Vakaras

Vakaras

2023 m. spalio 26 d., ketvirtadienis

HELOVINO MOLIŪGAI IR RAGANAITĖS

K. K. Šiaulytis. Audringa naktis. Humorografija

Spaudos dailininko dienoraštis 

Kęstutis K. Šiaulytis

HELOVINO MOLIŪGAI IR RAGANAITĖS

 Ši pašnekų esė – ne apie mūsų valstybės ministrų kabineto sudėtį, bet ir ne apie visuomenės sugyvenimo formas. Tai – trumpakalbis diskursas nūnai aktualia tema.

  Nežinia, kurios politinės partijos kaltos, kad po keliolikos metų dinamiškų pastangų Helovinas (vadinamas ir Šiurpnakčiu), neįsitvirtino mūsų šalies pramogų rinkoje. Kontraversiškasis Baisionaktis vertas būti kalendorinių švenčių ratelio centre, kaip Baisiogala – Lietuvos geografiniame viduriuke. Deja, Heloviną ignoruoja net prekybininkai – jau spalio pabaigoje parduotuves mieliau užpildo Kalėdine bei Naujametine kaleidoskopija, tuo tarpu gražiagalviai moliūgai – vaiduoklių antrininkai, sugrūsti daržovių lentynose, dar ir skiriant mažiau vietos nei svogūnams. Tenka konstatuoti – elgiamės neracionaliai vengdami įsisavinti tos kontrastingos siaubo ir linksmybių šventės potencialą. Jau seniai įrodyta – diametralių emocijų mišinys žmones veikia tarsi galingas psichosomatinis dopingas: aktyvina smegenų bei raumenų veiklą, sustiprina nervų sistemą, pagerina skrandžio ir žarnyno darbą. Tikriausiai visi esame išgyvenę situaciją, kai nuo išgąsčio piestu stojasi plaukai – akivaizdus įrodymas, kad tokia, rodos neigiama patirtis, skatina plaukų augimą. Helovino siautulyje pasąmonę sudirginę įspūdžiai pagerina ir valstybės socialinės sanklodos būklę – mažina įtampą tarp atskirų visuomenės grupių: pajamų amplitudės bedugnė nebeatrodo tokia gili, o viršūnė – nebe tokia aukšta.

 Taigi, vaiduoklių nakties teikiamų visokeriopų resursų panaudojimas pirmiausia turėtų rūpėti politinėms partijoms. Rinkiminių kampanijų organizavimo specialistų pareiga išaiškinti partijų vadovams, jog jų vizualiniai simboliai, pavyzdžiui kregždė ar gandras, yra gan nuobodūs, žmonėms asocijuojasi su migracija, kelia abejonių dėl rytdienos. Gi, jei viena tų partijų pasirinktų Moliūgo įvaizdį vietoje busilo (taip dar vadinamas gandras), ji savo elektoratui primintų tautos valstietišką kilmę, pademonstruotų gebėjimą puoselėti naujas tradicijas bei patvirtintų sočios, pilnaveidės ateities siekius. Kita partija, vietoj dangų raižančių blezdingų, kurios, tarp kitko, nemėgsta nusileisti ant žemės, geriau nusipieštų vėliavose beržinę žabarų šluotą (raganaičių įrankį), taip deklaruodama partijos gebėjimą įvesti tvarką valstybėje, o kada prireikia – ir paskraidyti į tautai aktualius tarptautinius forumus beigi konferencijas. Dar iškalbingesnį Helovino žymenį – kaukolę, savo ženklu galėtų naudoti liberaliosios partijos: kaukolė su sukryžiuotais kaulais simbolizuotų verslo laisvę, kaukolė su kardais – atkaklumą siekiant gerovės savo komandai. Nakties tamsoje linksmai mirksintys Helovino žiburiai – žvakės, liaudžiai ypač mielas įvaizdis, tiktų simboliu kairiosioms partijoms. Šis šviesos šaltinis primintų rinkėjams partijų pažadą tarnauti paprastiems žmonėms iki pat dagties ar knato galo.

K. K. Šiaulytis. Pirato šmėkla. Humorografija, kleksografija

K. K. Šiaulytis. Moliūgo ir Šluotos koalicija.
 Humorografija, montažas

K. K. Šiaulytis.Helovino meilės istorija. 
Humorografija, montažas

K. K. Šiaulytis. Vaiduoklis.
 Humorografija, kleksografioja

K. K. Šiaulytis. Alkanas Šiurpis.
 Humorografija., koliažas


Pašnekų esė ir baisovaizdžiai publikuojami
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS".
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -
 

2023 m. spalio 19 d., ketvirtadienis

Atvirukų istorijos. Šlapelių šeimos atvirukų albumas „Retenybės Brangenybės!“

Atviruke, Bukovinos valstiečiai. M. Šlapelienės įrašas rašalu:
 “D-ras Jurgis Šlapelis atvežė iš karo 1914-1918”.
 Kiek žemiau, vos matomas dukros įrašas pieštuku:
 “Tėtės atvežta iš karo”.

Atvirukų istorijos 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Šlapelių šeimos atvirukų 

albumas „Retenybės Brangenybės!

 Apsilankęs Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, sužinojau, kad, nežinia kur buvojęs, į šiuos namus neseniai sugrįžo mūsų didžiosios knygininkės kolekcinių atvirukų albumas.

 Marija Šlapelienė (1880-1977) – lietuviško knygyno, veikusio Vilniuje 1906-1949 metais savininkė, knygų leidėja, lietuvybės puoselėtoja. Būdama tikra bibliofilė, ji savo knygyną tvarkė, rikiavo, kūrė tarsi asmeninę biblioteką, siekė, kad čia užsukęs pirkėjas rastų tai, ko ieško. Visus atidžius, smalsius, knygų prekyvietėse, mugėse, antikvariatuose ilgėliau užtrunkančius „knygius“ įvardinčiau garbiu „bukinisto“ titulu. Juos, kaip ir daugelį kitų žmonių, XX-ojo amžiaus pradžioje ypač džiugino tuomet vis dar žavi naujiena – iliustruoti atvirukai. Nedidelio formato kortelės viliojo enciklopedine vaizdų temų platuma, spalvų varsomis, laiško paslaptimi. Šlapelienės knygyne atvirukų netrūko, pati būdama filokartininkė, ji tapo ir viena pirmųjų Lietuvoje „krasos laiškelių“ leidėja, juos piešti kvietė garsius to meto dailininkus. Apie tai pasakojau „Lietuvos Aide“ (2021, Nr. 22), straipsnyje „Atvirukų istorijos (3) „ŠLAPELIENĖS KNYGYNO IŠLEIDIMAS“.“ Paieškoję, rasite „L. A.“ internetinėje svetainėje. *

 Į Šlapelių namus, dabar jau tapusius muziejumi, netikėtai „parsiradęs“ atvirukų albumas, matyt buvo sudarytas jau po Didžiojo karo. M. Šlapelienės įrašas rinkinio priešlapyje: „D-ro Jurgio Šlapelio ir šeimos“, pasako, jog atvirukais domėjosi visi šeimos nariai. Kita M. Šlapelienės brūkštelėta pastabėlė – „Retenybės Brangenybės!“, skamba tarsi šio rinkinio pavadinimas. Prabangaus secesinio albumo lakštuose eksponuojami 57 paskiri atvirukai, kurie puslapiuose sugrupuoti po tris. Atvirukai įtvirtinti tuo metu populiariu būdu – „kampeliais“. Albume patalpintas ir dvylikos atvirukų rinkinys „Villa Pontifica di Castel Gandolfo“ gal parsivežtas iš kelionės po Italiją?

 Rinkinio atvirukai leisti įvairiose šalyse, albume, Šlapelių pasirinkimu, juos jungia viena plati tema – meno kultūra.

* Minimas straipsnis publikuojamas ir šioje GALERIJOJE: 

https://kestutis-galerija.blogspot.com/2021/06/atviruku-istorijos-3-slapelienes.html


Žana d’Ark. Reimso katedros gaisras (1914). 
Žymios Prancūzijos dailininkės Louise Abbema (1853-1927)
 kūrinio reprodukcija. Atvirukas atspausdintas Paryžiuje.

Jurgio ir Marijos Šlapelių kolekcinių atvirukų albumo puslapis

Lenkijos dailininko J. Graczynski (1866-1939) piešinys. 
Atviruko adreso pusėje šalia lenkiško bei rusiško 
įrašų atspausdinta ir lietuviškai:
 “Laiškelis”. Išleido Teodor Pietka, Breslau.

Bethovenas. Vokiečių dailininko W. Fassbender (1873-1938)
 paveikslo reprodukcija. F.A. Ackermanns
 Meno leidykla, Miunchenas

 Lenkijos dailininko A. Setkowicz (1875-1945) atvirukas
 “Adomo Mickevičiaus apoteozė”. Atspausdintas Krokuvoje.

Šv. Cecilija. Atvirukas atspausdintas Vokietijoje

Straipsnis ir atvirukai spausdinami
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2023, Nr. 40
Perskaityti galite ir "LA" 
internetinėje svetainėje - 

2023 m. spalio 18 d., trečiadienis

Poeto Ričardo Šileikos vakaras Vilniuje, Rašytojų Klube

K. K. Šiaulytis. Poetas Ričardas Šileika.
 2023 Portretinis škicas

Poeto Ričardo Šileikos
 vakaras Vilniuje, Rašytojų Klube

Rašytojų sąjungos interjero fragmentas.
Foto Dalios Šiaulytienės.

 Vilniuje, RAŠYTOJŲ KLUBE, 2023 spalio 17 d. 18 val, jau beveik sutemus, dalyvavau literatūrinio veiksmo renginyje, kuriame poetas (irgi fotografas, dailininkas dadaistas) Ričardas Šileika gausius vakaro dalyvius supažindino su savo naujausia knyga PERTRAUKA, dailės kūryba (kabo įrėminta), bei pristatė kolegas menininkus, kurie turėjo aktyvinti primigusius klausytojus. Tie veikėjai – tai knygos leidėjas Juozas Žitkauskas, poetas Linas Daugėla, dailininkas, muzikos kūrėjas, džiazuojantis armonikininkas Eugenijus Raugas ir aš – škicų meistras. Tarp apsėstų kėdžių buvo pasislėpęs dar vienas aktualizuotojas – dailininkas Andrius Mosiejus, padovanojęs prelegentui neseniai Latežerio miškuose rastą GELEŽĖLĘ. Susitikimas prabėgo kaip koks sutrumpintas PDR (Poetinis Druskininkų Ruduo) – žodinės, muzikos ir plastinių štrichų žaismės guodė čia susirinkusius – ne be reikalo ištrūkote iš sostinės gatvių šurmulio! Skambėjo Ričardo biografinė poezija, draugiškos kolegų pastabos, o Eugenijaus Dusių dainos ir šimtabalsė armonika taip griežė, kad net didingieji Rašytojų Sąjungos laiptai šoko!

 Viso to šurmulio ir balto ekrano fone aš škicavau – piešinius dovanojau kalbėtojams, pats buvau apdovanotas Melchioru, kurio foto rasite reportažo gale.

 Atskiru sakiniu norėčiau aptarti R. Š. naująją knygą – tai tikrai puikus, sakyčiau,  bibliofilinis leidinys, kuris turėtų nugulti kiekvieno literato bibliotekoje. Ketvirtajame viršelyje, tarp Dadaistinių tipografijos pramislų, rasite ir mano kažkada pieštą Ričardo Šileikos portretinį škicą.

   K. K. Š.

Išskleistas pirmasis Ričardo knygos viršelis.

K. K. Šiaulytis. Poetas Ričardas Šileika.
 2023 Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. Knygos leidėjas Juozas Žitkauskas.
 2023 Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. Poetas Linas Daugėla.
 2023 Portretinis škicas

K. K. Šiaulytis. Dailininkas Eugenijus Raugas.
 2023 Portretinis škicas

Prie Ekrano - Poetas Ričardas Šileika.
Foto Dalios Šiaulytienės.

K. K. Šiaulytis (aš) pristato ką tik nupieštus
 portretinius škicus.
Foto Dalios Šiaulytienės.

K. K. Šiaulytis. Dailininkas Eugenijus Raugas.
 2023 Portretinis škicas

Mano škicams ir priemonėms
 rezervuotos pirmeivės kėdės.
Foto Dalios Šiaulytienės.

Išskleistas R. Š. knygos ketvirtasis viršelis.

Melchiorinis apdovanojimas

2023 m. spalio 12 d., ketvirtadienis

SUSITIKIMAI SU RUDENIU

K. K. Šiaulytis. Kaimo jurginų puokštė. 
2023. Akvarelė, 42 x 29,7

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis 

SUSITIKIMAI SU RUDENIU

 Kieto kalibro lietaus šuorais prasidėjęs spalis nenuvylė – pas mus pribuvo pats tikriausias ruduo! Padange rytų kryptimi ritasi margi lyg troleibusai debesys, tarp jų įsispraudęs saulės šviesoforas mirksi, mirguliuoja, pakimba virš laukų spindinčia vaivorykšte. Mes irgi pavėjui lekiame automobiliu per Žemaičių aukštumos gūbrių bangas. Keliaujame tarp istorinių miestelių prieš amžius nusidriekusiais vieškeliais, tiesa, dabar jau žvilgančiais asfalto danga. Sparčiai vakarėja. Regis, pakeleivingi medžių ir trobų šešėliai taip pat juda, ties kiekviena nauja kryžkele jie vis ilgesni, o prie Raseinių, net nedidelio namelio metami klojasi triaukščiais rūmais. Po dar vieno posūkio akys skaičiuoja jau senojo Žemaitijos plento kilometrstulpius, bet mintys – už Ventos likusiose kalvose, arimų linkiuose, pievų ližėse, braido su stirnomis želmenynus, ant ganyklų tvoros kuolų styro sulijusių suopių siluetais, klajoja eglynuose, drebulynuose, kur pridygę tiek grybų, kad tie, net į obelų sodus rudmėsių tiltais persimetė.

 Didmiestiečiams, visi metų laikai prabėga tarsi blizgioje taroje įpakuoti, aprūpinti televizinėmis rytmečių orų prognozėmis, video kadrais iliustruoti, dar, kaip kokia indaplovė, naudojimo instrukcijomis aprūpinti: pavasarį saugokis gripo, vasarą gerk daugiau vandens, rudenį pirk šiltas kojines, o žiemą – kosuliui suvaldyti vartok pertusiną. Stiklo dangoraižiuose, kaip ir kitose uždarų patalpų buveinėse, prie biznio kompiuterių ar valdiškose tarnybose, darbadieniai vienodai tylūs, ošia tik palubės ventiliatoriais, šnara stalčių popieriais, na, susiruošus apsipirkti, dar ausis lanksto prekybcentrių reklaminiai radijo pranešimai. Saugiai užkonservuotam miestelėnui lietus – tai vanduo kuris plauna automobilio stogą, o pievagrybiai, ne pievose, o kavinių valgiaraščiuose. Jei atostogos prisirpo kažkur Turkijoje ar Egipte, tai, gal pavyko Stambulo ar Kairo padangėje pamojuoti Lietuvon migruojantiems gandrams.

 Mintys vėl pabėgo į Virvytės kloniuose žaliuojančią bičiulių sodybą. Uraganiniai vėjai, čia ne naujiena – linksmai siautę Baltijoje, po valandos kitos, jau šiaušia Žemaitijos aukštagirių keteras, suka verpetais Lūksto, Biržulio, Platelių ežero vandenis. Ką tik stebėjome – gal net nuo Gotlando atnešta liūtis visą savaitgalį šoko pasiutpolkę: šuorais biro per žalius eglišakių stogus, draskė uosių geltonus lapus, plovė raustantį klevą. Gaila, akvareliškai šlapias, bet spalvingas rudeninis kraštovaizdis liko natūroje, vietoj jo ­­– popieriuje sugulė žvaigždiškos jurginų puokštės.

 Pamiškių sodybose, rudens vakaras užklumpa staiga, slapukaudamas, atsliūkina tarsi koks pakrūmių šerno siluetas. Tolimoje vakarės padangėje dar švyti saulėlydžio gaisai, o už trobos slenksčio, pažeme, iki daržinės stogo kraigo, tamsa slūgso juodu rūku, žingsnį žengsi – tarsi nežinion krisi. Bet, netikėtai, pasigirsta išskrendančių žąsų giesmė – ataidi iš aukštai, Grįžulo Ratų girgždesiu.

K. K. Šiaulytis. Rudeninės jurginų spalvos.
 2023. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Prie lango – jurginų žvaigždės. 
2023. Akvarelė, 42 x 29,7. Privačioje kolekcijoje.

K. K. Šiaulytis. Antaniniai obuoliai ir spanguolės. 
2023. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Stirnino kramė tarp rudmėsių. 
2023. Akvarelė, 29,7 x 42


Esė ir akvareles spausdina
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS", 2023 Nr. 39. 
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

2023 m. spalio 5 d., ketvirtadienis

LAUMIŠKA TVENKINIO GELMĖ

K. K. Šiaulytis. Virš senojo tvenkinio – 
vakaro saulės nušviesti jūriniai debesys. 
2022. Akvarelė, 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis 

LAUMIŠKA TVENKINIO GELMĖ 

 Bene slėpingiausia Palangos Birutės parko-šventgirės erdvė – senasis, dar kraštovaizdžio architekto E. F. Andrė (1840-1911) suprojektuotas tvenkinys bei jo pakrantėse klaidžiojantys vingrūs, prieš šimtą dvidešimt metų nužymėti takai. Architekto sumanymu, suvokiant parką kaip gamtos rūmus, šis vandens telkinys supratingam stebėtojui turėjo pažadinti mintį – patekai į veidrodinę rūmų menę, visą rangių salių labirintą, čia veriasi nežinia kur vedančios „durys“ – balti tilteliai, po juodalksnių arkomis snaudžia akmenimis pavirtę milžinai ir nykštukai, bet ir tave svajingam miegui vilioja grakščių suolų guoliai. Jei būsi dėmesingas, čia rasi visą paveikslų galeriją – medžių kamienų šokyje šypso kabareto gražuolės, pro lapijos tankmę žvelgia barzdoto kario portretas, tolėliau kabo keli impresionistiniai peizažai. Kai apsilankysi kitą kartą, žaliojoje galerijoje išvysi jau kitus paveikslus!

 Nežinia, kokios dar, čia veriasi dimensijos: prie tvenkinio, vis pagauna mintis – pasiklydai, realybė liko prabėgusiose dienose, o nūnai, tūnai kažkokiais burtais sukurtoje užmaršties nišoje.

 Kai pirmą kartą čia lankiausi, prabėgo jau šešiasdešimt metų. Manau, tada sugebėjau perskaityti (bet ne įminti), bent dalį architekto Andrė sumanytų mįslių. Kai vėl čia atsirandu, žvalgausi, gaudau atminties miražus, nustembu – laikas, tarsi sustojęs... Pašaliuose krypuoja, krykščia tie patys, vis dar alkani žaliagalviai antinai ir jų raibosios draugės, į medžių gobiamą salą lyg sapnas plaukia išdidžios gulbės, šakose šmėsteli dar tada (!) liuoksėjusi voveraitė, beldžiasi nė kiek nepakeitęs rūbo margasis genys – darbštuolis tikriausiai skaičiuoja galiūnės pušies metus? Atrodo, parko lankytojai irgi tokie pat kaip 1963-aisiais, gal, kur ant suolo, aptiksiu dailininką Antaną Žmuidzinavičių tapantį parko etiudą...

 Kai dvidešimt antrųjų rugsėjyje klaipėdiečių akvarelininkų surengtame plenere vėl klaidžiojau Birutės parke, man pasivaideno, kad tvenkinio erdvė dar labiau nei kada, panirusi į laumišką gelmę...

PS

 Akvareles liejau tik su senojo tvenkinio vandeniu.


K. K. Šiaulytis. Tvenkinio Pasagos įlankos
 juodalksniai. 2022. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Tvenkinio akvarelė su 
lietaus pėdsakais. 2022. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Slėpinga parko giria. 
2022. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Senojo tvenkinio žaliosios 
medžių gubos. 2022. Akvarelė, 29,7 x 42

Esė ir akvarelės publikuojamos 
Laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2023 Nr. 38.

Rasite ir "LA"
 internetinėje svetainėje -