Spaudos dailininko dienoraštis
Kęstutis K. Šiaulytis
HELOVINO MOLIŪGAI IR RAGANAITĖS
Ši pašnekų esė – ne apie mūsų valstybės ministrų kabineto sudėtį, bet ir ne apie visuomenės sugyvenimo formas. Tai – trumpakalbis diskursas nūnai aktualia tema.
Nežinia, kurios politinės partijos kaltos, kad po keliolikos metų dinamiškų pastangų Helovinas (vadinamas ir Šiurpnakčiu), neįsitvirtino mūsų šalies pramogų rinkoje. Kontraversiškasis Baisionaktis vertas būti kalendorinių švenčių ratelio centre, kaip Baisiogala – Lietuvos geografiniame viduriuke. Deja, Heloviną ignoruoja net prekybininkai – jau spalio pabaigoje parduotuves mieliau užpildo Kalėdine bei Naujametine kaleidoskopija, tuo tarpu gražiagalviai moliūgai – vaiduoklių antrininkai, sugrūsti daržovių lentynose, dar ir skiriant mažiau vietos nei svogūnams. Tenka konstatuoti – elgiamės neracionaliai vengdami įsisavinti tos kontrastingos siaubo ir linksmybių šventės potencialą. Jau seniai įrodyta – diametralių emocijų mišinys žmones veikia tarsi galingas psichosomatinis dopingas: aktyvina smegenų bei raumenų veiklą, sustiprina nervų sistemą, pagerina skrandžio ir žarnyno darbą. Tikriausiai visi esame išgyvenę situaciją, kai nuo išgąsčio piestu stojasi plaukai – akivaizdus įrodymas, kad tokia, rodos neigiama patirtis, skatina plaukų augimą. Helovino siautulyje pasąmonę sudirginę įspūdžiai pagerina ir valstybės socialinės sanklodos būklę – mažina įtampą tarp atskirų visuomenės grupių: pajamų amplitudės bedugnė nebeatrodo tokia gili, o viršūnė – nebe tokia aukšta.
Taigi, vaiduoklių nakties teikiamų visokeriopų resursų panaudojimas pirmiausia turėtų rūpėti politinėms partijoms. Rinkiminių kampanijų organizavimo specialistų pareiga išaiškinti partijų vadovams, jog jų vizualiniai simboliai, pavyzdžiui kregždė ar gandras, yra gan nuobodūs, žmonėms asocijuojasi su migracija, kelia abejonių dėl rytdienos. Gi, jei viena tų partijų pasirinktų Moliūgo įvaizdį vietoje busilo (taip dar vadinamas gandras), ji savo elektoratui primintų tautos valstietišką kilmę, pademonstruotų gebėjimą puoselėti naujas tradicijas bei patvirtintų sočios, pilnaveidės ateities siekius. Kita partija, vietoj dangų raižančių blezdingų, kurios, tarp kitko, nemėgsta nusileisti ant žemės, geriau nusipieštų vėliavose beržinę žabarų šluotą (raganaičių įrankį), taip deklaruodama partijos gebėjimą įvesti tvarką valstybėje, o kada prireikia – ir paskraidyti į tautai aktualius tarptautinius forumus beigi konferencijas. Dar iškalbingesnį Helovino žymenį – kaukolę, savo ženklu galėtų naudoti liberaliosios partijos: kaukolė su sukryžiuotais kaulais simbolizuotų verslo laisvę, kaukolė su kardais – atkaklumą siekiant gerovės savo komandai. Nakties tamsoje linksmai mirksintys Helovino žiburiai – žvakės, liaudžiai ypač mielas įvaizdis, tiktų simboliu kairiosioms partijoms. Šis šviesos šaltinis primintų rinkėjams partijų pažadą tarnauti paprastiems žmonėms iki pat dagties ar knato galo.
