Vakaras

Vakaras

2023 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Palanga. Birutės šventgirė. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Palanga. Juodalksnių skraistės
 ties parko tvenkiniu. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

 Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,
 pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis

Palanga. Birutės šventgirė

 Palangos botanikos parkui 2011 metais grąžintas Birutės vardas, kurį grafas Feliksas Tiškevičius buvo davęs 1897-aisiais savo įsteigtam žymaus Prancūzijos kraštovaizdžių architekto, dendrologo Eduardo F. Andrė suplanuotam parkui. Nesunku suprasti, kodėl grafas ir jo žmona Antanina Kožbok-Loncka savo rezidencinius rūmus Baltijos pajūryje nusprendė įkurti šalia žemaičių garbinamo Birutės kalno vešinčioje šventgirėje. Ši kilni didikų šeima ryžosi naujai pertvarkyti, įprasminti mitinio miško buveinę, moderniu architektūriniu ansambliu, parko išplanavimu suteikti vietovei europinės sakralinių erdvių kultūros bruožų. Jau 1902 metais, tik pabaigus rūmų statybą, grafienės prašymu Birutės kalno papėdėje įrengtas lurdas. Tai buvo visiškai naujo pobūdžio šventykla, Prancūzijos Lurde 1858 metais vykusio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo mergaitei Bernadetai, liudijimas. Palangos lurdas tapo pavyzdžiu daugelio lurdų statybai Lietuvoje. Reikšminga ir tai, kad ši nauja pamaldumo tradicija tarsi sutvirtino gamtos erdvių: kalnų, grotų, upių, miškų sakralumą.

 Matyt, dar pirmieji mūsų Baltijos pajūrio čiabuviai tada bevardžiame Birutės kalne įkūrė savo dievų šventvietę. Gamtos gaivalų suformuota aukšta kalva kyla pamarių lygumų kraštovaizdyje tarsi nepažinių galybių sostas. Nuo tokio kalno, tarsi iš paukščio skrydžio, lyg pakylėtas žvelgi į siautulingą vandenų tvano begalybę, vakaro sutemose prapultin nyrantį raudoną saulės ratą. Čia, viršūnėje, kur sukrečia dvasinė pagava, pagarba dangaus, vandenų, žemės stichijoms, tavo sukurto laužo ugnis yra malda dievams ir deivėms, kurie, jauti-tikiesi, lydi tavo gyvenimą.

 Anų laikų pamariečiai, kuriuos senovės romėnų istorikas Kornelijus Tacitas žinojo kaip aisčius, to meto vyrai ir moterys, kiekvienas sava intencija nešė auką kalne degančiai šventai ugniai. Vyriška drąsa lenkė galvą rūsčiam valdovui, moteriškas rūpestis – vaisingumo, gyvasties deivei globėjai, kuri, čia apsigyvenus baltų gentims, gavo Birutės vardą. Mūsų žodžiai: barstyti, berti, birenti, pirmiausia nusako veiksmą – sėklų bėrimą dirvon, bet, žinia, sėklas barsto ir medžiai, žolynai, padangių debesys – lietų. Sakytum, varde-žodyje „Birutė“, slypi ir gyvybės pradžios, ir globos žinia.

  Bėgant amžiams senovės baltai įteisino kalno „dvivaldystę“ – alko šatrų laužo ugnis buvo skirta ir galingajam Perkūnui, ir mielai Birutei. Įdomu, kad ta savita kalno poros diarchija, tarsi dangaus lemtimi, įsiasmenino mūsų šalies legendose ir istorijoje. Žemaitijos valdovas kunigaikštis Kęstutis čia sutiko savo žmoną, šventyklos vaidilutę Birutę, jų sūnus Vytautas tapo Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, daugelio kraštų valdovu. Penkioliktojo amžiaus pradžioje, kada Vytautas Didysis krikštijo Žemaitiją, pagoniškos šventvietės nebuvo užmirštos. Vytauto statytos, funduotos bažnyčios iškilo senose šventgirėse, alkuose, savitai apjungdamos per amžius bėgančius žmonių dievoieškos kelius.

 Istoriniai šaltiniai mini, jog 1506 metais ant Birutės kalno buvo pastatyta šv. Jurgio koplyčia. Anuomet šis šventasis buvo laikomas karių, riterių, raitelių ir jų žirgų, globėju. Pagal senovės legendą Jurgis iš slibino nelaisvės išvadavo užjūrių šalies karalaitę. Mūsų liaudies dailėje: sienų tapyboje, grafikos raižiniuose, senųjų dievdirbių sukurtose skulptūrose šventasis Jurgis vaizduojamas kaip raitas riteris ietimi persmeigiantis pažeme besirangantį slibiną. Platesnėse šio siužeto kompozicijose randame ir atokiau stovinčią išvaduotąją karalaitę. Mitinės sąmonės lygmenyje baltų dievo, žaibais mojančio, blogį nugalinčio Perkūno ir šventojo Jurgio, ietimi įveikiančio drakoną vaizdiniai turi daug bendra. Atrodo, kalno koplyčios statytojų sumanymu, šventojo Jurgio legenda, savitai, poetine metafora pratęsia šio kalno kulto istoriją –  atstovauja čia anksčiau garbintus Perkūną ir Birutę. Taip tarsi primena kalno senąją dvinarę tapatybę.

 1869 metais Palangos bažnyčios klebono Konstantino Steponavičiaus rūpesčiu ant Birutės kalno iškilo nauja mūrinė, neogotikinio stiliaus jūros švyturį kiek primenanti aštuoniabriaunė koplyčia.

 Šventyklėlė, kaip ir pats kalnas bei šventgirė, per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų patyrė daug permainų. XIX amžiaus pabaigoje, beveik iki XX amžiaus vidurio Palangos bažnyčią ir šv. Jurgio koplyčią atlaidų metu sujungdavo bažnytinės eisenos, gimė tradicijos asmenines ir miestelėnų bendruomenių šventes rengti prie Birutės kalno. Grafams Tiškevičiams sukvietus, Palanga tapo populiariu Lietuvos ir Lenkijos diduomenės kurortu, to meto Birutės parko parteriai, gėlynai, pinklūs miško takai nestokojo atidžių gamtos grožio garbintojų.

 Jau daugiau nei šimtas dvidešimt metų Palangos šventgirė žaliuoja, klesti, skleidžiasi visų pamiltu parku. Apsilankęs šioje nuostabioje erdvėje, vis nusišypsau, prisiminęs, kad be reikalo nuogąstavo Birutei ištikimi Palangos vyrai, atsisakę padirbėti medkirčiais, kai pagal architekto Andrė projektą buvo retinama šventgirė. Tiškevičiui miško kirtėjų teko ieškoti vietinių vokiečių tarpe... Bet palangiškiai, o ir visi lietuviai, netruko pripažinti garsaus dendrologo, didelio medžių gerbėjo sumanymą. Šiandien, kai klaidžioji Birutės parko takų labirintais, ar slapukauji ant kokio suolo tvenkinio įlankėlės pakrantėje, atrodo, tave užkalbina ne tik margasis genys, žvitrusis bukutis ar krūmalandė karetaitė. Apsidairai – aukštyn, lyg Atėnų šventyklų kolonos stiebiasi pušys, jų padebesių viršūnės – lyg barokiniai skliautai, gi juodalksnių tankmės vos ne violetinė lapija dangsto nereidžių ir nimfų sapnus. Spėju, kad čia, pilkos medžių kamienų kerpės naktimis spindi antikvarinio sidabro šviesa, o padangių mėnulis perlamutro teptuku spalvina parko rožių žiedlapius.

K. K. Šiaulytis. Birutės kalno koplyčia. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Palanga. Parko tvenkinių tiltelis. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Ankstyvo ryto šviesotamsa. 2022. Akvarelė.

Valstybės laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“ spausdinama mano publicistinė esė „Palanga. Birutės šventgirė“. Tekstą perskaityti, peržvelgti akvareles galite ir laikraščio „LA“ internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29097-2023-02-03-dailininko-pasivaiksciojimai-

2023 m. sausio 28 d., šeštadienis

GALERIJA LAIPTAI. Miniatiūrų parodos katalogas

Miniatiūrų parodos katalogas.

GALERIJA LAIPTAI. 
Miniatiūrų parodos
 "Jau atvažiuoja Šventa Kalėda" katalogas.

Šią savaitę mane surado
 iš miniatiūrų parodos Šiauliuose
 grįžę darbai ir puikus parodos katalogas.
Jame - 92 autorių kūrinių reprodukcijos atspausdintos ant
 prabangaus, atviruko formato (15 x10)
 popieriaus kortelių.
Su lupa ir atida peržiūrėjau katalogą -
 smagi drąsių ir veiklių dailininkų rinktinė!
Parodos kuratoriaus Ričardo Jakučio
 tekstas sudėliojo taškus ant i.
Iš Šiaulių atkeliavo ir maloni žinia -
 mano darbai pelnė 
kolekcininko Edmundo Armoškos nominaciją!
Nominacinis Raštas buvo ne vienišas - 
su juo pribuvo ir beveik kalnas dailės albumų, 
tarp jų, Maldžio fondo išleistas akvarelininko
Antano Krištopaičio "Lietuvos malūnai".
Ačiū.

2023 01 28, šeštadienis.
K. K. Š.

Parodos kuratoriaus Ričardo Jakučio tekstas.

Katalogo kortelės.

Parodos dalyvių sąrašas (pirma dalis).

Dar pluoštas katalogo kortelių.

Parodos dalyvių sąrašas (antra dalis).

Nominacinis Raštas.

Šeštadienio peržiūra ir skaitiniai.

2022 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Jau atvažiuoja Šv. Kalėda

K. K. Šiaulytis. Dailininko laiptai. 2022. Akrilas. 20 x 20

Jau atvažiuoja Šv. Kalėda

Šiauliuose, "Laiptų galerijoje" veikia jau trisdešimtoji
 kalėdinių miniatiūrų paroda "Jau atvažiuoja Šv. Kalėda".
 Joje eksponuojami trys mano darbai.

K. K. Šiaulytis. Laiptai Bliuzas Nata. 2022. Akrilas. 20 x 20

K. K. Šiaulytis. Laiptai. 2022. Akrilas. 20 x 20

Mano darbai galerijoje "Laiptai".
Šiauliai 2022, gruodis

2022 m. spalio 26 d., trečiadienis

Ekslibrisų paroda "Vytautui Landsbergiui - 90 metų"

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Vytautui Landsbergiui.
"FLUXUS &". 2022

Ekslibrisų paroda 

"Vytautui Landsbergiui - 90 metų"

Šiandien (2022 10 27), LR Seime, Vitražo galerijoje, atidaroma fotografijų ir ekslibrisų paroda, skirta Vytautui Landsbergiui. Renginį kuruoja LR Seimo Pirmininko pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Ekslibrisų konkursas-paroda vadinasi "Vytautui Landsbergiui - 90 metų". Ekslibrisų konkurso organizatorius dailininkas, žurnalistas Alfonsas Čepauskas.
V. Landsbergis - ne tik žymus Lietuvos politikas, bet ir menininkas, literatas, meno mecenatas. Ne kartą teko su juo asmeniškai bendrauti, "gaudyti" veido bruožus škicuose, prieš keletą dešimtmečių esu sukūręs jo portretą, kurį viena organizacija užsakė kaip dovaną jubiliatui.
Ekslibrisų parodai nupiešiau tris knygos ženklus. Viename jų, "susitiko" dailininkas, fluxus lyderis Jurgis Mačiūnas ir Vytautas Landsbergis.


