vienas su kitu lenktyniaudami sugeba už keturis balsuoti. Tik atsidūrę tarp eglių išgirsite mielą mažiausių Lietuvos paukščių – nykštukų, tylų svirpimą, jie, net per uodo skrydį nenutolsta nuo savo žaliaskarių sodybų, o guvioji, visur esanti liepsnelė, teikiasi prisijungti, tik kai kiti tyli...

 Vargu ar esat girdėję, matę, paukštelį vardu liputis. Jei kada ir užgriebė žvilgsnis, gal palaikėte kokiu sulysusiu žvirbliu. Bet, jei buvodami sename parke ramiai elgsitės, liputis mielai su jumis susipažins, jie mėgsta su žmonėmis pabendrauti. Kai užverčiate galvą norėdami pasigrožėti žaibu į parko alėjos liepą kritusiu geniu, nė nepastebite, kaip prie tos pačios liepos šaknų iš kažkur nusileido toks mažiukas, lyg sparnuotas driežiukas, vikruolis. Apsimeta, kad jūs jam nerūpite, skubriai sukdamas spirales aplink medžio kamieną kopia aukštyn, laibu lenktu snapeliu vis kapstydamas iš po žievės gūbrių mikroskopinius padarėlius. Pasiekęs numatytą aukštumą, nė nepailsėjęs, vėl akmeniu puola prie gretimo medžio šaknų, vėl kartoja savo žygį. Vienas toks drąsuolis man pademonstravo, jog moka spirale ir skraidyti. Kiek palypėjęs jam įprastu būdu, netikėtai plastelėjo, ėmė suktuku skrieti aplink kamieną, vos ne liesdamas jį sparnais. Aukščiausio lygio pilotažas!

 Liputis sveria 8 gramus. Kad suvoktume, koks gamtos stebuklas yra paukštis, atlikime tokį tyrimą. Į stikliuką įpilkite 100 g vandens, tada išliekite į lėkštutę jo dešimtadalį – turėsite 10 gramų materijos. Pažvelkite, maždaug iš to kiekio sudaryta visa lipučio konstrukcija: skeletas, raumenys, plunksnos ir kita. O dar, jam užtenka energijos kiaurą dieną skraidyti ir laipioti medžiais! Vaizdumo dėlei, pateiksiu ir kitus šio mažylio duomenis: visas ilgis – 132 mm, atstumas tarp išskleistų sparnų galų apie 193 mm.

 Lipučio bendražygis, skardžiabalsis bukutis, matyt vardą gavo dėl trumpai nurėžtos uodegos. Šis žvitrus, melsvais sparnais, balta krūtine, kaštoninio rudumo pauodegiu, dar pasipuošęs ir juodu dryžiu nubrėžtu nuo snapo, beveik iki sparno. Jis irgi trumpakojis, medžių kamienų laipiotojas, tik tai daro atvirkščiai, nei jo margasparnis kaimynas – kopinėja kamienu pradėdamas iš aukštai, tad vis laksto žemyn galva. Matyt už judrumą, nuolatines lesalo paieškas –  gal kai kam pasirodė esantis visada alkanas, pramintas ir vilkučiu. Abu bičiuliai žiemoja Lietuvoje.

 Čia publikuoju keletą iliustracijų, kurias sukūriau kadaise mano leistam žurnalui vaikams – „Žaliasis laikraštis“. Akvarelėse – Buivydiškių parko slaptingi medynai.

K. K. Šiaulytis.  Buivydiškių (Šventaragio) parko liepų rikiuotė.
 2022. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žurnalo „Žaliasis laikraštis“ vidinis,
 antrasis viršelis. 1993 Nr. 4, balandis

Aiškinamasis piešinys

A – Bukučio uoksas

B – Kuoduotosios zylės uoksas ištrešusioje kamieno dalyje

C – Lipučio lizdavietė po žievės atplaiša

D – Kikilio lizdas tarp šakų

1 – Bukutis, 2 – Kuoduotoji zylė, 3 – Liputis, 4 – Kikilis


K. K. Šiaulytis. Liepsnelė stebi mane plenere.
 2020. Akvarelė

K. K. Šiaulytis.  Juodojo strazdo buveinė.
 2020. Akvarelė, 24 x 32

Straipsnį ir iliustracijas publikuoja
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS". Nr. 12 (2024)


2024 m. kovo 13 d., trečiadienis

Portretų albumas. XX-ojo amžiaus kūrybinės pašvaistės

K. K. Šiaulytis. Ernestas Hemingvėjus. 2015. Atvirukas

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Portretų albumas.

 XX-ojo amžiaus kūrybinės pašvaistės

Causerie - Pašnekų esė 

 Čia pristatau tuos praėjusio XX-ojo amžiaus herojus, kuriuos jūs, sutikę gatvėje atpažintumėte iš tolo, tačiau mano portretiniuose škicuose, šaržuose  jie kitokie, “patalpinti” atviruke (15x10 cm), atkurti tarsi aforizmo žanru.

 Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway 1899-1961). JAV rašytojas, žurnalistas, lakoniško stiliaus meistras, 1954 metais pelnęs literatūrinę Nobelio premiją. Mums geriau pažįstamas toks, kaip pavaizduotas JAV pašto ženkle, bet aš nupiešiau portretą ”Correspondence from Paris”.

 Džonas Lenonas (John Lennon 1940-1980). Lenonas gimė Liverpulyje, Anglijos uostamiestyje, kurio herbe puikuojasi kormoranas, laikantis snape jūržolę. Toks savitas vizualinis miesto ženklas tarsi iššūkis įprastiems ereliams ir liūtams, manau, išpranašavo būsimą kūrybišką Liverpulio šlovę. Tik čia galėjo rastis toks reiškinys kaip Bitlų ketveriukė, kurie, savo žinomumu gal net pralenkė kitą, d’Artanjano muškietininkų “trys plius vienas” kompaniją.

 Ivas Kleinas (Yves Klein 1928-1962). Pačiame modernizmo amžiaus sūkuryje, Prancūzijoje tapti skandalingiausiu menininku buvo sudėtinga (didelė konkurencija), bet Ivas, įvaldęs dziudo metodus juo apšauktas, įvardintas “degradavusio” vakarų meno etalonu. Per šešetą kūrybingiausių metų (1956-1962) sukūrė 1077 darbus; vienas toks neseniai parduotas už 36,5 milijono dolerių. Prireiktų plačiaformačio kalkuliatoriaus, jei ir kiti jo kūriniai būtų taip skaitlingai įvertinti. Dailininkas patentavo savo sukurtą ypatingo švytėjimo spalvą   “Tarptautinė Kleino mėlynoji”. Tokiame daže ištepliotos nuogos merginos savo kūnais margino garsiąsias Kleino drobes, o avangardinio performanso nuotraukos pasiekė net to meto sovietinės Lietuvos periodiką.

 Pablas Pikasas (Pablo Picasso 1881-1973). Ispanijoje gimusį, Paryžiuje išgarsėjusį menininką žino visi, net tie, kurie nėra girdėję žodžių “kubizmas”, “futurizmas”, “siurrealizmas”. Portrete pavaizdavau dailininko žvilgsnį jo mėlynajame kūrybos periode (1901-1904).

 Fidelis Kastras (Fidel Castro 1926-2016 11 25). Šis, pasaulį ilgai stebinęs impozantiškas politinis lyderis, 1959-aisias suorganizavęs revoliuciją Kuboje, valdė “laisvės salą” beveik pusšimtį metų. Fidelis, tarsi vis atgimstantis feniksas, savo uniformuota figūra ir vešlia barzda ne tik visą amžinybę puošė popierines laikraščių drobes, bet ir ilgais “darbo pergalių” penkmečiais gaivino socialistinių šalių lagerio vadovų sueigas šventinėse tribūnose.

 Elvis Preslis (Elvis Presley 1935-1977). Amerikiečių dainininkas, aktorius. Tai vienas iš tų, kurie savo tėvynę padarė Didžia šalimi, o dvidešimtąjį amžių įgarsino nauja gaida.

 Endis Varholas (Andy Warhol 1928-1987). Dailininkas, savo dirbtuvėje ir kino filmuose kūręs modernizmo pamatus, pats neprarado vaikino iš kaimo, iš Rytų Europos, įvaizdžio jo tėvai, atsikėlėliai iš Slovakijos.

K. K. Šiaulytis. Džonas Lenonas. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Ivas Kleinas. 2017. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Pablas Pikasas. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Fidelis Kastras. 2016. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Elvis Preslis. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Endis Varholas. 2015. Atvirukas

Straipsnis publikuojamas laikrašyje "LIETUVOS AIDAS".
Perskaityti, peržvelgti galite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31200-2024-03-13-

spaudos-dailininko-galerija-portretu-albumas-xx-ojo-amziaus-kurybines-pasvaistes?


2024 m. kovo 6 d., trečiadienis

MARGI MŪSŲ, SENBUVIŲ, PAVASARIAI

K. K. Šiaulytis. Humoro žurnalo “Šluota” 
viršelis, 1986 m. Nr. 5

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis 

MARGI MŪSŲ, SENBUVIŲ, PAVASARIAI 

Causerie - Pašnekų esė

 Mes, senbuviai, nugyvenę daugiau nei pustuzinį dekadų, mename dar tuos laikus, kai Lietuvos pasienis į vakarus buvo gerai saugomas, o į rytus, nori nenori – atverti visi keliai. Tuomet, mokyklinukus spaliukais įrašydavo net neatsiklausus, tik ženkliuką su vaikišku Iljičiaus veiduku reikėjo pačiam nusipirkti. Pionieriais irgi tapdavome beveik visi, bet komjaunuoliais prisirpti galėjo ne bet kas, jau prasidėdavo atranka, „nepatikimų“ nepriimdavo... To laikmečio partinės patirties neturiu, tad pereisiu prie kitų atsiminimų.

 Tarptautinė moters diena – kovo 8-oji, buvo tikra „visaliaudinė“ „tarybų“ Lietuvos šventė. Jau gerokai iš anksto, spaudoje, gatvėse, įstaigose pasirodydavo plakatai su rausvaskruosčių statybininkių veidais, dažnai vaizduotos net trys – mongolidų, negridų, europidų rasės merginos simbolizuojančios tarptautinį moterų solidarumą. Ta diena suskambėdavo ir pašto atvirukuose, kur greta linksmai išraityto aštuonetuko dailininkai pripiešdavo įvairių, tačiau pageidautina – raudonų, gėlių puokštes. Smagiai Moters diena prabėgdavo visuose „darbo kolektyvuose“, jei tik čia būdavo bent viena tos lyties atstovė. Po iškilmingo minėjimo, kur garbūs įstaigos vadovai kilniaširdiškai šypsojo iš improvizuotų tribūnų, o profsąjungos pirmininkai varinėjo prakalbas tarsi valdžios palaiminimus, prasidėdavo jaukesnioji dienotvarkės dalis – prie vaišių stalo... Tą pavakarę, vyrai į namus, pas žmonas, grįždavo įsikibę dovanų ryšulėlį, nešini ir „broliškose“ Kaukazo respublikose pražydusiu gvazdiku ar tulpe. Reikšminga permaina įvyko, kai ta miela valstybinė šventė nuo 1965-ųjų paskelbta nedarbo diena. Nuo tada „užstalių minėjimai“ įgavo dar didesnį pagreitį – nutįso per dvi dienas. Ne veltui politologai sako, kad Brežnevo valdymo laikotarpis, buvo linksmiausias SSSR istorijos puslapis!

 Toje epochoje populiarus humoro žurnalas „Šluota“ (tiražas svyravo 100 tūkstančių diapazone, išeidavo du kartus per mėnesį) irgi nepraleisdavo progos savo viršeliuose teisėtai vaizduoti ne įkyrėjusius biurokratus ar kitas visuomenės ydas, o neordinarinį įvykį – Moters dieną. Ne vieną dešimtmetį, žurnalo 5-asis numeris buvo dailininkų marginamas novatoriškais šypsogeniniais sprendimas. Viršelius dažniausiai kūrę dailininkai: Andrius Cvirka, Arvydas Pakalnis, Jonas Varnas, Fridrikas Samukas netikėčiausiais mintijimo viražais atskleisdavo tos linksmybių dienos pulsą. Ir man teko laimė ne kartą ieškoti sprendimo, kaip nušviesti tą šventę nauja iliuminacija. Žurnalo vyriausiojo redaktoriaus, juo ilgus metus buvo žurnalistas, rašytojas Juozas Bulota, sprendimu, geros nuotaikos turėjo netrūkti ir kituose penktojo numerio puslapiuose: šmaikščiaraščių  autorių humoreskos, epigramos, aforizmai, kaip ir Vitalijaus Suchockio, Andriaus Deltuvos, Juozo Griušio, Valentino Ajausko, Vladimiro Beresniovo, Juozo Juozapavičiaus, Rimtauto Oškučio, Iljos Bereznicko, Leonido Vorobjovo ir kitų karikatūristų „moteriški“ piešiniai šypsojo šluotražio skaitytojams. Verta, tas ir kitas grafines, mašinraštines inovacijas iškelti dienos švieson, bet kiek nedaug, čia, šiame puslapyje, jų sutilps...

 Nuo 1990-ųjų, balsingasis kovas pasipildė dar viena, tikrai istorine data – Kovo 11-ąja. Ta diena brėško daugelį metų, bet tikrą aušrą sutikome jau Sąjūdžio metais. Radau savo 1988-ųjų piešinį, kuris te papildo pavasario nuotykių galeriją.


K. K. Šiaulytis. Humoro žurnalo “Šluota”
 viršelis, 1984 m. Nr. 5

Atvirukas “Su tarptautine moters diena”. 
Autorius nenurodytas. Valstybinė politinės
 ir mokslinės literatūros leidykla, 1961m. Tiražas 15000.

Atvirukas “Su tarptautine moters diena”.
 Dailininkė L. Ramonienė.
 Leidykla “Mintis”, 1967 m. Tiražas 200000.


K. K. Šiaulytis. Humorografija. 
Humoro žurnalas “Šluota”, 1988 m. Nr. 20.
 Šiame piešinyje autorius “įtaisė” ir savo šaržą.


Straipsnįis- pašnekų esė, spausdinamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS".
Perskaityti, peržiūrėti galite ir "LA" 
internetinėje svetainėje -