Vakaras

Vakaras

2019 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

Alumi neprekiaujame - išjungtas vanduo

Knyga - "Alumi neprekiaujame - išjungtas vanduo"

Alumi neprekiaujame - išjungtas vanduo


Vilniuje 2019 09 28, Nacionalinės dailės galerijos salėje vakar
 susirinko gerų knygų (ne alaus) ištroškę Lietuvos piliečiai. 
Sueigoje buvo pristatytą dviejų autorių parengta, šalies alaus
 gamybos ir vartojimo 1940 - 1990 metais tradicijas aptarianti knyga.
Būsimieji skaitytojai pasijuto lyg šprotai konservų dėžutėje -
 pritrūko vietos net stovėti, žmonės sėdėjo viens kitam ant kelių,
 tačiau buvo smagu - Martynas Starkus raiškiu balsu 
aptarė knygos perlus - pavadinimą,
 iliustracijas - alaus butelių etiketes, alaus daryklų fotonuotraukas,
 pakomentavo autorių vargus kuriant tą solidų (4,5 kg) tomą.
Autoriai -  Vytis Ramanauskas ir Žygimantas Šalkauskas
 yra ir žymūs alaus atributikos kolekcininkai.
Galiausiai, susirinkusieji ekrano pagalba dar buvo nukelti į gūdžius 
sovietinius laikus, kur to meto kino operatoriai užfiksavo alaus gėrimo
problemas Vėjeliuose ir Alubariuose.

K.K.Š.
2019 09 29

K.K.Šiaulytis. Žygimantas Šalkauskas. Knygos autorius. 2019. Šaržas

K.K.Šiaulytis. Vytis Ramanauskas. Knygos autorius. 2019. Šaržas

K.K.Šiaulytis. . Knygos dailininkė. 2019. Šaržas

K.K.Šiaulytis. Martynas Starkus. Kalbėtojas. 2019. Šaržas


2019 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis

Žemaitija. Paslaptingoji žemė

K.K.Šiaulytis. Paragių dvaro parke.
 Lazdynų Pelėdos tėviškė. Akmenės raj. 2002. Akvarelė

Žemaitijos herbas

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Žemaitija. Paslaptingoji žemė


 1219 metais Žemaitijos vardas paminėtas rašytiniuose dokumentuose – Ipatijaus kronikoje. Ėjo, bėgo istoriniai amžiai. Metraščiuose, valdovų, karalių dokumentuose Žemaitija minima vis dažniau. Išaušo ir Valančiaus, Daukanto epocha, tada jau knygose išguldyta, aprašyta Žemaitijos istorija, žmonių būdas, darbai, gyvensena.
 Keliaudamas po Žemaitiją dažnai susimąstau, o kaip čia žmonės gyveno aštuoni šimtai metų atgal, skaičiuojant nuo 1219-ųjų? Gal jau tada – keturišimtaisiais, buvo įvardinta Žemaitija, Aukštaitija, Lietuva?
 Kaip atsirado, gimė šie žodžiai?
 Anuomet, bekraščių girių pastogėse glaudęsi mūsų protėviai kitaip jautė ir išreiškė savo pasaulį – Saulės globoje  klestinčią žemę. Tikrai jiems nerūpėjo geografija, botanika, geologija. Žemę, augmeniją, akmenis ir vandenis jie pažino, matė savaip, aptarė kitais žodžiais, nei mes šiandien. Žinija plėtojosi kaip, sakytume, mitų, sakmių, giesmių klodai, bet jiems jie skleidėsi tikresne būtimi nei šiandienos mokslingai aprašytas mūsų buvimas. Šventų apeigų misterijose tada garbintos Dangaus ir Žemės galios, ištarti dievų, deivių vardai. Kiekvienas upelis, ežeras, kalnas, medis gyveno savo gyvenimą, tad ir jiems, žmonės suteikdavo atitinkamą vardą. Tik dalelė to meto gamtinių galių, visatos pažinimo išminties pasiekė mūsų laikus, bet ar gebame ją suprasti, atspėti mus pasiekusių žodžių prasmes?
 Po tokių svarstymų pabandžiau gliaudyti praamžių užmintas mįsles. Gal mano spėjimai bus dar negirdėtas mitas, o gal eilinė hipotezė?
 Spėju, senaisiais laikais, kai mūsų krašto žmonės dar būrėsi gentimis, juos vienijo ne tiek bendra kalba, kiek Dievų pasaulio pažinimo siekis. Kažkada, vakariniame Nevėžio upės krante įsikūrę baltai nutarė – mūsų gentys garbina dosniąją Žemyną, visur esantį Žemėpatį, tad pasirinkime šiuos dievus, savo bendro krašto globėjais. Rytiniame Nevėžio krante gyvenusios gentys dažniau maldose minėjo Aukštėjį Visagistį, tad savo krašto globėju pasirinko šį - vyriausiąjį Dievą.
Taip abu Nevėžio jungiami krantai gavo savo vardus: nuo Žemynos – Žemaitija, nuo Aukštėjo – Aukštaitija. Priminsiu, senieji Ellados graikai parinko savo miestui – valstybei, deivės Atėnės vardą, atsidėkodami už jos suteiktas dovanas. Anais laikais dievybių vardais dažnai vadinti kraštai ir miestai.
 Kažkur prie Ne-vėžio, ne-ribos o vienijančios upės, rinkdavosi Žemaitijos ir Aukštaitijos žyniai, išminčiai –  kartais dešiniajame krante, gal ant dabartinio Raudondvario kalno, kitą kartą kairiajame, spėju, ant kalno kur dabar stovi Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia.  Matyt kažkada čia nutarta – pažįstame tuos pačius vyriausiuosius Dievus, kurie gyvena dangiškojoje šalyje, iš kur mums lieja savo rūpestį ir globą. Pavadinkime savo bendrystę, savo šalį, tos dievų maloningos galios – lieti – vardu.
 Senovės lietuviams Nevėžio upė jungianti abu krantus, matyt ilgus amžius buvo vienybės apeigų upė. Tų sambūrių aidas paradoksaliai nuskamba žemaičio poeto Simono Stanevičiaus garsiojoje pasakėčioje „Arklys ir meška“. Pirmosiose eilutėse regime pagavios nuotaikos peizažą, tarsi primenantį prabėgusių laikų dorybę:

 "Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,
Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo..."

 Deja, nedidelė poema baigiasi tokiomis eilutėmis:

"Nebijok, - tarė meška, - nieks pikta nerasis!
Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,
Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.
Štai ir dabar vienokia mus laimė nutiko:
Man lenciųgas ant kakalo, tau pančiai paliko."

 Graži Žemaitijos ir Aukštaitijos bendrystė baigėsi, kai kitokios idėjos, kitoks pasaulio matymas apvaldė šalies galingųjų mintis. Bet Žemaitija, ne kartą perleista Kryžiuočių ordinui, išsikovojusi nepriklausomybę nuo jo, apsisprendė grįžti į savo šimtmečiais puoselėtą šalį - Lietuvą. Vytautas Didysis laiške imperatoriui Zigmantui (1420 03 11) nurodė Žemaitijos ir Aukštaitijos bendrystę, aptarė tų kraštų vardus, kaip kraštovaizdžius nusakančius žodžius. Manau, Vytautas gerai žinojo tikrąją tų vardų kilmę, reikšmę, bet nenorėjo prisiminti senųjų laikų idėjų.
 1441 metais, žemaičiai vėl pareikalavo laikytis Lietuvos vienybės, bendrystės priesakų. Tada Žemaitijai suteiktas kunigaikštystės statusas, kuris jokiais nutarimais nėra atšauktas iki šiandien.
***
 Ši publicistinė esė ir akvarelės spausdinami laikraštyje "Lietuvos Aidas" ir jo internetinėje svetainėje -
 http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/22512-09-20-zemaitija-paslaptingoji-zeme-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje


K.K.Šiaulytis. Rudens šviesa. Baltijos pajūris
 ties Palangos botanikos parku. 2006. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Varduvos upė Žemaičių Kalvarijoje. 2002. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Žemaitijos tolumos žvelgiant
 nuo Medvėgalio Pilies kalno į rytus. 2018. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Dubysa ties Seredžiumi. 2002. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Žvelgiant į pietų pusę nuo Bilionių piliakalnio. 2018. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Minija ties Gargždų parku. Ruduo. 2004. Akvarelė

2019 m. rugsėjo 15 d., sekmadienis

Nida. Dailininkų ragas

K.K.Šiaulytis. Žvelgiant į Nidą nuo Dailininkių rago. 2018

Nida. Dailininkų ragas


Prieš keletą metų dailininkų "Tilto" grupės plenero metu
 pasiūliau molą esantį šalia buvusio Blodės viešbučio
 pavadinti "Dailininkų ragas".
 XIX a. pabaigoje, XX amžiaus pradžioje Blodės viešbutyje
 keliasdešimt metų viešėdavo "Nidos dailininkų kolonijos" tapytojai ir piešėjai,
 į savo garsiąsias drobes perkeldami čia buvusioje laivų prieplaukoje
 stovėjusius kurėnus ir žvejus.
 Idėją palaikė plenero vadovas Saulius Kruopis, 
pritarė ir kiti plenero dalyviai. 
Surašėme Manifestą, kurį perdavėme Nidos merui Dariui Jasaičiui.
 Įdomu, ar prigis šiam molui "Dailininkų rago" vardas?
Ragais Nerijoje vadinami gamtos suformuoti marių kranto iškyšuliai.
K.K.Š.
2019

2019 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Žemaitija. Šilalės kraštas

Šilalės herbas

K.K.Šiaulytis. Rubinavo piliakalnis (Šarūnkalnis) Lokystos upelio vingyje.
 Horizonte - Šilalė. 2018. Akvarelė. 29,7x42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje


Žemaitija. Šilalės kraštas


Jei mintyse atkursite istorinės Žemaitijos kunigaikštystės ribas – nuo Nevėžio rytuose, iki Minijos vakaruose, nuo Vadaksties upelio, tekančio pasieniu su Kuršu, Latvija, iki Šešupės pietuose, tai tos kunigaikštystės viduryje rasite Kražius, o gal Varnius? Dabar, tai nedideli miesteliai, bet istorijos tėkmėje buvę labai svarbūs ir Žemaitijai, ir visai Lietuvai. Varniai daugiau nei keturis šimtmečius –  Žemaitijos vyskupijos sostinė, Kražiai praeityje garsėjo kaip iškilus kultūros ir švietimo centras. Šiuose miesteliuose gyveno, dirbo, mokėsi ištisos kartos žymių šalies asmenybių. Bet, atrodo, visa Žemaitija tokia – atverk istorijos knygos lapus, kiekvienam valsčiuje, parapijoje – didžių žmonių tėviškės, ir dabar dar išlikę istoriniai, etnoarchitektūriniai paminklai, raiškios gamtinės vertybės. Kviečiu kelionėn, į tokį, gal jums mažiau žinomą, Varnių ir Kražių kaimynystėje esantį Šilalės kraštą!
 Šilalės krašte – visas būrys nedidelių miestelių: Kaltinėnai, Laukuva, Požerė, Kvėdarna, Pajūralis, Pajūris, Upyna, Girdiškė, mažytis Didkiemis. Krašto sostinė – Šilalė. Miesto ir savivaldybės herbe vaizduojamas simbolinis ąžuolas skleidžiantis savo plačią lają ir šiandienos pasaulyje, ir praeities gelmėse. Ąžuolas herbe „atstovauja“ ne tik gamtą, bet ir garsiuosius krašto piliakalnius, kurie, savo žaliomis kupromis tikrai kartais primena milžiniškus sengirių medžius. Šilalės krašte net 34 piliakalniai, tarp jų – visų didingiausias, visoje Lietuvoje aukščiausias kalnas – Medvėgalis. Šalia jo, dar keli piliakalniai, kaimynystėje stati Bilionių viršukalnė, kur jau keleri metai archeologai vykdo kasinėjimus, ieško įrodymų, jog, anot istorikų, čia buvę šlovingieji Pilėnai.
 Nuo Rietavo, vis versdamasi per akmenynų slenksčius, į Šilalės kraštą atskuba upė Jūra, čia ji suglėbia ir paslaptingąją Aitrą, kilusią Tverų krašte. Susibėgusių upių vaizdingos pakrantės nuo seno traukia baidarininkų virtines. Iš Kražių seniūnijos miškų atrieda Akmenos vardą turinti upė – atrodo, kad kūlių joje, kas pavasarį vis daugiau atsiranda, nors legendos mini, kad ir Kaltinėnų kaimynystėje kažkada gyvenęs Skuburlės milžinas čia jų pribarstė. Bet man mieliausia Lokystos upė. Ji išteka iš pelkių netoli Laukuvos, o pralindusi po tiltais per Žemaičių senąjį plentą ir naująją magistralę, pabuvojusi Šilalėje, įsilieja į Jūrą. Upelis tokiu vardu įtaigoja mintį – gal šis kraštas ir yra visos Žemaitijos centras, mat narsus lokys puikuojasi jos herbe?
 Ežerų Šilalės krašte nedaug, bet dviejų – išskirtiniai vardai – Dievytis ir Paršežeris. Dievyčio vardas, matyt ne šiaip atsiradęs, pietiniame ežero krante stūkso dabar eglėmis apžėlęs kalnas – Padievytis, padavimai mini čia buvus senovės laikų šventvietę. Šiauriniame krante, jau prieš keliolika metų tapiau didingą ąžuolą, kurio šakos sviro į smaragdinį ežero vandenį. Grįžęs į Laukuvą, kolegoms, etnografinės ekspedicijos dalyviams, pasakiau – šiandien pabuvojau sakmių pasaulyje  – tokią nuostabią aurą tąkart skleidė Dievyčio ąžuolas. Gi Paršežeris savo vardą įgijo matyt nuo jo pakrantėje buvusios tvirtovės – Paršpilio. Paršas – žemaičių supratimu – šernas, nuo seno yra karingų genčių toteminis gyvūnas.
 Šilalės herbo ąžuolas simbolizuoja ir šio krašto tvirtą, atkaklų žmonių būdą, primena senovės laikų kovas. Nežinome Medvėgalio, Treigių, Rubinavo, Pilės, Vilkų Lauko, Bilionių piliakalnių karių vardų, bet žinome jų palikuonis! Kaltinėnų apylinkėse gimė Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, Šilalės bažnyčioje krikštytas lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis. Visa Lietuva žino, kad Vytogaloje – lakūno Stasio Girėno tėviškė, bet, pasirodo, ir Stepono Dariaus gimtinė čia pat, tuoj už „rubežiaus“, dabar Klaipėdos rajone – kažkada ta vietovė priklausė Šilalės rajonui. Istorikas Virginijus Jocys daug metų tyrinėjantis Šilalės kraštą, man prisakė būtinai paminėti pokario partizanus, priminė, kad čia gimę ir žymūs kariškiai – generolai Kazys Tallat-Kelpša, Pranas Letukas, prelatas, profesorius Antanas Rubšys, rašytoja, gydytoja, tremtinė Dalia Grinkevičiūtė, parašiusi Lietuvą 1988 metais prikėlusį tekstą – „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dar viena mano konsultantė, paminklosaugininkė Jurgita Viršilienė priminė neužmiršti teologo, kalbininko Kazimiero Jauniaus, etnografo Norberto Vėliaus, archeologo Vlado Statkevičiaus. Bet kiek gi čia telpa į vieną mašinraščio puslapį...
 Šilališkiai su atida domisi savo istorija – nuo 1994 metų leidžiamoje knygų serijoje „Šilalės kraštas“ jau net dešimt solidžių tomų. 2017 pasirodė puošnus albumas „Šilalės rajono piliakalniai“. Aktyvi Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje, leidžia knygų seriją „Žemaičių kultūros savastys“, joje jau du tomai.
  Seniausią, tūkstantmetį  Šilalės krašto ąžuolą žino visi – tai Dionizo Poškos Baublys. Ąžuolo šerdyje rašytojas įkūrė altaną, kur, semdamasis Baublio galių, kūrė eiles, rašė knygas ir laiškus, svajojo. Kitame Baublyje  D.Poška įsteigė muziejų, kuris laikomas visų Lietuvos muziejų pirmtaku. Kviečiu apsilankyti Bijotuose, visai netoli Kryžkalnio – čia pajausite Žemaitijos gelmes, pabendrausite su dabarties žemaičiais!
***



K.K.Šiaulytis. Dionizo Poškos Baublys. 2018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Šilalė. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. 
 20018. Akvarelė. 42x24

K.K.Šiaulytis. Lakūno Stasio Girėno tėviškės sodyba Vytogaloje.
 20018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Didkiemis. Šv.Angelų Sargų bažnyčia. 
20018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Kabantis tiltas virš Jūros upės Pajūryje, dvaro parke.
 2018. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Vakaras prie Paršežerio. 20018. Akvarelė. 29,7x42

2019 m. rugsėjo 10 d., antradienis

DADA Menas. Kliaksografija

K.K.Šiaulytis. Apleistas muziejus. 2019. DADA Menas. Kliaksografija. 20x 23

K.K.Šiaulytis. Kvadratas. 2019. DADA Menas. Kliaksografija. 20,5x20,5


K.K.Šiaulytis. Freska. 2019.
 DADA Atvirukas. 15x10. DADA Menas. Kliaksografija ant pašto ženklo


K.K.Šiaulytis. Sutapimas. 2019.
 DADA Atvirukas. 10x15. DADA Menas. Kliaksografija ant pašto ženklo

K.K.Šiaulytis. Miledi ir  senjoras. 
2019. DADA Menas. Kliaksografija. 29,7x21


2019 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Pasaulio krepšinio čempionatas. Rungtynių epizodai

K.K.Šiaulytis Krepšinis Kanadoje. 2019. Humorografija
K.K.Šiaulytis. Basketball in Canada. 2019. Humorography

2019 09 03
Lietuva - Kanada
92:69

Pasaulio krepšinio čempionatas.
 Rungtynių epizodai


Puiki kova vyko tarp Lietuvos ir Kanados krepšinio rinktinių.
Vienas žurnalistas, lyg būtų matęs mano humorografiją
 su avijaučiais parašė: "Lietuvių ir kanadiečių kaktomuša baigėsi mūsų pergale".
Tų mums svarbių varžybų metu stebėdamas kompiuterio ekrane
 atsirandančius oranžinės kovos epizodus pieštukais fiksavau -
 škicavau patikusias foto akimirkas.

K.K.Šiaulytis. Jonas Valančiūnas. 2019.  Škicas, epizodas.
Lietuva - Kanada

K.K.Šiaulytis. Jonas Valančiūnas kovoja. 2019.  Škicas, epizodas.
Lietuva - Kanada

.K.Šiaulytis. Domantas Sabonis. 2019.  Škicas, epizodas.
Lietuva - Kanada

.K.Šiaulytis. Marius Grigonis. 2019.  Škicas, epizodas.
Lietuva - Kanada

K.K.Šiaulytis. Jonas Valančiūnas tyliai grumiasi.
 2019.  Škicas, epizodas. Lietuva - Kanada


K.K.Šiaulytis. Kanados rinktinės treneris Nickas Nurse'as komentuoja.
 2019.  Škicas, epizodas. Lietuva - Kanada

K.K.Šiaulytis. Arvydas Sabonis patenkintas rungtynių eiga.
 2019.  Škicas, epizodas. Lietuva - Kanada


2019 m. rugsėjo 1 d., sekmadienis

Pasaulinė krepšinio šventė - Basketball World Cup

K.K.Šiaulytis Afrikos krepšinis. 2019. Humorografija
K.K.Šiaulytis. African basketball. 2019. Humorography

2019 09 01
Lietuva - Senegalas
101:47

K.K.Šiaulytis Krepšinis Kanadoje. 2019. Humorografija
K.K.Šiaulytis. Basketball in Canada. 2019. Humorography

2019 09 03
Lietuva - Kanada
92:69

K.K.Šiaulytis Krepšinis Australijoje. 2019. Humorografija
K.K.Šiaulytis. Basketball in Australia. 2019. Humorography

2019 09 05
Lietuva - Australija
82:87

K.K.Šiaulytis Krepšinis Karibuose. 2019. Humorografija
K.K.Šiaulytis. Basketball in Caribbean. 2019. Humorography

2019 09 09
Lietuva - Dominika
74:55

Pasaulio krepšinio čempionatas Kinijoje


FIBA Basketball World Cup

Pasaulinė krepšinio šventė

Prasidėjo spalvingas ruduo - oranžinė sporto šventė
 vykstanti Kinijoje - ir mus gaivina! Lietuvos krepšinio rinktinės
 pergalės suteikia raudonio ir prie TV ar kompiuterių ekranų varžybas 
stebinčių sirgalių veidams.
 O mūsų šalies fanai Donguane - tai žaliai margo miško ūžimas.

Šiuolaikinio pasaulio komunikacija,
 neregimu eterio vandenynu gaubianti visą planetą, 
gali kievieną mūsų nudanginti ten kur norime -
 dabar lietuviai dažniausiai buvoja Kinijoje.
Ir aš ten vaikštinėju, stebiu - škicuoju krepšininkus,
o grįžęs į savo studiją Lietuvoje, 
 dar nupiešiu ir kokią humorografiją - karikatūrą krepšinio tema.
:)

K.K.Š.


K.K.Šiaulytis. Dainius Adomaitis, Lietuvos krepšinio rinktinės treneris.
 2019. Šaržas

K.K.Šiaulytis. D.Adomaitis pasakoja žurnalistams 
apie ką tik pasibaigusias pergalingas rungtynes
su Kanados rinktine. 2019. Šaržas

K.K.Šiaulytis. Mantas Kalnietis - Lietuvos krepšinio rinktinės kapitonas.
 2019. Šaržas.