K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Vytautui Landsbergiui.
 "Skambėjimas". 2022

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Vytautui Landsbergiui.
"Varpinė". 2022

Mano ekslibrisų ekspozicija  Seimo Vitražo galerijoje

K. K. Šiaulytis. Profesorius Vytautas Landsbergis
 klausosi muzikos per jam skirtų parodų
 Seimo Vitražo galerijoje atidarymą. 2022.
Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. LR Seimo Pirmininko pavaduotoja
 Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. 2022. 
 Portretinis škicas. 
Portretuojamoji škicą patvirtino autografu. 

 Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė peržiūri mano škicus.

K. K. Šiaulytis. LR Seimo Pirmininko pavaduotoja
 Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. 2022. 
 Portretinis škicas. 

LR Seimo Kanceliarijos vyriausioji specialistė
 Rasa Praninskienė ir aš prie kavos stalo.

LR Seimo narys Emanuelis Zingeris 
vertinančiu žvilgsniu apžiūri mano škicus.

K. K. Šiaulytis. LR Seimo narys Emanuelis Zingeris.
 2022. Škicas

.Akimirka LR Seimo Vitražo galerijoje

Čia aš, dirbu Seime... :)


2022 m. spalio 22 d., šeštadienis

Rudeniniai natiurmortai

K. K. Šiaulytis. Rudeninis natiurmortas su raugintų 
daržovių dubenėliu. 2022 10 22. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Puokštė su gailiardijomis.
2022 10 22. Akvarelė. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai grybai.
2022 10 22. Akvarelė. 24 x 32

2022 m. spalio 21 d., penktadienis

Grybai iš smėlio kopų

K. K. Šiaulytis. Žaliuokės. 2022. Akvarelė. 24 x 32

GRYBAI IŠ SMĖLIO KOPŲ

Žaliuokių radau Justiniškių turgelyje. Mokslininkai šiuos grybus vadina "žalsvasis baltikas". Bet, prisimenu, smagu juos rinkti Dzūkijos pušynų kopose - kyšo lenktos, blausiai švytinčios kepuraitės iš smėlio kauburių, tarsi piratų slėptos aukso monetos.... Anglijoje, šie grybai apdovanoti įspūdingais vardais: "man on horseback" ir "yellow knight". Kai krepšyje susirenka tokie "raiteliai", smagu šuoliuoti miško takeliais...

K. K. Šiaulytis. Žaliuokės iš turgaus. 2022. Akvarelė. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Žaliuokės pintinėje. 2022. Akvarelė. 24 x 32

2022 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Druskininkai - visada vasara!

Druskininkai - visada vasara!
K. K. Šiaulytis. Druskininkai. Biuvetė. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Nemuno debesų laivas. Druskininkai.
 2022. Akvarelė. 29,7 x 42
Akvarelę tapiau prisiglaudęs po klevu, nes padangių debesys
 vis taikėsi nusileisti ant mano galvos... :)

K. K. Šiaulytis. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Akvarelė.


Prie Nemuno ir Ratnyčios

2021 m. gruodžio 9 d., ketvirtadienis

Atvirukų istorijos (5). SU NAUJAISIAIS METAIS!

Naujametinis atvirukas.
 Chromolitografija, reljefas. Vokietija. Išsiųstas 1915 metais.

Kęstutis K. Šiaulytis

Atvirukų istorijos (5). 

  SU NAUJAISIAIS METAIS!

 Kam virš aštuoniasdešimt – atsiminimų miražai plukdo net praeito amžiaus vidurio politinių perversmų šešėlius, pokario vaikystės vasaras. Kiek jaunesni, irgi mena ne tik mokyklinius plunksnakočius, rašalines, bet ir  kolūkinius darbadienius, socialistinius penkmečius, profsąjungų susirinkimus, karingą kovą už taiką visame pasaulyje. Iki 1990-ųjų, „tarybinio žmogaus“ pergalės apdainuotos privalomai prenumeruojamų, šimtatūkstantinių tiražų laikraščių lakštuose. Bet, vargu, ar kas šiandien ieško bibliotekose „Tiesos“ baladžių. O štai asmeninėje laiškų dėžutėje saugomi naujametinių sveikinimų atvirukai, tarsi laiko mašina nukelia į šviesiausias ano, suvaržyto gyvenimo dienas. Lyg bengališko žiburio žiežirbos šokinėja atsiminimų mozaika – gruodžio šaltyje rūkstantys gamyklų ir katilinių kaminai, apšarmojusios kailiniuotų praeivių figūros, pilkas televizoriaus ekranas, kulinarinės stalo puošmenos: karpis drebučiuose, marinuoti baravykai, pyragas su aguonomis, mandarinų vaza, šampanas. Sausio pirmosios rytą – dovanos, po stiklinių žaisliukų girliandomis papuošta egle. Betgi tie, kurie tais laikais dar švęsdavo ir Kūčias, Kalėdas –visa ko turėjo dvigubai!

 Antikvariniuose atvirukuose aptikau XX amžiaus pradžios Naujųjų Metų linkėjimus. Tai buvo kukli šventė, žymi tik pasikeitusiu kalendoriaus skaitmeniu. Amžiaus antrojoje pusėje, Sovietų Sąjungoje, kur teko mums gyventi, sausio pirmoji tapo svarbia ideologine iškilme – dar vienu žvaliu žingsniu į džiugią ateitį – komunizmą. Tuomet, SSSR milijoniniais tiražais spausdinami spalvingi naujametiniai atvirukai buvo, tarsi to, partijos pažadėto, šviesios rytdienos rūmo plytos.  Iškalbinguose paveikslėliuose – penkiakampės žvaigždės, kosminės raketos, statybų kranai. Šeimoms skirtuose atvirukuose būta ir kitokių siužetų – dovanų maišu nešinas Senis Šaltis, jo padėjėja Snieguolė, kiškučiai, meškiukai...

  Sovietmetyje Šv. Kalėdų šventimas šeimose, lyg ir nebuvo uždraustas, bet, nepageidautinas. Valstybinės leidyklos (kitokių neegzistavo), Kalėdinių sveikinimų nespausdino. Tačiau, Lietuvoje atrasta tyli, beveik disidentinė, išeitis. Dailininkų nupiešti, Glavlito patvirtinti, valdžios pripažinti tinkamais, lietuviški naujametiniai atvirukai pasižymėjo jaukumu, rimtimi, lyg būtų skirti ne triukšmingai sovietinių fejerverkų būčiai, bet mielai šeimyninei šventei. K. Dockaus žiemos idilija, L. Gutausko mąslus mėnulis, B. Cvirkienės nykštukų žaismė, T. Lekienės kukli sniegena, kaip ir kitų dailininkų sukurti skaidrūs reginiai, primena slėpingus Kūčių vakaro įvaizdžius. Leidėjai nė neabejojo, kad daugumas pirkėjų, tokiuose atvirukuose, šalia šūkio „Su Naujaisiais Metais“, ranka įrašys – „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!“

Leonardas Gutauskas. „Sveiki sulaukę Naujųjų Metų“. Tir. 50 000.

Naujametinis atvirukas. SSSR. 1961.

Naujametinis atvirukas. V. I. Talašenko. SSSR. 1962. Tir. 3 000 000.

Naujametinis atvirukas. D. I. Denisov. SSSR. 1963.

Naujametinis atvirukas. J. V. Riachovskij. SSSR. 1962.

Naujametinis atvirukas. D. I. Berezovskij.
 SSSR. 1961. Tir. 2 000 000

K. Dockus. Šriftas E. Nazaraitės. 1982. Tir. 200 000.

Leonardas Gutauskas. „sveiki sulaukę“ 1981. Tir. 128 000.

Birutė Cvirkienė. „sveiki sulaukę“. Tir. 384 000.

Teresė Lekienė. Su Geriausiais Linkėjimais! 1980. Tir. 250 000.

Straipsnį, atvirukus publikuoja

 laikraštis „LIETUVOS AIDAS“. 

Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26656-12-09-atviruku-istorijos