Minijos paslaptis

K.K.Šiaulytis. Minija ties Gargždų parku. Ruduo.

 2004. Akvarelė. 24 x 32

***

Tapyta nuo senojo Žemaičių plento tilto.

 Buvo šalta diena, bet užtat upės vanduo, jau netekęs vasaros drumzlių, 

švytėjo tokiu skaidrumu, kad, rodos net dangaus mėlynė jam pavydi...

(Šį komentarą parašiau feisbuko bendruomenei)

Iš kelionės albumo

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Minijos paslaptis

Elegantiškoji, menininkų išgirtoji Aukštaitijos upė Neris turi ne mažiau žavią seserį Žemaitijoje – Miniją, kuri nuo senovės laikų nusipelno poetų prielankumo. Daugybė Minijos pakrantėse, slėnių šlaituose stūksančių piliakalnių, šventorkalnių, kažkada įkurti alkai, dvareliai, sodybvietės iškalbingai byloja, jog Minija niekada nestokojo jos paslaptingo grožio gerbėjų. Ir dabar prie Minijos esančiose gyvenvietėse, miesteliuose ir miestuose – Žarėnuose, Medingėnuose, Kartenoje, Gargžduose, Priekulėje gyvena žmonės, vertinantys mįslingą būtį šalia šios upės.

Gargždai stebi savo upę iš pagarbaus atstumo, nuo aukšto vakarinio slėnio kranto. Pavasarį plačios Minijos lankos pavirsta mariomis, vasarą – žaliu dubeniu, rudenį – spalvinga, begaline fitodizaino kompozicija – upės tėkmėje merkiantys šakas gluosnių kupstai tviska sidabrišku, vėliau auksiniu spindesiu, drėgnų palių nendrynai kasdien keičia spalvą – nuo mėlynos iki tamsiai raudonos, violetinės, rudos, pilkos – nelygu saulėta ar dulksna, rūkas tvyro, ar vėjas kedena žolynų klodus. Kitame – rytiniame Minijos slėnio krante miesto lopšys – Gargždės piliakalnis, dar vadinamas Pilale. Piliakalnio šlaitus iš šiaurės ir pietų formuoja gilios dviejų upokšnių raguvos. Vienas jų, vadinamas Gargždupiu, galbūt panašų vardą gavo ir čia buvusi senovės žemaičių gyvenvietė. Manoma, piliakalnis tarnavo ne tik gynybai, bet buvo ir pagonių alkavietė. Jo papėdėje nusidriekęs laukas dar ir dabar Raganine vadinamas. Piliakalnis, jo aplinka archeologų dar netyrinėti, tad tik spėlioti  galima, kada ir kokio dydžio čia buvo gyvenvietė (tikriausiai, tik XV amžiuje ji persikėlė į kitą Minijos krantą), kada įrengti piliavietę iš rytų pusės saugantys pylimai, praminti slėnin nuo kalno vedantys takai. Tačiau ir be archeologinių tyrimų, tik pažvelgus į šalia tekančio upeliūkščio žvyringą dugną, galima suprasti, kodėl jis Gargžde vadintas. Dabar piliakalnį gobia retų Lietuvoje medžių – skroblų giria, iš vakarų pusės juosia devynių galingų 200–400 metų amžiaus, ąžuolų puslankis. Panašaus stoto ąžuolai kėtojasi ir buvusio dvaro parke, esančiame šiandieniniuose Gargžduose.

Istorikė Janina Valančiūtė savo knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ rašo, jog XIX a. Gargždų dvaro parkas savo grožiu prilygęs garsiems Renavo, Šateikių, Plungės, Kretingos dvarų parkams. Daugumas šio gamtos kampelio tyrėjų pastebėjo vieną išskirtinį bruožą – parkas leisdamasis į Minijos slėnį tarsi susilieja su jo gamtine aplinka. Šiandien tai ypač ryšku. Parko takai nenutrūkdami iškeliauja į slėnyje esantį miesto šventinių vasaros renginių lauką, šakojasi vingriais takeliais, keliukais, vedančiais prie smėlingų Minijos paplūdimių, kviečia klajoti paupiu, slėnio lankomis, gėrėtis atsiveriančiais peizažais, patirti Minijos paslaptį.

Tekstas publikuotas dienraštyje

"Lietuvos žinios"  2004 m. lapkričio 6 d. šeštadienis

K.K.Šiaulytis. Minijos slėnis tarp piliakalnio ir Gargždų.

 2005. Akvarelė. 29,7 x 42. Privačioje kolekcijoje

Dešinėje, iš upės slėnio kyla senasis Žemaičių plentas,

 važiuojančiam iš Kauno - plentas leidžiasi link tilto per Miniją,

 kuris karo metais buvo susprogdintas, 

dabartinis jo vietoje pastatytas 1955 m.

1938 metų Gargždų apylinkių žemėlapis.

Iš Janinos Valančiūtės knygos "Gargždų miesto ir parapijos istorija", 201 psl.

Žemėlapyje matomos kelių juostos -

nuo Vėžaičių ateinantis tuomet baigiamas statyti 

Žemaičių plentas pro piliakalnį leidžiasi link Minijos, 

žemėlapyje jis pažymėtas kaip plentas.

Greta esantis kelias Gargždų - Maciuičių krypties,

irgi vedantis link tilto - gal ankstesnių laikų?

K.K.Šiaulytis. Minijos paplūdimiai.

 2005. Akvarelė. 

K.K.Šiaulytis. Pyla. Buvęs Prano Stončiaus vandens malūnas prie Minijos.

 2005. Akvarelė. 29,7 x 42