K.K.Šiaulytis. Dainų slėnis Vilniaus Kalnų parke.
2018. Akvarelinis škicas. 42 x 29,7
K.K.Šiaulytis. V.Vildžiūno "Lietuvos baladė".
2018. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42
Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Akvarelės,
škicai ir tekstas
Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių
Kalnų parko aidai
Kelionę į Vilnios
kalvyną, dabar vadinamą Kalnų parku, o XX a. pirmojoje pusėje – Altarija,
prasminga pradėti šalia Vilniaus katedros rymančiame didmedžių skverelyje, prie
skulptoriaus V.Vildžiūno kūrinio „Lietuvos baladė“. Čia, greta Valdovų rūmų
Vakarinių vartų, tarsi iš pilkapio kyla trys simbolinės išminčių galvos,
sugludusios, lyg pilių kuorai, jos saugo praeities paslaptis, stebi neregimas
mums tolumas, – gal mato ir mūsų ateitį. Skulptorius, šiuo kūriniu tarsi žadina
Vilniaus senovę, kviečia ją atsiverti, o mus, ragina tą praeitį atpažinti senolių užmintose
mįslėse.
Nuo paminklo – keli šimtai metrų iki Vilnios santakos su
Nerimi, už jos prasideda žmonių kažkada pramintas, o dabar – asfaltuotas takas
į Kalnų parką.
Istorikai, remdamiesi
archeologiniais tyrimais teigia, jog šio didingo kalnagūbrio Stalo, Trijų
kryžių, Gedimino kapo, Bekešo, Piliakalnio ir Altanos kalvose X–XIV a. buvusi,
metraščiuose minima, Kreivoji ar Krivių pilis, įtvirtintos gyvenvietės.
Vaizduotės rega
atpažįsta tą probočių miestą, jo iškiliąsias šventvietes, aukurų ugnį. Galingas
kalvyno viršukalnes (jos keliais ir keliolika metrų aukštesnės nei šiandien)
vainikuoja medinių pilaičių sienos, bokštai, tarpukalnėse vingiuoja pėsčiųjų ir
raitelių takai – to meto gatvės,
jungiančios alkus, įtvirtintas sodybas, šaltinius, keliai, bėgantys pakalnėn, į
Neries pakrantėse įsikūrusias žvejų ir laivininkų prieplaukas, medžio meistrų
dirbtuves, kalves, prekyvietes. Šis kalvose pabiręs miestas, anuomet, matyt,
tęsėsi per visą dabartinį Antakalnį. Vargu, ar archeologai atras to laikmečio gyvenimo
„daiktinių įrodymų“, šimtmečių
pavasariniai vandens srautai, upokšniai, nunešė istoriją kartu su aukštumėlių
smėliais Neries globai.
M.K.Čiurlionis , kaip
ir kiti XX a, pradžios vilniečiai, mėgo pasivaikščioti šioje istorinėje erdvėje,
žvalgytis iš paukščio skrydžio, gėrėtis Vilniaus miesto reginių misterija.
Dailininkas menininko vizionieriška galia ne viename savo kūrinyje perteikė čia
patirtas pasakiškas vizijas, užburiančias praeities paslaptis. Viename
žinomiausių jo paveikslų „Jūros sonata.
Andante“ (1908), man regis, vaizduojamas užmaršties gelmėse nugrimzdęs senasis Vilnijos
miestas. Iškiliųjų kalnų kraštovaizdžio motyvai sušvyti ir kituose M.K.Čiurlionio
darbuose: „Jūros sonata. Alegro“ (1908), „Žalčio sonata. Finale“ (1908),
garsiajame, dažnai reprodukuojamame paveiksle „Miestas. Preliudas“ (1908-1909).
Kalnų parkas ir
šiandien vilniečių bei jų svečių lankoma aukštuma, pirmiausia garsi vaizdų
privilegijomis, – žvalgydamasis gali
stebėti mūsų sostinės istoriją – štai dulsvu raudoniu šviečia 1500 m . statyta bažnyčia,
šalia žaliuoja Bernardinų sodas – senoji šventagirė, antai švyti balsvi 1600 m ., 1700 m . iškilusių bažnyčių
bokštai, o ten, stūkso Gucevičiaus projektuota miesto Rotušė, savo dabartinį
vaizdą įgavusi 1800 – aisiais. Stovint ant Trijų Kryžių kalno briaunos, pakėlus
akis į vakarių vėjų virš Vilniaus nešamus bangomis kylančius debesis, saulės
nuauksintas jų keteras, nejučia patiri besąs už realybės ribų – vaidenas, ne
debesys, o pats laikas įgavęs regimą būvį juda dangaus skliautu.
Senasis Vilnijos
Kalnų miestas, gal kadaise vadintas Antakalniu, gal Krivių pilimi, vėl atgyja
mums susirinkus Kalnų parko Dainų slėnyje, dainoje pajautus vienybę.
K.K.Šiaulytis. Žaliosios miesto vilnys, žvalgantis nuo Bekešo kalno.
2018. Akvarelinis škicas. 42 x 29,7
K.K.Šiaulytis. Laiptai iš Vilnios slėnio į Kalnų parką.
2018. Akvarelė. 29,7 x 42
K.K.Šiaulytis. Vilnius, žvelgiant nuo Trijų Kryžių kalno atšlaitės.
2018. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42
K.K.Šiaulytis. Žvilgsnis į sostinę iš Dainų slėnio.
2018. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą