Kęstutis K.Šiaulytis
Atvirukų istorijos. (2)
LIETUVIŠKI
DIDŽIOJO KARO LAIŠKELIAI
Didysis karas, vėliau pavadintas Pirmuoju pasauliniu, užklupo Lietuvą Rusijos imperijos sudėtyje, o iš karo verpeto ištrūkome, jau kaip laisva šalis. Keistai pranašiškas, tuomet jauno dailininko Pauliaus Galaunės grafikos darbas „Ar ne pasaka“, kurį, kaip atviruką, Maskvoje išleido Klemensas Skabeika, Centrinio lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas. Piešinys padalintas į dvi dalis, pirmojoje matome audringo dangaus fone aršiai kovojančius riterius, juos stebintį kardu pasirėmusį barzdotą valdovą ir – virš jo šmėstelėjusį giltinės dalgį. Antrojoje piešinio dalyje, kalnų peizaže auštančią saulę pasitinka Naujasis žmogus. Dailininkas buvo įžvalgus – karo giltinė nukirto ne vienos imperijos karūną, daugeliui tautų nušvito laisvės viršūnės! Šis ir kiti K.Skabeikos išleisti P.Galaunės, P.Rimšos, J.Zikaro atvirukai buvo platinami įvairiuose Rusijos miestuose, kur buvo susibūrę nuo karo pasitraukę lietuviai: Peterburge, Maskvoje, Voroneže, Irkutske.
Atviruką, kurį išleido Amerikoje, Čikagoje, „Aptiekorius F.A.Juozapaitis“, taip pat priskiriu Didžiojo karo kolekcijai. Jame – dailininko Jono Šileikos tapytas rašytojos Žemaitės portretas. Rašytoja kartu su advokatu Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra 1916 metais atvyko į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo pasaulinio karo lietuviams paremti. Šalpos fondui Amerikos lietuviai suaukojo 50 000 dolerių! Žemaitę dailininkas nutapė 1920-aisiais, rašytoja Lietuvon grįžo 1921 metais.
Dar vienas Didžiojo karo meto atvirukas išleistas net Danijoje. Jis vaizduoja romantiškojo Vilniaus senamiesčio gatvelę. Leidėjas – Lietuvių centro komiteto įgaliotinis Kopenhagoje. Už atviruką gautos lėšos buvo skirtos lietuvių belaisvių naudai.
Tuo tarpu Lietuvoje šeimininkavo kaizerinė kariuomenė. Kaip esu minėjęs, sumanieji vokiečių kariškiai organizavo veikiančiosios armijos karių aprūpinimą „vietiniais“ atvirukais. Toks, mano kolekcijoje įspūdingiausias, plačia nuotraukos panorama pasakoja idilę – „draugišką“ valstiečių ir vokiečių karių sambūrį, kažkur, kaime prie Kauno. Atidus etnografas, tyrinėdamas šį atviruką galėtų papasakoti ne vieną istoriją: apie kaimiečių aprangą, laikyseną, jų arklius (nuotraukoje įžiūrėjau net kumeliuką), taipogi apie atsainių uniformuotų karių charakterius, didingai vežimo gale sėdintį jų vadą, matyt pasirengusį priimti prašymus gauti kažkokį leidimą ar pasą. Atvirukas parengtas Kaune, atspausdintas Berlyne, ant puikaus kreidinio popieriaus. Spalvotos fotografijos tuo metu dar nebuvo, tad atviruko „kolorai“ – foto retušerių darbas.
Atvirukas, kuriame pavaizduoti vokiečių artileristai šaudantys iš kažkokios mortyros, man priminė Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ pirmame tome aprašytą to karo būvį ties Adutiškiu. B.Kviklys mini: „Per I-jį pasaulinį karą ties Adutiškiu beveik trejus metus stovėjęs vokiečių-rusų frontas skaudžiai palietė ūkininkus“. Kaipgi, vokiečiai šaudo iš mortyrų, rusai – atgal, o kenčia valstiečių trobos. Adutiškio giria net trejus metus buvo tarsi pasienis tarp dviejų apkasuose įstrigusių armijų. Atviruką išleido vokiečiai, bet, po karo, likusius pasitraukusios armijos sandėliuose perėmė ne mažiau apsukrūs lietuviai. Užspaudę įrašą „Iš Didžiojo Karo 1914/1918“, matyt sėkmingai dar ilgus metus prekiavo šiuo atviruku taikioje Lietuvoje.
Straipsnis publikuojamas laikraštyje
„LIETUVOS AIDAS“.
Rasite ir internetinėje „LA“ svetainėje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą