Vakaras

Vakaras

2021 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Valerijono Vytauto Jucio ekslibrisai

V. V. Jucys. Zenono Busliaus. 1975

LIETUVOS AIDO

 „Vieno Puslapio Galerija“

Valerijono Vytauto Jucio ekslibrisai

 Su dailininku Valerijonu Vytautu Juciu susipažinome per ekslibrisų parodos-konkurso „Lietuvos medicina“ (1994 m.) atidarymą Lietuvos medicinos bibliotekoje – jis buvo vienas iš vertinimo komisijos narių. 1998 m. V.V. Jucys bibliotekoje pristatė personalinę parodą „Ekslibrisai medikams“. Mums garbė, kad dailininkas ir savo 85-čio parodą „Tik 85“, surengė mūsų skaitytojams. Pažintis su nuostabiuoju žemaičiu nuo Skuodo, tęsėsi iki jo iškeliavimo ten, toli... Mums liko tik prisiminimas to, kas siejo V. V. Jucį su Lietuvos  medicinos biblioteka – rengtos parodos, knygos pristatymas, smagūs apsilankymai kolegų parodų atidarymuose ar uždarymuose, pokalbiai prie kavos ar arbatos, naujametiniai pasveikinimai ir kvietimai į Lietuvos ekslibriso ar Tarptautines Vilniaus ekslibrisų bienalių atidarymų šventes.

 Lietuvos medicinos bibliotekos ekslibrisų rinkiniui V. V. Jucys 2014 metais dovanojo savo kolekcijos dalį – 90 ekslibrisų skirtų medikams. Iš jų 66 yra 34 įvairių autorių darbai, 24 – paties donatoriaus. Atsidėkodami dailininkui, parengėme šių darbų katalogą.

  Katalogo sudarytoja Regina Vaišvilienė


 K. K.Šiaulytis. Valerijono V. Jucio portretas

Kęstutis K. Šiaulytis 

Spaudos dailininko medikamentai

 Dailininkas grafikas Valerijonas Vytautas Jucys (1930 12 18 – 2016 10 19) beveik trisdešimt metų buvo visų laikų populiariausio Lietuvos žurnalo „Tarybinė moteris“ (turėjo iki 600000 egz. tiražą) meniniu redaktoriumi. „Nebuvau tai moteriai ištikimas“, juokavo dailininkas, vardindamas kitas savo plačias kūrybines veiklas. Dailininkas iliustravo knygas (dažniausiai humoreskų rinkinius), dalyvavo grafikos parodose, bet didžiausius užmojus realizavo ekslibriso baruose. Būdamas Lietuvos dailininkų sąjungos Ekslibrisų sekcijos pirmininku, organizavo šių knygos ženklų šalies ir tarptautines parodas, konkursus, rengė katalogus. Kaip autorius, dalyvavo parodose užsieniuose, kur laimėjo ne vieną prizą. 

 Kai kalba žemaičiai, nesuprasi kada šposauja, kada rimtai rokuoja. „Vardas įpareigoja“ – sakydavo Valerijonas. Valerijonas lotyniškai – „būti sveikam“. Dailininkas buvo tvirtas, pasitikintis savimi, mėgo humorą. Tai vis sveikatos požymiai, bet, „amžius primena“ (vėl juokaudavo VVJ), kad ligos nepultų, reikia ir su gydytojais draugauti. Atsidėkodamas medikams, sukūrė ne vieną ekslibrisą sveikatingumo kolegoms.

 Ekslibrisas (lot. ex libris – iš knygų), yra knygos nuosavybės ženklas, atspaustas ant nedidelio lapelio ir įklijuojamas knygos priešlapiuose. Ekslibrise, knygos, bibliotekos savininko užsakymu dailininkas kuria vaizdinį turinį. Žymiausi dailininkai, garsūs tuo, kad užsakovus tenkina, labiausiai žavi, jų laisva meninė fantazija. Nenuostabu, kad ekslibrisai – knygose neįklijuoti lapeliai, seniai tapo meno žinovų geidžiamu objektu. Valerijono Jucio mažieji grafikos objektai puošia garsiausius Europos kolekcionierių rinkinius.

 „Pagirdavo mane už kietą ranką, liaudišką šypseną“ – taip  dailininkas išsakydavo kitų nuomonę apie savo plastinę kūrybą. „Kieta ranka“ – tai savita, taupi, sakyčiau, kaligrafiška raižinio dėmių, linijų, formų kalba, o „liaudiška šypsena“ – atpažįstamai valerijoniškas: draugiškas, šiltas, netikėtas, gaivus grafinis humoras. Stebi, tyrinėji VVJ ekslibrisus – lyg gliaudai graikišką riešutą. Sunkiai pasidarbuoji, bet užtat turinys – puikus!

V. V. Jucys. Prof. dr. Algio Pl. 1977

V. V. Jucys. Prof. habil. dr. medic.

Skouda vaikiou Algiou. 1998

V. V. Jucys. Gydytojo Vytauto. 1999

V. V. Jucys. Dr. Skaidrės Stasiulienės. 1982

V. V. Jucys. V. Kirsnio.1976

V. V. Jucys. E. Šimkūnaitės. 1980

V. V. Jucys. Prof. A. Venckausko. 1998

V. V. Jucys. Violetos. 1993

V. V. Jucys. Gydytojo V. Šimkaus. 1977

V. V. Jucys. Doc. Ašoklio R. 2012


Reginos Vaišvilienės ir mano tekstus apie Valerijoną Vytautą Jucį

 bei jo ekslibrisus rasite publikuotus laikraščio

 "LIETUVOS AIDAS" internetinėje svetainėje – 

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26349-10-15-lietuvos-aido-vieno

2021 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Sereikiškių rudens spalvų herbarai

K. K. Šiaulytis. Vakaro saulėje žėri Trijų Kryžių kalnas

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Sereikiškių rudens spalvų herbarai

 Mokslininkai teigia, jog šviesa, kaip ir garsas, sklinda bangomis. Matyt, jie teisūs. Džiaugiesi, žmogus, Bernardinų sode rudenine saule – tarsi maudaisi Baltijos jūroje. Jauti, kaip šviesos bangos tai galingu ūžtelėjimu užlieja tave, tai ramiu atoslūgiu supa, srautais teka tarp medžių, sūkuriuoja krentančių lapų šešėliais, tvaska siūruojančiuose smilgynuose. Padangėje – šviesos vandenyne, tarsi balsva medūza iriasi baukštus debesėlis, gal, kur už medžių viršūnių slepiasi ir gintarinis mėnulis – skaidros okeano laivelis?

 Visa vasaros herbarija – įvairiausia žolinija, jau užsisklendė sėklose, bet dar yra kas šnara stagarais vėjuotą tylą, šoka spalvų paletę. Sereikiškių parką juosiantys Trijų Kryžių, Bekešo kalnai, Užupio aukštas skardis, yra apaugę klevais, tuopomis, tad, šiomis dienomis tiesiog kaista vidurdienio saulėje – gelsta, raudonuoja karštos krosnies atspalviais. Parko erdvių uosiai, liepos, jau nusimetė rugsėjo geltonas skraistes. Uosiai rambūs, skulptūriški, tad, nuplikę suteikė aplinkai postmodernizmo štrichų. Kėkštai, matyt bijo tų juodų šakų grebėstų, lėkdami pro šalį vis garsiai rėkia, lyg bijodami, kad šiuolaikinis menas nesuplėšytu jų barokinio švarko.

 Per plačią parko alėją, nebodama žmonių, krypuoja didžioji antis, gaigaliukas, – gal eina maudytis fontano čiurkšlėse? Praeivės šypsosi raudonkojui šlepsiui, fotografuojasi jo draugijoje. Jau ne birželis – ruduo įsuko dailiąsias vilnietes stilingų striukių kokonuose, bet jos vis tiek žavios, savitos, lyg alpinariumų žiedynai. Vaikai, irgi, lyg iš madų žurnalų, tik jiems tai nerūpi – palikę tėvams vežimus vairuoti, braido lapijos sąnašynus, lenktyniauja su visur dalyvaujančiais žvirbliais.

 Bernardinų-Sereikiškių parko šimtmečius mena stotingi ąžuolai. Ne vienas iš jų yra, čia, iki XIV amžiaus žaliavusios Šventgirės palikuonis. Žinia, ir Vilnia prisimena, kaip kažkada čia suko kelių malūnų ratus, griovė Bekešo kalną, girdė pilies ūkio ir Bernardinų vienuolyno daržus. Žymus Europos mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Georgas Forsteris (1754-1794), vadovavęs universiteto botanikos sodui 1784-1787 metais, pasiūlė perkelti sodą iš Pilies gatvės, į kalnų ir Vilnios prieglobstį – Sereikiškes. Jo sumanymą įgyvendino kitas VU profesorius – Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761-1847). Jis iki 1824 metų vadovavo Botanikos sodui, kurį pavertė vienu įdomiausiu Europoje. Įsivaizduokit – šiose Vilnios pakrantėse, vešėjo vienuolika tūkstančių augalų rūšių iš viso pasaulio!

 Tapydamas dabartinio sodo rojaus obelaites, kalbinau smilginį strazdą. Giesmininkas tylėjo, rijo vos žirnio dydžio raudonus obuoliukus, bet nutaikęs pauzę, pabėrė: „Taip, taip, šarkos minėjo, kad Jundzilo laikais čia buvo rojus. Bet ir dabar – smagu!”


K. K. Šiaulytis. Vienuolyno sodelyje rojinukių obelų derlius

K. K. Šiaulytis. Botanikos sodelyje

K. K. Šiaulytis. Vilnios Bernardinų pakrantė birželyje

K. K. Šiaulytis. Dviskiaučio ginkmedžio lapai.
 Atvirukas – herbaras

K. K. Šiaulytis. Raudonosios (vyšninės), 
rojaus obels lapai. Atvirukas – herbaras.

K. K. Šiaulytis. Bernardinų sodo vasara

Straipsnį, iliustracijas rasite ir

 "LIETUVOS AIDO" internetinėje svetainėje

 - https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26316-10-08-dailininko