Vakaras

Vakaras

2023 m. balandžio 27 d., ketvirtadienis

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas.

K. K. Šiaulytis. Latvių gatvė ties buvusiu vandens malūnu. 
2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis 

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas

 Kasmet rengiu asmeninius akvarelinės tapybos plenerus Žvėryne žydint alyvoms ir rudenį, kai aitria oranžine gaisa šviečia klevų viršūnės, kupolais iškilusios virš čiabuvių skiauterėtų vasarnamių ir naujųjų stoginių – šiuolaikinių „stiklainių“. Šiemet Žvėrynas mane prisikvietė anksčiau – tapau Vytauto gatvėje, kai dar nuogos liepos juodomis šakomis vilioja pasiklydusius debesis ir tik permatomos žalumos žolynus margina kiaulpienių giliai geltoni akivarai, kuriuose skendi žiedadulkėmis aplipusios bitės bei jų draugės kuplios kamanės.

  Žvėrynas grožiu, savitu žavesiu lygiuojasi į žymiuosius šalies kurortus – XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puošnių vilų, vasarnamių skaičiumi lenktyniavo su Druskininkais ir Palanga. Vandeninga Neris, supanti Žvėryną iš trijų pusių tarsi pusiasalį, ledynmečio tirpsmo laikais čia sunešė klodus puikaus smėlio, vėjai išaugino išlakius pušynus – gamtos galios suformavo tiesiog idealią kurortinę neriją! 1901-aisiais metais, kai užsimota Žvėryną prijungti prie Vilniaus, gatvių tinklas čia suplanuotas taip, kad daugelis jų, prasideda ir baigiasi prie upės. XX amžiaus pirmojoje pusėje, po Didžiojo karo, šalia  įmantriai ornamentuotų medinių pilaičių ir jau iškilusių architekto Vladimiro Dubeneckio projektuotų rūmų, ėmė kurtis mėgstantys sodininkystę vilniečiai. Jų namai buvo kuklesni, bet užtat kiemai priminė daržų darželių rojų! Prisibeldi į svečius – po našiomis obelimis laukia pinti žilvičių krėslai, žvilgsnį gaudo garbanotos lysvių, vagų eilės, jose kyšo salotų gniūžtės, petražolių kuokštai ir kiti, kuo įvairiausi, kvapniausi kulinariniai augalai... Ir šiais laikais, vaikštinėji sau, Treniotos, Latvių ar Lenktąja gatve, jauti svaigų sodelių dvelksmą, sumišusį kvapų ir spalvų miražą, kuris tarsi atplaukia iš godojamos praeities ...

 Jau ne vieną dešimtmetį, o ypač pastaraisiais metais, Žvėrynas tampa patrauklia miesto turizmo, poilsio erdve – kasdienybės kurortu. Žaliais pavakariais į Žvėryną Neries pakrantėmis patraukia iš kompiuterių gniaužtų išsivadavę vilniečiai. Dviračiai, riedlentės, paspirtukai ir miklios kojos gabena skaitmeninį jaunimėlį dailiai išklotomis krantinėmis į gamtos glėbį, išskėtusį sparnus Vingio parke – jis rymo kaimynystėje, už kosminį laivą primenančio tilto per Nerį. Žvėryno gluosniai, tuopos, ąžuolai nepavydi svečių Vingio šimtamečiam pušynui – tegu ten laigo smagios galvos! Ramesnio būdo vilniečiai palydi saulę šiapus upės, buvusio Radvilų medžioklės dvarelio nuokalnėse, vandens malūno pakrantėje, „Birutės vingio“ tako prieglobstyje. Virš Neries, žiūrovams šoka žuvėdros, plėšikauja kirai, upės sraute nardo didieji dančiasnapiai, rudagalvės antys, kaip visada nelauktai, prasideda sujudimas ir Bebrų saloje. Ta smėlio sąnašų prieplauka – tarsi piratų laivas su uosialapių klevų burėmis ir patrankų angomis šonuose. Vos temstant, o ir apniukusią dieną, iš tų angų-urvų ropščiasi panorę maudytis irklauodegiai jaunikliai ir jų tėvonai. Bet kai Karoliniškių padangėje nušvinta Vilniaus televizijos bokšto langai, tai ženklas skubėti namo – vėsi migla tuoj apsiaus visą Neries slėnį.

K. K. Šiaulytis. Lietaus debesų atspindžiai
 modernioje architektūroje. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Balta obelis – Žvėryno perlas. 
2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vingio parko tiltas Žvėryne.
 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 
Prie Neries, ties Bebrų sala. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šią publicistinę esė ir akvareles, spausdina
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS".
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. balandžio 21 d., penktadienis

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ. DADAizmo VERTIKALĖS

K. K. Šiaulytis. Naujas paštininkas.
 2015. DADA  Atvirukas. 15 x 10 

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

Kęstutis K. Šiaulytis

DADAizmo VERTIKALĖS

 Meno istorijos analuose skelbiama, jog novatoriškas literatų ir dailininkų judėjimas DADA, subrendo (akumuliavosi) Šveicarijoje, Ciuriche 1916 metų vasario 5-ąją, o išsisėmęs, išbarstęs avangardo žavesį, nusibaigė Paryžiuje, 1923 metais. Taigi, šiemet privalome paminėti šio reikšmingo Europinės kultūros reiškinio „galo“ šimtmetį. Kabutes pridėjau, nes, iš tiesų, dadaizmas iki pat mūsų dienų galo negavo, o atvirkščiai, slapukaudamas reiškiasi įvairiausiuose šiuolaikinio meno „izmuose“.

 Kas galėjo tikėtis, kad nuostabiame buržuazinio pasaulio laimės židinyje – Ciuriche, tylioje senamiesčio gatvelėje (Špygelgase) pasireikš toks keistas diegas – DADA, menotyrinėje literatūroje apibudinamas visu įtartinų žodžių rinkiniu: anarchizmas, nihilizmas, absurdas, kvailybė, protestas ir net – revoliucija! Toje gatvelėje, olando jūreivio aludėje, grupė nenuoramų karo pabėgėlių (vyko Pirmasis Pasaulinis) iš Vokietijos, Rumunijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, išsinuomojo salę, kurią pavadino „Voltaire kabaretas“ ir pradėjo čia rengti triukšmingus, kiek nepadorius, vakarėlius. To šaršalo sumanytojas vokiečių rašytojas Hugo Ballas ne šiaip parinko įmantrų saliukės vardą. Volteras – Švietimo epochos perversmininkas, o kabaretas – tai aliuzija į Paryžiaus Monmartro užeigų gerąsias dieneles... Sako, toje jūreivio aludėje, kartais pietaudavo, vakarodavo ir  Rusijos revoliucionierius V. Leninas, kuris čia, netoliese, toje pačioje gatvėje gyvenusio batsiuvio namo pastogėje nuomojo kambarėlį, rašinėjo straipsnius laikraščiams.

 Aptariamojo „izmo“ vardas „DADA“ taip pat, ne šiaip atsiradęs – judėjimo legendose pasakojama, jog vardynų dieną, viena ūžautojų draugužė atvertė prancūzų kalbos žodyną, bakstelėjo stalo peiliu  kur papuolė – ir pataikė į žodį „dada“, kuris yra žaislinio, ant pagalio jojamo arkliuko pavadinimas. Įtariu, tas vardas – irgi paslėpta ironiška užuomina, – to meto Europą siaubiančią negandą sukėlė narsūs karo apologetai, vaikystėje mediniais kardeliais mojavę, ant dada arkliukų jodinėję herojai...

 Švaistūnai karo pabėgėliai ne tik linksmai leido laiką – valandų valandos bėgo diskutuojant apie supuvusią nūdienos civilizaciją, kuri, kartu su savo išpuoselėtu, nuglaistytu gražiuoju menu turi keliauti į nebūtį! Kaip žinia – ginčuose gimsta tiesa, nutarta patiems kurti ateities literatūrą, dailę, kuri semtusi įkvėpimo iš slėpingo dvasinio pasaulio, apie kurį tiek daug buvo kalbama paskutiniais prieškario metais. Kas nebuvo girdėjęs Rudolfo Steinerio antroposofinių paskaitų, skaitęs teosofijai skirtų knygų! Tikras kūrėjas yra ne tas kuris braižo, planuoja, prakaituoja, kurpia juodraščių šūsnis – idėjos, kaip ir žodžiai, meniniai sprendimai turi atsirasti intuicijos dėka, gimti širdyje, meniniame pokylyje. Tikras kūrėjas niekada nepataikaus užsakovui, nederins savo paveikslų spalvų prie miesčioniškų interjerų sofų-fotelių idilės!

 DADA manifestą surašė, paskelbė energingiausias „Voltero kabareto“ trubadūras – poetas Tristanas Tzara. Ten nebūta nuorodų koks turi būti menas – kvadratinis, spalvotas ar kampuotas – deklaruojama kūrybinė laisvė, intuicija, valiūkiška žaismė. Toms idėjoms pritarė visa plejada to meto modernizmo kelią pasirinkusių dailininkų: Marcelis Duchampas, Jean Arp, Max Ernst, Francis Picabia, George Groszas, Raoulis Hausmannas, Kurtas Schwittersas, Pablas Picasso, Paul Klee ir kiti. Jų kūrybą rasite panaršę internete, o čia publikuoju savo dadaistinius atvirukus, kuriuos dar vadinu dadaratais.

K. K. Šiaulytis. DADAizmo šmėkla. 2015. DADA  Atvirukas. 10  x 15

K. K. Šiaulytis. John Lennon in New York. (Pats pasireiškęs).
 2017. DADA  Atvirukas. 15 x 10 

K. K. Šiaulytis. Apžiūra.
 2015. DADA  Atvirukas. 15 x 10 

K. K. Šiaulytis. DADA arkliukas.
 2015. DADA  Atvirukas. 10  x 15

K. K. Šiaulytis. Škicas dadaistiniame rūbe.
 2017. DADA  Atvirukas. 15 x 10 

Straipsnį - pašnekų esė ir atvirukus publikuoja
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS".
Surasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. balandžio 18 d., antradienis

Vilnietė dailininkė Miglė iš Gargždų

K. K. Šiaulytis. Dailininkė Miglė. 2023 04 18

Vilnietė dailininkė Miglė iš Gargždų

Šiandien Vilniuje, Mokslų akademijos rūmuose,
 bendravau su iškalbia dailininke Migle.
Pasirodo, jos mylimas jaunystės miestas - Gargždai.
Kadangi ir aš tame krašte savas - buvo ką aptarti.
Pokalbio virtualiam tęsiniui - publikuoju keletą 2005 metais
Gargžduose tapytų akvarelių.
K. K. Š.
2023 04 18

Post Scriptum

Pažinties nuotykis tęsiasi.
. Dailininkė Miglė, išsaugojo mano, prieš šešioliką metų
pieštą jos portretą. Elektroniniu paštu atkeliavusį 
škicą irgi čia publikuoju.
Atrodo, Miglės jaunatviškas polėkis niekur nedingo!
K. K. Š.
2023 04 19

K. K. Š. Miglės portretas. 2007.

K. K. Šiaulytis. Gargždų senamiestyje. 2005. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Ąžuolai Minijos slėnyje
 ties Gargždais.  2005. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Namas Gargždų senamiestyje.  2005. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Gargždai žvelgiant nuo
 Gargždės piliakalnio. 2004. Akvarelė 

Post Scriptum Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Minija veržiasi pro senos malūno
 užtvankos kliūtį. Gargždų Pyla. 2004. Akvarelė 

2023 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Pasaulis – kaip akvarelė

K. K. Šiaulytis. Pavasario vandenys.
 2022, Akvarelė. 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

Pasaulis – kaip akvarelė

 Kviečiu mielus skaitytojus į plenerą, tik, ne peizažų tapyti „atvirame ore“, bet pasivaikščioti, kraštovaizdžius žvalgant dailininko akimis.

 Pavasario atgajos skaidroje stebint ką tik pakilusias želmenų lankas, dirvonų balas, griovomis, upokšniais, upėmis garmančius, plaukiančius vandens srautus, akimis myluojant ežerų ilges ir platumas, skendint pelkynų miglose, braidant drėgme prisigėrusius miškų samanynus, uogynų sąžalynus, medituojant šaltinių, akivarų versmes, skaičiuojant lietumi pritvinkusius padangių debesis, stiebiantis į aukštą deguonies žydrynę, nejučia pagauna mintis, taigi, visa tai kas regima – yra tarsi mūsų akistatoje telkšanti gyva akvarelė! Visa kas – sklidina, kupina vandens! Be atvangos medžių šerdimis teka sulos gaiva, žaliais lašais subrinksta šakų, šakelių pumpurai, netrukus išsiskleisiantys lapai – irgi tarsi nuausti iš vandens gyslų. Regos vaizdiniuose, dar daugiau: gegužyje žiedais pabalę vyšnios ir obelys – tarsi putojančio gėrimo taurės, o vasaros įkarštyje vešlia lapija pritvinkę girios linguoja tarsi bekrantės marios.

 Pavartykim savas atminties enciklopedijas. Ten, dar nuo mokyklos laikų įrašyta: žmogaus organizme yra net 75 procentai vandens, gi, galvos pilkajame darinyje – dar daugiau... Taip pat ir kiti mūsų evoliucinės grandinės dalyviai, bei tolimesni biologiniai giminaičiai – visi, pradedant grybais irgi medūzomis, bei baigiant kupranugariais ir pusbroliais hominidais, esame persunkti vandeniu, taigi – lyg akvarele nutapyti...

  Vanduo egzistuoja ne tik kaip skystis. Jis nuolat kinta, keičia savo būsenas. To veikimo, sakyčiau, kūrybinių galių – kupina visa planeta. Vandenų virsmas reiškiasi slaptinga energija: čia tyvuliuoja, banguoja, ūžauja tarpžemyniniais atlantais, čia kyla lengvu ūkeliu, padangėse kaupiasi, sukasi uraganais, skrenda, siautėja, liejasi liūtimis plaudama kalnų slėnius, skalbdama miestų mūrus, skandindama žemdirbių laukus. Tada vėl, vandenų galybė teka gaivališkuoju Gangu, plačiąja Amazone, Nilu, Reinu, Dunojumi, kaip ir Dzūkijos Spengla, Aukštaitijos šventupiais, plūsta Žemaitijos virvyčių vijurkais.

 Tikime, kartą, vanduo buvo paverstas vynu, bet ir skeptiškasis mokslas pripažįsta paslaptingas, nepažinias vandens savastis. Kokie inžinieriai konstruoja niekada nepasikartojančius snaigių raštus? Antarktidoje, kaip ir Grenlandijoje glūdi, ledo kalnais kyla ištisos krištolinės jūros. Kokią paslaptį planetos ašigaliuose saugo to sustingusio vandens klodai?

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas lietuje.
 2022. Atvirukas, 15 x10

K. K. Šiaulytis.Žydi obelų sodelis.
 Iš ciklo „Žvėryno etiudai“. 2022.Akvarelė. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Senieji Imsrės upelio gluosniai. Jurbarkas.
 2014. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis.  Minija Dyburių kilpoje.
 2005. Akvarelė. 42 x 29,7


Šį tekstą, pašnekų esė ir akvareles publikuoja
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS".
Peržvelgti galite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis

LINKSMŲ ŠV. VELYKŲ! SAULĖTŲ MARGUČIŲ!

Velykinis atvirukas. Austrija. Apie 1907 m.
 Dailininkė Pauli (Paula) Ebner (1873-1949)

Kęstutis K. Šiaulytis

LINKSMŲ ŠV. VELYKŲ! 

SAULĖTŲ MARGUČIŲ! 

 Pavasaris – gamtos šėliojimo metas. Šiemet, beveik sulaukėme „Baltų Velykų“ – Didžiosios savaitės pradžioje, bent dvi dienas gausiai snigo, Vilniuje, gatvėse vėl plušėjo mechanizuoti sniego artojai irgi grėbėjai. Nežinia, ar suspės vieversiai išsklaidyti debesų pilkumas, ar padangėse ridinėsis saulė Šventų Velykų dieną, bet   tikra, mus džiugins ilgai laukta Prisikėlimo šviesa!

 Slėpingas gražiausios pavasario šventės artefaktas – kiaušinis, simbolizuoja visa ko pradžią, gyvybės radimosi stebuklą, nuolatinį gamtinio pasaulio atsinaujinimą. Smagu, kad ir Žemė, mūsų miela planeta, tokia panaši į apskritaveidį Velykų margutį. Meteorologinių kosminių aparatų ir skaitmeninės epochos ekranų dėka, žinome, matome: virš žemynų, jūrų, vandenynų skriejantys cikloninių debesų bei vėjų raštai – tarsi miklios rankos nupiešti žalčiukų-driežiukų-sūkuriukų ornamentai.

 Mano antikvarinių Velykinių atvirukų kolekcijoje – dar kitokia margučių ikonografija. Čia, ne tik linksmi vaikų nuotykiai, bet ir vaizdų pasakėčias primenančios istorijos. Dabita gaidys, viščiukas kaminkrėtys – tarsi dar Ezopo aprašyti herojai. Kad, jau prisiminėm Ezopą, verta perskaityti ir dabartyje aktualų jo pasakojimą:

                                 „VIŠTA, DEDANTI AUKSO KIAUŠINIUS“

 Vienas žmogus laikė gražią vištą, kuri dėjo aukso kiaušinius. Pagalvojęs, kad jos viduriuose yra aukso krūva, šeimininkas nusuko paukščiui galvą. Bet jos viduriai pasirodė tokie pat, kaip ir kitų vištų. Taip, tikėdamasis rasti krūvą turto, prarado ir mažą naudą. Pasakėčia moko, kad reikia tenkintis tuo, ką turi, ir vengti godumo.

Nuostabi  Žemės planeta,
 kokią ją pamatė Apollo 17 komanda, 
skrydžio į Mėnulį metu, 1972 metais. NASA nuotrauka. JAV

Velykinis atvirukas. Vokietija. 
Išsiųstas 1908 metais. Chromolitografija

Velykinis atvirukas. JAV. 
Išsiųstas 1911 metais. Chromolitografija, reljefas

 Velykinis atvirukas. Vokietija-JAV.
 Išsiųstas 1915 metais į Sankt Peterburgą.
 Chromolitografija, reljefas

Velykinis atvirukas. Lenkija. Išsiųstas 1928 metais 

Tekstas ir atvirukai publikuojami laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS".
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: