K.K.Šiaulytis. GALERIJA: birželio 2026

2026 m. birželio 15 d., pirmadienis

DRUSKININKŲ IMAGINACIJŲ PYNĖ. VASAROS AKIMIRKA

K. K. Šiaulytis. Keliaujame Nemuno pakrantės

kaskadiniais laiptais prie „Grožio šaltinio“

Kęstutis K. Šiaulytis

DRUSKININKŲ IMAGINACIJŲ PYNĖ.

VASAROS AKIMIRKA

Medžiai – žalieji Druskininkų dangoraižiai, kiekvieną vasarą vis platesniu skliautu gobia kurorto erdves. Neregima – tik jaučiama Nemuno tėkmės energija, vakarais patvinsta parkuose, skveruose, o čia užsibuvę romantikai plaukia svajonių, prisiminimų luotais. Dienomis, vasarojančius poilsiautojus nustelbia triukšmingi ekskursantai – žvalių gidų ganomi smalsuolių būriai keliauja nuo vieno prie kito miestą puošiančio artefakto: „Pažvelkit į dešinę, pažvelkit į kairę...“ Aš, piešiantis, akvareliuojantis gidas, spalvomis, linijomis vilioju skaitytojų dėmesį. Pradėkime nuo „Grožio šaltinio“, apsilankykime miesto bibliotekoje, o pakeliui, stabtelėkime ties senuoju paštu.

Prie „Senojo pašto“, greta kavinės „City Coffee“ ir naujausios kurorto meno erdvės „Druskininkų kultūros Lelija“ (V. Kudirkos 39), gegužės 9-ąją „nukrito“ skulptoriaus Dano Aleksos sukurtas objektas – tarsi kosmose skriejančio M. K. Čiurlionio vardu pavadinto asteroido antrininkas. Tikrasis žvaigždynų svečias, apie aštuonių kilometrų skersmens asteroidas „2420 Čiurlionis“ – vis dar suka elipses kažkur tarp Jupiterio ir Marso, o šis kūrinys, įgavęs M. K. Čiurlionio veido bruožus, meno iškalba kviečia patirti ir vienos šimtosios sekundės svarbą mūsų likimuose...

K. K. Šiaulytis. Modernios architektūros

Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka

K. K. Šiaulytis. Skulptoriaus

Dano Aleksos kūrinys: „0,01 sekundės“

K. K. Šiaulytis. Stela „Karūnos“

Gydyklų parke. Skulptoriai: Dalia Matulaitė

ir Vladimiras Stankevičius

K. K. Šiaulytis. Senosios medinės architektūros sakmės...

K. K. Šiaulytis. Poilsis Karolio Dineikos parke

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 24.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36294-2026-06-17-druskininku-imaginaciju-pyne-vasaros-akimirka

2026 m. birželio 8 d., pirmadienis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS. SKRYBĖLĖTA VASARA IR VANDENS MALŪNŲ UNDINĖS

Atvirukas spausdintas Italijoje, 1913 m.

ATVIRUKŲ ISTORIJOS

Kęstutis K. Šiaulytis

SKRYBĖLĖTA VASARA IR

VANDENS MALŪNŲ UNDINĖS

Mano atvirukų kolekcijoje „Aukso amžiaus“ (1895-1918) pašto laiškeliai, žinoma, ne auksiniai, bet, kažkada, šviesius linkėjimus gabenę 14 x 9 cm dydžio kartoniniai paveikslėliai ir šiandien gali praskaidrinti mūsų rūpesčių padanges.

Atvirukų kūrybos, leidybos epopėja nenustojo skleistis dabartyje, varto vis naujus, laikmečio iššūkių nuspalvintus puslapius. Nūdienoje, matyt lyderiauja „kelionių“ atvirukai, o tarp jų, be abejo tiražais pirmauja Italijai ir jos miestams skirti vaizdai. Bet prieš šimtmetį, populiariausi buvo sveikinimo atvirukai: šventiniai, proginiai, dar ir „žaismės“ žanro „paštukai“, skraidinę mielas, nuotaikingas, linksmas žinutes po visą pasaulį. Žaismingieji pašto pasiuntiniai turėjo stebinti, džiuginti, guosti adresatus, tad šio žanro atvirukų būta kuo įvairiausių: atraktyvių, „su paslaptimi“, humoristinių, idilių su kaimo buities, pastoralių motyvais, didingų kalnų ar jaukių miestelių reginiais ir, žinoma, su rafinuotų, drąsių modisčių akių šypsenomis. Ką tuose vaizdinguose laiškeliuose rašydavo kavalieriai savo damoms ar merginos savo bičiulėms – tegul lieka paslaptyje. Epistolinė kūryba – galvasopis užsiėmimas, tad teks mums patiems pamąstyti ko linkėtume toms dvidešimtojo amžiaus pradžios iškilioms skrybėlėtoms damoms, bei žmonėms, kurie vertino kaimo idiles su vandens malūnų vizijomis.

Ach, kokios slaptingos būdavo maurais apžėlusių malūnų tvenkinių mėnesienos, kokie šamai, lynai juose šeimininkavo!

Atvirukas spausdintas Vokietijoje.

Atvirukas spausdintas Vokietijoje,

išsiųstas Olandijoje 1919 m

Foto atvirukas išsiųstas Vokietijoje 1916 m.

Atvirukas spausdintas Paryžiuje,

išsiųstas Vokietijoje 1913 m.

Mauduolė ir interesantas...

Šiame atviruke laiškelis rašytas lenkiškai.

Spalvinga kraštovaizdžio su vandens malūnu idilė.

Pavasaris prie vandens malūno.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 12026, Nr. 23.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/36247-2026-

06-10-atviruku-istorijos-skrybeleta-vasara-ir-vandens-malunu-undines

2026 m. birželio 2 d., antradienis

ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA. BYDERMEJERIS

K. K. Šiaulytis. Žvėryno mansardos. 2022. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA.

BYDERMEJERIS

Vilniaus Žvėryno mikrorajone ir šimtamečiai daugialangiai namai, ir bokštuotos pilaitės, ir net visai neseniai instaliuotos modernios vilos, kuria savas, nepakartojamas gyvensenos istorijas. Žavi architektūrinė eklektika, dar nugulusi pušų viršūnių skraidyklėmis, lapuočių medžių šakų grebėstais, gudobelių, alyvų bei kuplių gyvatvorių žiedais, pasakoja praeiviams laike nuskendusią Žvėryno legendą. Bet byloja ir šiandiena: kažkada geometro nubraižytų gatvių perspektyvose, pavasario, vasaros, rudens dovanotos spalvos pabirusios, sumišusios tarsi nerūpestingo tapytojo paletėje. Žalia dauguma tai pamėlsta lietuje, tai pagelsta liepžiedžiais, pajuosta naktyje, sutviska rytmečių smaragdu, tai skleidžiasi violetiniais, rausvais, baltais gūbriais, galiausiai, net patampa geltonai raudonu kleviniu oranžu. Atidi akis, tame kalendoriniame margume pastebi ir mielą, draugingą, kaimynišką buvimą, savitą, žvėrynietišką bydermejerio stilių. Enciklopedijose rasite glaustą bydermejerio stiliaus aprašą – tas dailės ir gyvensenos stilius susiformavo Europoje – Vokietijoje, Austrijoje, devynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, po Napoleono karų, kaip tvirtas atsakas į arogantišką ampyrą, kaip siekis lėto, jaukume panirusio buvimo, nutvieksto kasdienybės poetika. Manoma, jog bydermejerio stilistika galutinai sunyko tik modernizmo epochoje, bet, kaip gyvenimo būdas ir dabar atgimsta visuomenėse, pavargusiose nuo karų, perversmų, ar įkyraus ideologinio spaudimo. Žvėryne, XIX amžiuje kilo turtingų miestelėnų vasarvietės, vilos, taigi – priebėga nuo miesto sumaišties. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėrynas tapo kuklių gyvenimų rojumi, po Antrojo – miela ramybės oaze, kurioje, naujuose mūruose kūrėsi carinius valdininkus pamėgdžiojantis sovietmečio elitas su krištolo vazų kolekcijomis, o šalia, istorinėse sodybose, tekėjo į komunizmo statybas neįsivėlusių miestiečių buitis. Ir dabar, anapus Neries gaudžia, dunda sostinė, gi čia, teka savitas, jau dvidešimt pirmojo amžiaus bydermejeris – už vartelių, už tvorų, vis dar sirpsta serbentai, žydi rožės, o žaliose vejose sudygusios pavėsinės teikia tylią darbo dienų pavakarių palaimą.